Optiniai prietaisai

Optiniai

prietaisai

Mikroskopai

Mikroskopas (iš graikų mikrós: mažas; skopein: stebėti) yra optinis prietaisas skirtas stipriai padidintam, plika akim neįžiūrimų objektų (arba jų struktūros detalių), vaizdui gauti. Jį sudaro dvi pagrindinės optinės sistemos – objektyvas ir okuliaras ir viena pagalbinė – šviestuvas. Stebimas objektas dedamas ant stalelio, virš apskritos, esančios stalelio centre, angos, pro kurią iš apačios į objektą patenka apšvietėjo nukreipta šviesa. Paprasčiausiu atveju apšvietimo sistema yra įgaubtas veidrodis, kuris pastatomas įžambiai tokiu būdu, kad šaltinio spinduliai koncentruotųsi į stebimą objektą.
Mažų objektų stebėjimui irr tyrimui pritaikyti įvairių tipų mikroskopai. Mikroskopo pagalba nustatoma forma, dydis, sandara ir daugelis kitų mikroobjektų charakteristikų. Mikroskopas leidžia skirti struktūras su atstumais tarp jų elementų iki 0,2 µm.
Mikroskopai skirstomi į tokias grupes:
• optiniai mikroskopai
• stereoskopiniai mikroskopai
• lazeriniai (lazeriu apšviečiami) mikroskopai
• elektroniniai mikroskopai (apšviečiami elektronų srautu)

Mikroskopo istorija

Pirmojo mikroskopo išradimas paprastai priskiriamas Zacharijui Jansenui, kuris pirmąjį mikroskopą sukonstravo apie 1595 metus Nyderlanduose. Kadangi Zacharijus tuo metu buvo labai jaunas, manoma, kad pirmąjį mikroskopą galėjo sukurti jo tėvas Hansas. Šis pirmasis Jansenų sukurtas sudėtinis miikroskopas buvo paprastas vamzdelis su lęšiais abiejuose galuose. Prie pirmųjų mikroskopų tobulinimo prisidėjo ir anglų išradėjas Robertas Hukas (Robert Hooke, 1635-1703). Tokie pirmieji mikroskopai didino nuo 3 iki 9 kartų. Šiuolaikiniai tokio tipo mikroskopai didina virš 400 kartų. Optinio mikroskopo didinimo galimybes riboja difrakcijos fe

enomenas.

Teleskopai

Teleskopas – pagrindinis astronomų darbo įrankis. Teleskopo paskirtis – surinkti kuo daugiau dangaus šviesulių šviesos, o jeigu stebima vizualiai – padidinti kampą, kuriuo matomas stebimas objektas, ir šitaip sustiprinti skiriamąją akies gebą. Yra trijų tipų : veidrodiniai (reflektoriai), lęšiniai (refraktoriai) ir veidrodiniai – lęšiniai (Šmidto ir Maksutovo sistemų teleskopai). Pirmasis astronomijai teleskopą 1610 m. panaudojo italų astronomas Galilėjas Galilėjus.

Reflektorius

Reflektoriuose šviesą surenka ne lęšis, o įgaubtas parabolinis veidrodis, padengtras plonu aliuminio sluoksniu, vienodai gerai atspindinčiu visų bangų ilgių šviesą ir surenkančiu ją pirminio židinio plokštumoje. Židinio plokštumoje gautas atvaizdas gali būti fotografuojamas arba apžiūrimas pro okuliarą. Norint gauti gerą atvaizdą, veidrodžio paviršius neturi nukrypti nuo parabolės formos daugiau negu 1/10 bangos ilgio, t.y. 40-60 nm.

Refraktorius

Refraktoriuje šviesos spinduliai lūžta praėję pro stiklinių lęšių sistemas. Kiekviename refraktoriuje yrra mažiausiai du iškilieji lęšiai – obektyvas ir okuliaras. Objektyvas surenka šviesą, sklindančią iš dangaus šviesulio, ir sudaro apverstą jo atvaizdą objektyvo židinio plokštumoje. Šį atvaizdą galima nufotofraguoti židinio plokštumoje padėjus šviesai jautrią plokštelę. Norint tą vaizdą apžiūrėti, reikia už židinio pastatyti kitą glaudžiamąjį (iškilų) lęšį – okuliarą, kurio židinio nuotolis daug trumpesnis negu objektyvo. Okuliaro ir objektyvo židiniai turi sutapti – tik tada bus matomas ryškus vaizdas. Refraktoriaus objektyvo skersmens ir židinio nuotolio santykis vadinamas teleskopo šviesingumu. Teleskopai, kurių šviesingumas yra nuo 1 iki 1/

