Venera

Veneros charakteristika
Skersmuo 12 102 km
Masė 4.869•1024 kg
(0.815 Žemės masės)
Vid. tankis 5.24 g/cm3
Laisvojo kritimo pagreitis
(prie paviršiaus) 8.87 m/s2
Pabėgimo (II kosminis) greitis 10.4 km/s
Apsisukimo apie ašį žvaigždinis periodas 243 d
Pusiaujo plokštumos posvyris į orbitos
plokštumą 2.6

Apskriejimo aplink Saulę periodas 224.7 d
Sinodinis periodas 583.9 d
Nuotolis nuo Saulės:

afelyje
perihelyje
vidutinis

108.9 mln. km
107.5 mln. km
108.2 mln. km
Orbitos ekscentricitetas 0.0068
Orbitos plokštumos posvyris į ekliptikos
plokštumą 3.4

Nuotolis nuo Žemės:

didžiausias
mažiausias

261 mln. km
38 mln. km

Venera

Venera – labai ryškus ir savo grožiu užburiantis dangaus kūnas. Jos vardas siejamas su romėnų meilės ir grožio deive, tapačia senovės graikų Afroditei. Lietuviai ją laikė Saulės dukromis Vakarine ir Aušrine. Tai viena išš penkių klasikinių planetų.
Venera – viena iš Saulės sistemos planetų. Ji priklauso Žemės grupės planetoms. Tai antra pagal atstumą nuo Saulės planeta. Artimiausia Žemei vidinė planeta. Ji yra beveik tokio pat dydžio kaip Žemė, o jos masė prilygsta 80% Žemės masės. Venera yra pati ryškiausia planeta. Už ją ryškesni tik Saulė ir Mėnulis. Didžiausias spindesys yra -4.1 ryškio. Venera – toli gražu ne svetingas pasaulis, kaip kažkada tikėtasi. Anglies dvideginio atmosfera, sieros rūgšties lašelių debesys ir nepakeliamas karštis joje visai netinkami žmogui.

Venera turi appie 2800 km spindulio skystą branduolį, apie 3200 km storio silikatų mantiją ir apie 16km storio bazaltų plutą.

Venera – sausa ir karšta dykuma. Jos temperatūra +4600C. Tokią aukštą temperatūrą lemia „šiltnamio reiškinys“ – atmosfera praleidžia regimuosius saulės spindulius, planetos paviršius įkaista, tačiau jo si

iunčiamus infraraudonuosius spindulius sulaiko atmosferos anglies dioksidas.

Venera – tai vienintelė planeta kurios sukimosi ašis beveik statmena orbitos plokštumai, todėl Veneroje nesikeičia metų laikai. Saulė teka vakaruose, o leidžiasi rytuose, nes Venera sukasi apie savo ašį labai lėtai ir priešinga kryptimi negu kitos planetos. Aplink Saulę skrieja beveik apskrita orbita 35 km/s vid. greičiu. Žemės gyventojams ji sužiba pirmoji danguje. Ji matoma tik kurį laiką prieš saulėtekį ir po saulelydžio. Veneros fazes (matomos skritulio dalies kitimą) 1611m. atrado G. Galilėjus.

Veneros magnetinis laukas labai silpnas (10-4 Žemės magnetinio lauko stiprumo).

Veneroje gyvybės nėra.

VENEROS ATMOSFEROS CHEMINĖ SUDĖTIS

Veneros atmosfera buvo atrasta 1761 m. Tai padarė M.V. Lomonosovas, stebėdamas Veneros judėjimą prieš Saulės diską. Beveik 200 metų Veneros atmosfera buvo nepralaužiamu barjeru planetos paviršiaus tyrinėjimui ir sukimosi aplink aššį periodo nustatymui. Jos atmosfera labai tanki. Pagrindinė sudedamoji dalis yra anglies dioksidas, kuris sudaro net 96%, kiti – tai azotas, vandens garai ir labai nedidelis kiekis – argono, helio, sieros dioksido. Deguonies ten yra mažiau nei 0,1%. Planetos paviršiuje atmosferos slėgis net 90 kartų didesnis nei prie Žemės paviršiaus. 45—65 km aukštyje Venerą dengia du sieros rūgšties lašelių debesų sluoksniai su juos skiriančia lengva miglele. Apatiniame sluoksnyje gali būti ir smulkių sieros kristalėlių. Viršutiniuose sluoksniuose pučia pastovus rytų vėjas, kurio greitis siekia iki 100 km/h.

