Albertas Einšteinas

Albertas Einšteinas

Albert Einstein (Albertas Einšteinas; 1879–1955) – vokiečių fizikas, suformulavęs specialiąją reliatyvumo teoriją, o vėliau ir bendrąją reliatyvumo teoriją. Jis taip pat nemažai nuveikė kvantinės mechanikos, statistinės mechanikos ir kosmologijos srityse. 1921 metais gavo Nobelio premiją fizikos srityje už fotoelektrinio efekto išaiškinimą.
Biografija
Einšteinas gimė 1879 metų kovo 14 dieną Ulmo miestelyje, Vokietijoje, žydų pirklio šeimoje.
1886 metais tik iš antro karto įstojo į Federalinį Šveicarijos Politechnikos Universitetą Ciuriche, kurį 1900 metais baigė, o 1901 metais gavo Šveicarijos pilietybę.
Po Universiteto baigimo A. Einšteinui nepavyko rasti dėstytojo darbo, todėl jis įsidarbino Šveicarijos Patentų biiure, kur 1905 metais išspausdino keletą straipsnių, kuriuose suformulavo specialiąją realiatyvumo teoriją, paaiškino fotoelektrinį efektą, Brauno judėjimą bei žymiąją energijos lygtį E=mc²
Po šių darbų, Einšteinas greitai tapo vienu žymiaisių mokslininkų, pradėjo dėstytojauti Berne, vėliau Prahoje, Berlyne.
1915 metais Einšteinas papildė reliatyvumo teoriją, papildydamas erdvę ketvirtu matmeniu – laiku, tuo pačiu paaiškindamas gravitaciją erdvėlaikio iškreipimu.
Nacistams atėjus į valdžią Vokietijoje, Eišteinas persikėlė į JAV, kur toliau dirbo mokslinį darbą, čia 1955 balandžio 18 ir mirė.

Specialioji reliatyvumo teorija – pirmoji iš reliatyvumo teorijų, 1905 metais aprašyta Alberto Einšteino straipsnyje “Apie judančių kūnų Elektrodinamiką”.Šios teeorijos pagrindinis teiginys – kad kiekvienam stebėtojui šviesos greitis vakume yra vienodas visomis kryptimis ir nepriklauso nei nuo šaltinio, nei nuo stebėjojo judėjimo greičio. Iš to daroma išvada, kad kuo greičiau objektas juda, tuo lėčiau jam eina laikas, tuo objektas sunkesnis da

arosi ir jo tiesiniai matmenys, nejudančio stebėtojo atžvigiu, darosi mažesni.O judant šviesos greičiu, laikas sustotų visai. Taip pat Einšteinas teigė kad jokiais bandymais sistemos viduje nagalima nustatyti skirtumo tarp judėjimo iš inercijos ir rimties būsenos.Teorijai įrodyti užtenka dviejų sąlygų:
• Šviesos greitis vakuume yra pastovus
• Visiems stebėtojams galioja vienodi fizikos dėsniai
Teorija vadinama specialiąja, nes joje ignoruojama gravitacija, bendroji reliatyvumo teorija papildo šią teoriją, paaiškinant gravitaciją.
Bendroji reliatyvumo teorija – viena iš Alberto Einšteino aprašytų reliatyvumo teorijų, patikslintas specialiosios teorijos variantas, paaiškinantis gravitaciją.Bendroji reliatyvumo teorija aprašyta 1915 metais, praėjus 10 metų po specialiosios teorijos aprašymo. Ji sujungią erdvę ir laiką į vieną keturmatį erdvėlaikį, kuris yra masyvių objektų iškreipiamas, taigi šiuo iškreipimu paaiškinama gravitacija.Pagal šią teorija laikas gravitaciniame lauke eina lėčiau negu už jos ribų. Kuo stipresnis grravitacinis laukas tuo poveikis stipresnis.
Viena didžiausių Enšteino svajonių
Stygų teorija

