Gudija

Turinys

1. Žemėlapis
2. Įvadas
3. Baltarusijos istorinė praeitis
4. Baltarusijos gamta
5. Baltarusijos klimatas
6. Baltarusijos dirvožemis
7. Vidaus vandenys
8. Baltarusijos gyvūnija
9. Baltarusijos ūkis
10-11. Baltarusijos gyventojai
12-13. Berezinos ramybė
14-15. Vaizdai važiuojant Baltarusijos plentu
16. Gudai
17. Iš Astravo krašto
18-23. Baltarusijos pilys
24. Išvados

Klimatas

Baltarusiją dažnai pasiekia drėgnų oro masių pernašos iš Atlanto, todėl ten nebūna ilgai trunkančių žiemos šalčių ir karščių, retos sausros. Klimatas yra neryškus žemyninis, žiemą rytinėje krašto dalyje šalčiau nei vakarinėje, o vasaros kiek šiltesnės būna Baltarusijos pietuose.

Vidutinė sausio temperatūra Breste yra -4C, o Vitebske – -8C. Bet pasitaiko žiemų, kai ji nukrinta iki -35C – -40C.Liepos vidutinė temperatūra šiaurėje -17C, o pietuose – iki 20C. Užžregistruota maksimali vasaros temperatūra -38C. Parų, kai vidutinė temperatūra aukštesnė už 0C, Baltarusijos šiaurėje būna ne mažiau kaip 220, o pietvakariuose – net 250 – 260 per metus.

Daugiausia kritulių iškrinta liepos mėnesį, o mažiausia – sausio. Žemumose metinė kritulių suma paprastai esti 500 – 550 mm, o aukštumose – apie 700 mm.

Žiema šiaurėje trunka iki 145 dienų, o trumpiausia ji būna pietvakariuose- iki 105 dienų. Paprastai gruodžio pradžioje susidaro sniego danga,bet būna atodrėkių. Storiausia sniego danga vasario mėnesį, o kovo pabaigoje sniegas ima tirpti, ir ateina pavasaris. Jis prasideda pietvakariuose ir pražydinėdamas ievas, žeeldindamas žolę keliauja į šiaurę.

ĮVADAS

Gudija, kuri anksčiau buvo Baltarusija yra Lietuvos kaimynė. Daug šimtmečių lietuvius ir baltarusius siejo viena valstybė, papročiai, bendra kova su užkariautojais. Šiaurės vakaruose Baltarusija ribojasi su Lietuva ir Latvija, rytuose – su Ukraina, o vakaruose – su Lenkija. Ba

altarusija padalinta į 6 administracines sritis. Ji savo plotu lenkia Lietuva, Gudijos plotas ( 207600 km2 ), o joje gyvena 10,4 mln gyventojų. Tai prezidentinė respublika, kurios oficiali kalba yra baltarusių. Religija – stačiatikybė. Gudijos sostinė Minskas, kuriame gyvena per 1,60 mln gyventojų. Nors ir nedidelė ši valstybė, tačiau turi gražių vietovių ir vaizdų, kurie turėtų būti mieli lietuvio akiai, nes klimatas ir geografinė Gudijos padėtis yra labai panaši kaip ir Lietuvos.

Baltarusijos dirvožemis

Apie 60% krašto žemės ūkio naudmenų užima velėniniai jariniai, o 25% – pelkiniai dirvojemail. Smarkiai supelkėję plotai pietinėje dalyje sausinami.

Šalis yra miškų zonos mišriųjų miškų pazonyje. Miškai užima 1/3 krašto ploto. Apie 2/3 miškų – pušynai ir eglynai. Tarp jų yra įsimaišiusių beržynų ir alksnynų. Pietuose paplitę ąžuolų, bukų, klevų ir liepų miškai. Jie užima apie 15 bendro krašto ploto. Didelę daalį sudaro vidutinio brandumo ir jauni miškai.

Baltarusijos gamta

Baltarusija yra Rytų Europos lygumos vakarinėje dalyje. Iš vakarų į šiaurės rytus tęsiasi 150 – 250 m. Baltarusijos kalvynas, moreninio Baltijos kalnyno rytinė atšaka. Šis kalvynas yra Baltijos ir Juodosios jūros upių vandenskyra, taip pat augalijos riba, nes į pietus nuo jo labai sumažėja spygliuočių miškų ir padaugėja lapuočių.

