Baltijos jura

Baltija yra Atlanto vandenyno dalis, atskirta siaurų sąsiaurių. Tai beveik uždaras vandens baseinas, įsiterpęs šiaurinėje Europos dalyje. Nuo Atlanto vandenyno šiaurės vakaruose ją skiria Skandinavijos, o pietvakariuose – Jutlandijos pusiasaliai. Jūra nusidriekusi iš pietvakarių į šiaurės rytus. Šiauriausia jos vieta yra netoli poliaračio – Botnijos įlankoje, 650 56’ š.pl., o piečiausia – Oderio įlankoje, 530 45’ š.pl. Iš vakarų į rytus jūra tęsiasi nuo 90 10’ r.ilg. prie Skageno kyšulio iki 300 15’ r.ilg. prie Sankt Peterburgo. Didžiausias jūros ilgis nuo Skageno rago (Danijoje) iki Tornio uosto Botnijos įlankoje yra apie 1800 km. Didžiausias plotis tarp Sankt Peterburgo ir Stokholmo yra apie 700 km. Su Šiaurės jūra Baltiją jungia platūs Skagerako, Kategato bei siauresni Eresuno (Zundo), Didžiojo ir Mažojo Belto sąsiauriai. Nepaisant to, kad Baltijos jūra yra vienas geriausiai ištirtų vandens baseinų, dėl jos ploto ir vandens tūrio iki šiol nėra vieningos nuomonės. Nesutarimai kyla vedant ribą tarp Šiaurės ir Baltijos jūrų. Remiantis Sankt Peterburgo universiteto profesoriaus J. S. Frolovo duomenimis (1971), Baltijos jūros plotas be salų sudaro 422700 km2. Kadangi jūra labai sekli (vidutinis gylis 48 m), ji talpina tik 20300 km3 vandens. Mažesnis vandens tūris yra tik Azovo (290 km3), Marmuro (3400 km3), Baltosios (6000 km3), Geltonosios (16000 km3) ir kitose mažesnėse jūrose. Beveik pusė jūros ploto tenka 3 didelėms įlankoms-Botnijos (6378 km3), Suomių (1103 km3) ir Rygos (408 km3). Į žemyną įsiterpusios ir mažesnės įlankos: Gdansko, Hanės. Pietvakariuose yra lagūnų, vadinamų mariomis: Kuršių, Aistmarės, kurias skiria Sembos pusiasalis, garsėjantis didžiausiomis pasaulyje gintaro kasyklomis. Baltijos jūra skirstoma į keletą skirtingo gylio baseinų, atskirtų seklumomis ar slenksčiais (1 pav.) Aplink Baltiją išsidėsčiusios 9 šalys: šiaurėje-Švedija ir Suomija, rytuose-Rusija, Estija, Latvija, Lietuva, pietuose-Lenkija, vakaruose-Vokietija ir Danija. Baltijos jūra pradėjo formuotis maždaug prieš 13000 metų tirpstant paskutiniams ledynams. Iki tol tai buvo gėlo vandens ežeras, susidaręs tektoninėje įduboje ištirpus milžiniškam ledynui. Beveik po 1000 metų įvyko didžiulė gamtos katastrofa: ties šiaurės Gotlandu perlūžo sausumos ruožas nuo žemyno iki Skandinavijos ir ežero vanduo ištekėjo į vakarus, vandens lygis nusileido 26 metrus. Atsiradus sąsiauriui, sujungusiam su vandenynu, į ežerą iš vakarų ėmė plūsti sūrus vanduo ir jis tapo jūra, vadinama Joldijos vardu (prieš 10000 m). Tai buvo arktinė jūra su arktine fauna. Todėl dar ir dabar Baltijoje yra arktinės faunos, pav. žieduotasis ruonis.

