Fizikos svyravimai

FIZIKA

Programa

Dalyko paskirtis

Vidurinėje mokykloje mokydamiesi fizikos teorijos ir atlikdami eksperimentus, moks-leiviai galės nuodugniau suvokti pagrindines klasikinės ir moderniosios fizikos sritis. Fizikos programa apima svarbiausias fizikos mokslo žinias. Kursas turėtų suteikti sistemingų žinių, įgūdžių ir suformuoti vertybines nuostatas, kurios leistų kiekvienam moksleiviui suvokti es-minius fizikos dėsnius, vyksmus bei reiškinius, jų tarpusavio ryšius, gebėti taikyti šias idėjas aiškinant supančią aplinką. Jis skirtas padėti moksleiviui siekti gamtamokslinio raštingumo, gebėjimo skirti, kas moksliška, o kas ne, suvokti, kad tik visapusiškai išprusęs pilietis gali de-ramai daalyvauti šiuolaikinės visuomenės gyvenime. Esminės žinios plečiamos nuodugniau analizuojant fizikinius reiškinius, mokslines idėjas, atliekant stebėjimus ir bandymus.
Paskutinio vidurinės mokyklos fizikos mokymosi koncentro programa apima ir kai ku-rias fizikos kurso dalis, nagrinėtas ankstesnėse klasėse. Pavyzdžiui, pagrindinėje mokykloje moksleiviai jau mokėsi mechanikos, šiluminių reiškinių, susipažino su elektros bei optikos pradmenimis. Siekiant nuosekliai išdėstyti koncentro temas, programoje nevengta pakartoti esminių tos fizikos dalies terminų, sąvokų ar net dėsnių. Pagrindinio laiko tam nereikėtų skir-ti, pakanka moksleiviams juos priminti. Programa tėra orientyras, gairės mokytojams ir mooks-leiviams, pasirenkantiems XI–XII klasėse konkretų fizikos mokymosi kursą. Dėl to prie pro-gramos nebepridedamas rekomenduotinų uždavinių sąrašas.
Vidurinėje mokykloje moksleiviai turi trejopą pasirinkimą: jie gali mokytis fizikos pa-gal bendrojo arba išplėstinio kurso programą, gali visai jos nebesimokyti.
Bendrojoje fizikos programoje numatomi bendrojo ir iš

šplėstinio kurso mokymo(si) uždaviniai ir turinys. Po bendrosios programos pateikiami išsilavinimo standartai, nusakantys moksleivių žinių ir gebėjimų reikalavimus baigiant XII klasę, o ne ką tik išnagrinėjus temą. Mokytojai, atsižvelgdami į moksleivių poreikius bei gebėjimus, mokymo(si) sąlygas mokyk-loje, bendrųjų programų ir išsilavinimo standartų reikalavimus, pritaiko fizikos ugdymo turinį klasei (mobiliai grupei) ir pavieniams moksleiviams. Individualizuotas ugdymo turinys moky-tojo planuojamas visiems mokslo metams ir trumpesniems laikotarpiams (temai, pamokai). Individualizuojant ugdymo turinį išsilavinimo standartai konkretinami formuluojant moky-mosi uždavinius, kurie nusako moksleivių pasiekimus bei vertinimo kriterijus konkrečiai pa-mokai.

Dalyko struktūra

Moksleiviai, kurie ateityje nenumato studijuoti fizikos ar imtis kitos veiklos, susijusios su šiuo mokslu, tačiau siekia geresnio išsilavinimo šioje srityje, pasirenka bendrojo fizikos kurso programą. Bendrasis kursas, apimantis fizikos pagrindus, suteikia tik minimalų fizikinį išprusimą, būtiną baigiančiajam viidurinę mokyklą, padeda moksleiviui suvokti pagrindinę klasikinės ir moderniosios fizikos problematiką, istorinę šio mokslo raidą ir žmogaus vaidme-nį šiame procese. Šiame kurse nenumatyta nuodugniau analizuoti fizikos klausimus, nereika-laujama ir išsamesnių matematikos žinių bei įgūdžių. Šis kursas galėtų sudominti mokslei-vius, pasirinkusius humanitarinę pakraipą. Bendrajam kursui skiriamos 2 savaitinės pamokos per metus (4 savaitinės pamokos per dvejus metus). Baigdamas mokyklą moksleivis gali lai-kyti mokyklinį egzaminą, kurio programa rengiama remiantis bendrojo kurso išsilavinimo standartais.
Išplėstinio fizikos kurso programa suteikia fizikinį išprusimą, pakankamą mokslei-viams, studijuosiantiems gamtamokslinės ar in

nžinerinės pakraipos specialybes aukštojoje mo-kykloje. Mokydamasis pagal išplėstinio kurso programą moksleivis suvoks klasikinę ir mo-derniąją fiziką. Mokyklinės fizikos išplėstiniame kurse, lyginant su bendruoju kursu, reikalau-jama geriau išmanyti fiziką ir aiškiau suvokti jos ryšį su kitais gamtos mokslais. Susipažin-dami su fizikos raida moksleiviai privalo suvokti mokslinio tyrimo paskirtį, mokslo svarbą vi-suomenei bei individui. Šis kursas galėtų sudominti realinį ar technologinį profilį pasirinku-sius moksleivius. Išplėstiniam kursui skiriamos 3,5 savaitinės pamokos per metus (7 savaiti-nės pamokos per dvejus metus). Baigdamas mokyklą moksleivis gali laikyti valstybinį egza-miną, kurio programa rengiama remiantis išplėstinio kurso išsilavinimo standartais.
Tiek bendrojo, tiek išplėstinio kurso programą sudaro 9 skyriai:
1. Metodologiniai fizikos klausimai;
2. Medžiagų sandara;
3. Judėjimas ir jėgos;
4. Molekulinė fizika ir termodinamika;
5. Elektra ir magnetizmas;
6. Svyravimai ir bangos;
7. Dalelių fizika, kvantai;
8. Šiuolaikinės astronomijos pagrindai;
9. Rekomenduojami laboratoriniai darbai.
Programoje pateikiamos rekomenduojamų frontalių ir individualių laboratorinių darbų temos. Pasirinkusiems bendrąjį fizikos kursą siūloma atlikti 4–6 laboratorinius darbus, o iš-plėstinį – 6–10 laboratorinių darbų, iš kurių vieną – kompiuteriu (pavyzdžiui, naudojantis kompiuterių programomis „Interactive physics“, „Crocodile Clips“ ar „Crocodile Technolo-gy“).

