Mokesčių esmė ir reikalingumas

Įvadas

Visuotinai pripažinta, kad mokesčiai yra privalomi fizinių ir juridinių asmenų mokėjimai valstybei ir jos vietos valdžios institucijoms.

Tai svarbiausias valstybės pajamų šaltinis, vienas iš jos egzistavimo pagrindų, vyraujanti biudžeto įplaukų akumuliavimo forma. Mokesčiai padeda paskirstyti ir perskirstyti dalį nacionalinių pajamų.

Visuomeninė santvarka, valstybės uždaviniai ir funkcijos lemia socialinį ir ekonominį mokesčių pobūdį. Savo ruožtu šie uždaviniai ir funkcijos mokesčių atsiradimo ir jų rinkimo į valstybės iždą (kitaip vadinamą fisku) problematikos bendrajame kontekste istoriškai evoliucionavo iš turto ir asmenų apsaugos iki komplekso įvairiausių priemonių, naudojamų tvarkant rinką ir ūkininkavimo santykius, grumiantis su skurdu ir nelaimėmis. Valstybė savo piliečiams ėmė teikti socialines paslaugas:

nemokamą švietimą ir medicinos priežiūrą, subsidijas (pinigines pašalpas)

gyvenamųjų namų statybai, paramą bedarbiams irt. t.

Darbo tikslas: Mokesčių prasmė ir reikalingumas.

Darbo objektas: Mokesčių prasmė ir reikalingumas.

Darbo uždaviniai: 1. Pateikti mokesčių esmę.

2. Įvertinti apmokestinimo uždavinius ir principus.

3. Pateikti mokesčių atsiradimo istoriją ir jos pradininkus.

4. Pateikti išvadas.

Darbo metodai: Mokslinės literatūros analizė.

1. Mokesčių esmė

„Apmokestinimas – tai menas taip nupešti žąsį, kad pūkų būtų kuo daugiau, o gagenimo — kuo mažiau” — Žanas Baptistas Kolbertas, XVII a.

prancūzų valstybės veikėjas.

Mokesčiai yra ūkio subjektų ir gyventojų privalomieji mokėjimai valstybei. Jie atsirado, kai tik susikūrė valstybė. Tad pagrįstai rašė B.

Franklinas: „Gyvenime yra neišvengiami du dalykai: mirtis ir mokesčiai”.

Todėl mokesčių neturėtume peikti. Jie buvo ir bus.

Atskiri autoriai mokesčius apibūdina šiek tiek skirtingai.

Pateikiame keletą tokių apibūdinimų:

„Mokesčiai – tai privalomojo pobūdžio mokėjimai valstybei” (G. M.

Pajuodienė); „… mokesčiai yra privalomi fizinių ir juridinių asmenų mokėjimai valstybei ir jos vietos valdžios institucijoms” (J. Rimas, R.

Stačiokas); „Mokesčiai – tai valstybės imami juridinių ir fizinių asmenų privalomieji mokėjimai” (E. Chlivickas, 1. Čepienė, V. Meidūnas, P.

Puzinauskas).

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme pateiktas toks mokesčio apibrėžimas: „Mokestis — mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti. Ši prievolė atliekama įstatymų nustatyta tvarka”.

Pateikti mokesčių apibudinimai akcentuoja tris esminius mokesčių bruožus: 1) privalomąjį jų pobūdį, 2) jų ėmėją – valstybę, 3) paskirtį

-parūpinti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti.

Mokesčių raida parodo, jog mokesčius nustato aukščiausia valstybės arba administracinio teritorinio vieneto valdžia. Lietuvos Respublikos

Konstitucijoje (127 str.) įrašyta:

„Mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos

Respublikos įstatymai”.

Be oficialiai pagal įstatymus imamų mokesčių kiekvienoje valstybėje dar yra ir kitokių mokėjimų bei rinkliavų. Juos privalo mokėti tiek juridiniai asmenys – ūkio subjektai, tiek fiziniai asmenys –

gyventojai. Pastarieji turi mokėti už jiems teikiamas komunalines paslaugas. Valstybės ar privačios įmonės (akcinės bendrovės, gali būti ir individualios) teikia butams elektros energiją, dujas, karštą ir šaltą vandenį, telefono paslaugas, o šildymo sezono metu – šildymą. Už šias paslaugas gyventojai turi nemažai mokėti. Taigi gyventojai tas išlaidas dažnai tapatina su mokesčiais. Taip jas ir vadina. Tačiau mokėjimai už komunalines paslaugas nėra mokesčiai, nes jie mokami paslaugas teikiančioms įmonėms, o ne į valstybės nacionalinį biudžetą ar tikslinės paskirties centralizuotus valstybės lėšų fondus.(Meidūnas V., Puzinauskas P., 2001)

Mokesčių esmė yra tai, kad valstybė turi sukaupti tam tikrus piniginius (ar natūrinius) išteklius savo veiklai, t. y. funkcijoms vykdyti. Mokesčių esmę apibūdina ir kiti jų bruožai. Valstybė jai būtinus išteklius kaupia įstatymu nustatyta tvarka prievarta imdama mokesčius iš mokėtojų: tam tikrų gyventojų sluoksnių, ūkio subjektų (net ir iš kitų valstybių (dažniausiai nugalėtų kare)). Mokesčių esmę taip pat atskleidžia:

a) tikslai, kurių įgyvendinimui valstybė ima mokesčius; b) mokesčių turinį apibūdinantys elementai: subjektas (kas privalo sumokėti mokestį), objektas (kas apmokestinama), šaltinis, mokesčio tarifas, mokesčio lengvatos ir kiti bruožai.

Valstybės funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių.

Svarbiausias, iš esmės vienintelis tokių išteklių šaltinis, žinomas nuo seniausių laikų, yra mokesčiai. Jeigu valstybės išlaidoms padengti mokesčių nepakanka, valstybė yra priversta imti užsienio bei vidaus paskolas ir kartu atsiranda papildomų išlaidų palūkanoms mokėti. Kitas kelias – didinti mokesčius.

Kiekviena pasaulio valstybė atlieka daug įvairių funkcijų: apsaugos, gamybinės bei komercinės veiklos, vystymo…, administracines. Valstybių kūrimosi pradžioje svarbiausia jų funkcija buvo apginti savo piliečius nuo kitų valstybių užpuolimo ir palaikyti vidaus tvarką. Valstybėms vystantis jų funkcijos išsiplėtė. Tvarkai palaikyti reikėjo sukurti teisingumo bei policijos sistemą, išplėsti ryšius, reglamentuoti turtingųjų vaidmenį visuomenėje, ginti vargšus – teikti jiems socialines paslaugas (nemokamą švietimą, medicininį aptarnavimą), taip pat tvarkyti išsiplėtusius ūkininkavimo santykius.

Valstybės vykdomos funkcijos, jos valdžios ir vykdomųjų institucijų struktūra ir veikla, be abejo, priklausė nuo ekonominės santvarkos –

pradedant vergovine ir baigiant šiuolaikine išvystytos ekonomikos (rinkos)

valstybe. Anksčiau mokesčiai ir žmogaus laisvė buvo du nesuderinami dalykai, o šiandien, kaip teigė V. Jurgutis, jie „… virsta paprasta piliečio prievole duoti savo turtų, pelno ar pajamų dalį bendriems visuomenės reikalams, priverstina kiekvieno piliečio auka viešajam ūkiui”.

Valstybės funkcijos yra labai įvairios ir plačios. Dabartinės valstybės turi garantuoti savo valstybės krašto apsaugą ir viešąją tvarką, švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos teikimą gyventojams, šalies ekonominę būklę, tinkamą valstybės bendrąjį ir vidaus valdymą, dengti kitas valstybės išlaidas.

Valstybės pareiga – vykdyti visas tas veiklas, kurių pasiūlos be prievartos nesulauktume iš privačių asmenų. Pavyzdžiui, šiems asmenims nenaudinga organizuoti apsaugą nuo užsienio valstybių užpuolimo, išlaikyti armiją, karo laivyną, oro pajėgas, organizuoti civilinę gynybą bei slaptųjų tarnybų veiklą. Taip pat privatūs asmenys vargiai imtųsi vidaus saugumo užtikrinimo finansuojant policijos, teismų veiklą. Be to, minėtose veiklos srityse privatūs asmenys dažnai būtų nepatikimi. (Meidūnas V., Puzinauskas

P., 2001)

Valstybė turi vykdyti ir kai kurių produktų gamybą, teikti komercines paslaugas, kurių privati įmonė nebūtų suinteresuota arba nesugebėtų teikti. Pavyzdžiui, tiesti kelius, tiltus, kanalus, statyti uostus, elektrines, juos prižiūrėti.

