Socialinio draudimo esme ir reiksme asmeniui

TURINYS

ĮVADAS 3
1. SOCIALINIO DRAUDIMO ESMĖ 4
1.1. Draudėjai ir apdraustieji socialiniu draudimu 4
1.2. Socialinio draudimo rūšys 6
1. 3. Valstybinio socialinio draudimo įmokos ir jų skaičiavimas 7
2. VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO RAIDA LIETUVOJE 9
3. VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO REIKŠMĖ ASMENIUI 11
3. 1. Teisė į socialinę apsaugą 11
3. 2. Pensijos 12
3. 3. Pašalpos 12
IŠVADOS 15ĮVADAS
Žmones nuo seno supa pavojų kupina aplinka. Tačiau kiekviename žmoguje slypi sugebėjimas įspėti galimus pavojus, sumažinti jų poveikį ir neigiamus padarinius. Todėl daugelis yra linkę draustis nuo nemalonių netikėtumų ir rizikos. Kita vertus, kiekvienam piliečiui aišku, kad jis bet kada gali tapti priklausomu nuo aplinkinių pagalbos, paramos ir garantijų. Netikrumas dėl ateities formuoja natūralų žmogaus apsaugos pooreikį, kuris gali būti patenkinamas visuomeninio susitarimo pagrindu. Socialinės apsaugos poreikis išryškėja žmogui gimstant ir išlieka visą gyvenimą.
Labai išsivysčiusiose šalyse socialinė apsauga apima daugelį gyvenimo sričių- ne tik socialinį draudimą ir socialinę paramą, bet ir gyvenamojo būsto statybos ir išlaikymo politiką, darbo aplinkos klausimus, sveikatos apsaugą bei švietimą. Lietuvoje socialinei apsaugai priklauso privalomasis (valstybinis) socialinis draudimas ir socialinis aprūpinimas bei socialinė šalpa (parama).
Valstybinis socialinis draudimas – tai valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems Lietuvos Respublikos gyventojams, taip pat įsstatymo nustatytais atvejais apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali dėl įstatymo numatytų priežasčių pasirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų ir dėl įstatymo numatytų svarbių priežasčių turi papildomų išlaidų [2].
Kuriant socialinio draudimo sistemą, buvo siekiama pereiti nu

uo valstybės teikiamo “aprūpinimo” negalintiems dirbti ir neturintiems pastovių pajamų gyventojams prie jų įmokomis įgyjamų teisių į išmokas, numatytas įstatymo. Socialinio draudimo sistemoje nėra jokių išskirtinių privilegijų ir teisių atskiroms socialinėms grupėms ar tam tikrų profesijų atstovams.
Pa¬grin¬di¬nė pro¬ble¬ma- ge¬rai su¬pras¬ti socialinio draudimo esmę ir reikšmę.
Dar¬bo ob¬jek¬tas- Valstybinis socialinis draudimas.
Darbo tikslas- išnagrinėti socialinio draudimo esmę ir reikšmę asmeniui.
Darbo uždaviniai:
1. Apibrėžti socialinio draudimo esmę.
2. Apžvelgti pagrindinius socialinio draudimo raidos etapus Lietuvoje.
3. Išskirti socialinio draudimo rūšis.
4. Nustatyti valstybinio socialinio draudimo reikšmę asmeniui.
Dar¬be nau¬do¬ja¬mas moks¬li¬nės li¬te¬ra¬tū¬ros te¬o¬ri¬nės ana¬li¬zės me¬to¬das, įsta¬ty¬mų ir nor¬mi¬nių ak¬tų, statistinių duomenų bei in¬ter¬ne¬to tink¬la¬pių duo¬me¬nų ana¬li¬zė.
Dar¬bo nau¬da- gerai išanalizavus valstybinio socialinio draudimo esmę, geriau suprantama jo reikšmė žmogui.1. SOCIALINIO DRAUDIMO ESMĖ
Socialinis draudimas sudaro didžiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Jis apima beveik visus Lietuvos gyventojus, o daugiau nei ketvirtadalis gauna jo mokamas išmokas.
Valstybinis socialinis draudimas– socialinės apsaugos sistemos dalis, kurios priemonėmis visiškai ar iš dalies kompensuojamos apdraus¬tiesiems asmenims ir įstatymų nustatytais atvejais jų šeimų nariams dėl draudiminių įvykių prarastos darbo pajamos arba apmokamos papildomos išlaidos.
