Bioprodukcinis ūkis ir ekologinės problemos

Bioprodukcinis ūkis yra pasaulio ūkio materialinių vertybių gamybos šaka . Jį sudaro žemės ūkis, miškų ūkis, žvejyba ir žuvivaisa. Bioprodukcinis ūkis tiekia maistą, drabužius, neretai būstą, šilumą ir panašiai.Šis ūkis glaudžiai susijęs su gamta. Nors mokslo ir technikos pažanga sumažino bioprodukcinio ūkio priklausomybę nuo gamtos išteklių ir gamtos sąlygų, išliko būdingų ūkininkavimo ypatybių ir sunkiai sutvarkommų problemų.

Žemės ūkis įvairiose klimato juostose:

Arktinėje klimato juostoje, kur beveik ištisus metus vyrauja neigiama temperatūra, verstis žemės ūkiu neįmanoma. Be to, šioje klimato juostoje gyvena labai maažai žmonių. Šiaurės pusrutulio arktinių platumų gyventojai, susitelkę arčiau jūros, verčiasi žvejyba.

Subarktinėje klimato juostoje vietiniai gano ir augina šiaurės elnius.

Vidurinėse platumose yra didžiausi žemės ūkio naudmenų plotai. Apie 500mln. ha – ariama žemė ir apie 700mln. ha – pievos ir ganyklos. Spygliuočių miškų juostose dirvožemis nėra labai derlingas, todėl žemdirbystei tinkamos žemės čia nedaug. Plačialapių miškų ir stepių juostos žemė derlinga, todėl miškai beveik iškirsti, o stepės išartos. Nors didžiausi žemės ūkio naudmenų plotai yra vidurinėse platumose, tačiau čia nuimamas tik vienas deerlius per metus.

Subtropikų klimato juostoje yra nemaži naudmenų plotai. Jų vertė priklauso nuo krituliu kiekio ir jų pasiskirstymo per metus. Ypač palankūs žemės ūkiui yra drėgnieji subtropikai.

Subekvatorinėje klimato juostoje yra dideli žemės ūkio naudmenų plotai. Ištisus metus šilta, ryškus šiltasis ir

r drėgnasis laikotarpis. Per metus nuimamas tik vienas derlius, bet jei laukai yra drėkinami, galima gauti ir antrą.

Pusiaujo klimato juostoje žemdirbystei trukdo drėgmės perteklius, nėra nei pievų, nei ganyklų. Dideliuose miškuose gyvenantys gyventojai renka miško gėrybes, verčiasi medžiokle ir žvejyba.

Svarbiausios žemės ūkio šakos:

Kiekvienos valstybės žemės ūkį sudaro dvi glaudžiai susijusios šakos – augalininkystė ir gyvulininkystė. Jos sklaidomos į daugybę šakų ir pošakių. Skirtingą valstybių šakinę žemės ūkio struktūrą lemia gamtos sąlygos, tradicijos, istorinės raidos ypatybės. Pasaulio nacionalinės rinkos formavimasis įtraukė valstybes į tarptautinį darbo pasidalijimą. Tai lėmė daugelio šalių žemės ūkio specializaciją.

Žemės ūkio ypatumai ir jo reikšmė

Pasaulio žemės ūkyje dirba apie 900mln. žmonių. Iš jame dirbančių ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičiaus bei žemės ūkio pajamų dalies bendrajame vidaus produkte sprendžiama apie šalies ekonomikos lyygį . Kuo daugiau žmonių dirba žemės ūkyje, tuo šalies ekonomika silpnesnė ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, ekonomiškai stiprių Vakarų Europos šalių žemės ūkyje vidutiniškai dirba 5-7% visų dirbančių žmonių, Japonijoje – 5% , JAV – 3%, Lietuvoje – 23%. Ekonomiškai atsilikusiose šalyse šis rodiklis labai didelis, neretai siekia 60-70%.

Vis labiau ryškėjo neigiami, žmogaus veiklos sukelti poslinkiai žemės ūkyje: dirvožemio degradacija, biologinės įvairovės mažėjimas, didesnės materialinės ir energetinės sąnaudos, auganti aplinkos ir žemės ūkio produktų tarša, cheminėmis medžiagomis užteršto maisto sukeltos ligos. Didelių derliaus auginimo materialinių ir energetinių sąnaudų pradėjo nebekompensuoti de

erliaus prieaugio padidėjimas. Padidėjęs trąšų, ypač azoto, sunaudojimas Vakarų Europoje javų derliaus ženkliai nepadidino. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos šalyse aštuntajame – devintajame XX a. dešimtmečiuose kviečių derlius vidutiniškai padidėjo 10%, jų kaina išaugo 20%, o išlaidos neorganinėms trąšoms išaugo apie 36% ir sintetiniams pesticidams – apie 46%.