Prieš 9000 metų vidurinėje Švedijoje vėl ėmus kilti Žemės plutai, nutrūko Joldijos ryšys su vandenynu. Nustojus į jūrą tekėti sūriam vandeniui, ėmė sparčiai tirpti ledynai ir galinga gėlo vandens masė suformavo Anciliaus ežerą (prieš 8000 m). Jo lygis kilo; didžiausi transgresijos krantiniai dariniai ties Lietuvos krantais dabar slūgso jūroje 5-6 m gylyje, Latvijoje – 10-14 m, Estijoje – 45 m. Maždaug prieš 7000 metų, dumbant žemės plutai, Baltijos pietuose susiformavo sąsiauriai, Anciliaus ežeras nuslūgo ir prasidėjo Litorinos jūros laikotarpis. Šio laikotarpio pabaigoje Žemės pluta vėl pradeda kilti, sąsiauriai siaurėja, seklėja ir jūra pamažu įgauna dabartinius kontūrus su savo dugno ypatumais (prieš 3000-3500 m).Dėl Žemės plutos svyravimų, jūros dugne susidarė įvairios reljefo formos: gūbriai, daubos, slenksčiai, duburiai, salos. Baltijos jūros dugną reljefo atžvilgiu galima suskirstyti į 3 stambias dalis: Pietų, Vidurio ir Šiaurės Baltiją.Pietinei daliai priklauso Kategatas, Beltai, Zundas maždaug iki linijos Lenkijos pajūris-Bornholmo sala – Skonė (P. Švedijoje). Ši jūros dalis pasižymėjo blokiniais Žemės plutos judesiais, vykusiais poledynmetyje (prieš 9000-8000 m), todėl susidarė įvairios reljefo formos:Bornholmo sala (588 km2).Tai Žemės plutos luistas – horstas , išlikęs, nusprūdus gretimiems žemės ruožams;Arkonos dauba – gylis 40 m;Rionės sekluma – gylis 16 m;Adlerio sekluma – gylis 5m;Pietinėje jūros dalyje tarp Skandinavijos ir Jutlandijos pusiasalių įsiterpusi didžiausia visoje Baltijoje moreninė Zelandijos sala (7016 km2).Pietinę ir Vidurio Baltiją skiria didelio Žemės plutos nuosprūdžio zona. Už šios tektoninės linijos į vakarus paskutinių 7000 m laikotarpyje Žemės pluta grimzta. Vidurio Baltijos dugno sričiai priklauso Suomių, Gdansko, Rygos įlankos, susidariusios dėl tektoninio grimzdimo, vėliau paveiktos ledynų. Šioje dalyje išskiriamos dvi gelmių ir duburių atšakos, kurios susikerta į šiaurę nuo Gotlando. Čia yra giliausia Baltijos įduba – Landsorto (459 m), susiformavusi dėl vertikalių Žemės plutos judesių, o vėliau gremžiamojo ledynų poveikio.
Nuo Estijos krantų per visą Baltiją iki Fenoskandijos tęsiasi klintinių uolienų šlaitas (glintas), jūros dugną skaidantis į povandenines pakopas – plynaukštes. Vidurio Baltijai taip pat priklauso šios reljefo formos, susiformavusios dėl Žemės plutos judesių:Rytinė Gotlando įduba – 249 m;Gdansko gelmė – 110 m;Bornholmo įduba – 106 m;Gotlando sala – 2960 km2;Saremos sala – 2710 km2;Elando sala – 1244 km2;Hyjumos sala – 926 km2.Vidurinę Baltijos dalį nuo Šiaurinės skiria tektoninė struktūra – fleksūra (raukšlė), sutampanti su Rusų platformos ir Fenoskandijos kristalinio skydo riba. Šiaurinei Baltijai priklauso:Botnijos įlanka su Fingrundeto ir Ventaliteto seklumomis;Botino dauba – 294 m;Kvarkeno dauba – 233 m;Alandų salynas – 650 km2.Tai į paviršių iškilęs granitinis Žemė plutos pagrindas , sudarantis 6 500 įvairaus dydžio salų bei uolų. Baltijos jūros dugnas įvairus ne tik reljefu, bet ir uolienų sudėtimi. Kadangi visas Baltijos dubuo patyrė ledynų poveikį, jame labiausiai paplitę pilki bei rusvi juostuoti moliai. Gilesnėse jūros vietose juos dengia rudi arba juodi dumblai. Arčiau krantų paplitę smėliai ir žvyras. Smėliai dažniausiai dengia seklumas. Baltijos jūros klimatines sąlygas labiausiai lemia jos padėtis šiaurės rytų Atlanto vandenyno dalyje, kur ji tiesiogiai veikiama šiltosios Šiaurės Atlanto srovės. Jos dėka vidutinė vasario mėn. oro temperatūra tik –30 C. Taip pat Baltijos klimatą apsprendžia sezoninis oro masių kaitaliojimasis. Kadangi čia vyrauja cikloninis režimas, jūra pasižymi drėgnu, švelniu klimatu. Net pačiame šiauriausiame Botnijos įlankos pakraštyje vidutinė vasario mėn. temperatūra tik –10,50 C, Suomių įlankoje –1-30 C, Centrinėje Baltijoje –-30 C, Pietų Baltijoje –10 C. Vasarą temperatūra virš šių teritorijų skiriasi mažiau: centrinėje dalyje bei seklesnėse vietose būna +16-180 C, o Botnijos įlankos šiaurėje – +14 – 150 C. Kadangi virš Baltijos vyrauja vakarų vėjai, vasarą jie šiltesnį vandenį gena link rytinių jūros krantų. Dėl to čia paviršiaus temperatūra 1-30 C aukštesnė nei prie Švedijos krantų Be to Švedijos pajūrio vandenis šaldo ir išilgai kranto einanti šaltesnė srovė. Tačiau žiemą būna atvirkščiai, kai ties Ventspiliu temperatūra 0,70 C, tai prie vakarinių krantų – +10 C. Tai už Skandinavijos pusiasalį masyvesnio Europos žemyno šaldančios įtakos rezultatas,