Socialinio draudimo sistemos pagrindinis tikslas- garantuoti pajamas apdraustiesiems, netekus darbingumo dėl ligos, motinystės, senatvės, invalidumo ar kitais Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytais atvejais [9].
Valstybinį socialinį draudimą Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas (Žin., 1991, Nr. 17-447; 2004, Nr. 171-6295), atitinkamas valstybinio socialinio draudimo rū
ūšis reglamentuojantys įstatymai bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.
Valstybinis socialinis draudimas sudaro didžiausią ir svarbiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Jis apima beveik visus Lietuvos gyventojus: vieni moka socialinio draudimo įmokas, kiti gauna socialinio draudimo išmokas (pensijas, pašalpas, kompensacijas). Išmokas gali gauti tik tie asmenys, kurie yra apdrausti ir moka įmokas.
Valstybinio socialinio draudimo sistemos esmė yra garantuoti pajamas apdraustiesiems, netekusiems darbingumo dėl ligos, motinystės, senatvės, invalidumo ar kitais Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytais atvejais.
Socialinis draudimas, kaip ir bet kuris draudimas, remiasi įmokų principu- apdraustieji asmenys privalo mokėti įmokas, kad įgytų teisę į išmokas. Skiriamasis socialinio draudimo bruožas- draudėjais būna ir įmokas moka ne tik apdraustieji, bet ir jų darbdaviai ir šis draudimas būna privalomas, organizuojamas valstybės. [9]1.1. Draudėjai ir apdraustieji socialiniu draudimu
Socialinis draudimas yra privalomas kiekvienam nuolatiniam Lietuvos Respublikos gyventojui, dirbančiam pagal darbo sutartį ar užsiimančiam individualia veikla pagal LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą (Žin., 2002, Nr. 73-3085; 2004, Nr. 60-2118) ar verslo liudijimus.
Daliai asmenų draustis neprivaloma – tai besimokantis, studijuojantis jaunimas, laisvieji menininkai (gali draustis savanoriškai), bedarbiai draudžiami valstybės lėšomis). Neapsieinama ir be tokių asmenų, kurie socialinio draudimo vengia – dirba nesudarydami darbo sutarčių (nelegaliai) arba patys nesidrausdami [10].
Socialinis draudimas skirstomas į: privalomąjį ir savanoriškąjį.
1. Privalomasis socialinis draudimas visų pirma taikomas asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartį ir narystės pagrindais.
br />Privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu draudžiami:
• asmenys, dirbantys pagal darbo sutartį;
• deputatai, gaunantys atlyginimą už darbą atitinkamose tarnybose;
• sukarintų organizacijų (priešgaisrinės apsaugos, gelbėjimo tarnybų, ryšių ir kt.) darbuotojai, jei jie pagal kitus įstatymus neturi teisės į specialųjį socialinį aprūpinimą;
• akcininkai, gaunantys akcinėje bendrovėje pajamas, susijusias su darbo santykiais;
• advokatų kolegų nariai;
• individualių įmonių savininkai;
• ūkininkai ir pilnamečiai jų šeimos nariai, dirbantys ūkyje.
Kita apdraustųjų kategorija- tai valstybės lėšomis draudžiami asmenys. Už šiuos asmenis socialinio draudimo įmokas moka valstybė biudžeto lėšomis.
Privalomuoju valstybinių socialiniu draudimu valstybės lėšomis draudžiami:
• būtinosios tarnybos kariai;
• motinos (tėvai), esantys vaiko iki trejų metų priežiūros atostogose;
• dvasininkai, tarnaujantys valstybės pripažintoms religijoms.
Dirbantys žmonės privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu. Nuo to, kiek laiko ir kokio dydžio įmokos buvo mokamos, priklauso socialinio draudimo išmokų dydis.
Valstybinio socialinio draudimo įmokas apskaičiuoja ir sumoka į valstybinio socialinio draudimo sąskaitą darbdaviai – valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėtojai (draudėjai). Valstybinio socialinio draudimo įmokų draudėjai – visi juridiniai asmenys bei jų filialai ir atstovybės, taip pat fiziniai asmenys, kurie privalo apskaičiuoti, išskaityti ir mokėti į Valstybinio socialinio draudimo biudžetą iš apdraustųjų asmenų pajamų mokamas valstybinio socialinio draudimo įmokas.
2. Savanoriškuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami ne jaunesni kaip 16 metų asmenys tuo laiku, kai jie nėra draudžiami valstybiniu privalomuoju socialiniu pensijų draudimu, ir asmenys, nurodyti Lietuvos Respublikos valstybinių so
ocialinio draudimo pensijų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 59- 1153; 2005, Nr. 71- 2555) 2 straipsnio pirmosios dalies 7-13 punktuose.
