Švietimo finansavimas ir jo problemos

TURINYS

ĮVADAS 3
MOKSLEIVIO KREPŠELIS 4
I. Finansavimo sistemos trūkumai ir švietimo reformos tikslai 4
II. Moksleivio krepšelio apskaičiavimo metodika 6
III. Moksleivio krepšelio įvedimo etapai 7
IV. Laukiamas rezultatas 7
V. Moksleivio krepšelio pranašumai ir trūkumai 8
VI. Priešmokyklinuko krepšelis 9
AUKŠTŲJŲ MOKYKLŲ FINANSAVIMAS 10
PROFESINIO MOKYMO FINANSAVIMAS 14
NEFORMALIOJO SUAUGUSIŲJŲ ŠVIETIMO FINANSAVIMAS 15
VALSTYBĖS ŠVIETIMO IR AUKŠTOJO MOKSLO
FINANSAVIMO VERTINIMAS 17ĮVADAS
Daugelyje išsivysčiusių valstybių švietimas laikomas valstybiniu prioritetu. Lietuvos Respublikos Švietimo įstatyme skelbiama, kad „Švietimas – prioritetinė valstybės remiama Lietuvos Respublikos raidos sritis. Jis grindžiamas humanistinėmis tautos ir pasaulio kultūros vertybėmis, demokratijos principais bei visuotinai pripažintomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Švietimas lemia krašto kultūrinę, socialinę bei ekonominę pažangą, stiprina žmonių ir taautų solidarumą, toleranciją, bendradarbiavimą“. Jau keletą dešimtmečių visuotinai pripažinta, kad mokslas, naujos technologijos, informacija, žinios, žmonių kompetencija ir intelektas lemia šalių turtingumą ir konkurencingumą pasaulinėse rinkose, jų gyventojų gyvenimo kokybę. Netiesioginis investicijų į žmonių kvalifikaciją pelnas neretai siekia 100 proc. Tai dar labiau išryškės XXI amžiuje. Pasaulyje vien į mokslą ir technologinę plėtrą, be švietimo ir studijų, nukreipiama apie 1,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), vidutiniškai 90 JAV dolerių skaičiuojant vienam planetos gyventojui. Lietuvoje šis rodiklis žymiai mažesnis – tik apie 0,5 proc. BVP arba 15 JAV dolerių viienam gyventojui. Lietuvoje prioritetas švietimui ir mokslui deklaruojamas, tačiau iki šiol valstybės ir savivaldybės biudžetų lėšų buvo skiriama nepakankamai. Suprasdamas ir atsižvelgdamas į mokslo ir švietimo svarbą Lietuvos ūkiui, žmonių gerovei ir valstybės stabilumui, Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. gruodžio 7 d. priėmė Li

ietuvos Respublikos mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymą. O nuo 2002 m. sausio 1d., įsigaliojo nauja bendrojo lavinimo mokyklų finansavimo tvarka, kuri remiasi Moksleivio krepšelio ir sutartinių moksleivių apskaičiavimo metodika. Tačiau vis dar atsiranda nenumatytų ar neišspręstų problemų, kurias ir norėčiau aptarti šiame darbe.

MOKSLEIVIO KERPŠELISI. Finansavimo sistemos trūkumai ir švietimo reformos tikslai
Dabartinės finansavimo sistemos trūkumus galima sugrupuoti ir suskirstyti į tokius punktus:
 Ugdymo programų ir ugdymo planų realizavimas atsietas nuo bendrojo lavinimo švietimo įstaigų finansavimo. Atskiruose regionuose ir savivaldybėse labai dideli švietimo išlaidų skirtumai, nors įgyvendinami tie patys išsilavinimo standartai.
 Didžiausia lėšų dalis skiriama mokykloms išlaikyti ir mokytojų atlyginimams mokėti, o lėšų dalis ugdymo procesui modernizuoti, mokymo priemonėms įsigyti kasmet mažėja.
 Mokyklos nėra tiek savarankiškos, kad planuotų savo išlaidas, o taip pat jos neskatinamos efektyviai irr taupiai naudoti gaunamų lėšų.
 Lėšos buvo skiriamos turimiems klasių komplektams, o ne moksleivių skaičiui (nuo 2002 metų lėšos pradėtos skirti moksleivių skaičiui). Dėl to dažnai atsirasdavo tuščiai finansuojamų vietų. Mokyklos nebuvo suinteresuotos priimti naujų moksleivių, nes juos priėmusios į esamuosius klasės kompleksus papildomų lėšų ugdymui dažniausiai negaudavo. Dažnai prisidėjus keletui mokinių buvo komplektuojamos naujos klasės.
 Moksleiviams keičiant mokymo įstaigas, ypač jei įstaigos pavaldžios skirtingiems steigėjams, naujosios mokymo įstaigos finansavimas nebūdavo papildomas. Tai stabdė laisvą mokinių judėjimą tarp mokyklų.
 Tokia finansavimo sistema visai neskatino privačių be

endrojo lavinimo mokyklų steigimosi.
