Kanada – valstybė Šiaurės Amerikoje, užimanti žemyno šiaurinę dalį ir gretimas salas. Jos plotas 9,9 milijonai kvadratinių kilometrų. Valstybėje gyvena 24 milijonai gyventojų. Oficialios kalbos – anglų ir prancūzų. Sostinė – Otava. Administracinis suskirstymas – 10 provincijų susidedančių iš grafysčių ir apygardų bei 2 teritorijos – Jūkono ir Šiaurės vakarų. Švietimo raida. Pirmosios mokyklos Kanadoje įsteigtos Kvebeke valdant prancūzams: 1635 metais -–berniukų mokykla, o 1642 metais – mergaičių. Jų steigėjai buvo jėzuitai. Po 1763 metų, Kanadai tapus Didžiosios Britanijos kolonija, buvo steigiamos mokyklos anglų vaikams. 1846 metais įteisinta bvejopa švietimo sistema – anglų ir prancūzų. Mūsų amžiaus trečiajame dešimtmetyje priimtas privalomojo mokslo įstatymas. Įstatymiškai švietimo veiklą koordinuoja provincijos. Šiaurės Amerikos Britų akto 93 dalis sako: “Kiekvienoje provincijoje gali būti išleisti savi švietimo įstatymai”. Kanada turi 12 švietimo sistemų, sudarančių bendrąją švietimo struktūrą. Dėl milžiniško šalies dydžio ir dėl to, kad švietimas turi provincinį pavaldumą, geografiniai, ekonominiai, politiniai ir kiti veiksniai turėjo įvairią įtaką švietimo plėtrai. Švietimas skirtingose provincijose turi daug bendro, nors galima išskirti kai kuriuos unikalius bruožus. Skirtumų priežastis – kiekvienos provincijos kolonistų skirtingos tradicijos, siekiai, nevienodas ekonominis lygis, gyventojų skaičius, skirtinga geografinė situacija. Škotų švietimo praktika (žymiai daugiau nei anglų ar amerikiečių) turėjo stiprią įtaką angliškai kalbančioje Kanados dalyje, o Prancūzijos švietimo tradicijos buvo gajos prancūziškai kalbančioje Kvebeko provincijoje. 1891 metais devynios šalies provincijos nusprendė, kad reikalinga organizacija, padedanti skleisti informaciją apie švietimą. Todėl 1892 metais įkurta Dominijos švietimo asocijacija (dabar – Kanados švietimo asocijacija). Be asocijacijos, buvo sunku keistis švietimo informacija, todėl Kanados provincijų švietimo sistemos gerokai skyrėsi. Šeimos, kurios kėlėsi iš provincijų į provinciją, skundėsi, kad jų vaikai kenčia ir dažnai “praranda metus” dėl švietimo sistemų skirtumų.
Švietimui provincijose įtakos turėjo ir gyventojų skaičiaus pokyčiai. Pokarinis “gimstamumo bumas” sudarė sąlygas plėstis Kanados mokykloms.1950-1960 metais mokytojas buvo užtikrintas, kad gaus darbą panašiai kaip 1980 metais kompiuterių specialistas. Nuo 1980 metų mokytojams iškilo kai kurių problemų, nes sumažėjo ir dabar mažėja besimokančiųjų skaičius, kadangi šalyje sumažėjo gimstamumas. 1981 metų jauniausia vaikų amžiaus grupė (iki 4 metų amžiaus) sudarė 7,3 procentus bendro gyventojų skaičiaus, palyginti su 7,5 procentais 1976 metais ir 8,4 procentais 1971 metais. Padaugėjo vyresnio amžiaus žmonių (65 metų ir daugiau) – iki 17,9 procentų nuo bendrojo gyventojų skaičiaus, palyginti su 9,7 procentais 1971 metais ir 8,7 procentais – 1976 metais. Pastaruoju metu daug mokyklų uždaroma, daugėja bedarbių mokytojų. Mokytojai dažniausiai atleidžiami pagal principą “paskutinis atėjo – pirmas išėjo”. Iškyla mokytojų senėjimo problema. Siekiant jos išvengti, kuriamos ankstesnio išėjimo į pensiją programos, padedančios užtikrinti darbo vietas jauniems mokytojams. Tačiau mokytojų darbo vietų kasmet mažėja. Kanadoje vyrauja miesto gyventojai. Imigrantai, kurių gimtoji kalba yra anglų, linkę apsigyventi didžiuosiuose miestuose. Tai suteikia papildomų problemų švietimo darbuotojams. Pavyzdžiui, Torante į pradines ir vidurines mokkyklas kasmet įstoja 80 tūkstančių mokinių. Iš jų mažiau nei 50 procentų kalba gimtąja anglų kalba. Kanada nusprendė nebūti “tautų lydymo katilu”, todėl miestuose švietimo organizatoriai stengiasi nors tai brangiai kainuoja, kad imigrantų vaikai galėtų išlaikyti savo gimtąją kultūrą bei kalbą. “Mokyklos vaidmuo” – pastovi diskusijų team Kanadoje. Šalyje, kenčiančioje nuo nedarbo, tvirtinama, kad mokyklos turi rengti toms profesijoms, kurių trūksta dabar arba truks ateityje. Teigiama, kad, sparčiai kintant technologijai, svarbiausia mokyklos misija – suteikti nuodugnų pradinį išsilavinimą ir stimuliuoti mokinius toliau mokytis. 