Savanoriškuoju pensijų draudimu gali draustis:
• asmenys, kurie nedraudžiami privalomuoju pensijų draudimu, – pagrindinei pensijos daliai gauti arba pagrindinei ir papildomai pensijos daliai gauti;
• asmenys, kurie draudžiami privalomuoju pensijų draudimu tik pagrindinei pensijos daliai gauti – papildomai pensijos daliai gauti.
Šie asmenys savanoriškuoju pensijų draudimu papildomai pensijos daliai gauti gali draustis tol, kol jie privalomai draudžiami (draudžiasi) privalomuoju pensijų draudimu pagrindinei pensijos daliai.[3]
Asmenys savanoriškuoju pensijų draudimu draudžiasi individualiai.1.2. Socialinio draudimo rūšys
Lietuvoje išskiriamos 4 valstybinio socialinio draudimo rūšys (žr. 1 paveikslą):

1 pav. Valstybinio socialinio draudimo rūšys.

1 paveiksle matome, kad Lietuvoje skiriamos 4 socialinio draudimo rūšys:
1. Pensijų draudimas. Šiuo drau¬di¬mu drau¬džia¬ma pen¬si¬joms, nu¬ma¬ty¬toms Lie¬tu¬vos Res¬pub¬li¬kos vals¬ty¬bi¬nių so¬cia¬li¬nio drau¬di¬mo pen¬si¬jų įsta¬ty¬me. (Žin., 1994, Nr. 59-1153; 2005, Nr. 71-2555). Pen¬si¬jų drau¬di¬mas su¬da¬ro di¬džiau¬sią so¬cia¬li¬nio drau¬di¬mo da¬lį.
2. Ligos ir motinystės draudimas. Drau¬džia¬mi šiuo drau¬di¬mu as¬me¬nys tu¬ri tei¬sę į li¬gos, mo¬ti¬nys¬tės ir mo¬ti¬nys¬tės (tė¬vys¬tės) pa¬šal¬pas. Šių pa¬šal¬pų sky¬ri¬mo ir mo¬kė¬ji¬mo tvar¬ka nu¬sta¬ty¬ta Lie¬tu¬vos Res¬pub¬li¬kos li¬gos ir mo¬ti¬nys¬tės so¬cia¬li¬nio drau¬di¬mo įsta¬ty¬me (Žin., 2000, Nr. 111-3574).
3. Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe. Šia drau¬di¬mo rū¬ši¬mi drau¬džia¬ma pa¬šal¬poms su¬luo¬ši¬ni¬mo dar¬be ir pro¬fe¬si¬nių su¬sir¬gi¬mų at¬ve¬jais bei ki¬toms iš¬mo¬koms, nu¬ma¬ty¬toms Lie¬tu¬vos Res¬pub¬li¬kos ne¬lai¬min¬gų at¬si¬ti¬ki¬mų dar¬be ir pro¬fe¬si¬nių li¬gų so¬cia¬li¬nio drau¬di¬mo įsta¬ty¬me (Žin., 1999, Nr. 110- 3207; 2003, Nr. 114- 5114).
4. Draudimas nuo nedarbo. Šiuo drau¬di¬mu drau¬džia¬ma be¬dar¬bio pa¬šal¬poms pa¬gal Lie¬tu¬vos Res¬pub¬li¬kos be¬dar¬bių rė¬mi¬mo įsta¬ty¬mą. Iš šio drau¬di¬mo lė¬šų taip pat kom¬pen¬suo¬ja¬ma už ki¬tas ne¬dar¬bo prie¬mo¬nes, nu¬ma¬ty¬tas Be¬dar¬bių rė¬mi¬mo įsta¬ty¬me (Žin., 2004, Nr. 4-26). [9]1. 3. Valstybinio socialinio draudimo įmokos ir jų skaičiavimas
Dirbantys žmonės privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu. Nuo to, kiek laiko ir kokio dydžio įmokos buvo mokamos, priklauso socialinio draudimo išmokų dydis.
Valstybinio socialinio draudimo įmokas apskaičiuoja ir sumoka į valstybinio socialinio draudimo sąskaitą. Valstybinio socialinio draudimo įmokų dydžiai nustatyti Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto metų rodiklių patvirtinimo įstatyme (Žin., 2005, Nr. 150-5464).