Tam kad pašalinti šiuos trūkumus, būtina laipsniškai pereiti prie programinio švietimo įstaigų biudžetų formavimo. Lėšas, skirtas bendrojo lavinimo mokykloms finansuoti, reikėtų suskirstyti taip:
 Ugdymo lėšos – tiesiogiai su ugdymo procesu susijusios lėšos, t.y. lėšos skirtos ugdymo procesui pagal ugdymo planą organizuoti, pedagogų kvalifikacijai tobulinti, vadovėliams ir mokymo priemonėms įsigyti, valdymui, psichologinei, specialiąja ir socialinei pedagoginei pagalbai bei mokyklos bibliotekai išlaikyti. Šios lėšos vadinamos moksleivio krepšeliu (MK), nes jos apskaičiuotos kiekvienam bendrąjį lavinimą teikiančios švietimo įstaigos moksleiviui. Šios lėšos yra skiriamos iš valstybės biudžeto kaip specialioji dotacija kiekvienai švietimo įstaigai pagal joje besimokančių moksleivių skaičių.
 Investicinės lėšos – netiesiogiai su ugdymo procesu susijusios lėšos (pastatų kapitaliniam remontui, renovacijai, ugdymo procesui modernizavimui, technologijų įdiegimui ir kitiems projektams skirtos lėšos). Jas skiria valstybė, steigėjas, o taip pat ir įvairūs fondai ir rėmėjai.
 Specialiųjų programų lėšos – fizinių ir juridinių asmenų skirtos programinės ir projektinės lėšos, parama, apmokėjimas už švietimo ir kitas paslaugas.
 Mokyklos lėšos – rėmėjų ir kitos teisėtai gautos lėšos. Jų panaudojimą mokykla sprendžia savarankiškai. Jas planuoja ir apskaito tokia pačia tvarka, kaip ir biudžeto lėšas. Tų lėšų valdytojas yra švietimo įstaigos vadovas.
Svarbiausi bendrojo lavinimo mokyklų finansavimo reformos tikslai:
 Efektyviau naudojant švietimui skirtas lėšas, gerinti švietimo paslaugų kokybę, sudaryti galimybes teikti asmenims švietimo paslaugas pagal jų gebėjimus ir
r poreikius;
 Sukurti skaidrią švietimo finansavimo sistemą.
 Suteikti moksleiviams ir jų tėvams galimybę pasirinkti mokyklą ir sudaryti sąlygas šią teisę įgyvendinti.
 Racionaliau sutvarkyti bendrojo lavinimo mokyklų tinklą, skatinti mokyklų konkurenciją, sudaryti vienodas galimybes kaimo ir miesto moksleiviams įgyti geros kokybės išsilavinimą.
 Stiprinti mokyklų finansinį savarankiškumą.
 Sudaryti sąlygas plėtoti nevalstybinių švietimo įstaigų tinklą;
 Mažinti nelankančių mokyklos vaikų skaičių.
 Didinti visų lygių švietimo įstaigų vadovų atsakomybę už realiais finansiniais ištekliais grindžiamų sprendimų vykdymą nustatant švietimo politiką.
Moksleivio krepšelio lėšas sudaro dvi dalys: kintamoji ir pastovioji.
Į kintamąją MK dalį įskaičiuojami pedagogų atlyginimai, valdymo, psichologinės, specialiosios ir socialinės pedagoginės pagalbos bei mokyklų bibliotekų darbuotojų atlyginimai, taip pat pedagogų kvalifikacijos kėlim.o išlaidos, pedagoginių darbuotojų socialinio draudimo lėšos.
Tos dalies kitimas priklauso nuo pedagogų, valdymo ir pedagoginės pagalbos darbuotojų atlyginimų dydžių ir nuo ugdymo plane skirtų valandų skaičiaus: privalomiems dalykams, papildomam ugdymui, mokinių darbų taisymui, pamokų ir užsiėmimų pasiruošimui ir t.t.
Į pastovią MK dalį įskaičiuojamos lėšos, skirtos vadovėliams, vaizdinėms priemonėms pirkti, t.y. lėšos, skirtos ugdymo procesui modernizuoti.II. Moksleivio krepšelio apskaičiavimo metodika
Moksleivio krepšelio apskaičiavimo metodika skirta nustatyti, kiek reikia lėšų vieno vaiko ugdymui per metus atsižvelgiant į mokyklos tipą (pradinė, pagrindinė, vidurinė, gimnazija ar kitokia), ugdymo koncentrą (1 – 4 klasių, 5 – 8 klasių, 9 – 10 klasių, 11 – 12 klasių), mokyklos ar klasės dydį ir specialių poreikių bei tautinių mažumų moksleivius ir kitus rodiklius. Moksleivio krepšelio dydžiui apskaičiuoti ta
aikomas vidurkių skaičiavimo metodas, jo dydis nustatomas koeficientais, kurie nurodo bazinių mėnesio algų skaičių, nes pedagogų ir darbuotojų atlyginimai nustatyti tokiais koeficientais. Metodika skirta valstybinėms, savivaldybių ir nevalstybinėms bendrojo lavinimo mokykloms (darželiams-mokykloms, pradinėms, pagrindinėms, jaunimo ir vidurinėms mokykloms, gimnazijoms (išskyrus menų gimnazijas), suaugusiųjų bendrojo lavinimo mokykloms ir klasėms, suaugusiųjų švietimo centrams ir ligonių bendrojo lavinimo mokykloms).III. Moksleivio krepšelio įvedimo etapai
Yra nustatyti trys moksleivio krepšelio įvedimo etapai:
1) Pirmasis etapas. 2002 metais vadovėliams, pedagogų tobulinimuisi ir vaizdinėms priemonėms bei techninėms priemonėms skiriama 1/3 moksleivio krepšelyje nustatytų lėšų. Steigėjas moksleivių krepšelius bendrojo lavinimo mokyklai paskiria atsižvelgdamas į joje esančių sutartinių moksleivių skaičių. Iki 15  moksleivių krepšelių lėšų steigėjas gali perskirstyti bendrojo lavinimo mokykloms ugdymo procesui finansuoti;
2) Antrasis etapas. 2002 metais rengiant Lietuvos Respublikos 2003 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo projektą, švietimo ir mokslo ministro teikimu nustatomas moksleivio krepšelio dydis ir numatomas Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšos valstybinių, savivaldybių ir nevalstybinių bendrojo lavinimo mokyklų ugdymo procesui finansuoti. Vadovėliams, pedagogų tobulinimuisi ir vaizdinėms priemonėms bei techninėms priemonėms skiriama 2/3 moksleivio krepšelyje nustatytų lėšų, o steigėjas gali perskirstyti iki 10  skiriamų lėšų.
