DIRVOŽEMIAI. EROZIJOS RŪŠYS

DIRVOŽEMIAI. EROZIJOS RŪŠYS

TURINYS

DIRVOŽEMIŲ RŪŠYS..............................3
DIRVOŽEMIŲ TARŠA..............................4
§ PESTICIDAI..............................5
§ SUNKIEJI METALAI.........................7
UŽTERŠTOS TERITORIJOS..............................8
EROZIJOS RŪŠYS..............................16
DIRVOŽEMIŲ APSAUGA..............................16
LITERATŪRA..............................18
Dirvožemiai , viršutinis purusis žemės plutos sluoksnis, susidaręs iš gimtosios uolienos, veikiamos
dirvodaros faktorių, ir gebantis duoti augalų derlių.Yra pagrindinė žemės ūkio gamybos priemonė.
Lietuvos dirvožemiai iš susidarė mineralinių ( daugiausia moreninių, limnoglacialinių, fliuvioglacialinių, aliuvinio, eolinių) ir biogeninės kilmės gimtųjų uolienų. Mineralinės uolienos pagal mechaninę sudėtį daugiausia yra priemolis, priesmėlis, smėlis, molis.jos turi ne vienodai karbonatų ir augalamas reikalingų maisto medžiagų. Karbonatingiausios dirvodarinės uolienos yra Vidurio žemupyje, ypač jos Šiaurėje. Mažiausiai karbonatų yra Baltijos aukštumose, maažai – Žemaičių aukštumos vakaruose, mažiausiai – Medininkų aukštuma. Biogenines uolienas sudaro žemapelkių ir aukštapelkių durpės.
Ant dirvodarinių uolienų, veikian dirvodaros faktoriams – jaurėjimui, velenėjimui, lesivazui ir pelkėjimui susidaro skirtingi dirvožemiai.

Dirvožemių rūšys:
Vėlėniniai karbonatiniai dirvožemiai. Jie sudaro apie 7 procentus visų Lietuvos dirvožemių. Jų rekcija neultrali ( ph apie 7,5 ) jie turi daug humuso ir augalams reikalingų maisto medžiagų. Tai našiausi Lietuvos dirvožemiai. Sudaro 2 didesnius arealus: vieną apie Joniškį, Joniškėlį ir biržus, kita apie Šakius ir Kudirkos Naumiestį.
Rudžemiai arba miškų rudieji dirvožemiai. Jie yra rusvo atspalvio, rūgsčios reakcijos, tuuri daug humoso. Jie priskiriami labiau karbonatiniams ir vėlėniniams jauriniams dirvožemiams.
Vėlėniniai jauriniai dirvožemiai. Jie sudaro apie 35 procentus, sujaurja ten, kur mažesnis dirvodarinių uolienų karbonatingumas ir kur daugiau drėgmės. Šie dirvožemiai yra rūgštūs, turi mažai humoso ir augalams reikalingų maisto medžiagų. Jų

ų našumas gerinamas daugiausia kalkinimu ir giliuoju arimu.Velėliniai jauriniai dirvožemiai yra labiausiai paveikti dirvožemio erozijos.
Jauriniai dirvožemiai ir jauros. Jie būdingi spigliuočių miškams, ypač pušynams su samanų ir kerpių danga. Šie dirvožemiai susidaro ant storo smėlio sluoksnio, kuriame nėra karbonatų; jie neturi ryškaus humusinio horizonto ir yra labai rūgštūs. Tai labai menko našumo dirvožemiai.
Velėniniai glėjiniai ir glėjiški priemolio, molio ir priesmolio dirvožemiai. Jie yra įmirkę( dirvožemio profilyje yra melsvų ar žalsvų dėmių). Nudrenuoti šie dirvožemiai prilyksta našiausiems Lietuvos dirvožemiams.
Velėninias jauriniai glėjiniai dirvožmiai. Jie susidaro ant mažaikarbonatingų uolienų. Šie dirvožemiai užima pašlapusias daubas ir nenuotakias plynaukštes. Jie nederlingi, dažniausiai apaugę naturaliomis pievomis, krūmais ir miškais. Nusausinus ir sukultūrinus, juose sėjami žemės ūkio augalai,įrengiamos pievos ir ganyklos.
Jauriniai glėjiniai dirvožemiai. Jie susidaro smėlynuore, kur neegiliai slūkso vandeniui nelaidi uoliena. Jų viršutinį sluoksnį sudaro puveninga velėna arba durpės, žemiau yra iliuvinio humusingo horizonto pėdsakų; po juo matyti glėjiškumo žymių. Nusausinti ir sukultūrinti jie tinka pievoms.
Aliuviniai saltiniai dirvožemiai. Jie susidaro upių ir ežerų užliejamuose slėniuose ant aliuvinių įvairios mechaninės sudeties uolienų. Jų paviršių kasmet per potvynį užkloja naujas dumblo sluoksnis. Dalis šių dirvožemių įmirkė ir supelkėję. Tai labai našūs dirvožemiai. Ant jų želia derlingiausios pievos
Žemapelkinių, aukštapelkinių, tarpinių pelkių dirvožemiai. Jie susidaro dėl drėgmės pertekliaus po drėgmę mė
ėgstančia augalija, kur kaupiasi pusiau suirę augalų likučiai. Žemapelkiniai dirvožemiai susidaro iš pelkių augalų, kai per daug gruntinių ir paviršinių vandenų drėgmės. Nusausinti ir sukultūrinti šie tinka pievoms.aukštapelkiniai dirvožemiai dažniausiai susidaro iš samanų, ypač kiminų, kai per daug kritulių. Tarpinių pelkių dirvožemiai dengie kasikurių žemapelkių paviršių. Aukštapelkių ir tarpinių pelkių dirvožemiai žemės ūkiui beveik netinka.
Deliuviniai ir sutvirtintų šlaitų dirvožemiai. Jie susidaro kalvų šlaitų papėdėse
Uždruskėjusieji pajūrio dirvožemiai. Jie susidaro siauroje Baltijos pajūrio terasoje, kurią protarpiais apsemia sūrus jūros vanduo.. šie dirvožemiai yra petys nederlingiausi
Kultūriniai arba antropologiniai dirvožemiai. Jie susidaro tokiose vietose kur labai intensyviai naudojama žemė. Šie dirvožemiai yra labai paveikti žmogaus ūkinės veiklos. Turi labai storą humusinį horizontą, dėl to labai drlingi.
Ūkininkaujant dirvožemiai yra veikiami argotechnikos ir melioracijos priemonių, dėl to ilgainiui pasidaro kultūriniai. Dirvožemio kultūrinimas apima tręšimą, kalkinimą, gilaus armens sudarymą, daugiamečių žolių sėjimą, sideraciją, sausinimą.

