Upės – vietos , kur jos teka
1. Nevėžis – Bakainiai 2. Nevėžis – Vilainiai 3. Nevėžis – Kėdainiai 4. Nevėžis – Dasiūnai 5. Nevėžis – Pelėdnagiai 6. Šušvė – Dovydiškis 7. Šušvė – Josvainiai 8. Šušvė – Paliepiai 9. Obelis – Juodkiškiai 10. Obelis – Paobelis 11. Dotnuvėlė – Skamaičiai 12. Dotnuvėlė – Dotnuva13. Dotnuvėlė – Kėdainiai14. Liaudė – Bakainiai15. Aluona – Vikūnai16. Smilga – Tubiai17. Smilga – Kėdainiai18. Kruostas – Kutiškiai19. Žalasys – Apytalaukis20. Alkupis – Apytalaukis21. Barupė – Labūnava22. Šerkšnys – Santaka23. Ažytė – Ažytėnai
Rajone yra 19 ežerų ir 41 tvenkinys. Didesni tvenkiniai sklidinai pripildo gilius slėnius, kurie prieš užliejimą labiausiai įvairino Kėdainių krašto aplinką.UpėsDydžio klasė Vagų ilgis, kmupės baseino plotas, km² 0 – 4 23384 – 9 1339 – 16 5016 – 49 4849 – 144 75144 – 400 100400 – 2500 1142500 – 10000 0
Dydžio klasė Tvenkinių skaičius Ežerų skaičiusTvenkinio plotas, km² 22 170 – 4 5 14 – 9 5 19 – 16 4 –16 – 49 3 –49 – 144 2 –> 144
Ežerai
Vandenys labiausiai užteršti biogeninėmis (fosforo, azoto junginiais) ir organinėmis medžiagomis. Dėl jų pertekliaus masiškai išplinta, ima be saiko augti primityvūs vandenyje pakibę ir plaukiantys augalai, dumbliai. Besiskaidydami jie sunaudoja beveik visą vandenyje ištirpusį deguonį, dėl to gali išmirti žuvys, vėžiai.
Tvenkinių užterštumas biogenais vasaros metu (dalimis nuo didžiausių leistinų koncentracijų)Tvenkinio ir upės pavadinimas Azotas (mineralinis) Fosforas Cheminis deguonies sunaudojimas Biologinis deguonies sunaudojimas 1984 1994 1984 1994 1984 1994 1984 1994Beržų (Kruostas) – 0,5 – 0,6 – 4,1 – 3,8Mantviliškio (Dotnuvėlė) – 0,7 – 2,0 – 3,0 – 2,4Kaplių (Obelis) 0,6 0,7 1,2 0,02 2,3 3,7 2,1 2,1Akademijos (Dotnuvėlė) – 0,6 – 1,7 – 2,8 – 1,4Juodkiškių (Obelis) 0,6 1,1 0,9 0,5 2,5 3,9 1,6 1,1Bublų (Obelis) 0,6 0,7 0,9 0,11 2,3 3,3 2,0 1,1Angirių (Šušvė) – 2,0 – 0,6 – 4,0 – 0,6Sičionių (Barupė) – 1,1 – 0,2 – 2,7 – 0,6
Kėdainiai rajono teritorijoje įtekantys upeliai atskiesdami sumažina azoto junginių koncentracijas Nevėžio upėje, tačiau padidina jo užterštumą fosforu ir organinėmis medžiagomis.Šerkšnį, Obelę ir Nevėžį teršia pramonės įmonės.
Ištyrus svarbiausius Nevėžio intakus paaiškėjo, kad beveik visi jie užteršti minėtomis medžiagomis.Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad fosforo vidutinės koncentracijos (mg/l) iš tekančių žemės naudmenų yra žymiai mažesnės, nei iš gyvenviečių ir pramonės rajonų.
Švariausios rajono upės 1993 m. buvo Aluona ir Šušvė.Vandenų rūgštingumas (išreiškiamas rodikliu PH, kurio padidėjimas vienetu atitinka vandenilio jonų koncentracijos dešimteriopą sumažėjimą vandenyje) parodo teritorijos, iš kurio vanduo suteka, užterštumą sulfatais ir nitratais.Karbonatų kiekis Kėdainių r. ribose esančių mažųjų upelių vandenyse (žiotyse) 1993 m.Upeliai HCO³ mg – ckv/lSmilga 6,43Aluona 6,43Kruosta 6,39Alkupis 7,00Šerkšnis 6,43Žalasys 6,98Nevėžis (5 taškų vidurkis) 5,97
Karbonatų kiekis vandenyse priešingai – parodo baseino ir vandenų atsparumą rūgštiems krituliams ir rūgščioms nuotekoms.
