KLASIKINS VAIZDUOJAMASIS MENAS
Japonų “Noh” drama yra ypač stilizuotas scenos menas, kurį istorija mena jau 700 metų.Turtingas simboliais, “Noh” yra įsišaknijęs į senovines sintoistines apeigas ir yra vaizduojamas ant platformų, kurios dengia šventyklų stogus. Aktoriai dėvi kaukes, jų judesiai stilizuoti, o drabužiai tiesiog pritrenkiantys. “Kabuki” teatras – pasaulietiška drama. Čia vyrauja ryškus grimas, įspūdingi kostiumai ir priedai, taip pat jaudinantis pasirodymas, kuri sudaro kovos su kardais, šokiai ir netgi aktorių skrydžiai virš auditorijos. “Bunraku” yra įmantrus lėlių teatras, kuriame trys lėlininkai valdo trijų ketvirtadalių natūralaus dydžio medines ir porcelianines lėles, su pasakojimu. Bunraku – tai egzotiškas ir vaizdingas išgyvenimas.
MENAS
Tarp vietinių menų yra tipiškų, tokių kaip “Ikebana” arba gėlių menas, glaudžiai susijęs su Zen budistų arbatos gėrimo ceremonija, “Ikebana” įkūnija gamtos simboliką ir prciziškumą. Ikebanos meno moko daug japonų mokyklų, kai kurios netgi siūlo kursą anglų kalba. Arbatos gėrimo menas, vadinamas “Chanoyu” – estetiškas sielos apvalymo kultas, kuris buvo labai populiarus tarp valdančių samurajų. Dabar galima pamatyti “Chanoyu” demonstravimą kai kuriose svarbesnėse mokyklose ir viešbučiuose , taip pat parduotuvėse. Ikebanos tikslas – parodyti gamtos grožį, kuriant gėlių kompozicijas. Tačiau ikebana – ir saviraiškos būdas. Net naudodami vienodas medžiagas, įvairūs žmonės išreiškia skirtingą nuotaiką. Tikro ikebanos meistro negali patenkinti vien išorinis gėlių grožis. Jis nori, kad jos prabiltų žmonėms suprantama kalba. Tik sekdamas mokytoju, išmokęs ikebanos metodų, mokinys gebės šiuo menu išreikšti savo jausmus ir mintis. Japonų “ikebanos” sąvokai Vakarų kalbose iki šiol nesurasta tikslaus atitikmens. Vakaruose sakoma: “gėlių komponavimas” arba “puokščių kūrimas” neatskleidžia ikebanos esmės. Kartais hieroglifai “ike-bana” pažodžiui verčiami kaip “gyvos gėlės”, arba kaip “gėlės, kurios gyvena”. Tačiau ir šis apibrėžimas ne visai tikslus. Nes pirmas skiemuo “ike” reiškia ne tik “gyventi”, bet yra veiksmažodžio “gaivinti”, “atskleisti” forma, priešinga veiksmažodžiui “slopinti”. Todėl pasakymą “ikebana” galima išversti – “padėti gėlėms atsiskleisti”.