/3, vadinami šviesingasiais, o kurių šviesingumas nuo 1/8 iki 1/20, – mažo šviesingumo.
Kadangi pavieniais lęšiais dėl chromatinės aberacijos gaunamas spalvotas atvaizdas (įvairių spalvų, t.y. nevienodo bangų ilgio, spinduliai lūžta skirtingai ir susikerta ne toje pacioje židinio plokštumoje), tai teleskopų objektytvai ir okuliarai dažniausiai gaminami iš 3-5 įvairios formos lęšių, kurie panaikina vienas kito aberacijas.
Didžiausias pasaulyje refraktorius nuo 1897 m. veikia Jerkyzo observatorijoje (JAV). Jo skersmuo 102 cm. Didesnius refraktorius pagaminti labai sunku.

Šmidto

Veidrodinis-lęšinis teleskopas, turi sferinį veidrodį, kurio sferinė aberacija ištaisoma sudėtingos formos lęšio, talpinamo teleskopo vamzdžio priekyje. Sferinis veidrodis nesukelia komos aberacijos. Vienintelė Šmidto sistemos teleskopo aberacija – židinio lauko kreivumas, kuris ištaisomas išlenkiant stiklinę fotoplokštelę ar filmą ekspozicijos metu. Šmidto sistemos teleskopai turi didžiausią puikios kokybės fotografinį lauką iš visų teleskopų. Pav., Anglijos-Australijos 1.2 m skersmens Šmidto teleskopas duoda 40 kvadr. laipsnių lauką.

Maksutovo

Teleskopas, kurio pagrindinis veidrodis yra sferoido formos, o jo sferinė aberacija ištaisoma specialiu lęšiu – menisku, kuris įtaisomas teleskopo vamzdžio priekyje, netoli veidrodžio židinio. Menisko abu paviršiai yra taip pat sferiniai, bet nevienodo kreivumo. Didžiausias Maksutovo sistemos teleskopas yra Gruzijoje, Abastumanės observatorijoje; jo menisko skersmuo yra 70 cm. Du kart mažesnis Maksutovo sistemos teleskopas yra Molėtų observatorijoje.

Didieji pasaulio teleskopai

Didieji pasaulio teleskopai yra unikalūs didelio tikslumo mechaniniai, optiniai ir elektroniniai prietaisai. Juos projektuojant ir ga

aminant, susiduriama su techninėmis problemomis. Dešimčių ir net šimtų tonų masės teleskopai turi būti nukreipiami į dangaus objektus 1″ tikslumu. Teleskopas suprojektuojamas ir pagaminamas per keletą metų. Didžiausi teleskopai kainuoja daugiau nei 100 mln. JAV dolerių. Didesnius kaip 8 m skersmens teleskopų veidrodžius sunku pagaminti, todėl jie sudaromi iš mažesnių.
Didžiausias pasaulyje veikiantis (1993 m. duomenimis) 10 m skersmens teleskopas yra Mauna Kea observatorijoje, Havajų salose. Jo veidrodis sudarytas iš 36 šešiakampių veidrodžių, sudėtų kaip bičių korys.
Didžiausias Lietuvoje ir Šiaurės Europoje yra Molėtų observatorijos 165 cm skermens Ričio ir Kretjeno sistemos reflektorius.

Periskopai

Periskopas naudojamas stebėti prisidengus. Paprasčiausiu atveju jį sudaro dviejų visiško atspindžio prizmių ir keturių lęšių optinė sistema, lygiavertė dviems Keplerio žiūronams, sustatytiems objektyvais vienas prieš kitą.
Periskopai naudojami povandeniniuose laivuose, tranšėjose ir panašiuose įrenginiuose. Gulsčiai einantys spinduliai prizmės P1 pasukami kampu, artimu 90o ir nukreipiami pro optinę sistemą stačiai žemyn.

Binoklis

Galilėjaus žiūronas – binoklis. Galilėjaus žiūroną sudaro glaudžiamasis lęšis – objektyvas ir sklaidomasis lęšis – okuliaras.