Valstybės teikiamos socialinės paslaugos taip pat negali būti visiškai paliekamos privatiems asmenims. Dažnas jų neturės tam nei noro, nei lėšų, arba privačių asmenų teikiamų socialinių paslaugų sąlygos (ypač tarifai) nebus priimtini vartotojams. Tai reiškia, kad valstybei reikia rūpintis bendra piliečių gerove, t. y. statyti ligonines, mokyklas, tiesti gatves, kelius, įrengti parkus, žaidimų aikšteles ir pan. Tokių paslaugų nauda vertine išraiška sunkiai apskaičiuojama. Tačiau gerai organizuotas piliečių švietimas, rūpinimasis jų sveikata bei gerove yra labai reikšmingas ir efektyvus, nes didina krašto bendrijos produktyvumą. Taigi mokesčiai turi būti, nes jie yra kiekvienos valstybės ekonominio bei socialinio gyvavimo pagrindas.

Mokesčių problemas yra tyrę ir Lietuvos mokslininkai. Įžymus tarpukario Lietuvos profesorius V. Jurgutis mokesčių esmę ir vaidmenį apibūdino savo knygoje „Finansų mokslo pagrindai”. Tam paskirtas atskiras knygos skyrius „Mokesčių esmė, nusakymas, nauda ir tikslai”, kuriame V.

Jurgutis rašė: „Mokesčiai, tai įnirtęs, užsispyręs revoliucionierius, veiklus, energingas agitatorius, judrus žmonių laisvės skelbėjas, bet drauge žiaurios priespaudos ir kruvinų kančių įrankis.” Mokesčiai „gali paversti aršiais priešais ir kaimynines draugingas valstybes. Mokesčiai technikinio progreso priemonė, bet dažnai ir techniškai atsilikusios priemonės apsauga. Mokesčiai melagysčių, neteisingų priesaikų ir šventvagysčių mokytojas, mokesčiai kontrabandininkų ir šmugelininkų džiaugsmas. Mokesčiai yra padarę pasauliui daug gero, bet drauge sukūrę ir neišpasakytai daug …blogo. Mokesčiai išliejo kraujo upes ir ašarų jūras, bet mokesčiai davė ir didžiausią žmonijos turtą – laisvę”. Profesorius Alfonsas

Žilėnas mokesčius apibūdino taip: „Gyventojai gauna iš valstybės… taikos ramybę, krašto nepriklausomybę, teisių apgynimą, apšvietimą… ir t. t. Bet susekti visiškai tiksliai, kurie gyventojai daugiau ar mažiau iš to visai naudojasi, dažniausiai labai sunku ir visiškai negalima tiksliai ir išskaityti, kuris gyventojas ir kiek privalėtų valstybei už tąjį naudojimąsi atlyginti. Dėlei šios priežasties, imdama iš gyventojų valstybės iždan mokesčius, valdžia tik retkarčiais gali atsižiūrėti į tai, kiek kas iš tikrųjų bus pasinaudojęs iš bendrųjų įstaigų, kad pareikalavus iš jo ir tinkamo atlyginimo. Ir užtat dažniausiai imama ne sulig naudojimusi, bet sulig išgalėjimu kiekvieno gyventojo, sulig jo turtu”.

Naudodamasis laikraščio „Darbo balsas” 1918 m. balandžio 18 d. straipsnio

„Valstybės ūkis (finansai)” citata, A. Žilėnas daro išvadą, kad kartojama žinoma finansų mokslo „kolektyvinių poreikių” teorija. Ja mėginama įrodyti, kad valstybė rūpinasi visų piliečių interesais ir mokestis tėra tik tam tikras atlyginimas valstybei už tą rūpinimąsi. Juo labiau, kad šiuolaikinėje visuomenėje valstybė ir savivaldybės rūpinimosi gyventojais požiūriu atlieka vis įvairesnes reguliavimo ir kitas funkcijas, stipriai veikiančias žmonių kasdienybę. (Meidūnas V., Puzinauskas P., 2001)

2. Apmokestinimo uždaviniai ir principai

Visi įvairių rūšių mokesčiai, kuriais įgyvendinami tam tikri principai, sudaro šalies mokesčių sistemą. Ji formuojama atsižvelgiant į apmokestinimui keliamus uždavinius. Atskirose valstybėse tie uždaviniai gali būti skirtingi, nes priklauso nuo konkrečios šalies ekonominių sąlygų, ekonominės politikos tikslų. Tačiau pagrindinis apmokestinimo uždavinys visur tas pats — gauti valstybei pajamų, reikalingų jos išlaidoms (valstybės valdymui, nacionalinei apsaugai, švietimui, sveikatos apsaugai, transferiniams išmokėjimams). Mokesčiai gali būti ir valstybės fiskalinės politikos poveikio ekonomikai bei ūkio stabilizavimui priemone.

Laisvosios rinkos sistemoje nėra savaiminio mechanizmo pajamų paskirstymo netolygumui išlyginti. Todėl nusprendus, kokio paskirstymo siekiama šalyje, šiam uždaviniui gali būti panaudota ir mokesčių sistema.

Rinkos mechanizmo netobulumas rodo nepakankamą tam tikro ekonomikos sektoriaus arba regiono išsivystymą. Šių klausimų (pavyzdžiui, gimstamumo, aplinkos užterštumo ir kt.) sprendimas taip pat laikomas apmokestinimo uždaviniu. Tradiciškai prie jų priskiriamas ir socialiai nepatrauklių prekių bei paslaugų (pirmiausia alkoholinių gėrimų) gamybos ir vartojimo apribojimas.

Apmokestinimas jokiu būdu neturi stabdyti ūkio plėtros ar neigiamai jį veikti. Gali pakenkti per dideli mokesčiai arba netinkama jų sistema.

Apmokestinimas turi padėti kurti naujas darbo vietas, nuolat stiprinti ir plėsti šalies ekonomiką, prisidėti prie pajamų ir turto perskirstymo.

Todėl, kuriant mokesčių įstatymus ir vykdant ekonominę politiką, labai svarbu atsižvelgti į tai, kas, kaip ir iš kokių šaltinių tuos mokesčius mokės, koks mokėtojų finansinis pajėgumas, ar mokesčiai nebus nepakeliama našta, stabdanti viso ūkio plėtojimąsi. Tuo tikslu reikia laikytis ir bendrų apmokestinimo principų. (Meidūnas V., Puzinauskas P., 2001)

Klasikinius principus dar 1776 metais veikale „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas” suformulavo A. Smitas. Nuo to laiko principai pakito, tačiau jų ekonominė esmė ir aktualumas išliko. Šių laikų ekonomistai išskiria pagrindinius apmokestinimo principus: teisingumą, ekonominį efektyvumą, administravimo paprastumą ir mokestinių įplaukų produktyvumą bei elastingumą.

Teisingumas. Remiantis šiuo principu, mokestis turėtų būti nustatomas pagal bendras objektyvias taisykles, kurias visuomenės dauguma pripažįsta kaip teisingas ir protingas. Kiekvienas turi atiduoti valstybei „teisingą savo dalį”. Vienas iš apmokestinimo teisingumo principų yra reikalavimas, kad mokesčius mokėtų tie, kurie naudojasi valstybės teikiamomis paslaugomis. Pagal kitą teisingumo aspektą reikalaujama, kad apmokestinant būtų atsižvelgta į mokėtojo mokumą, tai yra gebėjimą mokėti. Mokumas pripažįstamas bei taikomas daugelyje pasaulio valstybių ir laikomas apmokestinimo teisingumo etalonu pagal du aspektus:

horizontaliu į -asmenys, turintys lygias galimybes (pajamas, turtą ir panašiai) mokėti mokesčius, vienodai apmokestinami; vertikalųjį –

skirtingas galimybes turintys asmenys apmokestinami skirtingai, taip, kaip atrodo teisinga visuomenei. Tai reiškia, kad pastarieji asmenys apmokestinami diferencijuotai. Paplitusi nuomonė, kad gebėjimas mokėti auga spartesniais tempais negu pajamos (turtas ar vartojimas), todėl apmokestinimas turi būti progresinis.