1960 metais švietimo reikalams provincijose buvo skiriama pakankamai lėšų. Ekonomika klestėjo. Numatytas didelis mokyklų eksperimentas. Naujos mokyklos kurtos greitai, dauguma jų – su “atviros erdvės klasėmis”, kur tilpdavo iki 14 klasių vienoje erdvėje. Jos buvo įrengtos taip, kad mokiniai galėtų laisvai jaustis. Kartu su naujomis mokymo programomis įvestas grupinis mokymasis. Buvo siekiama nuoseklaus asmenybės tobulėjimo, kad kiekvienas vaikas be baimės ir nesėkmių galėtų natūraliai kilti iki “maksimalaus potencialo”. Milijonai dolerių išleista audiovizualinėms priemonėms, ypač televizijai ir video įrangai;mokyklų bibliotekos, visiškai aprūpintos knygomis, tapo tikrais mokinių didaktinės pagalbos centrais. Septintame dešimtmetyje vidurinės mokyklos mokiniai ne visose provincijose laikydavo baigiamuosius egzaminus, nepaisant tradicinių švietimo skyrių reikalavimų. Mokykloms buvo leista savarankiškai organizuoti baigiamuosius egzaminus. Kartu smarkiai padaugėjo pasirenkamųjų dalykų egzaminų ir atitinkamai sumažėjo privalomųjų dalykų egzaminų. Mažėjant mokinių, blogėjant ekonominiai situacijai, neesant griežtesnių švietimo standartų, smarkiai sumažinti provincijų švietimo fondai. Dabar pagrindiniai mokyklos rėmėjai yra mokinių tėvai. Švietimo struktūra. Ją sudaro pradinės mokyklos, vidurinės, specialiosios, privačios mokyklos, bendruomeniniai koledžai, universitetai. Vaikai į mokyklą pradeda eiti skirtingo amžiaus. Pradinėje mokykloje dažniausiai mokosi nuo 5 ar 6 metų iki 11-13 metų amžiaus vaikai, o vidurinėje mokykloje – nuo 12-14 iki 18 metų amžiaus. Pradinė mokykla paprastai suteikia skaitymo, rašymo, darbo su kompiuteriu, tiksliųjų ir socialinių mokslų, muzikos ir dailės pagrindus. Pastaraisiais metais tiek pradinėje, tiek vidurinėje mokykloje didėja dėmesys Kanados studijoms (pirmiausia – istorinėms). Yra kelių tipų vidurinės mokyklos, tačiau dauguma jų yra “mišrios”, siūlančios plataus profilio pasirinkimą – akademinę, biznio ir techninę kryptis. Kai kuriuose dideliuose miestuose yra vidurinės profesinės mokyklos ne akademinės orientacijos mokiniams. Mokymo proceso organizavimas. Už mokymo programų kokybę atsakingi provincijų švietimo ministrai, nustatantys privalomuosius dalykus. Daugelis švietimo departamentų tvirtina su unifikuoto kursų turinio mokymo programas. Mokymo turinio realizavimą kontroliuoja švietimo inspektoriai. Norėdama į mokymo turinį įvesti naują dalyką, mokyklos vadovybė turi gauti ministro sutikimą. Naujai įvedami dalykai iš pradžių dėstomi vienoje ar keliose mokyklose, po to ministras sprendžia, ar leisti šiuos dalykus dėstyti ir kitose mokyklose. Mokiniai neturi mokyklinių uniformų, nėra bendros nacionalinio švietimo programos, net toje pačioje provincijoje yra įvairių mokymo sistemos skirtumų. Tai suprantama, nes šalis užima labai didelę teritoriją. Kanados mokyklose plačiai taikomas “atradimų” (“discovery”) mokymo metodas. Ypač jis populiarus per biologijos, fizikos, chemijos pamokas. Šis metodas reikalauja, kad mokiniai patys eksperimentuotų, ieškotų atsakymų į įvairiausias problemas, o ne tik stebėtų mokytojų darbą ir klausytų. Pradinėse klasėse yra gana populiarus grupinio mokymo (“team”) metodas. Kai kur dar naudojamas paskaitų metodas, bet rečiau, nes laikomas pasenusiu. Plačiai taikomos audiovizualinės priemonės ir