Radioaktyvumas
Nemažai fizikinių reiškinių buvo pastebėta laimingoatsitiktinumo dėka. Taip atsitiko ir su radioaktyvumu. 1896 m. Prancūzų mokslininkas Anri Bekerelis (Becquerel),atlikdamas bandymus su urano druskomis, atsitiktinai aptiko, kad viena jųpaveikė gerai supakuota fotografinę plokštelę. A. Bekerelis spėjo, kadurano drusks savaime, be išorinių veiksnių įtakos, skleidžia kažkokiusnežinomus spindulius, kurie lengvai praeina pro neskaidrius kūnus.Medžiagos savybė savaime skleisti tokius spindulius buvo pavadintaradioaktyvumu (lot. Radio – spinduliuoju). Išbandes įvairius uranocheminius junginius, A. Bekerelis nustatė, kadradioaktyvumas būdingas nejunginiams, o cheminiam elementui uranui, jo atomų branduoliams.
Radioaktyvumo atradimas
Šių spindulių prigimtį pavyko išsiaiškinti atliekant tokįbandymą. Švino gabale buvo išgręžtas siauras kanalas, o jo dugne padėtasnedidelis gabalėlis radioaktyviosios medžiagos. Jos skleidžiami spinduliaiiš kanalo ėjo siauru pluoštu ir priešais kanalą pastatytoje fotografinėjeplokštelėje paliko tamsią dėmę. Praleistas tarp dviejų stipriai įelektrintųplokščių, šis pluoštas suskildavo į tris pluoštelius ir palikdavo dėmestrijose fotografinės plokštelės vietoje. Pagal šiuos pėdsakus buvonustatyta, kad elekrinis laukas tuos spindulius veikia nevienodai. Magnetiniame lauke spindulių pluoštas taip pat suskildavo įtris pluoštelius. Minėtas bandymas parodė, kad spinduliai yra trejopi. Pagalpirmąsias graikų abėcėlės raides jie buvo pavadinti α (alfa), β (beta), µ(gama) spinduliais. Atliktus detalesnius bandymus, paaiškėjo, kad: • α spinduliai yra helio atomų branduoliai; • β spinduliai – greitai skriejančių elektronų srautas; • µ spinduliai – labai trumpos elektromagnetinės bangos. Kadangi α spindulių krūvis teigiamas, tai tie spinduliainukrypdavo neigiamai įelektrintos plokštelės link, tuo tarpu neigiamą krūvįturintys β spinduliai – teigiamai įelktrintos plokštės link. µ spinduliųsklidimo krypties laukas nepasikeisdavo. Drauge buvo nustatyta, kad α ,β ir µ spinduliai prasiskverbiapro įvairias medžiagas nevienodai. Pavizdžiui, α spinduliai praeina tik pro
popieriaus lapą ar 4 – 10 cm storio oro sluoksnį, β spinduliai – pro 4 – 5mm storio aliuminio plokštelę, o µ spinduliai – net pro storą švinoplokštę. Taigi nuo α spindulių gali apsaugoti drabužiai, nuo β spindulų –namų sienos, o nuo µ spindulių – tik storas švino ar kelių metrų storiobetonas.Su radioaktyvumu susiję reiškiniai
Tyrinėjant radioaktyviąsias medžiagas, išryškėjo daug neįprastųdalykų. Radioaktyviųjų elementų spindulivimo intensyvumas praktiškainepakisdavo ištisomis paromis, mėnesiais ir net metais. Jam nedarė jokiosįtakos nei šildymas, nei slėgio didinimas. Tai rodo, kad šis reiškinys yraypatingas virsmas. Radioaktyvus preparatas ilgus metus nenutrūkstamai spinduliavoenergiją, taigi jis buvo truputį šiltesnis už aplinką. Iš kur gi imama šienergija? Buvo spėjama, kad kinta patys atomai
Radioaktyvių spindulių stebėjimo prietaisai