Ekonominis efektyvumas. Remiantis šiuo principu, mokesčiai turi ne trukdyti, o skatinti ekonomiką ir visus su ja susijusius procesus. Ekonomikos teorijos požiūriu ekonominis efektyvumas yra pasiekiamas tada, kai neiškreipiamas optimalus išteklių paskirstymas. Tačiau dauguma mokesčių sukelia šalies išteklių perskirstymą, nes tiesiogiai veikia prekių ir

paslaugų …kainas. Apmokestinimas neturi veikti minimalaus vartojimo dydžio, mažinti žmonių darbingumo lygį. Todėl itin atidžiai reikia apsvarstyti žmonių, gaunančių mažiau pajamų, apmokestinimą. Taip pat svarbu įvertinti apmokestinimo įtaką ekonominėms paskatoms. Ji sukelia vadinamuosius pajamų ir pakeitimo efektus. Pajamų efektas – tai jų dydžio dėl mokesčio mokėjimo sumažėjimas, skatinantis daugiau bei geriau dirbti, taupyti, kad būtų galima atkurti prarastas pajamas, išlaikyti įprastą pragyvenimo lygį ar net pasiekti aukštesnį. O pakeitimo efektas – toks santykinis pajamų lygio mažėjimas, kai prarandamos paskatos dirbti, taupyti ir pan. Vadinasi, reikia sudaryti tokias apmokestinimo sąlygas, kurios skatintų pageidautinas veiklos rūšis, o susijusias su didelėmis socialinėmis sąnaudomis stabdytų.

Administravimo paprastumas. Šio principo esmė – lengvas mokesčių surinkimas. Su tuo susijusios sąnaudos turi būti minimalios ir pagrįstos. Pažymėtini tokie aspektai: paprastumas, apibrėžtumas, pigumas ir patogumas mokėtojui. Todėl siekiama, kad apmokestinimas be reikalo nebūtų pernelyg sudėtingas, tai yra nebūtų numatyta per daug mokesčių bei

sudėtingų ir painių jų taisyklių. Išsivysčiusių šalių praktika rodo, kad itin sudėtingi ir nepakankamai apibrėžti mokesčiai paprastai visi nesurenkami ir yra ne tokie teisingi bei efektyvūs, kaip tikėtasi.

Mokesčių surinkimo sąnaudos turi būti minimalios. Kiekvieną mokestį reikia numatyti tokį, kad jo rinkimo sąnaudos sudarytų kuo mažesnę surinkto mokesčio dalį. Taip pat svarbu, kad mokesčiai būtų imami patogiausiu mokėtojui būdu ir laiku.

Mokestinių įplaukų produktyvumas ir elastingumas. Mokesčių produktyvumas – tai pajamų valstybės išlaidoms padengti užtikrinimas.

Valstybei naudinga ir patogu turėti mokesčių sistemą su elastingomis įplaukomis, kai, neįvedant naujų mokesčių ir nedidinant esamų mokesčių tarifų, įplaukos iš mokesčių didėja sparčiau nei nacionalinės pajamos.

Esant mokestinių įplaukų automatiško didėjimo mechanizmui, pavyksta išvengti dažno ir nenumatyto mokesčio didinimo, į kurį visuomenė paprastai reaguoja neigiamai ir kuris gali neigiamai veikti subjektų investicinį aktyvumą.

Apibūdinti apmokestinimo principai ir uždaviniai yra sunkiai suderinami ir net prieštarauja vienas kitam. Dėl to neįmanoma sukurti tokios mokesčių sistemos, kuri padėtų sėkmingai spręsti visus apmokestinimui keliamus uždavinius ir laikytis visų apmokestinimo principų.

Siekiant socialiai priimtino paskirstymo teisingumo, reikia daugiau apmokestinti turtinguosius gyventojų sluoksnius, pavyzdžiui, labiau apmokestinti prabangos dalykus. Tačiau tai didina atotrūkį tarp kainų, į kurias įtraukti ir neįtraukti mokesčiai, iškraipo išteklių paskirstymą bei mažina jų naudojimo efektyvumą. Susidaro prieštaravimas tarp efektyvaus išteklių naudojimo ir jų paskirstymo teisingumo.

Taigi mokesčiai gali atitikti didelius teisingumo ir ekonominio efektyvumo reikalavimus, bet gali būti įjuos ir neatsižvelgta. Užtat, norint pasiekti, kad būtų paisoma visų apmokestinimo principų, reikia kompromisų. Formuojant ir tobulinant mokesčių sistemą, dažnai tenka pasirinkti „mažesnę blogybę”, vadinasi, kuriam nors apmokestinimo uždaviniui teikiama pirmenybė, nes tarp kai kurių mokesčių politikos tikslų yra neįveikiamų prieštaravimų ir vienu metu visko pasiekti neįmanoma. Todėl formuojant mokesčių sistemą svarbu gerai žinoti, kokias galimybes teikia atskiri mokesčiai, kokie jų pranašumai ir trūkumai.

Atsižvelgiant į išdėstytus apmokestinimo principus, šiuolaikiniu vertinimu mokesčių sistema laikoma efektyvia, jeigu atitinka šiuos reikalavimus: laiduoja, kad į biudžetą numatytais dyd…žiais reguliariai įplauks piniginės lėšos ir jų suma atitinkamai didės augant apmokestinamoms pajamoms;

skatina reikiamą gamybinio aktyvumo ir asmeninio vartojimo lygį; suderina centrinės ir vietos valdžios interesus formuojant jų biudžetų pajamas.

3. Seniausios rašytinės žinios apie mokestines prievoles

Apmokestinimo ir mokesčių istorinė raida apima ilgą laikotarpį.

Mokesčiai susiję su valstybių istorija. Plėtojantis valstybėms, keičiantis jų visuomeninėms ekonominėms formacijoms, kartu keitėsi ir valstybėse imami mokesčiai, jų mokėtojai bei apmokestinimo principai. Taigi valstybių mokesčių sistemos, atskiri mokesčiai ir jų ėmimo tvarka buvo nuolat pertvarkoma _ ir tobulinama įvairiuose žmonių visuomeninės raidos etapuose.

(Meidūnas, Puzinauskas, 2001, p. 33).

Mokesčių šaknys glūdi gilioje senovėje. Apie mokesčius, jų „užkrautą”

žmonėms naštą, mokesčių apskaičiavimo prieštaras, rinkimo prievartinį pobūdį plačiai ir įvairiai kalbama nuo seniausių laikų. Pirmųjų rašytinių žinių apie mokesčius, pilietinę prievolę juos mokėti valdžiai randama

Biblijoje – senovės knygų rinkinyje. Kultūros (Senojo Testamento laikai apima didžiulį laikotarpį nuo pasaulio sukūrimo iki 100 metų pr.m.e.;

Naujojo Testamento laikai skaičiuojami nuo 100 metų pr.m.e. iki 132-135

metų), subrandinusios tas knygas, seniai išnyko. Vis dėlto Biblija vaizduoja įvykius, glaudžiai susijusius su to meto žmonėmis ir vietomis.

Antai Evangelijoje pagal Matą „teikiamas pamokymas apie šventyklos mokestį”

(Naujasis testamentas, 1988, p. 69). Dėl mokesčio ciesoriui skelbiama

Evangelijoje pagal Morkų (Naujasis testamentas, 1998, p. 130). Gi „Laiške romiečiams”, dėstant bendruomenės gyvenimo taisykles, raginama kiekvieną žmogų būti klusniu viešajai valdžiai ir „jos klausyti ne tik dėl grasos, bet ir dėl sąžinės”. Akcentavus tokią krikščioniškąją nuostatą, išskirtinai primenama: „Juk todėl ir mokesčius mokate…” (Naujasis testamentas, 1988, p. 386).

Seniausių žinių apie apmokestinimą rasta molinėse lentelėse, atliekant kasinėjimus Lagašo (dabar Irako teritorija) mieste, kuris priklausė valstybei, gyvavusiai prieš šešis tūkstančius metų. Ten karo metu buvo įvesti labai dideli mokesčiai, kad būtų lėšų sėkmingiems mūšiams.

Laikui bėgant, karas baigėsi, bet mokesčių našta nepalengvėjo. Užuominų apie mokesčius randama VI-V amžiuje prieš mūsų erą gyvenusio Ksenofonto

Atėniečio traktate „Apie „pajamas” (Meidūnas, Puzinauskas, 2001, p. 33).