kompiuteriai. Tarptautinio dėmesio sulaukė bandymai naudoti palydovinę televiziją bei kompiuterius, organizuojant distancinį mokymą. Kanadoje kurį laiką plačiai diskutuota team dėl įvairių baigiamųjų egzaminų laikymo. Jie anksčiau buvo privalomi tiek vidurinėse, tiek aukštosiose mokyklose. Tačiau ši sistema buvo sukritikuota. Pagrindinis oponentų motyvas tas, kad gabūs jaunuoliai, kurie gerai mokėsi kelerius mokslo metus, gali nukentėti nuo egzamino metu patirtos “nesėkmės” (emocinės problemos ir pan.). ir atvirkščiai – nelabai pažangūs, gerai “iškalę” prieš egzaminą, gali gauti labai gerą pažymį, o po kelių dienų – jau nieko nebeprisiminti. Todėl dabar dažniausiai kiekvienu konkrečiu atveju klasės auklėtojas bei mokyklos direktorius nustato, ar reikia laikyti baigiamuosius egzaminus, ar ne. Savo sprendimą jie grindžia visų mokslo metų mokinio mokymosi bei jo jau išlaikytų egzaminų bei testų rezultatais. Beje, kai kuriose provincijose, siekiant mokslo baigimo pažymėjimo, reikia išlaikyti tam tikrus privalomuosius testus. Su retomis išimtimis, šios mokyklos rengia mokinius darbui, tuo tarpu, baigus mišrią mokyklą, leidžiama arba įsidarbinti, arba stoti į bendruomenės koledžą ar į universitetą. Į vidurines mokyklas 1968-1969 mokslo metais įstojo 5800 tūkst., 1970-1971 mokslo metais – 5900 tūkst., o 1983-1984 mokslo metais – tik 4900 tūkst. mokinių. Kanadoje nėra specialių stojimo į aukštąsias mokyklas taisyklių. Kiekviena aukštoji mokykla, dažniausiai – fakultetas arba departamentas, studentų kontingentą formuoja pagal savo priimtas taisykles. Seniau į aukštąsias mokymo įstaigas buvo priimama pagal vidurinės mokyklos baigimo rezultatus. Tačiau universitetai priima mokytis ir tuos asmenis, kurie neturi pilnojo vidurinio išsilavinimo, tačiau turi ypatingų gabumų arba didelį profesinių žinių bagažą. Aukštasis mokslas. Kanadoje yra 300 aukštųjų mokymo įstaigų, 83 iš jų, reikšmingiausi pagal savo mokslinį-techninį lygį, yra universitetai ir koledžai, susijungę į Kanados universitetų ir koledžų asociaciją. 61 šios asociacijos aukštojoje mokykloje dalykai dėstomi anglų kalba, 17 – prancūzų kalba, 5 – dviem kalbomis. Kanadoje veikia 58 universitetai. Į Kanados aukštojo mokslo sistemą įeina ir apie 200 kitų aukštųjų mokyklų. Daugiausia tai – technologijos koledžai, technologijos institutai ir bendruomeniniai koledžai. Bendruomeniniai koledžai, į kuriuos stojama po vidurinės mokyklos ir kurie nesuteikia mokslinių laipsnių, Kanadoje pradėti kurti 1960 metais. Jų labai sparčiai daugėjo. Jie dažniausiai buvo kuriami jau esančiuose technologijos institutuose. Šiuose koledžuose specialaus profesinio kurso 2-3 metus gali mokytis ir jaunuoliai, neturintys pilnojo bendrojo išsilavinimo. Šiuo atveju jie įgija konkrečios profesijos diplomą. Vidurinę mokyklą baigę jaunuoliai šiuose koledžuose įgija žinių bei gauna atitinkamus kreditus, kurie pravers mokantis universitetuose. Bendruomeniniai koledžai patogūs, nes jie paprastai būna netoli nuo namų, mokslas kainuoja pigiau ir juose gali būti rengiama darbininkiškoms profesijoms, kurių trūksta toje vietovėje. Bendruomeniniuose koledžuose jaunuoliai dažniausiai renkasi specialybes, susijusias su bizniu ir technika, merginos domisi bizniu, medicina, socialiniu darbu. Kanados švietimo sistemoje vis svarbesnią vietą užima distancinis mokymas. Kuriame atitinkami skyriai aukštosiose mokyklose arba net atskiros mokymo įstaigos, kuriose mokoma “per atstumą”, pasitelkus šiuolaikines ryšio ir komunikacijos priemones. Kanados universitetams artimiausias yra britų universitetų modelis. Daugumą rytiniuose šalies rajonuose esančių universitetų, įkurtų religinių organizacijų (jie įkurti anksčiau nei universitetai vakariniuose rajonuose), veikia Anglijos ir