30 paskutinių savo gyvenimo metų Einšteinas stengėsi sukurti teoriją, kuri apjungtu visas žinomas jėgas. Tačiau šiam darbui jam pritruko laiko. Praėjus beveik 50 metų po jo mirties, jo svajonė atrodo išsipildė. Fizikai mano, kad, pasinaudojant naujomis, radikaliomis taisyklėmis, pagaliau jiems pavyko sujungti visas žinomas jėgas į vieną bendrą teoriją, vadinama – stygų teorija (string theory).
Stygų teorija tvirtina, kad mūsų visata yra ne keturmatė (3 erdvės išmatavimai ir laikas), bet vienuolikamatė. Šalia mūsų yra kitos – paralelinės erdvės, o

mūsų erdvė susideda iš visos gamos neįmanomai mažų vibruojančių energijos srovelių – vadinamų stygomis. Kaip kontraboso styga gali vibruoti įvairiausiom tonacijom, taip ir energetinė styga gali vibruoti įvairiais dažniais. Kitaip pasakius – visata tai milžiniška simfoniją, kurioje rezonuoja įvairiausios tonacijos. Šiuo metu stygų teorija yra dar vystykluose, tačiau jau atskleidžia visatos keistąją ir nuostabiąją puses vienu metu.
Mokslininkai, o ypač fizikai, stengiasi viską pasaulyje supaprastinti. Sudėtingi reiškiniai skaidomi į paprastus, klasifikuojami arba jiems surandami bendri dėsniai. Turint sudėtingos sistemos sprendimą tampa įmanoma suprasti dar sudėtingesnius reiškinius. Stygų teorijos atsiradimą sąlygojo būtent šis mokslininkų įprotis – viską supaprastinti iki minimalaus matematinių lygčių skaičiaus. Noras sujungti visas žinomas gamtos jėgas į vieną paprastą lygtį pagimdė ne vieną teoriją. Stygų teorija yra tame tarpe.
Vieną pirmųjų sėkmingų bandymų, apjungiant gamtos jėgas, padarė Izaokas Niutonas. Kaip žinia, Niutonas ne tik stebėjo bandymą, bet ir betarpiškai dalyvavo jame, t.y. lemtingasis obuolys pataikė jam į galvą. Tačiau Niutono genialumas pasireiškė ne tame, kad kišo galvą po krentančiais obuoliais, o tame, kad jis sugebėjo susieti du nesusiejamus dalykus. Iki to meto, niekam nešovė mintis, kad jėga, verčianti kristi obuolį žemyn yra ta pati jėga, kuri verčia mėnulį skrieti aplink žemę. Niutonas buvo pirmas, kuris sujungė dangaus jėgas su žemės jėgomis. Šias jėgas ji
is įvardino kaip gravitacija (gravity – angliškai reiškia trauka). Supratimas, kad planetų judėjimą aprašanti lygtis yra ta pati kaip ir vaisiaus kritimo lygtis, buvo tais laikais fantastinis atradimas, nes sujungė visą pasaulio vaizdą į vieną visumą.
Gravitacija buvo pirmoji mokslininkų tiksliai aprašyta jėga. Ir nors gravitacija buvo aprašyta daugiau nei prieš tris šimtus metų jos lygčių pilnai pakanka daryti tikslius paskaičiavimus ir šios dienos reikmėm. Netgi nubrėžti raketos trajektoriją ir išlaipinti žmogų mėnulyje nereikėjo nieko daugiau nei Niutono lygčių.
