Atėnai

Atėnų Istorija. Mitai ir tikrovė

” Dievų įkurto miesto ” istorijos pradžią gožia legendos. Padavimuose minimi pirmieji atėnų karaliai yra legendinės būtybės – dievai ar bent pusdieviai. Pirmasis miesto valdovas Kekropas buvo žemiškos kilmės – pusiau žmogus, pusiau gyvatė; įkurdamas miestą, jis sutvarkė ir žmonių bendrabūvį, nustatė, kokie turi būti pagrindiniai visuomenės organizacijos elementai, pavyzdžiui, šeima. Kai kilo dievų varžybos, jo sprendimu naujojo miesto valdovu ir globėju tapo ne Poseidonas, o išminties deivė Atėnė Paladė. Kitas žemiškos kilmės Erichtonijas – kadaise, matyt, tapatintas su bendravardžiu Atėnų kaaraliumi Erechtėju – turi ne tik legendinių bruožų, kaip Kekropas, bet ir naujų, tikroviškesnių: jis išmokęs naudotis arklių ir vežimų, įvedęs Panatenėjų šventę; pats buvo dievinamas ir gyvatės pavidalu garbinamas greta Atėnės.

Kiti karaliai jau panašesni į žmonęs, turi daug mažiau dievų ir gyvūnų bruožų. Pasibaigus Pandijono viešpatavimui, palikimą dalijosi keturi jo sūnūs. Dėl to kilusiose peštynėse nugalėjo Egėjas. Vienur sakoma, kad jis buvęs vietinis gyventojas, kitur – kad ateivis, tačiau įdomu, kad net tų pačių legendų varijantuose šie dalykai nesutampa. Egėjas – mitinė asmenybė, daavusi vardą Egėjio jūrai. Į tą jūrą jis puolęs apimtas gėdos dėl tariamos Tesėjo mirties. Tesėjas – svarbiausia sakmių apie Atėnus figūra. Tai svetur gimęs karaliaus sūnus, kuris užaugęs grįžta į savo tėvo miestą ir kelionėje tarsi naujasis Heraklis užmuša pabaisą, nudobia plėšikus. Pa

askui išlaisvina Atėnus nuo žeminančios žmonių duoklės, kurią miestui buvo uždėjęs galingasis Kretos karaliu Minas. Tesėjas nukauna jaučiagalvę pabaisą Minotaurą, pasislėpusią painiai pastatytame Labirinte ir laukiančią aukų: septinių jaunikaičių ir tiek pat mergelių. Šitas žygdarbis dar labiau pagražintas romantinio polėkio: pavojingame žygyje Tesėjui padeda numilėta karaliaus duktė Arijadnė.

Tesėjas karaliaudamas sujungęs Afriką į vieną stiprią valstybę, o jos gyventojus, kurie iki tol menkai tebendravo, subūręs aplink Atėnus. Prisimindami šį įvykį, atėniečiai net klasikos amžiais švesdavo Sinoikijos (bendro gyvenimo) šventę. Tačiau didysis karalius, pasak legendos, mirė tremtyje. Vėlesnių laiku gyvenimo pavyzdžiu pagražinta sakmė pasakoja, kad pasišalinti iš miesto jį privertusios intrigos ir kurstomi maištai.

Trojos kare atėniečiai dalivavo kaip bet kuri kita graikų valstybė nenorėdama pasirodyti prastesnė. Tuometinį karalių Menestėją Homeras šitaip pašlovina: “Jam negalėjo prrilygti nė vienas pasalio herojų, – / Taip jis mokėjo rikiuoti skyduotuosius ir žirgus”. Kad ir pagirti poeto, atėniečiai ” Iliadoje”, neturi jokio svarbesnio vaidmens.

Po Menestėjo vėl ėmė valdyti Tesėjo sūmūs. Padavimas apie juos nesako nieko įdomaus. Paskutinis dinastijos karalius Timoitas perdavė sostą bėgliui, kuris drįso kautis su Atėnus puolančių beotiečių karaliumi ir dvikovą laimėjo. Tas bėglys buvo Melantas iš žilojo Nestoro giminės. Suirus Pilo karalystei, jis atsikėlė į Atėnus ir čia susirado naują tėvynę, naują karalystę. Jo sunus Kodras žuvo, bet išgelbėjo At
tėnus nuo dorėnų antpuolio. Pasak vėlesnio padavimo, po šio puikaus vyro nebeatsiradę nė vieno verto būti karaliumi, todėl Atėnuose šis titulas buvęs panaikintas ir karaliaus palikuonys, taip pat vėlesnių laikų renkamieji valstybės valdovai jau vadinosi ne karaliais, o archontais. Kiek vėliau, kaip manoma, dėl nesantarvės valdovų šeimoje prasidėjo kėlimasis į Mažosios Azijos pakrantę, vadinamasis jonėnų kraustimasis. Jonijoje buvo įkurta nemaža miestų, tarp jų Milenas ir Efesas. Jonėnų kraustymasis ir vietoj karalystės iškilusi aristokratų valstybė išveda mus iš mitų pasaulio į istoriją.