Kaip ir

r Žemė, Venera turi jonosferą. Dieninis elektroninis koncentracijos maksimumas yra 145 km aukštyje. 500 km lygyje pastebimas netikėtas elektroninis koncentracijos nuosmukis, o naktinėje pusėje – ilga uodega iš elektrizuotų dalelių, kurios ilgis siekia 3500 km esant elektronų koncentracijai 1000-500 elektronų/cm3. Tai susiję su Saulės vėju bei su silpnu Veneros magnetinio lauko kryptingumu. Aukščiausi atmosferos sluoksniai susideda daugiausiai iš vandenilio. Vandenilinė Veneros atmosfera yra iki 5500 km aukščio.

VENEROS PAVIRŠIUS

Veneros paviršiaus nesimato, nes jos atmosferoje 50-70 km aukštyje yra trys debesų sluoksniai. Debesis sudaro 2-3 µm dydžio sieros rūgšties lašeliai ir 5-8 µm dydžio geležies chlorido kristalai. Prie Veneros paviršiaus vid. slėgis 9 Mpa.

Veneros paviršiuje nelygus, nusėtas uolienų luitais, kurių daugelis yra maždaug vieno metro skersmens, taip pat yra didelių vulkaninės kilmės kraterių. Paviršių sudaro kalnuotos sritys (~8% ploto) ir žemumos (~27% ploto). Likusį plotą užima kalvotos lygumos. Aukščiausios plokštikalnės yra Afroditės žemė, Ištarės žemė, Alfa ir Beta sritys. Aukščiausias kalnas yra 12 km aukščio vulkanas Ištarės žemės Maksvelo kalnyne.

PIRMŲJŲ KOSMINIŲ ZONDŲ INFORMACIJA

Kosminių zondų era prasidėjo 1962 m., kai JAV kosminis aparatas “Marineris-2” praskriejo pro Venerą ir atsiuntė informaciją apie tai, kad paviršiuje labai karšta. Taip pat buvo nustatyta, jog Veneros sukimosi apie ašį periodas lygus 243 Žemės paroms ir ilgesnis už jos skriejimo aplink Saule periodą – 224,7 paros. Dėl to Veneros diena ilgesnė už jos metus, taigi ka

alendorius čia būtų labai neįprastas. Dabar žinoma, kad Venera sukasi priešinga kryptimi – iš rytų į vakarus, o ne iš vakarų į rytus, kaip Žemė ir dauguma kitų planetų. Veneroje esančiam stebėtojui Saulė patekėtų vakaruose, o leistųsi rytuose, jeigu, žinoma ji išvis būtų matoma pro niekad neišsisklaidančius debesis. Po “Marinerio-2” skrydžio TSRS mėgino nutupdyti automatines stotis Veneros paviršiuje, nuleidusi jas pro tankią atmosferą parašiutu. Buvo užregistruota beveik 530 °C paviršiaus temperatūra, o slėgis pasirodė esąs apie 100 kartų didesnis negu Žemės atmosferos slėgis jūros lygyje. JAV automatinė stotis “Marineris-10” 1974 m. vasario mėn. praskriejo pro Venerą ir atsiuntė pirmąsias išorinių debesų nuotraukas. “Marineris-10” tik vieną kartą praskriejo pro Venerą, nes jo svarbiausias tikslas buvo vidinė planeta – Merkurijus. Per duotos nuotraukos geros kokybės, jose matoma juostuota debesų struktūra. Nuotraukos taip pat patvirtino, kad išorinio sluoksnio debesys apskrieja planetą per 4 paras, taigi Veneros atmosferos sandara kitokia negu Žemės. Tuo pat metu JAV atlikti radiolokaciniai tyrimai parodė, kad Veneros paviršiuje yra didelių, bet lėkštų kraterių. Kraterių kilmė nežinoma, bet kadangi tokioje tankioje atmosferoje turi vykti stipri erozija, pagal geologinius standartus jie neturėtų būti labai seni. Kraterių atsiradimo priežastis galėjo būti vulkaniniai procesai, kol kas negalima atmesti hipotezės, kad Veneroje tebevyksta vulkanų išsiveržimai. Taip pat nustatyta, jog debesyse yra daug sieros rūgšties.