Ikebana – tai menas, sukurtas nacijos, kuri per ilgus amžius mokėsi elgtis su gamta kaip su grožio lobynu. Ikebanos meną liaudis mėgsta, kad jis prieinamas, kad padeda žmogui net ir skurde pasijusti dvasiškai turtingam. Posakį “jis moka gyventi” japonai supranta savaip. Pasak jų, žmogus, mokantis gyventi, mato gyvenimo džiaugsmus ten, kur kiti to nepastebi.Arbatos gėrimo ceremonija moko surasti grožį kasdienybėje. Tai meno susiejimas su gyvenimu. Jei aistros, kunkuliuojančios žmogaus sieloje, sukelia tam tikrus judesius, tai, pasak arbatos gėrimo ceremonijos meistro, yra ir tokių judesių, kurie geba veikti sielą, ją nuraminti. Griežtai nustatytais judesiais, jų grožiu ir ritmingumu arbatos gėrimo ceremonija sukuria sielos ramybę – tokią būseną, kai žmogus tampa itin jautrus visuotiniam gamtos grožiui. Arbatos gėrimo ceremonijoje dalyvauja ne daugiau kaip penki žmonės. Net jeigu arbata geriama dieną, kambaryje turi būti prieblanda. Kiekvienas daiktas – paženklintas laiko. Tėra tik dvi išimtys – baltutėlė lininė staltiesė ir samtis, padarytas iš bambuko,- jie švarutėliai ir naujitelaičiai. Kambarys arbatos gėrimo ceremonijai ruošiamas pabrėžtinai kukliai, įkūnijant klasikinį japonų grožio supratimą. Bet šis pabrėžtinas kuklumas ar net skurdas kartais labai brangiai kainuoja šeimininkui, nes koks nors drūtas rąstas gali būti baisiai retos medžio rūšies ir, be to, labai brangus dėl savo meniškumo. Ne tik dauguma moterų, bet ir vyrai iki šiol domisi kiekvienu arbatos gėrimo ceremonijos judesiu. Jos įtaka jaučiama daugelyje japonų kultūros sričių. Arbatos gėrimo ceremonija glaudžiai susijusi su ikebana. Japonų keramika niekad nebūtų pasiekusi tokių viršūnių, jei ne šis ritualas, smarkiai paveikęs japonų elgesio normas. Meno ir gamtos ryšys, meno ir kasdienybės ryšys apibūdina japonų kultūrą. Dailė Japonijoje niekad nebuvo skirstoma į taikomąją ir grynąją. Japonai įprato tapatinti grožį ir tikslingumą, o visi namų apyvokos daiktai yra ir gražūs, ir praktiški. Tarp Vakarų Europos menotyrininkų paplitusi nuomonė, kad japonų kultūra – tai niekniekių civilizacija. Ir tai tiesa, nes japonai praktinėse smulkmenose pasiekė daugiau laimėjimų negu įgyvendindami dideles abstrakčias idėjas. Japonų kalboje yra “masio bumei”- “pušies spyglio civilizacija” (turima galvoje mokėjimas grožėtis pušies spygliuku, užuot pamėginus žvilgsniu aprėpti visą mišką). Japonai dažnai kalba, kad užsienio turistai labiau mėgsta grožį dideliais kiekiais. Vieno rasos lašo grožio jiems per mažai – jiems reikia paveikslų galerijų, skulptūromis apstatytų rūmų. Japonai nemėgsta vertinti meno skubotai ir suvokia jį tik kaip dalį kasdieninio gyvenimo. Arbatos gėrimo ceremonija, ikebana, mokėjimas eiliuoti, gėrėjimasis gamta – visa tai pavadino “furiu”; tai galima būtų išversti šiek tiek pasenusiu terminu “dailieji laisvalaikiai”. Japonas, kaip ir anglas, atiduoda savo laisvalaikį mėgstamam “hobiui”, beje, kaip ir Anglijoje, dažniausiai susijusiam su gamta arba menu. Savimi patenkintas užsienietis arbatos gėrimo ceremoniją laiko dar viena tūkstančio ir vieno keistybe, dėl kurių Rytai atrodo nesuprantami ir vaikiški. Prieš pradedant šaipytis iš šios apeigos, reikia pagalvoti, kokia