Branduolinės energijos pozicija Lietuvoje
Dabartinė Lietuvos situacija verčia priminti žinomas ir iki trivialumo akivaizdžias tiesas: šalis, neturinti ypatingų gamtos turtų, pasaulyje klestėti gali tik plėtodama moderniausiomis technologijomis pagrįstą gamybą ir turėdama jos aukštos kokybės gaminiams rinką (krizė Rusijoje parodė, koks yra nestabilus (nors kartais ir pelningas) Lietuvai peršamas prekybinio tarpininko tarp Rytų ir Vakarų vaidmuo). Lietuvoje nėra ir niekada nebuvo modernesnės didelio masto gamybos negu branduolinė energetika. Jos ypatingo, visur reikalingo gaminio – elektros energijos – kokybė yra tokia pati, kaip ir visame pasaulyje, tačiau Lietuva verčiama branduolinės energetikos atsisakyti.Kodėl? Dažnai girdime: “Ignalinos atominės elektrinės reaktoriai yra tokie patys kaip Černobylio”. Arba dar kategoriškiau: “Branduolinė energetika pavojinga, jos visai reikia atsisakyti”. Pasigirsta ir kitokių prislopintų balsų: “Lietuvoje elektros energija yra per daug pigi”.Reikalavimas, kad atominė elektrinė turi būti saugi, yra neginčytinas. Tačiau ar Lietuvoje su tokiu reikalavimu šiandien nesibraunama į atvirus vartus?Spaudimas uždaryti Ignalinos atominę elektrinę stiprėja. Politikai sutrikę, visuomenėje sumaištis. Vis labiau aiškėja, kad tie argumentai, kurie garsiai sakomi ir kuriais dirginamos jautrios žmonių stygos, yra ne vieninteliai ir tikriausiai net ne pagrindiniai.Argumentai, kuriuos girdime, yra pirmiausia politiniai ir radiofobiniai. “Vyriausybės įsipareigojimai (kuriuos nepatyrę Lietuvos politikai davė sunkiomis atkurtai valstybei aplinkybėmis ir nepalankiomis branduolinei energetikai ankstyvojo počernobylinio laikotarpio sąlygomis) turi būti įvykdyti! Branduolinė energetika su tokiais Ignalinos AE reaktoriais yra ypač pvojinga!” Paskutinysis teiginys po to, kai Ignalinos AE saugumui pagerinti išleista šimtai milijonų dolerių, o įvairių šalių specialistų ji ištirta taip, kaip gal jokia kita atominė elektrinė pasaulyje, yra ne tik klaidinantis, bet ir arba nekvalifikuotas, arba nesąžiningas. Kaip neįžiūrėti branduolinės energetikos ideologinių priešininkų, apskritai neigiančių jos teisę egzistuoti, interesų? Arba ekonominių konkurentų, dujų, naftos, orimulsijos ar kitokio kuro tiekėjų interesų? Radiacijos baimė, pagrįsta ar perdėta, yra labai suprantama, tačiau nepakankamas švietimas ir informuotumas leidžia ja lengvai manipuliuoti nerealiai vertinant pavojus ir sukeliant liguistą radiofobiją.Branduolinė energetika visur turi šalininkų ir oponentų. Kaip kažkada sakė prof. habil. dr. Kęstutis Makariūnas: “visą profesinį gyvenimą dirbęs mokslinį darbą jai artimoje fizikos srityje ir sekęs, kiek tai buvo įmanoma, branduolinės energetikos raidą nuo pat jos atsiradimo, galėčiau būti tiek branduolinės energetikos šalininkų, tiek ir oponentų pusių advokatu, gal net geresnis oponentas negu didžiausi priešininkai. Tačiau esu labiau linkęs būti jos draugu, nes branduolinė energija, kaip į laisvę išleistas džinas, atėjo į pasaulį visiems laikams, ir jos ignoruoti neįmanoma.”. Branduolinė energetika, nors sukelia problemų, tačiau duoda daug daugiau naudos. Privalu, kai tai įmanoma, siekti tos naudos taip, kaip tai daroma kitur, o Lietuva, jau turėdama branduolinę energetiką, tai gali. Pagaliau todėl, kad, be branduolinės energijos, žiūrint jau globaliniu mastu ir į tolimesnę ateitį, vargu ar įmanoma vadinamoji subalansuotoji plėtra – gausėjančių planetos gyventojų gyvenimo sąlygų nuolatinis gerėjimas (bent neblogėjimas), tuo pat metu išsaugant gamtą ir tinkamą gyventi aplinką. Diskusijos apie būtinumą apriboti globalinę atmosferos oro taršą organinio kuro neišvengiamais degimo produktais jau virsta tarptautiniais teisiniais dokumentais. “Kioto” 1997 m. gruodžio 10 d. sutartimi dėl klimato 160 šalių nutarė mažinti anglies dvideginio ir kitų “šiltnamio dujų” emisiją, 39 labiausiai išsivysčiusios pramoninės valstybės po sunkių derybų suderino skaičiais išreikštus įsipareigojimus. Daugeliui šalių juos įvykdyti be branduolinės energetikos būtų neįmanoma. Energijos gamyba, dideliu mastu naudojanti naujas darbo su atsinaujinančiais šaltiniais technologijas, – dar tolima ir brangi ateitis.Svarstant branduolinę energetiką Lietuvoje, žvilgsnis neišvengiamai krypsta į kitas šalis. Pasaulyje atominėse elektrinėse energiją dabar gamina 4,5 šimto branduolinių reaktorių. Jų yra daugiau kaip 30 šalių, kelios šalys juos stato.Nelabai turtinga Lietuva, turėdama branduolinę energetiką, stovi prie turtingosios Europos slenksčio. Turtingos pramoninės šalys yra praktiškos. Tankiai gyvenama Vakarų Europa atominėse (ten paprastai vadinamose tiksliau – branduolinėse) elektrinėse (apie 130 energetinių branduolinių reaktorių) gamina maždaug 1/3 visos elektros energijos, kaimyninės Šiaurės šalys (16 Švedijos ir Suomijos reaktorių) – net 44 %.
