Nedarbas ir gyventojų užimtumas Lietuvoje

by

Pastarųjų mėnesių ekonomika Lietuvoje tikrai nepavydėtina

Įvadas

Darbo rinka – tai neatsiejama dalis nuo ekonominio gyvenimo. Darbo pasiūla ir paklausa tai du pagrindiniai veiksniai apibūdinantys darbo rinką. Jie aktualūs yra tiek darbdaviui, tiek žmogui. Tai yra natūrali kaita tarp įmonių ir darbo jėgos.

Dar visai neseniai terminas darbo rinka buvo vardojama tik darbo biržose ir mokymo institucijose, šiandien – tai plačiai paplitusi ir labai aktuali tema kiekviename šeimos ūkyje. Nerastumėm nė vienos šeimos kuri nežinotų kas yra darbo pasiūla ar darbo paklausa. Net moksleivis, kuriam dar turėtų būti neaktuali tokia tema, jau domis šiandienine darbo rinka ir planuoja savo būsimą profesiją ir karjerą. Darbuotojas ieškodamas patrauklios darbo vietos, darbdavys – norėdamas išsilaikyti versle privalo domėtis darbo rinka ir jos siūlomomis išeitimis.

Darbo rinka gali būti įvairi: perteklinė, deficitinė arba nulinė. Idealiausia rinka – tai nulinė, esant tokiai rinkai nenukenčia nei darbdavys, nei darbuotojas. Tai tokia rinka, kai darbo pasiūla atitinka darbuotojų paklausą. Dėje tokia rinkos situacija susiformuoja labai retai. Esant deficitinei darbo rinkai, didžiausi nuostoliai tenka darbdaviams. Tai yra kai darbo pasiūla viršija darbo paklausą. Susidarius deficitinei darbo rinkai – darbdaviai priversti derintis prie esamos darbuotojų pasiūlos ir atsižvelgti daugiau į esamas galimybes, o ne į savus norus. Čia didelį vaidmenį vaidina konkurencija tarp įmonių. Deficitinė rinka yra rimtas trukdis ekonomikos vystimuisi.

Susidarius perteklinei darbo rinkai labiausiai nukenčia darbuotojai, nes esant dideliai darbuotojų pasiūlai, darbdaviai turi didelę galimybę manipuliuoti žmonėmis. Tai pati skaudžiausiadarbo rinka visuomenei. Ji susidaro kai būna bloga ekonominė situacija valstybėje.

Pastarųjų metų ekonomika Lietuvoje tikrai nepavydėtina. Didėjantis nedarbas, mokeščių nesurinkimas, šešėlinė ekonomika ir daugelis kitų veiksnių iš kurių Lietuvos vyriausybė bando ištrūkti kaip iš užburto rato, todėl darbo rinka yra aktuali tiek didžiuosiuose miestuose, tiek mažuose miesteliuose ar kaimuose. Šiame darbe ir bandysime apžvelgti darbo rinką Lietuvoje. Įsigilinsime į šiuo metu esamą nedarbo lygį Lietuvoje. Palyginsime kelerių metų nedarbo lygį pagal amžių, lytį, profesiją ir kitus požymius, bei joms tenkančią procentinę dalį. Apžvelgsime darbo užimtumo rodiklius, bei trumaplaikes ir ilgalaikes nedarbo problemas. Patyrinėsime kaip valtybė kovoja su nedarbu ir kokias taikė prevencines bei ekonomines priemones gyventojų užimtumui gerinti. Pateiksime duomenis iš statistikos departamento, Lietuvos darbo biržos ir kitų šaltinių.

1. Nedarbo lygis.

Ankščiau terminas rinka apibrėždavo tam tikrą vietą, kurioje yra perkamos ir parduodamos prekės. Šiandieninėje ekonomikoje – tai daug sudėtingesnis terminas, kuris išsiskiria į smulkesnias sritis, tokias kaip darbo rinka, juodoji rinka, prekybos (verslo) rinka ir t.t. Mes apžvelgsime tik vieną iš rinkos sričių – tai darbo rinka.

Tarp daugelio ekonominių procesų reikšmingą vietą užima darbas, nes jis – ne tik žmogaus pajamų šaltinis, bet ir socialinio statuso, pilnavertiškumo šaltinis. Šalies ekonomikos lygis ir potencialas priklauso nuo darbingų žmonių darbo. (Ekonomikos pagrindai, 1997 ). Todėl kiekvienas asmuo laikomas potencialia darbo jėga. Šiandieninėje visuomenėje darbo jėga yra laikoma, darbingo amžiaus dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo piliečiai. Nedarbas – socialinis reiškinys, kai darbingas asmuo neturi darbo. Nedarbu nelaikomi atvejai, kai darbo neturi nepilnamečiai, pensininkai, dirbti negalintys invalidai ir kai nedirba žmonės, turintys pakankamai turto ar nedarbinių pajamų, iš kurių gali pragyventi. Nedarbas siejasi su asmens ir jo šeimos negebėjimu apsirūpinti pirmos būtinybės (maistas, drabužiai ir t. t.) ir kitokiomis prekėmis, apmokėti būstą, komunalines paslaugas, vaikų ir/ar savo mokslą, pramogas. Finansinis nepajėgumas siejasi ir negalėjimu apmokėti gydymo paslaugų, susijusi sveikatos draudimo nebuvimu, negalėjimu apsidrausti nuo nelaimių. (www.lrytas.lt).

Bedarbiai – tai žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įdarbinimo įstaigose arba per pažystamus, gimines, internetu kaip norintys ir galintys dirbti.

Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, nedarbo lygis bei bedarbių skaičius nustatomas dviems būdais: bedarbių apskaita teritorinėse darbo biržose ir Statistikos departamento atliekamais užimtumo tyrimais. Darbo biržos duomenys neatspindi tikrojo nedarbo lygio – jis gali būti sumažintas arba padidintas. Statistikos departamentas dirbačiųjų gyventojų skaičių nustato remiantis dviems šaltiniais: įmonių pateiktomis ataskaitomis ir gyventojų užimtumo tyrimų rezultatais.

Kelerius pastaruosius metus augusi Lietuvos ekonomika sudarė prielaidas didėti gyventojų užimtumui ir mažėti nedarbui. Tai sudarėsąlygas susidaryti perteklinei darbo rinkai. Remiantis Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis (www.stat.gov.lt) per pastaruosius penkerius metus (2008m., palyginti su 2004 m.) gyventojų užimtumo lygis išaugo 3,2 procentinio punkto – iki 64,3 procento. Tačiau 2008 m. antroje pusėje prasidėjus pasauliniam ekonomikos nuosmukiui, užimtumas ėmė mažėti, o nedarbas augti. Antrąjį 2008 m. pusmetį bedarbių skaičius pradėjo didėti ir ketvirtą ketvirtį jų buvo 129,8 tūkst., o nedarbo lygis išaugo iki 7,9 procento. Taip sudarydamas deficitinę darbo rinką.