Radioaktyviosios spinduliuotės sudedamosioms dalims stebėti buvosukurta nemažai įvairių prietaisų. Daugelio jų veikimas pagrįstas daleliųir gama spindulių juonizuojančiuoju bei fotocheminiu poveikiu. Geigerio ir Miulerio skaitiklis. Šį 1928 m. Sukonstruotąprietaisą sudaro metalinis plonomis sienelėmis ar iš vidaus metalizuotasstiklinis vamzdelis (katodas). Jo viduje iš ilgai ašies ištemptas plonasmetalinis siūlas (anodas). Vamzdelis pripilditas vandenilio, helio, argonoir kitų dujų. Tarp vamzdelio vidinio paviršiaus ir metalinio siūlo (t. Y.Tarp katodo ir anodo) įjungiamas aukštosios įtampos srovė šaltinis stipriamelektriniam laukui sukurti. Į skaitiklį patekusi elektringoji dalelė, pavyzdžiuielektronas, jonizuoja dujas – atplėšia nuo jonų atomų elektronus. Susidaręteigiamieji jonai judakatodo link, o elektronai – anodo link. Taigiatsiranda trumpalaikė elektros srovė, kuri sustiprinama ir perduodama ispecialų skaičiavimo įrenginį. Tokiu būdu galima tiksliai užregistruoti įskaitiklį patenkančias daleles, kurios gali jonizuoti dujas. Vilsono kamera. Anglų fizikas Čarlzas Vilsonas (Wilson; 1896 –1959) 1912 m. Sukonstravo vadinamąją Vilsono kamerą – prietaisąelektringųjų dalelių pedsakams stebėti ir fotografuoti. Vilsono kamera – tai hermetiškai uždarytas indas, pripildytas
sočiųjų vandens ar alkoholio garų. Kameros tūrį galima keisti stūmokliu.Stūmoklį staiga patraukus į dešinę, kameros tūris padidėja, o garų slėgisir temperatūra sumažėja. Garai atvėsta ir pasidaro persotintieji. Jeigu tuometu į kamera patenka elektringoji dalelė, tai ji jonizuoja kamerojeesančių garų atomus (molekules). Susidarę jonai tampa kondencacijoscentrais, ir daleles kelyje atsiranda smulkių ruko lašelių ruožas – trekas(angl. Track – pėdsakas, vėžė). Treką galima stebėti ir fotografuoti. Dalelių pedsakai Vilsono kameroje teikia daugiau informacijosnegu skaitikliai. Pagal trekų pobūdį galima apskaičiuoti dalelių masę,energiją, greitį ir kt. Storasluoksnių fotoemulsijų metodas. Greitos elektringosiosdalelės, patekusiosį storą fotografinės emulsijos sluoksnį, išplėšiaelektronus iš atskirų emulsiją sudarančių atomų ir palieka paslėptąpėdsaką. Ryškinant iš jo atkuriamas dalelės trekas. Iš treko ilgio irstorio galima nustatyti dalelės masę bei energiją.Žalingas radioaktyvumo poveikis gyvajam organizmui
Alfa, beta ir gama spindulius nuolat skleidžiamūsųaplinka. Tačiau jų poveikis labai menkas, ir gyvieji organizmai yra prie joprisitaikę. Labai jautrius vidaus organus iš dalies saugo oda. Vis dėl to kai atmosferoje bandomi branduoliniaiužtaisai, įvyksta avarijos atominėse elektrinėse, aplinkos radioaktyvumasgali labai padidėti ir pakenkti žmonių sveikatai. Radioaktyviosiosmedžiagos ypač pavojingos tada, kai patenka į organizmą su maistu ir oru.Pavyzdžiui, po Černobylio atominės elektrinės avarijos į ganyklas galėjokai kur patekti radioaktyviųjų medžiagų. Tokią žolę ėdančių karvių pienaslabai kenksmingas. Negalima valgyti ir radioaktyviomis madžiagomisužterštame miške surinktų grybų ar užterštame ežere sugautų žuvų. Radioaktyvumo poveikis žmogaus organizmui priklauso nuo: • spindulių rūšies ir intensyvumo; • spinduliavimo trukmės; • organizmo jautrumo.