Upių slėniai kalvyną skaido į Volkovysko, Naugarduko, Ašmanos, Minsko, Oršos ir Vibetsko aukštumas. Jo aukščiausias – Dzeržinskio kalnas ( 345m. ) – yra į vakarus nuo Minsko. Į šiaurę nuo kalnyno plyti Nemuno, Neries, Naručio ir

r Polocko žemumos. Šiose dvejose yra nemažai ežerų. Krašto pietryčiuose esančios Centrinės Berezinos ir Oršos-Mogiliovo lygumos laipsniškai pereina į Padneprės žemumą. Pietiniu Baltarusijos pasieniu tęsiasi plati pelkėta Polesės žemuma.

Baltarusijos paviršių dengia daugiausiai paskutinių apledėjimų nuosėdinės uolienos. Jų sluoksnis ploniausias centre, o į kraštus storėja – nuo keliasdešimt iki 4000 metrų. Kalvynas dengiamas priemoliu, smėliu ir riedulynu. Pietryčiuose vyrauja priemoliai ir priesmėliai, o pietuose smėlynus ir žemynines kopas keičia durpynai.

Gausiausias Baltarusijos gamtos turtas yra durpynai. Polose yra kalio druskų, o Pripetės įduboje išgaunama nafta. Yra rusvųjų anglių ir degiųjų skalūnų. Rytinėje krašto dalyje yra fosforitų, atrasti magnetinių rūdų telkiniai. Įvairiuose šalies vietose didelės statybinių medžiagų atsargos: smėliai, moliai, kreida, dolomitai.

Baltarusijos gyventojai

Apie 4-5 krašto gyventojų yra baltarusiai, daugiau kaip 10 – rusai. Dar gyvena ukrainiečių, lenkų, lietuvių, žydų. Dabartinės Baltarusijos teririjoje lietuviai gyvena nuo seno. Dalis jų persikėlė XIX a. pabaigoje. Iki šių dienų išliko lietuviškų kaimų Breslaujos, Vydžių, Yvijos, Astravo, Varenavo rajonuose, o iš viso lietuvių yra baltarusijoje yra apie 6000 – 8000. Baltarusių kalba priklauso rytų slavų pogrupiui. Vartojama pakeista rusų abėcėle. Baltarusių tautybė baigė formuotis XVI a.

Vakarų Baltarusijoje anksčiau gyventa vienkiemiais, o Rytų Baltarusijoje – nedideliais kaimais. Blševikmečiu dauguma kaimo gyventojų buvo perkelti į kolūkių gyvenvietes. Per antrąjį pasaulinį karą apie 9000 Baltarusijos kaimų buvo sunaikinta, o pokario la

aikotarpiu, augant pramonei, didelė dalis kaimų gyventojų persikėlė į miestus. Anksčiau kaime baltarusiai statydavo medines trobas
( chata ), dabar daugiausiai mūrijami baltų plytų namai.

Pagrindinė tautinių drabužių spalva – balta. Ne tik vyrų ir moterų gausiai siuvinėti marškiniai, bet ir vyrų kelnės, moterų prijuostės, sijonai, kai kurie vyriški drabužiai yra balti. Baltarusių ir lietuvių siuvinėjimas ir juostų raštai labai panašūs. Balta spalva derinama su raudona, šviesiai žalia arba mėlyna.

Baltarusiai mėgsta miltinius ir bulvinius valgius – sklindžius, lietinius, kruopų košę, kukulius. Iš bulvių ( baltarusiškai „bulba“ ) gamonama per 100 patiekalų. Mėsa ir jos gaminiai ( šaltiena, rūkyta mėsa, ir dešros troškinys) seniau buvo patiekiama tik šventėms.

Kai kuriose krašto vietose išliko senovinės vestuvių, krikštynų apeigos, tebešvenčiamos Šv. Velykos, Šv. Kalėdos, pavasario šventė – Jurginės.

