Mokslininkai tyrinėję radioaktyvumo reiškinį

Radioaktyvumas

Nemažai fizikinių reiškinių buvo pastebėta laimingo
atsitiktinumo dėka. Taip atsitiko ir su radioaktyvumu.

1896 m. Prancūzų mokslininkas Anri Bekerelis (Becquerel),
atlikdamas bandymus su urano druskomis, atsitiktinai aptiko, kad viena jų
paveikė gerai supakuota fotografinę plokštelę. A. Bekerelis spėjo, kad
urano drusks savaime, be išorinių veiksnių įtakos, skleidžia kažkokius
nežinomus spindulius, kurie lengvai praeina pro neskaidrius kūnus.
Medžiagos savybė savaime skleisti tokius spindulius buvo pavadinta
radioaktyvumu (lot. Radio – spinduliuoju). Išbandes įvairius urano
cheminius junginius, A. Bekerelis nustatė, kadradioaktyvumas būdingas ne
junginiams, o cheminiam elementui uranui, jo atomų branduoliams.

Radioaktyvumo atradimas

Šių spindulių prigimtį pavyko išsiaiškinti atliekant tokį
bandymą. Švino gabale buvo išgręžtas siauras kanalas, o jo dugne padėtas
nedidelis gabalėlis radioaktyviosios medžiagos. Jos skleidžiami spinduliai
iš kanalo ėjo siauru pluoštu ir priešais kanalą pastatytoje fotografinėje
plokštelėje paliko tamsią dėmę. Praleistas tarp dviejų stipriai įelektrintų
plokščių, šis pluoštas suskildavo į tris pluoštelius ir palikdavo dėmes
trijose fotografinės plokštelės vietoje. Pagal šiuos pėdsakus buvo
nustatyta, kad elekrinis laukas tuos spindulius veikia nevienodai.

Magnetiniame lauke spindulių pluoštas taip pat suskildavo į
tris pluoštelius.

Minėtas bandymas parodė, kad spinduliai yra trejopi. Pagal
pirmąsias graikų abėcėlės raides jie buvo pavadinti α (alfa), ββ (beta), µ
(gama) spinduliais.

Atliktus detalesnius bandymus, paaiškėjo, kad:

• α spinduliai yra helio atomų branduoliai;

• β spinduliai – greitai skriejančių elektronų srautas;

• µ spinduliai – labai trumpos elektromagnetinės bangos.

Kadangi α spindulių krūvis teigiamas, tai tie spinduliai
nukrypdavo neigiamai įelektrintos plokštelės link, tuo tarpu neigiamą krūvį
turintys β spinduliai – teigiamai įelktrintos plokštės link. µ spindulių
sklidimo krypties la

aukas nepasikeisdavo.

Drauge buvo nustatyta, kad α ,β ir µ spinduliai prasiskverbia
pro įvairias medžiagas nevienodai. Pavizdžiui, α spinduliai praeina tik pro
popieriaus lapą ar 4 – 10 cm storio oro sluoksnį, β spinduliai – pro 4 – 5
mm storio aliuminio plokštelę, o µ spinduliai – net pro storą švino
plokštę. Taigi nuo α spindulių gali apsaugoti drabužiai, nuo β spindulų –
namų sienos, o nuo µ spindulių – tik storas švino ar kelių metrų storio
betonas.

Su radioaktyvumu susiję reiškiniai

Tyrinėjant radioaktyviąsias medžiagas, išryškėjo daug neįprastų
dalykų. Radioaktyviųjų elementų spindulivimo intensyvumas praktiškai
nepakisdavo ištisomis paromis, mėnesiais ir net metais. Jam nedarė jokios
įtakos nei šildymas, nei slėgio didinimas. Tai rodo, kad šis reiškinys yra
ypatingas virsmas.

