SANTYKINIŲ RODIKLIŲ ANALIZĖ

SANTYKINIŲ RODIKLIŲ ANALIZĖ
Nors pagrindinės finansinės ataskaitos ir pateikia informaciją apie firmos tam tikro laikotarpio veiklos efektyvumą, tačiau jos neparodo verslo įmonės konkrečių stipriųjų ir silpnųjų ypatybių. Tokių duomenų galima gauti tik atlikus santykinių rodiklių analizę, krypčių analizę ir sudarius įprastines finansines ataskaitas vienu metu. Atlikęs finansinę analizę, tyrėjas gali laiku atskleisti konkrečias problemas. Palyginamajai veiklos efektyvumo analizei galima panaudoti ankstesnių laikotarpių duomenis ir to pramonės sektoriaus vidurkius.
Likvidumo rodikliai padeda nustatyti firmos gebėjimą laiku apmokėti skolas. Skoliniai įsipareigojimai dažniausiai yra trumpalaikės skkolos, kurias tenka mokėti nedideliais laiko intervalais. Paprastai naudojami du likvidumo normos rodikliai: trumpalaikio mokumo/padengimo koeficientas (angl. current ratio, CR) ir skubaus padengimo koeficientas (angl. quick ratio, QR).
Trumpalaikio mokumo / padengimo koeficientas yra apskaičiuojamas trumpalaikį turtą dalijant iš trumpalaikių įsipareigojimų. Šis koeficientas apskaičiuotas naudojant Lietuvos avialinijų finansinius duomenis.
Trumpalaikis turtas – tai pinigai arba beveik pinigai. Pastaruosius sudaro paklausūs vertybiniai popieriai, pirkėjų įsiskolinimas ir atsargos. Trumpalaikiai įsipareigojimai – tai įsiskolinimas tiekėjams, apmokėtini vekseliai, kitos skolos ir ilgalaikių skolų einamasis mokėjimas. Trumpalaikio mokumo / padengimo koeficientas yrra analogiškas grynajam apyvartiniam kapitalui, kurį sudaro skirtumas tarp trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsipareigojimų. Kai padengimo koeficientas – 1, grynasis apyvartinis kapitalas lygus nuliui. Lietuvos avialinijos CR rodo, jog trumpalaikis turtas viršija trumpalaikius įsipareigojimus 0,54 karto. Firmos likvidumo galimybė, palyginti su to sektoriaus vi

idurkiu, yra nedidelė.
Skubaus padengimo koeficientas dar vadinamas trumpalaikio turto ir trumpalaikių skolų koeficientu. QR tvirtina, jog atsargos ne tokios likvidžios kaip kitas trumpalaikis turtas, vadinasi, ne visada kritiškais momentais gali būti skubiai paverstos pinigais. QR skaičiuojamas atimant iš trumpalaikio turto atsargas ir gauta jį skirtumą dalijant iš trumpalaikių įsipareigojimų.
Lietuvos avialinijos QR rodo, jog jos likvidusis turtas vos dengia mokėtinus skolinius įsipareigojimus. Tai gana pavojinga būklė, nes firmai gali pritrūkti pinigų skoloms laiku sumokėti. Lietuvos avialinijos palyginimas su to sektoriaus rodikliais rodo, kad firmos veiklos efektyvumas yra nepakankamas.
Veiklos veiksmingumo arba turto padengimo koeficientais. Praktiniais tikslais jie gali būti traktuojami kaip veiksmingumo koeficientai, nes rodo, koks yra firmos išteklių paskirstymo veiksmingumas. Šie koeficientai padeda nustatyti, ar firma optimaliai naudoja kapitalą gamyboje ir paarduodama savo gaminius.
Šis koeficientas – tai pardavimų apimties ir vidutinių atsargų santykis. Norėdamos nurodyti visų rūšių atsargų sąnaudas, dauguma firmų vietoj metinės pardavimų apimties rodiklio vartoja parduotų prekių savikainos rodiklį.

Lietuvos avialinijos atsargų apyvartumas rodo, kad kiekvienos rūšies atsargos buvo parduotos ir vėl papildytos, t.y. vidutiniškai “apsivertė” 10,8 karto per metus. Atsargų apyvartumo koeficientas per didelis, gali reikšti, kad įmonei nuolat pritrūksta tam tikrų atsargų ir dėl to ją nurungia konkurentai.
Kadangi atsargos paprastai išreiškiamos savikaina, kai kurie analitikai IT skaičiuoja imdami parduotų pr
rekių savikainą. Taip pat vietoj vidutinių atsargų kiekio galima pasirinkti atsargų, buvusių metų pabaigoje, vertės rodiklį.