Labai gausi baltarusių tautosaka. Išliko daugybė vienbalsių ir daugiabalsių liaudės dainų, daugiau kaip 100 tautinių šokių. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje klestėjusi baltarusių kalba1863m. caro valdžios buvo uždrausta, kaip ir Lietuvoje – lietuvių kalba. Sovietiniais metais Baltarusijoje irgi nebuvo vidurinių ir aukštųjų mokyklų, kuriuose bendrieji dalykai būtu dėstomi baltarusių kalba. Taigi ji buvo beišnykstanti iš viešojo gyvenimo, o Baltarusijos žmonės vis labiau pasiduodavo rusų kalbos, meno ir kultūros įtakai.

Baltarusija išgarsino švietėjas ir humanistas P. Skorina, viduramžiais baltarusių kalbą leidęs knygas Prahoje ir Vilniuje. Šio amžiaus pradžioje kūrė po

oetai Ciotka ( A. Paškevič ), I. Kupala, J. Kolosas. Iš dabartinių rašytojų minėtinas V. Bykovas.

Baltarusių kultūros istorija susijusi su Vilnium. Čia gyveno daug baltarusių rašytojų, kultūros veikėjų. Veikė įvairios baltarusių organizacijos, ėjo baltarusių laikraščiai, buvo leidžiamos knygos.

Minskas – Baltarusijos sostinė ir didžiausias šalies miestas. Nors įkurtas jis dar prieš 900 metų ir caro rusijoje buvo gubernijos centras, išsiplėtė, išaugo ir tapo plačiai žinomas tik paskutiniais dešimtmečiais. Minskas – pramonės gigantų miestas.

Baltarusijos gyvūnija

Baltarusijoje gyvena spygliuočių ir plačialapių miškų gyvūnai. Daugelyje vietų jie išnaikinti, bet nemažai jų išliko draustiniuose ir rezervatuose. Vakarinėje dalyje įsteigtas Belovežo girios rezervatas, kurio tęsinys yra Lenkijoje. Tai, ko gero, didžiausia sengirė Vidurio Europoje, kur galima pamatyti 1,5 – 2,0m kamieno skersmens pušis. Šiame rezervate gyvena apie 200 rūšių paukščių ir daugiau kaip 50 rūšių žinduolių, tarp jų briedžiai, elniai, stirnos, šernai, meškos, lapės, lūšys, ūdros, barsukai, bebrai ir daug kitų. Kitose giriose briedžių ir meškų liko labai mažai. Rezervato pasididžiavimas yra stumrai. Per paskutinį karą jie buvo visiškai išnaikinti. Vėliau iš zoologijos sodų atveži stumbrai vėl greitai paplito.

Berezinos biosferinio rezervato įžymybės yra apie pusantro šimto metų sulaukę uosynai, bebrų kolonijos ir briedžiai. Tai pirmasis rytų Europoje biosferinis rezervatas, veikiantis pagal tarptautinę programą: nuolatos stebima ir lyginama saugomų gyvūnų ir augalų būsena rezervate ir žmonių gyvenamoje aplinkoje.

Baltarusijos istorinė padėtis

Į baltų gyventas žemes dabartinės Baltarusijos teritorijoje VI – VII a. ėmė veržtis rytų slavai. Kai kurie baltai traukėsi į šiaurės vakarus, kiti tolygiai maišėsi su atsikėlusiais slavais. IX – X a. Dysnos upės baseine ir Dnepro aukštupyje, pasak archeologų, dar gyventa baltų. XIII a. pradžioje susiformavo Lietuvos Didžioji kunigaikštystė ( LDK ). Lietuvos kunigaikščiai ilgainiui į ją įjungė ir slavų gyvenamų kunigaikštysčių. Bendromis jėgomis buvo lengviau kovoti su kryžiuočiais vakaruose ir totoriais mongolais rytuose. Baltarusių bajorai buvo įjungti į LDK valdymą, o baltarusių kalba XV – XVII a., greta lietuvių ir lenkų, buvo oficiali valstybinė Lietuvos DK kalba, ypač naudota įstatymų leidyboje ir teismuose. Baltarusių gyvenamosiose žemėse XVI a. pabaigoje buvo priimtas ir įteisintas unitų tikėjimas, turintis katalikybės ir stačiatikybės elementų.