DIRVOŽEMIO TARŠA

Labiausiai užterštas dirvožemis ir paviršinis žemės sluoksnis yra didžiausiuose miestuose, ypač pramonės įmonių, transporto magistralių ir mazgų teritorijose bei šalia jų. Pramonės įmonių teritorijose aptinkami sunkiųjų metalų, naftos produktų kiekiai, viršijantys didžiausias leistinas koncentracijas. Didesnės negu foninės sunkiųjų metalų koncentracijos dirvožemyje aptinkamos ir šalia tokių įmonių esančiose teritorijose. Pavyzdžiui, Mažeikių naftos perdirbimo įmonės poveikio zonoje nustatytas padidėjęs nikelio ir vanadžio, Naujosios Akmenės cemento ga

amyklos poveikio zonoje – chromo, nikelio ir vanadžio, Jonavos ir Kėdainių trąšų gamyklų poveikio zonose – vario kiekis. Pakelėse, ypač judriųjų automagistralių, kaupiasi benzopirenas ir švinas.

Dirvožemis – viršutinis, fizikinio ir cheminio dūlėjimo labiausiai išpurentas Žemės plutos sluoksnis, per daugelį tūkstančių metų susidaręs iš dirvodarinės uolienos, klimato, augalijos ir gyvūnijos, reljefo ir paties dirvožemio amžiaus sąveikoje. Tai svarbiausias gyvybės substratas, gebantis duoti augalų derlių.
Daugiausia dirvožemį teršia pramonės ir energetikos įmonės bei žemės ūkyje naudojamos trąšos. Teršalai į dirvožemį patenka su krituliais, pramonės įmonių dulkėmis, autotransporto išmatomosiomis dujomis, nutekamaisiais vandenimis, tręšiant ir pan. Svarbiausi jų – organinės ir mineralinės (sieros, druskos ir azoto) rūgštys, sunkieji metalai, organiniai pesticidai, naftos produktai. Sunkieji metalai: Hg, Pb, Cd, Zn,Cu, Co, Ni į dirvožemį patenka iš atmosferos vykstant natūraliems biosferos reiškiniams (pvz., išsiveržus ugnikalniams) ir dėl žmonių ūkinės veiklos. Dėl intensyvios žemės ūkio veiklos į dirvožemius patenka pesticidai. Daugelis jų ir jų tarpiniai skilimo produktai yra nuodingi ir pavojingi dirvožemyje gyvenantiems organizmams.
Dirvožemio mikroorganizmai sugeba daugumą teršalų suskaidyti iki elementarių cheminių junginių. Be to, dirvožemiai pasižymi ir antiseptinėmis savybėmis, t.y. neleidžia vystytis į dirvožemį patekusiems patogeniniams ligų sukėlėjams. Tačiau labai užterštuose dirvožemiuose šios savybės būna prislopintos, todėl dirvožemis gali tapti pavojingų infekcinių ligų židiniu

§ Pesticidai
§ Sunkieji metalai

Pesticidai :

Herbicidai
Simtriazininių herbicidų likučiai 1994 m. tirtuose ūkiuose buvo nustatyti 353 pavyzdžiuose. Vi

