Radioaktyvumas
Nemažai fizikinių reiškinių buvo pastebėta laimingo atsitiktinumo dėka. Taip atsitiko ir su radioaktyvumu.
1896 m. Prancūzų mokslininkas Anri Bekerelis (Becquerel), atlikdamas bandymus su urano druskomis, atsitiktinai aptiko, kad viena jų paveikė gerai supakuota fotografinę plokštelę. A. Bekerelis spėjo, kad urano drusks savaime, be išorinių veiksnių įtakos, skleidžia kažkokius nežinomus spindulius, kurie lengvai praeina pro neskaidrius kūnus.
Medžiagos savybė savaime skleisti tokius spindulius buvo pavadinta radioaktyvumu (lot. Radio – spinduliuoju). Išbandes įvairius urano cheminius junginius, A. Bekerelis nustatė, kadradioaktyvumas būdingas ne junginiams, o cheminiam elementui uranui, jo atomų branduoliams.
Radioaktyvumo atradimas
Šių spindulių prigimtį pavyko išsiaiškinti atliekant tokį bandymą. Švino gabale buvo išgręžtas siauras kanalas, o jo dugne padėtas nedidelis gabalėlis radioaktyviosios medžiagos. Jos skleidžiami spinduliai iš kanalo ėjo siauru pluoštu ir priešais kanalą pastatytoje fotografinėje plokštelėje paliko tamsią dėmę. Praleistas tarp dviejų stipriai įelektrintų plokščių, šis pluoštas suskildavo į tris pluoštelius ir palikdavo dėmes trijose fotografinės plokštelės vietoje. Pagal šiuos pėdsakus buvo nustatyta, kad elekrinis laukas tuos spindulius veikia nevienodai.
Magnetiniame lauke spindulių pluoštas taip pat suskildavo į tris pluoštelius.
Minėtas bandymas parodė, kad spinduliai yra trejopi. Pagal pirmąsias graikų abėcėlės raides jie buvo pavadinti α (alfa), β (beta), µ (gama) spinduliais.
Atliktus detalesnius bandymus, paaiškėjo, kad:
• α spinduliai yra helio atomų branduoliai;
• β spinduliai – greitai skriejančių elektronų srautas;
• µ spinduliai – labai trumpos elektromagnetinės bangos.
Kadangi α spindulių krūvis teigiamas, tai tie spinduliai nukrypdavo neigiamai įelektrintos plokštelės link, tuo tarpu neigiamą krūvį turintys β spinduliai – teigiamai įelktrintos plokštės link. µ spindulių sklidimo krypties laukas nepasikeisdavo.
Drauge buvo nustatyta, kad α ,β ir µ spinduliai prasiskverbia pro įvairias medžiagas nevienodai. Pavizdžiui, α spinduliai praeina tik pro popieriaus lapą ar 4 – 10 cm storio oro sluoksnį, β spinduliai – pro 4 – 5
mm storio aliuminio plokštelę, o µ spinduliai – net pro storą švino plokštę. Taigi nuo α spindulių gali apsaugoti drabužiai, nuo β spindulų –
namų sienos, o nuo µ spindulių – tik storas švino ar kelių metrų storio betonas.
Su radioaktyvumu susiję reiškiniai
Tyrinėjant radioaktyviąsias medžiagas, išryškėjo daug neįprastų dalykų. Radioaktyviųjų elementų spindulivimo intensyvumas praktiškai nepakisdavo ištisomis paromis, mėnesiais ir net metais. Jam nedarė jokios įtakos nei šildymas, nei slėgio didinimas. Tai rodo, kad šis reiškinys yra ypatingas virsmas.
Radioaktyvus preparatas ilgus metus nenutrūkstamai spinduliavo energiją, taigi jis buvo truputį šiltesnis už aplinką. Iš kur gi imama ši energija? Buvo spėjama, kad kinta patys atomai
Radioaktyvių spindulių stebėjimo prietaisai
Radioaktyviosios spinduliuotės sudedamosioms dalims stebėti buvo sukurta nemažai įvairių prietaisų. Daugelio jų veikimas pagrįstas dalelių ir gama spindulių juonizuojančiuoju bei fotocheminiu poveikiu.