Bendrasis kursas

Uždaviniai:
• tiriant ir analizuojant fizikos reiškinius ugdytis mokslinę pasaulėvoką ir atsakingą požiūrį į aplinką, gamtą, gyvybę;
• mokytis modeliuoti paprasčiausius gamtos reiškinius bei procesus, spręsti prakti-nius fizikos mokslo uždavinius, pritaikant kitų mokomųjų dalykų žinias bei gebėjimus;
• mokytis formuluoti hipotezes, planuoti stebėjimus ir bandymus joms patikrinti, ap

pibendrinti gautus duomenis, daryti išvadas, patraukliai pateikti rezultatus, vertinti jų tikslu-mą ir patikimumą, matavimo paklaidas, pastebėti ir ištaisyti klaidas;
• aiškintis fizikos mokslo ir jo laimėjimais kuriamų technologijų vaidmenį žmonijos gyvenime, jų ryšį su gamtine, socialine ir kultūrine aplinka ir taikyti įgytas fizikos mokslo ži-nias ir gebėjimus sprendžiant įvairias kasdienio gyvenimo, aplinkotyros, aplinkosaugos ir su-balansuotosios plėtros problemas;
• susipažinti su fizikos ir astronomijos istorine raida, šiuolaikinės fizikos tyrimų kryptimis.

Tematika

1. Metodologiniai fizikos klausimai
Fizikos ir kitų gamtos mokslų vieta modernios visuomenės gyvenime. Fizika ir naujos technologijos.
Fizikinių tyrimo metodų pagrindai, šių metodų galimybės, jų nauda, galimi pavojai ir žala gamtai, įtaka socialinei, kultūrinei aplinkai.
Mikroskopinis ir makroskopinis pasaulis. Supančio pasaulio įvairovė.
Fizikinis pasaulio pažinimas: fizikinės sąvokos, stebėjimas, bandymas, hipotezė, teori-ja, modeliai. Mokslinių žinių absoliutumas ir sąlygiškumas.
Svarbiausių pasaulio fizikos atradimų istorija. Moksliniai atradimai ir asmenybė. Lie-tuvos mokslininkų vaidmuo ir vieta fizikos mokslo raidoje.

2. Medžiagų sandara
Medžiagos makroskopinių savybių ir jos mikroskopinės struktūros ryšys. Dujinė, skystoji ir kietoji medžiagos būsenos.
Atomai ir jų sandara. Molekulės.
Subatominės dalelės. Branduolinės jėgos. Stabilios medžiagos formos mikroskopinio vaizdo požiūriu. Planetinis atomo modelis ir jo ribotumas.

3. Judėjimas ir jėgos
Kūnų judėjimas: kelias, greitis, pagreitis, trajektorija. Judėjimas tiese ir apskritimu.
Jėgos mechanikoje. Jėgų klasifikacija pagal jų prigimtį ir pasireiškimą: trinties, kelia-moji, sunkio, sv

vorio, varos, tamprumo. Jėga kaip judėjimo kitimo priežastis. Kūno masė. Niu-tono dėsniai, jų taikymas sprendžiant paprasčiausius uždavinius. Jėgos impulsas. Judesio kie-kio tvermės dėsnis. Įcentrinė jėga. Dinamikos dėsniai kasdienės patirties pavyzdžiuose.
Mechaninis darbas ir galia. Potencinė ir kinetinė energija. Energijos tvermė mechani-koje.
Jėga kaip deformacijos priežastis ir pasekmė. Mechaninės kūnų savybės ir molekulinė struktūra.
Visuotinė (gravitacijos) trauka. Dangaus kūnų judėjimas. Kosminių skrydžių mecha-nikos pradmenys. Nesvarumas.
Reliatyvumo teorijos atsiradimo prielaidos ir pasireiškimo pavyzdžiai. Šviesos greitis – ribinis greitis.

4. Molekulinė fizika ir termodinamika
Šiluminė kūnų energija. Vidinė kūnų energija, jos rūšys. Temperatūra. Mechaninio darbo ir šilumos ryšys.
Molekulinės kinetinės teorijos pradmenys. Idealiųjų dujų lygtis. Termodinamikos pradmenys. Pirmasis ir antrasis termodinamikos dėsniai. Šiluminės mašinos ir jų naudingumo koeficientas. Šilumos perdavimo dėsningumai, jų svarba technikoje ir kasdieniame gyvenime.

5. Elektra ir magnetizmas
Dvi elektros krūvių rūšys. Elektros krūvio dalumas. Elektronas ir elementarusis krūvis. Įelektrintų kūnų sąveika. Elektrinis laukas. Krūvio tvermės ir Kulono dėsniai.
Elektrinė talpa. Kondensatoriai.
Nuolatinė srovė. Įtampa. Srovės stipris ir elektrinė varža. Omo dėsnis. Laidininkų jun-gimo būdai. Paprasčiausių grandinių matavimai. Elektros šaltiniai, jų rūšys. Srovės darbas ir galia. Šilumos kiekis, išsiskiriantis laidininke, kuriuo teka srovė. Trumpasis jungimas. Sau-gikliai.
Elektros srovė įvairiose terpėse.
Elektros srovės magnetinis laukas. Magnetinių reiškinių kilmė. Elektromagnetinės in-dukcijos reiškinys. Elektrinių ir magnetinių reiškinių vienovė. Nuolatiniai magnetai. Planetų magnetiniai laukai.

6. Svyravimai ir bangos
Mechaniniai svyravimai ir juos apibūdinantys dydžiai. Bangos skysčiuose, dujose ir kietuosiuose kūnuose. Garsas. Ultragarsas ir jo taikymas.
Kintamoji elektros srovė, jos taikymas buityje ir technikoje, elektrosauga.
Elektromagnetinis laukas, jo sklidimas terpėse. Elektromagnetinės bangos ir jų skalė, jų taikymas telekomunikacijoje, moksle, pramonėje.
Šviesos bangos. Šviesos šaltiniai. Šviesos spindulys, tiesiaeigis šviesos sklidimas. Šviesos atspindys. Šviesos atspindžio dėsniai. Plokščiasis veidrodis. Šviesos lūžimas. Lęšiai. Lęšio formulė. Optiniai prietaisai buityje, moksle ir technologijoje.
Šviesos greitis, bangos ilgis. Šviesos dispersija. Šviesos interferencija. Šviesos difrak-cija. Banginių šviesos savybių taikymai. Vaivorykštė.

7. Dalelių fizika, kvantai
Klasikinės fizikos raida. Reiškiniai, kurių nepaaiškina klasikinė fizika. Mikropasaulio dėsningumai, jų ryšys su makroskopiniais reiškiniais.
Šviesos kvantinės savybės. Fotonai. Fotoefekto dėsningumai. Šviesos dualizmas. Da-lelės kaip bangos, jų pasireiškimas mikro- ir makropasaulyje.
Atomo branduolys ir jo ryšio energija. Branduolinės reakcijos. Elementariosios dale-lės. Branduolinės energijos ištekliai. Radioaktyvumas. Biologinis jonizuojančiosios spindu-liuotės poveikis. Apsauga nuo radiacijos.
Grandininė reakcija. Branduolinis reaktorius. Branduolinė energetika. Termobranduo-linės reakcijos. Branduolinė tarša.

