Aukštaitijos nacionalinis parkas

Mūsų respublikoje yra daug puikių kraštovaizdžių. Tačiau ,,Aukštaitijos“ parkui vieta parinkta ežeringose Ignalinos apylinkėse. Tokia buvo įvairių sričių specialistų- geografų nuomonė, jai pritarė Valstybinis gamtos apsaugos komitetas, Kultūros ministerija ir kt. Buvo manoma, kad Nacionaliniame parke turi būti ne vien turistų mėgstami Ignalinos ežerai, bet ir aplinkiniai miškai, etnografiniai kaimai. Todėl Parkas netilpo vien Ignalinos rajone. Etnografiniai Strazdų, Šuminų, Vaišnoriškės kaimai su senąja Minčiagiria į Nacionalinį parką ,,atėjo“ iš Utenos, o turistų lankomi Žeimenų ežeras ir Žeimenos upė- iš Švenčionių rajonų. Iggnalinos rajone yra 58%, Utenos- 25%, Švenčionių- 17% Nacionalinio parko teritorijos. Parko plotas 30209ha. Nors teritorija nedidelė, bet gamta čia labai įvairi. Šalia ežerų stūkso kalvos. Nenuotakūs ežerėliai, maži upeliai tyvuliuoja lygesnėse vietose, bet didžioji parko dalis- miškai. Nacionaliniam parkui būdinga ir geografinė įvairovė. Šalia jo dunkso beveik pačios aukščiausios Lietuvos viršukalvės- Nevaišiai (289m), Būdakalnis (285m), netoliese- didžiausias Respublikoje Drūkšių ežeras, o parko vakaruose plyti giliausias Lietuvoje Tauragno ežeras.
Remdamiesi baigtu Parko projektu, Respublikos Ministrų Taryba 1974 m. kovo 29d. Juridiškai įteisino Nacionalinį parką. Nuumatytos jo ribos, darbo kryptys, rekreacijos būdai, gamtos apsauga, gamybinė veikla, patvirtinti nuostatai. Nacionalinio parko uždaviniai:
1. Saugoti Šiaurės rytų Lietuvos gamtos vertybes- kraštivaizdį, gamtos ir kultūros paminklis nuo urbanizacijos, gausinti retas, tik šiai geografinei zonai būdingas, augalijos ir gyvūnijos rūšis.
2. Natūraliomis gamtos są

ąlygomis atlikti mokslinius tyrimus, susijusius su gamtos ir kultūos vertybių apsauga.

3. Plėtoti pažintinį turizmą ir poilsį.
4. Sukurti miškų, žemės ir žuvininkystės ūkio kultūrinio kraštovaizdžio etalonus.
5. Eksponuoti gamtinę, kultūrinę ir estetinę vertę turinčius kraštovaizdžius, propaguoti gamtos apsaugą, mokyti mylėti savo kraštą.
Gamtosaugos požiūriu Nacionalinio parko teritorija saugoma nevienodai. Joje yra 12 zonų.
I.Apsaugos zonos
1. A ž v i n č i ų g i r i o s g a m t i n i s r e z e r v a t a s . Paties grieščiausio (rezervatinio) režimo zonoje atsidūrė Ažvinčių senųjų miškų liekana- 626 ha ploto sengirė. Čia uždrauste bet kokia ūkinė veikla, žmogus nesikiša į gamtos procesus. Sengirės centre yra sparčiai nykstanti 26 ha ploto Gervėčių pelkutė.
2.B o t a n i n i o z o o l o g i n i o d r a u s t i n i o z o n a apima beveik visą Ažvinčių girią ir dalį Minčiagirės. Jos plotas (4,2 tūkst.ha)- penktadalis parko teritorijos. Šioje zonoje auga retieji augalai, veisiasi globojamieji gyvūnai. Kad gamtos vertybėms niekas negrėstų, pagal draustinio režimą miško darbai čia ribojami. Leidžiama rinkti grybus, uogas.
3. O r n i t o l o g i n i o d r a u s t i n i o
z o n a (593 ha) skirta kurtinių apsaugai.
