Utenos apskritis
Gamtos grožiu viena ypatingiausių Lietuvoje Utenos apskritis dažnai vadinama ežerų kraštu, lyginama su ežeringąja Suomija ar nepaprastai raiškios gamtos Europos kraštu Šveicarija. Šią apskritį sudaro Utenos, Molėtų, Ignalinos, Zarasų ir Anykščių rajonai.
Anykščių rajonas
Išgarsintas mūsų literatūros klasikų A. Baranausko, J. Biliūno, A. Žukausko-Vienuolio, J. Tumo-Vaižganto, pasidabinęs kalvomis ir šilais, perjuostas melsvu Šventosios kaspinu Anykščių rajonas – viena iš labiausiai lankomų rytų Lietuvos vietų. Lankytojus traukia noras pamatyti šio krašto istorijos-kultūros paminklus, savo akimis pažvelgti į rašytojų gimtines ir vietas, aprašytas jų kūrininiuose, reto grožio gamtovaizdžius. Iš visų pusių Anykščius supa, anot A. Baranausko, “kalnai ant kalnų, ė ant tų kalnų kalnai ir maži kalneliai…”. Miestas įsikūręs giliame šventosios slėnyje, pabiręs abipus Šventosios intako Anykštos žemupio. Šis iš Rubikių ežero atvingiuojantis upokšnis ir davė miestui legendomis apipintą vardą. Viena iš jų byloja, kad senų senovėje upokšnio pakrantėje milžinas rovęs medžius ir užsigavęs nykštį. Iš skausmo jis garsiai šaukęs: “ai, nykštį, ai, nykštį!”. Jo šauksmas net aplinkiniuose kaimuose girdėjosi. Nuo to laiko upelė buvo Ainykšta praminta. O kita legenda, persakyta A. Žukausko-Vienuolio, kalba apie bajoro Nykščio pilį ant Kalitos kalno, kuris iškyla aukštame upelio šlaite ir žvelgia į Anykščių miestą. Turėjęs Nykštys devynis sūnus, bet jie žuvę kovoje su priešu. Jauniausiojo sūnaus žmona Ona Nykštienė, sužinojusi apie vyro mirtį, iš sielvarto pasiskandinusi pro pilį tekančioje upelėje. Nuo to laiko žmonės pradėję tą upę vadinti Onos Nykštienės vardu, vėliau tas pavadinimas sutrumpėjęs, virtęs Anykšta.
Iš įvairių Lietuvos vietų atvyksta į Anykščius žmonės, kad pamatytų A. Baranausko klėtelę, kur gimė “giesmių giesmė lietuviškai gamtai”, kad pabuvotų name, kur gyveno ir kūrė A. Žukauskas-Vienuolis, pastovėtų prie jo kapo, kad įkoptų Liudiškių piliakalnin prie “Laimės žiburį” simbolizuojančio paminklo J. Biliūnui, kad pasigrožėtų ta nepaprasta, dainių apdainuota gamta. Turistai lankosi Niūronyse, Ažuožeriuose, Malaišiuose, kur išbujojo mūsų literatūros ąžuolai, kur vaikščiojo jų kūrinių personažai. Gausius Anykščių krašto lankytojus traukia čionai gili pagarba mūsų literatūros klasikams, juos išugdžiusiai žemei. Tad nenuostabu, kad daugeliui atvykusiųjų Anykščiai prasideda nuo mažos klėtelės, nuo medžių ūksme apsigaubusios sodybos – A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio memorialinio muziejaus. Poeto A. Baranausko (1835-1902) tėvai – Anykščių valstiečiai 1839 m. iš Anykščių priemiesčio Jurzdiko persikėlė gyventi į dešinėje Šventosios pakrantėje esančius Ažupiečius, ten nupirkę apirusią sodybą. Į naują vietą buvo perkeltas ir senas ūkinis pastatas – maža, kirviu ręsta, be vinies pastatyta, šiaudais dengta klėtelė, kuri vėliau tapo būsimojo poeto darbo, jaunatviškų svajų ir poilsio vieta. Čia, Ažupiečiuose, Anykščių apylinkėse prabėgo A. Baranausko vaikystė. Čia jis ganė ažupėnų valstiečių bandą, lakstė Eglėkalnio šlaitais, braidė Valaukio upokšnyje, bėgdavo į kerintį savo grožiu šilelį grybauti, klausėsi motinos ir kitų anykštėnų dainuojamų dainų, kurios, kaip vėliau prisipažino, “kliudė širdį”, ganykloms ir medžiams skandavo savo paties sudėtus posmus… Gimtinės grožis, tai, ką jautri širdis nuo vaikystės buvo į save suėmusi, vėliau kristalizavosi “Anykščių šilelio” posmuose, jo įvaizdžiuose, kai gimė, anot E. Mieželaičio, “didelis poezijos žodis – nepakartojamas tarsi Čiurlionio miškas”.Iš buvusios Baranauskų sodybos dabar belikusi tik klėtelė ir beržai, kurie buvo pasodinti tada, kai grįžo į gimtinę po dvylikos metų tremties iš Sibiro poeto broliai Jonas ir Anupras, 1863 m. sukilimo dalyviai. Šalia klėtelės stovi namas, kuriame daugiau kaip trisdešimt metų gyveno ir kūrė rašytojas A. Žukauskas-Vienuolis. Kambariuose viskas palikta taip, kaip buvo rašytojui