Baltijos jūra, nepaisant gana įšiaurios geografinės padėties, užšąla ne visa ir ne visada. Tai irgi šiltos Š. Atlanto srovės įtaka. Šiltomis žiemomis ledai tesusidaro vien įlankų viršūnėse, o šaltomis ir ilgomis žiemomis užšąla ne tik Botnijos įlanka, bet ir Danijos sąsiauriai bei pietvakarinė jūros dalis. Tačiau dažniausiai ledu pasidengia tik visa šiaurinė Baltijos dalis, Suomių ir Rygos įlankos. Centrinė bei pietvakarinė dalys neužšąla (2 pav.).Daugiausiai kritulių iškrenta Kategate ir pietinėje jūros dalyje – apie 1000 mm, o mažiausiai – Švedijos ir Suomijos pakrantėse (400 mm – 500 mm), nes čia drėgniems Atlanto vandenyno vėjams kliūtį sudaro Skandinavijos kalnai.Klimato ypatumai nulėmė Baltijos jūros geografinių zonų išsidėstymą. Kadangi Baltija labiau ištįsusi platumine kryptimi, tai ji patenka į tris vidutinių platumų geografines zonas. Botnijos įlanka priklauso taigos zonai. Baltijos jūros dalis nuo Gdansko įlankos iki Alandų salų priskiriama mišriųjų miškų zonai, o likusi jūros dalis – plačialapių miškų zonai.Įvairūs hidrometeorologiniai veiksniai (vėjas, bangos, srovės, vandens lygio svyravimai), nevienalytė Baltijos geologinė sąranga, nevienoda povandeninio šlaito morfologija, turėjo įtakos Baltijos jūros krantų įvairovei.Botnijos įlanką, Pietvakarių Švediją, rytinę Jutlandijos pakrantę supa fiordiniai ir fiardiniai krantai. Tai upių išgraužti, o vėliau ledynų nuzulinti krantai.Suomijos įlankos šiaurėje, vakarinėje Baltijos dalyje plyti šcheriniai mažai jūros pakeisti krantai. Tai apsemtų “avinų kaktų”, kartais drumlinų,ozų landšaftas.Suomijos įlankos smaigalį, Rygos įlanką, Pietų Baltiją Vokietijoje supa išlyginti krantai, susidarę prie jūrinių aliuvinių lygumų. Šios vietos garsėja puikiais smėlio paplūdimiais.Visą Pietų ir Rytų Baltiją juosia vyraujančios bangų veiklos suformuoti krantai: Kuršių ir Aistmarių nerijos – tai išlyginti akumuliaciniai krantai, skardingi Sambijos krantai – jau priklauso išlygintų abrazinių krantų tipui, o į šiaurę nuo Klaipėdos driekiasi išlyginti abraziniai-akumuliaciniai krantai.
Estijoje paplitę abraziniai ir abraziniai-akumuliaciniai įlankomis suskaidyti krantai.Kadangi į Baltiją suplūsta daug gėlo vandens (į jūrą įteka apie 200 upių), o jūrą su vandenynu jungia tik siauri sąsiauriai ir jos vandens lygis 14 cm aukštesnis nei Atlanto vandenyno, druskingumas nedidelis – 3 kartus mažesnis nei vandenyne. Tai didžiausias vienoje vietoje susitelkęs mažai druskingo vandens kiekis pasaulyje. Didžiausiu druskingumu pasižymi Kategatas ir kiti Danijos sąsiauriai, nes jais atiteka sūresnis Šiaurės jūros vanduo. Dėl to nuo Kategato iki centrinės Baltijos dalies druskingumas sumažėja nuo 30-32 % iki 7-8 % . Suomijos ir Botnijos įlankų paviršiuje druskų koncentracija dar mažesnė – 2,5 – 4 % , nes sūriam vandeniui patekti trukdo seklumos ir Alandų salos. Kai kuriuose sąsiauriuose bei užutekiuose vanduo visai gėlas.Vandens augalų pasiskirstymui Baltijos jūroje svarbiausią reikšmę turi šviesa ir druskingumas. Rytiniuose pakraščiuose labiausiai paplitę gėlavandeniai augalai. Čia auga žalieji, rudieji, raudonieji dumbliai, meldai, švendrės. Pagal spalvą dumbliai jūros gelmėse pasiskirstę priešingai saulės spindulių spektro kitimui: sekliausiose vietose įsikūrę žalieji dumbliai, giliau – rudieji ir giliausiai – raudonieji. Giliau 30-40 m augalai nebeauga.Baltijos dugne auga ir du žiedinių atstovai: jūrinis andras (ypač paplitęs Danijos pakrantėse) ir šukinė plūdė.Gyvūnijos kaip ir augalijos pasiskirstymui tiesioginę įtaką daro vandens druskingumas. Kadangi einant nuo sąsiaurių tolyn į jūrą druskingumas mažėja, faunos sudėtis ir kokybiškai, ir kiekybiškai darosi vis skurdesnė. Mažiausiai gyvūnų rūšių yra Botnijos, Suomių įlankose.Baltijoje vyrauja arktinės faunos rūšys: vėžiagyviai – mizos, pontoporėjos, palasėjos, limnokalanai, mezidotėjos; žuvys – stintos, sykai, ožkos. Gausu jūroje gėlavandenių žuvų: starkių, vėgėlių, ešerių, lydžių; žuvų keliautojų: ungurių, lašišų, nėgių, ančiuvių, kefalių, makrelių.