Per XVII a. viduryje vykusi Žečpospolitos karą su Rusija Baltarusijos žemes labai nukentėjo. Karo, bado, epidemijų metu kraštas neteko pusės savo gyventojų. Po trijų Lietuvos ir Lenkijos Valstybės padalijimų dabartinės Baltarusijos žemės atiteko Rusijos imperijai. Rusija jose, kaip ir Lietuvoje, vykdė didžiavalstybinę rusinimo politiką, labai varžiusią baltarusių tautines galimybes. Dėl sunkios dalios XIX a. baltarusių žemėse būta daugiau kaip 150 valstiečių bruzdėjimų, kurių daugelį malšino caro kariuomenė. Ypač daug baltarusių dalyvavo 1830 – 1831 ir 1863 m. sukilimuose. Šiam antrajam Baltarusijoje dalyvavo K. Kalinauskas.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje vakarinės baltarusių žemes okupavo vokiečiai. Karui baigiantis vokiečių neužimtoje Baltarusijos dalyje, o vėliau ir visame krašte išviję vokiečius valdžia paėmė bolševikai. 1919 m. Baltarusiją okupavo lenkų legionieriai, bet po metų ją vėl įžengė bolševikų armija. Iki Antrojo pasaulinio karo didelė vakarų Baltarusijos dalis pagal Rusijos ir Lenkijos sutartį priklausė Lenkijai.

Ypatingai sunkūs Baltarusijai buvo Antrojo pasaulinio karo metai. Su fašistais kovojo baltarusių partizanai ir kariai frontuose; apskritai kas ketvirtas baltarusis arba buvo nukautas, arba patyrė terorą. Subirėjus sovietų imperijai, Baltarusija 1991 m. pasiskelbė nepriklausoma valstybe ir įstojo į Nepriklausomų Valstybių Sandraugą.

Baltarusijos ūkis

Per paskutinį dešimtmetį Baltarusijos pramonė išaugo apie pusantro karto. Beveik 1-3 jos masto sudaro mašinų gamyba ir metalų apdirbimas. Svarbiausios automobilių ( MAZ, BelAZ ) ir traktorių „Belarus„ įmonės yra Minske, Žodine, Mogiliove. Įvairios paskirties staklės gaminamos Minskas, Gomelyje, Vitebske, Oršoje, Molodečne ir Pinske.

Minske, Gomelyje, Braste, Lydoje, Vibetske veikia radiotechnikos, elektronikos, prietaisų gamybos įmonės, gaminančios laikrodžius, televizorius, kino ir foto aparatus, skaičiavimo mašinas ir kt.

Ūkiui svarbi chemijos pramonė. Jai priklauso Novopolocko ir Mozyriaus naftos perdirbimo, Svetlogorsko, Novopolocko, Gardino, Bresto sintetinio pluošto gumos dirbinių Bobruiske, Borisove, kalio trąšų – Sologorske, azoto trašų – Gardine įmonės.

Baltarusija žinoma lengvosios pramonės gaminiais: odomis, lininiais ir medvilniniais audiniais, kilimais.

Prie kitų svarbių eksportinių gaminių priskirti šaldytuvai, motociklai, cementas, popierius. Dauguma anksčiau minėtos Baltarusijos produkcijos Lietuva gauna mainais už savo pramonės gaminius.

Ariamoji žemė užima 2/3 žemės ūkio naudmenų. Maždaug po pusę žemės ūkio produkcijos vertės pagamina augalininkystė ir gyvulininkystė. Auginami rugiai, bulvės. Linai, cukriniai runkeliai ir pašariniai kultūriniai augalai. Svarbiausios gyvulininkystės šakos – pieno-mėsos galvijininkystė, kiaulininkystė.

Berezinos ramybė

Po medžiais kaupiantis prietemai, plonyčiais balsais ėmė klykčioti jau gerokai paaugę pelėdžiukai. Tupi kur ant patogesnės vietos ir šaukia senius. Praalko per dieną, lesti nori. O po seniai nevažinėjamu apirusiu tiltu visą naktį šnekučiavosi vieną kitą kalbindamos kregždės.

Užtai koks įkyrus uodų zirzimas. Taip ir zuja apie palapinę, ieškodami nors kokio plyšelio.

Stovykla įsikūrusi Berezinos vingyje, žalioje, šienu kvepiančioje lankoje, iš trijų pusių apjuostoje upės. Aplinkui – snaudžia Berezinos rezervato miškai.