Nors Niutono lygtys ir labai tiksliai nusako traukos jėgas, tačiau negali atsakyti kaip iš tikro veikia gravitacija. Tai mokslininkam nedavė ramybės, ypač tuomet, kai Einšteinas postulavo, jog niekas negali lėkti greičiau nei šviesa. Kitaip pasakius – šviesos greitis tapo kosmine viršutine greičio kartele. Tuo tarpu Niutono dėsnis nieko apie sąveikos greitį nekalbėjo. Kitaip pasakius, Niutono aprašyta jėga galėjo begaliniu greičiu perduoti sąveiką į bet kurį visatos tašką.
Kad geriau įsivaizduoti šį skirtumą prisiminkime faktą, kad šviesa nuo saulės iki žemės skrenda 8 minutes. Sakykim įvyksta nematyta kosminė katastrofa. Staiga nežinia kur dingsta Saulė. Niutono teorija sako, kad tuo atveju, Žemė momentiškai pajustu traukos nebuvimą ir jos trajektorija iš elipsinės virstu tiesine. Žemė tuo pačiu momentu patrauktų į “atvirą kosmosą”. Ką gi sako Einšteino teorija? Einšteinas sako, kad sąveika, negali būti pe
erduodama greičiau nei šviesos greitis. Tame tarpe ir gravitacinė sąveika. Tuomet išeina, kad Žemė dar 8 minutes suksis aplink tą vietą kur buvo Saulė. Tuo tarpu dingusios Saulės vietoje susiformuos gravitacinė banga, kuri šviesos greičiu lėks link žemės. Po aštuonių minučių, susidūrimo su Žeme metu, Žemė supras, kad Saulės nebėra ir nebėra reikalo aplink ją suktis, todėl tik tuomet Žemė pajudės “atviro kosmoso” link.
Einšteinas padarė revoliucinį žingsnį ir sujungė erdvę ir laiką į vientisą lauką. Gravitacija šiame lauke vaizduojama ne kaip jėga, o kaip lauko iškreipimas.
Šiame lauke sąveika buvo perduodama ne didesniu nei šviesos greičiu. Maža to, jis panaikino Niutono sampratą, jog gravitacija veikia momentiškai, nepriklausomai nuo atstumo ir paskaičiavo, kad ši gravitacinė sąveika sklinda greičiu tiksliai lygiu šviesos greičiui.
Ir visgi, kaip Einšteinas sugebėjo suvokti tokius sudėtingus dalykus? Negi jam, kaip Niutonui užteko trinktelėti per galvą, kad gimtu geneali mintis, jog niekas negali keliauti greičiau nei šviesa?
Iki Maksvelo lygčių pasirodymo (1864 m.) mechanikos ir elektrodinamikos dėsniai (Niutono, Kulono, Ampero ir kt) tenkino Galilėjaus transformacijos principus: „Stacionarioje laboratorijoje (atskaitos taškas) gauti mechaninio bandymo rezultatai nesiskiria nuo rezultatų gautų laboratorijoje, kuri juda tolygiai ir tiesiaeigiai stacionariosios atžvilgiu“. Kitaip pasakius, gamtos dėsniai ir lygtys aprašančios tuos dėsnius, neturi keistis atlikus taip vadinamas Galilėjaus transformacijas:

x’ = x – Vt; y’ = y; z’ = z; t’ = t.
kur V – dviejų inercinių sistemų santykinis greitis.
Maksvelo lygtys sulaužė šį fundamentalų principą. Maksvelo lygčių forma, atlikus Galilėjaus transformaciją, pakisdavo
Lorencas 1904 metais galutinai nustatė, kad Maksvelo lygtys yra invariantiškos kitos transformacijos atžvilgiu. Galiausiai ši transformacija buvo pavadinta jo vardu:

x’ = (x – vt)/(1 – v2/c2)1/2; y’ = y; z’ = z; t’ = (t – xv/c2)/(1 – v2/c2)1/2
čia v – dviejų inercinių sistemų santykinis Lorenco greitis.
Ankstyvieji bandymai pritaikyti Galilėjaus transformaciją elektrodinamikai, nurodant kaip atskaitos tašką – eterį, buvo nesėkmingi. Ilgą laiką Lorencas susirašinėdamas su Puankare vis diskutavo ta tema. Galiausiai Puankarė prieina išvados, kad reliatyvumo principą reikia apibendrinti ir praplėsti, kad jis tiktų ir elektrodinamikai. Šį principą jis suformuluoja taip:
„Fizikiniai dėsniai stebėtojui nejudančioje sistemoje turi sutapti su stebėjimais vykdomais iš tolygiai tiesiškai judančioje sistemos, nes mes neturime galimybės patikrinti, ar mūsų sistema juda ar ne“.
Nežiūrint to, kad šis principas rėmėsi neigiamu bandymo, kuriame buvo ieškomas eteris, rezultatu, šis principas ir šiom dienom turi didelę reikšmę kritiškai vertinant bandymo rezultatus. Paprastai, fundamentalios teorijos, netenkinančios Galilėjaus-Puankare principo, yra atskiriamos, kaip ne fizikai priklausančios teorijos. Be to, reiktų pastebėti, kad Puankare suformuluotas principas nėra pririštas prie kažkokios konkrečios laiko-erdvės transformacijos. Daugelyje darbų šis reliatyvumo principas nepelnytai vadinamas Einšteino reliatyvumo principu.
Puankarė-Galilėjaus principas yra daugiau filosofinis, nei fizikinis, nes jis neapibrėžia konkrečios transformacijos, prie kurios turi prisiderinti visi kiti fizikiniai dėsniai.
Tačiau, kaip padaryti, kad vienu metu būtų išpildomi mechanikos ir elektrodinamikos dėsniai? Nuo šio sprendimo priklausė visos fizikos ateitis. Tuomet Einšteinas išsakė tokią idėją:
Visi gamtos dėsniai turi būti invariantiški Lorenco, o ne Galilėjaus, transformacijai. Galilėjaus transformacija turi išplaukti iš Lorenco transformacijos, kai v/c << 1″.
Šis principas padėjo pagrindą specialiajai reliatyvumo teorijai. Ši teorija neišdygo tuščiame lauke. Daug, net ir čia nepaminėtų mokslininkų, sukūrė pagrindą Einšteinui padaryti šią prielaidą (smulkiau apie tai gal kitame straipsnyje).
Visgi, pasikartosiu, Einšteinas padarė revoliucinį žingsnį ir sujungė erdvę ir laiką į vientisą lauką. Gravitacija šiame lauke vaizduojama ne kaip jėga, o kaip lauko (keturmatės erdvės) iškreipimas. Tai buvo naujas požiūris į tą patį reiškinį. Tačiau Einšteinas tuo labai patenkintas nebuvo. Jis užsimojo dar toliau. Likusį gyvenimą jis paskyrė visų tam laikui žinomų jėgų apjungimui į vieną teoriją – teoriją, kuri paaiškina viską – nuo mikropasaulio, kurį valdo atomai, branduoliai, elektronai iki makropasaulio, kur karaliauja galaktikos, klasteriai ir neaprėpiamos kosminės erdvės. Visa tai jis norėjo sudėti į vieną darnią teoriją.
Tuo metu fizikams buvo žinomos dvi jėgos – kurios valdo pasaulį, t.y. gravitacinė ir elektromagnetinė jėgos.
Elektromagnetinė jėga yra jėga susidedanti iš elektros ir magnetinio laukų jėgų. Ši jėga buvo apjungta tik prieš pora dešimtmečių. XIX a. viduryje elektra ir magnetizmas buvo užvaldęs mokslininkų mintis. Šios dvi jėgos turėjo tarpusavyje kažkokį ryšį ir nors ryšys tarp tų dviejų jėgų nebuvo gerai suprastas, tai nesutrukdė jų panaudoti. Taip Samuelis Morisas sugebėjo padaryti telegrafą – prietaisą sugebanti perduoti elektros impulsus laidais per pora sekundžių nukeliaujantį keletą tūkstančių kilometrų. Tačiau škotų mokslininkui Džeimsui Klarkui Maksvelui ryšys tarp elektros ir magnetizmo buvo toks aiškus, kad jis tiesiog reikalavo būti apjungtas ir aprašytas matematinėm formulėm. Galiausiai šį ryšį jis aprašė keturiomis elegantiškomis formulėmis.