iš esmės maža žmogiškų džiaugsmų taurė ir kokie išmintingi tie, kurie moka ją pripildyti. Japonui arbatos gėrimo ceremonija – tai religija. Tai gyvenimo sudievinimas. Kalbėtis ceremonijos metu nedera ir tik po paskutiniojo gurkšnelio galima ir net pageidautina paklausti, iš kur indai, ar seniai jie pagaminti, kas meistras, ir gerai atsiliepti apie puodelius, apie teptuką, apie arbatą… Gimę šalyje, kurioje gausu gamtos elementų, skatinančių poetinę praktiką ir formuojančių jautrią sielą, šalyje, turinčioje kalnus, jūras, taip pat griežtą keturių metų laikų kaitą, japonai patobulino grožio distiliavimo metodus tiek, kad mums sunku net įsivaizduoti. Paprotys gėrėtis žydinčiais medžiais, krintančiu sniegu arba pilnatimi išduoda kai kuriuos pagrindinius japonų skonio bruožus.apskritai jų skonis greičiau griežtas negu nežabotas,greičiau kolektyvinis negu individualus ir nepaprastai atrankus. Kadangi Japonijoje skonis yra visuomenės nuosavybė, jis neturi asmeninių žymių. Todėl grožio pavyzdžiai virsta įstatymu. Prabėgę amžiai japoną padarė žmogumi, kuris į gyvenimą žiūri pirmiausiai kaip dailininkas, estetas. Jis nėra principo žmogus. Pagrindinis jo visuomeninio ir asmeninio gyvenimo dėsnis – ne tik moralė, religija ir politika, bet ir grožio normos.RELIGIJA
Japonijos religija yra tartum varsuojanti pynė, supinta iš įvairiausių tradicijų, kurių istorija beveik dviejų tūkstančių metų senumo. Daugelis japonų natūraliai išpažįsta keletą religijų. Tarkime, dažnai japonai švenčia vestuves pagal sintoizmo, o laidoja pagal budizmo papročius; nemažai japonų tuokiasi ir pagal budizmo tradicijas ir pasaulietiškai. Laikydamasi tokių mišrių papročių, šeima, o gal ir atskiras jos narys, gali priklausyti kuriai nors iš budizmo sektų ar šiaip praktikuoti budizmo apeigas; o gali būti pasekėjas vienos iš įvairiausių naujųjų religijų, kurios jau patraukė daugiau kaip trečdalį šalies gyventojų. Šios skirtingos religijos turi savo organizacijas, pastatus, šventes, šventus raštus, dvasininkus bei mokytojus. Nereikia pamiršti, kad Japonijos istorijos tėkmėje šių religijų vagos ne kertą susikirsdavo, kad daugumos japonų gyvenime ir dabar jos susilydo į individualią religiją. Todėl galime kalbėti ir apie “japonų religijas”, ir apibendrinant – “japonų religiją”, nes japonų kalba paprastai neskiria vienaskaitos nuo daugiskaitos.
KRAŠTAS IR RELIGIJA
Bendras Japonijos religinis kontekstas atitinka šalies geografinę padėtį bei charakterį. Didžiąją dalį gyvenimo turinio Japonija perėmė iš Azijos kontinento, ypač iš Korėjos ir Kinijos, ar bent jau per jas. Didžiosios religijos, atkeliavusios į Japoniją iš svetur, buvo budizmas, daugiausia “mahajanos” forma, ir konfucianizmas. Daosizmas įtakoja Japonijos kultūrą daugiau netiesiogiai: buvo perimta būrimo praktika ir kai kurie dzenbudizmo elementai. Tarsi lygiuodamasi į vyraujančias budizmo ir konfucianizmo filosofijas su jų moksliniu autoritetu bei politiniu svoriu, vietinis japonų tikėjimas – sintoizmas taip pat įgavo griežtesnius sistemos kontūrus. O dabar neužmirškime Kinijos bei Vakarų kultūros įtakų ir Japonijos reakcijos į jas – štai tokia bendra kultūrinė perspektyva, kurios fone reikėtų suprasti japonų religiją.