UNESKO, sudarė programą MAB – „Žmogus ir biosfera“. Pagal šią programą visame Žemės rutulyje steigiami biosferos rezervatai. Berezinos rezervatas yra biosferos rezervatų tarptautinio tinklo dalis. Tai absoliučiai saugomas trisdešimt penkių tūkstančių hektarų plotas, kurį dar juosia iš visų pusių buferinė, apsauginė, vandens apsauginė ir kitokios zonos.Šis rezervatas įsteiktas 1925 metais. Tada jo tikslas buvo vienas – išsaugoti bebrus.

Rezervatas turi centrą kaip Žuvinte, Čeokeliuose. Berezinos rezervato centras turtingas, puošnus ir net ištaigingas.

Tolo nuo rezervato centro, prie Paliko ežero, į kurį įteka ir vėl išteka staigiomis kilpomis tarp klampių, pelkėtų krantųbesivingiuojanti berezina, stovi nuošali girininkyja. Lietuvos miškininkų ekspedicija čia pirmą kartą atvyko 1981 metais. Tada jie atribojo pirmuosius sklypelius, pažymėjo pirmuosius medžius.

Baltarusijoje dabar jau yra dvidešimt penki medžioklės ir žūklės plotai tai lyg savotiškos salos, kur įsitvirtina griežtesnė tvarka, pagrysta ūkiniu principu. Čia gamtos gėrybės prižiūrimos, ugdomos.

Kada žmonės atvyksta į Krasnoselsko ūkį, esantį Minsko rajone, juos iš karto apima jausmas, kad čionai daug šviesos. Atidžiau įsižiūrėję, supranta,iš kur jinai sklinda. Visur čia stebėtina tvarka. Statybinės medžiagos sudėtos kaip dera: plyta prie plytos, lenta prie lentos.Tvenkinys miško įlinkoje, gilioje ir plačioje upelio vagoje, taip pat šviesus, šventiškai tvarkingas. Tvenkonio seklumose, pakrančių atabraduose jau sodinami ančių mėgstami vandens augalai. Tačiau, kad ir kokia maloni būtų aplinka, ji – tik atspindys žmonių triūso.

Tvarkantis trisdešimt šešių tūkstančių hektarų medžioklės ūkyje, kurio beveik pusė – miškai, darbų ir rūpesčių ganėtina.

Medžioklės ūkio teritorijoje yra penki vietinių medžiotojų būreliai, o jose apie tris šimtus medžiotojų. Tai nemaža jėga, turint galvoje, kad jiems rūpi ne vien medžioti. Medžiotojai savo ūkiui talkina ruošdami pašarus, atlikdami kitokius biotechnikos darbus. Ir labai įdomu tai, kad medžiotojai – tai vietiniai žmonės anksčiau dirbę traktorininkais, mūrininkais, technikais.Tai žmonės, kurie dėl pašaukimo paliko kur kas geriau apmokamus darbus.

GUDAI

Tai etnonimas, kuriuo baltai įvairiu metu vadino įvairias tautas. Balti taip vadino svetimšalius. Pirmojo tūkstantmečio viduryje gudais imta vadinti rytų slavus. Slavams suskilus į rusus, ukrainiečius ir baltarusius. Tautybės galutinai susidarė XVI a. Gudais imta vis labiau vadinti baltarusius. O nuo XIX a. antros pusės – daugiausiai tik baltarusius. Gudai – oficialiai pakeistas etnonimu – baltarusiai XX a. antroje pusėje.

Iš Astravo krašto

Pačiuose Gardino srities šiaurvakariuose, Lietuvos pašonėje, prisiglaudęs įvairiakalbis Astravo kraštas. Nuo seno čia kaip kaimynai gyvena baltarusiai, lietuviai, lenkai. Lyg nuostabi simfonija skamba kaimų pavadinimai. Tiesa, seniau šita kaimynystė ne visada buvo taiki: ne kartą Garvėdžiuose, bažnyčios šventoriuje, sodžiuje, sukurstyti per pamokslą kunigo, ėjo su kuolais kaimas prieš kaimą. Bet nesantaika jau seniai žole užžėlė. Dabar lietuviai ir baltarusiai sutartinai dirba viename lauke. Tuose pačiuose Garvėčiuose, kur seniau kovėsi dabar vaikai gali mokytis lietuvių arba baltarusių kalbos – kurią pasirenka. Bibliotekose šalia Kupalos ir Meležo stovi Giros ir Avyžiaus tomai. O baltarusių-lietuvių vestuvėse dainuojami baltarusių „rankšluostėliai“ ir šokamas lietuvių klumpakojis.