NUOTRAUKŲ PERDAVIMAS

Kitas sv

varbus žingsnis buvo žengtas 1975 m. spalio mėn., kai dvi automatinės stotys „Venera – 9“ ir „Venera – 10“ , valdomos iš Žemės, nusileido Veneros paviršiuje ir atsiuntė į Žemę jo nuotraukas. Nuleidžiamųjų blokų siunčiamą informaciją retransliavo orbitinės stočių sekcijos, skriejusios aplink Venerą 1500 km aukštyje.

Iš nuotraukų paaiškėjo, kad Veneros paviršius nusėtas apgludintais uolų luitais, kurių daugelis yra maždaug metro skersmens. Šviesos užtektinai – tarybinių specialistų nuomone, apšvietimas Veneros paviršiuje toks, kaip vidurdienį Maskvoje debesuotą vasaros dieną. Nusileidusioms automatinėms stotims prožektorių neprireikė. Taip pat nerasta atmosferos superrefrakcijos, kaip tikėtasi, visos paviršiaus detalės buvo kuo aiškiausiai matomos. Užregistruota 485 °C temperatūra ir slėgis, 90 kartų didesnis negu Žemėje. Nustatyta, kad debesų sluoksnis baigiasi 30 km aukštyje. Po juo tvyro karštas gailus smogas.

Veneros kosminiai aparatai.

ŠIEK TIEK ŽINIŲ IŠ SENESNIŲ LAIKŲ

1924 metais planeta Venera (žvaigždė Svati ar Urusvati-Rytinė Žvaigždė). nepaprastai trumpam prisiartino prie Žemės. Toks stiprus priartėjimas įvyko pirmą kartą. Iki šiol tokie spinduliai dar nei sykio neprasiskverbė iki Žemės. Veneros spinduliai chemiškai sąveikaudami su Saulės spinduliais pažymėjo Naujosios Eros pradžią. Žvaigždės Svati spinduliai prisotino Žemę, suteikdami gyvybę daugybei naujų ir slėpiningų susijungimų, kurie ateityje sukurs naujas, iki šiol nežinomas pasekmes. Daugybė žmonių pajuto šių spindulių poveikį, kurių įtakoje visuomenėje pradėjo kurtis naujos pakraipos susibūrimai. Šis reiškinys jau seniai buvo laukiamas ir daugeliui žinančių tai kelia džiaugsmą. Pagaliau išsipildys pranašystė. Veneros spinduliai prasiskverbė ne tik į gamtą, bet ir į žmogaus sąmonę. Jie išryškino Moteriškojo Prado suaktyvėjimo būtinybę. Tai sudėtingas procesas, sunkiai formuojasi naujos išraiškos. Atmosferoje padidėjo įtampa. Net ir draugiškos planetos –Veneros – priartėjimas sunkus, nes spinduliai prasiskverbia į naujus atmosferos sluoksnius. Žinoma, jie ne tokie pavojingi kaip Mėnulio, bet naujas poveikis dar ne visai suvokiamas. Aišku tik, kad reikia stipriai susikaupti, norint išlaikyti dvasios pusiausvyrą. Ilgai netruks, ir žvaigždžių spaudimas pasikeis.