gyvam esant. Tik seniai nebetiksi sieninis laikrodis, jo rodyklės sustabdytos 1957 m. rugpjūčio 17 d. popietę, tada, kai mirė A. Vienuolis…Dažna Anykščių vieta primena A. Žukauską-Vienuolį arba jo kūrybą. Vis dar stovi pastatas, kur Žukauskų Antaniukas lankė mokyklą, o beveik po penkiasdešimties metų čia pats dėstė rusų kalbą. Mėgdavo rašytojas vaikščioti vaizdingomis Anykštos pakrantėmis, Anykščių šilelio takais, nukeliaudavo ir prie Rubikių ežero, tačiau labiausiai jį traukė gimtieji Ažuožeriai. Tačiau dabar Vienuolio gimtinė nebe tokia kaip buvo jo vaikystės laikais. Kur kitados galu į kaimo gatvę, apsikaišiusi darželio žolynais, stovėjo Žukauskų gryčia, dabar tepastatytas paminklas. Priešingoje negu Ažuožeriai Anykščių pusėje yra Niūronių kaimas, rašytojo J. Biliūno gimtinė. Čia dar yra išlikęs namas, kuriame gimė J. Biliūnas. Prie pat jo kūpso Beržų kalnelis, svarina šakas ant jo pasilypėję baltmarškiniai beržai. Jau ligotas būdamas rašytojas ilgai greta jų prarymodavo, žvelgdamas į ūksmingus Niūronių tolius, prisimindavo vaikystę, užrašydavo iš tų prisiminimų, iš gimtinės vaizdų atklydusias mintis.Baranausko apdainuotas Anykščių šilelis – vienas gražiausių landšaftinių draustinių Lietuvoje. Kalvos, pakalnės, mišką kertančios raguvos, įvairus raižytas reljefas, vingri šventosios juosta labai pagyvina ir papuošia šilelį. Tarp stačiašlaičių griovių vinguriuoja daug mažų upokšnių. Traukia lankytojus Anykščių šilelis ne tik savo grožiu, bet ir čia esančiais gamtos paminklais. Pats populiariausias iš jų – Puntuko akmuo. Velnio neštas ir pamestas, ant jo sudeginto karžygio Puntuko vardą pasisavinęs, legendų apipintas šis ledynų palikuonis stūgso šilelio prieglobstyje. “Didumo kaip gryčia”, sveriantis daugiau kaip pustrečio šimto tonų, Puntukas mažai turi sau lygių ar didesnių riedulių Lietuvoje. Netoli Puntuko, kitoje Šventosios pakrantėje, pasislėpęs medžių tankmėje, stataus šlaito papėdėje telkšo vienas didžiausių gėlavandenių šaltinių Lietuvoje – Karalienės liūnas. Prie vandens pasvirę medžiai, gausi ir įvairi augmenija liūnui suteikia grožio ir paslaptingumo. Tame pačiame Šventosios krante, giliai įsirausęs į žemę, eglių ir pušų užstotas glūdi kitas didelis riedulys – Puntuko brolis. Prasmegęs šilainėn, tik nugara ir viršugalvis tekyšo iš žemės, o vienu įskilusiu kraštu primenantis fantastinio žvėries pražiotus nasrus šis akmuo tinka į brolius Puntukui. Aukštaitiją puošiančios Šventosios upės vingių daugiausia tenka Anykščių kraštui. Kairiajame upės krante ošia Romuldavos miškas, dešiniame – milžiniška Šimonių giria. Šiose vietose šventoji teka giliai įsigrauždama į slėnį, vingiuodama, sukurdama atodangas, kur gali pamatyti suanglėjusių medžių kamienų, smėlėtame upės dugne – paskendusių, įjuodusių ąžuolų – seniau čia buvusių neįžengiamų, šventgirių liekanų. Šimonių giria – Lietuvos sengirių reliktas, niekada praeityje nearta, nuo senų senovės ošianti virš žvyringų kalvų, jaurėtų lygumų. Girioje telkšo šešiolika dažniausiai sunkiai prieinamų, susisiekiančių pelkėtais slėniais, ežerų. Girios vandenis surenka vinguriuoti upokšniai, įplūstantys į vieną didžiausių Šventosios intakų – Jarą arba pačią Šventąją. Šimonių giria nuo seno garsėja savo fauna ir flora. Čia ieško irštvų vilkai, tankmėje randa prieglobstį lūšys, nuošalesnėse vietose susikrauna lizdą juodasis gandras, po jaunuolynus skraido kurtiniai. Ne tik miškai ir upės dabina Anykščių kraštą. Gausu čia ir ežerų. Iš visų jų savo didumu ir grožiu išsiskiria Rubikių ežeras. Jo pakrantės labai užutekėtos, pusiasalių išraižytos. Vaizdingi ežero krantai, kalvomis ir slėniais banguojantys, bet didžiausia ežero puošmena – salos. O jų yra net 16, kiekvienos pavadinimas susijęs su kokiu nors padavimu, įvykiu, žvejų buities detale. Ežeras, jo salos, vingiuotos pakrantės priskirtos Rubikių landšaftiniam draustiniui. Apylinkių grožis, gamtos įvairovė, gimtieji rašytojų namai ilgam išlieka į Anykščių rajoną atvykusiųjų atmintyje.