Japonijos kultūrinę situaciją sąlygoja ir jos geografinė padėtis – šalį sudaro keturios didžiulės salos, toli nusitęsusios iš šiaurės į pietus. Istoriniu požiūriu garsiausios sintoizmo šventyklos ir budistų šventovės išsidėstę didžiosios Honsiu salos pietinėje dalyje. Pačios seniausios sintoizmo šventyklos yra Isėje, kur garbinama saulės deivė – Amaterasu, kur naujas ministras pirmininkas paprastai praneša apie naujo ministrų kabineto sudarymą, ir Izume, kur kartą per metus sakoma susirenkant visus japonų dievus, arba “kami”. Tarp šių dievų miestų stūkso buvusios japonų sostinės Nara ir Kiotas, kurios garsėja ne tik tokiomis didžiomis sintoizmo šventovėmis kaip Kasuga Naroje, bet ir gausybe budistų šventovių bei paminklų. Aštuonioliktame amžiuje į sektas suskilęs budizmas taip pat paliko įspūdingų pėdsakų, tokių kaip didingi šventyklų pastatai bei dievybių atvaizdai Kama-kuroje, irgi Honsiu saloje, tačiau kiek daugiau į rytus nuo dabartinio Tokijo. Mažesnioji Sikolu sala, kurios krantus kaip ir Honsiu skalauja vaizdinga Seto Naikajo jūra, politiniu požiūriu niekad nebuvo itin reikšminga, todėl čia nėra itin svarbių religinių paminklų. Tačiau per šią salą eina garsusis piligrimų takas; juo patraukęs aplankysi ne mažiau kaip aštuoniasdešimt aštuonias budistų šventoves. Mūsų laikais šiuo taku dažnai keliauja važiuotų turistų grupelės – ar ne puikus pavyzdys, kaip šiuolaikinėje Japonijoje galima suderinti atostogas ir religiją? Kiti piligrimų takai vingiuoja kitomis šalies vietomis; ypač garsios yra trisdešimt trys vietovės vakarinėje Honsiu salos dalyje, kur garbinamas bodisatva Kanon-sama. Sena Japonų religija ( sinto – dievų kelias) teigia: viskas pasaulyje sudvasinta ir šventa: ugnimi spjaudantis kalnas, liūne žydintis lotosas, vaivorykštė po lietaus… Amateasa, kaip gyvenimo šviesulys, yra šių aštuonių milijonų aukščiausia dievybė. Priešais kiekvieną sintoistų šventyklą būtinai yra toris – lyg kokie vartai su dviem skersiniais. ( Toris laikomas Japonijos nacionaliniu simboliu, nes tai – vienas iš nedaugelio pavydžių tikros japonų architektūros, buvusios prieš pasireiškiant svetimšalių įtakai). Tik sintoistų tikėjimas išugdė japonų jautrumą gamtai, mokėjimą gėrėtis begaliniu jos permainingumu, džiaugtis įvairialypiu jos grožiu. Sintoizmas nereikalauja iš tikinčio kasdien melstis – pakanka ateiti į šventyklą ir aukoti už apeigų atlikimą. Sinto tikėjimas buityje pasireiškia tik religiniu požiūriu į švarą. Purvas sutapatinamas su blogiu, todėl apsivalymas yra visų apeigų esmė. Kadangi japonai labai artimai susiję su gamta, todėl ir valyvumas turi gilias šaknis. Budizmas japonų žemėje prigijo kaip diduomenės religija, o sintoizmas liko prastuomenės religija, nes ši buvo kr kas suprantamesnė liaudžiai negu budizmo samprotavimai apie tai, kad ši diena yra vakarykštės dienos darinys ir rytdienos priežastis. Vidutinis japonas suvokia tik budistų skelbiamą visko nepastovumą ir neilgaamžiškumo idėją (stichinės nelaimės nuo kurių kenčia sala, panašią pasaulėžiūrą kaip tik ir ugdė). Sintoizmas ir budizmas – sunku įsivaizduoti labiau stulbinantį kontrastą. Iš vienos pusės primityvus pagoniškumas, gamtos ir protėvių kultas, iš kitos – sudėtinga filosofija pagrįstas tikėjimas. Rodos, tarp jų turėtų kilti arši kova, viena jėga privalėtų visiškai nuslopinti kitą, arba priešinga – atmesti kaip per daug sudėtingą. Tačiau nieko panašaus neatsitiko. Nors ir paradoksalu, Japonija plačiai atvėrė duris budizmui. Dvi tokios nepanašios religijos susigyveno ir iki šiol egzistuoja viena greta kitos. Budizmo skelbėjai mokėjo sutarti su aštuoniais milijonais vietos šventųjų, pripažinę juos Budos įsikūnijimu. O sintoizmas, sudvasinantis gamtą, lengvai pripažino budą vienu iš gausybės dievų. Vietoj religinių karų susiklostė lyg ir religijų sąjunga. Kaimo bendruomenėse virto tradicija šalia statyti sintoistų ir