FATR skaičiuojamas dalijant parduotos produkcijos apimtį iš ilgalaikio turto grynosios vertės.

Lietuvos avialinijų FATR beveik nesiskiria nuo to sektoriaus vidurkio. Vadinasi, firma gamybos priemones naudoja taip pat veiksmingai kaip ir kitos to sektoriaus firmos.
Bendrojo kapitalo apyvartumo koeficientas (angl. total assets tiirnover ratio, TATR) skaičiuojamas dalijant per metus ar kitokį laikotarpį realizuotą prekių apimtį iš bendrojo kapitalo vertės.
Firmos Lietuvos avialinijos TATR šiek tiek mažesnis negu sektoriaus vidurkis; tai rodo, kad firma tikriausiai savo kapitalą naudoja kiek blogiau.
Vidutinis pirkėjų įsiskolinimo padengimo laikotarpis (angl. average collection period, ACP) – tai laikotarpis (dienomis), per kurį padengiamas pirkėjų įsiskolinimas. ACP skaičiuojamas firmos pirkėjų įsiskolinimo sumą dalijant iš vidutinės pardavimų kreditan per dieną apimties.
Nors pagal firmos Lietuvos avialinijos pirkėjų įsiskolinimo strategiją pirkėjai skolas turi apmokėti ne vėliau kaip 35-ą dieną įsigiję pirkinį, tačiau paprastai klientai savo skolų laiku neapmoka. Firmos Lietuvos avialinijos15 dienų beprocentinis kreditas savotiškai apiplėšia firmą, mat dėl tos priežasties ji priversta tolydžio imti paskolas. Pernelyg trumpas ACP tikriausiai irgi nebūtų firmai naudingas, nes griežta kredito politika verstų klientus ieškoti atlaidesnių konkurentų.
FĮVK padeda nustatyti firmos pajėgumą padengti trumpalaikius ir ilgalaikius įsipareigojimus. Skolintų lėšų naudojimas tam tikram tikslui keičia firmos nuosavybės struktūrą. Va
adinasi, nors firma daugiau laimi vykdydama savo planus, finansuojamus iš skolintų lėšų ir mokėdama palūkanas, akcininkams iš šio pelno tenkantis kapitalas vis tiek padidėja. Aptarsime keturių finansinių svertų koeficientų apibrėžimus.
Įsiskolinimo koeficientas (angl. debt ratio, DR) padeda apskaičiuoti bendrą skolą bendrojo kapitalo atžvilgiu ir nustatyti firmos kreditorių pateikto bendrojo kapitalo proporciją.
Bendrą skolą sudaro trumpalaikių ir ilgalaikių įsipareigojimų suma. Kreditoriai paprastai pirmiausia renkasi tas firmas, kurios turi nedidelį įsiskolinimo koeficientą, nes bankroto atveju tokia firma banko požiūriu saugesnė. Firmos Lietuvos avialinijos finansinio saugumo riba yra mažesnė negu kitų to sektoriaus firmų. Firma moka dideles palūkanas, ir tai iš dalies yra firmos mažo pelningumo priežastis.
Jei ekonominio nuosmukio laikotarpiu firmos DR pasidaro pernelyg didelis, jos uždirbamų pinigų dažnai nebepakanka palūkanoms išmokėti ir pagrindinei skolai grąžinti. Tada firmai sunku gauti papildomų lėšų. Jei firma nebepajėgia laiku likviduoti įsiskolinimų, jai gali būti iškelta teisminė bankroto byla. Todėl DR yra svarbus rodiklis, nes jam didėjant didėja ir bankroto pavojus.
Palūkanų padengimo koeficientas (angl. times interest earned ratio, TIER) padeda nustatyti, ar firma pakankamai uždirba veiklos pajamų, kad galėtų išmokėti palūkanas. Firmų negebėjimas išmokėti palūkanų gali sukelti viešus kreditorių veiksmus, kurių padarinys – bankrotas. Veiklos pajamomis vadinamas pelnas prieš palūkanų mokėjimą ir pelno apmokestinimą (angl. eamings before interest and ta
axes, EBIT).
Taigi firma Lietuvos avialinijos palūkanas padengia daug blogiau negu vidutiniškai kitos firmos.
Pastoviųjų išlaidų / rinkliavų padengimas (ang.fixed charge coverage, FCC) – koeficientas apima visus kitus pastoviuosius mokesčius ir rinkliavas, pavyzdžiui, nuomos mokestį ir kt. Jis skaičiuojamas panašiai kaip palūkanų padengimo koeficientas.