3) Trečiasis etapas. Nuo 2004 metų moksleivio krepšelio dydis ir lėšos mokyklų steigėjams nustatomi ir skiriami tokia pat tvarka kaip ir antrajame etape. Vadovėliams, pedagogų tobulinimuisi ir vaizdinėms priemonėms bei techninėms priemonėms skiriamos visos moksleivio krepšelyje numatytos lėšos. Steigėjas gali perskirstyti mokykloms iki 10  skiriamų lėšų.IV. Laukiamas rezultatas
Iš švietimo finansavimo reformos tikimasi, kad švietimui nustatytos lėšos, paskirstomos vienodais principais, bus naudojamos efektyviau. Mokyklos turės lygias galimybes tarp savęs konkuruoti, o tai pagerins jų teikiamų paslaugų kokybę. Turėtų sumažėti mokyklos nelankančių vaikų, nes mokyklos bus suinteresuotos išlaikyti turimus moksleivius ir pritraukti naujų. Mokyklų bendruomenės žinos, kiek lėšų per metus jos gali tikėtis, ir sutieks joms galimybę planuoti savo veiklą ir tinkamai tvarkytis. Taip pat bus sudarytos lygios sąlygos veikti nevalstybinėms mokykloms. Mokyklų tinklas geriau atitiks moksleivių ir tėvų poreikius ir užtikrins valstybinių standartų įgyvendinimą.V. Moksleivio krepšelio pranašumai ir trūkumai
Moksleivio krepšelio įvedimas garantuoja ugdymo turinio finansavimą. Tai, ką ministerija reglamentuoja kaip būtina, visiškai padengiama valstybės pinigais. Sukurti vienodi visai šaliai švietimo finansavimo principai – neliko ydingos praktikos, viename rajone moksleivio išlaikymui skiriama keliskart daugiau nei kitame. Algos mokytojams išmokamos laiku. Krepšelyje atsirado pinigų ne tik vadovėliams, bet ir mokymo priemonėms, ir pedagogų kvalifikacijai. 2002 m. naujai finansavimo tvarkai įgyvendinti skirta 1 047 378 000 litų tikslinė dotacija, palyginti su 2001 m. – 64 000 000 litų daugiau. Tačiau moksleivio krepšelio metodika vis dar turi ir trūkumų – kaimo mokykloms koeficientai per dideli, o miesto – per maži. Nepakanka lėšų specialiųjų poreikių moksleiviams ugdyti. Taip pat yra neaiški atsiskaitymo tarp savivaldybių (kai vaikai migruoja iš vienos į kitą) tvarka. Nėra tipinių etatų sąrašo. Neįteisinti mokyklų filialai. Švietimo ir Mokslo Ministerija ne kartą su savivaldybėmis diskutavo apie moksleivio krepšelio lėšų perskirstymą tarp mokyklų (nutarime buvo nurodyta 15 procentų, o savivaldybės perskirstydavo apie 4 procentus), taip pat dalies jų skyrimą mokyklų aplinkai tvarkyti. 2002 m. mokyklų aplinkai savivaldybės iš krepšelio skyrė 102 mln. Lt (9,8 ), o kitoms savivaldybių švietimo įstaigoms, kurioms neskirti moksleivio krepšeliai, – 6,2 mln. Lt (0,6 ). Pakoreguotoje metodikoje kitiems metams numatoma, kad mokyklų aplinkai savivaldybės pinigų galės skirti tik iš sutaupytų lėšų, taip pat negalės finansuoti kitų švietimo įstaigų.