iršijantys sanitarinę-higieninę DLK (0,2 mg/kg) simazino likučiai buvo aptikti 2,1 % visų analizuotų pavyzdžių, o viršijantys fitotoksinę DLK (0,01 mg/kg) – 7,8 % visų analizuotų pavyzdžių. Pavasarį maksimali simazino koncentracija viršijo viename iš pavyzdžių fitotoksinę DLK 127 kartus, o rudenį – 80 kartų. Didžiausios simazino likučių koncentracijos 1994 m., kaip ir 1991-1993 m., buvo rastos ten, kur tik simazinas buvo sistemingai naudotas dideliais kiekiais, t.y. soduose.
Prometrino likučiai dirvoje aptikti tik 4 atvejais ir neviršijo 0,06-0,14 DLK. Ekstremalus atvejis nustatytas Jurbarko raj. Viešvilėje, kur prometrino likučiai dirvoje sudarė 35,4 DLK.
Atrazino ir propazino likučiai aptikti tik ekstremaliais atvejais tirtuose pavyzdžiuose. Maksimali propazino koncentracija aptikta Jurbarko raj. Viešvilėje, sudarė 108,5 mg/kg (DLK – 0,05 mg/kg).
Nežymūs treflano likučiai rasti 3 atvejais, bet maksimalus kiekis neviršijo 0,12 DLK. Ekstremaliais atvejais dideli treflano likučiai aptikti Jurbarko raj. Viešvilės ūkyje – 545,58 DLK.
Nežymūs dalapono likučiai (0,15 DLK) buvo aptikti tik viename pavyzdyje (tirta 60 pavyzdžių).
2,4 D-amino druskos likučiai, viršijantys DLK, pavasarį buvo nustatyti 23 % visų analizuotų pavyzdžių. Tai galima paaiškinti tuo, kad dirvos pavyzdžiai rinkti, matyt, tuoj po pesticidų panaudojimo. Rudenį 2,4D-amino druskos likučiai, 1,3 karto viršijantys DLK nustatyti tik 1 pavyzdyje.

Insekticidai
Chlororganinių insekticidų likučiai buvo tiriami daugiamečių tyrimų vietose, nacionaliniuose parkuose bei draustiniuose ir ekstremalių įvykių vietose. Buvo ištirti 142 dirvos pavyzdžiai. Foniniai likučiai rasti tik daugiamečių tyrimų vietose Kėdainių raj. Dotnuvos eksperimentiniame ūkyje. Chlororganinių pesticidų likučiai yra ženklūs ekstremalių įvykių vietose. Jurbarko raj. Viešvilėje viename pavyzdyje rasta 92,089 mg/kg lindano bei 1,117 mg/kg DDE likučių.

Sunkieji metalai:
Miško dirvožemių užterštumas
1994 m. sunkiųjų metalų kiekiai buvo nustatomi miško paklotėje ir 0-20 cm storio mineralinio bei organinio dirvožemio bandiniuose, surinktuose 16´16 km miško dirvožemių monitoringo tinkle. Tirtuose miško dirvožemiuose nustatyti vidutiniai sunkiųjų metalų kiekiai pateikiami lentelėje.

Šie kiekiai neviršija mūsų šalyje ir Vakarų Europoje nustatytų DLK.
Lietuvos teritorijoje didžiausi sunkiųjų metalų kiekiai nustatyti Mažeikių-N.Akmenės, Kauno- Jonavos-Panevėžio, taip pat Vilniaus-Švenčionėlių zonose.
Mažiausi sunkiųjų metalų kiekiai yra jaurinio ir jaurinio-pelkinio tipo dirvožemiuose, o didžiausi randami pelkinio tipo durpiniuose, ypač nusausintuose, dirvožemiuose.
Žemės ūkyje naudojamo dirvožemio užterštumas
1994 m. sunkiųjų metalų kiekiai buvo tirti vykdant dirvožemio ir žemės ūkio augalininkystės produkcijos ekologinį monitoringą. Šis monitoringas vykdomas 13-oje rajonų, kur parinkti maždaug 200 ha dydžio masyvai, prisilaikant dirvožemio atmainų ribų. Nustatyti sunkiųjų metalų maksimalūs ir minimalūs kiekiai pateikiami lentelėje.

Sunkiųjų metalų kiekiai parinktų plotų dirvožemiuose didžiausių leistinų koncentracijų neviršija. Jų šiek tiek daugiau randama sunkesnės granulometrinės sudėties dirvožemiuose, o įvairiuose gyliuose metalų kiekiai pasiskirstę netolygiai.
UŽTERŠTOS TERITORIJOS