Įvairių spindulių poveikis gyvam organizmui
Iš išorės veikiantys α spinduliai mažai pavojingi – nuo jų
saugo oda. Tačiau patekusių į organizmo vidų pro kvėpavimo takus, burną ar sužeistą odą radioaktyviųjų medžiagų skleidžiami α spinduliai (vidiniai spinduliai) labai kenkia, nes mažame tūryje sukuria daug jonų. Šiuo pažiūriu pavojingiausios medžiagos yra radis ir polonis. Radis kaupiasi kauluose, todėl sutrinka baltųjų ir raudonųjų kraujo kūnelių gamyba. Žmogus suserga mažakraujyste. β spinduliai prasiskverbia pro suragėjusį odos sluoksnį į gyvus audinius ir gali smarkiai nudenginti odą. Ji pasidaro sausa , o nagai trapūs. Spinduliai kartais sukelia net odos vėžį. Jiems labai jautrios akys. µ spinduliai labai skvarbūs, todėl gali paveikti giliai organizme esančius audinius ir sukelti kraujo sudėties pakitimus, mažakraujystę, kataraktą (akies lešiuko drumstį), viduriavimą ir kt.Radioaktyvumo taikymas
Radioaktyvumo poveikis nevisada žalingas. Radioaktyviųjų medžiagų skleidžiamais spinduliais medicinoje diagnozuojamos ir gydomos įvairios ligos. Antai nedideliais radioaktyvaus natrio kiekiais tiriama kraujo apytaka, radioaktyvaus jodo preparatais diagnozuojama Bazedovo liga (skydliaukės veiklos sutrikimas). Kadangi greitai besidalijančias ląsteles (pavyzdžiui, vėžio) šie spinduliai ardo sparčiau, jais švytinami piktybiniai augliai. Taip sustabdomas jų plėtimasis. Pramonėje tais spinduliais tiriama metalo liejinių sandara – nustatoma, ar juose nėra defektų. Žemės ūkyje švitinimu paspartinimas augalų ir gyvulių augimas, gerinama jų kokybė: apšvitintos sėklos greičiau sudygsta, vynuogės sukaupia daugiau cukraus ir pan. Archeologams šie spinduliai padeda apskaičiuoti senovinių organinės kilmės daiktų (pavyzdžiui, Egipto mumijų) amžių.
Fizikai tyrinėję rdioaktyvumo reiškinį
Anri Bekerelis gimė 1852 12 15 Paryžiuje – mirė 1908 0825. Prancūzų fizikas Paryžiaus MA akademikas (1889 m.) Nuo 1895 m.Paryžiaus palitechnikos mokyklos profesorius. Svarbiausi darbai iš optikos, elektros, magnetizmo,fotochemijos, elektrochemijos ir meterologijos. Tirdamas įvairiųliuminescuojančių medžiagų veikimą pro neskaidrią pertvarą į fotoplokštelę1896 m. atrado urano radioaktyvųjį spinduliavimą. Nobelio premija 1903 m.
Vilhelmas Konradas Rentgenas gimė 1845 03 27 Leupe(prie Diuselfordo) mirė 1923 02 10 Miunchene. Vokiečių fizikas 1868 m.baigė Ciuricho aukštąją technikos mokyklą. 1876 – 79 m. Strasbūro, 1879 –88 Gyseno universitetų profesorius. Nuo 1888 m. Viurcburgo universitetofizikas instituto direktorius, nuo 1894 m. to universiteto rektorius. 1900 – 20 m. Miuncheno universiteto profesorius.Pirmasis fizikas, gavęs Nobelio premiją (1901 m.). 1888 m. eksperimentiškaiįrodė, kad judančio elektriškai polimiruoto dielektriko sukurtas magnetinislaukas (rentgeno srovė) tapatus elektrinės srovės sukurtam magnetiniamlaukui. 