8. Šiuolaikinės astronomijos pagrindai
Fizikos ir kitų mokslų, tiriančių Žemę ir Visatą (geologijos, geografijos, astronomijos, kosmologijos ir kt.), ryšys.
Žemės vieta Saulės sistemoje ir Visatoje. Pagrindinės fizikinės Žemės charakteristi-kos, jos gelmių ir atmosferos sandara, magnetinis laukas. Žemės palydovo Mėnulio įtaka Že-mei.
Saulės sistema. Planetos, jų palydovai, kometos ir kiti kosminiai kūnai. Planetų sanda-ra. Žvaigždynai, žvaigždės, žvaigždžių sandara. Žvaigždžių energijos šaltiniai.
Paukščių Tako ir kitos galaktikos, jų sistemos.
Visatos evoliucija. Gyvybė Visatoje. Kosmoso tyrimas. Kosminės kelionės.

9. Rekomenduojami laboratoriniai darbai
1. Tolygiai greitėjančio kūno pagreičio matavimas.
2. Spyruoklės standumo matavimas.
3. Slydimo trinties koeficiento matavimas.
4. Mechaninės energijos tvermės dėsnio tyrimas.
5. Laidininko savitosios varžos nustatymas.
6. Laisvojo kritimo pagreičio nustatymas svyruokle.
7. Šviesos lūžio rodiklio nustatymas.
8. Atvaizdų gavimas lęšiu. Lęšio židinio nuotolio ir laužiamosios gebos nustatymas.

Išplėstinis kursas

Uždaviniai:
• tiriant ir analizuojant fizikos reiškinius ugdytis mokslinę pasaulėvoką ir atsakingą požiūrį į aplinką, gamtą, gyvybę, plėsti ir gilinti žemesnėse klasėse įgytus gebėjimus ir žinias, įtvirtinti kritinį mąstymą, realių mokslo galimybių suvokimą, savarankiškumą, plėtoti kūry-bingumą ir vaizduotę, mokytis suvokti fizinio pasaulio vientisumą;
• mokytis spręsti praktinius uždavinius ir įvairias kasdienio gyvenimo, aplinkotyros, aplinkosaugos ir subalansuotosios plėtros problemas, pritaikant fizikos ir kitų mokomųjų da-lykų žinias bei gebėjimus;
• mokytis formuluoti hipotezes, planuoti stebėjimus ir bandymus joms patikrinti, modeliuoti gamtos reiškinius bei procesus, apibendrinti gautus duomenis, daryti išvadas, pat-raukliai pateikti rezultatus, vertinti jų tikslumą ir patikimumą, matavimo paklaidas, pastebėti ir ištaisyti klaidas;
• aiškintis fizikos mokslo ir jo laimėjimais kuriamų technologijų vaidmenį žmonijos gyvenime, jų ryšį su gamtine, socialine ir kultūrine aplinka;
• susipažinti su fizikos ir astronomijos mokslo istorija, šiuolaikine technika ir te-chnologijomis, jų plėtra bei dėl to kylančiomis problemomis;
• pasirengti studijoms aukštojoje mokykloje.

Tematika

1. Metodologiniai fizikos klausimai
Fizikos ir kitų gamtos mokslų vieta šiuolaikinės visuomenės gyvenime. Fizika ir nau-jos technologijos.
Fizikiniai tyrimo metodai, šių metodų galimybės, įtaka socialinei, kultūrinei aplinkai, galima žala gamtai.
Mikroskopinis ir makroskopinis pasaulis. Supančio pasaulio įvairovė.
Fizikinis pasaulio pažinimas: fizikinės sąvokos, stebėjimas, bandymas, hipotezė, teori-ja, modeliai. Mokslinių žinių absoliutumas ir sąlygiškumas.
Svarbiausių fizikos atradimų istorija. Moksliniai atradimai ir asmenybė. Lietuvos mokslininkų vaidmuo ir vieta fizikos mokslo raidoje.

2. Medžiagų sandara
Medžiagų klasifikavimas pagal jų fizikines savybes.
Medžiagos makroskopinių savybių ir jos mikroskopinės struktūros ryšys. Dujinė, skystoji ir kietoji medžiagos būsenos. Medžiagos tūris, tankis, slėgis, temperatūra.
Atomai, jų sandara. Rezerfordo ir Boro atomo modelis. Atomų elektronų apvalkalas ir tarpatominis ryšys bei cheminės medžiagos savybės. Molekulės. Medžiagų įvairovė.
Atomo branduolys ir jo sandara. Elementariosios dalelės. Branduolinės jėgos. Izoto-pai.

3. Judėjimas ir jėgos
Judėjimo įvairovė gamtoje. Mechaninis kūnų judėjimas. Atskaitos sistema. Materialu-sis taškas, trajektorija, kelias, vidutinis greitis. Poslinkis, greitis, momentinis greitis ir pagrei-tis.
Tolygiai kintantis slenkamasis judėjimas. Judėjimas apskritimu pastoviu greičiu. Įcen-trinis pagreitis, apsisukimų periodas, dažnis.
Jėga kaip kūno deformacijos arba judėjimo kitimo priežastis. Keturios fundamentinės jėgos: gravitacinė, elektromagnetinė, silpnoji ir stiprioji. Jėgų klasifikacija pagal jų prigimtį ir pasireiškimą: elektrostatinė, magnetinė, elektromagnetinė, tamprumo, trinties, branduolinė ir kt.
Dinamikos pagrindai. Masė kaip kūno inertiškumo matas. Veiksmas ir atoveikis. Kelių jėgų atstojamoji. Trys Niutono dėsniai, jų taikymas. Jėgos impulsas. Judesio kiekio tvermės dėsnis. Jėgos momentas. Masės (svorio) centras. Jėgų ir momentų pusiausvyra.
Mechaninis darbas ir galia. Potencinė ir kinetinė energija. Energijos tvermė mechani-koje.
Visuotinė (gravitacijos) trauka. Dangaus kūnų judėjimas. Kosminių skrydžių mecha-nikos pradmenys. Nesvarumas.
Reliatyvumo teorijos objektas ir principai. Šviesos greitis vakuume – ribinis signalų sklidimo greitis. Laiko tarpų, atstumo, greičių reliatyvumas. Masės ir energijos sąryšio dėsnis.
4. Molekulinė fizika ir termodinamika
Molekulių sąveikos jėgų ir energijų sąlygoti fizikiniai vyksmai. Brauno judėjimas. Huko dėsnis, jo pasireiškimas gamtoje ir taikymas. Drėkinimas, skysčių paviršiaus įtempimas, kapiliariniai reiškiniai, kūnų plėtimasis.
Molekulinės kinetinės teorijos pradmenys. Didelio dalelių skaičiaus sistemos. Tempe-ratūros, slėgio, dujų tankio ryšys su dalelių greičiu, kinetine energija, jų tankiu.
Idealiųjų dujų modelis. Idealiųjų dujų (Mendelejevo ir Klapeirono) lygtis. Izoprocesai.
Faziniai virsmai: lydymasis-kristalizacija, garavimas-kondensacija, virimas. Virsmų temperatūros, savitosios šilumos. Sotieji ir nesotieji garai. Oro drėgmė. Krizinė temperatūra.
Vidinė kūnų energija, jos rūšys.
Termodinamikos pradmenys. Pirmasis ir antrasis termodinamikos dėsniai. Šilumos perdavimo dėsningumai, jų svarba technikoje ir buityje.