4. H i d r o l o g i n i o h i d r o g r a f i n i o d r a u s t i n i o z o n a gana didelė- 1,2 tūkst. Ha. Ji apima Būkos, Tauragnos, Pliaušės upelių slėnius ir juos supančius miškus, Dringio ir Asalnų ežerų raižytą tarpuežerį, Dringio, Baluošo ir Žeimenų ežerų salas. Draustiniuse sudarytos sąlygos išsaugoti upelių vagas, ežerų įlankas, pusiasalius, vandens švarą ir nuotėkio stabilumą.
5. G e o m o r f o l o g i n i o d r a u s t i n i o z o n a (185 ha) saugo Šiliniškių kalvagūbrį nuo žalingos gamybinės veiklos. Kalvagūbris yr bene aukščiausia vieta Nacionaliniame parke- apie 200m virš jūros lygio.
6. I s t o r i n i o d r a u s t i n i o z o n a skirta Šakarvos pilkapynui (VIII-XII a.). 37 pilkapiai išsidėstę 72 ha plote. Tai viena iš didžiausių senovės lietuvių genčių laidojimo vietų, esančių Parke.
7. K e l i ų a p s a u g i n ė z o n a (457 ha) tęsiasi palei Vilniaus-Daugpilio geležinkelį. Joje neleidžiama pl
lynai kirsti mišką, nors jis mokslinės vertės ir neturi.
8. G e n e t i n i s r e z e r v a t a s įsteigtas Ažvinčių girioje. Jame rūpinamasi sėkliniais medžiais. Šio regiono miškams apželdinti sodinukai turi būti imami tik iš genetinio rezervato. Jo plotas- 2,5 tūkst. ha. Į jį įeina ir gamtinis rezervatas.
II. Rekreacijos zonos
1. S t o v y k l a v i e č i ų z o n a. Nacionaliniame parke stengiamasi propaguoti gamtos ir kultūros vertybes, suteikti žmonėms galimybę turiningai pailsėti gamtoje. Iškylauti leidžiama tik iš anksto nustatytose vietose. Stovyklaviečių zona- 1,1 tūkst. ha. Per metus Parką aplanko labai daug poilsiautojų ir turistų. Visus lankytinus objektus, kurių Parke yra tikrai nemažai galima pamatyti įvairiais būdais: pėsčiomis- pėsčiųjų maršrutais, baidarėmis- vandens turizmo maršrutais, dviračiais- dviratininkų turizmo maršrutais.
2. N a t ū r a l i o s g a m t o s z o n a . Joje yra Palūšės, Kaltanėnų girininkijų miškai ir Minčiagirio girininkijos nedidelis plotas- iš viso 8,6 tūkst. ha. Tai paprasti miškai neturintys specialios apsaugoas kategorijos.
3. A g r o p a r k i n ė z o n a. Tai kolūkių miškai ir žemės naudmenos, esančios estetinę vertę turinčiuose kampeliuose. Miškai nedideli, išsidėstę prie dirbamų žemių, rekreacijai na
audojami ribotai. Stovyklauti šioje zonoje neleidžiama. Čia gausu išraiškingų kraštovaizdžių. Zona didelė- 3,5 tūkst. ha.
III. Gamybos zona.
Nacionalinio parko autoriai sumanė gamybos zoną (dar ji vadinama ūkine zona) kaip vietą, kurioje žemės ūkio naudmenos ir miškai būtų tvarkomi pažangiais metodais. Zonos plotas- 4,6 tūkst. ha. Į ją įeina 2,6 tūkst. ha. Minčiagirės. O tai zoologijos požiūriu vertingiausia girios dalis, todėl gamybinės zonos būtinumas parke yra ginčytinas.
Parką galima būtų pavadinti miškų parku, nes jame siūbuoja 20,5 tūkst. ha miškų. Laukams ir vandenims lieka tik apie 10 tūkst. ha. Daugiausia yra spygliuočių miškų. Pušynai sudaro 81% visų miškų, eglynai- 5%. Poilsiautojai ypač vertina sausus ir šviesius pušynus. O tokių šilų daugiausia yra Palūšės ir Kaltanėnų girininkijose. Didžiąją miškų dalį sudaro jauni ir pusamžiai medelynai. Yra ir 170 metų pušynų bei pavienių medžių, perkopusių per 210 metų. Šimtamečiai senoliai daugiaisia auga rezervatinėje zonoje, kur vietiniai miškininkai ir eiguliai sugebėjo išsaugoti kirvio nepaliestą girią net karų ir kitokių negandų metais. Literatūriniai šaltiniai nurodo, kad XVI a. Ažvinčių girioje ošę ąžuolynai, jų buvę ir ežerų pakrantėse. Ąžuolynų liekanos- tai Ginučių ąžuolynėlis (19 ha) ir pavieniai seni ąžuolai kaimuose.