Įmokų tarifai nuo darbo užmokesčio (2006 metais) 1lentelė

Draudimo rūšis Darbdavio Dirbančiojo Viso
Pensijų 23,6 2,5 26,1
Ligos ir motinystės 2,8 0,5 3,3
Nedarbo 1,3 0 1,3
Sveikatos 3,0 0 3,0
Nelaimingų atsitikimų darbe 0,28 – 1,0 0 0,3
VISO 31,0 3,0 34,0

Valstybinio socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos ir mokamos nuo tos dienos, kurią apdraustajam pradedamas skaičiuoti atlyginimas už darbą ar tarnybą.
Draudėjai valstybinio socialinio draudimo įmokas skaičiuoja nuo kiekvienam apdraustajam apskaičiuotos atlyginimo už darbą ar tarnybą sumos, bet ne mažesnės už kiekvieno kalendorinio mėnesio minimalią mėnesinę algą, perskaičiuotą proporcingai dirbtam laikui.
Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai ir jų dydžiai atskiroms draudimo rūšims kasmet tvirtinami Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu. 2006 metams patvirtinti tarifai:
– bendras draudėjų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas – 30,7 %;
– šalies bendras nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokų 0,3 procento dydžio tarifas ir trys nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokų tarifų grupės ir šioms grupėms priskirtų draudėjų mokamų nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokų tarifai:
I grupė – 1,0 procentas;
II grupė – 0,53 procento;
III grupė – 0,28 procento.
– apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas – 3 %. [7]2. VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO RAIDA LIETUVOJE
Organizuotas valstybinio masto socialinės apsaugos darbas Lietuvoje pradėtas nuo pirmųjų nepriklausomos valstybės atkūrimo dienų.
Jau 1918 m. Vilniuje, susikūrus pirmajai Lietuvos vyriausybei, buvo įsteigta atskira Viešųjų darbų ir maitinimo ministerija su Socialinės apsaugos, Maitinimo ir Darbo departamentais. Vėliau, 1919 m. pradžioje, vyriausybės buveinę perkėlus į laikinąją sostinę Kauną, ši ministerija buvo pertvarkyta į dvi ministerijas: Darbo ir socialinės apsaugos bei Tiekimo ir maitinimo. Neilgai tegyvavusi, Darbo ir socialinės apsaugos ministerija buvo likviduota ir jos darbas pavestas Vidaus reikalų ministerijai, įsteigiant naują Darbo ir socialinės apsaugos departamentą su trimis skyriais: Darbo, Socialinės apsaugos ir Tremtinių grąžinimo.
Nuo 1924 m. pradžios Darbo ir socialinės apsaugos departamentas pertvarkytas į Vyriausiąją darbo ir socialinės apsaugos inspekciją, kuri 1937 m. vėl pavadinta Darbo ir socialinės apsaugos departamentu. Apie dvidešimt metų čia buvo koncentruojamas valstybinio socialinės apsaugos darbo vykdymas ir tvarkymas. Socialinė apsauga vadinta valstybės globa tų gyventojų, kurie dėl savo socialinės būklės negali savęs pilnai aprūpinti ar sudaryti sau tinkamų gyvenimo sąlygų. Tuomet socialinė apsauga skirstyta į šias pagrindines sritis: darbo saugą, socialinį draudimą ir socialinę globą.
Lietuvoje socialinis draudimas savo istoriją skaičiuoja nuo 1926 m. kovo 23 d., kai Respublikos prezidentas A. Stulginskis paskelbė Vyriausiosios socialinio draudimo valdybos įstatymą. Valdyba buvo įsteigta prie Vidaus reikalų ministerijos „socialinio draudimo reikalams tvarkyti“. Tarpukario Lietuvoje labiausiai buvo išplėtotas ligos draudimas. Tik prieš II- ąjį pasaulinį karą buvo įvestas nelaimingų atsitikimų darbe draudimas. Ligonių kasos Lietuvoje buvo pradėtos steigti 1928 m. pabaigoje. Tarpukario Lietuvoje nespėta įgyvendinti pensijų draudimo. Valstybė mokėjo pensijas tik kariams, valstybės tarnautojams bei pasižymėjusiems visuomenės veikėjams. Tarpukario Lietuvos socialinio draudimo istoriją 1940 m. užbaigė Lietuvos komisarų taryba, savo nutarimu Socialinio aprūpinimo komisariatui perdavusi visas socialinės paskirties įstaigas, ligonių kasą bei Vyriausiąją socialinio draudimo tarnybą. [9]
Okupavus Lietuvą, buvo pritaikytas sovietinis socialinio draudimo modelis. Tuo metu valstybinis socialinis draudimas buvo taikomas visiems darbininkams ir tarnautojams, nepriklausomai nuo darbo trukmės ir apmokėjimo formų. Socialinis draudimas buvo vykdomas tik valstybės lėšomis, įmokas mokėjo įmonės ir organizacijos, patys darbuotojai jokių socialinio draudimo įnašų nemokėdavo. Socialinio draudimo išmokos nepriklausė nuo įmokų mokėjimo fakto.