Gausus dirbtinių mineralinių trąšų ir cheminių augalų apsaugos priemonių naudojimas sunaikina didelę dalį dirvožemyje esančios gyvybės, kuri įtakoja jo derlingumą. Šveicarijos mokslininkų duomenimis naudingųjų dirvožemio organizmų biomasė neorganinėmis trąšomis intensyviai tręštame dirvožemyje sumažėja net 90%. Neorganinės trąšos stabdo dirvožemyje biologinį oro azoto sujungimą, ten esančių fosfatų natūralų įsisavinimą, silpnina dirvožemio fermentų aktyvumą. Tokiame dirvožemyje sumažėja grobuonių, naikinančių žaladarius vabzdžius, o taip pat aktyvių žemdirbio pagalbininkų – sliekų. Dirvožemis tampa tarsi sterilus. Be to, apie 30-40% išbertų į dirvožemį neorganinių trąšų, ypač azoto, nuplauna paviršiniai vandenys arba jos prasisunkia į gruntinius vandenis. Taip šuliniuose nitratais užteršiamas geriamas vanduo, vyksta vandens telkinių eutrofikacija, nitratų pertekliumi užteršiami žemės ūkio produktai.

Pesticidai, sumažinę mikroorganizmų ir makroorganizmų įvairovę, sutrikdo natūralius jų tarpusavio pusiausvyrą reguliuojančius mechanizmus. Be to, nemaža dalis žemės ūkio augalų kenkėjų prisitaiko prie cheminių nuodų. Nustatyta, kad insekticidams atsparių žaladarių vabzdžių skaičius per paskutinį dvidešimtmetį patrigubėjo. Piktžolių rūšių, rezistentiškų herbicidams skaičius 2000 m. viršijo 200. Chemikams tenka ieškoti būdų, kaip pagaminti vis toksiškesnius pesticidus. Tam išleidžiamos milžiniškos lėšos. Vienok visame pasaulyje ja
au pastebėta, kad, didinant naudojamų pesticidų kiekį, derliaus nuostoliai nesumažėja.

Šeštajame dešimtmetyje prasidėjusios “žaliosios revoliucijos”, gamtos mylėtojų pavadintos “nebyliuoju pavasariu”, pasekmių analizė atskleidė, kad intensyvus žemės ūkio chemizavimas ekologiniu požiūriu sukelia nemažai pavojų ir dažniausiai neduoda laukiamos ekonominės naudos. Nuo 1980 m. Vakarų Europoje, JAV bei Japonijoje nustojo didėti neorganinių trąšų sunaudojimas. Pesticidų naudojimas išsivysčiusiose šalyse pradėjo mažėti nuo 1976 m. Tarptautinė ekologinės žemdirbystės judėjimų federacija – IFOAM, įkurta Paryžiuje 1972 m., šiuo metu jungia apie 600 organizacijų iš daugiau, kaip 100 pasaulio šalių. Per pastaruosius 10 metų plotai Vakarų Europoje, kuriuose ūkininkaujama ekologiškai, vidutiniškai padidėjo daugiau nei 10 kartų. Tokį ekologinių ūkių augimą skatina Vyriausybių agrarinė politika, skirianti didelį dėmesį aplinkosaugai žemės ūkyje ir sparčiai auganti ekologiškų produktų paklausa. Lietuvos ekologinės žemdirbystės bendrija “Gaja”, įkurta 1990 m. gruodžio 15 d., kitais metais tapo IFOAM nare.