Rajono upių vandenys yra silpnai šarminiai (nerūgštūs), iš jų baseinų išplaunami skirtingi azoto, fosforo ir organinių medžiagų kiekiai.
Eil nr. Upė Rūgštingumas pH Nuotėkis t/km² per metus bendras N bendras P organinės medžiagos mineralinės medžiagos1. Šušvė 8,30 1,44 0,038 3,80 21,62. Obelis 8,30 1,41 0,280 4,22 28,43. Barupė 8,30 1,10 0,036 3,68 23,04. Smilga 8,17 1,34 0,023 3,67 34,95. Dotnuvėlė 8,28 1,22 0,029 3,36 24,56. Liaudė 8,25 1,60 0,039 4,17 27,77. Aluona 8,28 0,55 0,019 2,64 19,08. Kruosta 8,11 1,01 0,020 2,67 20,39. Alkupis 8,13 0,74 0,025 2,87 14,110. Šerkšnis 8,14 1,04 0,091 3,67 24,711. Žalasys 8,05 1,45 0,058 3,44 23,3
Fluoro junginių ir skalbimo medžiagų kiekiai upių vandenyse (leistinų koncentracijų dalimis)
Eil. Nr. Upė Anijonai detergentai (skalbimo medžiagos) Fluoridai1. Šušvė 0,05 0,42. Obelis 0,05 0,93. Barupė 0,05 0,54. Smilga 0,07 0,65. Dotnuvėlė 0,06 0,056. Liaudė 0,08 0,67. Aluona 0,04 0,58. Kruosta 0,07 0,69. Alkupis 0,07 0,510. Šerkšnis 0,05 0,711. Žalasys 0,07 0,6
Rajono upės yra palyginti mažai užterštos plovimo – skalbimo medžiagomis. Fluoridų koncentracijos Obelies ir Šerkšnio upeliuose artimos didžiausioms leistinoms reikšmėms.Požemio vandenų būklėVanduo dažnai vadinamas mėlynuoju planetos krauju, svarbiausiu gamtos turtu. Be vandens negali egzistuoti nei žmonės, nei augalai, nei gyvūnai. Nuo vandens kokybės priklauso žmonių sveikata.Žmogus pirmiausia vertina vandenį pagal tokias jos savybes, kaip skonis, kvapas, spalva, skaidrumas. Tai organoleptiniu būdu nustatomos savybės. Tačiau vandenyje gali būti ištirpusių kenksmingų medžiagų, neturinčių kvapo ar skonio, ir tik cheminė analizė parodo jų būvimą.Kėdainių rajone ūkio – buities (gėrimui) reikmėms vartojamas požeminis gręžinių ir gruntinis šachtinių šulinių vanduo.
Apie 87 % miesto ir 50 % kaimo gyventojų geria artezinių gręžinių vandenis, kurie siurbiami arba kyla savaime iš 100 – 170 m gylio. Tai gana aukštos kokybės vandenys. Jų trūkumas – per didelis geležingumas ir kietumas.Visi kiti gyventojai naudoja šulinių vandenis, kurie dažniausiai būna užteršti chemiškai arba bakteriologiškai. 1992 m. iš 200 tirtų šulinių Kėdainių apylinkėse 126 buvo neleistinai užteršti nitratais (viršijo didžiausias leistinas koncentracijas). Vandeningų sluoksnių hidrogeologinės ir hidrocheminės sąlygos sudėtingos, nes: Kėdainių rajonas yra Vidurio Lietuvos lygumoje ir priklauso sąlyginai bevandenių teritorijų kategorijai; Lygumoje yra labai silpna gruntinio vandens apykaita, sąlygojanti teršalų kaupimąsi; Rajonas yra intensyvios antropogeninės apkrovos zonoje, kur gruntinis vandeningas horizontas stipriai teršiamas.Rajono vandenviečių požeminio vandens kokybė yra gera ir pakankamai vienoda visame hidrogeologiniame pjūvyje. Vandens mineralizacija siekia 630 – 740 mg/l, sulfatų koncentracija – 190 – 260 mg/l, chloridų – 25 – 45 mg/l. Šiaurinėj ir šiaurrytinėje rajono dalyse (Krakių – Gudžiūnų – Miegėnų – Dotnuvos plote) didesni bendroji mineralizacija ir pagrindinių jonų kiekiai. Čia hidrokarbonatinį – kalcinį keičia sulfatinis – hidrokarbonatinis vandens tipas.Neoksiduotos organinės medžiagos kiekis