5. Elektra ir magnetizmas
Elementarusis krūvis. Elektronas. Įelektrintų kūnų sąveika. Elektrinis laukas. Krūvio tvermės ir Kulono dėsniai. Elektrinio lauko stipris ir potencialas. Darbas elektriniame lauke. Laidininkai ir dielektrikai elektriniame lauke. Dielektrinė skvarba. Elektrinė talpa. Kondensa-toriai, jų jungimo būdai. Kondensatoriaus energija.
Nuolatinės srovės dėsningumai. Įtampa, srovės stipris, elektrinė varža ir jų aiškinimas elektroniniu požiūriu. Įtampos dalikliai. Elektros šaltiniai, jų rūšys. Elektrovara. Omo dėsnis paprasčiausioms uždarosioms grandinėms. Srovės darbas ir galia. Šilumos kiekis, išsiskirian-tis laidininke, kuriuo teka srovė.
Srovė įvairiose terpėse: metaluose, vakuume, puslaidininkiuose, elektrolitų tirpaluose ir dujose. Elektronų pluošto ir puslaidininkiniai prietaisai. Jų taikymas buityje, technikoje ir moksliniuose tyrimuose.
Elektros grandinių matavimo prietaisai. Srovės ir įtampos matavimai.
Srovės magnetinis laukas. Magnetinių reiškinių kilmė. Srovių sąveika. Ampero jėga. Magnetinė indukcija. Magnetinės medžiagų savybės. Magnetinė skvarba. Feromagnetinės medžiagos. Magnetinio įrašymo principai, jo taikymas informacijai saugoti. Dangaus kūnų magnetiniai laukai.
Elektringų dalelių judėjimas pastoviuose magnetiniuose laukuose.
Elektromagnetinės indukcijos reiškinys. Lenco taisyklė. Induktyvumas. Ritės energija.

6. Svyravimai ir bangos
Periodiniai vyksmai – svyravimai ir bangos. Amplitudė, dažnis, periodas, fazė, bangos ilgis, frontas, sklidimo greitis.
Harmoniniai svyravimai. Mechaninių svyravimų ir elektromagnetinių virpesių pana-šumai ir skirtumai. Matematinė švytuoklė ir virpesių kontūras, energijos virsmai svyravimų metu. Laisvieji ir priverstiniai svyravimai. Rezonansas, jo pasireiškimas ir taikymas buityje bei technikoje.
Kintamoji elektros srovė. Jos stiprio bei įtampos efektinės vertės. Kintamojo šaltinio signalų formos. Aktyvioji ir reaktyvioji (induktyvioji ir talpinė) varžos. Kintamosios srovės generatoriaus, variklio, transformatoriaus veikimas. Elektros energijos gamybos principai. Jos perdavimas. Kintamosios srovės panaudojimas buityje ir technikoje.
Mechaninės bangos tampriose terpėse ir vakuume. Skersinės ir išilginės bangos. Me-chaninių bangų interferencija ir difrakcija. Garso bangos ir jų taikymas.
Radijo bangos, šiluminiai (infraraudonieji) spinduliai, šviesa, ultravioletiniai spindu-liai, rentgeno ir gama spinduliuotė kaip elektromagnetinės bangos. Radijo ryšio principas. Radioastronomija.
Šviesos bangos. Šviesos spindulio sąvoka. Šviesos greitis. Lūžio rodiklis. Atspindžio ir lūžimo dėsnis. Visiškasis atspindys, optinis ryšys. Spindulių eiga prizmėje. Atvaizdo susi-darymas veidrodyje. Spindulių eiga plonuose lęšiuose. Lęšio formulė. Akis. Optiniai prietai-sai.
Banginės šviesos savybės: interferencija, difrakcija, poliarizacija. Šviesos dispersija. Šviesos banginiai reiškiniai gamtoje, jų taikymas. Difrakcinė gardelė. Holografija.

7. Dalelių fizika, kvantai
Šviesos dualizmas. Šviesos kvantai. Fotoefektas. Šviesos emisija ir sugertis. Ištisinis ir linijinis spektras. Spektrinės analizės pagrindai ir jos taikymai. Šiuolaikinių šviesą spinduliuo-jančių įrenginių fizikiniai principai ir savybės (lazeris, šviesos diodai ir kt.).
Kvantinės fizikos pagrindiniai teiginiai.
Branduolio ryšio energija. Branduolinės reakcijos. Branduolinių reakcijų energijos iš-tekliai. Radioaktyvumas. Pusėjimo trukmė. Alfa, beta ir gama spinduliavimas. Biologinis jo-nizuojančiosios spinduliuotės poveikis. Apsauga nuo radiacijos. Kosminiai spinduliai. Joni-zuojančiųjų spindulių registravimo metodai. Radioaktyviųjų izotopų gavimas ir taikymas.
Branduolių dalijimasis. Grandininė reakcija. Branduolinis reaktorius. Termobranduo-linės reakcijos. Branduolinė energetika. Branduolinė tarša.
Elementariosios dalelės ir jų virsmai.

8. Šiuolaikinės astronomijos pagrindai
Fizikos ir kitų mokslų, tiriančių Žemę ir Visatą (geologijos, geografijos, astronomijos, kosmologijos ir kt.), ryšys.
Žemės vieta Saulės sistemoje ir Visatoje. Pagrindinės fizikinės Žemės charakteristi-kos, jos gelmių ir atmosferos sandara, magnetinis laukas. Žemės palydovo Mėnulio įtaka Že-mei.
Saulės sistema. Planetos, jų palydovai, kometos ir kiti kosminiai kūnai. Planetų sanda-ra. Žvaigždynai, žvaigždės, žvaigždžių sandara. Žvaigždžių energijos šaltiniai, evoliucija, žvaigždžių tipai. Žvaigždžių spektrai.
Paukščių Tako ir kitos galaktikos, jų sistemos.
Visatos evoliucija. Gyvybė Visatoje. Kosmoso tyrimas. Kosminės kelionės.