Europos Sąjungos ne kartą akcentuota, jog aplinkos apsauga ir žemės ūkis – prioritetiniai ir finansiškai sunkiausiai įgyvendinami sektoriai. Jau numatyta, kaip bus Lietuvoje diegiami ES aplinkosauginiai standartai, vienok jų įgyvendinimas visose srityse pareikalaus daug lėšų ir pastangų. Žemės ūkyje geriausia galimybė aplinkosaugos problemų sprendimui -– ekologinė žemdirbystė. Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymas nurodo, kad ekologinis ūkininkavimas Lietuvoje yra remiama žemės ūkio šaka, vienok reikia pripažinti, kad iki šiol Lietuvos Vyriausybė skiria nepakankamą dėmesį skatinant ekologinio ūkio pr
rogresą. Daugumoje ES šalių ekologinio žemės ūkio plotai yra žymiai didesni, nei Lietuvoje. Ekspertų tvirtinimu, ekologinės žemdirbystės plotai ES užima daugiau kaip 2 procentus bendro dirbamos žemės ploto ir kasmet didėja 25-30 procentų. Nemažai šalių pripažįsta, kad ekologinis žemės ūkis yra ateities ūkio modelis, kad jo plėtrai turi būti skiriama daug dėmesio ir paramos. Ypač sparčiai ekologinių ūkių daugėja Skandinavijos ir Viduržemio jūros valstybėse.

Europos Sąjungos žemės ūkio politikoje didelis dėmesys skiriamas aplinkosaugai žemės ūkyje. Viena populiariausių aplinkosaugos priemonių yra ekologinė žemdirbystė. 2001 m. Lietuvos Seimo kaimo reikalų komiteto sprendimu buvo sertifikuoti ekologiniai ūkiai, kurie 2010 m. turi sudaryti iki 15 % visų šalies žemės ūkio naudmenų. Lietuvoje jau patvirtinta ekologinio žemės ūkio plėtros 2003 – 2006 m. programa, kurioje numatytos priemonės ekologinei žemės ūkio gamybai ir rinkai plėsti, sertifikavimo sistemai tobulinti, žemdirbiams mokyti ir kt. Šiuo metu Panevėžio apskrityje vyksta spartus ekologinių ūkių kūrimasis. Lyginant 2004 metus su su 2003 – iaisiais, dvigubai išaugo tokių ūkių skaičius ir plotas. Tačiau žemdirbiai stokoja žinių apie ekologinių ūkių kūrimo galimybes, produktų gamybą ir rinką, nėra informacinės ir konsultacinės sistemos bei paruoštos strategijos atskiriems šalies rajonams.

Ekologinis žemės ūkis – tai harmoninga ūkininkavimo sistema, kurioje nenaudojant sintetinių cheminių medžiagų siekiama uždaro, tęstinio energijos ir maisto medžiagų apytakos ciklo, neteršiama gamta ir vartotojai aprūpinami sveikais maisto produktais.

Ekologinė žemdirbystė – tai tokia ūkininkavimo sistema, kai nenaudojamos sintetinės trąšos ir pesticidai, o taikomos technologijos pagrįstos augalų įvairove, sėjomainomis, naturalios kilmės mineralinių ir organinių trąšų naudojimu, natūraliais piktžolių, ligų ir kenkėjų kontrolės metodais.

Ekologiniame ūkyje žemės ūkio gamyba kiek galima priartinama prie natūralių gamtoje vykstančių procesų ir ryšių tarp atskirų gyvosios gamtos bendrijų. Natūralioje gamtoje kiekvienas jos dalyvis turi savo ‘profesiją’ ir atlieka savo vaidmenį. Žalieji augalai laikomi gamintojais, nes saulės energijos pagalba iš anglies dvideginio, vandens ir druskų kuria organines medžiagas ir jose kaupia energiją. Kurią kaip gyvybės pagrindą (maistą) tiekia kitiems gyvosios gamtos dalyviams – naudotojams (gyvūnams, žmonėms ir kt.). Uždaram apytakos ciklui gamtoje labai svarbūs yra ir skaidytojai (mikroorganizmai, sliekai, bakterijos), kurie suskaido į dirvožemį patekusias mirusių augalų ir gyvūnų liekanas iki pačių primityviausių – jas augalai vėl naudoja kaip maisto šaltinį. Maisto medžiagos juda uždaru ciklu.

Pagrindiniai ekologinio žemės ūkio principai:

* saugoti mus supančią aplinką (nenaudoti sintetinių pesticidų, trąšų, vaistų ir kitų cheminių medžiagų, tinkamai tvarkyti ir naudoti organines atliekas, prieš piktžoles, ligas ir kenkėjus naudoti agrotechnines priemones ir natūralius gamtoje gyvenančius jų priešus);

* kurti ir palaikyti uždarus maisto medžiagų (anglies, azoto ir kt.) apytakos ciklus apykaitinių procesų grandinėje – dirva – augalai – gyvūnai vystant mišrius augalininkystės – gyvulininkystės ūkius;

* išsaugoti ir didinti dirvožemio derlingumą (pasirinkti galimai didesnę augalų įvairovę, augalus auginti sėjomainoje, naudoti organines trąšas);

* taupiai naudoti materialinius ir energetinius išteklius (auginti ankštinius augalus, kaip azoto šaltinį, minimalizuoti žemės dirbimą ir kt.).