Atominių elektrinių turi visos Vakarų Europos šalys, kurioms jos reikalingos ir kurios pajėgė jas pasistatyti. Pirmaujančioje Prancūzijoje (60 reaktorių ir 3/4 gaminamos elektros energijos) sukūrus branduolinę energetiką elektros energija tapo nepriklausoma nuo arabų pasaulio naftos. Vokietijos atominių elektrinių 21 reaktorius, kurių galia beveik 10 kartų didesnė už Lietuvos atominės elektrinės galią, gamina apie 30 % elektros energijos. Jeigu Prancūzijos branduolinės energetikos kūrimas vyko kartu su branduoliniu ginklavimusi, tai Vokietijai toks ginklavimasis buvo uždraustas, ir branduolinės energetikos sukūrimą daugiausia sąlygojo šalies ūkio poreikiai. Naujosios, po 1998 m. rinkimų, Vokietijos socialdemokratų ir žaliųjų valdančiosios koalicijos programa, siekianti uždaryti atomines elektrines, numato tam tolimus terminus (iki 20 metų), suderintus su veikiančių reaktorių techninių resursų pabaiga. Per tokį laiką gali daug kas pasikeisti. Be to, Vokietija yra viena turtingiausių ir daugiausiai naujų technologijų kuriančių šalių, tad pirmosios kartos branduoliniai reaktoriai po 20 metų jai tikrai bus nereikalingi.Palikę didžiąsias valstybes, pažvelkime į mažesnes. Dukart mažesnėje už Lietuvą ir daugiau kaip 5 kartus tankiau apgyventoje Belgijoje yra 3 branduolinės elektrinės. Jų 7 energetinių reaktorių elektrinė galia beveik pustrečio karto didesnė už Ignalinos AE reaktorių galią. Belgija, nors turtinga akmens anglimi, jų jau beveik nekasa, daugiau nei pusę elektros energijos gamina atominės elektrinės. Matyt, tai lemia ne tik uranas iš kažkada valdyto Kongo, bet ir ekonominė nauda bei ekologiniai pranašumai. Branduoliniai reaktoriai Belgijoje saugiai eksploatuojami jau daug metų – vidutinis vieno reaktoriaus amžius 1998 m. pasiekė 22 metus (Lietuvoje – 13 metų).Panašiai yra nedidelėje Šveicarijoje, moderniausios gamybos ir tuo pat metu sanatorijų ir turizmo šalyje. Šveicarijoje, kuri turi didelius hidroenergijos išteklius ir efektyviai juos naudoja (apie 400 hidroelektrinių), branduolinė energetika, gaminanti nuo 1/3 iki 2/5 elektros energijos, užima antrą vietą po hidroenergetikos. Šios šalies atominių elektrinių 5 branduolinių reaktorių galia yra artima (truputį didesnė) Ignalinos AE galiai, reaktoriaus vidutinis amžius – jau 23 metai. Šveicarija, aukštos techninės kultūros turtingiausia Europos šalis, pati kurianti ir imanti iš kitų naujausias technologijas, baigiantis veikiančių reaktorių techniniams resursams gali rinktis – ar tokį reaktorių pakeisti naujos kartos branduoliniu reaktoriumi, ar vietoje jo pabandyti naudoti kitokias naujas energijos gamybos technologijas, nors dar netobulas bei brangesnes. Vargu ar taip rinktis greit galės Lietuva.Dabartinės branduolinės energetikos pranašumai ir trūkumai gerai žinomi. Techniškai tobula branduolinė energetika būtų ekologiškai viena pačių švariausių ir saugiausių iš visų didžiųjų energetikų. Tačiau visiškai tobulų realių technologijų nebūna, bet kokia technika genda, ją reikia prižiūrėti, taisyti. Vakarų Europos ilgametis patyrimas rodo (ten kai kurių reaktorių amžius yra apie 30 metų), kad dabartinė branduolinė energetika gali būti pakankamai saugi. Ignalinos AE reaktoriai, palyginus su Vakarų Europoje eksploatuojamais įvairių tipų reaktoriais, turi ne tik trūkumų, bet ir pranašumų.Kituose kontinentuose daugiausia branduolinės energijos gamina irgi labiausiai išsivysčiusios pramoninės šalys: JAV (per 100 energetinių reaktorių), Japonija (per 50), Kanada (per 20), Pietų Korėja (16). JAV buvo viena tokia atominės elektrinės avarija, kai reikėjo evakuoti gyventojus (Three Miles Island elektrinėje, 1979). Kartu su vėliau įvykusia Černobylio katastrofa (1986) ji padidino dėmesį branduolinės energetikos saugumui ir kartu su pasikeitusia padėtimi energijos šaltinių rinkoje pristabdė jos plėtotę.Vienas Lietuvoje girdimas branduolinės energetikos oponentų argumentas yra pavojingo žemės drebėjimo grėsmė. Nesiimu diskutuoti, nes tokios grėsmės tikimybė nežinoma. Tačiau ankštai gyvenamoje Japonijoje, kur žemės drebėjimai yra kasdienybė, 18 branduolinių elektrinių su pusšimčiu reaktorių sėkmingai gamina 30% visos šaliai reikalingos elektros energijos, be to, projektuojami nauji reaktoriai. Nors Japonija yra vienintelė branduolinius bombardavimus patyrusi pasaulio šalis, kuri visada atsimins jų pasekmes, skiriama, kada branduolinė energija yra blogis, o kada gėris, ir mokama tuo gėriu naudotis ne tik elektros energijai gaminti: plačiai naudojamos įvairios branduolinės technologijos, medicinos įstaigose gausu moderniausių branduolinės medicinos prietaisų. Nors Japonijoje reakcija prieš pasaulyje vykdytus branduolinių sprogdinimų bandymus visada buvo ypač stipri, branduolinė energetika ir sprogdinimai nėra tapatinami. Diferencijuotas ir realus branduolinės energetikos naudos ir pavojų vertinimas atspindi vyraujantį supratimą, kad branduolinė energetika Japonijos gerovei yra būtina. Visa tai remiasi ganėtinai aukštu gyventojų šios srities švietimo lygiu, pasitikėjimu reaktorių kūrėjais, atominėmis elektrinėmis ir jų personalu.Pažvelkime ir į Lietuvai artimesnio likimo šalis. Buvusios socialistinės Vidurio ir Pietryčių Europos šalys – atskiras branduolinės energetikos regionas. Ten daug senų rusiškų reaktorių. Energijos ištekliais neturtingose regiono valstybėse branduolinė energetika yra labai svarbi. Ją turi daug šalių – Čekija, Slovakija, Vengrija, Rumunija, Slovėnija, Bulgarija. Rumunija branduolinės energetikos šalimi tapo tik per paskutinįjį penkmetį, o Bulgarijos branduolinė energetika (6 reaktoriai) yra viena seniausių. Radionuklidai, prasiskverbę iš jos Kozlodujaus atominės elektrinės pirmųjų reaktorių, dažnai būdavo aptinkami Dunojuje, tad tarptautiniai fondai suteikė finansinę paramą, kad Bulgarija pasirengtų seniausius reaktorius uždaryti. Ištikus krizei, visuomenės požiūris į branduolinę energetiką radikaliai pasikeitė: geriau net rizikuoti, negu pusbadžiu gyventi tamsoje