Firmai Lietuvos avialinijos nereikia mokėti nuomos mokesčio ir kitokių rinkliavų, todėl čia šis rodiklis neskaičiuotas.
Skolų – nuosavybės koeficientas (angl. debit – to – eąuity ratio, DTER)
DTER panašus į įsiskolinimo koeficientą. Paprastai tai yra visų firmos skolų ir visos savininkų nuosavybės santykis. Savininkų nuosavybę sudaro privilegijuotųjų akcijų ir paprastųjų akcijų savininkų nuosavybių suma. Firmos, privilegijuotųjų akcijų turinčios nedaug, šių akcijų vertės net neį-traukia skaičiuodamos koeficientus.
Kai įsiskolinimo koeficientas lygus 0,5, DTER turėtų būti lygus vienetui. Kai DTER yra didesnis už 1, tada įsiskolinimo koeficientas yra didesnis kaip 0,5. Todėl apibūdinant firmos kapitalo struktūrą, iš tikrųjų pakanka apskaičiuoti tik įsiskolinimo koeficientą.
Kitas rodiklis, parodantis, kokią įtaką firmos rezultatams turi nuosavybės struktūra, yra nuosavybės koeficientas / daugiklis (angl. equity multiplier, EM). Šis rodiklis ypač vertingas atliekant Du Ponto analizę. EM skaičiuojamas bendrąjĮ turtą dalijant iš savininkų nuosavybės.
Reikia pabrėžti, kad nuosavybės koeficientas yra atvtrkščiai proporcingas savininkų nuosavybės koeficientui (angl. equity ratio, ER); šis skaičiuojamas savininkų nuosavybės dalijant iš viso turto vertės.
Pelningumo koeficientai (PK) įtikinamai parodo, koks yra firmos investicinių ir finansinių sprendimų lygis. PK padeda nustatyti firmos vadovų gebėjimą gauti pelno parduodant gaminius, taip pat didinti savininkų nuosavybę. Jei pelno gaunama nedaug, negali didėti bendrovės turto vertė, taigi negali augti ir jos akcijų kaina.
Pardavimų grynojo pelno marža (angl. netprofit margin on sales, NPM} – tai grynasis pelnas, tenkantis doleriui parduotų prekių vertės.
Firmos Lietuvos avialinijos NPM yra mažesnė negu vidutiniškai šio sektoriaus. Taigi firmos sąnaudos ir / arba palūkanos gali būti pernelyg didelės.
Pagrindinio pajamingumo koeficientas (angl. basic earnings power, BEP) – analogiškas pardavimų grynojo pelno maržai ir skaičiuojamas veiklos pelną (EBIT) dalijant iš viso turto vertės.
Firmos pagrindinio pajamingumo rodiklis ypač padeda nustatyti jos rentabilumą iki skolų, nuomos rinkliavų ir pelno mokesčio mokėjimo. BEP koeficientas labai tinka firmos veiklos pelnui palyginti su įvairiomis išmokomis ir skirtingo lygmens mokesčiais. Firmos Lietuvos avialinijos BEP, o kartu ir veiklos pajamingumo rodiklis yra blogesnis negu kitų to sektoriaus firmų.
Bendrojo kapitalo pelningumas (angl. return on total assets, ROA) – tai pelningumo lygmuo sumokėjus pelno mokestį, gautas iš viso firmos naudoto kapitalo. Šis rodiklis dar vadinamas investicijų pelningumu arba bendrojo kapitalo pelningumu. Jis skaičiuojamas grynąjį pelną dalijant iš bendrojo kapitalo.
Firmos Lietuvos avialinijos bendrojo kapitalo pelningumas mažesnis negu šio sektoriaus vidurkis. Tokį mažą kapitalo pelningumą lėmė nedidelis bendrovės pelningumas ir didesnis negu vidutinis prasiskolintumas. Abu šie rodikliai ir lemia nedidelį pelningumą.
Nuosavojo kapitalo pelningumas (angl. return on common eąuity, ROE) – tai akcininkų investicijų pelningumas. Jis yra svarbiausias firmos veiklos efektyvumo matas. Nuosavybė dar vadinama likutine verte, arba nuosavuoju kapitalu. Akcininkai paprastai neinvestuoja pinigų, jeigu įdėto kapitalo pelningumas nesiekia įmonės ribinių kapitalo kaštų.
Taigi šis firmos Lietuvos avialinijos rodiklis nors nedaug, bet yra mažesnis negu vidutinis sektoriaus. Tai galima paaiškinti tuo, kad buvo naudojami tinkami finansiniai svertai, ir tai firmos akcininkams davė naudos.