Radioaktyvus preparatas ilgus metus nenutrūkstamai spinduliavo
energiją, taigi jis buvo truputį šiltesnis už aplinką. Iš kur gi imama ši
energija? Buvo spėjama, kad kinta patys atomai

Radioaktyvių spindulių stebėjimo prietaisai

Radioaktyviosios spinduliuotės sudedamosioms dalims stebėti buvo
sukurta nemažai įvvairių prietaisų. Daugelio jų veikimas pagrįstas dalelių
ir gama spindulių juonizuojančiuoju bei fotocheminiu poveikiu.

Geigerio ir Miulerio skaitiklis. Šį 1928 m. Sukonstruotą
prietaisą sudaro metalinis plonomis sienelėmis ar iš vidaus metalizuotas
stiklinis vamzdelis (katodas). Jo viduje iš ilgai ašies ištemptas plonas
metalinis siūlas (anodas). Vamzdelis pripilditas vandenilio, helio, argono
ir kitų dujų. Tarp vamzdelio vidinio paviršiaus ir metalinio siūlo (t. Y.
Tarp katodo ir anodo) įjungiamas aukštosios įtampos srovė šaltinis stipriam
elektriniam laukui sukurti.

Į skaitiklį patekusi elektringoji dalelė, pavyzdžiui
elektronas, jonizuoja dujas – atplėšia nuo jonų atomų elektronus. Susidarę
teigiamieji jonai judakatodo link, o e

elektronai – anodo link. Taigi
atsiranda trumpalaikė elektros srovė, kuri sustiprinama ir perduodama i
specialų skaičiavimo įrenginį. Tokiu būdu galima tiksliai užregistruoti į
skaitiklį patenkančias daleles, kurios gali jonizuoti dujas.

Vilsono kamera. Anglų fizikas Čarlzas Vilsonas (Wilson; 1896 –
1959) 1912 m. Sukonstravo vadinamąją Vilsono kamerą – prietaisą
elektringųjų dalelių pedsakams stebėti ir fotografuoti.

Vilsono kamera – tai hermetiškai uždarytas indas, pripildytas
sočiųjų vandens ar alkoholio garų. Kameros tūrį galima keisti stūmokliu.
Stūmoklį staiga patraukus į dešinę, kameros tūris padidėja, o garų slėgis
ir temperatūra sumažėja. Garai atvėsta ir pasidaro persotintieji. Jeigu tuo
metu į kamera patenka elektringoji dalelė, tai ji jonizuoja kameroje
esančių garų atomus (molekules). Susidarę jonai tampa kondencacijos
centrais, ir daleles kelyje atsiranda smulkių ruko lašelių ruožas – trekas
(angl. Track – pėdsakas, vėžė). Treką galima stebėti ir fotografuoti.

Dalelių pedsakai Vilsono kameroje teikia daugiau informacijos
negu skaitikliai. Pagal trekų pobūdį galima apskaičiuoti dalelių masę,
energiją, greitį ir kt.

Storasluoksnių fotoemulsijų metodas. Greitos elektringosios
dalelės, patekusiosį storą fotografinės emulsijos sluoksnį, išplėšia
elektronus iš atskirų emulsiją sudarančių atomų ir palieka paslėptą
pėdsaką. Ryškinant iš jo atkuriamas dalelės trekas. Iš treko ilgio ir
storio galima nustatyti dalelės masę bei energiją.

Žalingas radioaktyvumo poveikis gyvajam organizmui

Alfa, beta ir gama spindulius nuolat skleidžiamūsų
aplinka. Tačiau jų poveikis labai menkas, ir gyvieji organizmai yra prie jo
prisitaikę. Labai jautrius vidaus organus iš dalies saugo oda.