Ekologiški produktai – tai didelės vertės, neužteršti sintetinėmis cheminėmis medžiagomis produktai, pasižymintys geresnėmis skonio, aromatinėmis bei technologinėmis savybėmis nei įprasitiniai.

Tai pasiekiama žemės ūkio augalus ir gyvūnus auginant sertifikuotuose ekologiniuose ūkiuose, kur kontroliuojamos produktų gamybos technologijos, paremtos ekologinio žemės ūkio principais ir taisyklėmis. Gamybai ir perdirbimui nenaudojami sintetiniai priedai.

Javų ūkis tai viena iš žemdirbystės šakų. Ji aprūpina gyventojus grūdais. Grūdai žmogui labai reikalingi, nes juose gausu įvairių maistinių medžiagų. Iš jų kepama duona bei konditerijos gaminiai, taip pat naudojami kaip pašaras gyvuliams. Javai pasaulyje užima apie pusę visos pasaulio ariamos žemės. Svarbiausiomis javų rūšimis laikomi kviečiai, kukurūzai, soros, ryžiai, avižos, miežiai. Ryžiai, kviečiai ir kukurūzai yra svarbiausias daugelio tautų maistas.

Grūdų ūkio plėtros ir specializacijos lygis įvairiose šalyse skiriasi. Pavyzdžiui, Europoje, Šiaurės Amerikoje daugiausiai auginami kviečiai, avižos ir rugiai. Azijoje išgaunama apie 90% pasaulio ryžių, Afrikoje didžioji dalis sorų.

Kviečiai – tai viena seniausių ir viena svarbiausių žemės ūkio kultūrų. Svarbiausios kviečių atmainos yra minkštieji ir kietieji kviečiai. Kviečių buna vasarinių, žieminių ir kitokių formų. Iki šiol žinoma apie 4000 kviečių veislių. Rinkoje labiau vertinami kietieji kviečiai, kadangi jie yra baltymingesni už minkštuosius. Jie naudojami aukščiausios klasės miltams gaminti, kruopoms. Vis dėlto geriausios kokybės duona kepama iš minkštųjų ir kietųjų kviečių mišinio. Kietieji kviečiai dera ne visur ir jų išauginama daug mažiau, tai dar viena jų vertinimo priežastis. Pasaulyje yra dvi kviečių auginimo juostos. Viena jų driekiasi Šiaurės pusrutulyje per JAV, Kanadą,Europą,Pietvakarių,Pietų ir rytų Azijos valstybes. Pietų pusrutulio kviečių juostą sudaro 3 arealai: Argentina, PAR, Australija. Šiaurės Amerikoje didžiausios kviečių auginimo sritys yra Vidurio lygumos or Kanados stepės. Ši kultūra čia užima milžiniškus plotus. JAV ir Kanada daugiausiai augina kietųjų kviečių. Šie grūdai realizuojami ne tik vidaus rinkoje tačiau nemažai ir eksportuojama. Nemažai kviečių išaugina Kinija, Indija, Rusija tačiau tik savo poreikiams. Daug grūdų eksportuoja Australija bei Argentina, o importuoja Azijos,AfriosLotynų Amerikos atsiliekančios šalys, kurios negali pakankamai jų išsiauginti pačios. Daug kviečių importuoja Japonija bei Europos šalys.