ir šalti. Susidarė konfliktinė situacija: dešimtys milijonų gautosios pagalbos dolerių buvo panaudoti seniesiems reaktoriams modernizuoti ir jų saugumui didinti, ir Bulgarija nenori jų uždaryti. Tai primena situaciją Lietuvoje. Kita šalis, tolima Armėnija, turėjusi vieną seniausių atominių elektrinių su pirmaisiais energetiniais reaktoriais, po katastrofiško žemės drebėjimo (1988 m.) ją skubotai uždarė, tačiau po kelerių metų šaltis ir tamsa privertė imtis ją atgaivinti.Dabartinė urano branduolinė energetika, be abejo, yra tik dalinis ir laikinas aprūpinimo energija problemų sprendimas. Tačiau daugeliui šalių šiuo laikotarpiu jis pasirodė būtinas. Tad kodėl Lietuva, kuri taip pat neturi ypatingų energijos išteklių, privalo atsisakyti (kai kurių vietinių oponentų supratimu, priešingai – naudotis gera proga nusikratyti) branduolinės energetikos, galinčios duoti net didelį pelną, pirma laiko uždaryti savo branduolinius reaktorius? Kalbant apie pavojų baimę, kas gali garantuoti, kad po kurio laiko branduolinė elektrinė neatsiras prie tų pačių ežerų kitoje pusėje valstybės sienos, energijos badą kenčiančioje Baltarusijoje?Branduolinės energetikos saugumas vis labiau siejasi ne tiek su pačių elektrinių saugiu darbu (tai priklauso nuo jų techninio lygio ir darbuotojų kvalifikacijos), o su branduolinio kuro “degimo” pelenais – labai radioaktyviomis atliekomis, kurių kaupiasi milžiniški kiekiai. Kol kas energetikos atliekos pasaulyje sudaro tik nedidelę dalį tų, kurias per pusę amžiaus pagamino karinė branduolinė pramonė, bet jų sparčiai daugėja. Tik maža jų dalis perdirbama išskiriant susidariusį antrinį branduolinį kurą (dabar neapsimoka). Radioaktyviosios atliekos turi būti saugiai, sandariai laikomos, kad radioaktyviosios medžiagos nepasklistų aplinkoje. Atvėsęs (kai suskyla trumpaamžiai radioaktyvūs nuklidai) naudotasis branduolinis kuras su likusiomis lėtai skylančiomis radioaktyviosiomis medžiagomis turi būti saugiai laikomos tam specialiai įrengtose požeminėse saugyklose, kad kada nors (kai apsimokės) jį būtų galima paimti ir perdirbti, arba patikimai “palaidojamas”. Techniniai sprendimai, kaip tai daryti, yra maždaug žinomi, daug jų įgyvendinama, tačiau reikalingi dar ekonominiai ir politiniai sprendimai: niekas nenori radioaktyviųjų atliekų priimti, patikimiausios jų “amžino” saugojimo ir palaidojimo technologijos yra brangios. Kai kurios šalys naudotą branduolinį kurą iš kitų valstybių priima komerciniais pagrindais. (Teko neseniai matyti skaičius – Anglija sutiko priimti jį iš JAV energijos kompanijų kartu su 1 milijono dolerių už toną mokesčiu. JAV Nevados valstijoje po Jukos kalnu įrengiama didelė saugykla, o valstija siekia išsiderėti iš to sau kaip galima didesnės naudos). Daug kur apsiribojama laikinais sprendimais – laikinu saugojimu specialiuose konteineriuose. Prie branduolinių elektrinių įrengiamos aikštelės su tokiais konteineriais. Tokia aištelė auga ir prie Ignalinos AE. Naudoto branduolinio kuro kasečių joje jau daugiau negu veikiančiųjų reaktorių viduje. Reaktorius uždarius visa tai niekur nedings.Uždaryta atominė elektrinė taptų iš tikrųjų monstru, siurbiančiu šalies lėšas ir neduodančiu jokios naudos.Ne iki galo išspręstos radioaktyviųjų atliekų ilgalaikio izoliavimo nuo aplinkos problemos dabar yra tarsi branduolinės energetikos “Achilo kulnas”. Tačiau taip yra ne tik Lietuvoje. Be to, raskime kitą žmonių veiklos sritį, kur būtų duodamos tūkstančio ar milijono metų trukmės garantijos.Kategoriškiausias branduolinės energetikos priešininkų argumentas – kad ji nesuderinama su žmonių prigimtimi: terorizmas, diversijos, karai gali pirmiausia branduolinę energetiką turinčias šalis paversti radioaktyviomis kapinėmis. Tai jau filosofiniai klausimai. Tokia grėsmė tikrai yra. Tenka pasikliauti tuo, kad žmogus yra protinga visuomeninė būtybė ir to išvengs. Panašiai, kaip kad nesprogdins aukščiau miestų esančių didelių hidroelektrinių užtvankų ir nesiims kitokios pražūtingos veiklos.Branduolinė energetika šiandien yra stambi pasaulio ūkio šaka, veikianti komerciniais pagrindais, konkuruojanti su kitomis energijos gamybos šakomis. Todėl ekonominė konkurencija negali nebūti priešiškumo ir propagandos prieš ją priežastimi, kokiais argumentais tas priešiškumas bebūtų grindžiamas. Tačiau paplitusi jos baimė turi ir gilesnes šaknis – psichologines, etines ir istorines. Prieš jos pavojų grėsmę žmogus jaučiasi bejėgis, kokia maža tų pavojų rizika bebūtų. Ne taip, kaip imdamasis kitokios pavojingos veiklos, tarkim, sėsdamas prie automobilio vairo, nors autoavarijose vien Lietuvoje kasmet žūsta apie tūkstantį žmonių.Istoriškai taip susiklostė, kad branduolinė energija pirmiau buvo panaudota kariniams tikslams, masinio naikinimo ginklams, o tik po to energetikai kurti. Nors galėjo būti ir atvirkščiai. Karinis naudojimas lėmė didelį šios srities veiklos slaptumą, dažnai nepateisinamą ir net nusikalstamą. Net aplinkos radiacija būdavo paslaptis. Visa tai, kartu su asmenine ar artimųjų patirtimi (karo tarnyba atominiuose povandeniniuose laivuose, Černobylis ir pan.), informacijos stoką pakeičiančiais gandais, formavo įtarumą ir nepasitikėjimą viskuo, kas susiję su žodžiais atomas, branduolys, radioaktyvumas, radiacija. Buvo tarsi pamirštama, kad atomai – tai paprasčiausiai dalelės, iš kurių susideda viskas. Ką jau kalbėti apie tokias žinias, kad radioaktyvi yra visa mūsų aplinka, kad radioaktyvūs esame ir visada buvome ir mes patys, kad žmogų visada veikė radiacija (tai jam gal net būtina), o pavojingumas ar nepavojingumas priklauso tik nuo jos kiekio. Antibranduolinės nuotaikos ir visuomenės judėjimai yra to pasekmė. O turėjo būti atvirkščiai. Žmonėms visada tekdavo imtis pavojingų darbų, dažnai susijusių su rizika ne tik sau, bet ir kitiems. Kuo tokie pavojai didesni, tuo veikla turi būti atviresnė. Branduolinės energetikos atveju informacijos atvirumas turėjo būti beveik absoliutus.Nepriklausomoje Lietuvoje padėtis labai