Gruzijos ir Indonezijos palyginimas naudojant struktūrinius analizės kintamuosius

Klausimai/Valstybės Gruzija Indonezija
1. Fizinis blokas: gyventojai, plotas, klimato tipas.

2002m. liepos mėn. duomenimis bendras gyventojų skaičius – 4960951.
Bendras jos plotas – 69700 kvadratinių kilometrų.

Klimatas paveiktas subtropinės įtakos iš vakarų ir Viduržemio srovių iš rytų. Didysis Kaukazas sąlygoja vidutinį klimatą ir yra kliūtis šaltam orui iš šiaurės. Palyginti maža teritorija aprėpia skirtingas klimatines zonas, kurios priklauso nuo atstumo iki Juodosios jūros ir aukščio virš jūros lygio. Klimatinės zonos yra veikiamos drėgnųjų subtropikų nesibaigiančio sniego ir ledynų.

2002m. liepos mėn. duomenimis bendras gyventojų skaičius – 231328092.
Bendras jos plotas – 1919440 kvadratinių kilometrų. Šalis įsikūrusi tropinio klimato juostoje. Jai būdingas karštas ir drėgnas oras. Kalnuose jis daugiau panašus į vidutinio klimato juostai būdingą orą.
2. Socio-ekonominis blokas: užimtumas žemės ūkyje, žemės ūkio vienetų dydis, urbanizacija. 1999m. duomenimis žemės ūkyje dirba 40% žmonių.

Pagrindinis ekonominis aktyvumas apima tokių žemės ūkio produktų auginimą, kaip citrusiniai vaisiai, arbata, riešutai ir vynuogės. Bendras žemės ūkiui tinkamos žemės plotas užima 43% visos Gruzijos ploto, t.y. 3 mln. hektarų. Apie 800 000 hektarų žemės – ariamoji ir 322 000 – “amžinoji” (perennial). Ariamos ir “amžinosios” žemės plotai kartu sudėjus užima apie 16% visos diirbamos žemės. Likusioji skirta ganykloms ir šienavimui. Gruzijoje yra nemažas rezervas miškų. Jie dengia apytikriai 43% (2,75 mln. ha) viso šalies ploto.
Miesto gyventojai sudaro 60,3% visų gyventojų.

1999m. duomenimis žemės ūkyje dirba 45% šalies gyventojų.
Dažniausiai auginami žemės ūkio produktai: ryžiai, specialaus augalo miltai, že

emės riešutai, kaučiukas, kakava, kava, palmių aliejus, kopra (išdžiovinti kokoso riešutų branduoliai); naminiai paukščiai, jautiena, kiauliena, kiaušiniai.

Žemės ūkis – svarbiausia ūkio šaka, nors dirbama žemė užima tik 9,5% šalies teritorijos (apie 18 mln. Ha, iš jų – apie 8,5 mln. ha drėkinama). Miškai užima 65% teritorijos.

Tai smarkiai industrializuotas kraštas, dauguma gyventojų susikėlę į miestus arba jų priemiesčius. Valstybė pasižymi gausiai apgyvendintais miestais.

3. Ekonominis blokas: GNP apimtis, ekonominis augimas per tam tikrą laiką, pozicija pasaulio ekonomikoje, ekonomikos atvirumas, užsienio skola.

1997m. duomenimis GNP siekė 6455 mln. larių. (2002m. sausio mėn.: 1 laris – 2,1888 dolerio.)
Kadangi ekonominis augimas tiesiogiai siejamas su BVP augimu, šalies perkamoji galia 2001 metais siekė 15,5 bilijono dolerių. Tų pačių metų duomenimis BVP realus augimo tempas – 8,4%.
Tai dar nėra pilnai ekonomiškai išsivysčiusi valstybė, jos produkcija dar nėra visiškai pasiruošusi konkuruoti pasaulinėje rinkoje.

2001m. duuomenimis siekė 450 milijonų dolerių, o importas – 723 milijonus dolerių. Pagal 2000m. duomenis eksporto partneriai – Turkija (22,3%), Rusija (20,6%), Vokietija (10,4%), Azerbaidžanas (6,3%), Armėnija (4%) ir JAV (2,2%), o importo partneriai buvo šie: ES (23,8%), Turkija (16%), Rusija (12,8%), JAV (10,1%) ir Vokietija (7,9%).