1895 m. atrado spindulius, kuriuos pavadino xspinduliais (rentgeno spinduliais) ir ištyrė jų savybes, numatė spinduliųpritaikymo galimybes medicinoje ir technikoje. Svarbus pjeroelektrinių irpiroelektrinių kristalų savybių, elektrinių ir optinių reiškinių ryšiokristaluose tyrimai. Labai tiksliai išmatavo įvairių fizikų konstatas. Atradimai buvo viena šiuolaikinės atomo teorijos ištakų.Rentgeno srovės atradimas davė pradžią H. A. Lorenco elektroniniaiteorijai, o Rentgeno spindulių atradimas tiesiog stimuliavo radioaktyvumoatradimą. Pjeras Kiuri gimė Paryžiuje, Kiuvjė gatvėje, 1859 m.gegužės 15 d. Jo tėvas Eženas Kiuri – gydytojas, irgi gydytojo sūnus, kilęsiš Elraso, protestantas. Kiuri giminė kurią kadaise sudarė kuklūsmiestelėnai, iš kartos į kartą augino išprūsusius žmones, mokslininkus.Pjero tėvas dėl duonos kąsnio priverstas verstis gydytojo praktika, karštaidomėjosi moksliniais tyrimais. Jis dirbo asistentu Gamtos mokslų muziejujeir parašė keletą darbų apie skiepijimą nuo tiuberkuliozės. Laisvas mokymas duoda vaisių: šešiolikos metų Pjerasišlaiko vidurinio mokslo egzaminus, aštuoniolikos – gauna licenciatodiplomą. Devyniolikos metų tampa profesoriaus Dereno asistentu gamtosmokslų fakultete ir penkerius metus eina tas pareigas. Drauge su broliuŽaku, irgi licenciatu ir asistentu Sorbonoje, dirba tiriamąjį darbą.Netrukus du jauni fizikai atskleidžia svarbų reiškinį – pjeroelektrą, otesdami eksperimentus, išranda naują prietaisą – kvarcinį pjerometrą,kuriuo galima elektrinius procesus pakeisti mechaniniais ir atvirkščiai. 1883 m. broliai išsiskiria: Žakas skiriamasprofesoriumi Monpeljė, Pjeras ima vadovauti praktiniam studentų užsiėmimasParyžiaus fizikos ir chemijos mokykloje. Nors tos pareigos atima dauglaiko, Pjeras toliau darbuojasi kristalų fizikos srityje. Šį darbąapvainikuoja jo atskleistas „simetrijos principas“, tapęs vienu iššiuolaikinio mokslo pagrindų. Pjeras Kiuri išranda ir sukonstruoja moksliniamstikslams ultra jautrias svarstykles, vadinamąsias „Kiuri svarstykles“,paskui pradeda tirti magnetizmą ir pasiekia nepaprastą rezultatą:atskleidžia pagrindinį dėsnį, „Kiuri dėsnį“. Jis taip pat kartu su savo žmona Marija Sklodovska –Kiuri bei Anri Bekereliu labai daug nusipelnė tirdami radioaktyvumoreiškinį. 1906 m. jis išsiblaškęs ėjo per gatvę ir žuvo po vežimoratais. Marija Sklodovska – Kiuri – Radioaktyviųjų elementųtyrimo pradininkė, pirmoji garsi moteris fizikė, du kartus Nobelio prmijoslaureatė. Marija Sklodovska – Kiuri gimė 1867 m. lapričio 7 d.Varšuvoje mokytojų šeimoje. Tėvas dėstė fiziką ir matematiką įvairiosemiesto mokyklose, buvo kelių vadovėlių autorius, motina vadovavo mergaičiųmokyklai. Marija buvo jauniausia iš penkių vaikų. Stebėdama, kaipmokosi sesuo, Marija nejučia išmoko skaityti, nors tėvai kurį laiką jai dardraudė skaityti knygas. Po 1863 m. šeimoje vyravo patriotinės, auticarinėsnuotaikos. Tuo metu lenkų vaikai turėjo nuo pirmos klasės mokytis rusųkalbos, šnekėti gimtąją kalba buvo draudžiama šnekėti net per pertraukas.Marija turėjo puikią atmintį. Nors klasėje ji buvo pora metų jaunesnė uždrauges, bet mokėsi geriausiai. Mokykloje M. Sklodovska išmoko keturias užsieniokalbas, tačiau labiausiai ją traukė gamtos mokslai. Jos mėgstam,asužsiėmimas buvo ateiti į tėvo kabinetą ir apžiūrėti spintoje sukrautusfizikos bei chemijos prietaisus. Šešiolikmetė Marija baigė gimnaziją auksomedaliu, tačiau jos noras mokytis fizikos ir matematikos Varšuvosuniversitete negalėjo būti įgyvendintas, nes moterys nebuvo priimamos. M. Sklodovska sugalvojo ir pasiūlė vyresniąjai sesereitokį planą: Marija dirbs gubernantera privačia mokytoja ir padės seseriaistudijuoti mediciną, o kai ši baigs studijas, tada mokės už Marijos fizikosstudijas Sorbanos universitete. 