Miškai tebėra išlaikę senuosius vardus: Minčios, Ažvinčių, Ginučių, Linkmenųgirios.Griežtų ribų tarp jų nėra, tai aąlygiškas skirstymas. Pvz., šiaurinėje Parko dalyje driekiasi ištisinis miško masyvas, ir tik miškininkai žino, kad tai Minčios (2964 ha) ir Ažvinčių (2778 ha) girios. Savo patogumui gamybininkai miškų masyvus skirsto į mažesnius plotus: Šakarvos, Pakretuonės miškai it t.t.
Parko miškais vis labiau rūpinamasi. Nebeleidžiama sakinti pušų, o kitos gėrybės- uogos, grybai, vaistažolės- pramoniniu būdu neruošiamos. Draudžiama žvėrių medžioklė. Nacionakinio parko ribose nėra net medžioklės plotų. Tačiau pernelyg padaugėjus šernų, briedžių, vilkų ir mangutų, reikia jų pamažinti. Todėl parke kartais girdimi šūviai. Miškininkai turi specialius miškotvarkos projektus, pagal kuriuos naudoja ir prižiūri mišką. Projektuose atsižvelgiama į floros ir faunos apsaugą, miško atželdymą, racionalų naudojimą.
Augalų įvairumu Nacionalinis parkas pralenkia bet kurį Lietuvos draustinį ar rezervatą. Botanikai parke rado 735 sporinių induočių ir žiedinių augalų rūšis, t.y. 60% Lietuvos floros rūšių. O juk Nacionalinis parkas tesudaro 1/217 Lietuvos ploto dalį.
Parke ypač saugotini retieji augalai. Ar augalas retas, sprendžiama remiantis Lietuvos TSR raudonąją knyga. Augalai sugrupuoti kategorijomis pagal retumą. I kategorijos augalų, kuriems gresia pavojus išnykti, Parke rasta 6 rūšys. Tai virgininis varpelis, sibirinis vilkdalgis, ežerinė lobelija, pelkinė uolaskėlė, belapė antbarzdė ir beržas keružis. Tai labai reti augalai. Visi jie turi ne daugiau kaip vieną augimo vietą.
II kategorijos augalų (sparčiai nykstančių) yra 25 rūšys. Tai įvairialapė usnis, šakotoji ratainytė, nariuotoji ilgalūpė, plačialapė klumpaitė, pievinė šilagėlė, penkialapis dobilas, keletas gegūnių rūšių, pievinis plauretis ir kt. Kiekvieną iš jų galima rasti keliose vietose.
III kategorijos augalų (galinčių išnykti dėl ūkinės veiklos) yra 11 rūšių; pelkinė kiaulpienė, pelkinė laksva, miškinė žiemonė, mažažiedė lūgnė, žirnialapis vikis, patvankinis pataisiukas, daugiaskiautis varpenis. Parke šie augalai- tai retenybės, jie turi tik po vieną augimo vietą.
A p y r e č i ų a u g a l ų kategorijai priklauso 34 Nacionalinio parko augalų rūšys. Tai šiaurinė linėja, mėlynasis palemonas, paprastasis varpenis, vienalapė driežlielė, lieknoji plukė, plaukuotasis drugišius it kt. Vadinasi saugomų augalų Parke turime 78 rūšis. Parke yra tokių augalų, kurie reti visoje šalyje jie (7 rūšys) įrašyti į TSRS raudonąją knygą: pavienė šilagėlė, mažoji gegužraibė, plačialapė klumpaitė, šakotoji ratainytė, kalninė arnika, ežerinė lobelija, belapė antbarzdė.