Užterštos teritorijos kelia pavojų žmonių sveikatai, riboja galimą žemės nuosavybės naudojimą. Užterštas dirvožemis pavojų žmonių sveikatai gali sukelti tokiais būdais:
· kontaktuojant odai su užterštu dirvožemiu ar jo dulkėmis;
· įkvėpiant užteršto dirvožemio dulkes;
· įkvėpiant užteršto dirvožemio garus;
· teršalams patekus į požeminį geriamą bei žemdirbystės laukams laistyti naudojamą vandenį.
Šalies teritorijoje dirvožemio teršėjai yra pramonė, energetika, transportas, žemės ūkis.
Detaliausiai Lietuvos Respublikoje užterštos teritorijos yra inventorizuotos buvusiose Sovietų Sajungos karinių dalinių dislokacijų vietose (Europos Sąjungos PHARE programa, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerija, “Buvusių Sovietų Sąjungos karinių bazių inventorizavimas ir aplinkai padarytos žalos įvertinimas”, baigiamoji ataskaita, 1995 m. Parengė: Kruger Consult AS (Danija) ir Baltijos konsultacinė grupė (Lietuva)). Kaip parodė atliktas inventorizavimas, Lietuvoje buvo 277 Sovietų Sąjungos (vėliau Rusijos Federacijos) kariškių kontroliuotos teritorijos, kurių bendras plotas sudarė 67762 ha arba 1,04 % šalies teritorijos. Šiose teritorijose buvo dislokuoti 462 kariniai daliniai. Beveik penkiasdešimt metų karinio naudojimo teritorijose buvo vykdoma praktiškai niekieno nekontroliuojama karinė-ūkinė veikla, dėl kurios ekologinė būklė daugelyje vietų pasiekė kritinę ribą, o kai kur ji buvo ir peržengta. Tyrimais buvo konstatuota, kad tokia veikla turėjo neigiamos įtakos visoms ekosistemos dalims: dirvožemiui ir gilesniems grunto sluoksniams, hidrosferai, augalijai ir gyvūnijai. Intensyvus karinis gamtos naudojimas sąlygojo gilius mechaninius paviršiaus pažeidimus, fizinę kraštovaizdžio degradaciją. Pažeistuose plotuose buvo nustatyta plintanti dirvožemio vandens erozija ir defliacija, kenkianti ne tik dirvožemio, bet ir vandens telkinių kokybei. Daugiau kaip pusėje tyrinėtų objektų konstatuota gausi dirvožemio ir grunto tarša naftos produktais. Ten, kur teršalai yra pasiekę didelius gylius, pažeista ne tik aeracijos zona, bet ir vandeningi horizontai, o didžiulės teršalų koncentracijos dirvožemyje ir grunte tampa antriniais taršos šaltiniais. Daugelyje tyrinėtų karinių pramoninių objektų nustatytas didelis dirvožemio bei grunto, o kartais ir gruntinių vandenų užterštumas sunkiaisiais metalais. Raketinėse bazėse bei raketinio kuro saugyklose aptikta dirvožemio tarša raketinio kuro komponentais. Be šių teršimo, teritorijų degradavimo faktorių, praktiškai visose tyrinėtose karinėse teritorijose buvo aptikti atliekų sąvartynai, stipriai pažeisti miškai, sunaikinti rekreaciniai ištekliai. Daugelyje karinių objektų yra tiesioginio pavojaus žmonių sveikatai ir gyvybei židinių. Tai chemikalų ir sprogmenų likučiai, griūvantys pastatai, požeminės tuštumos ir ertmės, degios medžiagos ir kt.
Padarytų aplinkos būklės pažeidimų paskirstymas pagal jų skaičių ir pažeistų teritorijų plotą pateikiamas lentelėje.