Prizminis binoklis

Didesniam padidinimui gauti ir daiktų išdėstymo gylio išskyrimui pagerinti naudojami prizminiai binokliai, kurie yra ne kas kita, kaip du sujungti Keplerio žiūronai, kuriuose vaizdas visiškai apverčiamas spindulių kelyje padėjus keturias visiško atspindžio prizmes.Čia šviesa sklinda zigzagais, todėl prizminio binoklio vamzdis nėra ilgas. Prizminio binoklio dviejų vamzdžių objektyvai įtaisyti vienas nuo kito di

idesniu nuotoliu negu atstumas tarp dviejų akių centrų. Todėl, žiūrint į daiktus pro binoklį, stereoskopinis efektas labai padidėja, geriau išskiriamas daiktų išdėstymo gylis.

Žiūronas

Teleskopu matome apverstus stebimų objektų vaizdus, todėl Žemėje esantiems objektams stebėti jis nepatogus. Tam yra skirtas kitas optinis prietaisas – žiūronas. Žiūrono sandara skiriasi nuo teleskopo tik tuo, kad tarp objektyvo ir okuliaro pastatomas dar vienas lęšis. Jo paskirtis – apversti vaizdus.

Grafoprojektoriai

Grafoprojektorius – tai įrenginys, kuriuo ant sienos ar ant ekrano galima projektuoti iš anksto paruoštas ar tiesiog pranešimo metu braižomas skaidrias plėveles. Jis ypač patogus naudoti ten, kur nėra rašomosios lentos.
Pagal konstrukciją grafoprojektoriai gali būti stacionarieji ir nešiojamieji.
Stacionariaisiais grafoprojektoriais gaunamas kokybiškas vaizdas, jie yra didesni, sunkesni, todėl patogiausia juos naudoti vienoje patalpoje, o pervežti iš vienos vietos į kitą – padėjus ant specialaus stalelio su tekinukais.
Jei nėra sąlygų grafopropjektoriaus laikyti vienoje patalpoje ir jis bus dažnai nešiojamas, geriau įsigyti nešiojamąjį, kuris po panaudojimo gali būti sulankstomas į lagaminėlį. Tačiau šie projektoriai brangesni ir jų techniniai parametrai yra kiek prastesni už stacionariųjų.

Lęšiai

Svarbiausia medžiagos, iš kurios gaminami lęšiai, savybė – išskyrus, aišku, jos skaidrumą šviesai – sugebėjimas laužti šviesos pluoštelių sklidimo kelią. Šio efekto dydis yra apibūdinamas parametru, vadinamu lūžio rodikliu, pasakančiu, kiek kartų medžiagoje šviesa sklinda lėčiau negu vakuume. Pavyzdžiui: sakoma, kad stiklo, iš kurio yra gaminami tradiciniai fotoaparatų lęšiai, lūžio rodiklis yra lygus 1,5, kadangi vakuume šviesa sklinda 1,5 karto greičiau negu stikle.

Šviesos pluoštelio sklidimo kryptis, kai jis kerta ribą tarp dviejų medžiagų, keičiasi būtent dėl šio šviesos greičių skirtumo. Pluoštelio lūžio dydis priklausys nuo kampo, kuriuo jis kirs ribą, todėl tradicinių lęšių optiniai parametrai labai priklauso nuo jų formos. Jeigu lęšis yra išgaubtas, kitaip tariant, storesnis viduryje nei šonuose, lygiagretūs šviesos spinduliai užlenkiami taip, kad susikirstų kaip saulės spinduliai didinamajame stikle. Jei lęšis bus įgaubtas, storesnis kraštuose, šviesos spinduliai bus išskiriami į šonus.
Lęšių konstruktoriai gali išvengti šios problemos, nes skirtingų rūšių stikluose spalvų dispersija yra skirtinga. Pavyzdžiui, flinto stikle dispersija yra du kartus didesnė nei kvarciniame stikle. Todėl, derinant įgaubtą lęšį iš flinto su išgaubtu kvarciniu lęšiu, galima pasiekti, kad abiejų medžiagų dispersija maždaug kompensuotų viena kitą. Tačiau tokie lęšiai gerokai sudėtingesni ir brangesni.

Kameros

Moderniose kamerose vaizdai projektuojami į fotojuostelę arba į elektroninį vaizdo sensorių dviem ar daugiau lęšių, kurie fokusuojant vaizdą judinami pirmyn-atgal. Nuo atstumo, kuriuo kameroje ar mikroskope esantys lęšiai gali pajudėti, priklausys nuotolis, su kuriuo optinė sistema dar gali susidoroti. Šį nuotolį įmanoma praplėsti pasitelkus papildomus lęšius arba išradingą konstrukciją, todėl optikos konstruktoriai visuomet balansuoja tarp prietaiso sudėtingumo ir jo kainos bei praktiškumo.