Vis dėl to kai atmosferoje bandomi branduoliniai
užtaisai, įvyksta avarijos atominėse elektrinėse, aplinkos radioaktyvumas
gali l

labai padidėti ir pakenkti žmonių sveikatai. Radioaktyviosios
medžiagos ypač pavojingos tada, kai patenka į organizmą su maistu ir oru.
Pavyzdžiui, po Černobylio atominės elektrinės avarijos į ganyklas galėjo
kai kur patekti radioaktyviųjų medžiagų. Tokią žolę ėdančių karvių pienas
labai kenksmingas. Negalima valgyti ir radioaktyviomis madžiagomis
užterštame miške surinktų grybų ar užterštame ežere sugautų žuvų.

Radioaktyvumo poveikis žmogaus organizmui priklauso nuo:

• spindulių rūšies ir intensyvumo;

• spinduliavimo trukmės;

• organizmo jautrumo.

Įvairių spindulių poveikis gyvam organizmui

Iš išorės veikiantys α spinduliai mažai pavojingi – nuo jų

saugo oda. Tačiau patekusių į organizmo vidų pro kvėpavimo takus, burną

ar sužeistą odą radioaktyviųjų medžiagų skleidžiami α spinduliai

(vidiniai spinduliai) labai kenkia, nes mažame tūryje sukuria daug jonų.

Šiuo pažiūriu pavojingiausios medžiagos yra radis ir polonis. Radis

kaupiasi kauluose, todėl sutrinka baltųjų ir raudonųjų kraujo kūnelių

gamyba. Žmogus suserga mažakraujyste.

β spinduliai prasiskverbia pro suragėjusį odos sluoksnį į

gyvus audinius ir gali smarkiai nudenginti odą. Ji pasidaro sausa , o

nagai trapūs. Spinduliai kartais sukelia net odos vėžį. Jiems labai

jautrios akys.

µ spinduliai labai skvarbūs, todėl gali paveikti giliai

organizme esančius audinius ir sukelti kraujo sudėties pakitimus,

mažakraujystę, kataraktą (akies lešiuko drumstį), viduriavimą ir kt.

Radioaktyvumo taikymas

Radioaktyvumo poveikis nevisada žalingas. Radioaktyviųjų

medžiagų skleidžiamais spinduliais medicinoje diagnozuojamos ir gydomos

įvairios ligos. Antai nedideliais radioaktyvaus natrio kiekiais tiriama

kraujo apytaka, radioaktyvaus jodo preparatais diagnozuojama Bazedovo

liga (skydliaukės veiklos sutrikimas). Kadangi greitai besidalijančias

ląsteles (pavyzdžiui, vėžio) šie spinduliai ardo sparčiau, jais švytinami

piktybiniai augliai. Taip sustabdomas jų plėtimasis.

Pramonėje t

tais spinduliais tiriama metalo liejinių

sandara – nustatoma, ar juose nėra defektų. Žemės ūkyje švitinimu

paspartinimas augalų ir gyvulių augimas, gerinama jų kokybė: apšvitintos

sėklos greičiau sudygsta, vynuogės sukaupia daugiau cukraus ir pan.

Archeologams šie spinduliai padeda apskaičiuoti senovinių organinės

kilmės daiktų (pavyzdžiui, Egipto mumijų) amžių.

Fizikai tyrinėję rdioaktyvumo reiškinį

Anri Bekerelis gimė 1852 12 15 Paryžiuje – mirė 1908 08
25. Prancūzų fizikas Paryžiaus MA akademikas (1889 m.) Nuo 1895 m.
Paryžiaus palitechnikos mokyklos profesorius.

Svarbiausi darbai iš optikos, elektros, magnetizmo,
fotochemijos, elektrochemijos ir meterologijos. Tirdamas įvairių
liuminescuojančių medžiagų veikimą pro neskaidrią pertvarą į fotoplokštelę
1896 m. atrado urano radioaktyvųjį spinduliavimą. Nobelio premija 1903 m.