Dažnai mokesčiai nebuvo skiriami nuo duoklių, kaip seniausios mokėjimų natūra arba pinigais formos. Senovės Romoje, pavyzdžiui, mokesčius tam tikrais atvejais mokėjo ne tie, kurie privalėjo mokėti, bet kiti asmenys. Tai dar pirmojo šimtmečio antrojoje pusėje įžvalgiai pastebėjo romėnų istorikas ir rašytojas Tacitas. Jis piktinosi, kad vergų pirkliams taikomus mokesčius faktiškai sumoka vergų pirkėjas, atiduodamas pirkliui didesnę sumą: juk pirkliui taikytas mokestis buvo įskaičiuotas į vergo kainą.

Istoriškai mokesčiai atsirado kartu su valstybėmis, nes reikėjo lėšų jų institucijoms išlaikyti bei valdžios funkcijoms vykdyti. Vientisos mokesčių sistemos tada nebuvo. Dažnai mokesčiai skiriami kaip duoklės^-

geniausia mokėjimo natūra arba pinigais forma. Pirmykštėje bendruomenėje nugalėjusios gentys duoklę rinkdavo iš nugalėtojų. Kuriantis feodalinėms valstybėms, duoklė tapo valstybiniu mokesčiu (pagalvės, žemės) ir feodaline renta. Mokesčiai nuo duoklių atsiskyrė įsigalint feodalų imunitetui

(Europos stambiųjų žemvaldžių privilegijos viduramžiais, kitaip sakant, laisvė nuo prievolių). Mokesčių pajamos plaukdavo į valstybės iždą, o duokles valdiniai duodavo savo ponams – žemvaldžiams ir visa tai būdavo daroma natūra. Ilgainiui, formuojantis prekiniams-piniginiams santykiams, mokesčiai įgavo pinigų pavidalą. Vienas pirmųjų piniginių mokesčių – visų gyventojų visuotinis mokestis, kuris buvo imamas Romos imperijoje II mūsų eros amžiuje. Šis mokestis vadinosi tribūtu.

4. Apmokestinimo ir mokesčių teorinio pagrindimo pradžia bei plėtotė

Yra žinoma, kad XV-XVI amžiais Europos valstybėse prasidėjusi politinės valdžios centralizacija sukėlė didelių finansinių problemų.

Išaugo išlaidos armijai, karaliaus rūmams, valstybiniam aparatui ir pan.

Feodaliniai monarchai nepajėgė šių išlaidų dengti iš viduramžiais įprastų pajamų šaltinių – domenų (karaliui ir valstybei priklausančio turto) ir regalijų (monopolinė teisė gauti tam tikras pajamas, pavyzdžiui, iš monetų kalimo, turgaviečių rinkliavų, baudų). Utilitariniai poreikiai apibrėžė praktinę tuometinio finansų mokslo funkciją: ieškoti naujų valstybės pajamų šaltinių, juos teoriškai pagrįsti. Aktualūs pasidarė mokesčių klausimai.

Spręsti mokesčių problemas paskatino didžiulis XVI-XV1I amžiaus ekonominis sąjūdis, gavęs merkantilizmo pavadinimą. Kova dėl krašto praturtėjimo iš užsienio prekybos vertė teoretikus ir praktikus sutelkti dėmesį į muitus. Anglų merkantilizmo atstovas Tomas Manas (1571-1641) siūlė mažinti mokesčius eksportuojamoms prekėms bei įvežamoms žaliavoms, skirtoms eksporto reikalams, ir didinti mokesčius įvežamoms prekėms, naudojamoms šalies viduje. Žodžiu, merkantilistai suformavo muitų politiką, aktualią ir šiais laikais. Iš viso tuo metu valstybės veikėjai visomis išgalėmis stengėsi gausinti valstybės pajamas, tvarkyti iždą. Susikūrė net iždo tvarkymo mokslas – kameralistika. Tokios veiklos imtasi bei apie tai mąstyta ir kitose šalyse. Vokiečių kameralizmo kūrėjai buvo Vilhelmas

Šrėderis, Liudvikas Zekendorfas, Justi ir kiti.

Keičiantis ekonominei pasaulio struktūrai, kito ir visuomeninės bei politinės gyvenimo sąlygos, kartu keitėsi žmonių požiūris į mokesčius.

Viduramžių žmonėms mokesčiai buvo vien parama tokiam valdovui, kuris nebepajėgia išsiversti savo domenų pajamomis, o naujaisiais laikais, žlugus feodalinei santvarkai, mokesčiai jau suprantami kaip:

• teikiamas valstybei atlyginimas už policinę ir teisinę piliečio bei jo turto globą;

• draudimo premija, kurią pilietis sumoka valdžiai, kad galėtų naudotis savo turimais turtais;

• piliečio išsipirkimas nuo tolesnio valstybės „kėsinimosi” į jo turtus.

Laikotarpiu nuo XVII a. antrosios pusės iki XVIII a.

pabaigos intensyviai kuriami apmokestinimo principai, plėtojamos vadinamojo mokestinio teisingumo idėjos. Daugelis Prancūzijos, Anglijos, Vokietijos,

Italijos ir kitų šalių mokslininkų, valstybės ir ūkio veikėjų pasisakė už atsargų požiūrį į mokesčius, tikslingumą juos pasitelkti tik kraštutinumo –

visuotinų negandų ir karų – atvejais. Antai Žanas Bodenas (1530-1596)

išleistoje 1580 m. prancūzų ir 1586 m. lotynų kalbomis knygoje „Apie valstybę” kėlė mokesčių visuotinumo ir mokestinio valdančiųjų sluoksnių imuniteto uždraudimo reikalavimus. Ši pažangi idėja tapo mokslinės literatūros apie mokesčius leitmotyvu (turinio arba stiliaus elementas, pasikartojantis per visą kūrinį ir įgyjantis išskirtinę reikšmę) iki pat buržuazinės 1789-1794 metų revoliucijos.

Armanas Rišeljė (1585-1642) finansams paskyrė savo „Politinio testamento” devintojo skyriaus septintąjį skirsnį. Bendrieji jo samprotavimai apie fiskalines problemas įėjo į istoriją finansinių kardinolo maksimų pavadinimu.

A.Rišeljė metaforiškai palygino finansus su valstybės nervais ir Archimedo atramos tašku, suformulavo apmokestinimo principus: „Būtina, kad pinigai, valdovo imami iš savo valdinių, atitiktųjų mokestines galimybes, neskurdintų ir smarkiai nepakenktų turtui. Netinka pernelyg apsunkinti mokesčiais, taip pat ir reikalauti mažiau, negu reikalinga valstybei”.

Jis pateikė ir analizavo du alternatyvius biudžeto pajamų akumuliavimo reformos projektus. Iš jų pasirinko būtent tą, kuriame valstybės iš…laidos mažinamos keičiant paskolų sąlygas (pavyzdžiui, sumažinant palūkanas, nukeliant paskolos dengimo terminą) ir reguliuojant tarnautojų užmokestį, t. y. teikė pirmumą nuo XVI a. pabaigos Prancūzijoje nusistovėjusiems finansų sanavimo metodams. Pažymėtina, kad tokios linijos

XVII a. antrojoje pusėje laikėsi ir Žanas Batistas Kolberas (1619-1683).

Kitą (radikalų) biudžetinės reformos projektą A.Rišeljė kritikavo.

Projektas atspindėjo tokius valstybės biudžeto pajamų bazės pokyčius, kaip perėjimas nuo luominių žemės-turto mokesčių (vadinamų talja, t. y. pastovių tiesioginių mokesčių, dažniausiai feodalų nustatytų savavališkai ir nuo XV

a. rinktų daugiausia iš valstiečių bei regalijų prie netiesioginių mokesčių). A.Rišeljė iš patirties žinojo, kad netiesioginių mokesčių didinimas sukelia mokesčių mokėtojų nepasitenkinimą, dažnai peraugantį į bruzdėjimą ir maištus.

A.Rišeljė, taip pat Prancūzijos finansų ūkį tuo laikotarpiu tvarkęs siurintendantas (valdytojas) M.Sulis, finansų teorijos klausimus nagrinėjo atsižvelgdami į valstybės fiskalinius (iždo politika gauti kuo daugiau pajamų iš mokesčių) interesus, smerkė didelius mokesčius. Jų amžininko

Antuano Monkretjeno (1575-1621) „Politinės ekonomijos traktate” (1615 m.), skirtame jaunajam karaliui Liudvikui XIII ir motinai karalienei, šalies ūkis įsivaizduojamas pirmiausia kaip valstybinio valdymo objektas.