budistų šventyklas – buvo manoma, kad sinto dievai geriausiai apsaugo budą nuo piktų vietinų dvasių. Toia kaimynystė kelia nuostabą arba ir visiškai klaidina užsienio turistus: neaišku, kuriai religijai galų gale japonai teikia pirmenybę ir kaip atskirti sintoistų šventyklą nuo budistų? Išorinius požymius išvardinti nesunku; sintostų šventyklai būdingas toris, budistų – skulptūros. Tiek musulmonų mečetėse nepamatysi nieko, tik ornamentus, tiek sintoistų šventyklose nerasi Amaterasos atvaizdų. Jos legendą primena vien simbolinė gaidžio lakta. O budizmas pirmą kartą Japonijoje išaukštino skulptūros meną. Kitas skirtumas – priėjimai prie šventyklos. Kelias į sintoistų šventyklą nubertas smulkia skaldele, kurioje klimpsta koja. Turistai dažnai stebisi: ar Meidzio parko alėjų nebuvo galima išasfaltuoti? Bet tokia nepatogi pėstiesiems žemė turi savo religinę reikšmę. Ši skaldelė norom nenorom priverčia žmogų galvoti tik apie tai, kas po jo kojomis, ir tarsi išsklaido visas kitas mintis, kitaip tariant, ruošia jį susitikimui su dievybe. O į budistų šventyklą paprastai veda vingiuoti takeliai, iškloti akmens plokštėmis. Apie religiją galima spręsti ir iš pačių besimeldžiančiųjų. Jei, sustoja priešais šventyklą, vadinasi, nori atkreipti sinto dievų dėmesį. O jei lyg indai tylėdami nuleidžia galvą, sudėję prieš krūtinę rankas, tai kreipiamasi į Budą. Kai atvykėlis pamažu išsiaiškina visus skirtumus ir galų gale paklausia, kiek Japonijoje sintoistų ir kiek budistų, išgirsta gana keista atsakymą. Pasirodo, bendras tikinčiųjų skaičius du kartus didesnis negu iš tikrųjų šalyje yra gyventojų. Mat kiekvienas japonas laiko save ir sintoistu, ir budistu. Sintoizmas pasiliko visus džiugius žmogaus gyvenimo įvykius, o liūdnus atidavė budizmui. Sintoizmas pasiliko ir visas vietines bendruomenės šventes, susijusias su gamtos reiškiniais, taip pat ceremonijas, kuriomis pradedama koks nors svarbus darbas: pavyzdžiui arimas arba pjūtis, o mūsų laikais – dangoraižio pamatų dėjimas arba milžiniško tanklaivio nuleidimas į vandenį. Apeigos susijusios su mirtimi, – tai jau budizmo monopolija. Laidotuvės, kapinių tvarkymas – budistų šventyklų pajamų šaltiniai, neskaitant aukų, taip pat iš ekskursantų imama mokesčiai. Vienintelė liaudies šventė, susijusi su budizmu, tai vėlinės. Ji švenčiama linksmai. Taigi sintoizmas apdovanojo japonus jautrumu gamtos grožiui, valyvumu ir legendomis apie savo dievišką kilmę. Budizmas savo filosofija paveikė japonų meną, sustiprino liaudies įgimtą atsparumą likimo smūgiams. Galų gale Konfucijaus mokymas iškėlė idėją, kad moralės pagrindas – ištikimybė, suprantama kaip neatlyginamas dėkingumas vyresniesiems ir aukštesniesiems.DRABUŽIAI IR IŠVAIZDA
Didžiuma japonų viešose vietose mielai vilki vakarietiško tipo drabužius, o ilsėdamiesi namuose – tradicinį kimono. (Niekada neužmeskite dešiniojo kimono skverno ant kairiojo – tai mirties ženklas). Jaunimas mėgdžioja naujausias Amerikos ir Europos madas. Paskutinė mėgdžiojimo mada (ypač tarp paauglių ir dvidešimtmečių) – juodus plaukus dažyti kaštonine spalva. Susižavėję jaunuoliai lekia į pasimatymus su kaštoninių plaukų savininkais (tokia spalva suteikia išvaizdai nerūpestingumo ir individualumo), tačiau vedyboms kažkodėl renkasi nedažytus (rimtus) juodaplaukius. Darbo drabužiai – konservatyvūs. Tamsūs, puikiai pasiūti kostiumai su brangiais į akis nekrintančiais aksesuarais – idealūs vyrams ir moterims. Vyrai puošiasi dažnai net eidami žaisti golfo ar žvejoti, tačiau per oficialias ceremonijas smokingų nedėvi. Moterims siauras sijonėlis ar suknelė gali pridaryti bėdos, nes restoranuose sėdima ant grindų. Kai kuriose tradicinėse japonų užeigose (ryokan) svečiams duodama persirengti lengvais medvilniniais drabužiais (yukta); prie jų – medinės klumpės (geta), sandalai (zori) ir kojinės (tabi) su skyle klumpių ar sandalų dirželiui įverti.