Vilhelmas Konradas Rentgenas gimė 1845 03 27 Leupe
(prie Diuselfordo) mirė 1923 02 10 Miunchene. Vokiečių fizikas 1868 m.
baigė Ciuricho aukštąją technikos mokyklą. 1876 – 79 m. Strasbūro, 1879 –
88 Gyseno universitetų profesorius. Nuo 1888 m. Viurcburgo universiteto
fizikas instituto direktorius, nuo 1894 m. to universiteto rektorius.

1900 – 20 m. Miuncheno universiteto profesorius.
Pirmasis fizikas, gavęs Nobelio premiją (1901 m.). 1888 m. eksperimentiškai
įrodė, kad judančio elektriškai polimiruoto dielektriko sukurtas magnetinis
laukas (rentgeno srovė) tapatus elektrinės srovės sukurtam magnetiniam
laukui.

1895 m. atrado spindulius, kuriuos pavadino x
spinduliais (rentgeno spinduliais) ir ištyrė jų savybes, numatė spindulių
pritaikymo galimybes medicinoje ir technikoje. Svarbus pjeroelektrinių ir
piroelektrinių kristalų savybių, elektrinių ir optinių reiškinių ryšio
kristaluose tyrimai. Labai tiksliai išmatavo įvairių fizikų konstatas.

Atradimai buvo viena šiuolaikinės atomo teorijos ištakų.
Rentgeno srovės atradimas davė pradžią H. A. Lorenco elektroniniai
teorijai, o Rentgeno spindulių atradimas tiesiog stimuliavo radioaktyvumo
atradimą.

Pjeras Kiuri gimė Paryžiuje, Kiuvjė gatvėje, 1859 m.
gegužės 15 d. Jo tėvas Eženas Kiuri – gydytojas, irgi gydytojo sūnus, kilęs
iš Elraso, protestantas. Kiuri giminė kurią kadaise sudarė kuklūs
miestelėnai, iš kartos į kartą augino išprūsusius žmones, mokslininkus.
Pjero tėvas dėl duonos kąsnio priverstas verstis gydytojo praktika, karštai
domėjosi moksliniais tyrimais. Jis dirbo asistentu Gamtos mokslų muziejuje
ir parašė keletą darbų apie skiepijimą nuo tiuberkuliozės.

Laisvas mokymas duoda vaisių: šešiolikos metų Pjeras
išlaiko vidurinio mokslo egzaminus, aštuoniolikos – gauna licenciato
diplomą. Devyniolikos metų tampa profesoriaus Dereno asistentu gamtos
mokslų fakultete ir penkerius metus eina tas pareigas. Drauge su broliu
Žaku, irgi licenciatu ir asistentu Sorbonoje, dirba tiriamąjį darbą.
Netrukus du jauni fizikai atskleidžia svarbų reiškinį – pjeroelektrą, o
tesdami eksperimentus, išranda naują prietaisą – kvarcinį pjerometrą,
kuriuo galima elektrinius procesus pakeisti mechaniniais ir atvirkščiai.

1883 m. broliai išsiskiria: Žakas skiriamas
profesoriumi Monpeljė, Pjeras ima vadovauti praktiniam studentų užsiėmimas
Paryžiaus fizikos ir chemijos mokykloje. Nors tos pareigos atima daug
laiko, Pjeras toliau darbuojasi kristalų fizikos srityje. Šį darbą
apvainikuoja jo atskleistas „simetrijos principas“, tapęs vienu iš
šiuolaikinio mokslo pagrindų.

Pjeras Kiuri išranda ir sukonstruoja moksliniams
tikslams ultra jautrias svarstykles, vadinamąsias „Kiuri svarstykles“,
paskui pradeda tirti magnetizmą ir pasiekia nepaprastą rezultatą:
atskleidžia pagrindinį dėsnį, „Kiuri dėsnį“.

Jis taip pat kartu su savo žmona Marija Sklodovska –
Kiuri bei Anri Bekereliu labai daug nusipelnė tirdami radioaktyvumo
reiškinį.