9. Rekomenduojami laboratoriniai darbai
1. Tolygiai greitėjančio kūno pagreičio matavimas.
2. Spyruoklės standumo matavimas.
3. Slydimo trinties koeficiento matavimas.
4. Horizontaliai mesto kūno judėjimo tyrimas.
5. Kelių jėgų veikiamo kūno pusiausvyros tyrimas.
6. Mechaninės energijos tvermės dėsnio tyrimas.
7. Gei-Liusako dėsnio patikrinimas bandymu.
8. Gumos tamprumo modulio nustatymas.
9. Šaltinio elektrovaros ir vidinės varžos nustatymas.
10. Laidininko savitosios varžos nustatymas.
11. Laisvojo kritimo pagreičio nustatymas svyruokle.
12. Šviesos lūžio rodiklio nustatymas.
13. Atvaizdų gavimas lęšiu. Lęšio židinio nuotolio ir laužiamosios gebos nustatymas.
14. Paviršiaus įtempimo koeficiento radimas.
15. Oro santykinės drėgmės nustatymas.
16. Transformatoriaus konstrukcijos ir veikimo tyrimas.
17. Puslaidininkinio diodo tyrimas.
18. Rezonanso elektrinėje grandinėje tyrimas.
19. Kintamosios srovės lyginimas.

Išsilavinimo standartai

Išplėstinio kurso išsilavinimo standartų reikalavimai apima ir bendrojo kurso išsilavinimo standartų reikalavimus, todėl lentelės išplėsti-nio kurso skiltyje įrašyta tik tai, ką moksleivis privalo žinoti ir suprasti geriau, negu reikalaujama pagal bendrojo kurso programą.

Sritis / Tematika Esminiai
gebėjimai PASIEKIMAI

Bendrojo kurso Išplėstinio kurso
1. Metodologiniai fizikos klausimai Apibūdinti fizikinės anali-zės eigą ir atlikti fizikinius tyrimus.

1.1. Aiškina supančio pasaulio įvairovę vartodamas fizikines sąvokas. Apibūdina mikro- ir makropasaulį, jų mastelius. Aiškina fizikos ir kitų mokslo žinių ab-soliutumo ir sąlygiškumo aspektus.

1.1. Apibūdina fizikos ir kitų gamtos mokslų vietą šiuolaikinės visuomenės gyvenime, skiria fundamen-tinę ir techniškąją fizikos sritis.

Apibūdinti žmogaus reikš-mę moksliniams atradi-mams ir fizikos bei kitų mokslų žinių sąlygiškumo aspektus. 1.2. Apibūdina fizikinius tyrimo metodus, šių metodų galimybes, jų naudą, galimus pavojus ir žalą gamti-nei, socialinei, kultūrinei aplinkai. 1.2. Apibūdina pagrindines fizikos sąvokas, moksli-nio tyrimo metodus. Nurodo fizikinės analizės eigą: stebėjimą, eksperimentą, hipotezę, dėsnį, teoriją. Nusako žmogaus gamtos pažinimo tikslumą, galią ir ribotumą.

1.3. Yra susipažinęs su svarbiausių pasaulio fizikos atradimų istorija. Apibūdina žmogaus reikšmę moks-liniams atradimams. Nusako Lietuvos mokslininkų vaidmenį fizikos mokslo raidoje.

1.3. Savais žodžiais apibūdina klasikinės ir moder-niosios fizikos skirtumus ir ryšį. Nusako svarbiau-sius šiuolaikinės fizikos mokslo pasiekimus.
2. Medžiagų san-dara Apibūdinti atomo struktūrą, atominę (molekulinę) me-džiagos sandarą ir medžia-gos būsenas molekulinės kinetinės teorijos požiūriu. 2.1. Savais žodžiais nusako ryšį tarp medžiagos mak-roskopinių savybių ir jos mikroskopinės struktūros. Apibūdina dujinę, skystąją ir kietąją medžiagos būse-ną vartodamas tūrio, formos, tankio, temperatūros sąvokas.

2.1. Apibūdina ir klasifikuoja medžiagas pagal jų fi-zikines savybes. Apibūdina dujinę, skystąją ir kietąją medžiagos būsenas papildomai vartodamas slėgio, dalelių energijos sąvokas.

2.2. Apibūdina atomą kaip mažiausią elemento dale-lę, o molekulę – kaip mažiausią junginio (medžiagos) dalelę. 2.2. Nusako tarpatominio ryšio susidarymą, jo sąsają su cheminėmis medžiagos savybėmis. Paaiškina me-džiagų savybių įvairovę.

2.3. Apibūdina atomo struktūrą, subatomines daleles (elektronus, protonus, neutronus), jų tarpusavio są-veiką (branduolines jėgas). Paaiškina stabilias me-džiagos formas analizuodamas mikroskopinį vaizdą. Nusako žinių apie mikropasaulį sąlygiškumą, atomo modelio ribotumą.

2.3. Apibūdina Rezerfordo ir Boro atomo modelį. Aiškina izotopų savybes.
3. Judėjimas ir jė-gos Apibūdinti ir vartoti pa-grindines kinematikos ir di-namikos sąvokas: mechani-nis judėjimas, atskaitos si-stema, materialusis taškas, trajektorija, kelias, poslin-kis, greitis, pagreitis, jėga.

Taikyti pagrindines kine-matikos lygtis ir dinamikos dėsnius sprendžiant 3.1. Aiškina materialiojo taško kinematikos pagrin-dus. Apibūdina ir vartoja šias fizikines sąvokas ir dy-džius: mechaninis judėjimas, atskaitos sistema, mate-rialusis taškas (taškinis kūnas), trajektorija, kelias, poslinkis, vidutinis greitis, greitis, momentinis greitis ir pagreitis kaip vektoriai. Apibūdina tolyginį, toly-giai kintantį slenkamąjį judėjimą, judėjimą apskriti-mu pastoviu greičiu, įcentrinį pagreitį, apsisukimų periodą ir dažnį. Sprendžia modelinius kinematikos uždavinius.

3.1. Apibūdina judėjimo reliatyvumą. Taiko pagrin-dines kinematikos lygtis spręsdamas uždavinius.

uždavinius.

Apibūdinti mechaninę energiją bei jos virsmus, galią. 3.2. Nurodo jėgą, kaip judėjimo kitimo arba kūnų de-formacijos priežastį. Skiria keturias pagrindines fun-damentinių jėgų (sąveikų) rūšis: gravitacijos, elekt-romagnetinę, silpnąją ir stipriąją. Klasifikuoja jėgas pagal jų pasireiškimą ar kitus kriterijus (pvz., trinties, keliamoji, sunkio, svorio, įcentrinė, tamprumo, mole-kulinė, elektrinė, magnetinė, varos ir kt.).