2004

2005

2006

2007

2008

Nedarbo lygis procentais

4,6

5,5

7,1

7,0

6,5

Vyrai

6,4

7,6

9,9

9,8

8,6

Moterys

6,2

7,8

9,6

9,4

9,5

Mieste

5,4

6,6

8,5

8,3

7,7

Kaime

9,0

9,8

13,0

12,6

12,2

Kuo didesnis nedarbingų asmenų skaičius, tuo didesnis šalyje nedarbo lygis. Nedarbo lygį apskaičiuoti galima pagal formulę:

Nedarbo lygis = bedarbių skaičius  · 100%

darbo jėgos skaičius

Nedarbo lygis – ekonominis rodiklis, rodantis kokia darbo jėga yra neužimta; tai asmenų galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, santykio su visais darbingais gyventojais (darbo jėga) procentinė išraiška. (Darbo ekonomika, 1996). Iš formulės mes matome, kad kuo mažesnis nedarbo lygis, tuo didesnis ekonominis aktyvumas.

Remiantis Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis (www.stat.gov.lt) kas met mažėjo bedarbių. Daugiausia bedarbių buvo 2001 m. (284 tūkst.), 2004 m. jų sumažėjo iki 184,4 tūkst., 2007 m. bedarbių buvo 69 tūkst., arba 2,7 karto mažiau nei 2004 m. Nedarbo lygis sumažėjo nuo 17,4 % 2001 m. iki 4,3 % 2007 m.

Tačiau 2008 m. antroje pusėje, prasidėjus pasauliniam ekonomikos nuosmukiui, užimtumas ėmė mažėti, o nedarbas augti. Antrąjį 2008m. pusmetį bedarbių skaičius pradėjo didėti.

Antrąjį 2009 m. ketvirtį šalyje jau buvo 223 tūkst. bedarbių, o nedarbo lygis sudarė 13,6 procento. Nors bedarbių skaičius ir nedarbo lygis tebedidėjo, tačiau jau kiek lėčiau. Per antrąjį šių metų ketvirtį nedarbo lygis išaugo 1,7 procentinio punkto, per pirmąjį ketvirtį, palyginti su ketvirtuoju 2008 m. ketvirčiu, jis buvo padidėjęs 1,5 karto. Nedarbo didėjimui įtakos turėjo besitęsiantis ekonomikos nuosmukis ir sparčiai mažėjantis laisvų darbo vietų skaičius.

Nedarbo lygisProcentais

2009 m. II ketv.

2009 m. I ketv.

2008 m. II ketv.

Padidėjimas 2009 m. II ketv., palyginti su 2009 m. I ketv., procentiniais punktais

Padidėjimas 2009 m. II ketv., palyginti su 2008 m. II ketv.

Iš viso

13,6

11,9

4,5

1,7

3,0 k.

Jaunimo (15-24 metų)

29,6

25,0

10,8

4,6

2,7 k.

Vyrų

16,7

14,6

5,1

2,1

3,3 k.

Moterų

10,4

9,2

4,0

1,2

2,6 k.

Bedarbiai

Tūkstančiais

Padidėjimas 2009 m. II ketv., palyginti su 2009 m. I ketv.

Padidėjimas 2009 m. II ketv., palyginti su 2008 m. II ketv.

2009 m. II ketv.

2009 m. I ketv.

2008 m. II ketv.

tūkstan­-čiais

procen­-tais

tūkstan­-čiais

procen­-tais

Iš viso

223,1

193,9

72,5

29,2

15,1

150,6

3,1 k.

Jaunimo (15-24 metų)

48,5

39,9

17,5

8,6

21,6

31,0

2,8 k.

Vyrų

137,5

119,0

41,8

18,5

15,5

95,7

3,3 k.

Moterų

85,6

74,9

30,7

10,7

14,3

54,9

2,8 k.

Nedarbo lygis 2004-2009 m.Procentais0x01 graphic

2. Nedarbo rūšys:

Nedarbo lygio problemos gana komplikuotos, todėl statistikos darbuotojams yra sunku nustatyti tikslų nedirbančių asmenų skaičių. Nedarbo rūšių yra įvairių, kurios lemia netikslius nedarbo lygio nustatymo skaičius. Visų pirma – tai „prislėgtas“ nedarbas. Tai toks nedarbas kai asmuo yra praradęs viltį susirasti darbą. Kita nedarbo rūšis – tai „paslėptinis“ nedarbas. Tai gali būti padienis, ne visos dienos ar savaitės darbas ar žemesnės kvalifikacijos darbas. Tokia nedarbo rūšis į oficialią statistiką yra neįtraukiama. Dalis žmonių bedarbio statusą įgyja nepelnytai, kadangi apklausos metu meluoja apie ieškomą darbą. Tai daryti dažniausiai skatina nedarbo kompensacijos ir kitos įvairios pašalpos. Toks nedarbas vadinamas „šešėliniu“. Oficialų nedarbo lygį gali padidinti ir „šešėlinė“ ekonomika. Visiškai tikėtina, kad prekiaujantys narkotikais ar dirbantys mafijai žmonės taip pat save vadins bedarbiais.

Vadinasi, nedarbo lygį nusakyti gana sunku, nors atranka atliekama kruopščiai, patikimais apklausos metodais.

Vieni nedarbo statistikos rodikliai apima tik tuos, kurie ieško darbo, o kiti – visus tuo momentu nedirbančius gyventojus. Gautoji statistinė informacija kai kurių ekonomistų kritikuojama, nes neparodo tikrojo nedarbo lygio.

Priežastys, dėl kurių žmonės tampa bedarbiais, būnas labai įvairios. Aiškinantis nedarbo kilmę, svarbią reikšmę turi jo skirstymas į tipus. Yra trys nedarbo tipai: frikcinis (tekamasis), struktūrinis ir ciklinis arba nepakankamos paklausos.

Tekamasis (frikcinis) nedarbas – tai trumpalaikis neišvengiamas nedarbas. (Ekonomikos pagrindai, 1997). Šis terminas naudojamas tada, kai kalbama apie žmones, kurie ieško darbo arba tikisi jį gauti artimiausioje ateityje. Trumpalaikis nedarbas – tai nedarbas kuris trunka ne ilgiau kaip vieneri metai.

Sruktūrinis nedarbas – nedarbo forma, kurią sąlygoja gamybos lygio augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinkadarbo paklausos (techninio lygio) reikalavimų. (Darbo ekonomika, 1996).

Ciklinis nedarbas – tai nedarbas, sąlygojamas bendro ekonomikos nuosmukio. Todėl ciklinis nedarbas dar vadinamas nedarbu, sąlygojamu paklausos deficito. (Ekonomikos pagrindai, 1997). Galima sakyti, kad šiandieninnė ekonominė situacija Lietuvoje ir esanti bedarbystė, idealiai atitinka ciklinio nedarbo apibrėžimą.

Šiek tiek plačiau apžvelgsime visus nedarbo lygius.