Ryžiai yra daugiau nei pusės pasaulio gyventojų maistas. Daugiausiai ryžių išauginama Azijoje. Apie 90% šio žemyno gyventojų mityba tiesiogiai priklauso nuo jų derliaus. Daugiau nei 90% ryžių išauginama ekonomiškai atsilikusiose Azijos valstybėse. Didžiausi šios kultūros pasėlių plotai yra didžiųjų Rytų ir Pietryčių Azijos upių slėniuose ir deltose. Šiuose kraštuose ryžių auginimas primityvus-reikalauja daug rankų darbo. O JAV, Japonijoje, Ispanijoje, Italijoje, Australijoje ryžių auginimas labai mechanizuotas. Atsiliekančios šalys beveik visą ryžių derlių suvartoja pačios. Tik Tailandas, Indija bei Vietnamas yra vieni svarbiausių ryžių eksportuotojų pasaulyje. Indonezija, Kinija ir Iranas nemažai ryžių importuoja. Kadangi ekonomiškai atsilikusiose šalyse žmonių skaičius padidėja maždaug apie 60mln. Ypač svarbu didinti ryžių derlingumą. Norint, kad artimiausiu metu Azijos gyventojai išvengtų bado, reikėtų, kad XXI a. pirmoje pusėje ryžių derlius smarkiai padidėtų. Tačiau jis ne didėja,o mažėja.

Kukurūzai – svarbiausi subtropikų klimato javai. Tai šilumą mėgstantys augalai, todėl sėjami kai dirva buna pakankamos temperatūros. Šiuo metu žinoma, kad pasulyje yra auginama apie 20000 kukurūzų ir jų hibridų rūšių. Didžiausi kukurūzų pasėlių plotai yra JAV, į pietus nuo Didžiųjų ežerų, kur driekiasi jų auginimo juostos. Šiai kultūrai čia labai palankios augimo sąlygos. JAV nuima apie puse pasaulio kukurūzų derliaus. Daugiausiai kukurūzų savo reikmems sunaudoja Azijos ir Afrikos valstybės. JAV ir Europos šalyse ši kultūra daugiausiai panaudojama pašarams. Iš viso pasaulio kukurūzų derliaus apie 25% skiriama maistui, apie 60%-pašarui,15% panaudojama pramonėje. Daugiausiai kukurūzų eksportuojančios šalys yra: JAV, Prancūzija, Argentina, importuojančios: Pietų Korėja, Japonija.

Vienas iš svarbių šiandieninio Lietuvos kaimo rūpesčių yra gana didelis dirbančiųjų žemės ūkyje skaičius. Ekologiškai ūkininkaujant, žinia, reikia daugiau darbo rankų nei esant įprastiniam, chemizuotam ir industrializuotam žemės ūkiui. Stojimas į ES ir tolesnė mūsų dirbančios visuomenės raida pareikalaus žymių pokyčių gyventojų pasiskirstyme pagal veiklos sritis. Tokie pokyčiai vyko visame pasaulyje.

Gyvulininkystė glaudžiai susijusi su augalininkyste ir maisto pramone. Ji yra svarbiausia ekonomiškai stiprių šalių žemės ūkio šaka. Danijoje gyvulininkystei tenka 90% žemės ūkio produkcijos, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje – po 80%, Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje – po 70%, JAV – apie 50%. Plačiai gyvulininkystė plėtojama pusdykumių ir dykumų šalyse, kur nepalankios sąlygos augalininkystei. Gyvulininkystės produkcija – mėsa, pienas, kiaušiniai, žaliava kitomis pramonės šakoms – vilnos, odos, kailiai ir kitkas. Pagrindinės gyvulininkystės šakos yra galvijininkystė, kiaulininkystė ir avininkystė.

Galvijų auginimas – svarbiausia gyvulininkystės šaka. Pasaulyje auginama 1,4 mlrd. galvijų, kurie teikia 1/3 visos pasaulyje pagamintos mėsos ir beveik visą pieną. Palankiausios sąlygos pieninei ir mėsinei galvijininkystei plėtoti yra vidutinių platumų klimato juostos miškų bei miškastepių zonos. Kai kurių Australijos, Kanados, JAV rajonų specializacija – ganyklinė galvijininkystė. Daugiausiai mėsos gaminančios valstybės Kinija, JAV, Brazilija, Prancūzija, Vokietija, Rusija. Pats didžiausias mėsos “fabrikas” yra Argentinoje. Daugiausiai jautienos gamina Kinija, Brazilija, JAV, tačiau nieko neeksportuoja, nes viską pačios suvartoja. Daugiausiai mėsos vienam žmogui gamina Naujoji Zelandija (385 kg), Danija (360 kg), Airija (300 kg).

Kiaulininkystė mažiau priklausoma nuo gamtos sąlygų, negu galvijininkystė. Kiaulininkystė plėtojama prie didelių pramonės centrų, pašarų auginimo rajonuose, prie maisto pramonės įmonių.

