Ignalinos rajonas

Ignalinos rajonas

Ignalinos rajonas – tarsi mažytė Lietuva. Yra čia ir vėjo supustytų žemyninių kopų, ir pavasario potvyniais Nemuno deltų, primenančių žemumų su savo lobuose vinguriuojančiomis upėmis, plačiomis jų santakų lankomis. Tik jūros pakrantės trūksta. Patraukli kalvotoji šio rajono žemė. Yra šiame krašte ir kuklios egzotikos. Ignalinos apylinkėse stūkso vienas iš aukščiausių mūsų krašto viršukalvių: Būdakalnis ir jo bevardės kaimynės Nevaišiuose bei Lepšiuose. Čia tyvuliuoja didžiausias Lietuvos ežeras – Drūkščiai, kaimynystėje – giliausias – Tauragnas. Ignalinos apylinkėse plyti dvi gūdžiausios mūsų didžiagirės – Labanoro ir Ažvinčių, su šalia šnarančiais Minčios miškais. Rajonas yra trijų aukštumų – Švenčionių, Sėlių ir Breslaujos – sandūroje. Rajono teritorijoje yra 4 gamtos draustiniai, nacionalinis parkas, 6 gamtos paminklai. Ignalinos miestas įsikūręs nedidelėje smėlėtoje sausoje lygumoje, kurią supa pradubę ežerai ežerėliai, aukštokos kalvos ir miškas. Visi šie gamtos dariniai žiedu juosia miestą. Ignalinos rajonas – vienas iš ežeringiausių Lietuvoje. Šiaurės vakarų apylinkėse daugiau kaip 10 % paviršiaus užlieja ežerai. Ežerai labai įvairūs: čia patys didžiausi (Drūkščiai, Dysnai), ilgieji, gilieji dubakloniai (Aisetas, Žeimenys ir kt.), sudėtingų, raižytų krantų (Dringys, Baluošas, Alksnas, Prūtas), giliagalvės tarpukalvių ir tarpumiškių akutės (Žaliasai, Vėlys, Baltys ir į juos panašūs), liūnais apsitraukę (Rimšės Alksnas, Visaginas ir kt.). Iš viso rajono teritorijoje daugiau nei 200 ežerų (bendras jų plotas – 11152 ha), iš kurių kiekvienas vis kitoks, į savo kaimyną mažai panašus. Viena iš seniausių ir lankomiausių Ignalinos rajono vietų yra Palūšė – miestelis aukštokame Lūšio ežero šlaite. Palūšėje yra išlikę vertingų meno paminklų. Medinis, gotinius siluetus primenantis ansamblis statytas 1750 m. Viduje bažnyčia tašytų rąstų, yra joje liaudies paveikslų, tapytų XVIII a. ne ant drobės, o ant lentų. Galima pasigrožėti ir liaudies meistrų drožiniais. Varpinėje kabo 1772 m. lietas varpas, papuoštas barokiniu ornamentu. Visas ansamblis yra respublikinės reikšmės kultūros paminklas.

Ignalinos rajone yra pats vertingiausias Lietuvos nacionalinio parko branduolys. Čia yra labai daug ko pamatyti. Giliausias šiose apylinkėse Šakarvos ežeras. Jis niekur nėra platesnis kaip pusė kilometro, ilgas, primena didelę upę. Panašios išvaizdos yra Žeimenio ežeras, iš kurio išteka Žeimenos upė. Pakilus į Ledakalnį smarkiau suplaks širdis ne vien nuo įkalnės staigumo. Atsiveria akiratis, kurio plotas 10—12 tūkstančių hektarų. Trečdalis jo paviršiaus paskandinta ežeruose, pusė – žaliai pritemdyta miškų, kurie nuo seno buvo vadinami Linkmenų giria.Vakarinėje Ledakalnio keteros pusėje kyšo du Ginučių piliakalniai, Trobaikiškių kalva, Meškakalnis. O aplinkui ežerai, ežerai…Jų nacionaliniame parke – 80! Jie kaip reta įdomūs. Dažnas jų turi “vaiką”: Lūšiai – Lūšykštį, Asalnai – Asalnykštį, Utenas – Utenykštį ir t.t. Nė vienas parko ežeras nepanašus į savo kaimyną. Lūšiai platus, gilus (37m), iškilniais krantais. Asalnai tyras, gilus (33 m), pušų miško atokaitoje. Alksnas šakotas užutekiais ir pusiasaliais. Baluošas daugelį vilioja miško užuoveja, sausomis pakrantėmis, vešliomis salomis. Vienoje iš salų telkšo 8 m gylio ežerėlis. Dringio ežeras yra didžiausias, žydriausias. Visiems krantams parodo bent kurias iš savo penkių salų. O jo kampai skiautėti, su įsiterpusiais kampais. Labai įvairus žaliasis parko laukų drabužis: girios ir maži miškeliai, pavieniai medžiai – gamtos paminklai, vertingi krūmai ir žolės, įvairios pievos, pelkės. Lankytojui itin jaukūs sausašaliai, žaliašiliai ir šilagiria, kalvose išvaizdūs gojai su galiūnais ąžuolais. Parko miškuose ir pievose aptikta apie penkiolika retųjų augalų.