pasikeitė. Ignalinos AE yra atvira ekspertams iš viso pasaulio. Plačiau ji atsivėrė ir šalies gyventojams – kiek tai netrukdo jos darbui ir saugumui. Plėtojamas šviečiamasis darbas. Rengiami savi specialistai. Vyraujanti visuomenės nuomonė, priešingai negu prieš 10 metų, atrodo, krypsta jai palankia linkme.Pernai užbaigta 5 metų Lietuvos valstybinė mokslo programa “Atominė energetika ir aplinka” parodė, kad Ignalinos AE poveikis aplinkai, kaip ir reikėjo laukti, yra daugiausiai kaip dažno kito pramonės giganto. Tai šiluminė ir cheminė ežero tarša, kanalizacijos vandenys, dėl to kintanti Drūkšių ežero augmenija ir gyvūnija. Ir be tyrimų matoma dar statybų kur ne kur suniokota gamta. Radiacinė tarša maža. Nors Ignalinos AE kilmės radionuklidai jos aplinkoje stebimi, galima įžiūrėti net jų plitimo ir kaupimosi dėsningumus, jų priedas gamtiniam radiacijos fonui yra labai mažas. Jis mažesnis ne tik už natūralius radiacijos fono svyravimus, bet ir už globalinės kilmės dirbtinų radionuklidų (pasaulinės branduolinės energetikos, likusių po branduolinių sprogimų bandymų, Černobylio) indėlį į foną. Sociologiniai tyrimai parodė, kad Ignalinos AE baimė didėja tolstant nuo jos.Visa tai jokiu būdu nereiškia, kad Ignalinos AE branduoliniam ir radiaciniam saugumui galima skirti mažiau dėmesio, kad galima nustoti jį stebėti, tačiau tai rodo realų praėjusiame penkmetyje buvusios situacijos vaizdą. Dabar bandoma parengti kitą, labiau tikslinę Lietuvos valstybinę mokslo programą, siekiant sukurti šalyje branduolinės energetikos mokslinio aptarnavimo sistemą. Aštrėjant diskusijoms dėl Ignalinos AE likimo, darosi svarbu žinoti net tokius dalykus: koks radioaktyviosios taršos balansas – kiek Lietuva jos duoda kitoms šalims, o kiek gauna iš artimų ir tolimų kaimynų.Ignalinos AE reaktoriai, palyginus su Rusijoje eksploatuojamais per 10 tokio tipo reaktorių (kurie nebuvo taip modernizuojami kaip IAE), taip pat su daugeliu Vakarų šalių reaktorių (Anglijoje reaktorių vidutinis amžius jau viršijo 30 metų), dar nauji (11 ir 15 metų). Reikiamu laiku atnaujinus kuro kanalus ir eksploatuojant reaktorius iki tikros jų techninių resursų pabaigos, jie galėtų pagaminti energijos nemažiau kaip už 50 milijardų litų. Akivaizdu, kad reaktorių pirmalaikis uždarymas be labai rimtų techninių ir saugumo priežasčių Lietuvai būtų didelė ekonominė nesąmonė. Dabartinis reikalavimas skubiai uždaryti pirmąjį reaktorių atrodo ir kaip pretekstas delsti darant Lietuvos pageidaujamus politinius sprendimus dėl narystės Europos Sąjungoje. Net jeigu svarbi priežastis yra ta, kad Ignalinos AE reaktoriai neatitinka Europos standartų reikalavimų, tai reikėtų kalbėti apie uždarymą tik po to, kai Lietuva bus priimta į Europos Sąjungą, ir tai išsiderant geranoriškai suteikti išimtinę teisę eksploatuoti reaktorius techniškai pagrįstu laikotarpiu.Modernioms ir pavojingoms technologijoms reikalinga aukšta gamybos kultūra, pilietinis atsakingumas. Pasaulio saugumui labai aktuali branduolinių medžiagų nekontroliuojamo plitimo problema. Tad gal čia mumis nepasitikima? Požiūris į tautą kaip į “čiabuvius” niekada jos nedžiugina (jeigu tik ji tokį požiūrį suvokia), kokie komplimentai jai būtų besakomi, nors tokio požiūrio ne taip jau retai tikrai būname verti. Švietimo dalykuose, susijusiuose su branduoline energetika – vos pajudinti dirvonai. Užtenka paminėti keletą žiniasklaidos “sensacijų”. Prieš keletą metų Šilutėje buvo pulta lupti iš stoties aikštės grindinio “užterštus” radioaktyvius akmenis – paskui paaiškėjo, kad tai dar pereitame amžiuje, Kaizerio laikais, dar prieš radioaktyvumo atradimą, į grindinį sudėti iš skaldyklos Vokietijoje atvežti natūraliai radioaktyvūs akmenėliai. Paskui vos ne tarptautinis incidentas dėl paminklo Gediminui postamento Vilniuje: “Diversija! Mums padovanojo radioaktyvų granitą!” Išsiaiškinta, kad granitas visada radioaktyvus. Arba vėl: “Pasienyje sulaikytas radioaktyvių kalio trąšų transportas!” Vėl aiškintasi, kad neradioaktyvių kalio trąšų nebūna, kad šimtoji procento dalis kalio visada radioaktyvi – tokį jį gamta sukūrė. Tokia mūsų “masinė radiacinė kultūra”. Taigi ar branduoliniame amžiuje šioje srityje tikrai nesame truputį “čiabuviai”? Galima tik guostis, kad panašiai yra daug kur, tuose pačiuose išsivysčiusiuose Vakaruose.Dėl Ignalinos AE galime sulaukti visokių sprendimų, bet kokios būtų to pasekmės – ekonominės, socialinės ir kitokios? Stabilumas ir perspektyva atominėje elektrinėje irgi yra jos saugumo garantas.Branduolinė energetika, veikianti tais pačiais principais kaip dabar, XXI a. pirmaisiais dešimtmečiais pasaulyje liks viena stambiausių energijos gamybos šakų. Palengva augs alternatyvių (atsinaujinančių) energijos šaltinių vaidmuo, taip pat ir Lietuvoje. Keletas mums visiems aktualių atsakymų į mums svarbius klausimus:Ar gali Ignalinos AE įvykti tokia avarija kaip Černobylyje?
Černobylio avarijos pasekmės yra unikalios. Avarijos pagrindinė priežastis yra ne tiek operatorių padarytos klaidos, kiek pačių tuometinių RBMK tipo reaktorių projekto trūkumai, nes tam tikrose eksploatacijos režimuose aktyviosios zonos reaktyvumo koeficientas buvo teigiamas. Tai jokiom aplinkybėm neleistinas trūkumas, kuris nulėmė pražūtingas pasekmes. Svarbu pažymėti, jog šis trūkumas yra pašalintas. Atlikti įrangos patobulinimai pakeitė Ignalinos AE neutronines charakteristikas. Tai ir strypų-sugėriklių įvedimas, kuro sodrumo pakeitimas ir valdymo strypų konstrukcijos modernizacija. Dėl to dabartiniai Ignalinos AE reaktoriai negali būti sutapatinami su Černobylyje buvusiais reaktoriais. Įvykdyti pakeitimai garantuoja, kad bendras reaktyvumo koeficientas išlieka neigiamas esant visoms galimoms aplinkybėms. Ši charakteristika buvo verifikuota plačia tarptautinių ekspertų analize. Netgi mažai tikėtino įvykio metu, t.y. padarius panašias klaidas kaip ir Černobylio avarijoje, pasekmės būtų ribotos ir nenukentėtų nei šalia esantys gyventojai, nei elektrinės darbuotojai.