LAISVALAIKIS
Šiuolaikinė japonų šeima
Šiandieninė japonų šeima visiškai kitokia nei senovėje, ir japonė – jokiu būdu ne nuolanki vyro nurodymų vykdytoja, o gana valdinga, gal net visus keturis namų kampus laikanti moteris. Dažnas japonas ar užsienietis sako: “Japonų moteris valdo namus, vaikus, piniginę ir seksą”.Ji tradiciškai rūpinasi namais, tvarka, valgiu, pirkiniais, vaikų auklėjimu bei mokslu (tačiau, labai keista, neruošia pamokų kartu su savo mažuoju mokinuku. Tam yra visokių mokyklėlių, samdomi korepetitoriai).Vyras turi uždirbti pinigų. Dažnas vyras, atidavęs uždarbį žmonai , paskui iš jos gauna tik dienpinigių ir yra griežtai kontroliuojamas, kur, ir su kuo juos išleidžia. Į darbą pasinėręs, tiksliau, įstaigai atsidavęs labai mažai laiko praleidžia namuose, su šeima, taip prarasdamas balso teisę auklėjant vaikus, ką jau kalbėti apie dvasinį ryšį su žmona. Neretai į pensiją išėjęs vyras nežino, kaip gyventi be darbo, bendradarbių, nes praktiškai visą gyvenimą praleido su jais. Namuose net švenčių tradicijų nėra,nes japonai dažniausiai švenčia darbe, su kolegomis ( ypač populiarios bendradarbių išvykos, puotos po žydinčiomis sakuromis), ir į tas šventes nekviečia šeimos narių, netgi per Naujuosius metus. Taigi manyk, kaip nori, – lyg šeima, lyg ir ne šeima.
Santūrumas
Neaišku, nuo kokio amžiaus tėvai liaujasi glamonėti savo vaikus, – tik mažyliai bučiuojami, tik jie glaustosi prie tėvų. Netgi svarbesnėmis progomis tėvai, sveikindami vyresnį vaiką, jo neapkabins, nepabučiuos, tik žodžiais ir veido išraiška reikš palinkėjimą. Japonai nesišvaisto meilės žodžiais: vaikai niekada negirdi tėvų, vienas kitam sakančių: “Aš tave myliu”, – mama su tėčiu prie vaikų niekada nesibučiuoja ir nesako mažiesiems, kad šie yra mylimi. Vaikai juo labiau nereiškia savo jausmų tėvams žodžiais. Užsieniečio akimis, santykiai šeimoje be galo šalti ir formalūs.Paradoksalu, bet jaunieji japonai to demonstruojamojo švelnumo, atrodo, ir nepasigenda. Dažnas sako, kad jam nereikia kad mama apkabintų, – ir taip jaučiąs jos meilę ir rūpestį. Mat meilė reiškiama ne žodžiais, o veiksmais, supratingumu, pagalba. Viskas, ką tėvai daro dėl vaikų yra meilės išraiška (taip pat ir bausmės). Vis dėlto nors vaikai myli savo tėvus ir žino, kad yra jų mylimi, retai kuris atvirai pasišneka apie intymius dalykus: atvirumo tarp artimų žmonių tiesiog nėra japonų kultūroje. Bręsdami jaunuoliai žinių ieško knygose, populiariuose ar netgi sekso ir pornografiniuose žurnaluose arba semiasi patirties iš draugų.Deja, jau ir patys jaunuoliai pripažįsta, kad tai baisus susvetimėjimas – modernios civilizacijos padarinys. Vaikai nuolat sėdi prie kompiuterių ar leidžia laiką prie televizorių ekranų ir labai mažai skaito. Šiuolaikinės mamos ieško įvairiausių laisvalaikio leidimo būdų: jungiasi į bendraminčių būrelius, lankosi klubuose arba… susigundo palošti žaidimų automatais ir per dienas sėdi prirūkytose, įvairiais garsais skambančiose “Pachinko” salėse (dažnai iššvaistydamos galybę vyrų uždirbtų pinigų bei užmiršdamos namuose ar automobiliuose paliktus mažylius). Šiandieninėje Japonijoje “Pachinko” žaidimų automatai – ir civilizacijos rykštė, ir populiariausias atsipalaidavimo būdas.