Lietuvos siekis pertvarkyti savo ekonomiką iš centralizuotos ūkio sistemos į laisvos rinkos ūkį pradėjo ryškėti 1988 m. viduryje. 1989 m. Aukščiausioji taryba priėmė respublikos Ekonominio savarankiškumo įstatymą, pagal kurį Lietuva galėjo savarankiškai spręsti vidaus ir užsienio ekonominės politikos, finansų ir mokesčių klausimus, sudaryti biudžetą, kontroliuoti kainas ir kt. tais pačiais metais buvo pradėtas ir Lietuvos socialinės apsaugos reformos darbas. Naujoji Lietuvos valstybė, atkurta 1990 metais, pradėjo vykdyti perėjimo į rinkos ekonomiką programą. Senoji sovietinė socialinės apsaugos sistema, pritaikyta visuotinei valstybės priežiūrai, tapo nebetinkama ir turėjo būti pakeista. Pagrindiniai įstatymai buvo parengti ir priimti palyginti per trumpą laiką po nepriklausomybės atkūrimo, nepaisant žinių ir patirties, organizuojant socialinę apsaugą, trūkumo. Vien iš pagrindinių naujųjų įstatymų idėjų- socialinio draudimo ir socialinės paramos sričių kompetencijos, finansavimo šaltinių ir administravimo atskyrimas bei savarankiško socialinio draudimo fondo, neįtraukto į valstybės ir savivaldybių biudžetus įkūrimas.
Socialinio draudimo principas yra atėję iš 19 amžiaus pabaigos Vokietijos, kanclerio Bismarko laikų. Tuomet reikėjo apsaugoti darbininkų, kurie buvo visiška.i priklausomi nuo darbdavio, teises ir aprūpinimą senatvėje.tikėtina gyvenimo trukmė buvo trumpa, senų žmonių visuomenėje buvo nedaug, nustatytas pensinis amžius buvo sulaukiamas tik nedaugelio. Tais laikais dauguma moterų nedirbo ir netekusios maitintojo neturėjo kito pragyvenimo šaltinio. Dabar yra kitaip- vis mažiau žmonių dirba tradicinį darbą pagal darbo sutartį stambiose įmonėse, daugėja dirbančių savarankiškai, populiarėja lankstūs darbo grafikai, darbas individualiose įmonėse it darbas, turint verslo liudijimus. [9]3. VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO REIKŠMĖ ASMENIUI
Kaip buvo minėta anksčiau, valstybinis socialinis draudimas sudaro didžiąją socialinės apsaugos sistemos dalį. Lietuvoje socialinė apsauga taikoma visiems asmenims nepriklausomai nuo jų lyties.3. 1. Teisė į socialinę apsaugą
Pagrindinės teisės į socialinę apsaugą garantuojamos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (Žin., 1992, Nr. 33-1014):
• LR Konstitucijos 52 straipsnis numato, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais [1];
• 48 straipsnis garantuoja teisę gauti socialinę apsaugą nedarbo atveju: „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju“[1];
• 39 straipsnis numato socialinę paramą šeimoms: „Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą. Dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas. Nepilnamečius vaikus gina įstatymas.“ [1]
Pagrindiniai Lietuvos socialinės apsaugos įstatymai, kurie detalizuoja konstitucines nuostatas, yra: Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas (1991 05 21, Nr. I-696), Gyventojų pajamų garantijų įstatymas (1990 09 27, Nr. I-618), Valstybinio socialinio draudimo įstatymas ((Žin., 1991, Nr. 17-447; 2004, Nr. 171-6295), Valstybinių socialinio draudimo pensijų ((Žin., 1994, Nr. 59-1153; 2005, Nr. 71-2555), Šalpos (socialinių) pensijų įstatymai, Valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatymas (Žin., 2004, Nr. 88-3208), Socialinių paslaugų pagrindų įstatymas (1996 10 09 Nr.I-1579) ir kt.