Niutono židinio sistema

Kadangi reflektoriaus pirminio židinio plokštuma yra dangaus pusėje nuo veidrodžio, stebėtojas, norintis stebėti vaizdą per okuliarą turi užlipti į viršų ir įkišti galvą į vamzdį, užstodamas iš dangaus objekto į teleskopą sklindančią šviesą. Norint to išvengti, sukurtos kelios reflektorių sistemos. Paprasčiausia yra vadinamojo Niutono židinio sistema. Ją pirmasis pritaikė Izaokas Niutonas. Atsispindėjusiame nuo parabolinio veidrodžio šviesos pluošte 45° kampu dedamas mažas plokščias veidrodis, kuris nukreipia šviesą į teleskopo vamzdžio šoną.

Kasegreno židinio sistema

Daug patogesnė yra Kasegreno židinio sistema. Joje, vietoj pakreipto plokščio veidroždio, statmenai šviesos pluoštui dedamas iškilasis hiperbolinis veidrodis, kuris atlieka dvi funkcijas:
• nukreipia šviesą atgal į didyjį veidrodį,
• pailgina židinio nuotolį, t.y. sumažina teleskopo šviesingumą.
Šviesos pluoštas sklinda pro skylę didžiojo veidrodžio centre ir susirenka židinio plokštumoje tuoj už veidrodžio. Vamzdžio gale patogu tvirtinti bet kokį stebėjimo prietaisą.

Kude židinio sistema

Dar viena reflektoriaus sistema yra vadinama Kude židiniu. Jame be Kasegreno veidrodžio, dar montuojamas plokščias veidrodis, nukreipiantis šviesos pluoštą į skylę, esančią teleskopo korpuso šone. Teleskopų su Kude židiniu labai mažas šviesingumas.

Tiesiaeigis šviesos sklidimas

Šviesos energijos sklidimo kryptį nurodo spinduliai – linijos, statmenos bangų frontams. Bandymais yra nustatyta, kad optiškai vienalytėje medžiagoje šviesa sklinda tiesiai, t.y. tiesiomis linijomis. Šviesos spindulio skerspjūvis turi būti pakankamai mažas, tačiau daug didesnis už bangos ilgį. Šių apribojimų priežastis – difrakcijos ir interferencijos reiškiniai.
Šviesa sklinda tiesiai, kol pasiekia kitą terpę. Dviejų skirtingų terpių riboje šviesa dalinai atsispindi, dalinai lūžta pereidamas į kitą terpę.
Atspindys gali būti dvejopas. Tai priklauso nuo abiejų terpių ribos savybių. Kada terpė yra paviršius, kurio nelygumai yra žymiai mažesni už bangos ilgį, tai atspindys vadinamas – veidrodiniu. Siauru pluoštu į tokį paviršių krintantys lygiagretūs spinduliai, atsispindi ir sklinda siauru pluoštu artimomis kryptimis. Kada paviršiaus nelygumai daug didesni už bangos ilgį, tokioje terpių riboje siauras pluoštas išsklaidomas įvairiomis kryptimis. Toks atspindys vadinamas difuziniu ar sklaidžiuoju.

Šviesos spindulių eiga prizmėje

Šviesos spindulys, krisdamas į trikampę prizmę, lūžta sąlyčio taške ir nukrypsta nuo pirminės krypties. Išeidamas iš prizmės, spindulys lūžta dar kartą ir dar daugiau nukrypsta nuo pradinės krypties kampu δ. Spindulio nuokrypio kampas δ priklauso nuo prizmės medžiagos optinių savybių ir nuo jos laužiamojo kampo φ. Be to, bandymais įrodyta, kad jis priklauso ir nuo spindulio kritimo kampo α1. Didinant šį kampą, iš pradžių nuokrypis mažėja, pasidaro mažiausias ir vėliau vėl didėja. Spindulys nuo pirminės krypties nukrypsta mažiausiai tada, kai prizmėje jis eina lygiagrečiai prizmės pagrindui.