Geigerio ir Miulerio skaitiklis. Šį 1928 m. Sukonstruotą prietaisą sudaro metalinis plonomis sienelėmis ar iš vidaus metalizuotas stiklinis vamzdelis (katodas). Jo viduje iš ilgai ašies ištemptas plonas metalinis siūlas (anodas). Vamzdelis pripilditas vandenilio, helio, argono ir kitų dujų. Tarp vamzdelio vidinio paviršiaus ir metalinio siūlo (t. Y.
Tarp katodo ir anodo) įjungiamas aukštosios įtampos srovė šaltinis stipriam elektriniam laukui sukurti.
Į skaitiklį patekusi elektringoji dalelė, pavyzdžiui elektronas, jonizuoja dujas – atplėšia nuo jonų atomų elektronus. Susidarę teigiamieji jonai judakatodo link, o elektronai – anodo link. Taigi atsiranda trumpalaikė elektros srovė, kuri sustiprinama ir perduodama i specialų skaičiavimo įrenginį. Tokiu būdu galima tiksliai užregistruoti į skaitiklį patenkančias daleles, kurios gali jonizuoti dujas.
Vilsono kamera. Anglų fizikas Čarlzas Vilsonas (Wilson; 1896 –
1959) 1912 m. Sukonstravo vadinamąją Vilsono kamerą – prietaisą elektringųjų dalelių pedsakams stebėti ir fotografuoti.
Vilsono kamera – tai hermetiškai uždarytas indas, pripildytas sočiųjų vandens ar alkoholio garų. Kameros tūrį galima keisti stūmokliu.
Stūmoklį staiga patraukus į dešinę, kameros tūris padidėja, o garų slėgis ir temperatūra sumažėja. Garai atvėsta ir pasidaro persotintieji. Jeigu tuo metu į kamera patenka elektringoji dalelė, tai ji jonizuoja kameroje esančių garų atomus (molekules). Susidarę jonai tampa kondencacijos centrais, ir daleles kelyje atsiranda smulkių ruko lašelių ruožas – trekas (angl. Track – pėdsakas, vėžė). Treką galima stebėti ir fotografuoti.
Dalelių pedsakai Vilsono kameroje teikia daugiau informacijos negu skaitikliai. Pagal trekų pobūdį galima apskaičiuoti dalelių masę, energiją, greitį ir kt.
Storasluoksnių fotoemulsijų metodas. Greitos elektringosios dalelės, patekusiosį storą fotografinės emulsijos sluoksnį, išplėšia elektronus iš atskirų emulsiją sudarančių atomų ir palieka paslėptą pėdsaką. Ryškinant iš jo atkuriamas dalelės trekas. Iš treko ilgio ir storio galima nustatyti dalelės masę bei energiją.
Žalingas radioaktyvumo poveikis gyvajam organizmui
Alfa, beta ir gama spindulius nuolat skleidžiamūsų aplinka. Tačiau jų poveikis labai menkas, ir gyvieji organizmai yra prie jo prisitaikę. Labai jautrius vidaus organus iš dalies saugo oda.
Vis dėl to kai atmosferoje bandomi branduoliniai užtaisai, įvyksta avarijos atominėse elektrinėse, aplinkos radioaktyvumas gali labai padidėti ir pakenkti žmonių sveikatai. Radioaktyviosios medžiagos ypač pavojingos tada, kai patenka į organizmą su maistu ir oru.
Pavyzdžiui, po Černobylio atominės elektrinės avarijos į ganyklas galėjo kai kur patekti radioaktyviųjų medžiagų. Tokią žolę ėdančių karvių pienas labai kenksmingas. Negalima valgyti ir radioaktyviomis madžiagomis užterštame miške surinktų grybų ar užterštame ežere sugautų žuvų.
Radioaktyvumo poveikis žmogaus organizmui priklauso nuo:
• spindulių rūšies ir intensyvumo;
• spinduliavimo trukmės;
• organizmo jautrumo.
Įvairių spindulių poveikis gyvam organizmui
Iš išorės veikiantys α spinduliai mažai pavojingi – nuo jų saugo oda. Tačiau patekusių į organizmo vidų pro kvėpavimo takus, burną ar sužeistą odą radioaktyviųjų medžiagų skleidžiami α spinduliai (vidiniai spinduliai) labai kenkia, nes mažame tūryje sukuria daug jonų.
Šiuo pažiūriu pavojingiausios medžiagos yra radis ir polonis. Radis kaupiasi kauluose, todėl sutrinka baltųjų ir raudonųjų kraujo kūnelių gamyba. Žmogus suserga mažakraujyste.