Padarytos žalos paskirstymas pagal pažeidimų tipus.
Pažeidimų tipai Pažeidimų skaičius(vnt.) Pažeistas plotas (ha) Pažeidimų tipų paskirstymas (%)
Naftos produktai 566 399 20
Mechaninis dirvožemio pažeidimas 778 11137 29
Kraštovaizdžio pažeidimas 438 7140 16
Sąvartynai ir šiukšlynai 478 1288 17
Pažeistas miškas 249 3293 9
Bakteriologinė/biologinė tarša 137 14 5
Cheminės medžiagos 56 t.k. 2
Radioaktyvumas 9 t.k. 0,2
Raketinis kuras 20 t.k. 1
Sprogmenys 12 t.k 1
Didžiausios užterštos teritorijos ir daugiausia aplinkos pažeidimų nustatyta keliose didelėse karinėse teritorijose: Zoknių (Šiaulių raj.), Pajuostės (Kėdainių raj.) aerodromuose, Gaižiūnų poligone ir kt.).
Lauko tyrimų rezultatai ir nustatyti teršalų kiekiai bei aplinkos būklės pažeidimų mastai panaudoti kaip modelis, apibūdinant užterštumo bei aplinkos būklės pažeidimų apimtis visose karinėse teritorijose. Inventorizavimo bei tyrimų duomenys sudaro realų pagrindą buvusių karinių teritorijų sutvarkymo bei išvalymo kaštams vertinti. Apskaičiuoti užterštų karinių teritorijų aplinkos (tarša naftos produktais, organinėmis ir cheminėmis atliekomis, raketiniu kuru, radioaktyviomis ir sprogiomis medžiagomis bei nepavojingų atliekų savartynai) išvalymo kaštai siekia 733 mln. JAV dolerių. Apskaičiuoti pažeistų karinių teritorijų (miško atsodinimas, griuvėsių ir kietų dangų demontavimas bei šalinimas ir kt.) atstatymo kaštai sudaro 367 mln. JAV dolerių.
Galutinis minėtų aplinkos būklės pažeidimų likvidavimo kaštų įvertinimas priklauso nuo planuojamo atstatomų teritorijų panaudojimo pobūdžio ateityje. Todėl šių teritorijų panaudojimo variantai turėtų būti aptarti su atitinkamomis Lietuvos valdžios institucijomis ir visuomeninėmis organizacijomis.
Ekonominė netektis (prarasta nauda), patirta dėl karinės veiklos Lietuvos teritorijoje, įvertinus okupacijos laikotarpiu patirtus ir būsimus atstatomųjų darbų laikotarpio nuostolius, siekia 640 mln. JAV dolerių. Preliminariais vertinimais visa Lietuvos Respublikai padaryta žala dėl Sovietų Sąjungos – Rusijos Federacijos karinės veiklos siekia 1,74 mlrd. JAV dolerių.
Lietuvoje yra atlikta dar viena užterštų teritorijų studija. Tai “Lietuvos sąvartynų ir atliekomis užterštų teritorijų inventorizavimas bei teisinio pagrindo joms išvalyti parengimas”, kurią 1994 m. parengė Kruger Consult AS, Baltijos konsultacinė grupė, Lietuvos valstybinė geologijos tarnyba ir kt. Ataskaitoje daugiausia dėmesio skirta sąvartynams, paminėtos tik naftos produktais užterštos Vilniaus miesto naftos bazės teritorija (6 ha) ir Raseinių raj. Viduklės kuro tiekimo bazės teritorija (9,5 ha). Tačiau šios teritorijos detaliau netirtos.
Šalyje stokojama visų potencialių taršos šaltinių (skystų naftos produktų saugyklų, degalinių, pesticidų ir trąšų sandėlių, filtracijos laukų) inventorizavimo ir jų daromos įtakos aplinkai įvertinimo. Tokius darbus atlikti būtina, nes kaip rodo tyrimų duomenys, daugelio paminėtų objektų teritorijose užterštas ne tik dirvožemis, bet ir gilesni grunto sluoksniai bei gruntinis vanduo.
Nemažą pavojų aplinkai ir žmonių sveikatai kelia daugelyje pesticidų sandėlių gaisraviečių (Rokiškio raj. Bauciškių km., Skuodo raj. Večių km. ir kitur) likęs su pesticidais sumaišytas gruntas.
Iki 1995 m. šalyje veikė dvi nedidelės naftos produktais užteršto dirvožemio ir grunto valymo aikštelės, priklausančios UAB “Biocentras”. 1995 m. birželio mėn. pradėtas eksploatuoti Kiškėnų (Klaipėdos raj.) neregeneruojamų naftos produktų utilizavimo cechas, priklausantis AB “Naftos terminalas”. Šiame ceche biologiniu būdu (mikroorganizmų pagalba) valomas naftos produktais užterštas dirvožemis, gruntas, dumblas, atgabentas iš užterštų teritorijų, vandens valymo įrenginių ir kt. Be to, čia valomas ir labai stipriai naftos produktais užterštas vanduo. Tai pirmoji stambesnė tokio tipo įmonė Lietuvoje.
1995 m. šio cecho atviroje aikštelėje patalpinta 9000 m3 naftos produktais užteršto (vidutinis užteršimo lygis – 30 g naftos produktų viename kg dirvožemio) dirvožemio ir grunto, iš jų apie 4000 m3 valymui ir 5000 m3 rezervinės atsargos. Apie 90% užteršto dirvožemio ir grunto mišinio atvežta iš AB “Naftos terminalas” rekonstruojamos įmonės teritorijos ir apie 10% – dar iš 23 Klaipėdos miesto ir rajono įmonių. Beveik 1000 m3 užteršto dirvožemio ir grunto mišinio buvo išvalyta iki leistinų normų (<5g/kg), dar 2000 m3 tokio mišinio išvalyta iki 6-8 g/kg.
Lygiagrečiai šioje atviroje aikštelėje buvo atliekami bandymai valyti naftos produktais užterštą dirvožemį aukštesniųjų augalų (avižų, vikių, pievinės miglės) pagalba. Paaiškėjo, kad naftos produktų (ypač mazuto) koncentracijai neviršijant 6-8 g/kg dirvožemio, juos labai gerai skaido minėti augalai. Dirvožemyje esant tokiai naftos produktų koncentracijai (6-8 g/kg) valymo procesas mikroorganizmų pagalba labai sulėtėja. Todėl Kiškėnų ceche toliau atliekami naftos produktais užteršto dirvožemio ir grunto valymo procesų moksliniai tyrimai bei valymo technologijų tobulinimas
Įvairiose Lietuvos Respublikos teritorijose dirvožemio teršėjai yra pramonė, transportas, žemės ūkis. Nemažas užterštas teritorijas paliko Sovietų armijos kariniai daliniai.