Venera, kaip ir Merkurijus, atsiskleidė mums per paskutiniuosius 40 metų. Ilgą laiką mes nežinojome nei atmosferos slėgio planetos paviršiuje, nei jos radiuso. Astronominiai stebėjimai davė tik debesų sluoksnio, supančio planetą, radiusą.
Veneros atmosfera buvo atrasta 1761 m. Tai padarė M.V. Lomonosovas, stebėdamas Veneros judėjimą prieš Saulės diską. Beveik 200 metų Veneros atmosfera buvo nepralaužiamu barjeru planetos paviršiaus tyrinėjimui ir sukimosi aplink ašį periodo nustatymui. 80 bandymų nustatyti šį periodą optiniais metodais patyrė visišką nesekmę. Nesisekė nustatyti ir kampo tarp Veneros ašies ir jos orbitos plokštumos.
Pirmą kartą kieto Veneros rutulio radiusą pavyko tiksliai nustatyti 1965 m. Radioastronominių stebėjimų dėka su radiointerferometro “Ouensas Vilis” pagalba sovietų mokslininkui A. Kuzminui ir amerikos mokslininkui B. Klarkui pavyko gauti 6057 km reikšmę. Toliau sekė didelė radiolokacinių matavimų serija TSRS ir JAV, kurių metu Veneros radiusas dar buvo tikslinamas. Galutinė jo reikšmė 6050 km.
Veneros masė buvo patikslinta kosminių aparatų “Mariner-2”, “Mariner-5” bei “Mariner-10” praskridimų šalia planetos metu. Ji sudaro 1 : 408 524 Saulės masės arba 84.5% Žemės masės. Pagal masę ir kitus išmatavimus buvo patikslintas vidutinis Veneros tankis (5,27 g/cm3) ir nustatytas sunkio jėgos pagreitis jos paviršiuje, jis lygus 885 cm/s2.
Radiolokaciniai tyrimai, vykę, pradedant nuo 1961 m. TSRS, JAV ir Anglijoje, pagaliau padėjo nustatyti jos sukimosi periodą. Jis pasirodė didžiausiu Saulės sistemoje: 243,16 parų esant atbuliniai sukimosi krypčiai. Kitaip tariant, jei žiūrėti iš Veneros šiaurės ašigalio, planeta sukasi pagal laikrodžio rodyklę, bet ne prieš ją, kaip Žemė ir kitos planetos (išskyrus Uraną). Dėl to Saulės para Veneroje yra trumpesnė už žvagždžių parą ir lygi 117 Žemės paroms. Taigi diena ir naktis Veneroje trunka po 58,5 paras. Nepaisant to, dieninio ir naktinio pusrutulio temperatūros mažai skiriasi.
Atmosferos slėgis Veneros paviršiuje pasirodė lygus 90 atmosferoms! Tokios reikšmės niekas nesitikėjo. Veneros atmosferos modeliuose, sukurtuose iki 1967 m., slėgis paviršiuje buvo laikomas nuo 5 iki 20 atmosferų.
Aukšta žemutinių atmosferos sluoksnių temperatūra pagrindžiama taip vadinamuoju “šiltnamių efektu”. Planetos atmosfera praleidžia Saulės spinduliavimą, tiesa, tik iš dalies ir ne tiesių spindulių pavidalu, o daugkartinio išsklaidyto spinduliavimo forma. Veneros debesų sluoksnis turi gana aukštą albedo (0,78). Kitaip tariant, daugiau nei trys ketvirtadaliai Saulės radiacijos atspindi debesys ir tik mažiau nei ketvirtadalis praeina žemyn. Šiltnamių efektas vyksta ir kitų planetų atmosferose. Tačiau jei Marso atmosferoje jis pakelia paviršiaus temperatūrą 9 laipsniais, o Žemės atmosferoje 35 laipsniais, tai Veneros atmosferoje šis skaičius lygus 400!
Veneros atmosferos cheminė sudėtis