Rinkos vertės koeficientai, naudojantis firmos apskaitos duomenimis, parodo firmos vidinės veiklos ir rinkos tarpusavio ryšį. Nors rinkos reakciją atspindi firmos akcijų kaina, vidinės^ veiklos veiksmingumą rodo vienai akcijai tenkantis pelnas ir savininkų nuosavybės likutinė vertė. Pateikiami du rinkos vertės koeficientai.
Kainos – pelno koeficientas (angl. price / earnings ratio, P/E) koeficientas rodo, kiek investuotojai į paprastąsias akcijas yra linkę mokėti skaičiuojant kiekvienam paskelbto pelno doleriui.
Firmos Lietuvos avialinijos vienos akcijos kaina – 40 dolerių. Paprastai didesnis kainos ir pelno santykis būna didesnes plėtimosi perspektyvas turinčiose firmose ir mažesnis – rizikingesnėse firmose. Investuotojai premiją (priedą) moka už spartų firmos plėtimąsi, tikėdamiesi didesnio pelno ateityje. Firmos Lietuvos avialinijosP/E koeficientas šiek tiek mažesnis negu sektoriaus vi-durkis, ir geriausiu atveju bendrovė gali tikėtis pasiekti šio sektoriaus vidutinį plėtros lygį.
Rinkos kainos – likutinės vertės koeficientas (angl. market-to-book value ratio, MBVK) rodo vidutinę vienos akcijos rinkos kainą, palyginti su vidutine likutine vienos akcijos verte (angl. book value per share, BVPS). Likutinė vienos akcijos vertė yra lygi visų paprastųjų akcijų bendrai vertei, padalytai iš apyvartoje esančių paprastųjų akcijų skaičiaus.
Rinkos kainos likutinės vertės koeficientas yra gaunamas vidutinę vienos akcijos kainą dalijant iš vidutinės vienos akcijos likutinės vertės.
Firmos Lietuvos avialinijos investuotojai už šios firmos akcijas moka mažiau negu už kitų to sektoriaus firmų akcijas. Tokį investuotojų abejingumą galbūt lemia menkas bendrovės likvidumas ir nepakankamas finansinių svertų poveikis bei prastas veiklos rentabilumas.

KRYPTIES ANALIZĖ
Krypties (tendencijų) analizė – tai dar vienas firmos veiklos veiksmingumo per tam tikrą laikotarpį analizės metodas. Norint atlikti firmos krypties analizę reikia grafiškai pateikti jos penkerių – dešimties praėjusių metų santykinius rodiklius. Iš santykinių rodiklių (koeficientų) galima susidaryti nuomonę, ar firmos veiklos rezultatas gerėja, ar blogėja. Naudojantis firmos Lietuvos avialinijosfinansiniais duomenimis, pabandykite allikti krypties analizę,
SANTYKINIŲ RODIKLIŲ ANALIZĖS RIBOTUMAS
Santykinių rodiklių analizės metodu dažniausiai naudojasi trys specializuotos finansų darbuotojų grupės.
Vertybinių popierių analitikai. Siekdami nustatyti firmų veiklos efektyvumą, taip pat jų plėtros perspektyvas, jie analizuoja firmų santykinius rodiklius.
Kredito analitikai (kredito bankų tarnautojai, bendrovių obligacijų įvertinimo specialistai). Analizuoja santykinius rodiklius, norėdami nustatyti, ar pinigų skolinantysis asmuo arba bendrovė galės juos grąžinti.
Bendrovių vadovai. Jie santykinius rodiklius laiko savotišku vadovėliu, mokančiu, kad tik dedant pastangas galima pagerinti firmos verslo rezultatus.
Nors santykiniai rodikliai pateikia naudingos su firmos veikla ir jos rentabilumu susijusios informacijos, tačiau jie yra riboti, keliantys tam tikrų problemų. Kai kurias iš šių problemų ir aptarsime.
Jei firma verčiasi sudėtiniais verslais (diversifikuota gamyba), kartais sunku nustatyti, kokiam pramonės sektoriui ją reikėtų priskirti. Tokiu atveju pravartu pasirinkti lyginamųjų firmų rinkinį ir susikurti normas.