β spinduliai prasiskverbia pro suragėjusį odos sluoksnį į gyvus audinius ir gali smarkiai nudenginti odą. Ji pasidaro sausa , o nagai trapūs. Spinduliai kartais sukelia net odos vėžį. Jiems labai jautrios akys.
µ spinduliai labai skvarbūs, todėl gali paveikti giliai organizme esančius audinius ir sukelti kraujo sudėties pakitimus, mažakraujystę, kataraktą (akies lešiuko drumstį), viduriavimą ir kt.
Radioaktyvumo taikymas
Radioaktyvumo poveikis nevisada žalingas. Radioaktyviųjų medžiagų skleidžiamais spinduliais medicinoje diagnozuojamos ir gydomos įvairios ligos. Antai nedideliais radioaktyvaus natrio kiekiais tiriama kraujo apytaka, radioaktyvaus jodo preparatais diagnozuojama Bazedovo liga (skydliaukės veiklos sutrikimas). Kadangi greitai besidalijančias ląsteles (pavyzdžiui, vėžio) šie spinduliai ardo sparčiau, jais švytinami piktybiniai augliai. Taip sustabdomas jų plėtimasis.
Pramonėje tais spinduliais tiriama metalo liejinių sandara – nustatoma, ar juose nėra defektų. Žemės ūkyje švitinimu paspartinimas augalų ir gyvulių augimas, gerinama jų kokybė: apšvitintos sėklos greičiau sudygsta, vynuogės sukaupia daugiau cukraus ir pan.
Archeologams šie spinduliai padeda apskaičiuoti senovinių organinės kilmės daiktų (pavyzdžiui, Egipto mumijų) amžių.
Fizikai tyrinėję rdioaktyvumo reiškinį
Anri Bekerelis gimė 1852 12 15 Paryžiuje – mirė 1908 08
25. Prancūzų fizikas Paryžiaus MA akademikas (1889 m.) Nuo 1895 m.
Paryžiaus palitechnikos mokyklos profesorius.
Svarbiausi darbai iš optikos, elektros, magnetizmo, fotochemijos, elektrochemijos ir meterologijos. Tirdamas įvairių liuminescuojančių medžiagų veikimą pro neskaidrią pertvarą į fotoplokštelę
1896 m. atrado urano radioaktyvųjį spinduliavimą. Nobelio premija 1903 m.
Vilhelmas Konradas Rentgenas gimė 1845 03 27 Leupe (prie Diuselfordo) mirė 1923 02 10 Miunchene. Vokiečių fizikas 1868 m.
baigė Ciuricho aukštąją technikos mokyklą. 1876 – 79 m. Strasbūro, 1879 –
88 Gyseno universitetų profesorius. Nuo 1888 m. Viurcburgo universiteto fizikas instituto direktorius, nuo 1894 m. to universiteto rektorius.
1900 – 20 m. Miuncheno universiteto profesorius.
Pirmasis fizikas, gavęs Nobelio premiją (1901 m.). 1888 m. eksperimentiškai įrodė, kad judančio elektriškai polimiruoto dielektriko sukurtas magnetinis laukas (rentgeno srovė) tapatus elektrinės srovės sukurtam magnetiniam laukui.
1895 m. atrado spindulius, kuriuos pavadino x spinduliais (rentgeno spinduliais) ir ištyrė jų savybes, numatė spindulių pritaikymo galimybes medicinoje ir technikoje. Svarbus pjeroelektrinių ir piroelektrinių kristalų savybių, elektrinių ir optinių reiškinių ryšio kristaluose tyrimai. Labai tiksliai išmatavo įvairių fizikų konstatas.
Atradimai buvo viena šiuolaikinės atomo teorijos ištakų.
Rentgeno srovės atradimas davė pradžią H. A. Lorenco elektroniniai teorijai, o Rentgeno spindulių atradimas tiesiog stimuliavo radioaktyvumo atradimą.
Pjeras Kiuri gimė Paryžiuje, Kiuvjė gatvėje, 1859 m.
gegužės 15 d. Jo tėvas Eženas Kiuri – gydytojas, irgi gydytojo sūnus, kilęs iš Elraso, protestantas. Kiuri giminė kurią kadaise sudarė kuklūs miestelėnai, iš kartos į kartą augino išprūsusius žmones, mokslininkus.