vandeninguose sluoksniuose nedidelis. Permanganatinės oksidacijos reikšmės yra 3,12 – 3,16 mg O²/l. Pagal šį rodiklį vanduo yra geros ir labai geros kokybės. Pagrindinis rodiklis, kuris lemia geriamojo vandens kokybę Kėdainių rajone (be geležies ir mangano), yra amonio jonai. Jo koncentracija didžiojoje dalyje gręžinių svyruoja tarp 0 – 2,03 mg/l. Koncentracijos (0,5 – 0,2 mg/l ir daugiau) rodo vandenį esant patenkinamos ir prastos kokybės. Jeigu per dideles amonio koncentracijas yra gana paprasta pašalinti įrengiant nugeležinimo įrenginius, tai didesnės mineralizacijos plotuose geros kokybės vandens teks ieškoti aukščiau esančiose kvartero nuogulose.Vandens išteklių rezervas Kėdainių rajone yra pakankamas. Dabartiniu metu vandens suvartojama daug mažiau. Bendras rajono eksploatuojamų vandenviečių našumas yra apie 38400m³/d. Bendras rajono geriamojo vandens tinklų ilgis yra apie 141,26 km, iš jų 79,6 km – Kėdainių mieste. Centralizuoto vandentiekio vandenį naudoja apie 34,5 tūkst. gyventojų, iš jų Kėdainių mieste – apie 28 tūkst.Dauguma kaimo gyventojų naudoja šachtinių šulinių (gruntinį) vandenį. Aeracijos zona lemia šulinių gylį. Ištyrus šachtinių šulinių vandens kokybę nustatyta, kad vandens cheminės sudėties rodikliai dažnai viršija geriamojo vandens standarto reikalavimus pagal vieną ar kelis rodiklius. Tirtuose 180 – yje mėginių bendras kietumas viršytas 94%, nitratai – 53%, HCO³ – 24%, permanganatinė oksidacija – 14%, sausa liekana – 39%. Jeigu bendro kietumo, hidrokarbonatų, mineralizacijos didesnius kiekius vandenyje lemia geologinės sandaros ypatumai, tai nitratų kiekio padidėjimas rodo, anaiptol, ne gamtinę teršimo kilmę. 7 mėginiuose rastas nitratų kiekis viršijo leistiną normą net 7 – 10 kartų.Visuomenės sveikatos centro duomenimis, paskutiniu metu šulinių vandens užterštumas nitratais pradėjo mažėti. Tam gali turėti įtakos sumažėjęs tręšimas. Mikrobiologiniai taršos rodikliai panašūs daugelį metų. Labiausiai vanduo užterštas negiliuose šuliniuose, kurie nesandarūs, neapiplūkti moliu ir tinkamai neįrengti. Toks vanduo vartojamas sodybose ar akimo tipo gyvenvietėse, apsuptose intensyviai dirbamų laukų, teršiamų fermų atliekomis, neturinčiose kanalizacinių įrenginių.Gruntinį vandenį gali užteršti išsklaidytosios ir vietinės taršos šaltiniai. Pagrindiniai išsklaidytosios taršos šaltinai yra atmosfera ir žemės ūkis. Teršimas iš atmosferos – užteršti krituliai. Žemės ūkio tarša atsiranda dėl netinkamo trąšų ir cheminių medžiagų naudojimo.Didžiausią grėsmę, ypač šulinių vandens kokybei, kelia vietiniai taršos šaltiniai. Tai gali būti lauko išvietės, netinkamai laikomas mėšlas, blogai įrengtos vietinės kanalizacijos sistemos, netinkamai laikomos trąšos, cheminės medžiagos, naftos produktai. Labiausiai užteršti privačių ūkių šuliniai. Ūkininkų žemė naudojama intensyviau, sodybos nedidelės, dažnai nerūpestingai laikomos ir naudojamos organinės bei mineralinės trąšos.-Daug švaresnis yra gilesnių sluoksnių požeminis vanduo, kuris išgaunamas įrengiant gręžtinius šulinius. Juos įrengia specializuotos firmos, turinčios tiems darbams atlikti reikalingus mechanizmus ir kvalifikuotus specialistus.Vandens kokybę galima pagerinti ir savo namuose, įrengiant vandens filtrus ant vandentiekio įvado arba prie kiekvieno čiaupo. Taip pat galima nusipirkti indų su kasetiniais filtrais. Šiuo metu buitinių vandens gerinimo įrenginių pasirinkimas labai didelis ir suteikia galimybę vandenį išvalyti mechaniškai, nugeležinti, suminkštinti.Paviršinių vandenų kokybė