2003 m. planuojamas krepšelio “pasunkėjimas” keliolika litų (nuo 1521 iki 1538 Lt metams). Kaip ir buvo žadėta pernai, moksleivio krepšelyje dvigubai padaugės lėšų vadovėliams (buvo 10,5 Lt, o bus 21 Lt), mokymo priemonėms (nuo 2,1 Lt iki 4,2 Lt), pedagogų kvalifikacijai (nuo 4,5 Lt iki 9 Lt). Papildomai iš valstybės biudžeto reikės skirti dar 15 mln. Lt. Taip pat yra numatytas atsiskaitymo tarp savivaldybių (vaikams migruojant iš vienos mokymo įstaigos į kitą) periodiškumas – du kartus per metus. Dešimčia procentų didesni koeficientai numatyti XI – XII klasėms, visoms keturmečių gimnazijų klasėms, o taip pat migrantų vaikams. Tautinių mažumų mokyklų, nesvarbu kur – kaime ar mieste – ji yra, koeficientai suvienodinami – visiems moksleiviams numatoma 10 procentų. Pradinėms ir pagrindinėms mokykloms koeficientai bus 10 procentų mažinami.VI. Priešmokyklinuko krepšelis
Priėmus naujos redakcijos Lietuvos švietimo įstatymą bus juridiškai įteisintas priešmokyklinuko ugdymas. Todėl ir pakoreguotos moksleivio krepšelio metodikos projekte numatomos naujovės – priešmokyklinuko krepšelis, koeficientai. Jei priešmokyklinio ugdymo grupė bus pradinėje (iki 80 moksleivių) ir pagrindinėje (iki 130 mokinių) mokykloje, priešmokyklinuko krepšeliui bus taikomas 0,87549 (1346 Lt) koeficientas. Gyvenviečių pradinėse (kur yra daugiau nei 80 moksleivių), pagrindinėse (kur yra daugiau nei 130 moksleivių), vidurinėse mokyklose, gimnazijose ir ikimokyklinio ugdymo ištaigose – 0,65247 (1004 Lt), o rajonų centrų, miesto mokyklose bei ikimokyklinėse įstaigose – 0,4927 (758 Lt). Buvo planuojama, kad priešmokyklinukams finansuoti kitais metais reikės 34,1 mln. Lt. Buvo numatyta, kad ši suma nebus skiriama papildomai, o bus išimama iš savivaldybių biudžeto ir tikslingai skiriama priešmokyklinukų ugdymui finansuoti. Tačiau dabar jau aišku, kad priešmokyklinuko ugdymo krepšelis nuo 2003 metų nebus įvestas, nes Lietuvos Respublikos Seimas dar nepriėmė naujos redakcijos Švietimo įstatymo, kuriame įteisintas visuotinis priešmokyklinuko ugdymas. Tuo pačiu metu Lietuvos Respublikos Vyriausybei bus teikiama priešmokyklinio ugdymo įgyvendinimo programa, kurioje numatoma lėšas skirti ne tik instituciniam ugdymui, bet ir šeimai, kuri augina vaikus namie, remti. Lėšos šioms šeimoms nebus skiriamos tiesiogiai, o teikiant įvairias paslaugas, už kurias sumokės valstybė.
2003 metų moksleivio krepšelyje numatomos lėšos specialiojo ugdymo klasėms ir mokykloms, kurių steigėjos – savivaldybės, taip pat apskričių specialiojo ugdymo mokyklų moksleiviams su intelekto negale. Finansuojant neįgalių moksleivių ugdymą lėšos bus diferencijuojamos atsižvelgiant į neįgalumo pobūdį. Moksleivio krepšeliai bus skiriami ir profesinėms su bendruoju ugdymu bei suaugusiųjų mokykloms.AUKŠTŲJŲ MOKYKLŲ FINANSAVIMAS
Aukštoji mokykla – studijų ir mokslo įstaiga, rengianti specialistus su aukštuoju išsilavinimu.
Aukštasis išsilavinimas – išsilavinimas, įgytas baigus pagrindines arba vientisąsias studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje arba lygiavertes studijas užsienio aukštojoje mokykloje.
Valstybinės biudžeto lėšos yra skiriamos valstybinei aukštajai mokyklai numatytoms programoms įgyvendinti pagal sutartį, kurią Ministerija Vyriausybės pavedimu 3 metams sudaro su aukštąja mokykla. Valstybės biudžeto lėšos aukštajai mokyklai skiriamos bendra suma: paprastosios išlaidos (neišskiriant darbo užmokesčiui) ir valstybinės investicijų programoje numatyti valstybės biudžeto asignavimai nepaprastosioms išlaidoms. Valstybės biudžeto lėšų skyrimo valstybinei aukštajai mokyklai pagal sutartį bei atsiskaitymo ir atskaitomybės už valstybės biudžeto lėšas tvarką nustato Vyriausybė, o lėšų panaudojimo tikslingumą kontroliuoja Finansų ministerija ir Valstybės kontrolė. Jeigu valstybės biudžeto dalis, skirta tiems finansiniams metams, yra pakeičiama, subsidijų dydį Ministerija privalo patikslinti. Kol valstybės subsidija nėra patikslinta, už avansinius išmokėjimus institucijoms yra atsakinga Ministerija.