R e t i e j i a u g a l a i auga ir ten kur vyksta miško ar žemės ūkio darbai, stovyklaujama. Tokių augalų augalų augimo vietose miškas tvarkomas saikingai, o vasarą kartais darbai visai uždraudžiami (leidžiama dirbti tik žiemą, kad nebūtų pažeista velėna ir augalų šaknys). Parke yra augalų, kurie neįrašyti į globojamųjų sąrašus, tačiau priskiriami floristinėms retenybėms. Toki , pvz., yra blyškioji džioveklė.
Įdomus, sudėtingas ir net paslaptingas retųjų augalų gyvenimas. Parko augaliją tiria Botanikos instituto specialistai, o globoja ir prižiūri Nacionalinio parko moksliniai bendradarbiai.
Palyginti nedidelėje Parko teritorijoje yra beveik visų rūšių gyvūnų. Kurie gyvena Lietuvoje.
Žinduoliai. Parke suskaičiuojama apie 50 rūšių žvėrių ir žvėrelių. 1987 m. apskaitos duomenimis, čia buvo : briedžių- 153, tauriųjų elnių- 38, stirnų- 132, šernų- 187. Miškuose galima sutikti ir plėšriųjų žvėrių. 1987m. gyveno 43 kanadinės audinės, 50 miškinių kiaunių, 59 mangutai, 74 lapės, 5 vilkai, pavienės lūšys. Ūdros yra tik 2-4. Parke gyvena 170 pilkųjų ir baltųjų kiškių, 103 voverės, 41 bebras, 52 ondatros. Dar ne visos žvėrių rūšys rastos.
Paukščiai. Parke rasta 190 paukščių rūšių, iš jų 135 čia veisiasi. Net 40 paukščių vardus rasume Lietuvos TSR raudonojoje knygoje. Paukščiai labai baikštūs, bijo net žmonių balsų netoli lizdo. Ežerų pakrantėse gyvena juodieji pesliai. Jie surenka negyvas žuveles nuo ežerų paviršiaus. Pelėsakaliai parke labai reti. Yra erelių žuvininkų,keleta retų pelėdos rūšių, juodųjų gandrų ir kt.
Ropliai ir varliagyviai. Parke gyvena 5 rūšys roplių. Angis arba gyvatė reta. Žalčių esti tik pietinėje park dalyje. Miške daug kur galima aptikti trapųjį gluodena, o sausuose ir saulėtuose šlaituose- vikrųjį driežą. Varliagyvių yra 11 rūšių. Paprastieji ir skiauterėtieji tritonai, o varlės kūmutės, ežerinės yra gana reti, o kūdrinių, žolinių ir smailiasnukių varlių visur pilna. Yra 4 rūšys rupūžių. Nendrinių rupūžių (įrašytos į Lietuvos TSR raudonąją knygą) aptikta Dringių apyežerėje ir prie Ginučių kaimo. Česnakės veisiasi Kaltanėnų miško balose. Žaliųjų ir paprastųjų galima pamatyti dažniau.
Vabzdžiai. Tai beveik nematomas pasaulis. Nacionaliniame parke jis mažai ištirtas. Entomologai rado 312 naudingų vabzdžių rūšių. Kai kurios iš jų aptiktos pirmą kartą Lietuvoje, Tarybų Sąjungos arba iki tol mokslui dar buvo nežinomos.
Žuvys. Parko vandenyse plauko 28 rūšių žuvys. Vertingiausios- lašišos ir šlakiai, atrodo, jau išnykusios, nes žvejai jų nebepagauna. Iš lašišinių šeimos dar tebėra sykų, peledžių ir seliavų. Vertingiausia pramonine žuvimi laikomas ungurys. Unguriai čia nesiveisia, bet upėmis atplaukia iš Atlanto.
Jei nebūtų ežerų , nebūtų šioje vietoje ir Nacionalinio parko. Parke ežerai (jų yra 104) užima 15% teritorijos. Pats mažiausias ežeras yra 15m ilgio, 12m pločio ir 2 m gylio. Jį puošia vandens lelijos ir nendrės. Parke didesnių kaip 1 ha ežerų yra 72. Ne vienas ežeras pasipuošęs salomis, o Žeimenyse ir Baluoše salų labai daug. Dažnai ežerai iškarpyti pusiasaliais, turi įmantriausias įlankas ir ragus.Tankiausiai ežerai susitelkę Parko centrinėje dalyje. Jie susijungę protakomis, o tai patogu vandens turizmui. Beveik visi ežerai- ledynmečio epochos žymė. Pažvelgus į žemėlapį, matyti, kad dažniausiai jie nutysę šiaurės, šiaurės vakarų kryptymi ir rodo ledynų slinkimo kelią.