3.2. Nurodo jėgą kaip vektorių ir vienintelę priežastį, suteikiančią kūnui pagreitį. Klasifikuoja jėgas pagal jų pasireiškimą, t.y. skiria elektrostatinę, elektro-magnetinę, tarpmolekulinę, mechaninio įtempimo ir gniuždymo, branduolinę ir kt.

3.3. Nusako dinamikos pradmenis. Formuluoja I, II ir III Niutono dėsnius ir juos taiko spręsdamas papras-čiausius modelinius uždavinius. Dinamikos dėsnius iliustruoja kasdienės patirties pavyzdžiais. 3.3. Nusako dinamikos pagrindus. Apibūdina masę kaip kūno inertiškumo matą. Apibūdina veiksmą ir atoveikį, jėgos momentą, masių (svorio) centrą, ke-lių jėgų atstojamąją. I, II ir III Niutono dėsnius taiko analizuodamas mechanikos problemas. Paaiškina jė-gų ir momentų pusiausvyrą. Nurodo paprastuosius mechanizmus, jų taikymą kasdieniame gyvenime.

3.4. Aiškina visuotinę (gravitacijos) trauką. Formu-luoja impulso tvermės dėsnį ir taiko jį spręsdamas paprasčiausius uždavinius. Apibūdina dangaus kūnų judėjimą, kosminių skrydžių mechanikos pradmenis bei nesvarumą.

3.4. Nusako visuotinės traukos dėsnį. Taiko impulso tvermės dėsnį.

3.5. Apibūdina potencinę ir kinetinę energiją, mecha-ninį darbą. Analizuoja energijos virsmus paprasčiau-sių mechaninių procesų atvejais (kūno kritimas gravi-tacijos lauke, suspausta spyruoklė, matematinės švy-tuoklės energijos virsmai ir kt.). 3.5. Apibūdina fizikines energijos ir darbo sąvokas, nurodo, kaip energija gali būti skirstoma į rūšis (po-tencinę, kinetinę ir lauko) bei formas (mechaninę, šiluminę, elektrinę, magnetinę, bangų, branduolinę ir kt.). Paaiškina energijos tvermės dėsnį, jį pritaiko, analizuodamas įvairius fizikinius vyksmus ir virs-mus.

3.6. Nusako reliatyvumo teorijos objektą, atsiradimo prielaidas ir raidą. Nurodo, kad šviesos greitis vaku-ume – tai ribinis signalų sklidimo greitis. Pateikia re-liatyvumo teorijos pasireiškimo pavyzdžių. Nusako, kodėl reliatyvumo teorijos išvados neprieštarauja kla-sikinės fizikos dėsniams. 3.6. Išmano reliatyvumo teorijos esminius principus. Nusako, kaip kūno masė priklauso nuo greičio, ma-sės ir energijos sąryšio dėsnį ir kaip jis pasireiškia branduolinių reakcijų metu.

3.7. Analizuoja hidromechanikos uždavinius, apibū-dina skysčių ir dujų stulpą. Paaiškina kūnų plūduria-vimą skysčiuose ir dujose remdamasis Paskalio ir Archimedo dėsniais. Nurodo hidromechanikos pasi-reiškimo bei taikymo gamtoje ir žmogaus praktinėje veikloje pavyzdžių.

4. Molekulinė fi-zika ir termo-dinamika Nusakyti pagrindinius mo-lekulinės kinetinės teorijos teiginius.
Apibūdinti fazinius virs-mus, vidinę energiją ir jos kitimo būdus. 4.1. Mechanines kūnų savybes sieja su jų molekuline struktūra. 4.1. Paaiškina fizikinius vyksmus, nulemtus moleku-lių sąveikos savybių. Formuluoja Huko dėsnį, nusa-ko jo pasireiškimą gamtoje ir taikymą. Aiškina drė-kinimą, kapiliarumą, kūnų plėtimąsi. Pateikia šių vyksmų taikymo kasdieniame gyvenime, technikoje, paplitimo gamtoje pavyzdžių.

Apibūdinti šiluminių va-riklių naudą, jų sukeliamas ekologines problemas, vei-kimo principus. 4.2. Nusako molekulinės kinetinės teorijos pradme-nis. 4.2. Sieja didelio dalelių skaičiaus sistemos tempera-tūrą, slėgį, tankį su dalelių greičiu, kinetine energija, jų tankiu.

Taikyti energijos tvermės dėsnį įvairių energijos vir-smų atveju. 4.3. Apibūdina idealiųjų dujų modelį, būsenos para-metrus, idealiųjų dujų būsenos lygtį (Mendelejevo ir Klapeirono lygtį).

4.3. Apibūdina izoprocesus.

Apibūdinti negrįžtamuosius procesus.

Pagrįsti būtinybę taupyti, 4.4. Aiškina fazinius virsmus: lydymąsi-kristalizaciją, garavimą-kondensaciją, virimą, apibūdina paramet-rus, nusakančius šiuos virsmus (virsmų temperatūras, savitąsias šilumas).

4.4. Aiškina sublimaciją. Apibūdina virsmų tempera-tūrų priklausomybę nuo aplinkos sąlygų.

efektyviai naudoti energiją. 4.5. Apibūdina vidinę energiją ir jos kitimo būdus, temperatūrą, mechaninio darbo ir šilumos ryšį. Nusa-ko termodinamikos pradmenis, formuluoja I ir II ter-modinamikos dėsnius. Paaiškina šiluminių variklių veikimo principus, nurodo, kur jie naudojami. Nuro-do šilumos perdavimo dėsningumus, jų svarbą te-chnikoje ir kasdieniame gyvenime. 4.5. Analizuoja šiluminius procesus remdamasis termodinamikos dėsniais ir vartodamas susijusias su energija bei jos virsmais sąvokas: vidinė energija, temperatūra, šilumos kiekis. Remiasi I termodinami-kos dėsniu kaip šiluminių procesų energijos tvermės dėsniu. Aiškina, kaip veikia šiluminiai varikliai, koks jų naudingumo koeficientas. Supranta II ter-modinamikos dėsnį kaip energijos savaiminio judė-jimo vyksmą iš šiltesnio kūno į šaltesnį. Apibūdina entropijos sąvoką.

4.6. Formuluoja energijos tvermės dėsnį, nusako jo fundamentalumą ir universalumą. Nusako energijos tvermę vyksmuose (molekulinės fizikos ir termodi-namikos, elektros, atomo, branduolio fizikos ir kituo-se reiškiniuose, chemijoje bei biologijoje). Nusako energijos gamybos ir naudojimo reikšmę visuomenės gyvenime. Apibūdina energetinių resursų Žemėje problemas, energijos gamybos bei naudojimo techno-loginius ir ekologinius aspektus. 4.6. Nusako prioritetinę energijos gamybos reikšmę šiuolaikinės visuomenės gyvenimui bei su tuo susi-jusias problemas. Apibūdina įvairių energijos šalti-nių (hidroenergetinių, cheminių, branduolinių bei alternatyviųjų – vėjo, Saulės, geoterminių ir kt.) tai-kymo ypatumus, pranašumus ir trūkumus. Nurodo būtinybę efektyviai naudoti bei taupyti energiją, siū-lo, kaip to siekti.
5. Elektra ir mag-netizmas Apibūdinti dvi krūvių rūšis ir jų sąveiką.