Sutarties projektą pagal ministerijos nustatytą formą rengia aukštoji mokykla. Sutartyje, vadovaujantis perspektyviniu Lietuvos aukštojo mokslo sistemos plėtros planu, turi būti numatyta:
1) Kiekvienais metais priimamų į aukštąją mokyklą studentų skaičius pagal studijų kryptis, pakopas ir formas;
2) Aukštosios mokyklos mokslinių tyrimų ir meninės kūrybos kryptys arba programos;
3) Objektai, įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamų vertybių registrą ir Lietuvos kultūros vertybių sąrašus;
4) Valstybės biudžeto lėšos, skiriamos sutartyje numatytai aukštosios mokyklos veiklai užtikrinti ir plėtoti;
5) Valstybės lėšos investicijų ir kitoms programoms įgyvendinti;
6) Kiti aukštosios mokyklos ir Ministerijos įsipareigojimai;
7) Aukštosios mokyklos planuojamos gauti iš mokslinės, konsultacinės, informacinės ir ūkinės veiklos, bei teikiamų paslaugų pajamas, kurios naudojamos pagal senatą (akademinės tarnybos) patvirtintą sąmatą.
Kasmet ne vėliau kaip kovo mėnesį aukštoji mokykla ir Ministerija sudaro sutartį kitiems kalendoriniams metams bei ketinimų vėlesniems 2 metams susitarimą, kuris yra neatskiriama sutarties dalis. Sutarties projektas kartu su universiteto (kolegijos) tarnybos išvada teikiamas Ministerijai. Ši per tris mėnesius pateikia savo išvadas ir siūlymus dėl projekto.
Kasmet ne vėliau kaip kovo mėnesį aukštoji mokykla ir Ministerija įvertina, kaip sutartis vykdoma, prireikus ją tikslina ar papildo abipusiais įsipareigojimais ateinantiems 3 metams.
Aukštajai mokyklai skiriamos valstybės biudžeto lėšos turi būti siejamos su atitinkamomis programomis ir aukštosios mokyklos veiklos vertinimo rezultatais. Prireikus Ministerija gali inicijuoti aukštosios mokyklos ūkinės ir finansinės veiklos auditą.
Ministerija gali sudaryti sutartis ir su nevalstybinėmis aukštosiomis mokyklomis, kad būtų rengiami tam tikrų krypčių specialistai, jei valstybinėse aukštosiose mokyklose jie rengiami arba jų rengiama nepakankamai, ir tam skirti valstybės lėšų.
Valstybės biudžeto lėšų poreikis valstybinei aukštajai mokyklai nustatomas pagal Valstybės biudžeto lėšų poreikio nustatymo ir jų skyrimo mokslo ir studijų institucijoms metodiką. Šią metodiką tvirtina Vyriausybė, atsižvelgdama į Lietuvos mokslo tarybos, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos (konferencijų), Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos (-jų) bei Lietuvos studentų atstovybių sąjungos siūlymus.
Metodikoje turi būti numatytos tokios lėšos:
1. studijoms – jos skiriamos remiantis Metodikoje nustatoma studijų kaina pagal studijų kryptį, pakopą ir formą;
2. moksliniams tyrimams ir meninei kūrybai plėtoti;
3. administravimui ir ūkiui;
4. objektų, įrašytų į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių registrą ir Lietuvos kultūros vertybių sąrašus, priežiūrai.
Ministerija, vadovau.damasi Valstybės biudžeto lėšų poreikio nustatymo ir jų skyrimo mokslo ir studijų institucijoms metodika, nustato studijų valstybinėse aukštosiose mokyklose (pagal kryptį, pakopą ir formą) kainą. Studijų kaina susideda iš dviejų dalių: studentų studijų įmokos ir dalies, padengiamos iš valstybės biudžeto. Į studijų kainą įskaičiuojamos lėšos, būtinos studijoms organizuoti bei jų moksliniam lygiui palaikyti, t.y. studijos konkrečioje aukštojoje mokykloje, sąrašą tvirtina Ministerija, atsižvelgusi į mokslo ir studijų ekspertinių institucijų išvadas.
Naujų studijų krypčių steigimo arba jų panaikinimo aukštosiose mokyklose tvarką tvirtina Ministerija, atsižvelgusi į Lietuvos mokslo tarybos, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos (konferencijų), Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos (-jų) siūlymus bei Aukštojo mokslo tarybos išvadas. Apie nepakankamą aukštojo mokslo finansavimą nemažai svarstyta, tačiau ir dabar neaišku, kaip šią padėtį galima būtų greitai pagerinti. Suprantama, finansavimas gali pagerėti padidėjus šalies biudžetui, kuris priklauso nuo BVP (bendro vidaus produkto) didėjimo, gamybos plėtros, čia reikia dėti nemažai pastangų ir skirti daug laiko. Apie nepakankamą aukštojo mokslo finansavimą svarsto daugelis šalių, tarp jų ir tokios turtingos – Anglija, Vokietija, kur intensyviai ieškoma būdų, kaip jį pagerinti. Anglijos spauda rašo, jog net privilegijuoti universitetai, kaip Kembridžo ir Oksfordo, tapo “vargšais pusbroliais”, palyginti su tokiais JAV universitetais, kaip Harvardo, Prinstono. Dabar dar skirtumas tarp šių universitetų nėra aiškiai pastebimas, nes, pavyzdžiui, Kembridžo universitete dirba net 5 Nobelio premijos laureatai. Tačiau teigiama: jeigu finansinė praraja tarp Anglijos ir JAV universitetų ir toliau didės, tai tas atsilieps mokymo procesui. Daug problemų, susijusių su aukštųjų mokyklų finansavimu, yra ir kitose Vakarų šalyse, pavyzdžiui, Olandijoje.