Valstybės (karaliaus) turto šaltiniu A.Monkretjenas laikė užsienio prekybą, ypač pramonininkų ir amatininkų dirbinių išvežimą. Šiame veikale pirmą kartą mokslo istorijoje paskelbtas mokesčių reformos, atsižvelgiant į valstybės ūkio ir mokesčių mokėtojų interesus, projektas.

Nors veikalo pavadinimas buvo skambus, A.Monkretjenas rašė perdėm praktinį darbą, kuriame mėgino įtikinti vyriausybę, kad reikia visapusiškai globoti Prancūzijos pramoninkus ir pirklius, o šie už tai mokėdami mokesčius gausins valstybės iždą. Jis siūlė įvesti didelius muitus užsienio prekėms, kad jų įvežimas nekliudytų nacionalinei gamybai.

A.Monkretjenas šlovino darbą ir neįprastai savo metui išaukštino klasę, kurią laikė svarbiausia šalies turtų kūrėja: „Geri ir šaunūs amatininkai nepaprastai naudingi savo šaliai, aš drįstu pasakyti, kad jie labai reikalingi ir turi būti gerbiami”.

A.Monkretjenas taip pat pasiūlė likviduoti gabelę

(Prancūzijoje viduramžiais nustatytas druskos mokestis, kurį mokėdavo valstiečiai) ir turtinio kadastro (apmokestinamųjų objektų apyrašo ir įkainojimo) pagrindu įvesti pajamų mokestį. Ši pažangi mokesčių teorijos plėtojimo kryptis visapusiškai suvokta ir praktiškai pritaikyta buvo tik

XVIII a., kai feodalinė valdžia numarino ir į užmarštį nustūmė M.Sulio,

A.Rišeljė ir Ž.Kolbero mokymą apie racionalų (tikslingą, aiškiai suvokiamą, išreiškiamą) ir subalansuotą, t. y. stengiantis išlaikyti pusiausvyrą, požiūrį į valstybės pajamų formavimo šaltinius, biudžetinių išlaidų ribojimą.

Valstybinių išlaidų problemą nagrinėjo ir Viljamas Petis

(1623-1687). Svarbiausiame ekonominiame veikale „Traktatas apie mokesčius ir rinkliavas”, išspausdintame 1662 m., siekė vyriausybei parodyti, kokiu būdu (be abejo, jam pačiam dalyvaujant ir net vadovaujant) padidinti mokestines pajamas. Šiame kūrinyje V.Petis taip pat išsamiai išdėstė savo ekonomines pažiūras. Jį domino pasikartojantys dėsningi procesai. Jam rūpėjo dėsniai, natūraliai lemiantys darbo užmokestį, rentą ir net, sakytume, apmokestinimą.

V.Petis pagrindė valstybės išlaidų mažinimo armijai, administraciniam aparatui, rūmams, teismui, bažnyčiai ir didinimo socialinėms reikmėms (prieglaudoms, ligoninėms, našlaičių namams) būtinumą.

Jo „Traktate apie mokesčius ir r…inkliavas” apibūdinti mokesčių naštos perkėlimo teorijos elementai. Santykinį skirtumą tarp mokesčių faktinių mokėtojų ir mokesčių subjektų iliustravo žemvaldžių, sąmoningai perkeliančių jiems skirtus mokesčius už rentą ant fermerių (nuomos forma)

ir žemės ūkio produktų pirkėjų (padidinus atitinkama mokesčio dalimi šių produktų kainas) pečių. Apie tai V.Petis rašė, kad „… žemės mokestis virsta netolygiu akcizu, kuriuo apdedamos vartojimo prekės. Jį pagrindinai sumoka tie, kurie mažiausiai skundžiasi”. Taip pat padarė išvadą, kad kuo neturtingesnis mokėtojas, tuo jam sunkiau mokėti pagalvės ir vadinamąjį druskos mokesčius.

Kitokios ekonominės mokesčių problemos nagrinėtos XVII a. pabaigoje-

XVIII a. antrojoje pusėje. Šiuo laikotarpiu, pavyzdžiui, Prancūzijoje buvo rengiami įvairūs mokesčių reformų projektai. Finansų mokslo raida skatino fiziokratų teorijos (ekonominiai tyrimai iš cirkuliacijos sferos perkelti į gamybos sferą, žemė ir žemdirbystė vertinama kaip vienintelis turto šaltinis, o žemės ūkio darbas – vienintelis gamybinis darbas) formavimąsi, o ši savo ruožtu turėjo didelės įtakos moksliškai grindžiant realinių mokesčių sistemos organizavimo principus.

Metodologinį bendrosios mokesčių teorijos pamatą sudarė XVIII a.

prancūzų švietėjų darbuose keltos idėjos. Kaip ne kartą buvo pabrėžiama to meto veikaluose ir aiškinamuosiuose raštuose, valstietija kentėjo nuo trigubos priespaudos: ji mokėjo rentą ir nešė įvairiausių feodalinių prievolių naštą; išlaikydavo gausią kunigų ir vienuolių armiją, atiduodama bažnyčiai dešimtąją savo pajamų dalį; iš esmės vienintelė mokėjo mokesčius karaliui.

Bajorija ir dvasininkija mokesčių nemokėjo, o miesto buržuazija buvo palyginti silpna, antra vertus, galėjo kur kas sėkmingiau išsisukinėti nuo mokesčių. Tokia ekonominė sistema visai neskatino valstiečių geriau dirbti žemę, plėsti gamybą. Todėl buvo reikalaujama panaikinti mokesčių mokėjimo imunitetą (privilegijas) dvarininkijai ir dvasininkijai, pasitelkti liaudies įgaliotus atstovus sprendžiant mokesčių nustatymo ir valstybės išlaidų reguliavimo reikalus.

Pajungdama ekonominę politiką pajamoms iš mokesčių mokėtojų gauti, valstybė naudojosi feodalinėmis atgyvenomis, stabdė jų irimą. Visa

Prancūzija buvo suskaldyta į atskiras provincijas muitų sienomis, prie kurių buvo imami muitai už vežamas prekes. Tai trukdė plėtotis vidaus rinkai, kapitalistinei įmoninkystei. Kita kliūtis – miestuose išlikę amatininkų cechai su savo privilegijomis, griežta reglamentacija ir gamybos ribojimu. Tai taip pat buvo naudinga vyriausybei, nes ji nuolat pardavinėjo cechams vis tas pačias privilegijas kaskart iš naujo imdama mokesčius.

Tarp kūrinių apie naujos mokesčių sistemos parengimą, analize ir kritika išsiskyrė Pjero Buagilbero, Sebastjano Vobano, Ano Roberto Žako Tiurgo ir kitų ekonomistų veikalai. Juose buvo siūlomi įvairūs reformų variantai turint tikslą pertvarkyti luominius mokesčius į turto mokesčius.

Rekomenduota panaikinti vidaus muitus. Klasifikacinėje apmokestinimo principų skalėje išskirtinai kotiruojami mokesčių visuotinumo ir proporcingumo (atitinkamai mokesčių mokėtojų turtui arba pajamoms)

principai. Taip pat buvo numatyta įvairias mokesčių (turto, pajamų ir netiesioginius mokesčius) rūšis sujungti į mokesčių sistemą.

Pjeras Buagilberas (1646-1714) savo svarbiausiame teoriniame veikale

„Traktatas apie turto, pinigų ir mokesčių prigimtį” teigė, kad reikia įvykdyti didelę mokesčių reformą. Nesigilinant į detales, galima teigti, kad jis siūlė seną, aiškiai regresinę sistemą pakeisti proporciniu arba iš dalies progresiniu apmokestinimu. Esant regresinei sistemai, kuo didesnės tam tikro asmens pajamos, tuo mažesnis moke…sčių procentas; esant proporcinei sistemai, ta dalis tuo didesnė, kuo didesnės pajamos. Taigi

P.Buagilbero siūlymas buvo nepaprastai drąsus: juk diduomenė ir bažnyčia tuo metu visai nemokėjo mokesčių, o jis norėjo juos apmokestinti bent tokia pat proporcija kaip ir varguomenę. (Stačiokas R., Rimas J., 2003)

Kaip ir visi ankstyvieji ekonomistai, P.Buagilberas savo teorinius teiginius siejo su praktika, stengėsi jais pagrįsti savo siūlomą politiką.