Labiausiai užterštas dirvožemis aptinkamas didžiuosiuose šalies miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje) pramonės įmonių, transporto magistralių ir mazgų teritorijose bei šalia jų. Sunkiųjų metalų, policiklinių aromatinių angliavandenilių, anglies monoksido, azoto oksidų ir kt. medžiagų koncentracijos dirvožemyje šiose vietose neretai viršija DLK.
Žemės ūkio, miškų teritorijose dirvožemiai labiau užteršti judriųjų automagistralių apsaugos zonose, stambiųjų gamyklų (Mažeikių NPĮ, N.Akmenės CG, Jonavos AB “Achema”, Kėdainių chemijos gamyklos, Elektrėnų ŠE ir kt.) įtakos zonose. Mažeikių NPĮ įtakos zonoje žymesnis nikelio ir vanadžio kiekių padidėjimas, N.Akmenės CG įtakos zonoje – chromo, nikelio ir vanadžio. Trąšų gamyklų įtakos zonose (prie Jonavos ir Kėdainių) labiau padidėjusios vario koncentracijos. Tačiau didžiausios leistinos minėtų medžiagų koncentracijos atokiau nuo šių lokalinių teršimo šaltinių esančiuose dirvožemiuose dažniausiai neviršijamos.
Šalia didžiųjų automagistralių įsikūrę žemės naudotojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 nustatytų kelių sanitarinės apsaugos zonų naudojimo sąlygų.
Manoma, kad Žemaičių aukštumose pastebėtam didesniam sunkiųjų metalų (Ni, Cu, V, Cr) susikaupimui dirvožemyje lemiamą įtaką turi tolimos pernašos, taip pat tai, kad čia iškrinta daug kritulių.
Dirvožemio užterštumas dėl žemės ūkio veiklos dažniausiai neviršija leistinų ribinių koncentracijų, nors pasitaiko pavieniai neleistini užteršimai nesaikingai arba nemokšiškai naudojant trąšas, pesticidus bei kitas chemines medžiagas. Mažai tyrinėti padidintos taršos vietų dirvožemiai – pesticidų ir trąšų, skystojo kuro sandėlių, mechaninių dirbtuvių, technikos kiemų bei aplinkinių teritorijų.
Nafta ir naftos produktais užteršti žemės plotai būna geležinkelio stotyse, naftos bazėse, geležinkelio ruožuose, uostuose, t.y. ten, kur vyksta naftos produktų transportavimas ir perpylimas. Kai kuriose vietose viršijamos didžiausios leistinos šių medžiagų koncentracijos (Klaipėdos Valstybinės naftos įmonės, Pauostės geležinkelio stoties, Radviliškio lokomotyvų depo, Panevėžio naftos produktų bazės ir kt. teritorijose). Pernelyg užterštą nafta ir jos produktais dirvožemį bei gruntą būtina valyti, izoliuoti.
Teritorijos neretai užteršiamos įrengiant nesankcionuotus sąvartynus, ypač laidžiuose gruntuose (išnaudotuose smėlio, žvyro karjeruose, tiesiog išverčiant pramonės ir buitines atliekas miškuose, nuošaliose vietose ir kt.). Čia būtina efektyvesnė rajonų aplinkos agentūrų kontrolė.
Sovietų armijos kariniai daliniai Lietuvoje buvo užėmę beveik 60 tūkst. ha plotą (0,9% šalies teritorijos). Dirvožemis jų teritorijose, ypač poligonuose, daug kur liko nuniokotas (išvažinėtas, išsprogdintas, išmaišytas), užterštas naftos produktais, raketiniu kuru, šiukšlėmis ir pan. Šiose teritorijose dar reikalingi papildomi detalesni tyrimai.
Dabartinio šalies ekonominio nuosmukio metu yra sumažėjusi technogeninė ir agrogeninė dirvožemio tarša, dėl to dirvožemio ekologinė būklė gerėjo. Trąšų ir pesticidų žemės ūkyje 1994 m. sunaudota per 80 % mažiau negu 1988 m. Teritorijų teršimas iš pramonės įmonių taip pat sumažėjo žymiai susitraukus gamybos apimčiai. Gana intensyviai tebeteršiamas judriųjų automagistralių pakelių zonų dirvožemis.