Ar Ignalinos AE energetiniai blokai turi apsauginį kiautą (kontainmentą)?
Saugos srityje svarbiausia yra funkcija, o ne išvaizda. Apsauginis kiautas turi užtikrinti, kad, įvykus net ir itin mažai tikėtinai avarijai, per kurią iš kuro elementų išmetamos radioaktyvios medžiagos, jos nepasiektų mus supančios aplinkos. Daugelyje (tačiau ne visuose) vakarietiško tipo reaktorių šią funkciją atlieka iš tolo matomas fotogeniškas pusrutulio formos apsauginis kiautas. Ignalinos AE šią funkciją atlieka sudėtingas, didelių tūrių, tačiau iš išorės ne taip akivaizdžiai matomas įrenginys – vadinamoji “Avarijų lokalizacijos sistema”. Ši sistema veikia tokiu pat principu, kaip ir GE (General Electric) ar ABB pastatyti BWR (verdančio vandens reaktoriai) tipo reaktoriai. Čia pritaikomas “slėgio sumažinimo” principas, kuris reaktoriaus ir komunikacijų erdvę padalija į du pagrindinius tūrius. Kai garas patenka į vidinį tūrį (pvz., dėl vamzdžio trūkio), jis turi praeiti pro didelį vandens rezervuarą, kad patektų į išorinius tūrius. Tai sumažina slėgį ir pašalina didžiąją dalį radioaktyvaus skilimo produktų. Daugiapusė ALS sistema yra viena iš projektinių charakteristikų, kurios išskiria Ignalinos AE iš kitų RBMK reaktorių tipo jėgainių.Reikia paminėti, kad ALS neapima viso pirmo kontūro. Į šią sistemą nepatenka vamzdžiai, kuriais dvifazis srautas teka iš reaktoriaus į seperatorių būgną, bei dalis nuleidžiamųjų vamzdynų. Tačiau, remiantis įvairiapusės analizės rezultatais, galima tvirtinti, kad šių vamzdžių trūkis neprives prie kuro rinklių perkaitinimo ir ten sukauptos radioaktyvios medžiagos nebus išmestos į aplinką.
Kokia yra avarijų tikimybė ir galimos jų pasekmės?
Sauga yra per daug svarbi tema, kad apie ją būtų kalbama remiantis emocijomis ir išankstinėmis nuostatomis. Būtina remtis objektyviais kriterijais, kuriuos galima apskaičiuoti ir pateikti absoliučiais įverčiais. Daugelyje technikos sričių (pvz., transporto) tokie kriterijai yra nustatomi naudojant praeityje susikaupusių įvykių duomenų bazės statistinę analizę. Toks būdas netinka branduolinei energetikai, nes praeityje įvykęs avarijų skaičius yra per mažas. Todėl buvo sukurtas metodas, leidžiantis pagal komponentų gedimų duomenis ir visapusišką analizę nustatyti du avarijų aspektus – įvykių tikimybę ir tų įvykių pasekmes. Šių dviejų rodiklių kombinacija visiems galimiems avariniams įvykiams duoda matą, kurį galima panaudoti skirtingų atominių elektrinių ir reaktorių tipų saugos palyginimui.Išsamios tarptautinių ekspertų Ignalinos AE studijos nustatė, jog šie tikimybinės rizikos analizės rodikliai modifikuotai (po “Černobylio”) Ignalinos AE yra sulyginami su vakarietiškų reaktorių rodikliais. Pažymėtina, jog Ignalinos AE yra vienintelis RBMK tipo reaktorius, kuriam atliktas toks palyginimas.Šią itin svarbią išvadą verta aptarti kiek detaliau. Netvirtinama, jog Ignalinos AE yra identiška vakarietiškiems reaktoriams. Grafitą lėtikliui naudojantis kanalinio tipo reaktorius savo konstrukcija skiriasi nuo vakarietiškų BWR tipo reaktorių. Šių skirtumų pasekmių detalios analizės dokumentacija yra labai išsami. Apsiribokime bendresnio pobūdžio išvadomis.Tikimybė, jog atsitiks koks nors trikdantis įvykis (pvz., vamzdžio trūkis, vožtuvo gedimai ir pan.), Ignalinos AE yra didesnė nei atitinkamiems vakarietiškiems BWR reaktoriams. Objektyvi to priežastis yra didesnis jėgainės sudėtingumas (žymiai didesnis vamzdžių, vožtuvų bei su jais susijusios įrangos skaičius) ir žemesnis sovietų projektavimo ir statybos kokybės lygis.Tačiau tarptautinė analizė nustatė, kad Ignalinos AE yra stebėtinai atspari ir didžioji dauguma sutrikimų neprives prie kuro rinklių perkaitinimo bei ten susikaupusių radioaktyvių medžiagų išmetimo iš jų (pažymėtina, radioaktyvios medžiagos pasklis kuro rinklėje, bet nebus išmestos į aplinką. Išmetimas į aplinką reikalauja papildomo gedimo). Šis atsparumas taip pat turi objektyvias priežastis. Tai lemia kanalinų reaktoriaus konstrukcija, kuri riboja šilumnešio praradimo avarijas iki vienetinio kanalo, žymiai didesni aktyviosios zonos tūriai ir tuo pačiu geresnės aktyviosios zonos galimybės “pakelti” energijos srauto svyravimus (tai reiškia, jog sutrikus vandens tiekimui, temperatūra kyla lėčiau), didesnis vertikalus pakilimas (didesnė varomoji jėga natūraliai cirkuliacijai), didesni vandens tūriai pirmame kontūre ir virš aktyviosios zonos bei didelis perteklinis faktorius, kuriuo sovietinių reaktorių projektuotojai kompensavo žemesnę valdymo kontrolę.Atsižvelgiant į visus šiuos faktorius, galima teigti, jog avarijų tikimybė bei jų pasekmės yra palyginamos su įvertinimais, gautais vakarietiškiems reaktoriams.
Kokios būtų pasekmės, jei grafito-kuro kanalo tarpelis užsidarytų?
