INDOSTANO PUSIASALIS
Indostano pusiasalis (plotas 2 mln. km2) – tai Pietų Azijos dalis, įsiterpusi tarp Arabijos jūros ir Bengalijos įlankos, ir besitesianti į pietus iki 80 š.pl. Šis pusiasalis yra išsidėstęs ant Indijos platformos, sudarytos iš suraukšlėtų kristalinių uolienų, daugiausia gneisų, kurie išeina į paviršių didelėje pusiasalio teritorijoje. Šiaurvakarinė Indostano (apie 500 000 km2) yra padengta bazaltinėmis uolienomis, kurios suformavo plato, ribojamą stačių terasų.Platus Narmados upės slėnis dalina Indostaną į 2 dalis – Centrinę Indiją ir Dekano plokščiakalnį.Centrinės Indijos šiaurėje iškyla raukšlinis, luistinis Aravalio kalnagūbris. Tai pusiau nuardyti proterozojaus kalnai, kurių maksimalus aukštis daugiau nei 1700 m. Į rytus driekiasi skydinis Malvos plato, kurio vidutinis aukštis siekia 500 m. Šiaurinis jo kraštas sudaro Indostano pusiasalio sieną, o pietinis – Vindhjos ir Kaimūro kalnus. Piečiau Narmados upės išsidėstęs raukšlinis, luistinis Satpūro kalnagūbris, o į rytus – luistiniai Machabėjo kalnai ir skydinis Čhota – Nagpūro plato.Pietinė Indostano dalis yra užimta vulkaninio Dekano plokščiakalnio, kurio vidutinis aukštis – 800 m. Vakarinis jo kraštas vadinamas Vakarų Gatų luistiniu kalnagūbriu (vidutinis aukštis – 1300 m, o maksimalus virš 2600 m), o rytinis pakraštys analogiškai vadinamas luistiniais Rytų Gatais, nors vientiso kalnagūbrio ten nėra. Pietuose Vakarų ir Rytų Gatai susijungia sudarydami aukščiausią Dekano dalį su aukščiausia viso Indostano viršūne Anaimūdžiu (2698 m). Viduriniai Dekano daliai šiaurės vakaruose būdingi stališki plato arba plokšti kalvynai, sudaryti iš bazaltų ir išraižyti upių slėniais. Pietinėje ir rytinėje dalyse vyrauja plokščias kristalinis paviršius su atskirais paaukštėjimais ir kalvagūbriais.Apibendrintai kalbant, Indostano reljefas turi sudūlėjimo bruožų, jį veikia akumuliaciniai ir denudaciniai procesai.Indostano klimatas – musoninis su ryškiu kritulių sezoniškumu (iki 95% vasaros lietingą sezoną) ir ilgu (iki 8 mėn.) sausuoju sezonu. Beveik visur aiškiai išreikštas vasaros kritulių maksimalumas, susietas su pietvakarių musonu. Tiktai pietrytiniam Indostano pakraščiui pagrindinę drėgmę atneša šiaurės rytų žiemos musonas, kuris ją gauna pereidamas per Bengalijos įlanką. Ypač daug kritulių ten, kur drėgniems musoniniams vėjams kelią pastoja kalnai: Malabaro pakrantėje, Vakarų Gatų šlaituose (6000 mm) ir kitur. Ypač sausas klimatas yra vidiniuose Indostano rajonuose, užtvertuose kalnais nuo pietvakarių ir pietryčių musonų. Čia iškrenta 1000- 500 mm kritulių per metus.