Nusakyti ir taikyti nuolati-nės srovės dėsningumus bei apibūdinti laidininkų jun-gimo būdus.

5.1. Statinės elektros dėsningumus apibūdina remda-masis elektrinio lauko ir krūvio sąvokomis, krūvio tvermės bei Kulono dėsniais. Paaiškina elektrinę tal-pą, kondensatorius, nurodo, kur jie taikomi. 5.1. Nurodo dviejų rūšių krūvius, jų sąveiką per elektrinį lauką. Apibūdina elektrinio lauko stiprį bei potencialą, šių dydžių ryšį. Nusako darbą elektri-niame lauke. Analizuoja laidininkus ir dielektrikus elektriniame lauke, medžiagos dielektrinę skvarbą. Paaiškina kondensatorių jungimo būdus, kondensa-toriaus energiją.

Nusakyti magnetinių reiš-kinių kilmę ir apibūdinti nuolatinius magnetus.

Apibūdinti elektros variklių veikimo principus ir naudo-jimą.

5.2. Nusako nuolatinės srovės dėsningumus, aiškina Omo dėsnį, vartodamas įtampos, srovės stiprio ir varžos sąvokas. Skiria laidininkų jungimo būdus, išmatuoja srovę ir įtampą paprasčiausiose grandinėse. Nurodo, kokie yra elektros šaltiniai, jų rūšis. 5.2. Nuolatinę srovę apibūdina kaip kryptingą elekt-ringų dalelių judėjimą. Nusako srovės stiprį, įtampą, laidininkų varžą. Paaiškina lygiagretųjį ir nuoseklųjį laidininkų jungimą, šaltinio elektrovarą, jo vidaus varžą, srovės darbą ir galią. Paaiškina ir taiko Omo dėsnį grandinės daliai ir paprasčiausioms uždaro-sioms grandinėms. Nusako elektros grandinių mata-vimo prietaisų veikimo principus. Matuoja grandinių srovę bei įtampą.

Apibūdinti elektromagneti-nės indukcijos reiškinį ir jo taikymą. 5.3. Apibūdina srovės kuriamą magnetinį lauką, nu-rodo magnetinių reiškinių kilmę. Paaiškina elektros variklių veikimo principus, nurodo, kur jie taikomi. Apibūdina nuolatinius magnetus, planetų ir žvaigž-džių magnetinius laukus. Nusako elektromagnetinės indukcijos reiškinį. 5.3. Paaiškina pastoviųjų magnetinių laukų savybes. Apibūdina srovių sąveiką, magnetinę Ampero jėgą, magnetinę indukciją. Paaiškina elektringų dalelių ju-dėjimą pastoviuose elektriniuose ir magnetiniuose laukuose. Nurodo, kur taikomi šie vyksmai. Nusako magnetines medžiagų savybes, magnetinę skvarbą, feromagnetines medžiagas, magnetinio įrašymo principus ir kaip jis taikomas informacijai saugoti. Apibūdina dangaus kūnų magnetinius laukus.

5.4. Analizuoja srovę įvairiose terpėse: metaluose, vakuume, puslaidininkiuose, elektrolitų tirpaluose ir dujose. Nurodo, kaip ji taikoma įvairiose terpėse (elektronų pluošto prietaisus – elektronų vamzdį, vakuuminį diodą, puslaidininkinius prietaisus p-n sandūros pagrindu – diodą, tranzistorių, optoelektronikos prietaisus ir kt.), kaip jie naudojami buityje, technikoje ir moksle.

5.5. Nusako elektromagnetinės indukcijos dėsnį, Lenco taisyklę, induktyvumą, ritės magnetinio lauko energiją. Pateikia elektromagnetinės indukcijos reiš-kinio taikymo pavyzdžių.

6. Svyravimai ir bangos Aiškinti ir taikyti periodi-nius vyksmus charakteri-zuojančius parametrus.

6.1. Periodinius vyksmus apibūdina kaip svyravimus ir bangas. Paaiškina periodinius vyksmus apibūdi-nančius pagrindinius parametrus: amplitudę, dažnį, periodą, bangos ilgį, sklidimo greitį.

6.1. Paaiškina periodinius vyksmus apibūdinančius parametrus: fazę, bangos paviršių.

Apibūdinti laisvuosius ir priverstinius svyravimus, nusakyti rezonanso reiškinį.

Apibūdinti garso bangas. 6.2. Apibūdina laisvuosius ir priverstinius svyravi-mus, nusako rezonanso reiškinį, pateikia jų pasireiš-kimo ir taikymo buityje bei technikoje pavyzdžių. 6.2. Apibūdina harmoninius svyravimus. Nusako mechaninių svyravimų ir elektromagnetinių virpesių panašumus bei skirtumus. Analizuoja matematinę švytuoklę ir virpesių kontūrą, paaiškina energijos virsmus juose.

Apibūdinti kintamąją elekt-ros srovę ir jos taikymą.

Apibūdinti elektromagneti-nių bangų skalę. 6.3. Skiria bangas, sklindančias tampriose terpėse ir vakuume. Apibūdina skersines ir išilgines bangas. Apibūdina garso greitį įvairiose terpėse, garso stiprį ir aukštį. Nurodo, kur taikomas ultragarsas.

6.3. Nusako bangų interferenciją ir difrakciją. Nusa-ko akustikos pagrindus.

Nusakyti ir taikyti geomet-rinės optikos dėsnius. Api-būdinti lęšius ir jų taikymą. 6.4. Paaiškina, kas yra kintamoji srovė, jos stiprio bei įtampos efektinės vertės, nurodo, kaip ji taikoma bui-tyje ir technikoje. Saugiai naudojasi buitiniais ir pa-prasčiausiais elektros matavimo prietaisais. 6.4. Apibūdina aktyviąją ir reaktyviąją (induktyviąją ir talpinę) varžas. Aiškina kintamosios srovės gene-ratoriaus, variklio, transformatoriaus veikimą, elekt-ros gamybos principus, jos perdavimo bei efekty-vaus naudojimo problemas.