1990 metais priimtas Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas numato, kad socialinė apsauga yra taikoma įstatymų numatytais atvejais:
a) asmenims, sulaukusiems pensinio amžiaus arba jaunesniems, jeigu jie dėl amžiaus negali dirbti pagal savo profesiją;
b) invalidams ir asmenims, laikinai netekusiems darbingumo;
c) maitintojo netekusioms šeimoms;
d) asmenims, kuriems reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija;
e) šeimoms, turinčioms vaikų;
f) asmenims, laikinai netekusiems darbo;
g) asmenims, kuriems būtina valstybės parama.
Šiame kaip ir kituose socialinės apsaugos įstatymuose, socialinės apsaugos priemonės numatomos tiek vyrams, tiek moterims.
Socialinę apsaugą sudaro socialinis draudimas ir socialinė parama. Lietuvos gyventojai, visiškai arba iš dalies netekę pajamų, susijusių su darbu, jeigu jie dirba ar turi įstatymų numatytą draudimo (darbo) stažą bei kitais įstatymuose numatytais atvejais, aprūpinami valstybinio socialinio draudimo lėšomis. Tais atvejais, kai yra būtina garantuoti arba pagerinti kai kurių gyventojų grupių aprūpinimą, yra taikoma socialinė parama (teikiama iš Valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšų).3. 2. Pensijos
Senatvės pensija. Teisę gauti socialinio draudimo senatvės pensiją turi nuolatiniai LR gyventojai, kurie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus ir turi minimalų 15 metų socialinio pensijų draudimo stažą. Senatvės pensija mokama kas mėnesį iki pensininko gyvos galvos ir dar du mėnesius po mirties kaip laidojimo pašalpa. Jos dydis nepriklauso nuo pensininko išlaikytinių skaičiaus ar turtingumo. [12]
Našlių ir našlaičių pensijos. Mirus šeimos nariui, gali būti skiriamos našlių ir našlaičių pensijos. Teisę gauti našlių ir našlaičių pensijas turi mirusiojo sutuoktinis bei vaikai, jei mirusysis buvo įgijęs teisę gauti valstybinę socialinio draudimo invalidumo ar senatvės pensiją arba tokią pensiją gavo.
Našlaičių pensiją turi teisę gauti mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jei jie tapo invalidais iki 18 metų arba jei jie mokosi visų lygių mokyklų dieniniuose skyriuose (iki šių mokyklų baigimo, bet ne ilgiau negu sukaks 24 metus). Našlių ir našlaičių pensijos gali būti mokamos kartu su senatvės ar invalidumo pensija. Našlaičiams, netekusiems abiejų tėvų, pensija mokama už kiekvieną iš tėvų.
Šalpos (socialinė) pensija. Asmenys, kurie sulaukė senatvės pensijos amžiaus ir neturi teisės gauti didesnės pensijos, turi teisę į šalpos (socialinę) pensiją. Tačiau jie turi būti ne mažiau 15 metų slaugę savo vaikus ar įvaikius invalidus bei I ar II grupės invalidus nuo vaikystės arba tapusius I ar II grupės invalidais iki 18 metų. Motinos, pagimdžiusios ir išauginusioms 5 ir daugiau vaikų iki 8 metų taip pat gali gauti šią pensiją. Šalpos pensijos dydis lygus bazinės pensijos dydžiui.
Mirus asmeniui, gavusiam arba galėjusiam gauti šalpos pensiją, teisę gauti šalpos pensiją už mirusįjį turi jo vaikai iki 18 metų, taip pat vyresni, jei jie tapo invalidais iki 18 metų arba jei jie mokosi (iki 24 metų). Mirusiojo pensija dalinama vaikams po lygiai, bet ne daugiau bazinės pensijos visiems vaikams ir pusės bazinės pensijos vienam vaikui. [12]

3. 3. Pašalpos

Nuolatiniai Lietuvos gyventojai, dirbantys pagal darbo ar kitokias sutartis ir gaunantys atlyginimą už darbą, privalomai draudžiami ligos ir motinystės draudimu. Savarankiškai dirbantys bei kiti asmenys gali draustis šia draudimo rūšimi savanoriškai.