Visam Indostanui būdinga aukšta temperatūra visus metus. Ypač karštos dienos būna prieš vasaros musono pradžią, kada vidutinė temperatūra siekia +32 C, o kartais +40 C ir daugiau. Pats karščiausias mėnuo Indostane yra gegužė. Per kitus vasaros mėnesius, kada pučia drėgnas musonas, vidutinė temperatūra siekia +28 C. Temperatūra vėsių mėnesių metu t.p. aukšta.Beveik visos Indostano upės prasideda Vakarų Gatuose ir įteka į Bengalijos įlanką. Iš didžiausių upių tik Narmada ir Taptis įteka į Arabijos jūrą.Upių vandens lygis labai priklauso nuo musoninio lietaus. Jo metu nuteka virš 80% viso metinio upių nuotėkio. Didelė jo dalis, ypač mažų upių, panaudojama drėkinimui. Indostano upės, ištekančios iš vakarinio Gatų šlaito, turtingos ir hidroenergetiniais ištekliais.Kadangi centrinėje pusiasalio dalyje paviršinių vandenų ištekliai labai maži, tai planuojama permesti dalį Gango baseino vandenų į Narmadą, o iš jos – į Godavarį ir Kaverį.Dirvožemių pasiskirstymą pusiasalyje nulemia uolienos: ant kristalinių uolienų (granitų ir gneisų) dūlėjimo produktų formuojasi įvairių tipų raudonžemiai; yra didelių ,,medvilnės dirvožemių” (juodžemiai) arealų, kurie formuojasi ant vulkaninių uolienų. Indostano pusiasalio dirvožemiai neturtingi humuso ir azoto, o didelis musoninio lietaus intensyvumas, purių nuogulų susidarymas, miškų besaikis kirtimas ir menka agrotechnika yra aktyvios erozijos priežastis.Indostano geografinių zonų diferenciaciją nulemia drėgmės pasiskirstymas. Priešvėjiniuose Vakarų Gatų šlaituose yra drėgnųjų tropinių miškų zona, o Indostano vidinės dalies paaukštėjimų priešvėjiniuose šlaituose – drėgnųjų musoninių miškų zona. Vidinėse plato dalyse bei tarpukalnių daubose ir slėniuose, kurie gauna mažai kritulių viešpatauja sausųjų savanų ir retmiškių geografinė zona. Ir šiaurvakarinėje Indostano dalyje vyrauja dygliakrūmių, dygiažolių ir sukulentų savanų geografinė zona. Indostano pusiasalio savanai būdinga tanki žolinė danga išdeganti sausuoju periodu. Iš šios žolinės dangos iškyla kandeliabrinės karpažolės, skėtiškosios akacijos, palmės. Kalnų šlaituose kai kur dar išliko tikmedžių, palmių, bambukų, sandalmedžių miškai. Prie gyvenviečių dažnai galima pamatgyti nuostabų banjamo medį arba kitaip vadinamą indiškąjį figmedį. Malabaro pakrantėje auga kokosinės palmės, suteikdamos išskirtinumą kraštovaizdžiui. Smėlingosios vietos yra apaugusios mangrovų augmenija. Didelius plotus pusiasalyje užima medvilnės laukai – tai pagrindinė Pietų Indijos kultūra. T.p. yra paplitę cukranendrių, žemės riešutų, kukurūzų, sorų laukai. Ypač drėgni Indostano raj., kur trumpas sausasis periodas anksčiau tankiai buvo apaugęs drėgnaisiais tropikų miškais, kurie sudarydavo nepereinamas tankynes iš palmių, bambukų, sandalmedžių ir kt. medžių. Sprendžiant pagal šių miškų liekanas – tai miškai artimi ekvatorinės juostos miškams. Ypač stipriai iškirsti miškai būdingi Koromandelio krantui ir kt. vietom. Jų plotai užimti ryžių plantacijomis ir kt. kultūrom. Indostano gyvūnijos pasaulis labai turtingas ir mažai paliestas žmogaus. Miškuose veisiasi kačių šeimos plėšrūnai. Labiausiai paplitę tigrai, dėmėtieji ir juodieji leopardai, kurie užpuola ne tik gyvūnus, bet ir žmones. Didelę žalą daro hienos, vilkai, laukiniai šunys, užpuldami ir sudraskydami galvijus. Be jų