Pjero tėvas dėl duonos kąsnio priverstas verstis gydytojo praktika, karštai domėjosi moksliniais tyrimais. Jis dirbo asistentu Gamtos mokslų muziejuje ir parašė keletą darbų apie skiepijimą nuo tiuberkuliozės.
Laisvas mokymas duoda vaisių: šešiolikos metų Pjeras išlaiko vidurinio mokslo egzaminus, aštuoniolikos – gauna licenciato diplomą. Devyniolikos metų tampa profesoriaus Dereno asistentu gamtos mokslų fakultete ir penkerius metus eina tas pareigas. Drauge su broliu
Žaku, irgi licenciatu ir asistentu Sorbonoje, dirba tiriamąjį darbą.
Netrukus du jauni fizikai atskleidžia svarbų reiškinį – pjeroelektrą, o tesdami eksperimentus, išranda naują prietaisą – kvarcinį pjerometrą, kuriuo galima elektrinius procesus pakeisti mechaniniais ir atvirkščiai.
1883 m. broliai išsiskiria: Žakas skiriamas profesoriumi Monpeljė, Pjeras ima vadovauti praktiniam studentų užsiėmimas
Paryžiaus fizikos ir chemijos mokykloje. Nors tos pareigos atima daug laiko, Pjeras toliau darbuojasi kristalų fizikos srityje. Šį darbą apvainikuoja jo atskleistas „simetrijos principas“, tapęs vienu iš šiuolaikinio mokslo pagrindų.
Pjeras Kiuri išranda ir sukonstruoja moksliniams tikslams ultra jautrias svarstykles, vadinamąsias „Kiuri svarstykles“, paskui pradeda tirti magnetizmą ir pasiekia nepaprastą rezultatą:
atskleidžia pagrindinį dėsnį, „Kiuri dėsnį“.
Jis taip pat kartu su savo žmona Marija Sklodovska –
Kiuri bei Anri Bekereliu labai daug nusipelnė tirdami radioaktyvumo reiškinį.
1906 m. jis išsiblaškęs ėjo per gatvę ir žuvo po vežimo ratais.
Marija Sklodovska – Kiuri – Radioaktyviųjų elementų tyrimo pradininkė, pirmoji garsi moteris fizikė, du kartus Nobelio prmijos laureatė.
Marija Sklodovska – Kiuri gimė 1867 m. lapričio 7 d.
Varšuvoje mokytojų šeimoje. Tėvas dėstė fiziką ir matematiką įvairiose miesto mokyklose, buvo kelių vadovėlių autorius, motina vadovavo mergaičių mokyklai.
Marija buvo jauniausia iš penkių vaikų. Stebėdama, kaip mokosi sesuo, Marija nejučia išmoko skaityti, nors tėvai kurį laiką jai dar draudė skaityti knygas. Po 1863 m. šeimoje vyravo patriotinės, auticarinės nuotaikos. Tuo metu lenkų vaikai turėjo nuo pirmos klasės mokytis rusų kalbos, šnekėti gimtąją kalba buvo draudžiama šnekėti net per pertraukas.
Marija turėjo puikią atmintį. Nors klasėje ji buvo pora metų jaunesnė už drauges, bet mokėsi geriausiai.
Mokykloje M. Sklodovska išmoko keturias užsienio kalbas, tačiau labiausiai ją traukė gamtos mokslai. Jos mėgstam,as užsiėmimas buvo ateiti į tėvo kabinetą ir apžiūrėti spintoje sukrautus fizikos bei chemijos prietaisus. Šešiolikmetė Marija baigė gimnaziją aukso medaliu, tačiau jos noras mokytis fizikos ir matematikos Varšuvos universitete negalėjo būti įgyvendintas, nes moterys nebuvo priimamos.
M. Sklodovska sugalvojo ir pasiūlė vyresniąjai seserei tokį planą: Marija dirbs gubernantera privačia mokytoja ir padės seseriai studijuoti mediciną, o kai ši baigs studijas, tada mokės už Marijos fizikos studijas Sorbanos universitete.
1891 m. būdama 24 – erių metų, Marija pagaliau įstojo į Sorbonos universiteto Gamtos mokslų fakultetą. Taupydama pinigus, ji gyveno mažame, šaltame kambarėlyje pastogėje, vilkėjo vienintėlę suknelę, kartais ji net nualpdavo iš alkio, atsisakydavo pramogų. M. Sklodovska matė vienintėlį tikslą – kuo greičiau sėkmingai užbaigti studijas. 1893 m. ji gavo fizikos, o kitais metais matematikos mokslų licenciatės diplomus.
