bangos

[Bangavimas]: svyravimų sklidimas aplinka laikui bėgant vadinasi banga. Kai svyravimai vyksta apie pusiausvyros padėtį statmenai bangos sklidimo krypties, bangos vadinamos skersinėmis. Svyravimai galimi ir išilgai bangos sklidimo krypties. Tokios bangos vadinamos išilginėmis.
[Bangos Ilgis. Bangos greitis]: atstumas tarp dviejų artimiausių taškų, svyruojančių vienoda faze vadinamas bangos ilgiu. Per vieną periodą banga nueina atstumą , vadinasi jos greitis V=/T. V=. Bangos greitis lygus jos ilgio ir svyravimų dažnio sandaugai.
[Bangos aplinkoje]: nuo šaltinio tolstančios bangos amplitudė aplinkoje mažėja netgi tuo atveju, kai mechaninė energija neevirsta vidine dėl trinties jėgų veikimo. Plokščiąją bangą galima sukelti tamprioje aplinkoje privertus didelę plokštę svyruoti normalės kryptimi. Vienodos fazės paviršiai vadinami bangos paviršiais. Bangos paviršiaus normalė vadinama spinduliu. Rutulinę (sferinę) bangą sukelia kokioje nors aplinkoje pulsuojantis rutulys. Tolstančios nuo šaltinio rutulinės bangos dalelių svyravimo amplitudė neišvengiamai mažėja. Nei dujose, nei skystyje negali būti skersinių bangų. Jos sklinda tik kietais kūnais. Išilginėje bangoje vyksta gniuždymo deformacija. Kietuose kūnuose išilginių bangų greitis didesnis negu skersinių.
[Garso bangos]: ausis kaip garsą skirią nuo 177 iki 20000 Hz dažnio svyravimus. Tokie virpesiai vadinami akustiniais. Akustika – tai mokslas apie garsus. Vaakumo garso bangos sklisti negali. Garso bangos, kaip ir visos kitos, sklinda baigtiniu greičiu. Garso greitis ore nepriklauso nuo oro tankio. Jis apytiksliai lygus šiluminio molekulių judėjimo vi

idutiniams greičiui ir yra proporcingas kvadratinei šakniai iš absoliutinės temperatūros. Juo didesnė dujų molekulių masė, juo mažesnis garso greitis jose. Vandeniu garsas sklinda greičiau negu oru. Kietais kūnais – dar greičiau.
[Muzikiniai garsai ir triukšmai]: gryną muzikinį garsą galima išgauti kamertonu. Harmoniškai svyruojančio kūno sukeltas garsas vadinamas muzikiniu tonu. Garsumą lemia virpesių amplitudė. Vienodos amplitudės, bet skirtingo dažnio garso virpesiai neatrodys vienodo garsumo. Tono aukštis priklauso nuo virpesių dažnio. Žmogaus balsas – 70 – 12000 Hz. Nuo muzikinio garso triukšmas skiriasi tuo, kad jam nebūdingas apibrėžtas virpesių dažnis, taip pat ir garso aukštis. Triukšmą sudaro įvairaus dažnio virpesiai.
[Bangų interferencija]: bangų sudėtis, kai kiekviename erdvės taške atstojamųjų svyravimų amplitudė laikui bėgant nekinta, vadinama interferencija. Aplinkos svyravimų tam tikrame taške amplitudė yra didžiausia, kaip dviejų kaip dviejų bangų suukeliančių svyravimus šiame taške eigos skirtumas lygus sveikam bangos ilgių skaičiui (maximumų sąlyga). d=k. Aplinkos svyravimų tam tikrame taške amplitudė yra mažiausia, kai dviejų bangų, sukeliančių svyravimus šiame taške, eigos skirtumas lygus nelyginiam pusbangių skaičiui (minimumų sąlyga). d=(2k+1) /2. Svyravimų amplitudė bet kuriame taške laikui bėgant nekinta. Pastovų interferencinį vaizdą gauname tik tada, kai bangų šaltinių dažnis yra vienodas, o jų svyravimų fazių skirtumas pastovus. Tokie šaltiniai vadinami koherentiniais. Interferencija būdinga kiekvienam bangavimui. Dėl interferencijos energija pasiskirsto netolygiai tarp visų aplinkos ta
aškų, o susikoncentruoja maximumuose.
[Heigenso principas. Bangų atspindžio dėsnis]: kiekvienas aplinkos taškas kurį pasiekia bangos, virsta antriniu bangų šaltiniu. Antrines bangas gaubiantis paviršius – tai bangos paviršius sekančiu momentu. Kampas  tarp krintančio spindulio ir statmens atsispindinčiam paviršiui kritimo taške vadinamas kritimo kampu. Kampas  tarp statmens atspindinčiam paviršiui ir atspindėjusio spindulio vadinamas atspindžio kampu. Atspindžio kampas lygus kritimo kampui =. Be to, krintantysis spindulys, atsispindėjęs spindulys ir iškeltas statmuo kritimo taške yra vienoje plokštumoje.
[Bangų lūžimas]: iš vienos aplinkos į kitą pereinančios bangos lūžta dėl to, kad jų sklidimo greitis tose aplinkose nevienodas. Lūžusios bangos paviršių sudarys gaubtinė visų antrąja aplinką sklindančių antrinių bangų, kurių centrai yra aplinkas skiriančioje riboje. Kampas tarp lūžusio spindulio ir statmens aplinkų ribai vadinamas to spindulio lūžio kampu . N – pastovus dydis, kuris nepriklauso nuo kritimo kampo. Jis vadinamas lūžio rodikliu. Krintantysis spindulys, lūžęs spindulys ir statmuo, iškeltas kritimo taške yra vienoje plokštumoje.
[Bangų difrakcija]: bangų nukrypimas nuo tiesaus kelio, kai jos aplenkia kliūtis, vadinamas difrakcija. Difrakcija gerai matosi, kai bangų kelyje esančios kliūties matmenys mažesni arba lygūs už bangos ilgį.

Leave a Comment