nuolatiniai, nepageidaujami gyvenviečių palydovai yra šakalai, o pačių žmonių laikomi namuose kačių šeimos atstovai yra mangustai. Tai gyvūnai gaudantys nuodingas gyvates.Tankiuose sąžalynuose Himalajų papedėje ir kai kuriuose kt. raj., kur dar yra išlikę miškų, iki šiol veisiasi laikiniai drambliai. Prijaukintus juos moko nešioti nešulius ir dirbti įvairius sunkius darbus, o taip pat jie pasitelkiami šventinėse eisenose.Tankiuose miškuose iki dabar, nors ir retai, sutinkami vienaragiai raganosiai, beveik išnaikinti ir kitose Žemės rutulio vietose. Laukiniai jaučiai taip pat veisiasi tankiuose sąžalynuose išilgai upių ar turtinguose žole kalnų slėniuose. Be jų įv. rajonuose yra sutinkami laukiniai ožiai, laukiniai avinai, antilopės ir elniai.Ypač daug Indijoje yra įvairių rūšių bezdžionių. Jos laikomos šventais gyvūnais ir gyvena ne tik miškuose, bet ir gyvenvietėse, kur pridaro daug žalos sodams ir pasėliams. Šiai šaliai būdinga keletas rūšių gibonų, makakų ir kitų.Indija turtinga ir paukščiais. Tai apie 30 rūšių gegučių, 80 rūšių plėšriųjų paukščių, taip pat balandžiai, papūgos, žvirbliai, povai ir kiti.Gango vandenyse veisiasi krokodilai. Plačiai paplitę sausumos vėžliai, driežai, gyvatės. Pastarųjų yra daug rūšių. Daugybė yra nuodingų, nuo kurių įkandimų kasmet miršta labai daug žmonių. Ypač pavojingos kobros, tarp kurių išsiskiria Didžioji kobra.Taip pat Indijoje daug nariuotakojų, kurių tarpe yra ypač pavojingų žmogui: maliariniai uodai, nuodingieji vorai, skorpionai ir kiti.Žmogaus poveikis šiai šaliai yra įvairialypis. Kai kur jis beveik nepastebimas, o kitur žymus. Labai smarkiai Indostano pusiasalyje yra iškirsti miškai ir jie nėra atželdinami. Dėl to išnyko dalis augalų, o be to suintensyvėjo erozija net lyguminiuose paviršiuose. Bet žmogus čia keitė kraštovaizdį ne tik kirsdamas miškus, bet ir jį kultūrindamas – tai rodo medvilnės, ryžių ir kitų kultūrų plotai.Tačiau štai gyvūnija Indostane yra mažai paliesta, todėl stebina savo gausumu. Taip yra todėl, kad pagal indusų religiją, visa gyvybė Žemėje yra šventa ir netgi žalą nešančių gyvūnų naikinimas yra draudžiamas.Kaip jau buvo minėta dabartiniai Indostano kraštovaizdžiai yra labai sukultūrinti, žymiai sumažėję miškų plotai, o jų vietą užėmus įvairių tipų antropogeninė savana. Ypač sausose rajonuose tarp retos augalinės dangos išsiskiria žemaūgiai dygliakrūmiai labai pažeisti galvijų. Antropogeninės savanos plotai kaitaliojasi su jaunuolynų sąžalynais. Labiausiai įsisavinti yra slėnių kraštovaizdžiai, kuriuose auginama medvilnė, soros. Dabartiniai Dekano plokščiakalnio kraštovaizdžiai turi polinkį į aridizaciją. To priežastis – tai savaiminės augalijos naikinimas. Dviejų derlių nuėmimas per metus ir nepakankamas įtręšimas organinėmis ir mineralinėmis medžiagomis priveda prie dirvožemio nualinimo ir dykviečių atsiradimo. Pristabdyti kraštovaizdžių degradacijos procesą gali racionalus jų panaudojimas ir teritorijos apželdinimas miškais. Nualintuose dirvožemiuose gyventojai augina sorų ir ankštines kultūras. Indostano pietuose didelius plotus užima kavos, arbatos ir cukranendrių plantacijos. Lydiminės žemdirbystės plotai yra išsimėtę tarp miškingų masyvų. Mažiau tėra pakeisti tik kraštovaizdžiai apsupti kalnų.Literatūra:1. Lingė P. “Europos ir Azijos šalys”. Vilnius, 1996.