Jo, kaip vieno iš ekonomikos mokslo pradininkų, vaidmenį nusako tai, kad jis savo reformas grindė tuo laiku vientisa ir nuodugnia pažiūrų sistema.

P.Buagilbero minčių eiga, reikia manyti, sutapo su Viljamo Pečio logika.

Jis klausė, kas lemia ekonominį šalies augimą; P.Buagilberą jaudino

Prancūzijos ekonomikos stagnacijos ir smukimo priežastys. Paskui jis perėjo prie bendresnio teorinio klausimo: kokie dėsningumai veikia visuomeniniame ūkyje, tvarkant finansus ir kaip šie dėsningumai užtikrina ūkio raidą.

P.Buagilbero veikalai yra vienas iš svarbiausių informacijos šaltinių apie vargingą to laikotarpio Prancūzijos ekonomikos būklę, apie sunkią tautos, kurios tris ketvirtadalius sudarė valstietija, padėtį. Ji buvo alinama didelių mokesčių. Tačiau apie tai rašė daugelis. Antai 1707

metais žymus politinių ir ekonominių veikalų autorius Sebastjanas Vobanas

(1633-1707) rašė, kad vienas gyventojų dešimtadalis skursta, penki dešimtadaliai yra labai vargingoje padėtyje ir tik vienas, aukščiausias, dešimtadalis gyvena gerai, iš to skaičiaus -keletas tūkstančių žmonių –

prabangiai. (Stačiokas R., Rimas J., 2003)

Apskritai XVIII a, įsitvirtino ir išplito apmokestinimo ne keliais, kaip būdavę iki tol, bet tik vienintelio mokesčio teorija. Tokiu vieninteliu mokesčiu S.Vobanas siūlė „karališkąją dešimtinę”, o Fransua

Kenė (1694-1774) ir kiti fiziokratai – žemės mokestį. Anot S.Vobano, „karališkosios dešimtinės” mokestis turėjo siekti 10 procentų visų mokėtojo nuosavybės ir pajamų rūšių. Išskirtina tai, kad dirbantiems nuolatinį darbą ir padieniams darbininkams šis mokestis buvo nustatytas mažesnis – 1/30 jų pajamų dalis.

Fiziokratai, remdamiesi mokesčių perkėlimo koncepcija, pirmieji visus mokesčius sugrupavo į tiesioginius ir netiesioginius. Būtent sąvoka „tiesioginiai” reiškė „neperkeliamus”, o „netiesioginiai” – ne tiesiogiai pačio apmokestinamo subjekto mokamus, bet kitiems asmeninis sumokėti „perkeliamus” mokesčius.

Fiziokratų mokymas turėjo didelės įtakos mokesčių teorijai. Prancūzijos mokesčių sistemoje fiziokratai neperkeliamu laikė žemės mokestį ir siūlė jį įvesti kaip vienintelį mokestį, panaikinus kitas mokesčių formas. O tai reiškė, kad šį mokestį privalo mokėti ne vien valstiečiai, bet ir dvarininkai, dvasininkai. Fiziokratų teorijos ypatybė buvo ta, kad jos buržuazinė esmė slypėjo po feodaliniu apvalkalu. Nors

F.Kenė ir ketino apmokestinti grynąjį produktą vieninteliu mokesčiu, iš tikrųjų jis apeliavo į apsišvietusių valdžios struktūrose dirbančių žmonių interesus, žadėdamas jiems žemės pajamingumo didėjimą ir kaimo aristokratijos stiprėjimą.

Prisiminkime, ką gi F.Kenė laikė grynuoju produktu, kurį ketino apmokestinti vieninteliu mokesčiu. Savo žymiajame veikale „Ekonominės lentelės” F.Kenė vaizdžiai parodė kaip paskirstomas derlius, kurį nuima valstietis suaręs, patręšęs ir apsėjęs žemės sklypą. Dalį grūdų valstietis supylė sėklai, kitą dalį pardavė, kad galėtų įsigyti reikalingiausių miesto prekių, ir su pasitenkinimu įsitikino dar turįs šiokį tokį atliekamų grūdų kiekį.

F.Kenė gerai žinojo, kas bus su šiuo grūdų pertekliumi. Valstietis atiduos jį pinigais arba natūra senjorui, karaliui ir bažnyčiai. Jis net apskaičiavo, kokia dalis teks kiekvienam gavėjui: senjorui – keturi se…ptintadaliai, karaliui – du septintadaliai, bažnyčiai – vienas septintadalis. Kyla du klausimai. Pirmas — kokią teise turi šios institucijos paimti iš valstiečio didelę jo derliaus arba pajamų dalį?

Antras: iš kur atsiranda grūdų perteklius? (Stačiokas R., Rimas J., 2003)

Į pirmą klausimą F.Kenė atsakė maždaug šitaip. Apie karalių ir bažnyčią nėra ko kalbėti: tai, taip sakant, Dievo duota. O dėl senjorų, tai jis rado savotišką ekonominį paaiškinimą: jų rentą (pajamas, reguliariai gaunamas be darbinės veiklos iš žemės) galima laikyti teisėtomis palūkanomis už tam tikrus „avansus žemei” (avances fonciers) – kapitalo įdėjimus, girdi, kadaise jų įdėtus, kad žemė taptų tinkama dirbti.

Atsakymas į antrą klausimą F.Kenė atrodė dar aiškesnis. Grūdų perteklių davusi žemė, gamta. Tokiu pat natūraliu būdu jis atitenkąs tam, kas yra žemės savininkas.

Žemės ūkio produkto perteklių, susidarantį atėmus visus jo gamybos kaštus, F.Kenė vadino grynuoju produktu (produit net). Jį fiziokratai vienašališkai tapatino su žemės renta ir laikė natūraliu žemės vaisiumi.

Mokesčių reformavimo problematika domėjosi taip pat Anas Tiurgo (1727-

1781). Jis 1774-1776 metais ėjo Prancūzijos generalinio finansų kontrolieriaus (ministro) pareigas. A.Tiurgo parengė ilgalaikę programą, apimančią šias apmokestinimo radikalios reformos kryptis, – mokesčių ėmimo atpirkimo teisės panaikinimas ir iš žemės nuosavybės gaunamų pajamų apmokestinimas. A.Tiurgo šios programos nenorėjo viešai skelbti, nes gerai suprato, kaip į ją reaguos suinteresuotieji sluoksniai. Tačiau jis labai atkakliai ėmėsi įgyvendinti daugelį konkrečių praktinių priemonių, šalino didžiausias mokesčių taikymo nesąmones ir neteisybes, lengvino mokesčių naštą pramonei ir prekybai, prispausdamas mokesčių rinkimo teisės atpirkėjus. (Mokesčių atpirkėjų kompanijas sudarė turtingi finansininkai, atpirkinėjantys iš vyriausybės teisę imti mokesčius, plėšiantys šalį. Ir

V.Petis savo veikaluose griežtai pasisakė prieš atpirkimo sistemą, smaugusią verslininkystę ir gamybą.) Antra vertus, A.Tiurgo mėgino apriboti valstybės biudžeto išlaidas, kurios daugiausia buvo skiriamos karaliaus rūmams išlaikyti. (Stačiokas R., Rimas J., 2003)

6. Dideli mokesčiai – kapitalo kaupimo stabdys

A.Smito parengtus apmokestinimo principus racionalizavo ir besiformuojančios laisvosios konkurencijos rinkos epochai pritaikė Žanas

Šarlis Sismondis. Didžiausias jo indėlis į ekonomikos mokslą yra 1819 m.

išleista knyga „Naujieji politinės ekonomijos principai, arba apie turto ir gyventojų skaičiaus santykį”. Ji, kaip rašė pats autorius, atsirado ne tik nuodugniai studijuojant kitų mokslininkų veikalus, kiek išaugo iš gyvenimo stebėjimų jį įtikinusių, kad esą neteisingi patys „ortodoksinio mokslo pagrindai”. Ž.Sismondis reikalavo, kad ekonomikos teorija už savo abstrakčių schemų matytų žmogų. Ši knyga buvo sklidina tauraus humanizmo ir griežtai kritikavo tuometinės ūkio ir finansų sistemos ydas. Kartu jis gana veiksmingai prisidėjo prie mokslo apie mokesčius. Ž.Sismondis atskiru principu kėlė neapmokestinamo minimumo idėją.