Motinystės (tėvystės) pašalpa. Nors motinystė pirmiausia asocijuojasi su moterimis, tačiau pašalpos gali būti mokamos motinai ar tėvui, apdraustam valstybiniu socialiniu ligos ir motinystės draudimu. Motinos, kurios pagimdė suėjus 28 nėštumo savaitėms ir vėliau, apmokama už 70 kalendorinių dienų iki gimdymo ir 56 dienas po gimdymo 100% kompensuojamojo uždarbio. Pasibaigus nurodytam laikotarpiui, vienam iš tėvų, pagal Atostogų įstatymą išleistam vaiko priežiūros atostogų, pašalpa mokama iki vaikui sueis vieneri metai. Pašalpa lygi 60% kompensuojamojo darbo užmokesčio, bet negali būti mažesnė už patvirtintą minimalų darbo užmokestį. Jei gaunantis šią pašalpą asmuo atleidžiamas iš darbo dėl įmonės ar organizacijos likvidavimo, motinystės pašalpa vis tiek mokama, jei tuo metu nemokama išeitinė pašalpa.
Dirbančios moterys- motinos turi privalumų darbe. Pagal Darbo sutarties įstatymą darbdavys savo iniciatyva negali nutraukti darbo sutarties su nėščiomis moterimis bei motinomis, auginančiomis vaikus iki 3 metų. Mažinant darbuotojų skaičių, joms suteikta pirmenybės teisė būti paliktoms darbe. Nėščios moterys bei turinčios vaiką iki 14 metų (vaiką invalidą iki 16 metų) turi teisę dirbti ne visą darbo dieną.
Nėščios, auginančios ar globojančios vaikus, daugiavaikės moterys gali pretenduoti į pašalpas ir tuo atveju, jei nedirba. [12]
Motinystės pašalpa besimokančioms moterims. Šeimos, auginančios vaikus, gali gauti įvairias pašalpas iš valstybės ir savivaldybių lėšų. Nėščios moterys, besimokančios mokymo įstaigų dieniniuose skyriuose, neturinčios teisės gauti valstybinio socialinio draudimo motinystės pašalpos, turi teisę į motinystės pašalpą besimokančioms moterims, kuri mokama už 70 dienų iki gimdymo 75% MGL per m.ėnesį.
Pašalpa gimus kūdikiui. Kiekviena motina, gimus kūdikiui (išskyrus atvejus, kai ji atsisako kūdikio) gali gauti vienkartinę pašalpą, lygią 6 MGL. Jei motina mirė ar iš jos atimtos motinystės teisės, pašalpa mokama kūdikio tėvui ar kitam jį paėmusiam asmeniui.
Šeimos pašalpa. Šeimai, neturinčiai teisės gauti motinystės pašalpos, nuo vaiko gimimo iki trijų metų mokama šeimos pašalpa, lygi 75% MGL per mėnesį. Turinčios teisę į motinystės pašalpą šeimos irgi gauna šią pašalpą tokio pat dydžio, tik šiuo atveju ji mokama nuo vaiko vienerių iki trijų metų. [13]
Vaiko globos pašalpa. Asmenims, šeimynoms arba nevalstybinėms globos institucijoms už kiekvieną globojamą našlaitį ar likusį be tėvų globos vaiką, negaunantį kitokio valstybės išlaikymo, mokama 4 MGL dydžio vaiko globos pašalpa.
Pašalpa šeimoms, auginančioms tris ar daugiau vaikų. Moterys motinos už tris ar daugiau vaikų iki 16 metų (ir vyresnius, jei mokosi) gauna 1 MGL dydžio pašalpą per mėnesį, jei šeimos pajamos mažesnės už trigubo dydžio Vyriausybės tvirtinamas pajamas. Už ketvirtą ir kiekvieną paskesnį vaiką pašalpa didinama 0,3 MGL ir mokama nepriklausomai nuo pajamų. Ši pašalpa gali būti mokama ir tėvui, jei motinos nėra, atsisako vaikų, negali prižiūrėti vaikų dėl ligos ar atimtos motinystės teisės.
Šeimos, turinčios mažas pajamas, gali gauti socialinę pašalpą bei patalpų šildymo kompensaciją. Šiuo atveju yra atliekamas pajamų testavimas.
Tiek socialinė pašalpa, tiek kitos socialinės išmokos dažnai yra labai svarbus pragyvenimo šaltinis moterims, auginančioms vaikus. [13]
Ligos pašalpa. Teisę į ligos pašalpą turi asmenys, drausti valstybiniu socialiniu draudimu ne mažiau kaip 3 mėnesius per paskutinius metus arba ne mažiau kaip 6 mėnesius per paskutinius 2 metus.pašalpos dydis priklauso nuo gaunamo atlyginimo dydžio.
Bedarbio pašalpa mokama asmenims, apdraustiems socialiniu draudimu ir netekusiems darbo darbdavio iniciatyva. Pašalpos dydis priklauso nuo socialinio draudimo įmokų mokėjimo trukmės.