Visiško atspindžio dėsnis

Šviesai pereinant iš optiškai tankesnės terpės į optiškai retesnę (pvz., iš stiklo į orą), stebimas visiško atspindžio dėsnis. Didinant kritimo kampą, galima pasiekti tokią jos vertę αo, kad spindulys lūžtų 90o kampu, t.y. sklistų lygiagrečiai skiriamųjų medžiagų paviršiui. Šis kampas vadinamas ribiniu visiško atspindžio kampu.
Visiško atspindžio reiškinys panaudojamas šviesolaidžiuose, kurie sudaryti iš plonų skaidrių siūlelių. Kadangi jie padengti optiškai tankesne medžiaga, iš tų siūlų spinduliai negali ištrūkti ir daugkartinio atspindžio dėka šviesa siunčiama bet kokiu keliu. Šitaip perduodamus šviesos signalus nagrinėja pluoštinė šviesolaidžių optika.

Optinių sistemų sudarytų atvaizdų trūkumai

Optinių sistemų sudarytų atvaizdų trūkumus sukelia įvairios priežastys. Vieni trūkumai susidaro dėl labai plačių šviesos spindulių pluoštų, kiti todėl, kad spinduliai sklinda šalutinės optinės ašies kryptimis. Atvaizdų trūkumai skirstomi taip:
Sferinė aberacija
Spinduliai, sklisdami iš vieno taško plačiu pluoštu, praėję lęšį nebesusikerta viename taške. Kuo spindulių pluoštelis platesnis, tuo didesnė spindulių susikirtimo “dėmė” (ne taškas).

Chromatinė aberacija
Kadangi terpių šviesos lūžio rodiklis priklauso nuo šviesos bangos ilgio, tai lęšio lūžio rodiklis yra skirtingas skirtingos spalvos spinduliams. Dėl šios priežasties skirtingų spalvų atvaizdai susidaro skirtingais d atstumais nuo lęšio. Atvaizdai gaunami ne vienoje plokštumoje.

Astigmatizmas
Astigmatizmo reiškinys pasireiškia tada, kai šviečiantis taškas yra šalia optinės ašies ir spinduliuoja siaurą, pakrypusį į optinę ašį, spindulių pluoštą. Toks spindulių pluoštas, išėjęs iš taško ir perėjęs optinę sistemą, nebesusikerta taške.
Distorsija
Kada objekto atvaizdą sudaro nors ir siauras, bet dideliu kampu krintantis į optinę ašį spindulių pluoštas, tai jo atskirų dalių didinimas priklauso nuo spindulių kritimo kampo. Centrinės atvaizdo dalys yra padidintos daugiau arba mažiau negu kraštinės.
Koma
Šis reiškinys pasireiškia tada, kai spinduliuojantis platų spindulių pluoštą šviesos šaltinis yra šalia pagrindinės optinės ašies. Tada šviečiančio taško atvaizdas yra nelygiai apšviestas ir netaisyklingas skritulėlis, primenantis kometą.

Akis

Akies sandara

Žmogaus akies forma panaši į rutulį. Jos skersmuo apie 2,5 cm. Iš išorės akį dengia apsauginis baltas apvalkalas – sklera. Kitaip dar vadinama odena. Priekinė skaidri skleros dalis vadinama ragena. Už ragenos atitinkamu nuotoliu yra rainelė. Tarp ragenos ir rainelės yra skaidraus skysčio. Rainelėje yra anga – vyzdys. Jo skersmuo priklausomai nuo šviesos intensyvumo refleksiškai kinta nuo 2 iki 8 mm. Už vyzdžio yra lęšiukas – sluoksniuotas skaidrus į lęšį panašus kūnas. Tam tikras raumuo gali ribotai keisti lęšiuko formą. Dėl to, žiūrint į artimus daiktus, jis išsigaubia. Likusi akies dalis iki užpakalinės sienelės pripildyta skaidrios pusiau skystos medžiagos – stiklakūnio. Akies dugną dengia labai sudėtingas tinklo pavidalo apvalkalas – tinklainė. Tai išsišakojęs regimasis nervas su stiebelių ir kūgelių pavidalo nervų galūnėmis. Stiebeliai ir kūgeliai – šviesai jautrūs elementai.