Dovydas Rikardas daug prisidėjo ne tik prie konkrečių ekonomikos mokslo sričių, kaip antai: pinigų cirkuliacija ir kreditas, tarptautiniai ekonominiai santykiai, bet ir prie mokesčių teorijos plėtotės. Jo manymu, egzistuoja mechanizmas, pradedantis automatiškai veikti padidėjus mokesčiams už vadinamuosius pirmojo būtinumo reikmenis. Jis taip pat tvirtino, kad mokesčių perkėlimo turtingiesiems mokėtojams dėka darbdaviai priversti padidinti dirbančiųjų atlyginimus, nes šie visada griežtai priklauso nuo pragyvenimo minimumui apibrėžtų lėšų. (Stačiokas R., Rimas

J., 2003)

D.Rikardas, kaip ir A.Smitas, buvo tos nuomonės, kad dideli mokesčiai kliudo kaupti kapitalą ir todėl stabdo reprodukciją. Beje, tokios pažiūros buvo būdingos Žanui Batistui Sėjui ir Frederikui Bastijai.

Mokesčių analizei savo kūryboje daug vietos paskyrė Džonas Stiuartas Milis

(1806-1873). Jo veikale „Politinės ekonomijos principai” mėginta sujungti skirtingus ekonominius požiūrius ūkio ir verslininkystės, taip pat apmokestinimo klausiniais. Būtent gvildendamas valstybės vaidmenį ekonomikoje autorius ir gana vaizdžiai nagrinėjo mokesčius. Svarbi šio darbo ypatybė, kad jis yra, kaip teigė Dž.Milio amžininkai, o vėliau ir kiti žymūs ekonomistai, geriausias XIX a. vidurio traktato, kuriame ekonomikos mokslas (taip pat ir mokesčių teorija) nagrinėjamas kaip visuma, pavyzdys. Iki pat Alfredo Maršalo (1842-1924) „Ekonomikos principų”, išleistų 1890 m., tai buvo autoritetingiausias ir įtakingiausias ekonominis traktatas.

Buvo mėginusiųjų teigti, jog Dž.Milio veikalas „Politinės ekonomijos principai” (1848 m.) yra meistriška kompiliacija.

Tačiau pastarieji asmenys lyg .susigėdę ar suabejoję dėl tokios, manytume, baltais siūlais dygsniuotos pseudoaiškiaregystės, suskumba pareikšti, kad „nepaisant to – arba tiksliau sakant, kaip tik dėl to, – Milio knyga turėjo neregėtą pasisekimą. Jam gyvam esant ji išėjo šešiais leidimais, buvo išversta į daugelį kalbų“.

Nekreipdami dėmesio į įvairias apkalbas, konjunktūrinius išpuolius ir ketinimus menkinti Dž.Milio veikalų mokslinę reikšmę, atsiverskime jo žymiojo darbo penktosios knygos antrą dalį. Ji pavadinta „Bendrieji apmokestinimo pricipai”. Įsigilinkime į apmokestinimo ir apskritai mokesčių teorijos, kaip visumos, išsamų ir logiškai sklandų mokslinį interpretavimą. (Stačiokas R., Rimas J., 2003)

Dž.Milis pirmiausia išsamiai cituoja keturis teorinius A.Smito suformuluotus apmokestinimo teiginius ir pripažįsta juos klasikiniais mokesčių sistemos principais, visapusiškai šiuos principus analizuoja.

Dž.Milio galva, kažkokių papildomų aiškinimų ir iliustracijų nereikia antram, trečiam ir ketvirtam A.Smito teiginiams. Jie visiškai suprantami ir aiškūs, Kiek ir kaip tam tikras mokestis atitinka arba prieštarauja apmokestinimo principams galime spręsti nagrin…ėdami konkrečias mokesčių rūšis. Tačiau pirmą iš nurodytų principų, t. y. apmokestinimo tolygumo principą, anot Dž.Milio, būtina išsamiau apibūdinti. Jo esmės ir veikimo žmonės dar gerai nesuvokia ir apie apmokestinimo tolygumą dažnai sprendžiama klaidingai.

Atsakoma į klausimą: kodėl gi būtent mokesčių tolygumas laikomas neginčijama apmokestinimo taisykle? Priežastis gana paprasta. Vyriausybei jokiais būdais netinka aštrinti skirtumų tarp atskirų asmenų arba klasių dėl pretenzijų į naudą, kurią jiems duos vyriausybės veikla. Už tai iš valdinių vyriausybės reikalaujamos aukos (mokesčiai) vienodai privalo slėgti visus gyventojus (mokesčių mokėtojus).

Pažymėtina, kad tokio metodo taikymas visuomenei gresia mažiausiu nuostoliu. Jeigu kuris nors vienas jos narių apkrautas mažesniais negu teisėta apmokestinimo norma mokesčiais, kažkam kitam teks gerokai didesnė mokesčių našta.

Nepagrįstas mokesčių lengvinimas vieniems neduos tiek pat gėrio, kiek neteisingas apmokestinimas padarys žalos ir blogio. Vadinasi, apmokestinimo tolygumas, kaip valstybės mokesčių politikos principas, reiškia aukų vyriausybei tolygumą.

Tai toks mokesčių vyriausybės išlaidoms dengti paskirstymas, kai nė vienas mokesčių mokėtojas nejaučia didesnių ar mažesnių apmokestinimo nepatogumų.

Ir nors tokio tobulo mokesčių skirstymo, kaip ir visų kitų gyvenimiškojo tobulumo principų, neįmanoma visiškai realiai realizuoti, tačiau kiekvienu konkrečiu tyrimų atveju Dž.Milis ragino pirmiausia remtis idealo suvokimu ir stengtis jį nesavanaudiškai įgyvendinti apmokestinimo praktikoje.

Galima sutikti žmonių, kurių bendrieji finansinių normų (taisyklių) teisingo nustatymo principai netenkina. Jie pageidauja kažkokio mokesčių reikalo esmę labiau apibrėžiančio dalyko. Šiuos žmones paprastai žavi požiūris, kai kiekvieno piliečio mokami mokesčiai tapatinami su atlygiu už asmenines paslaugas, gautas iš visuomenės. Reikalavimą kiekvienam mokėti proporcionalų savo disponuojamų turtų vertei mokestį siūloma teoriškai grįsti tuo, kad, pavyzdžiui, du kartus didesnę nuosavybę valdantis asmuo naudojasi ir dvigubai didesniu vyriausybės garantuotu turto saugumu. Vadovaujantis pirkimo-pardavimo principais tokio turto savininkas privalo vyriausybei mokėti du kartus didesnį mokestį.

Absurdiška būtų manyti, kad vyriausybės funkcijos baigiasi tik valdinių nuosavybės saugumo garantija. Tai gali nuvesti į dar didesnius klystkelius. Kai kas netgi gina tokią klaidingą nuomonę: kadangi vyriausybė privalo saugoti ne vien piliečių nuosavybę, bet ir juos pačius, todėl kiekvieną žmogų ji apgaubia lygiai tokiu pat saugumu. Lyg ir gautųsi, kad iš visų gyventojų imamas vienodo dydžio fiksuotas, vadinamasis pagalvės, mokestis būtų tinkamiausias ekvivalentis užmokestis vyriausybei už piliečiams garantuoto saugumo paslaugą. Tuo pačiu už nuosavybės saugumą žmonėms derėtų mokėti vyriausybei ir kitą, šios nuosavybės dydžiui proporcionalų mokestį.

Dž.Milis parodė, kad dešimtį kartų didesnės nuosavybės teisei užtikrinti nereikia tiek pat didesnio valstybės garantuoto saugumo.