Frikcinis nedarbas – ilgą laiką neužpildomos laisvos darbo vietos, nes ir darbdaviui, ir darbuotojui reikia laiko rinkai ištirti. Paprastai šio tipo nedarbas ilgai netrunka. Jo privalumas – darbuotojas ir darbas geriau atitinka vienas kitą. Laikinas nedarbas atsiranda normaliame darbo paieškos procese. Kadangi trumplaikis nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jėgos kaitai, kai žmonės keičia darbus ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Dėl to, kad konkretūs dėl kurių nors priežasčių likę be darbo žmonės pakeičia vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka, nors yra gana dinamiškas. Taigi laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis nacionalinis produktas.

Ciklinis nedarbas – recesijos metu sumažėja gamyba. Recesija yra rinkos ekonomikos ciklo dalis. Vyriausybės politika, skirta paklausai stimuliuoti recesijos metu, gali turėti daugiau teigiamos įtakos šio tipo nedarbui, nei kitų tipų nedarbui. Ciklinis nedarbas mažėja, kai ekonominis aktyvumas išauga.

Struktūrinį nedarbą sukelia ir rinkos mechanizmoveikimo apribojimai: minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas; profsąjungų reikalavimų stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atlyginimus. Kitaip tariant, kai nesutampa laisvų darbo vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios. Panašiai susiklosto darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventojų gyvenamąja vieta. Kadangi struktūrinį nedarbą lemia žinių ar gyvenamosios vietos, ar abiejų kartu nesutapimas, ši nedarbas dar vadinamas nesutampačiu nedarbu.

Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta. Esminis skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turintys darbo įgūdžių, kuriuos gali parduoti. Tuo tarpu “struktūriniai “ bedarbiai negali iš karto gauti darbą, nes jiems reikia arba keisti profesiją, arba papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamąją vietą. Be to, laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės.

3. Nedarbo trukmė: trumpalaikis ir ilgalaikis nedarbas.

Šiandien žodis nedarbas daugeliui asocijuojasi su individo (šeimos) finansiniais sunkumais. Tačiau tai tik vienas reiškinio aspektas. (Ekonomikos pagrindai, 1997). Kaip jau žinome, kad kuo didesnis nedarbas, tuo didesnis ekonominis nuosmukis. Kadangi yra neišnaudojama darbo jega, ji nesukuria pajamų, kurios valstybei neštų ekonominę naudą. Gerai jei tai būna trumpalaikis nedarbas arba dar vadinamas nedarbas „tarp darbų“, bet patirtis rodo, jog išaugus trumpalaikiui nedarbui, per ilgesnį laikotarpį beveik visada padidėja ilgalaikis nedarbas.

Trumpalaikis nedarbas kaip jau apžvelgėme praeitame skyrelyje, trunka neilgai, t.y iki 12 mėnesių ir yra neišvengiamas žmogaus gyvenimo dalis. Todėl daugiau apžvelgsime ilgalaikį nedarbą.

Pasak Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis (www.stat.gov.lt) didžiąją bedarbių dalį antrąjį 2009 m. ketvirtį sudarė asmenys, nedirbę trumpiau nei 6 mėn. Tokių asmenų buvo 127 tūkst., arba 57 procentai visų bedarbių. Ilgalaikių bedarbių, tai yra asmenų, ieškančių darbo vienus metus ir ilgiau, antrąjį 2009 m. ketvirtį skaičius išaugo iki 46 tūkst. Pirmąjį 2009 m. ketvirtį tokių bedarbių buvo 38 tūkst. Abu šių metų ketvirčius ilgalaikiai bedarbiai sudarė penktadalį visų bedarbių.

Pasak (www.kauno.diena.lt) jei žmogus nesuranda darbo ilgiau kaip metus, atsiduria tarsi užburtame rate: praranda viltį, kad jį kas nors įdarbins, todėl nesistengia atnaujinti žinių, persikvalifikuoti, nuleidžia rankas ir nebededa jokių pastangų neatsilikti nuo gyvenimo. Sulig kiekvienais metais atotrūkis didėja, bedarbis užsidaro namuose, šeimoje, praranda ryšį su visuomene. Net jei staiga ir atsiranda darbo vieta, jie sunkiai pritampa kolektyve, darbdaviams kelia daugiau rūpesčių, negu atneša naudos.

Ilgalaikiai bedarbiai – tai socialiai bene pažeidžiamiausia gyventojų sluoksnis Lietuvoje. Pirmieji ilgalaikiai bedarbiai – nedirbantys ilgiau nei metus teritorinėse darbo biržose užregistruoti 1993 m.

Pasak Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis (www.stat.gov.lt) duomenimis, šalyje ilgalaikių bedarbių didėjimo tendencija:

Bedarbiaipagal nedarbo trukmę

 Nedarbo trukmė

Tūkstančiais

Padidėjimas, sumažėjimas (-) 2009 m. II ketv., palyginti su 2009 m. I ketv.

Padidėjimas 2009 m. II ketv., palyginti su 2008 m. II ketv.

2009 m. II ketv.

2009 m. I ketv.

2008 m. II ketv.

tūkstan­-čiais

procen­-tais

tūkstan­-čiais

procen­-tais

Iš viso

223,1

193,9

72,5

29,2

15,1

150,6

3,1 k.

Iki 1 mėn.

47,1

42,1

25,0

5,0

11,9

22,1

1,9 k.

1-2 mėn.

18,8

23,2

8,4

-4,4

-19,0

10,4

2,2 k.

3-5 mėn.

60,5

55,4

13,5

5,1

9,2

47,0

4,5 k.

6-11 mėn.

50,6

35,0

12,8

15,6

44,6

37,8

4,0 k.

1 m. ir daugiau

46,0

38,1

12,8

7,9

20,7

33,2

3,6 k.

Kaip matyti iš lentelės didžiausias nedarbo lygis Lietuvoje buvo 2009 m. antrą ketvirtį. Didžiausią bedarbių skaičių sudaro trumpalaikiai bedarbiai arba 3-5 mėn nedirbantys asmenys, t. y. 60,5 tūkstančius. Palyginus 2008 – 2009 m. II ketv., didžiausią procentą sudarė taip pat trumpalaikiai bedarbių, t. y. 4,5 k. arba 47 tūkstančius. Ilgalaikių bedarbių per tą patį laikotarpį sudarė 3,6 k. arba 33,2 tūkstančius.

Tai gi kas nutinka, kad žmonės iš trumpalaikių bedarbių tampama ilgalaikiais bedarbiais. Kokios iškyla problemos įsidarbinti?