Šis klausimas turi ekonominių, politinių ir juridinių aspektų. Čia pateikta tik trumpa santrauka, susijusi su sauga.Darbo patirtis kituose RBMK tipo reaktoriuose parodė, kad dėl greitų neutronų ir aukštos temperatūros poveikio tarp grafito blokų ir kuro kanalo esantis tarpelis laipsniškai mažėja. Visiško tarpelio užsidarymo pasekmės nėra iki galo žinomos. Galimi kai kurie neigiami faktoriai, kaip padidėję įtempimai cirkonio vamzdžiuose bei grafito blokuose. Kituose RBMK reaktoriuose, užsidarius cirkonio vamzdžių tarpeliui, jie pakeičiami naujais vamzdžiais. Tai jau sėkmingai atlikta trijuose blokuose.Iki 1997 m. projektinis tarpelio užsidarymo laikas Ignalinos AE buvo įvertinamas pagal kitus RBMK tipo reaktorius. 1997 m. pradėta plati ir dabar dar tebevykdoma programa, kurios tikslas – išmatuoti erdvinius cirkonio vamzdžių ir grafitinių blokų pokyčius. Pokyčiai grafito-kuro kanalo tarpelyje yra nuolat stebimi, taigi laikas, kada pirmas tarpelis užsidarys, kiekvienam blokui bus įvertintas pagal eksperimentų duomenis. Iš turimų matavimo rezultatų yra žinoma, kad Ignalinos AE tarpelio užsidarymo greitis yra mažesnis nei kituose RBMK tipo reaktoriuose. Tai priklauso nuo skirtingų valdymo režimų bei kitų konstrukcinių medžiagų.
Ignalinos AE pagamina apie 85% elektros energijos, vartojamos Lietuvoje. Todėl Lietuva pirmauja pasaulyje gaminant elektros energiją atominėse elektrinėse.
Lietuvos energijos poreikiai – praeitis, dabartis, prognozės
Mūsų protėviams ilgus šimtmečius pakako sumanumo naudotis šalia esančiais žemės, vandenų ir miškų turtais ir tenkinti savo poreikius nepažeidžiant aplinkos. Kol energijos ištekliai buvo naudojami tik būstui šildyti, maistui gaminti, amatams ir žemdirbystei plėtoti, tol pakako vietinių energijos šaltinių. Į pagalbą buvo pasitelkiami darbiniai gyvuliai, vėliau vandens ir vėjo malūnai, kiti pačių sukonstruoti įrenginiai. Net pradėjus naudoti Lietuvos pramonėje ir žemės ūkyje garo katilus, pagrindinis kuras buvo malkos ir iš dalies durpės. Tik XIX a. pabaigoje apšvietimui pradėta vartoti žibalą, o XX a. pradžioje, atsiradus vidaus degimo varikliams, teko importuoti ir kitus naftos produktus. Šiek tiek daugiau anglių ir naftos produktų (dyzelinių degalų, benzino, mazuto, tepalų) į Lietuvą teko importuoti tik po Pirmojo pasaulinio karo, kai prasidėjo naujų pramonės įmonių ir elektrinių statyba, transporto sistemos plėtra. Vis dėlto 1935 m. kuro balanse dominavo vietinis kuras: malkos sudarė 66 proc., durpės – 5 proc., akmens anglys -24 proc. ir naftos produktai – 5 procentus. Didžioji visų suvartojamų energijos išteklių dalis (69 proc.) teko namų ūkiui, pramonėje buvo suvartota 23 proc., transporte – 8 procentai.Praūžus Antrojo pasaulinio karo audrai, Lietuvos energijos balanse dar gerą dešimtmetį dominavo vietiniai energijos ištekliai: mediena, durpės ir jų briketai, įvairios atliekos ir hidroenergija. Remiantis kai kuriais duomenimis, 1955 m. vietinių energijos išteklių dalis apytikriai sudarė 55 proc., akmens anglių -28 proc., naftos produktų -17 procentų. Apie 60 proc. viso kuro tuo metu buvo suvartojama pastatams šildyti ir maistui gaminti, apie 24 proc. – pramonėje, statyboje ir žemės ūkyje, o likusi dalis – transporte ir elektrinėse. Iki 6-ojo dešimtmečio pabaigos pagrindinis elektrinių kuras buvo durpės. Tačiau 1962-1965 m. pradėjus eksploatuoti pirmuosius keturis Lietuvos elektrinės blokus, labai didėjo importuojamo kuro (naftos produktu ir gamtinių dujų) poreikiai.1965 m. beveik trečdalis viso šalies ūkio šakose sunaudoto kuro buvo sudeginta elektrinėse ir katilinėse. Jau tuo metu šalies kuro balanse vyravo iš tolimų buvusios TSRS regionų importuotas kuras – naftos produktų, gamtinių dujų ir akmens anglių dalis Lietuvos kuro balanse sudarė daugiau kaip 70 procentu. 1960-1989 m. formuojant energetiką, kurią šalis paveldėjo iš praeities, bendri energijos išteklių poreikiai padidėjo net 5 kartus. Tuo metu sparčiai didėjo importuojamo kuro apimtys. Pagrindiniu kuru tapo nafta irjos produktai. Iki 1985 m. beveik visas kuro, suvartojamo pramonės įmonėse, elektrinėse ir katilinėse, poreikių prieaugis buvo kompensuojamas mazutu. 1961 m. į Lietuva buvo nutiestas dujotiekis, kuris pradėjo tiekti efektyvų kurą iš Dašavos (Ukraina) telkinių, o jiems išsekus – iš Vakarų Sibiro. Prie šalies dujų tiekimo sistemos pamažu buvo prijungti visi didžiausi šalies miestai, elektrinės, didieji šiltnamiai ir paukštynai. Tačiau gamtinių dujų importas sparčiau augo tikdevintame dešimtmetyje.
Kaip vartojame energijos išteklius?Per šimtmečius daugėjo kuro rūšių, keitėsi jų gamybos ir vartojimo būdai. Lengviausiai kuru apsirūpindavo kaimo gyventojai, deginantys malkas. Sunkiau yra pagaminti durpių kurą. Dar daugiau darbo reikia įdėti į kitas kuro rūšis: anglys rūšiuojamos, sodrinamos, valomos nuo priemaišų; nafta perdirbama į įvairius produktus; nepalyginamai ilgesnis ir sudėtingesnis yra branduolinio kuro ciklas. Priklausomai nuo gamtinių energijos išteklių perdirbimo, transformavimo ir vartojimo būdų skiriama: pirminė energija, antrinė energija ir galutinė energija.Pirminė energija – tai energija, sukaupta gamtiniuose ištekliuose: cheminė energija, slypinti organiniame kure (anglyse, naftoje, gamtinėse dujose) arba biomasėje; vandens rezervuarų potencinė energija; saulės radiacijos elektromagnetinė energija; branduolinių reakcijų išskiriama energija. Dalis pirminės energijos iš pradžių transformuojama į elektros energiją ir šilumą arba perdirbama į vartotojams labiau tinkamas kuro rušis (benziną, dyzelinį kurą, mazutą, briketus ir pan.). Transformuoti energijos ištekliai vadinami antrine energija.Galutine energija vadinama ta pirminių ir antrinių energijos išteklių dalis, kurią vartotojai tiesiogiai suvartoja įrenginiuose (automobilių varikliuose, elektriniuose prietaisuose, pramonės katiluose, techniniuose procesuose). Suvartojus tam tikrą kiekį galutinės energijos, galima pagaminti materialinės produkcijos, atlikti kokį nors darbą arba suteikti klientams reikiamų paslaugų aptamavimo sferoje bei norimą komforto (apšvietimo, kambarių apšildymo ir pan.) lygį.