1906 m. jis išsiblaškęs ėjo per gatvę ir žuvo po vežimo
ratais.

Marija Sklodovska – Kiuri – Radioaktyviųjų elementų
tyrimo pradininkė, pirmoji garsi moteris fizikė, du kartus Nobelio prmijos
laureatė.

Marija Sklodovska – Kiuri gimė 1867 m. lapričio 7 d.
Varšuvoje mokytojų šeimoje. Tėvas dėstė fiziką ir matematiką įvairiose
miesto mokyklose, buvo kelių vadovėlių autorius, motina vadovavo mergaičių
mokyklai.

Marija buvo jauniausia iš penkių vaikų. Stebėdama, kaip
mokosi sesuo, Marija nejučia išmoko skaityti, nors tėvai kurį laiką jai dar
draudė skaityti knygas. Po 1863 m. šeimoje vyravo patriotinės, auticarinės
nuotaikos. Tuo metu lenkų vaikai turėjo nuo pirmos klasės mokytis rusų
kalbos, šnekėti gimtąją kalba buvo draudžiama šnekėti net per pertraukas.
Marija turėjo puikią atmintį. Nors klasėje ji buvo pora metų jaunesnė už
drauges, bet mokėsi geriausiai.

Mokykloje M. Sklodovska išmoko keturias užsienio
kalbas, tačiau labiausiai ją traukė gamtos mokslai. Jos mėgstam,as
užsiėmimas buvo ateiti į tėvo kabinetą ir apžiūrėti spintoje sukrautus
fizikos bei chemijos prietaisus. Šešiolikmetė Marija baigė gimnaziją aukso
medaliu, tačiau jos noras mokytis fizikos ir matematikos Varšuvos
universitete negalėjo būti įgyvendintas, nes moterys nebuvo priimamos.

M. Sklodovska sugalvojo ir pasiūlė vyresniąjai seserei
tokį planą: Marija dirbs gubernantera privačia mokytoja ir padės seseriai
studijuoti mediciną, o kai ši baigs studijas, tada mokės už Marijos fizikos
studijas Sorbanos universitete.

1891 m. būdama 24 – erių metų, Marija pagaliau įstojo
į Sorbonos universiteto Gamtos mokslų fakultetą. Taupydama pinigus, ji
gyveno mažame, šaltame kambarėlyje pastogėje, vilkėjo vienintėlę suknelę,
kartais ji net nualpdavo iš alkio, atsisakydavo pramogų. M. Sklodovska matė
vienintėlį tikslą – kuo greičiau sėkmingai užbaigti studijas. 1893 m. ji
gavo fizikos, o kitais metais matematikos mokslų licenciatės diplomus.
Marija grįžo į Varšuvą, bet jos pažystami išrūpino jai valstybinę
stipendiją dar metams Paryžiuje tęsti aukštesnes studijas.

M. Sklodovskos moksslinis vadovas pasiūlė jai
išmatuoti įvairių rūšių plieno magnetines charakteristikas. Ieškodama
erdvesnės laboratorijos, kur galėtų atlikti tuos matavimus, Marija
susipažino su fizikos ir chemijos mokyklos dėstytoju Pjeru Kiuri. Jis buvo
šešeriais metais vyresnis iž Mariją, talentingas fizikas, jau pagarsėjęs
medžiagų magnetinių savybių ir kristalų tyrinėjimais, neseniai apgynęs
daktaro disertaciją. Juos suartino meilė mokslui, panašios charakterio
savybės: kuklumas, atkaklumas, pareigingumas. Vis dėl to Marija tik po
pusantrų metų draugystės apsisprendė tekėti už P. Kiuri – vedybos reiškė
išsiskyrimą su tėvyne bei artimaisiais ir atsisakymą savo nuostatos
pripažinti tik meilę mokslui. Vestuvės įvyko 1895 m. be bažnytinių apeigų,
nes Pjeras ateistas, o Marija irgi seniai nebevaikščiojo į bažnyčią.
Giminaičiai jiems padovanojo du dviračius, ir kelionės dviračiais per
atostogas bei šventadieniais tapo Kiuri šeimos tradicija.