Avininkystė – svarbi gyvulininkystės šaka, teikianti vilnas, kailius, mėsą, pieną, taukus. Pasaulyje auginama apie 1mlrd. avių. Daugiausiai auginama Kinijoje, Australijoje, Irane, Naujojoje Zelandijoje, Indijoje. Didžiausia avininkystės sritis yra Australijos savanos ir pusdykumės. Fermose auginama nuo 10-20 iki 50-100 tūkst. avių. Pagrindiniai avies vilnos eksportuotojai tai Naujoji Zelandija, Australija ir Urugvajus.

Žemės ūkyje sparčiau didėja gyvulininkystės reikšmė. Šį procesą lėmė žemės ūkio intensivumas ir žemės ūkio produktų paklausos kaita. Todėl ekonomiškai stipriose šalyse svarbiausia žemės ūkio šaka yra gyvulininkystė,o atsilikusiose – žemdirbystė.

Ekologinė gyvulininkystė yra neatskiriama ekologiškai ūkininkaujančių ūkių dalis, kur gyvuliai ir paukščiai auginami atsižvelgiant į jų fiziologiją, elgesį, paveldimus poreikius, aprūpinant pakankamu kiekiu geros kokybės ekologiškais pašarais ir tinkama veterinarine priežiūra. Ekologinę gyvulininkystę galima vystyti tik turint žemės.

Žvejyba yra svarbi ekonomikos dalis, duodanti žmonėms maisto ir darbo. Dabar jūros gėrybės sudaro tik 2% pasaulio mitybos raciono, tačiau jos teikia net apie 20% reikalingų gyvulinių baltymų. Todėl 80% per metus sugautos jūros gėrybės skiriamos maistui. O atsilikusioms Afrikos ir Azijos šalims jūra yra vienintelis prasimaitinimo šaltinis. Iš jūrų ir vidaus vandenų gėrybių gaminamas pašaras, žuvų miltai, taukai, vaistai, papuošalai ir kt. Biologinio vandenyno išteklių užtektų 30 mlrd. žmonių. Pasaulio vandenyne yra 140 tūkst. gyvūnų rūšių. 99% perlų pasaulyje yra surenkami Japonijoje.

Žuvys ir kitos jūros gėrybės vandenynuose pasiskirsčiusios netolygiai. Tai priklauso nuo planktono gausos, vandens temperatūros, druskingumo, vandens, apytakos, skaidrumo jūros gylio. Vis daugiau šalių mažėjančių Pasaulio vandenyno žuvų išteklius kompensuoja akvakultūra. Tai dirbtinis žuvų ir kitų jūros gėrybių veisimas, jų aklimatizavimas, povandeninių fermų įrengimas, gyvūnų gyvenimo ciklo kontrolė. Jei akvakultūra plėtojama druskingame jūros vandenyje, tuomet ji vadinama marikultūra. Marikultūra atsirado Japonijoje. Dabar apie 80% akvakultūros teikia Kinija, Japonija, Pietų Korėja, Indija, Filipinai. Vidaus vandenyse augina karpiu, kitas žuvis, o fermose lašišas, ungurius, krevetes, krabus, austres, midijas. Mažiausiai akvakultūra išplėtota Europoje ie Šiaurės Amerikoje. Tačiau vis daugiau tokių fermų atsiranda Italijoje, Prancūzijoje, Danijoje Skandinavijos šalyse, JAV, Didžiojoje Britanijoje. Žuvys yra gaudomos taikant valą su kabliukais, traukiant tinklą, naudojant plaukiojantį tinklą, naudojant gaubiamąjį tinklą.

Žuvų išteklių valdymas

Žuvų išteklių išsaugojimo politika vykdoma taikant:
• leistinus sugauti maksimalius žuvų kiekius (kvotas);
• technines žvejybos reguliavimo priemones;
• žvejybos apribojimus tam tikrose vietose tam tikrais periodais;
• sužvejojimo ir žuvų iškrovimo inspekciją ir kontrolę.

Bendro leistino sužvejoti žuvų kiekio nustatymas (žvejybos kvota) yra pagrindinė žuvų išteklių išsaugojimo priemonė.

Techninės žvejybos reguliavimo priemonės – tai žvejybinių laivų skaičiaus bei jų tonažo apribojimai: maksimalus žvejybos laivų ilgis, minimalus tinklo akies dydis, privalomas selektyvumą didinančios įrangos naudojimas.

Žvejybos apribojimai – tai žvejybos draudimas tam tikrose vietose tam tikrais periodais.