Marija grįžo į Varšuvą, bet jos pažystami išrūpino jai valstybinę stipendiją dar metams Paryžiuje tęsti aukštesnes studijas.
M. Sklodovskos moksslinis vadovas pasiūlė jai išmatuoti įvairių rūšių plieno magnetines charakteristikas. Ieškodama erdvesnės laboratorijos, kur galėtų atlikti tuos matavimus, Marija susipažino su fizikos ir chemijos mokyklos dėstytoju Pjeru Kiuri.
Jis buvo šešeriais metais vyresnis iž Mariją, talentingas fizikas, jau pagarsėjęs medžiagų magnetinių savybių ir kristalų tyrinėjimais, neseniai apgynęs daktaro disertaciją. Juos suartino meilė mokslui, panašios charakterio savybės: kuklumas, atkaklumas, pareigingumas. Vis dėl to Marija tik po pusantrų metų draugystės apsisprendė tekėti už P.
Kiuri – vedybos reiškė išsiskyrimą su tėvyne bei artimaisiais ir atsisakymą savo nuostatos pripažinti tik meilę mokslui. Vestuvės įvyko 1895 m. be bažnytinių apeigų, nes Pjeras ateistas, o Marija irgi seniai nebevaikščiojo į bažnyčią.
Giminaičiai jiems padovanojo du dviračius, ir kelionės dviračiais per atostogas bei šventadieniais tapo Kiuri šeimos tradicija.
1896 m. M. Kiuri išlaikė egzaminą, suteikiantį jai teisę dėstyti aukštojoje mokykloje, ir pagimdė dukrą Ireną. Vaikas ir namų rūpesčiai atimdavo daug laiko, bet Kiuri nekeitė sprendimo rašyti daktaro disertaciją. Ieškodama temos, ji pažiūrėjo mokslinius žurnalus, tarėsi su vyru ir nusprendė tirti naują, prieš pusantrų metų A. Bekerelio atrastą reiškinį.
1895 m. pbaigoje V. K. Rentgenui aptikus jo vardu pavadintus spindulius, kilo didelis susidomėjimas jais. Rentgeno spindulius skleidė stiklas, veikiamas katodinių spindulių (elektronų) pluoštelio. A.
Bekerelis ėmėsi tikrinti prielaidą, kad medžiagos, kurios švyti dėl saulės spindulių poveikio, taip pat gali skleisti Rentgeno spindulius. Prielaida nepasitvirtino, tačiau Bekerelis, naudodamas kaip fluorescuojančią medžiagą urano druską, nustatė kad ji visą laiką savaime skleidžia kitokius skvarbius, neregimus spindulius. Fizikams jie pasirodė mažiau įdomūs negu
Rentgeno spinduliai, tad kurį laiką Bekerelis vienas tyrinėjo jų savybes.
Urano, arba Bekerelio spinduliai ne tik veikė fotografinę plokštelę, bet ir juonizuodavo aplinkinį orą. Jis tapdavo laidus elektrai. M. Kiuri panaudojo šią savybę urano aktyvumui matuoti. JI
nustatė, kad jo nekeičia slėgimas, kaitinimas bei kitokie fizikiniai bei cheminiai poveikiai – medžiagos, turinčios urano, aktyvumas visada buvo proporcingas joje esančiam urano kiekiui. Vadinasi, tai yra urano atomų savybė, liūdijanti, kad jų viduje vyksta kažkokie nežinomi procesai. M.
Kiuri ėmė ieškoti kitų elementų, kurie skleistų panašius spindulius, ir nustatė, jog ši savybė dar būdinga ir toriui. Bendrą reiškinį ji pavadino radioaktyvumu (lot. Radio – spinduliuoju, activus – veiklus), o tokius elementus radioaktyviaisiais.
Ištirdami uranito chemines dalis, M. ir P. Kiuri aptiko net du naujus cheminius elementus. Apie vieno iš jų atrdimą paskelbta 1898
m. vasarą, ir M. Kiuri tėvynės garbei buvo pavadintas poloniu. Antrojo elemento uranite buvo gerokai mažiau, užtat daug aktyvesnis, taigi jam, atrastam tų pačių metų pabaigoje, Kiuri parinko radžio vardą. Elementų egzistavimas buvo įrodytas fizikiniais matavimais, tačiau kad chemikai pripažintų naują elementą, reikėjo išskirti nors nedidelį jo kiekį ir nustatyti atominę masę bei chemines savybes.