Ir savaime aišku, Astravo kraštas tūkstančiais gijų susijęs su Lietuva, su netolimu Vilniumi. Tos gijos matomos ir nematomos. Matomos – Vilija, kuri prie Birstryčios gauna naują Neries vardą. Tai geležinkelis už paskutinės Baltarusijos Gudagojo stoties. Beje, patsai jos pavadinimas rodo, kad tai Baltarusijos ir Lietuvos pasienis.

Tačiau kur kas svarbesnės yra nematomos linijos, dvasinės draugijos gijos. Astravo rajonas, lenktyniaujantis su Švenčionių rajonu, keičiasi ne tik elitine sėkla ar atsarginėmis dalimis, bet ir gamybos patyrimu, išmintimi, kaip vadovauti ūkiams. Rajonų draugystės dienose susitinka žemdirbiai ir mokytojai, melioratoriai ir konditeriai. Iš Vilniaus į Astravo kraštą atvažiuoja saviveiklos kolektyvų, tautosakininkų, etnografų. Užrašinėjamos pasakos, dainos, patarlės ir priežodžiai, kuriuose nepakartojamai susipynę slaviški ir baltiški tautosakos bruožai.
Išvados

Gudija – dabartinė Baltarusija tai nors ir mažas bet labai gražus miestas su nuostabiais papročiais, tautine kultūra ir nepamirštamais Pripetės upės vaizdais. Ten galima pamatyti visko ir smėlynų ir derlingų laukų. Tai be galo artima šalis Lietuvai ne tik savo šalies siena, bet ir papročiais, dainomis, pasakomis, patarlėmis ir apskritai visa savo etnografine kultūra.

Vaizdai važiuojant Baltarusijos plentu

Už Slutsko, dar pavažiavus, jau regėti Polosės miškai. Iš tolo dunkso visu pietiniu pakraščiu. Netrukus įneri į juos vis tuo pačiu, tiesiu kaip strėlė plentu.

Kai kur pušynai. Ant smėlėtų iškilumų, ant kaubrelių, kaip ir mūsų Dzūkijoje. Kitur – plotų plotai šlapių, durpingų lapuočių miškų. Atrodo, nužengęs nuo plento, nė metro per juos neįstengtum nuklampoti.

Toje girių platybėje pasigendi eglynų. Eglė čionai gan ratas medis, kur ne kur tesudaro nedidelį medynėlį. Tik dar piečiau, įkopę į Karpatus, vėl snaudžia tamsūs eglynai.

Važiuoji, važiuoji – vis giria ir giria. Atrodo, kad ji be pabaigos.

Va, tiltas per gražuolę Slučę. Upė išneria iš girios ir vėl joje dingsta. Ramios, lėtos šio krašto upės, upelės. Net Pripetė, kurion jos visos suteka, rami. Jeigu pučia smarkus rytys, žiūrėk, Pripetės pakraščiais ir neša šapelius vakaruosna, prieš upės valią.

Abipus tos lėtos upės plyti garsioji Polesė. „Upė – jūra“, – tegali pasakyti, kai pavasarį, per patį vandens pakilimą, iš rajono centro atvažiuoji plentu prie kelto per Pripetę.

Plentas išniręs iš miško, dar bėga pylimu, kol nutrūksta, atsirėmęs į upę. O aplinkui – vandenys, vandenys.Tyvuliuoja saulėje, tik kyšo gluosnių viršūnės, ir toli toli matyti miškai, ir šen, ir ten skraido, lizdui vietos ieškodamos, vandens paukščių poros.Pakrančių trobos tarsi suręstos ant vandens. Žmogus lipa į valtį ir iriasi pas kaimyną arba miestelin. Tos trobos pastatytos įžvalgiai, ant pačių iškilumėlių. Antraip jų slenksčiai dabar jau būtų po vandeniu.