Taigi aukštojo mokslo finansavimo problemų yra visur, tačiau Lietuvai, įstojus į Europos Sąjungą, reikia į ją ir lygiuotis, t.y. pakeisti aukštųjų mokyklų finansavimą taip, kad priartėtume prie ES lygmens. Tačiau dabar aukštojo mokslo finansavimas vis mažėja, Kauno aukštųjų mokyklų rektoriai teigia – valstybė deklaruoja prioritetą švietimui ir mokslui, tačiau kitų metų šalies biudžetas rodo, kad šios srities finansavimas mažėja. “Valstybė turtėja, o mokslas toliau skurdinamas”, – teigė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius Vytautas Kaminskas. Jis piktinosi, kad Nacionalinį susitarimą siekiant ekonominės ir socialinės pažangos pasirašiusios partijos jo nesilaiko. “Gruodžio 3 dieną dešimt partijų pasirašė dokumentą, kuriame mokslas ir švietimas įvardytas kaip vienas pagrindinių prioritetų. Susitarta, kad per artimiausius 4 metus moksliniams tyrimams ir studijoms skiriamos lėšos prilygtų Europos Sąjungos šalių vidurkiui. Tačiau po savaitės Seimo patvirtintame 2003 metų šalies biudžete šis susitarimas ignoruojamas, o mokslui ir švietimui skirti pinigai nuteikia pesimistiškai”, – sakė V.Kaminskas.
Kitiems metams valstybės biudžete mokslui ir studijoms numatyta 527,7 milijono litų, universitetams teks 376,8 milijono. VDU rektorius pažymėjo, kad šį kartą mokslui ir studijoms skirta 0,96 proc. nuo Bendrojo vidaus produkto (BVP). Tai mažiausias skaičius per visą laiką nuo šalies nepriklausomybės atgavimo. Didžiausia BVP dalis (1,24 proc.) mokslui ir studijoms buvo skirta 1998 metams, o paskui ši dalis vis mažėjo. Lygiai taip pat nuolat mažėjo valstybės lėšos vienam studentui. 1999 metais vienam studentui teko 7140 litų, o 2003 metams numatyta 5360 litų.
Lietuva pagal išlaidas vienam studentui, skaičiuojant pagal perkamosios galios paritetus JAV doleriais, atsilieka nuo skurdžiausių ES šalių. Jei norima įgyvendinti nacionalinį susitarimą, vien tyrimams reikėtų skirti 1 proc. BVP, kai dabar tenka tik 0,3 proc. Kad pasiektume ES vidurkį, reikia 4 kartus didinti studentų vietų finansavimą. Kitais metais aukštosios mokyklos gaus tik apie 47.  visų reikalingų lėšų.
Švietimo ir mokslo ministerijos mokslo ir studijų departamento direktorius A.Žalys teigė, kad aukštojo mokslo finansavimas Lietuvoje ir Europoje nelabai skiriasi. “Oficialūs duomenys yra tokie, kad Lietuvoje aukštojo mokslo institucijoms tenka 1,01 proc. BVP, o ES vidurkis – 0,91 proc. Visa problema ta, kad mūsų BVP mažas.PROFESINIO MOKYMO FINANSAVIMAS
Profesinis mokymas – mokymas, kurio tikslas – suteikti asmenims profesiją arba juos perkvalifikuoti. Profesinį mokymą sudaro:
 pagrindinis profesinis mokymas – sudėtinė švietimo sistemos dalis, sudaranti sąlygas neturintiems profesinio išsilavinimo asmenims įgyti profesiją Studijų ir mokymo programų registre apibrėžtomis sąlygomis;
 darbo rinkos profesinis mokymas – mokymas, suteikiantis galimybę Valstybiniame mokymo programų registre apibrėžtomis sąlygomis įgyti profesines kvalifikacijas, būtinas prisitaikyti prie darbo rinkos poreikių.
Pagrindinis profesinis mokymas ir darbo rinkos profesinis mokymas yra finansuojami Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintas pajamų ir išlaidų sąmatas. Pagrindinis profesinis mokymas yra finansuojamas iš valstybės ir savivaldybės biudžetų ir iš kitų šaltinių.Darbo rinkos profesinis mokymas finansuojamas iš Užimtumo fondo ir iš kitų šaltinių.NEFORMALIOJO SUAUGUSIŲJŲ ŠVIETIMO FINANSAVIMAS
Neformalusis suaugusiųjų švietimas – asmens ir visuomenės interesus atliepiantis mokymasis, lavinimasis ar studijos, kurias baigusiajam neišduodamas valstybės pripažįstamas dokumentas, patvirtinantis išsilavinimo, tam tikros jo pakopos ar atskiro reglamentuoto modulio baigimą arba kvalifikacijos įgijimą.
