Turinys
ĮVADAS 21. MOKESČIŲ ESMĖ 32. APMOKESTINIMO UŽDAVINIAI IR PRINCIPAI 63. SENIAUSIOS RAŠYTINĖS ŽINIOS APIE MOKESTINES PRIEVOLES 84. APMOKESTINIMO IR MOKESČIŲ TEORINIO PAGRINDIMO PRADŽIA BEI PLĖTOTĖ 95. ADAMAS SMITAS – KLASIKINIŲ APMOKESTINIMO PRINCIPŲ KŪRĖJAS 156. DIDELI MOKESČIAI – KAPITALO KAUPIMO STABDYS 18IŠVADOS 23LITERATŪRA 25ĮVADASVisuotinai pripažinta, kad mokesčiai yra privalomi fizinių irjuridinių asmenų mokėjimai valstybei ir jos vietos valdžios institucijoms.Tai svarbiausias valstybės pajamų šaltinis, vienas iš jos egzistavimopagrindų, vyraujanti biudžeto įplaukų akumuliavimo forma. Mokesčiai padedapaskirstyti ir perskirstyti dalį nacionalinių pajamų. Visuomeninė santvarka, valstybės uždaviniai ir funkcijos lemiasocialinį ir ekonominį mokesčių pobūdį. Savo ruožtu šie uždaviniai irfunkcijos mokesčių atsiradimo ir jų rinkimo į valstybės iždą (kitaipvadinamą fisku) problematikos bendrajame kontekste istoriškai evoliucionavoiš turto ir asmenų apsaugos iki komplekso įvairiausių priemonių, naudojamųtvarkant rinką ir ūkininkavimo santykius, grumiantis su skurdu irnelaimėmis. Valstybė savo piliečiams ėmė teikti socialines paslaugas:nemokamą švietimą ir medicinos priežiūrą, subsidijas (pinigines pašalpas)gyvenamųjų namų statybai, paramą bedarbiams irt. t.
Darbo tikslas: Mokesčių prasmė ir reikalingumas. Darbo objektas: Mokesčių prasmė ir reikalingumas. Darbo uždaviniai: 1. Pateikti mokesčių esmę. 2. Įvertinti apmokestinimo uždavinius ir principus. 3. Pateikti mokesčių atsiradimo istoriją ir jos pradininkus. 4. Pateikti išvadas. Darbo metodai: Mokslinės literatūros analizė. 1. MOKESČIŲ ESMĖ„Apmokestinimas – tai menas taip nupešti žąsį, kad pūkų būtų kuodaugiau, o gagenimo — kuo mažiau” — Žanas Baptistas Kolbertas, XVII a.prancūzų valstybės veikėjas. Mokesčiai yra ūkio subjektų ir gyventojų privalomieji mokėjimaivalstybei. Jie atsirado, kai tik susikūrė valstybė. Tad pagrįstai rašė B.Franklinas: „Gyvenime yra neišvengiami du dalykai: mirtis ir mokesčiai”.Todėl mokesčių neturėtume peikti. Jie buvo ir bus. Atskiri autoriai mokesčius apibūdina šiek tiek skirtingai.Pateikiame keletą tokių apibūdinimų:„Mokesčiai – tai privalomojo pobūdžio mokėjimai valstybei” (G. M.Pajuodienė); „… mokesčiai yra privalomi fizinių ir juridinių asmenųmokėjimai valstybei ir jos vietos valdžios institucijoms” (J. Rimas, R.Stačiokas); „Mokesčiai – tai valstybės imami juridinių ir fizinių asmenųprivalomieji mokėjimai” (E. Chlivickas, 1. Čepienė, V. Meidūnas, P.Puzinauskas). Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme pateiktastoks mokesčio apibrėžimas: „Mokestis — mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojuinustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės(savivaldybės) funkcijoms vykdyti. Ši prievolė atliekama įstatymų nustatytatvarka”. Pateikti mokesčių apibudinimai akcentuoja tris esminius mokesčiųbruožus: 1) privalomąjį jų pobūdį, 2) jų ėmėją – valstybę, 3) paskirtį-parūpinti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti. Mokesčių raida parodo, jog mokesčius nustato aukščiausia valstybėsarba administracinio teritorinio vieneto valdžia. Lietuvos RespublikosKonstitucijoje (127 str.) įrašyta:„Mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato LietuvosRespublikos įstatymai”. Be oficialiai pagal įstatymus imamų mokesčių kiekvienojevalstybėje dar yra ir kitokių mokėjimų bei rinkliavų. Juos privalo mokėtitiek juridiniai asmenys – ūkio subjektai, tiek fiziniai asmenys –gyventojai. Pastarieji turi mokėti už jiems teikiamas komunalinespaslaugas. Valstybės ar privačios įmonės (akcinės bendrovės, gali būti irindividualios) teikia butams elektros energiją, dujas, karštą ir šaltąvandenį, telefono paslaugas, o šildymo sezono metu – šildymą. Už šiaspaslaugas gyventojai turi nemažai mokėti. Taigi gyventojai tas išlaidasdažnai tapatina su mokesčiais. Taip jas ir vadina. Tačiau mokėjimai užkomunalines paslaugas nėra mokesčiai, nes jie mokami paslaugas teikiančiomsįmonėms, o ne į valstybės nacionalinį biudžetą ar tikslinės paskirtiescentralizuotus valstybės lėšų fondus.