Socialinė pašalpa skiriama šeimoms, kuriose darbingi asmenys dirba ir nepakankamai už¬dirba arba nedirba dėl pateisinamų priežasčių. Tačiau pašalpa neskiriama šeimoms ir asmenims, kurie darbingi ir gali dirbti, bet nedirba ir darbo neieško.[13]IŠVADOS
Šiame darbe buvo nagrinėjama Valstybinio socialinio draudimo esmė, rūšys, kas privalo ir kas gali draustis valstybiniu socialiniu draudimu bei socialinio draudimo reikšmė kiekvienam žmogui. Taip pat buvo apžvelgiama socialinio draudimo raida Lietuvoje.
Apibendrinant šį darbą, galima teigti, kad:
1. Valstybinis socialinis draudimas sudaro didžiausią socialinės apsaugos sistemos dalį ir apima beveik visus Lietuvos gyventojus. Socialiniu draudimu draudžiami ne visi šalies gyventojai. Privalomuoju socialiniu draudimu yra draudžiami asmenys, dirbantys pagal darbo sutartį ir narystės pagrindais. Draudimosi socialiniu draudimu tvarką reglamentuoja Valstybinio socialinio draudimo įstatymas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai ir teisės aktai. Lietuvoje skiriamos 4 socialinio draudimo rūšys: pensijų draudimas, ligos ir motinystės draudimas, draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe bei draudimas nuo nedarbo.
2. Kuriant socialinio draudimo sistemą, buvo siekiama pereiti nuo valstybės teikiamo “aprūpinimo” negalintiems dirbti ir neturintiems pastovių pajamų gyventojams prie jų įmokomis įgyjamų teisių į išmokas, numatytas įstatymo.
3. Dirbantys žmonės privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu. Nuo to, kiek laiko ir kokio dydžio įmokos buvo mokamos, priklauso socialinio draudimo išmokų dydis. Valstybinio socialinio draudimo įmokas apskaičiuoja ir sumoka į valstybinio socialinio draudimo sąskaitą darbdaviai – valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėtojai (draudėjai). Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai ir jų dydžiai atskiroms draudimo rūšims kasmet tvirtinami Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu.
4. Samdomam darbuotojui socialinis draudimas garantuoja senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių pensijas, ligos, motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpas bei įvairias kompensacijas. Ši parama teikiama iš valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurias kas mėnesį draudėjai perveda į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą. Tiems, kurie dirba ir draudžiasi bazinei ir papildomai pensijos daliai savarankiškai, garantuojama senatvės ar invalidumo pensija. Be to, padraustajam mirus, sutuoktinis ir vaikai gauna našlio ir našlaičių pensijas. Pinigai, sumokami socialiniam draudimui, padeda išmokėti pensijas senyvo amžiaus žmonėms bei invalidams.

NAUDOTI INFORMACINIAI ŠALTINIAI

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija// Valstybės žinios. 1992, Nr. 33-1014.
2. Lietuvos Respublikos Socialinio draudimo įstatymas// Valstybės žinios. 1991, Nr. 17-447.
3. Lietuvos Respublikos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas// Valstybės žinios. 1994, Nr. 59- 1153.
4. Lietuvos Respublikos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas// Valstybės žinios. 2000, Nr. 111- 3574.
5. Lietuvos Respublikos Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas// Valstybės žinios. 1999, Nr. 110-3207.
6. Lietuvos Respublikos Nedarbo socialinio draudimo įstatymas// Valstybės žinios. 2004, Nr. 4-26.
7. Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2006 metų rodiklių patvirtinimo įstatymas// Valstybės žinios. 2005 m. gruodžio 24 d., Nr. 150- 5464.
8. Socialinė apsauga. Tikslas, reikšmė, įtaka ir organizacinė struktūra. Sveikatos Ekonomikos centras.
9. Socialinio draudimo paskaitų konspektai. Telšiai, 2006.
10. http://www.lygus.lt/gm/admin/files/Zemaityte.doc; prisijungimo laikas: 2006-10-07, 20:00.
11. http://lt.wikipedia.org/wiki/Valstybinis_socialinis_draudimas; prisijungimo laikas: 2006-11-12, 17:55.
12. http://www.sodra.lt/lt.php; prisijungimo laikas: 2006-10-05, 19:40.
13. http://www.socmin.lt/; prisijungimo laikas: 2006-11-03, 17:15.

Leave a Comment