1896 m. M. Kiuri išlaikė egzaminą, suteikiantį jai
teisę dėstyti aukštojoje mokykloje, ir pagimdė dukrą Ireną. Vaikas ir namų
rūpesčiai atimdavo daug laiko, bet Kiuri nekeitė sprendimo rašyti daktaro
disertaciją. Ieškodama temos, ji pažiūrėjo mokslinius žurnalus, tarėsi su
vyru ir nusprendė tirti naują, prieš pusantrų metų A. Bekerelio atrastą
reiškinį.

1895 m. pbaigoje V. K. Rentgenui aptikus jo vardu
pavadintus spindulius, kilo didelis susidomėjimas jais. Rentgeno spindulius
skleidė stiklas, veikiamas katodinių spindulių (elektronų) pluoštelio. A.
Bekerelis ėmėsi tikrinti prielaidą, kad medžiagos, kurios švyti dėl saulės
spindulių poveikio, taip pat gali skleisti Rentgeno spindulius. Prielaida
nepasitvirtino, tačiau Bekerelis, naudodamas kaip fluorescuojančią medžiagą
urano druską, nustatė kad ji visą laiką savaime skleidžia kitokius
skvarbius, neregimus spindulius. Fizikams jie pasirodė mažiau įdomūs negu
Rentgeno spinduliai, tad kurį laiką Bekerelis vienas tyrinėjo jų savybes.

Urano, arba Bekerelio spinduliai ne tik veikė
fotografinę plokštelę, bet ir juonizuodavo aplinkinį orą. Jis tapdavo
laidus elektrai. M. Kiuri panaudojo šią savybę urano aktyvumui matuoti. JI
nustatė, kad jo nekeičia slėgimas, kaitinimas bei kitokie fizikiniai bei
cheminiai poveikiai – medžiagos, turinčios urano, aktyvumas visada buvo
proporcingas joje esančiam urano kiekiui. Vadinasi, tai yra urano atomų
savybė, liūdijanti, kad jų viduje vyksta kažkokie nežinomi procesai. M.
Kiuri ėmė ieškoti kitų elementų, kurie skleistų panašius spindulius, ir
nustatė, jog ši savybė dar būdinga ir toriui. Bendrą reiškinį ji pavadino
radioaktyvumu (lot. Radio – spinduliuoju, activus – veiklus), o tokius
elementus radioaktyviaisiais.

Ištirdami uranito chemines dalis, M. ir P. Kiuri aptiko
net du naujus cheminius elementus. Apie vieno iš jų atrdimą paskelbta 1898
m. vasarą, ir M. Kiuri tėvynės garbei buvo pavadintas poloniu. Antrojo
elemento uranite buvo gerokai mažiau, užtat daug aktyvesnis, taigi jam,
atrastam tų pačių metų pabaigoje, Kiuri parinko radžio vardą. Elementų
egzistavimas buvo įrodytas fizikiniais matavimais, tačiau kad chemikai
pripažintų naują elementą, reikėjo išskirti nors nedidelį jo kiekį ir
nustatyti atominę masę bei chemines savybes.

1902 m. buvo išskirta viena dešimtoji gramo radžio
chlorido, vėliau pavyko gauti gryną radį – jis pasirodė esąs blizgantis
baltas metalas, du milijonus kartų aktyvesnis už uraną. Dėl šios savybės
radis buvo iš karto pradėtas naudoti medicinoje, piktybinėms ląstelėms
naikinti. M. ir P. Kiuri atsisakė imti patentą ir nemokamai perduodavo
informaciją apie radžio gavimo būdą kitiems mokslininkams bei
verslininkams.