Ilgalaikis nedarbas Lietuvoje nėra labai plačiai tyrinėjamas. Tiriant ilgalaikį nedarbą, svarbu ne tik įvertinti jo mąstą, bet ir giliau išnagrinėti šį reiškinį, įvertinant ekonomines, socialines bei psichologines ilgalaikio nedarbo pasekmes. Tai svarbu, ruošiant ir įgyvendinant ilgą laiką nedirbančių integravimo į darbo rinką bei ilgalaikio nedarbo minimizavimo problemas. Ilgalaikio nedarbo didėjimą lemia įvairios priežastyts, kurias galima suskirstyti į dvi grupes: objektyvias ir subjektyvias. Objektyvios labiau priklauso nuo bendros padėties šalies ūkyje, darbo rinkoje, nuo užimtumo ir darbo santykių įmonėse. Subjektyvios priežastyts labiau priklauso nuo pačių bedarbių charakteristikos(sveikatos būklės, išsilavinimo, amžiaus, profesijos ir t.t.). Kaip matyti, kad ilgalaikis nedarbas prasideda gerokai ankščiau, nei žmogus susiduria su darbo rinka ar kreipiasi į darbo biržą. Daugeliui ilgalaikių bedarbių ši problema prasidėda jau mokykloje. Nepakankamas pažangumas bendrojo lavinimo mokykloje, pasirinkta nepaklausi profesija. Tai lemia ir darbuotojų kvalifikacija, išsilavinimas, amžius, lytis gyvenama vieta ir daugybė kitų faktorių.

Cituojant A. Pocių ir L. Okunevičiūtę – Neverauskienę (Ilgalaikio nedarbo problema Lietuvoje, 2003) galima teigti, jog ilgalaikis nedarbas – giliai įsišaknijusi problema, kuri Lietuvoje kaupėsi daugelį metų. Analizuojant apklaustųjų demografinio portreto detale, išryškėjo, jog daugiausia (46%) darbo biržoje užsiregistravusių ilgalaikių bedarbių gyveno kaimo vietovėje, kas ketvirtas – didžiuosiuose miestuose, beveik kas trečias – rajonų miestuose. Moterys sudarė 52 % ilgalaikių bedarbių, vyrai – 48 %; tarp bedarbių santykinai daugiau vyresnio amžiaus žmonių, mažiau – jaunimo.

Tai kokios gi ilgalaikio nedarbo priežastys? Ūkio ministerijoje parengtoje Lietuvos ūkio plėtros iki 2015 m. ekonominio augimo strategijos kūrėjų nuomone, ilgalaikį nedarbą sąlygoja bendra šalies ekonominė būklė, žema bedarbių kvalifikacija, negatyvus darbdavių požiūris į praradusius darbinius įgudžius ar specialius gebėjimus vyresnio amžiaus bedarbius.

Tai ar ilgalaikis nedarbas Lietuvoje – beviltiška aptariamos asmenų grupės padėtis darbo rinkoje, ar tai tiesiog atskirų asmenų gyvensena prisitaikant prie socialinės paramos sistemos galimybių. Matyti, kad nė vienas vienašalis apibūdinimas nėra tikslus, jis neatskleidžia ilgalaikio nedarbo sudėtingumo ir daugialypiškumo. Ilgalaikis nedarbas- tai ištisas kompleksas tarpusavyje susijusių veiksnių, nes atskiri veiksniai ilgalaikį nedarbą veikia vienodu mastu.

4. Nedarbas pagal amžių, lytį, išsilavininą (kvalifikaiją) ir gyvenamą vietovę.

Nedarbas, atsižvelgiant į neturinčiųjų darbo amžių, labiausiai ryškus tarp jaunimo ir pagyvenusių, bet vis dar darbingų gyventojų. Pastebėtina, kad valstybės nedarbo reguliavimo politika didžiausiu mastu nukreipta į jaunimo nuo 15 iki 24 metų nedarbo šalinimą, nes jiems sunkiausia integruotis į darbo rinką vien dėl to, kad trūksta darbo patirties. Bent jau šiuo metu Lietuvoje tokia problema itin akivaizdi. Nedarbas pagal amžių paprastai skirstomas į tokius tarpsnius: jaunimo nedarbas (15-25), vidutinio amžiaus (26-49) bei vyresniojo amžiaus (50-64) nedarbas.

Pasak (www.alfa.lt) šiuo metu kas trečias jaunuolis Lietuvoje neturi darbo. Pagal jaunų žmonių nedarbo lygį Lietuvą lenkia tik Ispanija. Jaunų žmonių užimtumas mažėja. Per 2009 m. devynis mėnesius išaugo bendras bedarbių skaičius, bet ypač – jaunų žmonių, nuo 15 iki 25 metų. Per metus jaunų žmonių nedarbas išaugo puspenkto karto. Šiuo metu jų skaičius siekia 62 tūkstančius.

Vien šių metų vasaros mėnesiais darbo biržos sulaukė ypač gausaus absolventų būrio. Tai yra kas ketvirtas jaunuolis – bedarbis absolventas. Net 60 procentų jaunų bedarbių yra vaikinai.

Lietuvos darbo biržos (www.ldb.lt) duomenimis, 2009 metų rugėjo 1 d. teritorinėse darbo biržose buvo įregistruota 33,32 tūkstančiai bedarbių iki 25 metų amžiaus. Jie sudarė 6,9 proc. šalie 16-24 metų amžiaus gyventojų. Jaunimo nedarbas per mėnesį augo 0,2 proc. punkto.

Dabartinė ekonomikos situacija verčia gyventojus keisti šeimos finansų tvarkymo prioritetus. 30 – 45 metų amžiaus grupės atstovai gali mažiau pasikliauti socialinėmis išmokomis, negu vyresnių amžiaus grupių atstovai. Esant dabartinei ekonominei situacijai didesnę bedarbių dalį ir sudaro 30 – 45 metų amžiaus darbingi gyventojai.

Pasak Lietuvos darbo biržos (www.ldb.lt) Lietuvoje 60 metų ir vyresnių žmonių skaičius jau peržengė 20 proc. ribą. Vyresnio amžiaus žmonėms yra sunkiau prisitaikyti prie kintančių darbo rinkos poreikų, išlieka ir didesnė nedarbo galimybė. Tik vos 6 proc. vyresnio amžiaus žmonių namų ūkių samdomojo darbo pajamas nurodo kaip pagrindinį pajamų šaltinį.

Spartūs bendri gyventojų užimtumo pokyčiai ypač veikia vyresnio amžiaus žmonių padėtį šalies darbo rinkoje. Gyventojų užimtumų tyrimų duomenimis, didėjant amžiui, gyventojų užimtumas sparčiai mažėja. Jei 55-59 metų gyventojų užimtumas sudaro 62,3 proc., tai 60 – 64 metų 27,8 proc., o 65 metų ir vyresnių tik 5 procentus. Tačiau vyrų ir moterų užimtumo skirtumai labiau pastebimi tik nuo 60 metų: 60 – 64 metų vyrų užimtumas beveik 2 kartus didesnis nei moterų.