2001m. užsienio skola sudarė 1,7 bilijono dolerių. 2001m. duomenimis GNP siekė 687 bilijonus dolerių.

Perkamoji galia, t.y. BVP 2001m. duomenimis sudarė 687 bilijonus dolerių. Tų pačių metų duomenimis BVP realus augimo tempas siekė 3,3%.

Tai nėra aukšto išsivystymo valstybė, dažniausiai eksportuojanti žaliavas. Tačiau apskritai prekyba su užsienio šalimis nėra didelė. Ši šalis pasaulio reitinguose ne

eturi aukštų pozicijų.
2001m. duomenimis siekė 56,5 bilijono dolerių, o tų pačių metų importas – 38,1 bilijono dolerių. 2000m. duomenimis valstybė savo eksportą nukreipus į šias šalis: Japonija (23,4%), JAV (13,8%), Singapūras (10,7%), Pietų Korėja (7%), Kinija (4,5%) ir Malaizija (3,2%), o importo partneriai: Japonija (16,3%), Singapūras (11,4%), JAV (10,2%), Pietų Korėja (6,3%), Kinija (6,1%) ir Australija (5,1%).
2001m. užsienio skola sudarė 135 bilijonus dolerių.

4. Ekonominė sistema: ekonominės valdžios koncentracija, ekonominės sistemos tipas.

Dominuoja privatus sektorius: 2000m. 85% nuo BVP priklausė privačiam sektoriui. Ir šis skaičius pastaraisiais metais turėjo tendenciją augti. Be to, 75% gyventojų dirba būtent privačiame sektoriuje.
Veikia kapitalistinė ekonomika (dar vystymosi etape).

Privatus sektorius konkuruoja su valstybiniu.

Nusistovėjusi kapitalistinė ekonomika.
5. Socialinis blokas: etnolingvistinė fragmentacija, etnolingvistinis dominavimas, religinė fragmentacija.

Egzistuoja šios kalbos: gruzinų (oficiali – 71%), rusų – (9%), armėnų (7%), azeri (6%), kiti (7%) bei šios etninės grupės: gruzinai (70,1%), armėnai (8,1%), rusai (6,3%), azerai (5,7%), osetinai (3%), abchazai (1,8%), kiti (5%).

Šalyje dominuoja gruzinai bei jų kalba.
Religijos pasiskirstę: Gruzijos ortodoksai (65%), musulmonai (11%), Rusijos ortodoksai (10%), Romos katalikai (8%) bei nepriskiriantys savęs jokiai religijai (6%).

Valstybėje kalbama šiomis kalbomis: Indonezijos bahazų (oficiali, modifikuota iš Malaizijos kalbos), anglų, vokiečių, vietiniai dialektai, dauguma kalba kuria nors iš japonų kalbų. Tai labai etniškai nevienalytė šalis, kurioje aptinkamos tokios etninės grupės: javanezai (45%), sundanezai (14%), madurezai (7,5%), Malaizijos pakrantės atstovai (7,5%), kiti (26%).
Vis tik dominuojanti grupė – javanezai.
Tačiau religija čia gana koncentruota: musulmonai (88%), protestantai (5%), Romos katalikai (3%), hindu (2%), budistai (1%), kiti (1%).
6. Kultūrinis blokas: protestantizmas, islamas, šeimos sandara, baltosios rasės ku

ultūra.

Gruzijoje ortodoksai sudaro 65% visų šalies gyventojų ir tai yra pagrindinė religija. Tuo tarpu, islamas ten užima tik 11%.

Pripažįstamos tradicinės šeimos modelis, narių sudėtis neribojama.

Indonezijoje islamas yra pagrindinė religija ir musulmonai sudaro 88% šalies gyventojų. Tuo tarpu protestantai čia yra religinė mažuma ir teužima 5% visų tikinčiųjų.
Nusistovėję tradicinės šeimos. Vaikų skaičius neribojamas.
7. Institucinis blokas: elektoralinis dalyvavimas, parlamentarizmas, partinė sistema, parlamento struktūra, federalizmas, karinis valdymas ir vyriausybės koalicijos, karinės išlaidos, profsąjungų statusas.