Didžiausias parko ežeras- Dringis (721 ha). Jo kranto linija tęsiasi 31 km ir suraizgo reto grožio įlankų ir pusiasalių. Ežere yra 5 salos. Giliausia vieta- 24m. apskaičiuota, jog ežere tyvuliuja 60,7 mln. Kubinių metrų vandens. Į jį įteka miško upelių. Šalia Vaišniūnų ir Gaveikėnų kaimų įrengtos stovyklavietės.
Tauragno ežeras giliausias ne tik parke, bet ir visoje Lietuvoje.(60,5m). jis net 208 ha mažesnis už Dringį, bet vandens jame yra 95,6 mln. Kubinių metrų. Ežeras yra 9,5 km ilgio, stačiašlaitis. Ežerą maitina keletas mažyčių upelių ir požeminių šaltinių, todėl vanduo visada šaltas.
Žeimenų ež. ilgiausias Parke. Tai ežeras- upė, 12 km ilgio, 1 km pločio. Vietomis jaučiama stipri tėkmė. Didžiausia gelmė- 23,5m. kranto linija- 34km. Į Žeimenis suplaukia vanduo iš visų didesnių Parko ežerų, be to, į jį įteka vandeningoji Kretuonėlė. Ežere yra 9 salos.
Nacionajiniame parke yra 34 upeliai ir upės. Didžiausia upė- Žeimena. Jos ilgis 80 km, bet parkui tenka tik 20 km atkarpa. Upė gili, vandeninga, nes į ją suteka vandens perteklius iš didžiųjų parko ežerų. Parko teritorijoje į žeimeną įteka keletas mažesnių upelių: Kiauna, Luknelė ir Šventelė.

Nacionaliniame parke tra 82 gyvenvietės. Yra etnografinių kaimų, išlaikiusių liaudies architektūros stilių. Parko svečiams rekomenduojama aplankyti 4 kaimus, dar vadinamus muziejiniaias. Tai Vaišnoriškė, Šuminai, Strazdai, Salos. Juose išlikusios keletas sodybų.Šie kaimai yra vienodos struktūros: trobesiai statyti atskiromis grupelėmis, be centrinės gatvės, tocėl vadinami padrikais kaimais. Perstatant sodybas, kaimai plėtėsi, retėjo, bet struktūra nepakito.
Antrasis kaimų tipas- gatviniai kaimai. Trobesiai buvo statomi abipus centrinio kaimo kelio. Gatviniai kaimai Nacionaliniame parke labai pakitę, etnografinių sodybos elementų beveik nelikę. Tai Antadringė (Meironys), Palūšė, Gaveikėnai, Oškiniai, Vaišniūnai, Ginučiai, Berniūnai ir kt.
Ypač vertingos išlikusios dvi dūminės pirkios. Strazdų ir Gaveikėnų kaimuose dar galima jas pamatyti. Vėliau buvo renčiamos erdvios, naujo architektūrinio plano pirkios su dūmtraukiais. Viename pirkios gale yra pagrindinė gyvenamoji patalpa su duonkepe krosnimi, kitame- kamara (svetainė), o namo viduryje- priemenė. Toks planavimas būdingas aukštaičių gyvenamiesiems namams. Dauguma senųjų pirkių – valstybės saugomi liaudies architektūros paminklai.
Aukštaitijos nacionalinis parkas yra puiki vieta su nuostabiais kraštovaizdžiais, įspūdinga augalija ir įdomia gyvūnija. Čia labai ydomu ir turistams. Nedaug lietuvoje yra tokių vietų. Tad reikia šį PArką sugoti ir stenktis kad jis toks ir išliktų.

Naudota literatūra

,,Aukštaitijos nacionalinis parkas“ Bronius Šablevičius

,,Aukštaitijos nacionalinio parko maršrutai“ Vytautas Ikamas

Leave a Comment