Antanas Paškevičius

Antanas Paškevičius – Poška

„Daug kur keliavęs mačiau puikiausių rūmų, gražiausių sodų, įdomiausių žmonių ir nuostabiausių vietovių, tačiau visada jutau, kad visa tai ne mano, svetima. Ir supratau, kokia brangi kiekvienam žmogui Tėvynė, ir koks nelaimingas tas, kas jos neturi.“

Antanas Poška

„Pažinimas – žmonijos egzistavimo tikslas. Pažinimas – mano gyvanimo tikslas“ – taip apie savo pašaukimą keliauti ir pažinti rašė Antanas Poška.

Pirmųjų kelionų apybraižų lietuvių kalba autorius, indoeuropiečių istorijos tyrinėtojas, antropologas, etnografas – esperantininkas ir keliautojas Antanas Poška gimė 1903 m. Kovo 24 dieną. (Pagal senajį kalendorių kovo 10 dieną) Paasvalio rajone, Grybkelių kaime, netoli Saločių, knygnešio šeimoje.

Vaikystėje Antanas Poška apie gyvenimą, tolimus kraštus sužinojo iš senelio, motinos tėvo Baltramiejaus Stapulionio (1820 – 1928), auksinių rankų meistro, dvaro rūmų ir bažnyčių statytojo. Visokiausių istorijų papasakodavo senelis smalsiam vaikaičiui, tuo nuo mažens įskiepijęs Antanui nenumaldomą pažinimo džiaugsmo, meilę gimtajam kraštui ir tautos kultūrai.

1926 m. A. Poška įstojo į Kauno universitetą, studijuoja mediciną, domisi antropologija. Jį domina ne tiek ligos ir jų gydymas, kiek žmogaus kilmė, kūno sandara.

A. Poška mokosi užsienio kalbų, dalyvauja esperantininkų sąjūdyje. Būdamas dvidešimties meetų išvyksta į pirmąją didesnę kelionę aplink Baltijos jūrą – per Latviją, Estiją, Skandinavijos šalis, Vokietiją. Šios kelionės pabaigoje 1923 m. dalyvauja tarptautiniame esperantininkų kongrese Niurnberge. Po metų vėl išvyksta į kitą esperantininkų kongresą Italijoje, kur aplanko Romą ir Neapolį. Grįžęs atsideda studijoms, o 19

925 metais, siekdamas geriau pažinti savo kraštą, surengia kelionę dviračiu aplink Lietuvą. A. Pošką nuo pat vaikystės ir per visą gyvenimą lydėjo nepasotinamas pažinimo alkis, tas amžinas KODĖL, noras sužinoti lietuvių ir savo paties kilmę, baltų ištakas.

A. Poška nusprendžia išstoti iš Kauno universiteto ketvirtojo medicinos fakulteto kurso ir 1929 m. lapkričio 20 dienos rytą kartu su žurnalistu Matu Šalčiumi leidžiasi motociklu į Indiją per Egiptą, Palestiną, Turkiją, Iraką, Iraną. Po ilgų vargų ir nuotykių 1930 m. pabaigoje A. Poška atvyksta į savo svajonių šalį – Indiją. Jis mokosi vietinių dialektų, ruošiasi sanskrito studijoms. Daug rašo laikraščiams ir žurnalams straipsnių apie aplankytas šalis. Honoraras buvo pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis Indijoje.

1931 metų pavasarį A. Poška įstoja į Bombėjaus universitetą studijuoti antropologijos – etnografijos. Gilinasi ne tik į antropologiją, bet ir į istoriją, paleontologiją, lituanistiką, doomisi literatūra, kultūra, dalyvauja mokslinėse ekspedicijose.

Jis dalyvavo etnografinėse ir antropologinėse ekspedicijose prie Kinijos ir Tibeto sienos, Butane, Bramaputros aukštupy, Andamanų ir Nikobarų salose, rinko somatometrinius duomenis šiaurės vakarų Himalajuose, tikrino daugybę ano meto mokslinių hipotezių, rašė mokslinį darbą. Praėjus vos porai metų po Bombėjaus universiteto baigimo, jis jau skiriamas profesoriumi – jauniausiu profesoriumi visoje Indijoje.

1946 m. A. Poška ištremiamas į šiaurės lagerius, vėliau į Komiją miško darbams. Po kelerių metų šiaurės tremtį A. Poškai pakeitė į tremtį Vidurinėje Azijoje, kurį laiką ten jis dirbo felčeriu Ka
azachstane, darbavosi įvairiuose Vidurinės Azijos kraštotyros muziejuose, dalyvavo archeologinėse ekspedicijose Pamyre, Tadžikijoje, Kirgizijoje, padarė nemažą mokslinę vertę turinčių atradimų Oše, erelių oloje. Penktojo dešimtmečio pabaigoje A. Poška sugrįžo į Lietuvą.

1960 – 69 metais A. Poška vadovavo Vilniaus esperantininkų klubui, paskelbė nemažai straipsnių apie Indijos tautų kultūrą, papročius, tvarkė kelionių užrašus. Nepamiršo ir kelionių: keliavo po Lietuvą, autostopu pasiekė Leningradą, Moldaviją, esperantininkų pakviestas aplankė Bulgariją ir Čekoslovakiją. 1972 m. kartu su jonaviečiu Gediminu Ilgūnu motociklu nukeliauja į Kaukazą ir užkopia į Elbrusą.

1988 m. „Minties“ leidykla išleido A. Poškos knygą „Indoeuropiečių istorijos pėdsakais. Nuotrupos iš žemdirbystės praeities“. Rašydamas šią knygą autorius pasinaudojo gausiais savo kelionių užrašais, ekspedicijų medžiaga, surinktais duomenimis apie įvairių šalių žemdirbystės tradicijas, kultūrą, papročius.

Antanas Poška mirė 1992 m. spalio 16 dieną Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Žymus keliautojas tvirtino: jeigu reikėtų pakartoti gyvenimo kelią, nedvejodamas pasirinktų tą patį – pasaulio pažinimo kelią, kuriuo ėjo visą gyvenimą.

Antano Poškos žodžiai įrašyti į žygio metraštį grįžus iš Kaukazo:

„Kelionė baigėsi. Baigėsi visi abejojimai, planai, nes dar greičiau, negu motociklas pasiekė namų duris, naujais šiokiadieniais rūpesčiai užplūdo.

Kelionę planuoti – džiaugsmas.

Kelionę vykdyti – katorga.

Kelionę prisiminti – visko atpildas.

Faktiškai gyvenimas ir yra kelionė. Ciniška iliuzija, kad jį galima bus pakartoti.

Atsiminimai lieka atpildas, kuris, rodos, kur kas vertingesnis už patį faktą. Tai žmogaus vidaus praturtinimas, draugiškumo, kantrybės ir aistrų išbandymas.

Tad kas gi yr

ra kelionė?

Ar tik ne kondensuotas gyvenimas, jo pratęsimas, mokykla, kurioje niekas nemoko, bet išmokstama daug, ko joks mokytojas neišmokys.

Keliauti reiškia nusipurtyti visas kasdienes, menkavertes, ydingas dulkes, pamiršti smulkias, o kartais ir stambesnes intrigėles, atsinaujinti ir papildyti savo vidinį aš – tapti didesniu žmogumi.“

Leave a Comment