Visiems piliečiams nuo 18m. amžiaus suteikiama teisė balsuoti.

Gruzijoje oficialiai veikia ir turi savo lyderius 13 partijų: Gruzijos piliečių sąjunga (lyderis Zarab ZHVANIA), Gruzijos žmonių frontas (Nodar NATADZE), Jungtinė Gruzijos komunistų partija (Panteleimon GIORGADZE), Žalieji (Giorgi GACHECHILADZE), Gruzijos Industrijos išsaugojimo partija (Georgi TOPADZE), Darbo partija (Salva NATELASHVILI), Tautinė demokratų partija (Irina SARISHVILI-CHANTURIA), Naujasis tautininkų judėjimas (Mikheil SAAKASHVILI), Naujieji dešinieji (Levaii GACHECHILADZE), Respublikonų partija (Levaii GACHECHILADZE), “Atgimimo” sąjungos partija (Alsan ABASHIDZE), Socialistų partija (Irakli MINDELI) ir Tardicionalistai (Akaki ASATIANI).
Gruzijoje dar egzistuoja politinio spaudimo grupės ir lyderiai. Šį bloką sudaro Gruzijos nepriklausomi kandidatai iš Abchazijos regiono (Abchazų frakcija Gruzijos parlamente), separatistų grupelės Abchazijos regione, buvusio Prezidento Zviad`o GAMSAKHURDYA šalininkų likučiai.
Valstybės ir Vyriausybės vadovu yra tas pats žmogus – Prezidentas Eduard Amvrosiyevich SHEVARDNADZE. Todėl jis vadovauja ministrų kabinetui ir atlieka vykdomosios valdžios funkcijas.
Įstatymų leidžiamoji valdžia pr

riklauso vienerių rūmų Aukščiausiajai Tarybai (turinčiai Parlamento galias) arba kitaip Umaghiesi Sabcho (235 vietos, nariai renkami visuotiniu balsavimu 4 metų laikotarpiui). Šiuo metu vietas Parlamente pasiskirstė 3 partijos (Gruzijos piliečių sąjunga – 130 vietų, “Atgimimo” sąjungos partija – 58, Gruzijos Industrijos išsaugojimo partija – 15). Likusios vietos pasiskirstę Abchazijos deputatams (12 vietų), nepriklausomiems kandidatams (17 vietų) bei kitiems (3 vietos).

Oficialiai egzistuojančios karinės šakos: Sausumos pajėgos (įskaitant nacionalinę apsaugą), kartu su Oro ir Gynybinėm oro pajėgom, Jūrų pajėgos, Valstybės saugumas ir Vidaus pajėgos.
Armijos kišimasis į valstybės vidaus reikalus minimalus.

Vyriausybės gana stabilios ir dažniausiai keičiasi perrinkus Parlamentą ir persirikiavus vietų skaičiui jame. Tai sąlygoja stiprus ir ilgalaikis vieno žmogaus Prezidento poste dominavimas. Šiuo metu Vyriausybę sudaro daugumą Parlamente turinti Gruzijos piliečių sąjunga.
2000m. karinėms išlaidoms šalyje buvo skirta 23 milijonai dolerių arba 0,59% nuo BVP.
Profsąjungų sektorius paskutinius 10 metų sparčiai auga ir vaidina svarbią rolę politikoje bei visame politiniame gyvenime. Jie turi savo teisinius aktus, sugeba blokuot nepalankius sprendimus. Stiprios moterų organizacijos.

Visuotinė rinkimų teisė suteikiama nuo 17m. amžiaus, tačiau, asmeniui sukūrus šeimą, į amžiaus cenzą neatsižvelgiama.
Oficialiai veikia ir turi savo lyderius dvigubai mažiau – tik 6 partijos: Pusmėnulio ir žvaigždės partija (Yusril Ihza MAHENDRA), Funkcinių grupių federacija (Akbar TANDJUNG), Indonezijos demokratijos partija – Pasipriešinimo judėjimas (MEGAWATI Sukarnoputri), Nacionalinė atgimimo partija (Alwi SHIHAB), Nacionalinio mandato partija (Amien RAIS) ir Suvienytoji vystymosi partija (buvusiųjų Islamistų partijų federacija)( Hamzah HAZ).