Žemės ūkis apima 1/3 visos sausumos ir yra pagrindinė žmonijos veiklos priemonė, glaudžiai susieta su gamta. Nuo to, kaip jis bus vystomas, priklausys artimiausia žmonijos ateitis. Jokia kita ūkio šaka neapima tiek daug mūsų Žemės floros ir faunos ekosistemų. Nuo seno žmogus intensyviai jautė gamtos jėgas, ryšį su jomis ir savo veikloje tuo vadovavosi. Agresijos prieš gamtą augimas žemės ūkyje prasidėjo praėjusiojo šimtmečio penktojo dešimtmečio pabaigoje. Sparčiai pradėjo didėti mineralinių, ypač azoto, trąšų gamyba ir vartojimas. Dėl to pradėjo mažėti dirvos natūralus derlingumas, susilpnėjo naudingų mikroorganizmų veikla, o tuo pačiu ir augalų atsparumas ligoms bei kenkėjams. Tuomet pradėti intensyviai naudoti įvairūs pesticidai, o tai dar labiau susilpnino dirvožemio biologinį aktyvumą, mažino gyvosios gamtos įvairovę ir t.t. Iškilo dirvožemio, šio pagrindinio gyvosios gamtos, t.sk. ir žmogaus, egzistavimo šaltinio, visiškos degradacijos pavojus. Tai ypač pajuto stipriai išvystyto žemės ūkio šalys ir jau nuo šio šimtmečio aštuntojo dešimtmečio aktyviau ėmė ieškoti alternatyvų chemizuotoms žemės ūkio sistemoms.
Viena iš tokių alternatyvų yra perėjimas prie tausojančios (angl. sustainable) arba subalansuotosios plėtros žemdirbystės sistemos. Ji, pagal žinomą ekologą N. Perlą, turėtų būti ekologiška, ekonomiškai gyvybinga, socialiai teisinga ir bešališka, kultūringa, naudojanti atitinkamą, moksliškai pagrįstą technologiją ir būti švyturiu pereinant į demokratinę visuomenę. 1983 m. įvairūs visuomeniniai judėjimai ir veikėjai įkūrė Tarptautinį tausojančios žemdirbystės aljansą, o 1991 m. – Pasaulinę tausojančios žemdirbystės asociaciją (WSAA). Tai pelno nesiekiančios organizacijos, teikiančios įvairią paramą, pereinant pasaulio šalims į tausojančią žemdirbystę. Jų bei kitų organizacijų ir judėjimų pastangomis paruoštas Pasaulinės veiklos planas XXI amžiui, kuriam pritarė ir pasirašė 170 šalių (jų tarpe ir Lietuvos) vyriausybinių delegacijų vadovai 1992 m. birželio mėnesį Rio de Žaneire Jungtinių Tautų surengtame viso pasaulio valstybių pasitarime.
Vykstant žemės reformai, dėl žmogaus veiklos stebimi kraštovaizdžio, dirvožemių dangos degradacijos ir naikinimo procesai natūralaus kraštovaizdžio sukultūrinimas, vandens bei vėjo erozija. Rezultatas – vidutiniškai ir stipriai suardyti dirvožemiai, kurių bendras plotas – daugiau nei 1,6% šalies teritorijos. arba 14% visų žemės ūkio naudmenų. Žemėnaudos, užtikrinančios kraštovaizdžio stabilumą, struktūros formavimas užima ypatingą vietą aplinkos apsaugos strategijoje. Todėl sugrąžinant nuosavybę (žemę, miškus, pastatus). ypač saugomose teritorijose, būtina turėti suformuotą tos vietovės funkcinę prioritetinę paskirtį, supažindinti savininkus ir įrašyti į nuosavybės atstatymo dokumentus pagrindinius reikalavimus. Šia prasme už saugomų teritorijų sistemos sukūrimą ir jos praktinį įgyvendinimą aplinkos apsaugos, planavimo ir projektavimo sričių specialistai pirmiausiai turėtų būti dėkingi kraštotvarkininkui prof. Povilui Kavaliauskui, kuris savo užsispyrimu ir sumanumu šiuo nepastoviu laikmečiu sugebėjo visa tai įteisinti.
Agrariniame dirvožemyje teršiančių medžiagų kiekis retai viršija didžiausią leistiną koncentraciją. Intensyvus žemės dirbimas sudaro palankias sąlygas dirvožemio mechaninei bei vandens erozijai ir defliacijai.
Mineralinių trąšų gamyba Lietuvoje per paskutinius penkerius metus beveik padvigubėjo, bet jų sunaudojimas sumažėjo. Mineralinės trąšos brangios, todėl daugelis apsiriboja minimaliomis jų normomis, dažnai vien tik azotu. Dalis laukų visai netręšiama. Lietuvoje naudojama kelis kartus mažiau azoto ir fosforo trąšų, lyginant su dauguma Vakarų Europos valstybių. Todėl trąšų kiekiai aplinkos apsaugos problemų nekelia.
Pesticidų naudojimas per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo daugiau kaip 5 kartus. Anksčiau naudotų pesticidų likučiai dirvožemyje neviršija leistinųjų koncentracijų. Kadangi Lietuvoje augalų apsaugos priemonių pardavimo, saugojimo ir naudojimo taisyklės yra įgyvendintos, aplinkos taršai pesticidais pavojaus kol kas nėra.