1891 m. būdama 24 – erių metų, Marija pagaliau įstojoį Sorbonos universiteto Gamtos mokslų fakultetą. Taupydama pinigus, jigyveno mažame, šaltame kambarėlyje pastogėje, vilkėjo vienintėlę suknelę,kartais ji net nualpdavo iš alkio, atsisakydavo pramogų. M. Sklodovska matėvienintėlį tikslą – kuo greičiau sėkmingai užbaigti studijas. 1893 m. jigavo fizikos, o kitais metais matematikos mokslų licenciatės diplomus.Marija grįžo į Varšuvą, bet jos pažystami išrūpino jai valstybinęstipendiją dar metams Paryžiuje tęsti aukštesnes studijas. M. Sklodovskos moksslinis vadovas pasiūlė jaiišmatuoti įvairių rūšių plieno magnetines charakteristikas. Ieškodamaerdvesnės laboratorijos, kur galėtų atlikti tuos matavimus, Marijasusipažino su fizikos ir chemijos mokyklos dėstytoju Pjeru Kiuri. Jis buvošešeriais metais vyresnis iž Mariją, talentingas fizikas, jau pagarsėjęsmedžiagų magnetinių savybių ir kristalų tyrinėjimais, neseniai apgynęsdaktaro disertaciją. Juos suartino meilė mokslui, panašios charakteriosavybės: kuklumas, atkaklumas, pareigingumas. Vis dėl to Marija tik popusantrų metų draugystės apsisprendė tekėti už P. Kiuri – vedybos reiškėišsiskyrimą su tėvyne bei artimaisiais ir atsisakymą savo nuostatospripažinti tik meilę mokslui. Vestuvės įvyko 1895 m. be bažnytinių apeigų,nes Pjeras ateistas, o Marija irgi seniai nebevaikščiojo į bažnyčią.Giminaičiai jiems padovanojo du dviračius, ir kelionės dviračiais peratostogas bei šventadieniais tapo Kiuri šeimos tradicija. 1896 m. M. Kiuri išlaikė egzaminą, suteikiantį jaiteisę dėstyti aukštojoje mokykloje, ir pagimdė dukrą Ireną. Vaikas ir namųrūpesčiai atimdavo daug laiko, bet Kiuri nekeitė sprendimo rašyti daktarodisertaciją. Ieškodama temos, ji pažiūrėjo mokslinius žurnalus, tarėsi suvyru ir nusprendė tirti naują, prieš pusantrų metų A. Bekerelio atrastąreiškinį. 1895 m. pbaigoje V. K. Rentgenui aptikus jo vardupavadintus spindulius, kilo didelis susidomėjimas jais. Rentgeno spinduliusskleidė stiklas, veikiamas katodinių spindulių (elektronų) pluoštelio. A.Bekerelis ėmėsi tikrinti prielaidą, kad medžiagos, kurios švyti dėl saulėsspindulių poveikio, taip pat gali skleisti Rentgeno spindulius. Prielaidanepasitvirtino, tačiau Bekerelis, naudodamas kaip fluorescuojančią medžiagąurano druską, nustatė kad ji visą laiką savaime skleidžia kitokiusskvarbius, neregimus spindulius. Fizikams jie pasirodė mažiau įdomūs neguRentgeno spinduliai, tad kurį laiką Bekerelis vienas tyrinėjo jų savybes. Urano, arba Bekerelio spinduliai ne tik veikėfotografinę plokštelę, bet ir juonizuodavo aplinkinį orą. Jis tapdavolaidus elektrai. M. Kiuri panaudojo šią savybę urano aktyvumui matuoti. JInustatė, kad jo nekeičia slėgimas, kaitinimas bei kitokie fizikiniai beicheminiai poveikiai – medžiagos, turinčios urano, aktyvumas visada buvoproporcingas joje esančiam urano kiekiui. Vadinasi, tai yra urano atomųsavybė, liūdijanti, kad jų viduje vyksta kažkokie nežinomi procesai. M.Kiuri ėmė ieškoti kitų elementų, kurie skleistų panašius spindulius, irnustatė, jog ši savybė dar būdinga ir toriui. Bendrą reiškinį ji pavadinoradioaktyvumu (lot. Radio – spinduliuoju, activus – veiklus), o tokiuselementus radioaktyviaisiais. Ištirdami uranito chemines dalis, M. ir P. Kiuri aptikonet du naujus cheminius elementus. Apie vieno iš jų atrdimą paskelbta 1898m. vasarą, ir M. Kiuri tėvynės garbei buvo pavadintas poloniu. Antrojoelemento uranite buvo gerokai mažiau, užtat daug aktyvesnis, taigi jam,atrastam tų pačių metų pabaigoje, Kiuri parinko radžio vardą. Elementųegzistavimas buvo įrodytas fizikiniais matavimais, tačiau kad chemikaipripažintų naują elementą, reikėjo išskirti nors nedidelį jo kiekį irnustatyti atominę masę bei chemines savybes. 