Valstybės ir vyriausybės vadovu yra tas pats žmogus – Prezidentas MEGAWATI Sukarnoputri. Jam taip pat padeda ir Vice-prezidentas Hamzah HAZ. Ministrų kabinetas skiriamas prezidento institucijos.

Įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso vienerių rūmų Atstovų Namams arba kitaip Dewan Perwakilan Rakyat (DPR) (500 vietų; 462 renkamos visuotiniu balsavimu, o 38 – kariuomenės atstovai; nariais tampama 5 metų laikotarpiui). Šiuo metu vietas pasiskirstė visos 6 partijos taip: Indonezijos demokratijos partija – Pasipriešinimo judėjimas – 154 vietos, Funkcinių grupių federacija – 120, Suvienytoji vystymosi partija (buvusiųjų Islamistų partijų federacija) – 58, Nacionalinė atgimimo partija – 51, Nacionalinio mandato partija – 35, Pusmėnulio ir žvaigždės partija – 14. Visiems kitiems lieka 30 vietų.
Oficialiai egzistuojančios karinės šakos: Armija, Laivynas ir Oro pajėgos.
Dar ir dabar šalies valdymas apibūdinamas kaip prezidentinė-parlamentinė demokratija, reguliuojama karinių pajėgų. Nuo Nepriklausomybės atgavimo politikos lyderių kaita dažniausiai vykdavo kariniu perversmu. Dažni konfliktai taip pat sprendžiami su ginkluotųjų pajėgų įsikišimu.
Nedažna vyriausybių kaita, nes daugiau kaip 30 metų valstybė gyveno tarsi “Suhart’o eroje” . Šiuo metu šalyje dominuoja Funkcinių grupių federacija sudariusi koaliciją su mažesnėmis partijomis.

1998-1999m. karinėms išlaidoms šalyje buvo skirta 1 bilijonas dolerių arba 1,3% nuo BVP.
Darbininkai oficialiai gali jungtis į profsąjungas, judėjimus, rengti streikus, tačiau tikrovėje pastarieji būna numalšinami kariniu įsikišimu. Darbdaviai ignoruoja jų teises, atleidinėja iš darbo aktyvistus, kurie bando kelti triukšmą, organizuoti streikus, kovoti už savo teises ir pan. Neoficialiai ypač mėgstama pažeidinėti moterų lygiateisiškumą. Profesinės sąjungos neturi realios galios.

8. Politikos aktorių blokas: lyderių valdžioje trukmė, ideologinės politinių partijų orientacijos.

Nuo nepriklausomybės atgavimo 1991m. valstybės vadovu (pradžioje tai buvo Parlamento pirmininko pareigybės, o tik vėliau pradėta rinkti Prezidentą) yra vienintelis asmuo – Eduard Amvrosiyevich SHEVARDNADZE. Taigi tai vienintelis ir, drįstu teigti, charizmatinis lyderis pookupacinėje šalies istorijoje.
Visu nepriklausomos valstybės laikotarpiu dominavo prezidento vadovaujama partija Gruzijos piliečių sąjunga. Ji propaguoja socialdemokratines pažiūras, bendrauja su kitų šalių socialistais.

Šios valstybės lyderiu laikomas Prezidentas. Grynai statistiška vidutinė trukmė valdžioje – 16,5m., tačiau čia įsiveda smarki paklaida, nes po šalies atgautos Nepriklausomybės 1945m. pasikeitė vos 3 lyderiai. (Iki 1968m., 1968-2001 ir 2001 iki dabar.)

Čia partijos yra linkusios į komunistines ideologijas, dominuoja kairiosios pažiūros.

Mano nagrinėjamų valstybių – Gruzijos ir Indonezijos – politinės sistemos oficialiai apibūdinamos kaip prezidentinės-parlamentinės demokratijos. Jų abiejų politiniai režimai turi ir panašumų, ir skirtumų.