Žvejybos monitoringas – tai žvejybos inspekcija ir kontrolė, apimanti visą ciklą: žuvų sugavimą jūroje, iškrovimą krante, pardavimą aukcionuose, perdirbimą ir pateikimą vartotojams.

Verslinė ir mėgėjiška žūklė, brakonieriavimas, aplinkos sąlygų kitimas daro didelį neigiamą poveikį žuvų ištekliams. Siekiant bent iš dalies kompensuoti šią žalą, būtina dirbtinai veisti žuvis ir kitus vandens gyvūnus. Dirbtinė žuvivaisa keliasdešimt kartų efektyvesnė negu natūralus nerštas.

Miškai ir jų ištekliai

Žemėje miškai auga 4,2 mlrd. ha plote. Tai sudaro 30% sausumos ploto. Didžiausią plotą jie užima Azijoje, o mažiausią – Australijoje. Tačiau žemynų plotas skiriasi todėl būtina įvertinti kokį jo plotą užima miškas – koks žemyno miškingumas. Pagal šį rodiklį miškingiausia yra Pietų Amerika. Taip pat svarbu yra ir medienos atsargos, kurios didžiausios yra Azijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Daugiausia miškų yra vidutinėje ir atogrąžų juostose. Pagal tai skiriamos šiaurės ir pietų dvi miškų juostos.

Šiaurės miškų juosta – daugiausia spygliuočiai, jų plotai tūkstančius kilometrų nusidriekia Rusijos ir Kanados teritorijomis. Taip pat daug spigliuočių miškų yra Šiaurės Europos šalyse – Švedijoje ir Suomijoje. Kadangi jie yra vėsesnio klimato juostose, todėl jie auga lėtai, o jų produktyvumas mažas. Vidutinių platumų miškams išlikti padejo nelabai tinkamas dirvožemis. Labiau paveikti mišrieji ir plačialapių bei subtropikų miškai. Dėl intensyvios ūkinės veiklos šių miškų gerokai sumažėjo Europoje ir Šiaurės Amerikoje.

Pietų miškų juosta driekiasi išilgai pusiaujo. Didžiausias masyvas auga Amazonės žemumoje. Pietų juostos miškai vadinami įvairiai: drėgnaisiais atogrąžų, nuolat žaliuojančiais miškais, “Žemės plaučiais”. Šis vaizdingas pavadinimas liudiją, koks svarbus atogrąžų miškų vaidmuo Žemės ekologinei pusiausvyrai.

Sparčiausiai šiuo metu naikinami atsiliekančių šalių atogrąžų ir subtropikų miškai. Jie kertami neracionaliai – atrenkamos tik vertingiausios, tinkamos apdoroti arba eksportuoti medžių rūšys. Dažnai kirtavietės yra gana toli nuo apdorojimo rajonų, todėl medienai išvežti tiesiami keliai. Jais į atogrąžų miškus plūsta vargingi ir bežemiai valstiečiai. Jie iškerta bei degina miškus – įsiruošia dirbamos žemės plotus. Todėl XX a. Pab. Atogrąžų miškų plotai kasmet sumažėja maždaug po 200 tūkst. Kvadratinių kilometrų. Nustatyta, kad Pietų Amerikoje, Pietų bei Pietryčių Azijoje per pastaruosius 15 – 20 metų miškų plotai sumažėjo beveik perpus, o Afrikoje dar labiau. Labiausiai kertami miškai Amazonijoje (Brazilijoje), per metus net 80 tūkst. kvadratinių kilometrų miško – kas minutę iškirsto miško plotas prilygsta futbolo aikštei. Jei atogrąžų miškai bus ir toliau kertami tokiais tempais tai po 50 metų jų neliks.

Ekologiniuose ūkiuose yra didelės galimybės diegti ir kurti atsinaujinančius energijos šaltinius ir taip tenkinti ne tik savus, bet ir platesnius, kad ir nedidelio regiono, energijos poreikius. Vienas iš svarbių atsinaujinančių energijos šaltinių – biomasė. Be medienos tai ir šiaudai, energetiniai želdiniai bei biodujos, kurių gamyba padėtų sunaudoti įvairias organines atliekas nekenkiant gamtai. Tai galėtų sukurti ir naujų darbo vietų kaime.

Naudota literarūra: www. mygeography. com

10 kl. Vadovėlis, 1999 m.

www.google.lt

Leave a Comment