Rengiant energetikos ir ekonomikos plėtros strategijas, planuojant investicijų politiką, pagrindžiant naujų technologijų diegimo tikslingumą, reikia turėti pakankamai informacijos apie įvairių energijos rūšių sąnaudas. Šiam tikslui galima pasitelkti šalies energijos išteklių balansus, kuriuose analizuojama ūkio šakose naudojamų energijos išteklių gamyba, eksportas, importas, atsargų pokytis, detalizuojant įvairių energijos rūšių sąnaudas pagal paskirtį (elektros energijai ir šilumai gaminti, perdirbimui į kitas rūšis, neenergetinėms reikmėms) ir pagal vartotojų kategorijas. Pagal tarptautinių organizacijų, rengiančių apibendrintus energijos balansus, metodologinius principus ypač didelis dėmesys skiriamas galutinės energijos suvartojimo analizei. Tokia analizė labai svarbi taikant Vakarų šalyse parengtus prognozavimo modelius. Lietuvoje galutinės energijos vartojimo tendencijos pradėtos analizuoti tik dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Galutinės energijos vartojimo pokyčiai šalies ūkio šakose pa-rodyti čia:Bendros galutinės energijos sąnaudos Lietuvoje nuo 8,7 mln. tne (visus energijos išteklius skaičiuojant naftos ekvivalentu) 1990 m. sumažėjo iki 4,5 mln. tne 1998 m. Dabar energijos suvartojama mažiau visose ūkio šakose. Analizuojant galutinės energijos poreikius ūkio šakose, galima pastebėti ženklų jų sumažėjimą žemės ūkyje, statyboje ir pramonėje. 1998 m. energijos sąnaudos šiose šakose sumažėjo atitinkamai iki 18, 26 ir 33 proc. nuo 1990 m. lygio. Prekybos ir aptamavimo, transporto ir namų ūkio sektoriuose energijos išteklių suvartojimas sumažėjo palyginti nedaug, o jų dalis energijos balanse padidėjo.
Ar daug Lietuvoje suvartojama energijos?
Apie tai, kiek ir kaip efektyviai vartojama energija, paprastai sprendžiama iš lyginamųjų rodiklių. Vienas iš jų -energijos sąnaudos, tenkančios vienam gyventojui. Pirminės energijos, skaičiuojant vienam gyventojui, 1990 m. Lietuvoje buvo suvartota 4,6 tne. Tuo metu vidutiniškai tiek pat pirminės energijos buvo suvartojama ir buvusioje Tarybų Sajungoje. Šis rodiklis buvo 1,3 karto didesnis nei vidutiniškai Europos Sajungos valstybėse, bet 1,3 karto mažesnis nei Šiaurės Amerikoje (JAV, Kanadoje ir Meksikoje). Pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu bendras energijos suvartojimas ženkliai sumažėjo – dabartiniu metu Lietuvoje pirminės energijos vienam gyventojui suvartojama 3 kartus mažiau nei Šiaurės Amerikoje ir apie 1,5 karto mažiau nei vidutiniškai Europos Sąjungoje.Kitas svarbus rodiklis -energijos intensyvumas, t.y. energijos sąnaudų kiekis, tenkantis bendrojo vidaus produkto (BVP) vienetui. Iš šio ro-
diklio paprastai sprendžiama apie energijos vartojimo efektyvumą vienoje ar kitoje šalyje. Dažniausiai įvairiuose statistiniuose leidiniuose ir specialiose studijose nustatant energijos intensyvumą skaičiuojamos lyginamosios pirminės energijos sąnaudos. Tačiau šis rodiklis yra nepakankamai tikslus, kai norima palyginti energijos vartojimo efektyvumą įvairiose šalyse. Pirminės energijos poreikių apimtį nemažai lemia energijos išteklių sąnaudos energetikos sektoriuje (energijos transformavimo nuostoliai, elektrinių savos reikmės ir naftos perdirbimo gamyklos reikmės), energi-jos perdavimo ir paskirstymo nuostolių dydis, pirminės energijos suvartojimas neenergetinėms reikmėms, elektros energijos ir naftos produktų importo-eksporto santykis ir t.t. Pavyzdžiui, pagal tarptautinės statistikos principus tam pačiam elektros energijos kiekiui pagaminti hidroelektrinėse reikia tris kartus mažiau pirminės energijos negu atominėse elektrinėse (taip apibendrintai vertinamas šių elektrinių naudingumo koeficientų santykis). Be to, Lietuvoje suvartojamos pirminės energijos apimtys daug priklauso nuo elektros energijos ir naftos produktų eksporto. Todėl norint tiksliau charakterizuoti energijos vartojimo efektyvumą, energijos intensyvumą reikėtų apskaičiuoti ne pagal pirminės, o pagal galutinės energijos sąnaudas, tenkančias BVP vienetui. Kaip parodyta , Lietuvoje galutinės energijos tai pačiai produkcijai pagaminti ar paslaugai atlikti (įvairių šalių BVP perskaičiuojant 1990 m. kainomis ir nacionalines valiutas vertinant JAV doleriais pagal oficialų valiutų kursą) suvartojama 1,5-2,5 karto mažiau nei Centrinės ir Rytų Europos valstybėse, išskyrus Slovėniją, kurioje energijos intensyvumas apie du kartus mažesnis nei Lietuvoje. Daugelyje Europos Sajungos valstybių galutinės energijos intensyvumas dabar yra 3-4 kartus mažesnis nei Lietuvoje.Nustatant energijos intensyvumo lygį, didelę reikšmę turi BVP įvertinimo metodas. Ši problema ypač aktuali, kai lyginami Europos Sąjungos valstybių ir buvusio Rytų bloko šalių makroekonominiai rodikliai. Kiekvienos šalies BVP lygį lemia dvi dedamosios – šalies viduje galutiniam vartojimui pagamintų prekių vertė ir suteiktų paslaugų vertė rinkos kainomis.