Turtuoliai – vargšai
Daugelis mano, kad japonai labai turtingi. Jie dažnai tampa sukčių aukomis vargingose šalyse: iš jų kišenių ar viešbučių kambarių dingsta įvairios sumos pinigų, jie viską perka už daug didesnę kainą negu kiti, už bet kokią paslaugą iš japono irgi negaila paimti daugiau, nes… jis daug turi. Šis stereotipinis įvaizdis iš dalies teisingas – japonai materialiai turtingi. Išskyrus degradavusius benamius, gyvenančius stotyse, parkuose bei po tiltais, Japonijoje nėra tikro skurdo. Tačiau žmonės skurdūs psichologiškai: turtingoje šalyje viskas labai brangu, elementariems poreikiams tankinti reikia tiek, kad (kaip vargingoje šalyje) tenka skaičiuoti, ką gali sau leisti, o kam tenka taupyti. Dažnas užsienietis nustemba sužinojęs, kad ne kiekvienuose namuose yra kompiuteris, kad ne visi turtingieji važinėja automobiliais (mat japonai važinėja tik gerais ir naujais automobiliais, o tai – ne kiekvienam įkandama) ir kad ne kiekviena šeima išgali savo vaikus leisti į aukštąją mokyklą.
Visagalis miegas
Kai gyvenime svarbiausią vietą užima pinigai, visos jėgos skiriamos tik darbui, visiškai pamirštant poilsį, atostogas bei normalų miegą (ką jau kalbėti apie teatrą, kiną, knygas). Tad nenuostabu, kad japonai bet kokia proga stengiasi nors truputį nusnausti. Net (švelniai tariant) tam ne labai tinkamose vietose. Pavyzdžiui, sumokėję šimtą ar pusantro šimto dolerių už bilietą, jie pusę koncerto ar spektaklio… pramiega. Tačiau, kaip ir dera, nuskambėjus paskutiniam akordui, visi entuziastingai ploja atlikėjams. Apskritai susidaro įspūdis, kad japonai miega visur. Studentai sugeba užmigti “žiūrėdami dėstytojui į akis”. Universitete jų – miegančių – pilna visur: ant kiekvienos kėdės, palangės, minkštasuolio. Mat jau nuo vaikystės japonui įkalta, kad jis privalo pirmauti, visur būti geriausias ir daug dirbti,- tik taip ko nors pasieks (tas “kas nors” – tai materialinė gerovė). Suprantama, kad ko nors siekdamas, privalai kai ko atsisakyti. Japonai daug dirba atsisakydami miego ir poilsio. Iškalbinga ekskursijų vadovų nuomonė: “Japonai – pati geriausia ir pati blogiausia turistų grupė: dažniausiai tenka kalbėti miegančiai auditorijai. Žinoma, jokių klausimų bei susidomėjimo nesulauksi, bet autobusų vairuotojai gali sutrumpinti maršrutą – vis tiek miesto įžymybės liks nepamatytos”.