6.5. Apibūdina elektromagnetinį lauką, jo sklidimą vakuume ir terpėse. Paaiškina elektromagnetinių bangų skalę, pateikia šių bangų taikymo telekomuni-kacijos priemonėse, moksle ir pramonėje pavyzdžių. 6.5. Radijo bangas, šiluminius (infraraudonuosius) spindulius, šviesą, ultravioletinius, rentgeno ir gama spindulius apibūdina kaip elektromagnetines bangas. Apibūdina elektromagnetinį lauką, elektromagneti-nio ryšio principą, jo taikymą šiuolaikinės teleko-munikacijos sistemose. Apibūdina kosminius spin-dulius.

6.6. Nusako šviesos spindulio sąvoką, tiesiaeigį švie-sos sklidimą, jos atspindžio ir lūžimo dėsnį, apibūdi-na lūžio rodiklį. Paaiškina atvaizdo susidarymą plokščiajame veidrodyje, spindulių eigą per glau-džiamąjį ir sklaidomąjį lęšius, lęšio formulę. Nubrai-žo lęšiais gaunamus atvaizdus. Išmano svarbiausių optinių prietaisų (lupos, akies, akinių) veikimą. 6.6. Apibūdina visiškąjį vidaus atspindį. Paaiškina spindulių eigą prizmėje. Nusako, kaip lęšio laužia-moji geba priklauso nuo lęšio paviršių kreivumo spindulių ir medžiagos, iš kurios jis pagamintas. Iš-mano optinių prietaisų (fotoaparato, projekcinio apa-rato, žiūronų) veikimą.

6.7. Nusako šviesos dualizmą. Paaiškina bangines šviesos savybes, analizuoja šviesos interferenciją, difrakciją ir dispersiją. Pateikia šviesos banginių sa-vybių pasireiškimo gamtoje, taikymo technikoje pa-vyzdžių, paaiškina difrakcinės gardelės veikimą. Apibūdina šviesos poliarizaciją.

7. Dalelių fizika, kvantai Nusakyti šviesos dualizmą.

Apibūdinti ir taikyti fotoe-fekto dėsningumus.

7.1. Nusako klasikinės fizikos istorinį ir fizikinį as-pektą. Pateikia reiškinių, prieštaraujančių klasikinės fizikos teiginiams, pavyzdžių. Skiria mikropasaulio savitus dėsningumus, nusako jų ryšį su makroskopi-niais reiškiniais. Apibūdina kvantinės fizikos kaip vienos pagrindinių XX a. teorijų svarbą.

7.1. Nusako kvantinės fizikos objektą.

Apibūdinti radioaktyvumą ir žinoti apsaugos nuo ra-dioaktyviosios spinduliuo-tės būdus. 7.2. Pateikia šviesos kvantinių savybių pavyzdžių. Apibūdina fotoefekto dėsningumus. Nusako šviesos dualizmą, daleles kaip bangas, jų pasireiškimą mikro- ir makropasaulyje. 7.2. Aiškina atomų ir šviesos kvantines savybes. Aiškina Einšteino lygtį fotoefektui.

Apibūdinti branduolio ryšio energiją, branduolinės energijos kilmę, jos taiky-mo pranašumus ir ekologi-nius aspektus.

7.3. Apibūdina radioaktyvumą kaip nestabilių bran-duolių savybę, skiria alfa, beta ir gama radioaktyviąją spinduliuotę. Apibūdina atomo branduolių ryšio energiją, masės defektą, nusako Einšteino masės ir energijos ryšio formulę (Emc2). Aiškina branduoli-nės energijos kilmę, jos taikymo pranašumus ir eko-loginius aspektus.

7.3. Aiškina radioaktyviuosius izotopus, branduoli-nes reakcijas, branduolių dalijimąsi (skilimą) ir sin-tezę, šių vyksmų paplitimą gamtoje (Žemėje ir Visa-toje). Apibūdina branduolines jėgas.

7.4. Nurodo, kokie yra pagrindiniai radioaktyvumo matavimo metodai ir prietaisai, naudojami techniko-je, aplinkosaugoje, kaip radioaktyvumas taikomas medicinoje, technikoje, geologijoje, archeologijoje. Nusako radioaktyviosios taršos problemas, radioak-tyviosios spinduliuotės biologinį veikimą. 7.4. Skiria branduolinių (atominių) reaktorių tipus, nurodo, kaip jie naudojami pramonėje ir technikoje.

7.5. Nusako šviesos emisiją ir sugertį, paaiškina išti-sinį ir linijinį spektrus, išmano spektrinės analizės pagrindus, nurodo, kur ji taikoma. Paaiškina šiuolai-kinių šviesą spinduliuojančių įrenginių fizikinius principus, nurodo jų savybes.

8. Šiuolaikinės astronomijos pa-grindai Apibūdinti fizikos ir kitų mokslų, tiriančių Žemę ir Visatą, ryšį.

Apibūdinti Saulės sistemą.

Apibūdinti žvaigždes, 8.1. Apibūdina fizikos ir kitų mokslų, tiriančių Žemę ir Visatą, ryšį. 8.1. Apibūdina fizikos mokslo įtaką kitiems moks-lams (geologijai, geografijai, geofizikai, astronomi-jai, kosmologijai ir kt.), tiriantiems Žemę ir Visatą. Apibūdina naujų fizikos eksperimento ir teorijos laimėjimų taikymą astronomijoje ir moksluose, ti-riančiuose Žemę.

galaktikas.

Apibūdinti Visatos evoliu-ciją, kosmoso tyrimo pro-blemas, kosminių kelionių reikšmę. 8.2. Apibūdina Saulės sistemą, Žemės sandaros ypa-tumus, jos atmosferą, Mėnulio įtaką, Saulės ir Mėnu-lio užtemimus. 8.2. Apibūdina svarbiausias fizikines Žemės savy-bes, jos gelmių ir atmosferos sandarą, magnetinį lauką. Paaiškina Mėnulio judėjimą.

8.3. Apibūdina planetas, jų palydovus, žvaigždes, ga-laktikas. Pažįsta pagrindinius žvaigždynus. 8.3. Apibūdina kometas, planetų ir žvaigždžių vi-daus sandarą, žvaigždžių energijos šaltinius, evoliu-ciją. Skiria žvaigždžių tipus, nusako žvaigždžių spektrų įvairovės priežastis. Nurodo Saulės kaip žvaigždės svarbiausias savybes. Apibūdina Paukščių Tako galaktiką ir kitas galaktikas, nusako kosminių kūnų įvairovę.

8.4. Apibūdina Visatos evoliuciją, kosmoso tyrimo problemas, kosminių kelionių reikšmę.

8.4. Aiškina Visatos medžiagos ir galaktikų susida-rymą. Nusako Visatos kilmės, gyvybės Visatoje pro-blemą. Apibūdina šiuolaikinių fizikinių eksperimen-tų svarbą tiriant kosmosą, kosminių skrydžių reikš-mę tiriant Žemę ir kosmosą.

Leave a Comment