Kaip ir Niutono darbas, taip ir Maksvelo jėgų apjungimas, priartino mokslą prie visatos kodo atspėjimo. Einšteinas manė, kad Maksvelo darbas buvo didžiausias mokslo triumfas, per visą fizikos istoriją ir jis tiesiog žavėjosi Maksvelu. Penkiasdešimt metų po Maksvelo darbų, Einšteinas manė, kad jei jam pavyktų sujungti jo naujai atrastą gravitacijos teoriją su Maksvelo elektromagnetine teorija, jis galėtų paaiškinti visą visatos sandarą. T.y. Einšteinas manė, kad visata turi vieną bendrą struktūrą, kuri gali viską paaiškinti ir jis buvo vienas iš tų mokslininkų kuris norėjo pamatyti visą bendrą visatos vaizdą, t.y. sužinoti Dievo sumanymą.
Šiom dienom tai yra stygų teorijos tikslas – sujungiant paaiškinti viską – nuo visatos sprogimo iki galaktikų susiformavimo naudojant vienas ir tas pačias taisykles.
Niutonas sujungė dangaus jėgas su žemės jėgomis
į viena
gravitacijos teoriją.
Maksvelas sujungė elektrą su magnetizmu
į vieną
elektromagnetizmo teoriją.
Einšteinas norėjo sujungti elektromagnetizmą su gravitacija
Tačiau jam tai nepavyko ....

Pagrindinis sunkumas, su kuriuo susidūrė Einšteinas – tai, kad gravitacinė jėga palyginus su elektromagnetine jėga yra labai silpna. Mes ją juntame tik dėl to, kad gravitacija yra perduodama dideliais atstumais ir mes jaučiame tik tokių didelių kūnų kaip Žemė, Saulė, Mėnulis gravitacinius laukus. Pati gravitacinė jėga atominiame lygmenyje, yra tokia nežymi, kad nėra net apie ką šnekėti.
Jei jūs netyčia nukrisit nuo dangoraižio stogo ir iš jūsų liks tik šlapia vieta, neskubėkit kaltinti gravitacijos. Iš tikrųjų , atsitrenkus į asfaltą, pradeda veikti elektromagnetinės jėgos, kurios yra tokios stiprios, kad priverčia jus labai staigiai sustoti. Jei elektromagnetinės jėgos būtų panašaus stiprumo kaip ir gravitacinės jėgos, tai nusileidimas būtų minkštesnis nei ant pūkinių patalų. Bet kuriuo atveju, labai atsargiai vaikščiokit ant stogo.

Einšteinui buvo neįmanomai sunki užduotis sujungti dvi tokios skirtingos prigimties jėgas į vieną. Be to kardinalūs pasikeitimai fizikos pasaulyje paliko Einšteiną užnugaryje. Iki 1920 metų Einšteinas pasiekė tiek daug, kad natūraliai tikėjosi, jog gali eiti toliau žaisdamas panašius teorinius žaidimus ir pasiekti didesnius rezultatus. Tačiau jam nesisekė. Gamta dvidešimtais trisdešimtais metais save atskleidė kitu kampu ir pagrindiniai jo įrankiai, atnešę jam pasaulinį pripažinimą, daugiau nebeveikė.
Nilsas Boras atrado kad atomai, ilgą laiką vadinti mažiausiomis sudedamosiomis dalimis, susideda iš branduolių ir elektronų. Branduoliai savo ruožtu susideda iš neutronų ir protonų. Tačiau kas vyko atomo viduje niekaip negalėjo susiderinti nei su Einšteino gravitacijos teorija, nei su Maksvelo elektromagnetine teorija. Be teorijos, paaiškinančios kas dedasi atomo viduje, mokslininkai negalėjo nieko daryti, nes tai buvo svetimas subatominis pasaulis be jokių ryšių su realiu pasauliu. Tik apie trisdešimtuosius XX a. metus mokslininkai sukūrė kvantinę teorija, kuri labai sėkmingai galėjo paaiškinti subatominį pasaulį. Tačiau šis pasaulis radikaliai skyrėsi nuo darnaus, prognozuojamo Einšteino pasaulio. Kvantinėje mechanikoje negali pasakyti kad tam tikras veiksmas įvyks. Tu gali tik suteikti tam tikrą tikimybę tam ar kitam rezultatui. Tai visiškai nesiderino su Einšteino visatos suvokimu. Einšteinas syki pasakė: „Dievas nežaidžia kauliukais“. T.y. jo įsitikinimu gamtos dėsniai nėra valdomi atsitiktinių procesų. Tačiau eksperimentas po eksperimento rodė, kad Einšteinas klysta ir kad kvantinė mechanika tikrai aprašo gamtoje vykstančius procesus subatominiame lygmenyje. Kvantinė mechanika paaiškino begalę svarbių dalykų. Pavyzdžiui, kodėl vienos medžiagos yra skaidrios, o kitos sugeria šviesą. Kodėl susiformuoja molekulės ir jos reaguoja tokiu, o ne kitokiu būdu. Kvantinė mechanika duoda labai tikslius rezultatus ir maža to, visi daryti eksperimentai tik patvirtindavo kvantinės mechanikos spėjimus. Todėl jau 1930 metais Einšteino idėja, sujungti gravitacinę ir elektromagnetinę jėgas į vieną jėgą, žlugo. Mokslininkai nustatė, kad gravitacija ir elektromagnetizmas nėra vienintelės jėgos valdančios gamtą. Bandydami atomo ir branduolių struktūrą, mokslininkai atrado papildomas dvi jėgas.