Vaizdas akyje

Daikto atstumas nuo akies gali kisti, tačiau jo vaizdas tinklainėje visą laiką išlieka ryškus. Tai yra įmanoma todėl, kad lęšiukas gali keisti savo kreivumą. Žiūrint į daiktą, esantį arčiau akies, raumenys padaro lęšiuką iškilesnį ir jis stipriau laužia pro jį einančius spindulius. Ši akies savybė prisitaikyti prie atstumo iki matomų daiktų vadinama akomodacija.
Jei vaizdas tinklainėje susidaro toks mažas, kad telpa vienoje nervo galūnėje, tai žmogus tą vaizdą suvokia kaip vieną tašką. Kad du taškai nesusilietų į vieną , atstumas tarp jų vaizdų tinklainėje turi apimti ne mažiau kaip dvi nervų galūnes. Regėjimo kampas turi būti didesnis nei 1min.
Atstumas iš kurio patogiausia žiūrėti į daiktą, vadinamas geriausio matymo nuotoliu. Normaliai akiai jis yra 25cm.
Normalios neįtemtos akies židinys yra tinklainėje. Tačiau yra akių, kurių židinys tomis pačiomis sąlygomis yra prieš tinklainę ar už jos.
Žiūrint į daiktą dvejomis akimis, kiekvienos akies tinklainėje susidaro to daikto vaizdas ir du regimieji įspūdžiai šiuo atveju susilieja į vieną. Žiūrėdami juntame visus tris matavimus: plotį, aukštį ir gylį. Aiškiai skiriame kurie daiktai yra arčiau, o kurie toliau. Žiūrint viena akimi trijų matavimų erdvė suvokiama žymiai blogiau.

Akies akomodacija

Akies, kaip optinio prietaiso, svarbi savybė – sugebėjimas automatiškai keisti optinės sistemos parametrus priklausomai nuo to, ką akis mato. Tokia savybė vadinama akomodacija. Akomodacijos sritis nusakoma dviejų taškų padėtimi:

▪ Tolimasis akomodacijos taškas nusakomas padėtimi daikto, kurio atvaizdas gaunamas akies tinklainėje, neįtempus raumens. Normalios akies tolimasis akomodacijos taškas yra begalybėje.

▪ Artimasis akomodacijos taškas.

Akis – optinė sistema

Akies optinę sistema – tai glaudžiamasis kintamo židinio nuotolio lęšis. Akies optinę sistemą sudaro ragena, skaidrus skystis, lęšiukas, stiklakūnis. Šviesos spinduliai patekę į akį lūžta ragenos paviršiuje. Toliau juos papildomai dar laužia lęšiukas bei stiklakūnis. Lęšį praėję spinduliai susikerta tinklainėje ir sudaro tikrąjį, sumažintą ir apverstą daikto atvaizdą. Šis sudirgina regimojo nervo galūnes, kuriais perduodamas signalas smegenims. Čia atvaizdas yra apverčiamas ir matomas teisingas vaizdas.
Akies optinės sistemos optinis centras yra 5 mm atstumu nuo ragenos. Kai akies raumuo atpalaiduotas, optinės sistemos laužiamoji geba – 59 D, kai maksimaliai įtemptas – 70 D.

Trumparegystė ir toliaregystė

Kada akomodacijos taškai nepatenka į tolimo ir artimo akomodacijos taškų ribą, žmogus vadinamas trumparegiu arba toliaregiu.
Trumparegio žmogaus akyje tolimų daiktų atvaizdai susidaro ne tinklainėje, bet prieš ją. Tokie žmonės tolimus atvaizdus mato neryškius. Tolimasis akomodacijos taškas nėra labai toli, o geriausio matymo nuotolis taip pat mažesnis.
Toliaregio žmogaus akyje tolimo daikto atvaizdas susidaro už tinklainės. Stebint artimus daiktus akis dar akomoduoja, kada atstumas iki daikto didesnis už 25 cm.

Akiniai

Tam, kad žmogus regėtų normaliai, t.y., kad atvaizdai susidarytų tinklainėje, naudojami papildomi lęšiai – akiniai.
Trumparegiams padeda akiniai mažinantys optinę gebą, todėl naudojami sklaidomieji lęšiai. Perėję per tokį lęšį, lygiagretūs spinduliai akimi jaučiami kaip sklindantis iš tolimo akomodacijos taško, esančio begalybėje. Tada trumparegis žmogus gali matyti tolimus daiktus. Trumparegių akinių laužiamoji geba neigiama.
Toliaregiams padeda akiniai, didinantys optinę gebą. Šiuo atveju, naudojami glaudžiamieji lęšiai. Perėję per tokį lęšį, lygiagretūs spinduliai, lūžę lęšiuke, mažiau prasiskleis ir susikirs tinklainėje. Toliaregių akinių laužiamoji geba teigiama.

Literatūra

1. http://lt.wikipedia.org/wiki/Mikroskopas
2. www.astro.lt/enciklopedija/t/teleskopas.html
3. http://ik.su.lt

Leave a Comment