Graikija – tai dalis Europos, kuri antikos laikais tiesiogiai siekėsi su Artimaisiais Rytais – pirmosiomis didelėmis klasinėmis visuomenėmis ir valstybėmis, pirmosiomis aukštomis kultūromis. Priešistoriniais laikais ji priklausė labiau Rytams nei Europai, ir net istoriniais laikais daugiau gijų rišo ją su Rytais nei su vakarais.

Pirmykščių gyventojų kalba paliko nemažai pėdsakų graikų žodyne. Iš jos yra kilę daugelis pamokomųjų ir labai daug geografijos pavadinimų: kalnų miestų ir upių vardų. Netgi Atika turi vardų, pavyzdžiui, Atėnai, Himetas, Kefisas, Ilisas, kurie primena senuosius gyventojus ir jų kalbą.

Mikėnų laikais visos Graikijos mastu Atėnai buvo svarbus, galingas tvirtovės miestas. Atika Mikėnų laikais buvo tankiai apgyvendinta sritis, – archeologiniai radiniai rodo buvus apie trisdešimt keturesdešimt gyvenviečių, – tačiau visame krašte neatsirado kitos tokios, kuri būtų galėjusi prilygti Atėnams.

Naujovės Graikijoje visur prasidėjo gana kukliai. Da
augelis Mikėnų civilizacijos atradimų išliko, tačiau pirmaisiais pirmojo tūkstantmečio amžiais kraštas daug kur grįžo prie giminės valstietiškos gyvensenos. Tų laikų žmonės, įsikūrę viename kitame kalnuotosios Graikijos slėnyje, buvo prisirišę prie savo žemės sklypelių, atskirti nuo kaimynų.

Pamažu augančios ir stiprėjančios bendruomenės buvo vėlesnių polių, miestų, valstybių, pirmtakės. Kylant ir keičiantis ekonomikai iš pradžių buvusi gana nedeferecijuota visuomenė ėmė poliarizuoptis. Aristrokatija vis labiau lobo, stiprėjo. Politinis vadovavimas bendruomenėi vis dažniau darėsi paveldimas ir netrukus visiskai perėjo į kurių nors giminių rankas.

Ši bendra visai Graikijai visuomenės raida neaplenkė ir atėnų. Archeologiniai radiniai aiškiai rodo, kad pirmaisiai šimtmečiais po Mikėnų laikų Atėnai jau buvo svarbiausia graikų gyvenvietė su būsimojo miesto užuomazga. Laipsniškas perėjimas iš žalvario amžiaus (iš Mitėnų kultūros) į ankstyvąjį geležies amžių aiškiai matyti jau minėtoje pomikėninėje ir protogeometrinėje keramikoje, kurios gausiai randame Dipilomo – Kerameiko plote ir agoroje bei šiaurės vakarų areopago šlaituose, kur taip pat apstu šūkių iš geometrinio periodo – nuo jo pradžios iki pabaigos.

Meno puoselėjimasAtėnuose

Graikų poezijos menas pirmiausia sužydėjo rytuose, Jonijoje, nors jo tradicijos, ypač epo, Atėnuose gal dar senesnės. Abu vėliau sukurti veikalai, didieji Homero epai, jau buvo viršūnė. Jonijos miestuose kūrėsi daugiausia išeiviai iš Atėnų. Jonėnai buvo atėniečių broliai ir seserys, tiek kalba, tiek menu, todėl kažkiek tiesuos slypi neistoriniame ateniečių tv

virtinime, kad Homeras pats buvęs Atėnų vaikas.

Epas, Homero kūrinuose įgavęs klasikinę formą, netrukus pasklido visur, kur tik gyveno graikai. Tačiau pirmiausia, kaip rodo Homero aprašytų scenų piešiniai vazose, matyt, įsitvirtino atikoje. O svarbiausia tai, kad – gal jau Solono valia ir neabejotinai Peisistrato kultūrinės politikos dėka – ” Iliada” su ”Odisėja” tapo visų ateniečių turtu ir visados būdavo Panatėnėjų šventės programoje.

Meną mėgo tironai, ir jų dvaruose didieji tų laikų poetai – Ibikas, Anakreontas, Simonidas – buvo laukiami svečiai. Tačiau meno ateitį labiau lėmė ne tironų globa, o tai, kad kultūra po mažu pasklido visoje tautoje. Tironų kultūrinė politika skatina šį procesą. Kai į pirmą vietą buvo iškeltas liaudies mylimas dievas Dioniosas ir graikai ėmė švesti didžiąsias valstybines jo kulto švente, atsirado gera dirva svarbiausiems netolimos ateities literatūros žanrams – tragedijai ir komedijai, tačiau jie galutinai išsiskleidė tik po sunkaus istorinio išbandymo – po karų su persais penktajame amžiuje.

Tragedijos šaknys siekia labai senus laikus, bet ji vis tiek kuo glaudžiausiai siejosi su savo laiku. Mitai būdavo tik rėmai dabarties problemoms, aktualioms visuomeninėms, politinėms ir moralinėms temoms. Todėl vaidinimai turėdavo didelę auklėjamąją reikšmę. Neatsiktinai tragedijos suklestėjimas sutapo su Periklio ir Atono demokratijos spindesio laikais. Iškilmės ir teatro vaidinimai tuomet buvo viena Atėnų piliečių aistrų, kuriai ne tik taikos metais, bet ir sunkiausių krizių laikais pinigų negailėta.

Leave a Comment