Prieš pensijinio amžiaus – 55 metų gyventojų užimtumas kaime yra didesnis negu mieste- atitinkamai 66,4 ir 60,3 proc. daugiausia nurodyto amžiaus žmonių dirba žemės ūkyje, medžioklėje ir miškininkystėje – 25 proc., apdirbamosios pramonės įmonėse – 15 proc., švietimo sferoje – 13 proc. ir prekyboje – 7 proc. Vertinant pagal lytį, daugiausia priešpensinio amžiaus moterų dirba žemėsūkyje ir švietimo įstaigose, o vyrų – žemės ūkyje ir apdirbamosios pramonės įmonėse. Beje, daugiausia metų ir vyresnių žmonių taip pat dirba žemės ūkyje.

Vyresnio amžiaus žmonių da­lyvavimą šalies darbo rinkoje daugiausia lemia pakitusios už­imtumo sąlygos. Ūkio subjek­tams vis mažiau reikia nekvalifi­kuotos arba mažai kvalifikuotos darbo jėgos. Tačiau vis dar vy­rauja pasenęs visuomenės po­žiūris į vyresnio amžiaus žmo­nių mokymosi būtinumą ir lai­komasi nuomonės, kad į jų mo­kymą ir prisitaikymą prie darbo rinkos investuoti neracionalu, kai yra daug neturinčio darbo jauni­mo.

Be to, ir taikomos priemonės iš esmės negarantuoja vyresnio amžiaus žmonėms užimtumo ne tik dėl sunkios jų padėties darbo rinkoje, bet ir dėl dalies darbdavių neigiamo požiūrio įjuos. Be­je, dalis ir pačių vyresnio am­žiaus žmonių nenori ar jaučiasi nesą pajėgūs keisti turėtą specia­lybę, profesiją ar darbo stilių.

Laiku neįgiję reikiamos kva­lifikacijos vyresnio amžiaus žmonės Lietuvoje vis dažniau atleidžiami iš darbo kaip nesu­gebantys dirbti naujoje aplinko­je, tačiau dažnam jų pensinio amžiaus didinimas neleidžia tapti pensininkais.

Itin sudėtinga įsidarbinti priešpensinio ir vyresnio amžiaus moterims. Jų užimtumo lygis yra tik 17,5 proc., o šio amžiaus vyrų – 31,8 proc. Beje, ir vyresnio amžiaus moterų, ir šio amžiaus vyrų užimtumą riboja ir jiems nepritaikytos darbo vietos, sau­gos ir sveikatos darbe reikalavi­mų dažnas nesilaikymas, lanks­čių darbo organizavimo formų per menkas taikymas.

Priešpensinio ir pensinio amžiaus asmenys nepa­jėgia ar nenori dirbti visą darbo laiką, bet tai nereiškia, kad jie visiškainenorėtų dirbti. Pastebėta, jog priešpensinio amžiaus bedarbiams gana sudė­tinga įsitraukti į aktyvią darbinę veiklą, todėl būtina plėtoti jų tęs­tinio mokymosi galimybes, ska­tinti profesinį mobilumą, padėti įgyti naują ir paklausą turinčią kvalifikaciją ar specialybę. Nors šio amžiaus atleistiems iš darbo asmenims įsidarbinti kur kas sun­kiau nei jaunesniems bedar­biams, tačiau daugiau kaip pusė vyresnių kaip 50 metų bedarbių yra neaktyvūs.

Net ir esant palankioms ekonominėms sąlygoms, kai nedarbo lygis palyginti žemas – vyresnio amžiaus asmenims iškyla sunkumų įsidarbinti. Pagrindinė priežastis, kodėl taip atsitinka – nepakankamas kvalifikacijos lygis. Daugumos darbdavių numone, jog pagrindinė priežastis kodėl nebuvo pasiūlytas darbas vyresnio amžiaus žmonėms, buvo jų atgyvenusios žinio ir nesugebėjimas įsisavinti naujos informacijos.

Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (www.stat.gov.lt) duomenimis, nedarbas pagal amžių 2004 – 2008 metais:

Iš viso

15-24

25-54

55-64

65-74

2004

184,4

31,0

133,3

19,2

0,8

2005

132,9

20,7

99,5

12,6

0,1

2006

89,3

13,7

63,8

11,5

0,4

2007

69,0

12,0

49,5

7,5

0,0

2008

94,3

22,1

62,7

8,6

0,8

Kadangi socializmo laikotarpiu visi Lietuvos piliečiai turėjo garantiją į darbą. Nepriklausomai nuo to koks buvo išsilavinimas: pradinis, pagrindinis,vidurinis, profesinis, aukštesnysis ar aukštasis. Tad nelabai buvo suinteresuoti tuo, kad turėti aukštesnį išsilavinimą ar didesnę kvalifikaciją. Todėl dauguma Lietuvos asmenų buvo nepasiruošę naujiems darbo rinkoje pokyčiams. Kai kiekvienas asmuo yra pats atsakingas už tai, kad įsidarbintų. Tuo labiau, kad darbdaviai pageidauja išsilavinusių, aukštos kvalifikacijos darbuotojų.

Nors kai kurie darbdaviai diskriminuoja jaunus tik ką baigusius mokymo įstaigas ir be darbinės patirties asmenis, bei vyresnio amžiaus panašiai nuo 35 – 40 metų moteris ir nuo 50 – 55 metų vyrus. Vyresnio amžiaus asmenys sudaro didžiąją daugumą ilgalaikių bedarbių.

Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis (www.stat.gov.lt), bedarbiai gyventojai (25-64 m.) kurių išsilavinimas yra:

2004 m.

2005 m.

2006 m.

2007 m.

2008 m.

Žemas

240,3 tūkst.

223,2 tūkst.

209,2 tūkst.

197,7 tūkst.

168,4 tūkst.

Vidutinis

1 100,4 tūkst.

1 100,7 tūkst.

1 102,6 tūkst.

1 071,7 tūkst.

1 071,4 tūkst.

Aukštas

452,5 tūkst.

473,2 tūkst.

479,1 tūkst.

516,9 tūkst.

541,7 tūkst.