Gruzijos demokratijos kūrimo sėkmės ir nesėkmės glaudžiai susiję su pačios valstybės kūrimu. Šalis Nepriklausomybę atgavo 1991m., ir jau nuo sekančių metų kovo mėnesio jos valdžioje dominuoja Prezidentas SHEVARDNADZE. Tada jis buvo pakviestas tapti valstybės “galva” ir politinio perversmo keliu pakeitė Zviad`ą GAMSAKHURDIA. Tik kiek vėliau jis taps pirmuoju populiariai išrinktu prezidentu, o tuo tarpu, tarp 1992m. ir 1995m., jis – Parlamento pirmininkas. SHEVARDNADZE ilgą laiką balansavo tų žmonių, kurie organizavo reformas, įtaka su kitais politikos aktoriais, dažniausiai atėjusiais iš ankstesnės komunistinės nomenklatūros, privilegijuotų verslo grupių ir teisėtų organizacijų. Be to, kartu su 1995m. išrinktu prezidentu šalį valdo jo globojama Gruzijos piliečių sąjunga.
Tiesa, pačioje Gruzijoje taip pat nėra nuolatinio stabilumo. Šiuo metu geriausiai prisimenamos, nes visai neseniai (2001m.) prasidėjusios, gilios politinės krizės, pasireiškiančios masiniais protestais prieš vyriausybę. Kalbant apie nesklandumus, dar egzistuoja ir nesutarimai su Rusija dėl, pastarosios žodžiais tariant, leidimo čečėnų teroristams apsigyventi viename iš Gruzijos regionų.
Oficialiai Gruzijoje veikia nepriklausoma spauda, tačiau su kritikuojančiais vyriausybės darbą žurnalistais vyksta susidorojimai. Taip pat, nors ir deklaruojama religinės laisvės galimybė, realiame gyvenime “netradicinių” religijų nariai ir įvairūs misionieriai junta prievartą iš policijos bei praktikuojančiųjų Graikų ortodoksų.
Teisėsauga taip pat nėra pilnai nepriklausoma. Teismų darbe jaučiama įtaka ir politinis spaudimas iš vykdomosios valdžios. Matomos juridinės (ir ne tik) problemos su etniniais regionais. Nors ir oficialiai veikia moterų profsąjungos, bet dauguma jų tikrovėje negauna teisėto atlyginimo ir nėra atstovaujamos ne tik parlamente, bet ir jokiuose kituose vyriausybės organuose.

Kitos nagrinėjamos valstybės – Indonezijos – politika apibūdinama kaip pusiau prezidentinė demokratija įtakojama kariuomenės. Iš 500 parlamento vietų 38 iš karto rezervuotos armijai. Valstybei nuo 2001m. ėmėsi vadovauti ketvirtoji prezidentė po 1945m. Nepriklausomybės – Megawati Sukarnoputri. Ji šaliai atnešė pastovią lyderystę (palyginus su 21 mėn. nesėkmingu jos pirmtako Abdurrahman Wahid viešpatavimu). Apskritai nebuvo aišku, ar ji, prieš ateidama į postą, turėjo viziją, kaip spręs užsilikusias politines ir ekonomines problemas, kurias sudarė kainų krizė, vietinė korupcija, milžiniškos skolos, gausūs bei žiaurūs etniniai ir religiniai konfliktai. Tai buvo ne tik paskutiniojo vadovo paliktos problemos, tačiau atsiradę ir išlikę jau nuo autokratinį režimą propagavusio antrojo prezidento Suharto kadencijos (1968-1999).

Dabar Indonezijoje žmogaus teisės gerbiamos labiau nei tai buvo daroma Suharto eros laikotarpiu. Tiesa, armija vis dar susijusi su įvairiais neoficialiais žudymais, nukreiptais prieš nepalankius valstybės vykdomai politikai, judėjimus. Tačiau Indonezijos privati spauda po išsilaisvinimo iš Suharto eros pinklių, “uoliai” pranešinėja apie vyriausybės sprendimus, korupciją ir kitas, anksčiau buvusias tabu, temas. Iš kitos pusės, nors ir veikiant profsąjungoms, darbininkai realių teisių daug neturi, vyksta moterų diskriminacija bei stipri priešprieša su etninėm mažumom. Trūksta susikalbėjimo tarp pačių piliečių.