Škotijos tradicijos. Vakarinės dalies universitetai įkurti provincijos valdžios iniciatyva. Jų veiklai didelę įtaką daro JAV valstybiniai universitetai.Humanitarinio profilio bakalauro studijos trunka 3 metus ir baigiamos bakalauro laipsnio suteikimu. Indžinerinio mokslo ir žemės ūkio mokslo bakalauro studijos užtrunka 4 metus, o teisės ir architektūros – 5 metus. Bakalauras – tai pirmasis universitete suteikiamas laipsnis. Tačiau yra išimčių: pavyzdžiui, medicinoje pirmasis laipsnis – medicinos daktaro. Norint jį gauti, universitete reikia mokytis 6 metus. Norint įsigyti pirmą profesijos bakalauro laipsnį (pvz., architektūros), kai kada reikia turėti humanitarinių mokslų bakalauro laipsnį. Magistratūros studijos yra labiau specializuotos ir trunka 2 metus. Norint gauti daktaro laipsnį po magistratūros studijų, mokomasi dar 2 metus, be to, būtina apginti daktaro disertaciją. Suaugusiųjų švietimas. Jis Kanadoje itin išplėtotas. Organizuojama daug kursų, vykstančių vakarais, išeiginėmis dienomis, per vasaros atostogas. Vis dažniau mokoma per atstumą ( distancinis mokymas), pasitelkiant naujausias technines priemones. Ši studijų forma labai populiari. Pastebima tendencija – daugėja studentų, norinčių įsigyti aukštąjį mokslą, studijuojant “per atstumą”. Švietimo valdymas ir finansavimas yra skirtingas įvairiose šalies provincijose, nors turi ir kai kurių bendrų bruožų. Valstybines mokyklas – nuo pradinių iki universitetų – finansuoja provincijos. Švietimo politiką nustato provincijų švietimo ministrai, kurie tiesiogiai atsakingi už švietimo valdymą konkrečiose provincijose. Jų švietimo departamentai ar ministerijos tvirtina mokytojų kvalifikacines kategorijas, išduoda jas patvirtinančius pažymėjimus, tvirtina mokymo programas, rekomenduoja vadovėlius ir kt. Švietimas Kanadoje, kaip jau aksčiau buvo minėta, prieš kelis dešimtmečius buvo finansuojamas daug geriau, negu dabartiniu metu. 1950 metais išleista 2,4 procentai visuminio nacionalinio produkto, 1960 – 4,5 procentai, 1965 – daugiau nei 6 procentai, 1970 – 9 procentai. 1975 metais ši suma sumažėjo iki 7,9 procentų, o 1979metais – iki 7,7 procentų. Jei 1969 metais švietimui teko 22 procentai visų valstybės išlaidų, tai 1979 metais – tik 17 procentų. Per tą patį laikotarpį 1969-1979 metais išlaidos socialinės gerovės programoms padidėjo nuo 18 iki 23 procentų. 1981-1982 metais Kanada švietimui išleido 25,5 milijardo Kanados dolerių: vietinė ir teritorinė valdžia skyrė 66 procentus, vietiniai mokesčiai sudarė 19 procentų, federalinė valdžia skyrė 8 procentus, iš privačių šaltinių gauta 7 procentai lėšų. Pinigai buvo paskirstyti taip: pradiniam ir viduriniam mokslui – 68 procentai, universitetams – 18 procentų, profiliniam pasirengimui – 5 procentai, bendruomenių koledžams – 8 procentai.Pedagogikos mokslas ir studijos. Kanadoje vidurinių mokyklų mokytojai nuo seno buvo ruošiami universitetuose. Universitetų fakultetų tarybose beveik visada yra pedagokikos mokslo atstovų. Pedagogikos profesorių buvo nedaug ir dažniausiai jie buvo gavę profesoriaus laipsnį už praktinę veiklą, o ne už mokslinius rezultatus. Paprastai nedideliame universitete vienas profesorius dėsto keletą disciplinų.Tokia situacija Kanadoje buvo maždaug prieš 20 metų. Nuo to laiko padidėjo pedagogikos mokslo poreikis ir visuose universitetuose įkurti dideli pedagokikos fakultetai. Daugiausia pedagogikos mokslo tyrimų atlikta 1960-1970 metais. Išskirtinis dėmesys skirtas mokymo strategijos klausimams ir mokyklos socialinei aplinkai. Dabartinės švietimo problemos labai susijusios ir su finansų stoka. Mažėjant gimstamumui, mažėja mokinių. Manoma, kad mokymo sistema skiria per daug dėmesio enciklopedinėms žinioms, per mažai – jų naudojimui žmogaus veikloje.