Neformalusis suaugusiųjų švietimas finansuojamas iš valstybės ir savivaldybių biudžetų vadovaujantis Lietuvos Respublikos neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymu, kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais ir teisės aktais. Neformaliojo suaugusiųjų švietimo finansavimo šaltiniai yra valstybės ir savivaldybių biudžetai ir suinteresuotų juridinių ir fizinių asmenų bei neformaliojo švietimo dalyvių lėšos.
Kursus bedarbiams ir kitiems ieškantiems darbo asmenims užsako teritorinė darbo birža ir finansuoja juos iš Užimtumo fondo Bedarbių rėmimo įstatymo nustatyta tvarka. Ministerijų, Vyriausybės institucijų, apskričių viršininkų iniciatyva užsakomos neformaliojo suaugusiųjų švietimo moksliniai tyrimai ir reikiamos apklausos gali būti visiškai arba iš dalies finansuojami iš šioms institucijoms valstybės biudžete skiriamų bendrųjų asignavimų. Tiems tikslams paskirtų lėšų tinkamą panaudojimą kontroliuoja institucija, užsakiusi programas, tikslinius projektus, mokslinius tyrimus ar apklausas. Savivaldybių iniciatyva užsakomos neformaliojo suaugusiųjų švietimo programos, tiksliniai projektai, moksliniai tyrimai bei apklausos finansuojamos iš savivaldybių biudžetų.
Valstybės užsakomų neformaliojo suaugusjiųjų švietimo programų ir tikslinių projektų paruošimas ir įgyvendinimas visiškai ar iš dalies finansuojamas iš Švietimo ir mokslo ministerijai valstybės biudžete skiriamų bendrųjų asignavimų konkurso tvarka. Švietimo ir mokslo ministro įsakymu sudaryta komisija vieną kartą per metus organizuoja valstybinių programų konkursus, paskelbia spaudoje konkursų kriterijus, prioritetus ir terminus, atsižvelgdama į lietuvos neformaliojo suaugusiųjų švietimo tarybos rekomendacijas. Paraiškų pateikimo tvarką nustato švietimo ir mokslo ministras.
Valstybinių programų nugalėtojai, Lietuvos neformaliojo suaugusiųjų švietimo tarybai pareiškus savo nuomonę dėl konkurso rezultatų, tvirtinami švietimo ir mokslo ministro įsakymu. Su konkurso nugalėtojais švietimo ir mokslo ministerija sudaro sutartis, numatančias valstybinių programų rengimo sąlygas, jų ruošimo terminus, atsakomybę už skirtų lėšų tinkamą panaudojimą ir ataskaitos pateikimo formą ir terminus.
Valstybė neformalųjį suaugusiųjų švietimą gali remti finansuodama:
 neformaliojo suaugusiųjų švietimo dalyvius;
 neformaliojo suaugusiųjų švietimo programas ir tikslinius projektus;
 neformaliojo suaugusiųjų švietimo vykdytojų profesinės kvalifikacijos kėlimą ir tobulinimą;
 neformaliajam suaugusiųjų švietimui reikalingų patalpų bei technės ėrangos ėsigijimą, taip pat patalpų nuomą.
Savivaldybės užsakomos neformaliojo suaugusiųjų švietimo programos ir tiksliniai projektai finansuojami iš savivaldybės biudžeto.
Asmenų, turinčių teisę gauti socialinę paramą, bei jų grupių neformalųjį švietimą finansuoja valstybė. Finansavimo tvarką ir mastą nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
Valstybės institucijos ar savivaldybėms nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančios patalpos gali būti nuomos arba panaudos sutartimi suteikiamos neformaliojo suaugusiųjų švietimo vykdytojams (įstaigoms) Vyriausybės nustatyta tvarka.

VALSTYBĖS ŠVIETIMO IR AUKŠTOJO MOKSLO FINANSAVIMO VERTINIMAS

Pastaraisiais metais švietimui ir aukštajam mokslui skiriama palyginti nemaža šalies nacionalinio biudžeto dalis. Ši dalis 1996 metais sudarė 25,6 % , o 1997 metais – 26,7 % šalies nacionalinio biudžeto. Palyginti su kitomis labiausiai finansuojamomis valstybės sritimis, švietimui nėra skiriama pati didžiausia biudžeto lėšų dalis. Daugiausia lėšų valstybė skiria viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai. Švietimas yra antroji pagal finansavimo mastą sritis.. Trečioje vietoje – socialinė apsauga ir rūpyba, o ketvirtoje – krašto apsauga. Duomenys pateikti 1 lentelėje:
1 lentelė
Sritis 1997 1998 1999 1999 (po spalio 18d.)
Viešoji tvarka ir visuomenės apsauga 978539 1189840 1081269 1030529
Švietimas 728264 913424 973679 933828
Socialinė apsauga, globa ir rūpyba 508198 624395 738735 680985
Krašto apsauga 317069 474768 695727 639302
Statistikos departamento duomenys (lentelėje sumos pateiktos mln. Lt.)