Svarbiausios Baltijos pramoninės žuvys: strimelės, menkės, kilkės, plekšnės, lašišos.Kartais į Baltiją atklysta ir retesnių gyvūnų – kardžuvių, ryklių, banginių, delfinų, pjūklažuvių.Iš žinduolių jūroje gyvena tik nedideli, delfinams giminingi banginiai, 3 ruonių rūšys (paprastasis, žieduotasis, ilgasnukis), ūdros. Dėl palyginti trumpo Baltijos jūros amžiaus nedaug yra endemikų. Tai verpetės, vėžiagyviai, kai kurie dumbliai. Visų gyvų organizmų būklei Baltijos jūroje didžiulę įtaką daro žmogus. Ir dažniausiai neigiamą. Nustatyta, kad Baltija – labiausiai užteršta jūra pasaulyje. To priežastys:jūros baseino valstybėse gyvena apie 70 mln. žmonių;prie Baltijos daug didelių uostų, pramoninių objektų;iš miestų, žemės ūkio rajonų, pramonės įmonių upėmis kasmet į jūrą patenka apie 100 000 t įvairių teršalų;daug teršalų patenka iš atmosferos, pavyzdžiui, sunkiųjų metalų – švino, cinko;Baltija yra vidinė jūra. Vanduo čia pasikeičia maždaug per 30 metų, todėl nuodingos medžiagos išlieka ilgiau nei kitose jūrose.Šie visi veiksniai stipriai paveikė Baltijos gyvybę – prieš 10 metų jūriniai ereliai buvo ties išnykimo riba, nyksta žieduotieji ir ilgasnukiai ruoniai (ištyrus 85 ruonius, sveiki buvo tik du jaunikliai), Baltijos jūros šcheruose visai išnyko ūdros, Švedijoje jų liko mažiau negu 1000. Ištyrus riebias jūros žuvis: lašišas, strimeles, menkių kepenis, rasta didelė dioksino koncentracija, kuri kenksminga žmogaus organizmui (šis nuodas atsiranda pramonės šakose, kur naudojamas chloras). Kenčia jūra ir nuo naftos produktų. Naftos kiekis, nuo kurio jūra pati gali apsivalyti, yra 0,3 mgl. Tačiau į jūrą išsiliejusios naftos kiekis kai kur siekia 0,2 – 15,5 mgl. Paskaičiuota, kad kiekvienais metais į Baltiją patenka 60 000 t naftos produktų, kurie labai kenkia žuvims ir jų mailiui, pažeidžia žuvų genetinį mechanizmą. Būdingas Baltijos kraštovaizdžio elementas – Kuršių nerija. Ji susidarė maždaug prieš 5000 m, Litorinos jūros laikotarpyje. Traukdamasis paskutinis ledynas jūros pakraštyje paliko moreninį gūbrį, kuris, vietomis išnirdamas iš vandens, sudarė salų grandinę. Smėlingoms nuosėdoms užpildžius tarpus tarp salų, marios buvo atskirtos nuo jūros. Liko tik prataka ties Smiltyne.
Kuršių nerijos plotas 180 km2, ilgis 97 km. Plačiausia nerijos vieta 3,8 km, siauriausia – 380 m. Kuršių nerijos puošmena – pustomo smėlio kopos; kai kurios jų aukštesnės kaip 60 metrų. Smėlynai nerijoje užima 12 % teritorijos, o 70 % – apaugusi miškais (tai miškingiausia vieta Lietuvoje).Nerijai būdingas ir savitas klimatas. Įtakos turi jūra ir marios, vėjus užstojantis kopų barjeras. Vasarą nerijoje daugiau negu žemyne būna saulėtų dienų, čia mažiausi paros ir metų temperatūros svyravimai, vėlesnis pavasaris, tačiau ilgas ir šiltesnis ruduo. Beje, tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur saulė teka ir leidžiasi nuo vandens paviršiaus.