Dirvožemis – svarbus ir žmogaus aktyviausiai veikiamas gamtinės aplinkos komponentas, kuriame vykstantys procesai žymiu mastu sąlygoja kitų litosferos komponentų (aeracinės zonos, požeminių vandenų) ir augalijos būklę bei žmonių gyvenimo sąlygas. Šiuo metu veikiančiose ekologinės kontrolės ir monitoringo sistemose dirvožemio kokybės kontrolė ir monitoringas yra silpni.
AAM JTC Aplinkos tyrimų centro Dirvų tyrimo laboratorija atlieka kasmetinius dirvožemio užterštumo pesticidų likučiais tyrimus soduose bei ariamuose laukuose įvairiose Lietuvos vietose, kur pesticidų naudojimo tikimybė yra didesnė. Lietuvos žemdirbystės instituto Agrocheminių tyrimų centras 1994 m. toliau vykdė dirvožemių agrocheminių savybių ir jų užterštumo toksinėmis medžiagomis tyrimus įvairiose Lietuvos zonose. Lietuvos miškų institutas tęsė sunkiųjų metalų kiekio nustatymą miško dirvožemiuose. Biogeninių ir toksinių medžiagų paviršinių bei drenažo nuoplovų iš dirvožemio, jų pasiskirstymo ir kaupimosi dirvožemio sluoksnyje tyrimus vykdo Geografijos institutas, Žemės ūkio akademija ir Melioracijos institutas.
Geologijos institutas pagal miestų ir rajonų (Vilniaus, Šiaulių, Kėdainių, Jonavos, Mažeikių, Trakų, Elektrėnų ir kt.) savivaldybių užsakymus atliko ir tęsia technogeninio dirvos užterštumo (geocheminius) tyrimus. Fizikos institutas 1992 m. pradėjo platesnės apimties dirvožemio užterštumo radionuklidais tyrimus. Ekologijos institutas yra sukūręs dirvožemio biologinio monitoringo metodus.
Tačiau visi šie stebėjimai ir tyrimai iki šiol buvo mažai koordinuojami, dažnai yra fragmentinio pobūdžio, kas labai apsunkina surinktos informacijos interpretavimą bei vykstančių procesų kompleksinę analizę ir prognozę
DIRVOŽEMIŲ EROZIJA
Dirožemių erozija tai paviršinių dirvožemių sluoksnių įrimas, sukialiamas vandens ir vėjo, kurie išneša dirvožemio daleles į kitą vietą. Vandens sukeliama dirvožemio erozija priklauso nuo kritulių kiekio ir ir reljefo; būna paviršinė ( dirvą kritulių vanduo plauna plačiomis srovėmis ) ir linijinė ( vandens srovė išgraužia vagas, griovas ir griovius ). Lietuvoje smarkiausia paviršinė ir lijininė dirvožemių erozija vyksta kalvotose Lietuvos rytų ir Žemaičių aukštumų rajonuose.
Upių ie ežerų krantus ardo šoninė ir vandens telkinių bangų mūšos dirvožemių erozijos, stipriausia ji būna per potvynius. Vyksta visų Lietuvos upių ir ežerų krantuose. Kuršių Nerijoje, kur dirvos yra lengvesnės mechaninės sudėties ir turi menką augaliją, vyksta vėjo dirvožemių erozija arba defliasija. Pagal poveikio dirvoms pobūdį dirvožemio erozija būna normali ir greita. Normalioji dirvožemio erozija vyksta lėtai , dirvožemioderlingumo nemažina (jos daromus nuostolius panaikina natūralioji dirvodara ). Greitoji dirvožemių erozija susidaro dėl netinkamo ūkininkavimo. Lietuvoje 16 procentų ariamosios žemės yra paveikusi dirvožemio erozija. Eroduotos dirvos turi mažiau humuso ir augalams reikalngų maisto medžiagų, todėl drliai juose gali sumažėti net 60 procentų. Apsaugos priemonės: šlaituose, kuriuose polinkis > 5 laipsnių, kaupiamosios daržovės sodinamos skersai šlaito, kalvų šlaituose ( iki 20 laipsnių ) nelaikomas juodasis pūdimas, o statesniuose šlaituose ( > 20 laipsnių ) neauginami grūdiniai ir kaupiamieji augalai; skardžiuose neganomi gyvuliai, bet sėjamos daugiametės žolės ( įdaubose įrengiami vandens nutekamieji latakai ); upių, ežerų, griovų, šlaitai ir smėlynai želdinami krūmais ir medžiais.
Dirvožemio erozija viena tu sričiu, kurioje gamtines pusiausvyros pažeidimas ypač pavojingas. Aplinkos apsauga nuo teršimo sunkiaisiais metalais, trąšu ar pesticidu likučiais – svarbi žmogaus veiklos sritis, bet erozijai sunaikinus dirvožemi, nebebutu ko saugoti, gali nelikti ir paties žmogaus. Taigi erozijos procesu pažinimas, sugebejimas prognozuoti pažeidimu padarinius ir valdyti šiuos procesus – labai svarbus uždavinys.
Lietuvoje 15 proc. žemės ūkio naudmenų yra nuolat veikiami erozijos, o 38 proc. yra potencialios sąlygos erozijai pasireikšti. Nedidelio ir vidutinio kalvotumo rajonuose kasmet nuplaunama 20-25 t/ha dirvožemio, o labai kalvotuose plotuose – net 120 t/ha. Vėjo erozija nėra tokia žalinga kaip vandens, ji pasireiškia maždaug 160 tūkst. ha plote, suartose dirvose. Iš viso šalyje yra apie 360 tūkst. ha. eroduojančių žemės ūkio naudmenų.
DIRVOŽEMIO APSAUGA
Numatomos tokios pagrindinės valstybės remiamos aplinkos apsaugos žemės ūkyje priemonės:
Dirvožemio derlingumo palaikymas ir didinimas. Numatoma skatinti žemės ūkio subjektus, taikančius aplinką tausojančias, tinkamai subalansuotas sėjomainas, kuriose didesnę dalį užima daugiametės žolės; numatoma kompensuoti dalį pievų ir ganyklų įrengimo bei rūgščių dirvų kalkinimo išlaidų.
Siekiant gerinti veiklą dirvožemio apsaugos ir kokybės valdymo srityje, reikia:
· spartinti dirvožemio apsaugos normatyvinių dokumentų rengimą;
· sudaryti vieningą Lietuvos dirvožemio tyrimo duomenų bazę, pritaikant FAO UNESCO klasifikaciją;
· vykdant monitoringą, palaipsniui pereiti prie stacionarių stebėjimų visiško kompleksiškumo įgyvendinimo bei tyrimų priderinimo prie tarptautinio (integruoto) monitoringo programų;
· plačiau naudoti biotestus dirvožemio toksinio užterštumo tyrimams;
· plėsti ekologinę žemdirbystę ir ekologiškai švarios žemės ūkio produkcijos gamybą;
· skatinti kelių ir automagistralių apsauginių želdinių juostų formavimą;
· efektyviau vykdyti dirvožemio apsaugos valstybinę kontrolę.
Literatūra
Morkūnaitė R. 1994-1995. Svarbiausi Lietuvos dirvožemių defliacijos veiksniai ir jos prognozė. Geografijos metraštis.
Račinskas A. 1990. Dirvožemio erozija. Vilnius: Mokslas.
Motuzas A.J., Buivydaitė V., Danilevičius V., Šleinys R. 1996. Dirvotyra. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

Leave a Comment