Kokia nacionalinio biudžeto dalis teko atskiroms mokymo įstaigoms 1997 ir 1998 metais parodyta grafike:

Kaip matyti iš grafiko, didžiausia lėšų dalis tenka bendrojo lavinimo mokykloms, tačiau reikia pastebėti, kad šiose mokyklose mokosi daugiausia mokinių (1997-1998 – 566 tūkst. mokinių, 1998-1999 – 581 tūkst. mokinių). Penkiolikai šalies universitetų teko 3,7 % nacionalinio biudžeto 1997 metais ir 3,9 % 1998 metais. Deja, nėra tikslių duomenų, kiek švietimui teko 1999 metais. Galima tik spėti, kad tvirtinant 1999 metų šalies biudžetą švietimui buvo planuojama skirti ne mažiau lėšų nei ankstesniaisiais metais, tačiau 1999 metų spalio 18 dieną šalies nacionalinis biudžetas buvo koreguojamas. Pagal šiuos pataisymus buvo sumažintas švietimo ir aukštojo mokslo finansavimas. Neoficialiais duomenimis, šiuo metu itin sunku universitetams. Visi Lietuvos universitetai iš valstybės biudžeto lėšų gauna tik tiek, kiek reikia dėstytojų atlyginimams ir studentų stipendijoms išmokėti.
Nors pastaraisiais metais švietimui ir aukštajam mokslui skirtos lėšos sudaro nemenką Lietuvos nacionalinio biudžeto dalį, švietimui lėšų nepakanka, nes pats šalies biudžetas yra labai menkas. 1996 metais Pasaulio bankas tyrė, kiek lėšų 44 Rytų ir Vidurio Europos šalys skiria švietimui. Pagal skiriamą švietimui biudžeto dalį Lietuva buvo viena pirmųjų, bet pagal lėšų dalį, vidutiniškai skiriamą vienam gyventojui, Lietuva lenkia tik Rumuniją.
Palyginti su BVP švietimui tenka gana nedidelė dalis (2 lentelė).
2 lentelė

1996 1997 1998
BVP 4.4 5.7 6.4

Statistikos departamento duomenimis.
Faktai bylojai, kad palyginti nedidelė nacionalinio produkto dalis, tenkanti švietimui, yra kur kas mažesnė, negu daugelio besivystančių šalių. Išsivysčiusios šalys, kurių nacionalinis produktas, tenkantis vienam gyventojui, dešimtis kartų viršija Lietuvos BVP, švietimo reikmėms skiria kur kas didesnę lėšų dalį. Atrodo, kad Lietuva ne vejasi išsivysčiusias šalis, o vis labiau nuo jų atsilieka.Taigi dėl visiems žinomos prastos ekonominės situacijos švietimas iki šiol nėra finansuojamas kaip prioritetinė mūsų raidos sritis. Švietimo įstatyme užfiksuota nuostata, kad švietimas – prioritetinė Lietuvos Respublikos raidos sritis, tėra tik deklaracija. Kad tokio finansavimo švietimui neužtenka, rodo ir tai, kaip nuskurdo dauguma mokyklų: tiek bendrojo lavinimo, profesinių ir aukštesniųjų, tiek ir aukštųjų. Dėl lėšų stokos neatnaujinama mokyklų įranga, mokymo priemonės. Pastaraisiais metais pasirodė keletas naujų vadovėlių bendrojo lavinimo mokykloms, tačiau to nepakankama, kad susikurtų konkurenciją skatinanti vadovėlių rinka. Bibliotekos pastaruoju metu beveik negauna naujų knygų ir žurnalų.

IŠVADOS
Lietuvoje švietimas yra prioritetinė sritis ir per paskutinius metus buvo daug kas padaryta, siekiant pagerinti švietimo būklę. Vis dar kyla problemų dėl nepakankamo švietimo finansavimo, tačiau mano nuomone, tai tik laiko klausimas. Procentas, skiriamas švietimo finansavimui nuo BVP yra truputi didesnis nei vidutiniškai Europoje, tačiau lėšų vis tiek trūksta, nes BVP yra mažas. Tačiau ateityje, augant BVP pakils ir švietimas. Jau dabar, įvedus moksleivio krepšelio metodiką, žymiai pagerėjo mokymo įstaigų finansavimas, išaugo konkurencingumas, mokyklos pradėjo efektyviau tvarkyti joms skiriamas lėšas.

LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. LR neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas. 1998 06 30 Nr. VIII-822.
2. LR Švietimo ir mokslo ministro įsakymas “dėl neformaliojo suaug.usiųjų švietimo finansavimo tvarkos”. 1999 01 07 Nr. 15.
3. švietimo koncepcija ir jos įgyvendinimo programa. 1992.
4. LR švietimo įstatymas (žin.,1998,Nr.67-1940; 2000, Nr. 40-1116;Nr.102-3214) ir įvietimo įstatymo projektas (Inf.leidinys, 2001, Nr.17-132).
5. švietimo finansavimo aspektai. VU Švietimo politikos centras. Vilnius, 2001.
6. LR profesinio mokymo įstatymas. 1997 10 14, Nr.VIII-450.
7. www.ekm.lt./catalogs/11/2001investicijos
8. www.finmin.lt
9. www.smm.lt
10. www.std.lt
11. Žurnalas “Veidas”. 2002 08 29, Nr.35.

Leave a Comment