1902 m. buvo išskirta viena dešimtoji gramo radžiochlorido, vėliau pavyko gauti gryną radį – jis pasirodė esąs blizgantisbaltas metalas, du milijonus kartų aktyvesnis už uraną. Dėl šios savybėsradis buvo iš karto pradėtas naudoti medicinoje, piktybinėms ląstelėmsnaikinti. M. ir P. Kiuri atsisakė imti patentą ir nemokamai perduodavoinformaciją apie radžio gavimo būdą kitiems mokslininkams beiverslininkams. 1903 m. M. Kiuri pagaliau rado laiko apginti daktarodisertaciją. O tų pačių metų pabaigoje jai kartu su vyru ir A. Bekereliubuvo suteikta Nobelio premija už radioaktyvumo reiškinio tyrimus. Tik po toP. Kiuri buvo paskirtas katedros vedėju Sorbonos universitete, tuo tarpu jožmonai pasiūlyta dirbti tik adjutantu toje katedroje. Jie labiausiai norėjogros laboratorijos,tačiau patalpos jai buvo skirtos po atkaklių derybų, oįsirengti reikėjo patiems. P. Kiuri nedaug teko pasinaudoti ta laboratorija – 1906m. jis išsiblaškęs ėjo per gatvę ir žuvo po vežimo ratais. M. Kiuri pirmajai moteriai Prancūzijos istorijoje, buvopasiūlyta profesoriaus vieta. Pirmąją paskaitą ji pradėjo tuo pačiu skiniu,kuriuo jos vyras buvo užbaigęs savąją. Po netekties Marija pasidarė daruždaresnė, atsidėjo mokslams ir dviems dukterims. 1910 m. ji išleidosvarbiausią savo veikalą „Radioaktyvumas“. 1911 m. M. Kiuri buvo iškeltakandidate į Paryžiaus mokslų akademiją, tačiau jos nariai nesutikoįsileisti į savo tarpą pirmosios moters. Nobelio premijos komitetas vėlpasirodė esąs objektyvesnis – 1911 m. M. Kiuri gavo antrąją Nobelio premiją(pagal nuostatas P. Kiuri po mirties jau negalėjo jos pelnyti). 1914 m. M.Kiuri pavyko įgyvendinti savo vyro svajonę – įkurti Paryžiuje Radžioinstitutą, kuriame būtų plėtojamas radioaktyvumo mokslas. Pirmo Pasaulinio karo metais M. Kiuri organizavokilnojamąsias Rentgeno laboratorijas sužeistiesiams tirti, rengė jomspersonalą. Dideliu džiaugsmu Lenkijos valstybė atsikūr, Marija buvokviečiama grįžti į tėvynę, tačiau ji jau nenorėjo nutraukti glaudžių saitųsu Prancūzija ir jos mokslu. M. Kiuri šlovė vis augo, įvairių šalių mokslo įstaigos irdraugijos jai skyrė daugybę garbės vardų, premijų bei pasižymėjimo ženklų.Motinos darbus ir sėkmę pratesė jos dukra Irena. Kartu su savo vyruFrederiku Žolio ji toliau tyrė radioaktyvumo reiškinį ir 1934 m. atradodirbtinį radioaktyvumą, už kurį pelnė dar vieną šeimynine Nobelio premiją. Laikui bėgant Marija Kiuri vis stipriau jautė jospatirtų radioaktyvumo dozių neigiamas pasekmes. 1934 m. liepos 4 d. ji mirėnuo radžio spindulių sukeltos kraujo ligos.Kauno Vilijampolės vidurinė mokykla
Referatas
Mokslininkai tyrinėję radioaktyvumo reiškinį
Darbą atliko:10b kl. mokiniai Mindaugas Baltrūnas ir Paulius Jakaitis Darbą tikrino:mokytoja Virginija Jurevičienė
Kaunas 2004
Turinys
1. Radioaktyvumas 2. Radioaktyvumo atradimas 3. Su radioaktyvumu susiję reiškiniai 4. Radiokatyvių spindulių stebėjimo prietaisai 5. Žalingas radioaktyvumo poveikis gyvajam organizmui 6. Įvairių spindulių poveikis gyvajam organizmui 7. Radioaktyvumo taikymas 8. Fizikai tyrinėję radioaktyvumo reiškinį