Pirma jėga – tai stiprioji sąveika, verčianti neutronus ir protonus laikytis viename branduolyje.

Antra jėga – silpnoji sąveika – leidžianti neutronams virsti protonais ir skleisti radiaciją.
Kvantiniame lygmenyje gravitacija buvo visiškai nustelbiama elektromagnetizmo ir šių dviejų naujų jėgų.
Gali atrodyti, kad stiprioji ir silpnoji sąveikos veikia tokiuose atstumuose, kurie mums neprieinami, todėl neturi praktinės reikšmės. Tačiau 1945 metų liepos 16 d. 5 val. 29 minutės ryte ši jėga buvo atskleista visu galingumu ir tai pakeitė visos istorijos tėkmę. Naujosios Meksikos dykumos viduryje, ant plieninio bokšto viršūnės buvo susprogdinta pirmoji atominė bomba. Nors ši bomba buvo apie pusantro metro skersmens, ji sprogo galingumu, prilygstančiu 20 000 tonų trotilo. Atominis sprogimas rėmėsi stipriosios sąveikos energijos atpalaidavimu. Po atominio sprogimo teritorija tampa labai radioaktyvi. Tai jau silpnosios sąveikos padarinys.
Taigi, nors branduolinės jėgos veikia labai mažuose, lyginant su gravitacija ir elektromagnetizmu, atstumuose, jos turi įtakos mūsų kasdieniniame gyvenime. Tačiau kaip prie šių stiprių jėgų priderinti gravitacinę jėgą? Kvantinė mechanika tiksliai aprašo visas tris stipriąsias jėgas. Tačiau kaip prie jų prijungti silpną gravitacinę jėgą? T.y. niekas nežinojo kaip sujungti kvantinę mechaniką su bendrąja reliatyvumo teorija. Pirmoji jėga, kuri mokslininkų buvo tiksliai apskaičiuota, niekaip negalėjo susiderinti su kitomis jėgomis. Buvo manoma, kad Einšteino bendroji reliatyvumo teorija turi būti pritaikoma visur. Tačiau ir kvantinės mechanikos dėsniai turėjo galioti visur. Bet du skirtingi fizikos dėsniai negali galioti tuo pačiu metu. Mokslo pasaulis buvo pasimetęs. Nuo 1933 metų Einšteinas vienas bandė surasti bendrąją teoriją ir kas pora metų spauda nušvisdavo antraštėmis, skelbiančiomis, kad jis jau arti finišo. Tačiau visi jo kolegos manė, kad jis eina klystkeliu ir geriausios jo dienos yra praeityje. To pasekoje, Einšteinas atsiskyrė nuo mokslinės visuomenės ir net nebeskaitė mokslinių straipsnių. Atrastoms naujoms silpnosios ir stipriosios sąveikos jėgoms jis neskyrė pakankamai rimto dėmesio. Ir kai mokslo visuomenė pradėjo bombarduoti atomus, kad išsiaiškinti jų vidinę struktūrą, Einšteinas išnyksta iš fizikų rato. Jis labai aiškiai nusistato prieš visą fiziką, kuri plaukia iš šių eksperimentų. Tai yra, jis ignoravo kvantinės mechanikos dėsnius tolesniuose savo tyrimuose. 1955 balandžio 18 dieną Einšteinas mirė ir daugeli metų atrodė, kad kartu su juo mirė ir idėja apjungti fundamentalias gamtos jėgas.
Tuo metų beveik neliko rimtų mokslininkų užsiimančių jėgų suvienijimu. Fizikai tarsi pasidalijo į dvi stovyklas. Vieni galėjo kalbėti apie didelius objektus, kaip žvaigždės, galaktikos. O kiti galėjo kalbėti apie mikroskopinius dalykus. Tarpusavyje šios dvi stovyklos susišnekėti negalėjo. Esant tokiems dideliems nesusipratimams supratimas apie visatą vis tiek stipriai pasistūmėjo į priekį. Tačiau visiem buvo aišku, kad be vieningos teorijos pilnas visatos vaizdas niekada nebus aiškus. Tai išryškėjo nagrinėjant naujus kosminius objektus – juodąsias skyles.
Juodosios skylės buvo „atrastos“ 1916 metais per pirmąjį pasaulinį karą vokiečių astronomo Karl Schwarzschild (1873-1916).