Minėtieji pramonės sektoriaus vidurkiai tėra apytikrės reikšmės ir pateikia tik bendrą kryptį, o ne moksliškai apibrėžtus visų to sektoriaus firmų vidurkius. Įvairių firmų apskaita gerokai skiriasi, todėl apskaičiuotieji santykiniai rodikliai gali skirtis. Pavyzdžiui, kainų kilimo laikotarpiu naudojant LIFO (medžiagų nurašymo įvertinimas pagal jų kainas pirkimo metu) atsargų įvertinimo metodą, palyginti su FIFO (medžiagų nusidėvėjimo / sunaudojimo įvertinimas faktinėmis įsigijimo kainomis) metodu, gali sumažėti firmos atsargų vertė ir padidėti apyvartinių lėšų (atsargų) apyvartumo koeficientas. Be to, firmos gali pasirinkti skirtingus ilgalaikio turto nusidėvėjimo metodus.
Finansų santykiniai rodikliai gali būti pernelyg dideli arba pernelyg maži. Pavyzdžiui, jei einamasis santykinis rodiklis viršija to pramonės sektoriaus vidurkį, tai yra signalas, jog firmoje pernelyg didelis likvidumas (šis rodiklis mažina investuotų lėšų pelningumą). Antra vertus, mažesnis negu sektoriaus vidurkis trumpalaikio mokumo / padengimo koeficientas rodo, kad firma tikriausiai netrukus nebe-gebės laiku apmokėti savo skolų.
Sektoriaus vidurkis gali nepateikti firmai norimo tikslinio santykinio rodiklio. Geriausiu atveju sektoriaus vidurkis pateikia vidutinius to sektoriaus firmų finansinius rodiklius. Sektoriaus vidurkis neįrodo, kad jis yra tiksliausia tam tikro santykinio rodiklio reikšmė. Todėl, norint palyginti tam tikrus firmos santykinius rodiklius, galima pasirinkti ir lyginti arba su paties pasirinktąja firmų grupe, arba net su kurio nors konkurento rodikliais.
Daugelio firmų veikla yra daugiau ar mažiau sezoninė. Taigi balanso įrašai ir atitinkami santykiniai rodikliai įvairiais metų laikotarpiais yra nevienodi. Šios problemos galima išvengti naudojant vidutinį (keleto mėnesių arba metų ketvirčių) balansą, o ne vien metų pabaigos duomenis. Pavyzdžiui, tos firmos, kurioms būdingas didesnis veiklos sezoniškumas, atsargų apyvartumo koeficientui skaičiuoti galėtų naudoti vidutinius (iš mėnesio pabaigoje turėtų atsargų apskaičiuotuosius) duomenis.
Būtina naudoti firmos finansų santykinius rodiklius jos veiklos efektyvumo analizei. Skubau padengimo koeficientas padeda nustatyti firmos gebėjimą laiku sumokėti trumpalaikius finansinius įsipareigojimus.
Turto (kapitalo) valdymo efektyvumo koeficientai padeda nustatyti, ar veiksmingai naudojamas kapitalas siekiant padidinti pardavimų apimtį. Turto (kapitalo) valdymo efektyvumo koeficientai dar vadinami veiklos koeficientais. Šių koeficientų grupei priklauso ir atsargų / apyvartinių lėšų apyvartumo koeficientas, bendrojo kapitalo apyvartumo koeficientas ir pirkėjų įsiskolinimo padengimo laikotarpio vidutinės trukmės rodiklis.
Finansinio įsiskolinimo valdymo koeficientai – tai finansinių svertų santykiniai rodikliai. Jie padeda nustatyti firmos pajėgumą laiku sumokėti tiek trumpalaikius, tiek ilgalaikius įsiskolinimus.
Pelningumo koeficientai – tai vieni svarbiausių santykinių rodiklių, nes jie parodo, ar veiksmingai firma naudoja kapitalą savo savininkų pelnui kaupti. Svarbiausieji pelningumo koeficientai yra pardavimų giynojo pelno marža, bendrojo kapitalo (investicijų) pelningumas ir savininkų nuosavybės pelningumas.
Rinkos vertės koeficientai firmos veiklos efektyvumą susieja su akcijų rinkos kaina. Svarbiausieji rinkos vertės koeficientai yra kainos -pelno koeficientas ir rinkos kainos – likutinės vertės koeficientas.
Du Ponto metodika padeda nustatyti firmos rentabilumą akcentuojant nuosavybės pelningumo sudedamąsias dalis. Du Ponto lygtis apibrėžia nuosavybės pelningumą kaip firmos kapitalo pelningumo ir nuosavybės koeficiento produktą.
Santykinių rodiklių analizės metodą naudoja trys finansų specialistų grupės: vertybinių popierių analitikai, kredito analitikai ir bendrovių vadovai. Įvairiose firmose taikomos nevienodos apskaitos sistemos sunkina palyginti santykinius rodiklius.

Leave a Comment