Šių dedamųjų vertinimas centralizuoto planavimo sistemos šalyse ir išsivysčiusiose šalyse labai skiriasi. Be to, pereinamuoju laikotarpiu BVP lygiui nemažą įtaką turi ir nuslėptos ekonominės veiklos apimtys, kurių vertinimas koeficientais pagal dirbančiųjų skaičių arba naudojantis šešėlinės ekonomikos tyrimais yra gan sąlyginis. Siekiant įvertinti šiuos veiksnius ir sumažinti kainų iškraipymo įtaką, BVP nustatomas vertinant perkamosios galios paritetą (PGP). Šis rodiklis tiksliau atspindi įvairių šalių gyvenimo lygį, nes BVP vertinant pagal PGP atsižvelgiama į kiekvienos šalies vidinį perkamąjį pajėgumą. Šiuo atveju Centrinės ir Rytu Europos šalių ekonomikos lygis gerokai priartėja prie daugumos išsivysčiusių Vakarų šalių lygio. Energijos intensyvumas buvusio Rytų bloko šalyse sumažėja daugiau kaip tris kartus, palyginus su jo dydžiu, kai BVP nustatomas einamosiomis kainomis ir perskaičiuojamas pagal oficialų valiutų kursą. Tuo tarpu kai kuriose išsivysčiusiose šalyse energijos intensyvumas, BVP vertinant pagal PGP, netgi šiek tiek padidėja. Pavyzdžiui, skaičiuojant šiuo metodu, energijos intensyvumas ES šalyse 1997 m. buvo vidutiniškai 16 proc. didesnis. Lietuvos BVP perskaičiavus pagal PGP energijos intensyvumo lygis yra artimas kai kuriu ES valstybiu energijos intensyvumo lygiui.Energijos intensyvumas Lietuvoje yra 1,5-2 kartus didesnis nei Europos Sąjungos šalyse. Taigi energija šalies ūkio šakose vartojama neefektyviai. Tai sąlygoja įvairios priežastys: per dešimtmečius suformuota ekonomika rėmėsi palyginti daug energijos suvartojančia pramone ir žemės ūkiu; pasenę ir neefektyvūs įrenginiai ir technologijos; buvusios labai mažos energijos kainos; energijos vartojimo apskaitos ir reguliavimo prietaisų trūkumas; prasta gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų šiluminė izoliacija; stimulų energijos taupymui nebuvimas ir kt.Pateiktas energijos intensyvumo Lietuvoje ir kitose šalyse palyginimas charakterizuoja galutinės energijos vartojimo ūkio šakose skirtumus. 0 statistiniuose leidiniuose dažniau pasitaiko pirminės energijos sąnaudų, tenkančių BVP vienetui, rodiklis, kuris atspindi bendrą energijos naudojimo lygį, įskaitant pirminių energijos išteklių transformavimo nuostolius, elektros energijos ir šilumos tiekimo galutiniams vartotojams nuostolius, gamtinių dujų sąnaudas neenergetinėms reikmėms (trąšoms gaminti) ir kitus energetikos sektoriaus poreikius. Lietuvoje sąnaudu energetikos sektoriuje dydis priklauso ne tik nuo šalies vidaus poreikių, bet ir nuo elektros energijos ir naftos produktų eksporto apimčių. 1990 m. apie 30 proc. visų importuotų pirminių energijos išteklių buvo suvartota didelio buvusios Tarybų Sąjungos Šiaurės vakarų regiono poreikiams tenkinti. Todėl pirminės energijos intensyvumas Lietuvoje yra šiek tiek didesnis nei, tarkim, Latvijoje, kuri paprastai apie 30-50 proc. elektros energijos perka kaimyninėse valstybėse. Vis dėlto ir pirminės energijos intensyvumas Lietuvoje yra mažesnis nei daugumoje Centrinės ir Rytų Europos valstybių, bet dėl minėtų priežasčių didesnis nei išsivysčiusiose Vakarų valstybėse.Kokios porelkių prognozės?Prognozuojant energijos poreikius reikia įvertinti daugybę veiksnių, turinčių įtakos suvartojamos energijos kiekiui. Vieni jų susiję su bendra ekonomikos būkle ir BVP augimu bei jo struktūriniais pokyčiais, pramonės šaku pagamintos produkcijos raida, gyvenimo sąlygų pasikeitimu ir t.t. Kiti įvertina naujų technologijų diegimą, vienų energijos rūšių pakeitimo kitomis efektą, efektyvesnių įrengimų platesnį panaudojimą. Šie veiksniai gali vienas kitą papildyti arba kompensuoti.Lemiamą įtaką energijos poreikiams turi ekonomikos plėtros tempai ir kryptys. Nacionalinėje energetikos strategijoje buvo suformuluoti trys ekonomikos plėtros scenarijai: greito ekonomikos augimo (optimistinis) scenarijus, bazinis scenarijus (nuosaikaus ekonomikos augimo) ir lėto ekonomikos augimo (pesimistinis) scenarijus. Greito ekonomikos augimo scenarijuje iki 2010 m. nuimatytas labai spartus Lietuvos ekonomikos augimas – vidutiniškai 7 proc. per metus, tikintis, kad bendra ekonomikos plėtra bus palanki didelėms investicijoms ūkiui modernizuoti ir naujoms technologijoms įsigyti, o techninė pagalba iš ES bus gausi ir efektyvi. Bazinis scenarijus remiasi pastarųjų metų ekonomikos plėtros tendencijomis, t.y. tikintis, kad augimo tempai bus 4-5 proc. per metus. Lėto ekonomikos augimo scenarijuje numatyti maži metiniai BVP augimo tempai – 2 proc. iki 2010 m. Juos galėtų lemti labai lėtas ūkio restruktūrizavimas, mažos vidaus ir užsienio investicijos, nenumatytos ekonominės ir politinės krizės ir t.t. Bendra visų scenarijų prielaida yra ta,kad po 2010 m., pasibaigus pirmajam ekonomikos atkūrimo etapui, BVP metinis prieaugis bus 3 procentai.
Perspektyviniai galutinės energijos poreikiai buvo detalizuoti pagal ūkio šakas ir energijos rūšis. Įvertintas energijos taupymo potencialas konkrečiose ūkio šakose. Nuo bendros ekonomikos būklės ir pajamų auginio tempų priklausys naujų technologijų diegimo galimybės ir energijos vartojimo intensyvumo mažinimo tempai. Lemiamą įtaką turės pačių naujausių technologijų diegimas. Tik spartus ekonomikos augimas sudarys palankias sąlygas greičiau atnaujinti gamybinius fondus ir maksimaliai išnaudoti visą taupymo potencialą. Tikimasi, kad iki 2020 m. palyginti su 1990 m. energijos intensyvumą pavyks sumažinti greitai augant ekonomikai iki 47 proc., o lėtai – iki 61 procento.Prognozuojamo laikotarpio pabaigoje lėto ekonomikos augimo atveju būtų mažiausi energijos poreikiai, bet tuomet energijos intensyvumas būtu didžiausias. Greito ekonomikos augimo atvejų būtų didžiausi energijos poreikiai, bet energija būtų vartojama efektyviausiai Visais nagrinėtais atvejais galutiniai energijos poreikiai 2020 m. neviršija 1990 m. poreikių.Naudota Literatūra:
http://www.iae.ltIgnalinos atominė elektrinė – 1995Andersas Ungeras – Sipnduliuotė ir jos poveikis žmonėms – 1997