Būdamas Rusijos fronto priešakinėse linijose, šaudant artilerijai, jisai išsprendė bendrąsias reliatyvumo teorijos lygtis specifiniam atvejui. T.y. kas atsitiktų jei labai didelės masės objektas būtų suspaustas į labai mažą tūrį. Mokslininkai gautu rezultatu daug metų nepatikėjo ir skaitė, kad tai yra tik teoretinis žaidimas. Gautas sprendinys turėjo taip stipriai iškreipti erdvę, kad net šviesos spinduliai, pakliuvę į kosminio darinio aplinką, nebūtų galėję ištrūkti. Šiuo metu Schwarzschild’o teorija tapo realybe.

Tačiau kaip elgtis su juodosiomis skylėmis? Ar jom taikyti bendrąją reliatyvumo teoriją, nes jos labai sunkios, ar taikyti kvantinę mechaniką, nes jos labai mažos? Dabar, atradus stygų teoriją, atrodo galiausiai bus galima sujungti mikropasaulį su makropasauliu. Vietoj didelio kiekio dalelių stygų teorija tvirtina, kad tiek materija, tiek jėgos, viskas gamtoje sudaryta iš mažų, vibruojančių energijos įtempimų, vadinamų stygomis. Stygos vibruoja įvairiais dažniais ir įvairiomis kryptimis. Stygos yra labai mažos, tokios mažos, kad kažin ar kada bus galima jas aptikti eksperimentiniu būdu. Ir mokslininkams kyla klausimas. Jei stygos yra tokios mažos kad jų negalima aptikti, tai tada neįmanoma patikrinti teorijos teisingumo. Ar tai mokslas? Gal tai tik filosofija? Tačiau, iš kitos pusės, stygų teorija suteikia tam tikrą eleganciją, tam tikrą paprastumą, kuris leidžia aiškiau įsivaizduoti mus supantį pasaulį ir su laiku kai kurios, jei ne visos stygų teorijos teigiamos tiesos gali pasitvirtinti.
Praėjus pusamžiui po Einšteino mirties, gali būti, kad jo svajonė išsipildė. Stygų teorija sujungė visas žinomas jėgas į vieną bendrąją teoriją.

Projektas
Albertas Enšteinas

Leave a Comment