Venera net 97% susideda iš anglies dvideginio (CO2). Ne daugiau kaip 2% yra azoto ir inertinių dujų (pirmoje eilėje argono) dalis. Deguonies atžvilgiu įvairūs metodai kolkas duoda skirtingus rezultatus, bet bet kuriuo atveju jo yra mažiau nei 0,1%. Iš kitų dujų infraraudonos spektroskopijos metodai padėjo aptikti CO, chlorinį vandenilį bei ftorinį vandenilį. Kitų galimų Veneros atmosferos komponentų paieškos kol kas nedavė vaisių. 1927 m. antžeminės Veneros nuotraukų ultravioletiniuose spinduliuose pagalba pavyko aptikti planetos diske visą tamsių ir šviesių detalių sistemą. 1960 m. Prancūzijos astronomai Š. Buaitė ir A. Kamišelis nepriklausomai vienas nuo kito nustatė, kad kai kurių detalių, fotografuojamų ultravioletiniuose spinduliuose, išsidėstymas kartojasi kas keturias paras. Suvieniję savo tyrinėjimus, jie priėjo prie išvados, kad Veneros viršutinis sluoksnis turi atvirkštinią apsisukimo kryptį su tuo pačiu periodu.
Šis rezultatas vėliau gavo visišką patvirtinimą. Sukimosi greitis viršutinės ribos lygyje skiriasi nuo pačios planetos sukimosi greičio. Tai reiškia, kad virš Veneros ekvatoriaus, 65-70 km aukštyje vyrauja vėjas, visą laiką pučiantis planetos judėjimo kryptimi. To vėjo greitis 100 m/s (uragano greitis). Tokia atmosferos cirkuliacijos sistema buvo atspėta dar prieš 250 metų. Tai padarė anglų meteorologas Gadlėjus. Žemėje ją nuslopia kiti faktoriai (temperatūrų skirtumas, okeanų poveikis), Veneroje gi nėra okeanų, o temperatūros sulygintos karščio perdavimo žemutiniose sluoksniose dėka.
Viršutinio Veneros debesų sluoksnio nuotraukos iš artimo nuotolio buvo gautos 1974 m. amerikiečių kosminio laivo “Mariner-10” dėka. Jos taip pat patvirtino, kad sukimosi periodas debesų lygyje yra lygus 4 paroms.
Kaip ir Žemė, Venera turi jonosferą. Dieninis elektroninios koncentracijos maksimumas yra 145 km aukštyje. 500 km lygyje pastebimas netikėtas elektroninios koncentracijos nuosmukis, o naktinėje pusėje – ilga uodega iš elektrizuotų dalelių, kurios ilgis siekia 3500 km esant elektronų koncentracijai 1000-500 elektronų/cm3. Tai susiję su Saulės vėju bei su silpnu Veneros magnetinio lauko kryptingumu (Dolginovo duomenims, jis 10 000 kartų mažesnis negu Žemėje). Aukščiausi atmosferos sluoksniai susideda daugiausiai iš vandenilio. Vandenilinė Veneros atmosfera yra iki 5500 km aukščio. Antžeminiai amerikiečių tyrimai suteikė galimybę ištirti planetos priekvatorinę sritį. Buvo aptikta apie 10 ratinių strukturų, panašių į Mėnulio ir Merkurijaus meteoritinius kraterius, su skersmenimi nuo 35 iki 150 km, bet stipriai sulygintas. Pavyko aptikti milžinišką lužimą planetos paviršiuje . Be to, aptiktas lanko pavidalo kalnų masyvas, kurį kertą kitas masyvas. Rastas apie 1 km aukščio ugnikalnis su pagrindo skersmenimi 300-400 km. Amerikiečių mokslininkai aptiko planetos šiaurės pusrutulyje milžinišką apvalų baseiną, kuris driekiasi per 1500 km iš šiaurės į pietus bei per 100 km iš vakarų į rytus. Buvo ištirtas 55 Veneros rajonų reljefas. Tarp jų yra ir kalnuotų vietovių, su aukščio kaita tarp 2 ir 3 km, ir pakankamai lygių. Taip pat aptikta lyguma, kurios ilgis apie 800 km. Jos paviršius dar lygesnis, nei Mėnulio jūrų paviršius. Ir apskritai Veneros paviršius lygesnis nei Mėnulio.
Taigi Venera yra planeta su aktyvaus vulkanizmo bei tektoninės veiklos pėdsakais, bet tuo pat metu yra ir praeityje vykusio meteoritinio bombardavimo pėdsakų.

Informacijos šaltiniai:

1. „Iliustruotas žinynas – astronomija“; M. Rigutti, G. Longo, M. Santaniello, A.A. Vittone; leidykla „Šviesa“, 2000m.
2. Vadovėlis 10 klasei „Fizika“; V. Valentinavičius; Leidykla „Šviesa“, 2000m.
3. Internetas ( www.google.lt; www.astronomija.tinkle.lt; www.tandemas.lt; )

Leave a Comment