Taigi abi valstybės nestokoja su demokratija susijusių problemų.

Indonezija tiek gyventojų skaičiumi, tiek plotu yra kelis kartus didesnė už Gruziją. Skiriasi ir jų klimatinės sąlygos, tačiau žemdirbyste užsiima panašus skaičius žmonių. Tiesa, jie gamina ir eksportuoja visai skirtingas kultūras. Miesto ir kaimo gyventojų procentas taip pat pasiskirstęs apylygiai.

Bandant sugretinti ekonominį pajėgumą, o konkrečiau – jų BNP, BVP augimo tempus, užsienio skolą, aiškiai matoma, kad geresnes, net šiame, dviejų šalių lyginime, lyderiaujančias pozicijas turi Gruzija. Didele dalimi skiriasi pagrindiniai eksporto bei importo partneriai (sutampa tik vienintele supervalstybe tituluojama JAV, kuriai apskritai atviros dauguma rinkų). Tam, manyčiau, nemažą reikšmę turi skirtinga šalių geografinė padėtis, kontinentai, kaimynai, su kuriais dažniausiai ir sudaromi prekybiniai sandėriai. Be to, Gruzijos importo partneriai stambesni nei Indonezijos. Tačiau pasaulinei prekybai kol kas ženklios įtakos abi valstybės dar neturi. Į panašumų sąrašą taip pat galima įtraukti ir ekonominės valdžios koncentraciją bei sistemos tipą (nors ir čia įžvelgiamas europinės valstybės pirmavimas).

Kalbant apie tautinę sudėtį, etniškai labiau vienalytė Gruzija, o religinis dominavimas ryškesnis Indonezijoje. Vyrauja visiškai priešingos religijos. Vienos ar kitos jų geresnės pozicijos turi sąsajų ir su politine kultūra. Čia pirmiausia aptinkamas skirtingas įsitraukimas į elektoralinį dalyvavimą. Be to, Indonezijoje dvigubai mažiau partijų (6 ir 13), nėra jokių oficialių politinio spaudimo grupių, tačiau, pažvelgus po rinkimų, vaizdas pasikeičia matematiškai priešingai: tuomet į Indonezijos Parlamentą patenka dvigubai didesnis skaičius partijų, t.y. visos šešios (kai tuo tarpu Gruzijoje tik 3). Žvelgiant į vykdomosios valdžios struktūrą, matoma beveik tapati situacija: valstybės ir vyriausybės vadovas – vienas asmuo.

Egzistuoja skirtingas požiūris į armijos kišimąsi į valstybės vidaus gyvenimą: kas Indonezijoje – norma, tai, tuo tarpu, Gruzija – stengiasi apriboti iki minimumo. Todėl atitinkamai ir karinėms išlaidoms Azijos atstovė skiria dvigubai didesnį procentą nuo BVP.

Abiejose valstybėse lyderiai savo postuose išsilaiko gana ilgai. Vyrauja charizmatinės asmenybės bei polinkis į autoritarizmą. Reta vadovų kaita sąlygoja ilgą vienos partijos, taigi, tuo pačiu, ir vienos politinės ideologijos gyvavimą, o tai šiuo konkrečiu atveju reiškia – nusistovėjusių kairiųjų pažiūrų partijų pastovų dominavimą.

Apskritai Gruzijos ir Indonezijos jau galbūt nebegalima priskirti prie Trečiųjų šalių bloko, bet kartu joms dar reikalinga daugybė pasikeitimų tiek politinėje, ekonominėje srityse, tiek ir pačių žmonių mąstyme, norint priartėti prie lyderiaujančių valstybių.

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS
POLITIKOS MOKSLŲ IR DIPLOMATIJOS INSTITUTAS

REFERATAS

Tema:
“Gruzijos ir Indonezijos palyginimas, naudojant struktūrinius lyginamosios analizės kintamuosius”

Tikrino: dėst. I.Unikaitė
Atliko: A.Jurgelionytė, III k.

KAUNAS
2002

Leave a Comment