1902 m. buvo išskirta viena dešimtoji gramo radžio chlorido, vėliau pavyko gauti gryną radį – jis pasirodė esąs blizgantis baltas metalas, du milijonus kartų aktyvesnis už uraną. Dėl šios savybės radis buvo iš karto pradėtas naudoti medicinoje, piktybinėms ląstelėms naikinti. M. ir P. Kiuri atsisakė imti patentą ir nemokamai perduodavo informaciją apie radžio gavimo būdą kitiems mokslininkams bei verslininkams.
1903 m. M. Kiuri pagaliau rado laiko apginti daktaro disertaciją. O tų pačių metų pabaigoje jai kartu su vyru ir A. Bekereliu buvo suteikta Nobelio premija už radioaktyvumo reiškinio tyrimus. Tik po to
P. Kiuri buvo paskirtas katedros vedėju Sorbonos universitete, tuo tarpu jo žmonai pasiūlyta dirbti tik adjutantu toje katedroje. Jie labiausiai norėjo gros laboratorijos,tačiau patalpos jai buvo skirtos po atkaklių derybų, o įsirengti reikėjo patiems.
P. Kiuri nedaug teko pasinaudoti ta laboratorija – 1906
m. jis išsiblaškęs ėjo per gatvę ir žuvo po vežimo ratais.
M. Kiuri pirmajai moteriai Prancūzijos istorijoje, buvo pasiūlyta profesoriaus vieta. Pirmąją paskaitą ji pradėjo tuo pačiu skiniu, kuriuo jos vyras buvo užbaigęs savąją. Po netekties Marija pasidarė dar uždaresnė, atsidėjo mokslams ir dviems dukterims. 1910 m. ji išleido svarbiausią savo veikalą „Radioaktyvumas“. 1911 m. M. Kiuri buvo iškelta kandidate į Paryžiaus mokslų akademiją, tačiau jos nariai nesutiko įsileisti į savo tarpą pirmosios moters. Nobelio premijos komitetas vėl pasirodė esąs objektyvesnis – 1911 m. M. Kiuri gavo antrąją Nobelio premiją (pagal nuostatas P. Kiuri po mirties jau negalėjo jos pelnyti). 1914 m. M.
Kiuri pavyko įgyvendinti savo vyro svajonę – įkurti Paryžiuje Radžio institutą, kuriame būtų plėtojamas radioaktyvumo mokslas.
Pirmo Pasaulinio karo metais M. Kiuri organizavo kilnojamąsias Rentgeno laboratorijas sužeistiesiams tirti, rengė joms personalą. Dideliu džiaugsmu Lenkijos valstybė atsikūr, Marija buvo kviečiama grįžti į tėvynę, tačiau ji jau nenorėjo nutraukti glaudžių saitų su Prancūzija ir jos mokslu.
M. Kiuri šlovė vis augo, įvairių šalių mokslo įstaigos ir draugijos jai skyrė daugybę garbės vardų, premijų bei pasižymėjimo ženklų.
Motinos darbus ir sėkmę pratesė jos dukra Irena. Kartu su savo vyru
Frederiku Žolio ji toliau tyrė radioaktyvumo reiškinį ir 1934 m. atrado dirbtinį radioaktyvumą, už kurį pelnė dar vieną šeimynine Nobelio premiją.
Laikui bėgant Marija Kiuri vis stipriau jautė jos patirtų radioaktyvumo dozių neigiamas pasekmes. 1934 m. liepos 4 d. ji mirė nuo radžio spindulių sukeltos kraujo ligos.
Kauno Vilijampolės vidurinė mokykla
Referatas
Mokslininkai tyrinėję radioaktyvumo reiškinį
Darbą atliko:10b kl. mokiniai Mindaugas Baltrūnas ir Paulius
Jakaitis
Darbą tikrino:
mokytoja
Virginija Jurevičienė
Kaunas 2004
Turinys
1. Radioaktyvumas
2. Radioaktyvumo atradimas
3. Su radioaktyvumu susiję reiškiniai
4. Radiokatyvių spindulių stebėjimo prietaisai
5. Žalingas radioaktyvumo poveikis gyvajam organizmui
6. Įvairių spindulių poveikis gyvajam organizmui
7. Radioaktyvumo taikymas
8. Fizikai tyrinėję radioaktyvumo reiškinį