1903 m. M. Kiuri pagaliau rado laiko apginti daktaro
disertaciją. O tų pačių metų pabaigoje jai kartu su vyru ir A. Bekereliu
buvo suteikta Nobelio premija už radioaktyvumo reiškinio tyrimus. Tik po to
P. Kiuri buvo paskirtas katedros vedėju Sorbonos universitete, tuo tarpu jo
žmonai pasiūlyta dirbti tik adjutantu toje katedroje. Jie labiausiai norėjo
gros laboratorijos,tačiau patalpos jai buvo skirtos po atkaklių derybų, o
įsirengti reikėjo patiems.

P. Kiuri nedaug teko pasinaudoti ta laboratorija – 1906
m. jis išsiblaškęs ėjo per gatvę ir žuvo po vežimo ratais.

M. Kiuri pirmajai moteriai Prancūzijos istorijoje, buvo
pasiūlyta profesoriaus vieta. Pirmąją paskaitą ji pradėjo tuo pačiu skiniu,
kuriuo jos vyras buvo užbaigęs savąją. Po netekties Marija pasidarė dar
uždaresnė, atsidėjo mokslams ir dviems dukterims. 1910 m. ji išleido
svarbiausią savo veikalą „Radioaktyvumas“. 1911 m. M. Kiuri buvo iškelta
kandidate į Paryžiaus mokslų akademiją, tačiau jos nariai nesutiko
įsileisti į savo tarpą pirmosios moters. Nobelio premijos komitetas vėl
pasirodė esąs objektyvesnis – 1911 m. M. Kiuri gavo antrąją Nobelio premiją
(pagal nuostatas P. Kiuri po mirties jau negalėjo jos pelnyti). 1914 m. M.
Kiuri pavyko įgyvendinti savo vyro svajonę – įkurti Paryžiuje Radžio
institutą, kuriame būtų plėtojamas radioaktyvumo mokslas.

Pirmo Pasaulinio karo metais M. Kiuri organizavo
kilnojamąsias Rentgeno laboratorijas sužeistiesiams tirti, rengė joms
personalą. Dideliu džiaugsmu Lenkijos valstybė atsikūr, Marija buvo
kviečiama grįžti į tėvynę, tačiau ji jau nenorėjo nutraukti glaudžių saitų
su Prancūzija ir jos mokslu.

M. Kiuri šlovė vis augo, įvairių šalių mokslo įstaigos ir
draugijos jai skyrė daugybę garbės vardų, premijų bei pasižymėjimo ženklų.
Motinos darbus ir sėkmę pratesė jos dukra Irena. Kartu su savo vyru
Frederiku Žolio ji toliau tyrė radioaktyvumo reiškinį ir 1934 m. atrado
dirbtinį radioaktyvumą, už kurį pelnė dar vieną šeimynine Nobelio premiją.

Laikui bėgant Marija Kiuri vis stipriau jautė jos
patirtų radioaktyvumo dozių neigiamas pasekmes. 1934 m. liepos 4 d. ji mirė
nuo radžio spindulių sukeltos kraujo ligos.

Kauno Vilijampolės vidurinė mokykla

Referatas

Mokslininkai tyrinėję radioaktyvumo reiškinį

Darbą atliko:10b kl. mokiniai Mindaugas Baltrūnas ir Paulius

Jakaitis

Darbą tikrino:
mokytoja

Virginija Jurevičienė

Kaunas 2004

Turinys

1. Radioaktyvumas

2. Radioaktyvumo atradimas

3. Su radioaktyvumu susiję reiškiniai

4. Radiokatyvių spindulių stebėjimo prietaisai

5. Žalingas radioaktyvumo poveikis gyvajam organizmui

6. Įvairių spindulių poveikis gyvajam organizmui

7. Radioaktyvumo taikymas

8. Fizikai tyrinėję radioaktyvumo reiškinį

Leave a Comment