Bedarbių išsilavinimas

2004

2005

2006

2007

2008

Iš viso

184,4

132,9

89,3

69,0

94,30

Aukštasis universitetinis

18,5

11,0

8,3

5,9

9,9

Aukštasis neuniversitetinis

1,1

1,4

1,3

2,1

3,4

Aukštesnysis

10,8

6,4

2,6

2,7

3,0

Specialus vidurinis

29,9

19,7

12,4

9,2

11,3

Povidurinis

18,7

13,1

8,5

5,0

8,5

Vidurinis su profesine kvalifikacija

21,7

20,0

14,0

10,8

14,5

Vidurinis

49,4

33,2

24,0

19,7

24,5

Pagrindinis su profesine kvalifikacija

6,7

6,3

4,7

3,9

5,1

Pagrindinis

23,9

17,8

12,1

8,7

12,2

Pradinis su profesine kvalifikacija

0,9

1,8

0,2

0,3

0,7

Pradinis

2,8

2,2

1,3

0,7

1,3

Bedarbių vyrų išsilavinimas

2004

2005

2006

2007

2008

Iš viso

90,6

67,1

46,7

34,6

49,5

Aukštasis universitetinis

6,6

5,2

3,6

2,5

4,2

Aukštasis neuniversitetinis

0,4

0,6

0,3

0,4

1,2

Aukštesnysis

5,3

2,5

1,1

1,1

1,1

Specialus vidurinis

11,8

7,4

4,5

3,8

4,6

Povidurinis

8,1

5,3

3,7

1,9

3,5

Vidurinis su profesine kvalifikacija

14,8

11,7

9,7

6,7

10,4

Vidurinis

21,7

16,0

11,1

9,0

11,4

Pagrindinis su profesine kvalifikacija

4,8

4,1

3,8

3,0

4,0

Pagrindinis

14,1

10,9

7,8

5,3

8,0

Pradinis su profesine kvalifikacija

40,8

1,5

0,2

0,3

0,3

Pradinis

2,2

1,9

1,0

0,4

0,8

Bedarbių moterų išsilavinimas

2004

2005

2006

2007

2008

Iš viso

93,8

65,8

42,6

34,3

44,8

Aukštasis universitetinis

11,9

5,9

4,8

3,3

5,7

Aukštasis neuniversitetinis

0,8

0,8

0,9

1,6

2,2

Aukštesnysis

5,4

3,9

1,5

1,6

1,9

Specialus vidurinis

18,1

12,3

7,9

5,4

6,7

Povidurinis

10,6

7,8

4,8

3,1

5,0

Vidurinis su profesine kvalifikacija

6,9

8,4

4,3

4,1

4,0

Vidurinis

27,8

17,1

12,8

10,7

13,0

Pagrindinis su profesine kvalifikacija

1,9

2,2

0,9

0,9

1,1

Pagrindinis

9,8

6,9

4,3

3,4

4,2

Pradinis su profesine kvalifikacija

0,1

0,3

…

…

0,4

Pradinis

0,6

0,4

0,3

0,3

0,5

Analizuojant duomenis apie bedarbius pagal lytį, galime teigti, kadvisu nagrinėjamu laikotarpiu didėjo vyrų nedarbas. Moterų bedarbystė turi savitų, specifinių bruožų. Moteris yra vienas iš labiausiai pažeidžiamų visuomenės elementų. Ji psichiškai jautriau reaguoja į iškilusias problemas, dėl motinystės pareigos palikusi darbą, dažnainebegali vėl grįžti į darbo rinką. Jos sunkiau susiranda darbą dėl įvairiausių priežasčių: didesnio atsidavimo šeimai, visuomeninės nuomonės apie moters vaidmenį, mažesnių fizinių sugebėjimų bei kitų. Moterims sunkiau yra konkuruoti su vyrais darbo rinkoje tiek dėlblogesnės socialinės padėties, egzistuojančios moterų diskriminacijos, tiek dėl žinių trūkūmo. Nors Lietuvoje dauguma moterų turi specialybę (specialistų su aukštuoju išsimokslinimu tarpe moterys sudaro 58%, su specialiu viduriniu 65%), tačiau jos sunkiau susiranda darbą pagalspecialybę. Daugelis moterų, išėjusios į atostogas, skirtas vaiko auginimui, praranda savo kvalifikaciją, nes vystantis mokslui ir technikai įgytos žinios labai greitai sensta. Lietuvoje valstybės remiamų kvalifikacijos grąžinimo kursų moterims nėra, o mokami perkvalifikavimo

kursai dažnai moteriai yra pernelyg brangūs ir dėl to neprieinami.

Remiantis Lietuvos darbo biržos (www.ldb.lt) duomenimis, 2009 metų rūgpjūčio mėnesį į šalies teritorinias darbo biržas ieškodami darbo kreipėsi 24,5 tūkst. bedarbių. Tai mažiausias per mėnesį įregistruotų darbą praradusių asmenų skaičius šiais metais. Palyginti su liepos mėnesiu bedarbių įregistruota penktadaliu mažiau.

Vyrų vis dar įregistruojama daugiau nei moterų. Vyrai rugpjūtį sudarė 55,5 % bedarbiais tapusių asmenų. Teigiama tendencija, kad vyrų dalis mažėja – 2009 metų paradžioje jie sudarė per 60 % įregistruojamų bedarbių. Vyrų nedarbas išlieka aukštesnis negu moterų. Bedarbiai vyrai š. m. rugsėjo 1 d. sudarė 11,6 proc. Šalies darbingo amžiaus vyrų. Bedarbės moterys – 8,7 proc. Tos pačios amžiaus grupės šalies moterų. Tiek moterų, tiek vyrų nedarbas, palyginti su rugpjūčio 1 d. augo 0,4 proc. punkto.

Pasak Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (www.stat.gov.lt) Vyrų nedarbo lygis antrąjį 2009 m. ketvirtį buvo 16,7 procento, moterų – 10,4 procento. Didesnį vyrų nedarbą nulėmė spartus pramonės ir statybos įmonėse dirbančių asmenų skaičiaus mažėjimas. Antrąjį 2009 m. ketvirtį vyrų ir moterų užimtumas beveik susilygino (vyrų sudarė 60,3, moterų – 60,4 proc.). Per metus vyrų užimtumo lygis sumažėjo 7,7, moterų – 0,9 procentinio punkto

Pasak Lietuvos darbo biržos (www.ldb.lt) š. m. rugpjūtį nedarbo rodikliai augo beveik visose šalies teritorijose. Tik Varėnos raj., Neringoje, Vilkaviškio raj., Pakruojo raj., ir Visagino savivaldybėse nekito, o Elektrėnuosemažėjo 0,1 proc. punkto.

Didžiausia darbingo amžiaus gyventojų dalis buvo užregistruota bedarbiais Druskininkų – 14,6 proc., Akmenės ir Mažeikių raj. savivaldybėse, po 13,8 proc. Mažiausias nedarbas Neringos – 2,8 proc., Elektrėnų – 5,4 proc. ir Trakų raj. savivaldybėse – 5,9 proc. Iš didžiųjų miestų aukščiausias nedarbas Panėvėžyje – 13,4 proc., mažiausias Kaune – 9,0 proc.

Daugiausia darbingo amžiaus motrų bedarbėmis registruota Mažeikiuose – 13,6 proc. Didžiausias vyrų nedarbas, 18,3 proc. – Druskininkuose. Didžiausias jaunimo nedarbas Panevėžyje. Čia bedarbiai iki 25 metų amžiaus sudaro 11,8 proc. visų 16 – 24 metų amžiau gyventojų.

Skirtumas tarp aukščiausio ir žemiausio nedarbo teritorijų didėja. Rugpjūčio pabaigoje jis sudarė 11,8 proc. punkto, tai yra 0,8 proc. punkto didesnis negu prieš mėnesį. Rugpjūčio mėnesį nebuvo teritorijų, kurioe nedarbas viršytų šalies vidurkį 1,5 kartų.

Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (www.stat.gov.lt) duomenimis bedarbiai pagal apskritis 2004 – 2008 metais:

2004

2005

2006

2007

2008

Iš viso

184,4

132,9

89,3

69,0

94,3

Alytaus

12,9

6,5

3,8

2,4

3,2

Kauno

34,5

28,1

19,0

13,8

19

Klaipėdos

22,4

12,5

12,1

7,2

13,0

Marijampolės

5,6

2,3

2,0

1,6

2,2

Panevėžio

17,1

14,2

9,8

8,3

7,4

Šiaulių

21,1

17,3

9,3

6,8

9,3

Tauragės

5,4

3,6

2,4

1,8

2,4

Telšių

8,3

6,3

4,35

3,5

5,0

Utenos

9,4

4,7

4,8

3,8

4,3

Vilniaus

47,6

37,4

21,4

19,7

28,2

Vyrų nedarbas pagal apskritis

2004

2005

2006

2007

2008

Iš viso

90,6

67,1

46,7

34,6

49,5

Alytaus

6,0

2,3

2,4

1,0

1,9

Kauno

15,8

12,4

7,9

7,3

9,4

Klaipėdos

10,5

6,7

6,0

3,7

6,6

Marijampolės

2,9

0,9

1,4

0,5

1,0

Panevėžio

10,5

8,6

6,4

4,1

3,9

Šiaulių

10,1

8,4

5,5

3,5

3,7

Tauragės

2,4

1,8

5,5

3,5

3,7

Telšių

3,4

3,0

0,9

1,1

2,0

Utenos

5,5

1,8

2,5

1,9

2,4

Vilniaus

23,6

19,7

12,9

10,3

16,9

Moterų nedarbas pagal apskritis

2004

2005

2006

2007

2008

Iš viso

93,8

65,8

42,36

34,3

44,8

Alytaus

6,9

2,8

1,5

1,4

1,3

Kauno

18,7

15,6

11,1

6,5

9,6

Klaipėdos

11,9

5,8

6,1

3,5

6,3

Marijampolės

2,7

1,4

0,7

1,2

1,2

Panevėžio

6,7

5,6

3,5

4,2

3,5

Šiaulių

11,1

8,9

3,8

3,3

5,6

Tauragės

3,0

1,8

1,5

0,6

1,1

Telšių

4,9

3,3

3,6

2,4

3,0

Utenos

3,9

2,9

2,4

1,9

1,9

Vilniaus

24,0

17,7

8,5

9,4

11,3

5. Gyventojų užimtumas ir nedarbo mažinimo priemonės

Visiškas užimtumas – tai ekonomikos situacija, kai nedarbo lygis yra kuo žemesnis ir nesąlygoja infliacijos padidėjimo. Tai maksimalus gyventojų (darbo jėgos) ekonominio panaudojimo lygis.

Praktiškai tokia būsena yra nereali. Dėl darbo jėgos kaitos ir struktūrinių ekonominių pokyčių – visuomet neišvengiamai esama daugiau ar mažiau bedarbių. Todėl visišką užimtumą galima apibrėžti: visiškas užimtumas pasiekiamas tada, kai registruotų bedarbių skaičius atitinka laisvų darbo vietų skaičių.

Užimtumo lygis – tai procentinė dirbančiųjų gyventojų dalis, tai yra užimtų ūkine veikla, taip pat darbu.

Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (www.stat.gov.lt) duomenimis užimtumo lygis pagal apskritis 2004 – 2008 metais:

Procentais

2004

2005

2006

2007

2008

Iš viso

61,1

62,6

63,6

64,9

64,3

Alytaus

55,0

58,7

58,6

51,1

63,4

Kauno

62,9

61,4

63,6

66,2

64,2

Klaipėdos

60,4

63,2

63,4

67,1

63,4

Marijampolės

62,4

63,6

65,4

67,1

63,4

Panevėžio

59,4

59,6

57,3

60,6

65,4

Šiaulių

58,2

60,

61,3

61,5

63,1

Tauragės

62,3

64,4

65,0

62,2

53,2

Telšių

60,6

62,5

63,3

65,0

64,2

Utenos

57,8

63,5

63,3

65,0

64,2

Vilniaus

63,2

65,2

67,2

67,4

67,7

Vyrų užimtumo lygis pagal apskritis

Procentais

2004

2005

2006

2007

2008

Iš viso

64,6

66,0

66,3

67,9

67,1

Alytaus

59,7

61,7

65,0

65,3

65,9

Kauno

66,6

64,3

66,3

67,6

67,1

Klaipėdos

64,5

67,8

67,0

69,1

66,5

Marijampolės

67,1

68,2

69,3

71,2

68,6

Panevėžio

60,6

59,6

57,3

63,3

66,5

Šiaulių

60,8

65,3

64,0

64,9

67,9

Tauragės

65,8

67,9

66,5

65,5

55,8

Telšių

65,6

68,7

68,0

71,8

66,5

Utenos

61,3

68,0

67,1

67,2

66,1

Vilniaus

66,8

68,1

69,2

69,8

68,8

Moterų užimtumo lygis pagal apskritis

Procentais

2004

2005

2006

2007

2008

Iš viso

57,8

59,4

61,0

62,2

61,8

Alytaus

50,4

55,8

52,8

57,1

61,1

Kauno

59,5

58,7

61,2

64,8

61,6

Klaipėdos

56,6

59,0

61,1

60,2

61,8

Marijampolės

58,0

59,2

61,5

63,1

58,1

Panevėžio

58,5

59,6

57,3

58,2

64,4

Šiaulių

55,6

56,1

58,6

58,2

58,6

Tauragės

58,8

61,1

63,4

58,7

50,8

Telšių

55,3

56,5

58,9

59,5

51,9

Utenos

54,6

59,2

59,2

62,9

62,5

Vilniaus

60,0

62,6

65,4

65,3

66,6

Panaikinti nedarbą ir pasiekti visišką užimtumą – tai yra pagrindinis ekonominės politikos tikslas. Bet kiekvienos šalies vyriausybė susiduria su nedarbo mažinimo problemomis.

Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą.

Darbo pasiūla gali būti padidinta:

Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiai yra dėl to, kad negauna reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, gali padėti sumažinti tekamąjį ar struktūrinį nedarbą.

Deficitinių specialybių profesionalaus paruošimo tobulinimas. Naujos arba laisvos darbo vietos būna dažniausiai skirtos specialistams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Todėl vyriausybės parengtos programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų rengimui.

Valstybės pagalbos bedarbiams koregavimas. Nedarbo pašalpos, išmokamos iš valstybės biudžeto, kompensuoja prarastas pajamas nedarbo atveju. Tačiau šio pašalpos turi grįžtamąją įtaką nedarbo lygiui – jos padidina savanorišką nedarbą.

Pajamų mokesčio mažinimas. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o didesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių žmonių skaičių.

Darbo jėgos paklausa gali būti padidinta:

Vyriausybės ir profsąjungos įtaka pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. Profsąjungų sutartyse su darbdaviais dažnai numato privalomąjį darbuotojų samdymą, nepaisant technologinių kitimų, arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas.

Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Todėl vyriausybė didina paklausą, supirkama prekes ir paslaugas iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas.

Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien pajamomis, gaunamomis darbo užmokesčio forma, ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą.

Darbas namuose plėtimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masinis personalinių kompiuterių naudojimas. Ši užimtumo forma ypač patogi moterims, pagyvenusio amžiaus žmonėms bei negalios ištiktiemiems.(Ekonomikos pagrindai, 1997).

Tai pagrindinės priemonės mažinančio nedarbą, nors jau kai kurio ir pasenusios, tokio kaip kompiuterizavimas, bet vis dar veiksmingos.

Palyginsime gyventojų užimtumo rodiklius 2004 – 2008 metais.

Remiantis Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis (www.stat.gov.lt) gyventojų užimtumas 2004 – 2008 metais sudarė, procentais:

2004

2005

2006

2007

2008

Užimti gyventojai

1,5

1,6

1,7

1,5

1,6

Vyrai

1,9

2,0

2,1

1,9

2,0

Moterys

1,9

1,9

2,0

1,8

1,8

Mieste

2,2

2,3

2,4

2,14

2,0

Kaime

3,7

3,6

3,9

3,3

3,5

2004

2005

2006

2007

2008

Užimtumo lygis (15-64 metų amžiaus)

1,0

1,0

1,0

0,9

0,9

Vyrai

1,3

1,3

1,3

1,1

1,2

Moterys

1,5

1,4

1,4

1,2

1,2

Mieste

1,2

1,0

1,2

1,0

0,9

Kaime

1,9

1,6

2,0

1,7

1,9

Statistikos departamento (www.stat.gov.lt) duomenimis, antrąjį 2009 m. ketvirtį šalyje buvo 1 mln. 422 tūkst. užimtų gyventojų.

Šiai dienai darbo neturi kas dešimtas darbingo amžiaus Lietuvos gyventojas. Vyriausybė kol kas vangiai sprendžia problemą, o ekspertai įspėja, kad dėl to daugės skurstančių ir emigrantų. Kiekvieną savaitę darbo biržas užplūsta tūkstančiai darbo netekūsių žmonių. Jau dabar yra prognozuojama, 2010 -2015 m. nedarbas bus viena skaudžiausių problemų. Tai gi, vis dėl to kokias Vyriausybė siūlo išeitis užimtumui gerinti?

Vis dar dauguma gyventojų registruojasi į darbo biržas, kurios kiek galėdamos siūlo laisvas darbo vietas. Turintiems nepaklausią specialybę arba visai jos neturint, darbo biržos organizuoja kvalifikacijos įsigijimo kursus.

Pasak alfa. lt. (www.alfa.t) duomenis yra vyriausybei pateiktas nedarbo antikrizininis planas. Vienas iš plano variantų, mažinimas minimalus mėnesinis darbo užmokestis nuo 800 litų iki 600-700 litų niekada nedirbusiems asmenims, ilgalaikiams bedarbiams, kurie prarado kvalifikaciją, ir tuose regionuose, kuriuose fiksuojamas aukščiausias nedarbo lygis.

Kitas variantas mažinti darbo savaitę iki keturių darbo dienų, taip išlaikydami darbo vietą, proto nutekėjimą į užsienį ir sumažindami bedarbių skaičių.

Suteikti lengvatinius kreditus norintiems pradėti verslą gyventojams.

Skatinti viešųjų darbų programą arba įvairius projektus didinančius bedarbių užimtumą. Tokius kaip ESF finansuojamas projektas “Bedarbių užimtumo didinimas”, Vietinio užimtumo iniciatyvų projektai

Tai tik keletas išeičių ,kurios miglotai gali sumažinti nedarbo lygį. Kitos išeitys – tai gerinti ekonominę situaciją Lietuvoje. Mažinti mokesčius, skatinti verslo įmones didinti gamybą, taip įsteigdami naujas darbo vietas. Remti naujai susikūrusias įmones ir joje esančias darbo vietas.

Bet matyt praeis dar metai ar du, kol sugalvos ir pristatys realiai užimtumą galinčias padidinti priemones – ne europinių pinigų švaistymą, darbo biržos klientų “perkvalifikavimui”, ne viešuosius darbus padirbėti mėnesį ar du ir marš atgal į bedarbių gretas… Vietoj to, kad atleistų pajamų mokesčius mokančius darbuotojus, valdžia turėtų skatinti papildomai užsidirbti.

Išvados

Apžvelgus susidariusę situaciją Lietuvoje, matome, kad nedarbo lygis nuo 2008 metų tik didėja. Didžiausias nedarbo lygis buvo 2009 metų II ketvirtį, nuo III ketvirčiio nedarbo augimas pradėjo stabilizuotis. Bet ekspertų nuomone 2007 – 2008 metų nedarbo lygį pasieksime tik po kokių 6 – 7 metų. Didesnę dalį nedarbingų žmonių sudaro vyrai ir jauni bei prieš pensijinio amžiaus žmonės, taip pat turintys nepaklausias specialybes arba visai neturintys jokios kvalifikacijos.

Nuo 2004 metų iki 2008 metų visą laiką buvo daugiau ilgalaikių bedarbių, šiuo metu didėjimo tendencija yra trumpalaikių bedarbių. Įvykusi pasaulinė ekonominė krizė neaplenkė ir Lietuvos, didėjantys mokesčiai ir antikriziniai vyriausybės planai, privertė daugelį įmonių mažinti darbuotojų skaičių, taip sukeldami didesni trumpalaikų bedarbių skaičių. Jei Lietuvos vyriausybė nesiims dąstiškų priemonių, kad sumažintų esantį nedarbą – tai ateityje ilgalaikių bedarbių tik daugės.

Literatūros sąrašas

B. Martinkus, V. Žilinskas. Ekonomijos pagrindai, 1997 m.

B. Martinkus. Darbo ekonomika, 1996 m.

www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=6829

http://www.stat.gov.lt/lt/catalog/pages_list/?id=1574

http://209.85.135.132/search?q=cache:Tx7kOnKqaK8J:images.katalogas.lt/maleidykla/fil31/F-43.pdf+ilgalaikis+nedarbas&cd=1&hl=lt&ct=clnk&gl=lt

www.alfa.lt/straipsnis/10297080/?Jaunimo.nedarbas..valstybe.praranda.4.428.mlrd..Lt=2009-10-29_14-41

http://www.ldb.lt/Informacija/DarboRinka/Publikacijos/UserDispForm.aspx?ID=2885&Source=http%3A%2F%2Fwww%2Eldb%2Elt%2FInformacija%2FDarboRinka%2FPuslapiai%2Fdefault%2Easpx

www.ldb.lt/Informacija/DarboRinka/Publikacijos/Attachments/2543/darbui_per_seni.doc

http://www.alfa.lt/straipsnis/10297928/?Antikrizinis.pasiulymas..diferencijuotai.mazinti.minimalu.atlyginima=2009-11-04_15-10

http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/ilgalaikius-bedarbius-sunkiausia-integruoti-3522

23