Pavyzdžiui, negalima tvirtinti, kad 1000 svarų sterlingų nuosavybės saugumas per metus vyriausybei atsieitų dešimtį kartų brangiau negu 100

svarų sterlingų nuosavybės saugumas. Juk tai, tarkime, gali kainuoti du kartus brangiau, o gal ir tiek pat. Tie patys teisėjai, policininkai ir kareiviai, saugantys pirmąją nuosavybę, saugos ir antrąją. Saugumo garantavimas didesnėms pajamoms nereikalauja – išskyrus retas išimtis –

gausesnio apsaugos aparato darbuotojų skaičiaus. Ką beimtume šiuo atveju saugumo rodikliais (ar tai būtų darbas ir išlaidos jam apmokėti, saugomo asmens gerovė, jausmai arba koks nors kitas konkretus dydis) n…epavyks iš šių rodiklių išvesti (sintetinti) kažkokių apibrėžtų proporcijų. Jeigu norėtume įvertinti vyriausybės įvairiems asmenims teikiamo saugumo naudą, tektų aiškintis, kurie iš šių asmenų, praradę valstybės garantuotą saugumą, liktųsi labiausiai nuskriausti. Į šį klausimą Dž.Milis atsakė šitaip:

labiausiai būtų skriaudžiami protiškai atsilikę ir fiziškai silpni asmenys, jie tikriausia pavirstų vergais. Vadinasi, jei nors kruopelytę tiesos rastume nagrinėjamoje mokesčių teisingumo teorijoje, žmonės, mažiausia pajėgūs savarankiškai egzistuoti ir apsiginti, t. y. kuriems ypač reikia valstybės garantuoto saugumo privalėtų mokėti didesniąją šios paslaugos kainos dalį negu protingi (verslūs, iniciatyvūs, kūrybingi) ir stiprūs žmonės. Atsitiktų visiškai priešingas Į socialinio teisingumo idėjai dalykas. Juk šios idėjos įgyvendinimo esmė – ne kartoti, bet taisyti ir šalinti nelygybę ir neteisingumą skirstant visuomenines i gėrybes.

Vyriausybė, jos užtikrinanti saugumą veikla reikalinga visiems piliečiams. Nėra reikalo aiškintis, teigia Dž.Milis, kuriam iš jų tai reikalingiau. Kiekvienam vienodai…

Jeigu vienas asmuo arba klasė, gaunanti iš vyriausybės tiek nežymią naudą, kad dėl to tenka kęsti nepriteklius ir fizinius nepatogumus, ims piktintis ir skųstis, tai kalba apie netvarką ne apmokestinimo sistemoje, o kažkur kitur. Nenormaliai padėčiai taisyti būtina imtis veiksmingų priemonių. Ne skųstis dėl jos ir tuo remiantis reikalauti mažinti mokesčius.

Juoba kad savanoriškai įsipareigojant siekti tikslų, įsipareigojama ir sąžiningai atlikti kiekvieno pareigą, t. y. vienodai proporcingai aukoti vardan bendro tikslo, toks principas turi tapti taisykle ir privalomųjų mokesčių atveju, jai pagrįsti, anot Dž.Milio, nereikia ieškoti kažkokių dar painesnių ir giliaminčių teiginių.

Sutikdami su reikalavimu, kad vyriausybė privalo iš visų imti lygiavertes aukas, pirmiausia išsiaiškinkime, ar ši taisyklė realizuojama praktiškai, kiekvieną priverčiant mokėti į valstybės iždą vienodą turimų piniginių lėšų procentą. Daugumas teigia, kad tokia praktika nėra veiksminga, nes, tarkime, dešimtosios dalies ėmimas iš nedidelių pajamų mokėtojui yra gerokai didesnis apsunkinimas, negu tokios pat dalies ėmimas iš didesnių pajamų. Būtent tuo ir buvo grindžiamas gana populiarus apmokestinimo projektas įvesti vadinamąjį progresyvinį mokestį iš pajamų, gautų už naudojimąsi nuosavybe (kapitalo eksploatavimą), t. y. pajamų mokestį, kurio santykinė (procentinė) apimtis auga didėjant pajamoms.

Tokio požiūrio tiesos dalį, Dž.Milio tvirtinimu, sąlygoja mokesčio, kuris gali būti sutaupytas vartojant prabangos dalykus, ir mokesčio, imamo už būtiniausius reikmenis, skirtumas. Kasmet rinkti 1000

svarų sterlingų mokestį iš 10 tūkstančių svarų sterlingų pajamas gaunančio asmens dar nereiškia, kad iš jo atimamas egzistavimo šaltinis arba tam tikri kasdieniai gyvenimo patogumai. Ir ar galima lyginti šį efektą su tuo, kai iš žmogaus, turinčio iš viso tik 50 svarų sterlingų pajamų, reikalaujama 5 svarų sterlingų mokesčio?

Jo auka vyriausybei ne tik didesnė, bet apskritai nepalyginama su pirmo mokėtojo auka. Atrodo, kad socialiai teisingas apmokestinimo naštos skyrimo būdas yra apmokestinti tik tam tikrą minimalų dydį pajamų, kurių praktiškai pakanka tiktai būtiniausiems reikmenims įsigyti.

Sakykime, kad kuriems nors asmenims, gyvenantiems vien iš pajamų, reikia per metus 50 svarų sterlingų kiekvienam apsirūpinti viskuo būtiniausiu, kad be prabangos ir išlaidumo egzistuoti ir išsaugoti sveikatą, taip pat nepatirti nuolatinių fizinių nepriteklių.

Apmokestinti siūlyta tik viršijančias šią sumą pajamas, t. y…. mokestį imti ne iš bendros pajamų sumos, bet tik iš dalies, viršijančios oficialiai nustatytą pragyvenimo minimumą. Pavyzdžiui, jei mokesčio norma 10 procentų, tai 60 svarų sterlingų pajamos bus vertinamos 10 svarų sterlingų (60-50=10)

grynųjų pajamų. Iš jų kasmet reikėtų imti vieno svaro sterlingų mokestį.

Esant bendrosioms 1000 svarų sterlingų pajamoms analogiškai tektų apmokestinti tik 950 svarų sterlingų. Tuo būdu kiekvienas žmogus mokėtų tvirtai apibrėžtą ne visos gaunamų pajamų sumos, o tik jų pertekliaus dalį.

Taigi neviršijančios 50 svarų sterlingų pajamos apskritai neapmokestinamos nei tiesioginiu mokesčiu, nei kitais mokesčiais už būtiniausius reikmenis.

Tai, Dž.Milio giliu įsitikinimu, tos minimalios pajamos, kurias darbuotojas privalo gauti už savo darbą, ir vyriausybei nederėtų jų apkarpyti mokesčių žirklėmis, Kartu šios apmokestinimo praktikos plėtojimas yra svarus argumentas išsaugoti mokesčius prabangos dalykams, kurių, nepaisant pragyvenimo minimumą ribojančių sąlygų, lengvabūdiškai geistų mažas pajamas gaunantys žmonės. Vadinasi, atleidimo nuo mokesčio iš pajamų, naudojamų būtiniausiems produktams įsigyti klausimas sprendžiamas remiantis konkrečiu tokių pajamų tikslinio vartojimo faktu. Jeigu neturtingas žmogus, vos galįs nusipirkti būtiniausių produktų, dalį lėšų iššvaisto kažkokioms pramogos užgaidoms ir įnoriams tenkinti, jis lygiai kaip ir turtingi privalo už tai į valstybės iždą įmokėti savo dalį vyriausybės išlaidoms dengti.

Dž.Milis išsamiai nagrinėja charakteringiausius proporcinio apmokestinimo praktinio taikymo atvejus, mokesčių nustatymo teisingumo problematiką. Tinkamiausiu apmokestinimo objektu jis laikė nuosavybę, įgytą neįdėjus darbo, t. y. pirmiausia „sutinkamai su testamentu gautą palikimą, viršijantį tam tikrą sumą” (Miraui, 1990, p. 138). Lėšos, mokesčių forma privalančios įplaukti į valstybės iždą, šio mokslininko nuomone, negali būti didesnės, negu išlaidos vyriausybės ūkinei ir organizacinei veiklai užtikrinti laisvosios konkurencijos sistemos funkcionavimą.

Išvados

1. Valstybės institutas skirtas tarnauti visų piliečių labui, todėl visuotinai pripažįstama, kad kiekvienas šalies gyventojas turėtų prisidėti prie valstybės išteklių mobilizavimo mokėdamas mokesčius.

2. Mokesčiai yra ekonomikos stabilizavimo priemonė.

3. Mokesčiai – tai pajamų išlyginimo priemonė.

4. Mokesčiai turi garantuoti tokias pajamas, kad jų įvedimas būtų pateisinamas.

5. LITERATŪRA

1. Buškevičiūtė E., 2003, Mokesčių sistema. Kaunas, 331 p.

2. Meidūnas V., Puzinauskas P., 2001, Mokesčiai: teorija, vaidmuo, raida.

Vilnius, 63 p.

3. Stačiokas R., Rimas J., 2003, Mokesčiai: istorinė raida ir dabartis.

Kaunas, 119 p.

4. Buškevičiūtė E., Pukelienė V., 1998, Valstybės mokesčių sistema, Kaunas,

221 p.