Kėdainių rajono plotas 1677 km². Apie 98% Kėdainių rajono teritorijos yra Nevėžio baseine. Į jį rajone įteka 8 upeliai, kurių baseinai yra apie 100 km², ir didesni (Liaudė, Kruostas, Dotnuvėlė, Smilga, Obelis, Barupė, Šušvė, Aluona)ir 3 upeliai, kurių baseinai iki 40 km² (Šerkšnys, Alkupis, Žalesys).Pagal atliktus užterštumo tyrimo duomenis tris paskutiniąsias vietas užima Šerkšnys, Žalesys, Barupė, o taip pat Obelis. Švariausios – Šušvė ir Aluona.Upių vandens kokybę lemia žemės ūkio ir miesto bei pramonės tarša. Trejų metų tyrimų duomenimis, kaimo vietovėse iš 1 ha naudmenų išplaunama 14,4 kg bendrojo azoto, 0,28 kg bendrojo fosforo. Mūsų rajone tai sudarytų 2370 t azoto ir 64 t fosforo.Atėmus foninį išplovimą, iš kaimo vietovių į vandenį patenka 11 k. daugiau azoto negu su pramoninėmis, buitinėmis ir kitomis nuotėkomis. Atlikus per Kėdainių pramoninį rajoną tekančių Nevėžio intakų vandens kokybės tyrimus, galima padaryti išvadą, kad pagrindiniai teršėjai fosforo junginiais yra AB “Lifosa” ir AB “Kėdainių cukrus”. Akivaizdus ir didelis Kėdainių pramonės rajono poveikis upių vandens kokybei. Tokį poveikį Dotnuvėlės vandens kokybei sunku pastebėti, tačiau Smilgos vandens kokybė akivaizdžiai blogėja. Per Kėdainių pramonės rajoną teka Nevėžio intakas Obelis. Į ją nuvesti trąšų gamyklos AB “Lifosa” ir AB “Kėdainių biochemija” išleistuvai. 1996 – 1997 m. atlikti tyrimai parodė, kad didžiausi užteršto vandens kiekiai nuleidžiami iš gamyklos AB “Lifosa” tvenkinių. Šios upės vandens kokybė žymiai blogėja. Ypač dideli fosforo kiekiai.
Į Nevėžį įteka Šerkšnys, kurio intakams Gentrinei ir Nesekei didelę įtaką daro Kėdainių pramonės rajonas. Nesekė prasideda prie AB “Lifosa” fotogipso terikonų ir AB “Kėdainių biochemija” sąvartyno. Jos baseino plotas 112 ha. Toliau ji,kaip melioracinis griovys, teka per drenuotus laukus.Gentrinė yra kitas Šerkšnio intakas, tekantis per Kėdainių pramonės rajoną. Jos baseino plotas 529 ha. Gentrinės baseine yra daug pramonės įmonių. Jau gana užterštas vanduo teka nuo buvusios AB “Kėdainių gipsas” teritorijos, tačiau upelio debitas šiame taške labai mažas. Vandens būna tik drėgnais metų periodais. Norint sumažinti upelių tarą dėl žemės ūkio gamybos veiklos, tose vietose, kur į upelių slėnius suteka užterštas vanduo iš gyvenviečių, gyvulininkystės pastatų, sandėlių, dirbtuvių, kiemų kelių ir kitų teršimui potencialių objektų, tikslinga rengti priemones, skirtas pagerinti gamtinį vandens valymąsi.Kad sumažėtų upelių teršimas, vykstantis dėl sklaidytos žemės ūkio taršos, žemdirbiams reikia diegti tausojančios ir ekologinės žemdirbystės pagrindus. Šiuo atveju naudojant atitinkamas sėjomainas ir subalansuotą tręšimą, galima gerokai sumažinti biogeninių medžiagų išsiplovimą ir patekimą į upelius.