Du keltai dirba be pertraukų. Kol važiuoji nuo kelti iki Turono, jautiesi lyg keliautum per Ukrainą. Laukai platūs. Lygūs suverstos vagos juoduoja riebiu dirvožemiu. Ir tik pietų pusėje dūluoja miškai. Patys turoviečiai sako, kad jiems pasisekė. Nežinia kokiu būdu čia „nukrito“ juodžemių kąsnelis, o visur aplinkui pelkės ir smėlynai

Ant Pripetės kranto įsikūręs Turovas, kurio kunigaikštystė kadaise plačiai garsėjo. Ir dabar žymus nedidelis kalnelis, tiksliau – pakilumėlė. Tai piliakalnis, buvusios Turovo pilies vieta. Pakrantėse, kur nuolat pliuškena upės bangelės, o po stiprios liūties ir ant visos kalvos žmonės randa senų monetų – rusiškų, lenkiškų, lietuviškų, čekiškų, vokiškų ir dar kitokių. Pripete keliavo tų laikų pirkliai – prekybos čia būta nemažos.

Vidaus vandenys

Baltarusija turi tankų gana tolygiai pasiskirsčiusių upių tinklą. Dauguvos, Nemuno ir Bugo baseinų upės vandenis plukdo į Baltijos jūrą, o pietuose ir rytuose Dniepras, papildytas Pripetės, Sožo ir Bezinos intakų, teka į Juodąją jūrą. Pagrindinis upių mitybos šaltinis yra krituliai. Aukščiausias vandens lygis jose būna per pavasario potvinius. Dauguvoje ir Nemune vanduo pakyla 5 – 8 m, o Pripetėje – 3 – 5 m. Tačiau Polesės žemumoje Pripetė išsilieja į šonus iki 15 km, ir pavasario potvynio vandenys neretai išbūna pievose 2 – 3 mėnesius. Tiršti rūkai ir ant kalvelių vandens atskirtos sodybos tuo metu sudaro nepaprastai įspūdingą vaizdą.

Baltarusijos upės įdomios dar vienu požiūriu. XIX a. pradžioje kanalų, protakų ir ežerų sistema Dniepro intakas Berezina buvo sujungtas su Dauguva, dar anksčiau, 1783 m., buvo įrengtas Pripetės intako Jaseldos ir Nemuno intako Ščiaros kanalas, – pavadintas Oginskio vardu. Abu jie apleisti ir nenaudojami, bet anuo metu nedideli laivai jais plaukiojo iš Baltijos į Juodąją jūrą ir atgal. Prieš kurį laiką Lietuvos keliautojai, tiesa, nelengvai, praplaukė Oginskio kanalu. Tačiau XVIII a. iškastas Dniepro – Bugo kanalas, jungiantis Pripetės intaką Piną su Bugo intaku Muchavecu, ir dabar laivuojamas.

Baltarusija neturi tik savo didžiosios upės. Didžiausias yra Dniepras. Jis išteka iš Rusijos Valdajaus aukštumų ir 485 km teka iki sienos. Baltarusijojejo tėkmės ilgis 710 km., o debitas net 5000 – 6000 m/s. Visa ta atkarpa yra intensyviai naudojama laivybai.

Antroji pagal dydį yra Dauguva, ten vadinama vakarų Dvina. Baltarusijoje yra tik kelių šimtų kilometrų vidurupis.

Į pietus nuo Minsko prasideda Nemunas ir 462 km teka iki Lietuvos. Ties Gardinu Nemuno debitas apie 200 m/s, o žemupyje jis padidėja iki 600 m/s. Nuo Ščiaros įtekėjimo Nemunas naudojamas laivybai.

Baltarusija laikoma ne tik pelkių, bet ir ežerų kraštu. Beje, iš kone 11000 jos ežerų vos 280 didesni kaip 1km2. Gausiausia ežerų šiaurinėje krašto dalyje, dauguma jų ledyninės kilmės. Pietuose yra karstinių, užpelkėjusių, likusių senvagėse. Didžiausias ( 79,6 km2 ) yra Naručio ( Naročiaus ) ežeras; giliausia jo vieta – 24 m. Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos pasienyje tyvūliuoja Drūkšių ežeras, kurio plotas 44,5 km2, didžiausias gylis – 31m.

Leave a Comment