(Meidūnas V., Puzinauskas P., 2001) Mokesčių esmė yra tai, kad valstybė turi sukaupti tam tikruspiniginius (ar natūrinius) išteklius savo veiklai, t. y. funkcijomsvykdyti. Mokesčių esmę apibūdina ir kiti jų bruožai. Valstybė jai būtinusišteklius kaupia įstatymu nustatyta tvarka prievarta imdama mokesčius išmokėtojų: tam tikrų gyventojų sluoksnių, ūkio subjektų (net ir iš kitųvalstybių (dažniausiai nugalėtų kare)). Mokesčių esmę taip pat atskleidžia:a) tikslai, kurių įgyvendinimui valstybė ima mokesčius; b) mokesčių turinįapibūdinantys elementai: subjektas (kas privalo sumokėti mokestį), objektas(kas apmokestinama), šaltinis, mokesčio tarifas, mokesčio lengvatos ir kitibruožai. Valstybės funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių.Svarbiausias, iš esmės vienintelis tokių išteklių šaltinis, žinomas nuoseniausių laikų, yra mokesčiai. Jeigu valstybės išlaidoms padengti mokesčiųnepakanka, valstybė yra priversta imti užsienio bei vidaus paskolas irkartu atsiranda papildomų išlaidų palūkanoms mokėti. Kitas kelias – didintimokesčius. Kiekviena pasaulio valstybė atlieka daug įvairių funkcijų: apsaugos,gamybinės bei komercinės veiklos, vystymo…, administracines. Valstybiųkūrimosi pradžioje svarbiausia jų funkcija buvo apginti savo piliečius nuokitų valstybių užpuolimo ir palaikyti vidaus tvarką. Valstybėms vystantisjų funkcijos išsiplėtė. Tvarkai palaikyti reikėjo sukurti teisingumo beipolicijos sistemą, išplėsti ryšius, reglamentuoti turtingųjų vaidmenįvisuomenėje, ginti vargšus – teikti jiems socialines paslaugas (nemokamąšvietimą, medicininį aptarnavimą), taip pat tvarkyti išsiplėtusiusūkininkavimo santykius. Valstybės vykdomos funkcijos, jos valdžios ir vykdomųjų institucijų
struktūra ir veikla, be abejo, priklausė nuo ekonominės santvarkos –pradedant vergovine ir baigiant šiuolaikine išvystytos ekonomikos (rinkos)valstybe. Anksčiau mokesčiai ir žmogaus laisvė buvo du nesuderinamidalykai, o šiandien, kaip teigė V. Jurgutis, jie „… virsta paprastapiliečio prievole duoti savo turtų, pelno ar pajamų dalį bendriemsvisuomenės reikalams, priverstina kiekvieno piliečio auka viešajam ūkiui”. Valstybės funkcijos yra labai įvairios ir plačios. Dabartinėsvalstybės turi garantuoti savo valstybės krašto apsaugą ir viešąją tvarką,švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos teikimą gyventojams, šaliesekonominę būklę, tinkamą valstybės bendrąjį ir vidaus valdymą, dengti kitasvalstybės išlaidas. Valstybės pareiga – vykdyti visas tas veiklas, kurių pasiūlos beprievartos nesulauktume iš privačių asmenų. Pavyzdžiui, šiems asmenimsnenaudinga organizuoti apsaugą nuo užsienio valstybių užpuolimo, išlaikytiarmiją, karo laivyną, oro pajėgas, organizuoti civilinę gynybą bei slaptųjųtarnybų veiklą. Taip pat privatūs asmenys vargiai imtųsi vidaus saugumoužtikrinimo finansuojant policijos, teismų veiklą. Be to, minėtose veiklossrityse privatūs asmenys dažnai būtų nepatikimi. (Meidūnas V., PuzinauskasP., 2001) Valstybė turi vykdyti ir kai kurių produktų gamybą, teiktikomercines paslaugas, kurių privati įmonė nebūtų suinteresuota arbanesugebėtų teikti. Pavyzdžiui, tiesti kelius, tiltus, kanalus, statytiuostus, elektrines, juos prižiūrėti. Valstybės teikiamos socialinės paslaugos taip pat negali būtivisiškai paliekamos privatiems asmenims. Dažnas jų neturės tam nei noro,nei lėšų, arba privačių asmenų teikiamų socialinių paslaugų sąlygos (ypačtarifai) nebus priimtini vartotojams. Tai reiškia, kad valstybei reikiarūpintis bendra piliečių gerove, t. y. statyti ligonines, mokyklas, tiestigatves, kelius, įrengti parkus, žaidimų aikšteles ir pan. Tokių paslaugųnauda vertine išraiška sunkiai apskaičiuojama. Tačiau gerai organizuotaspiliečių švietimas, rūpinimasis jų sveikata bei gerove yra labaireikšmingas ir efektyvus, nes didina krašto bendrijos produktyvumą. Taigimokesčiai turi būti, nes jie yra kiekvienos valstybės ekonominio beisocialinio gyvavimo pagrindas. Mokesčių problemas yra tyrę ir Lietuvos mokslininkai. Įžymustarpukario Lietuvos profesorius V. Jurgutis mokesčių esmę ir vaidmenįapibūdino savo knygoje „Finansų mokslo pagrindai”. Tam paskirtas atskirasknygos skyrius „Mokesčių esmė, nusakymas, nauda ir tikslai”, kuriame V.Jurgutis rašė: „Mokesčiai, tai įnirtęs, užsispyręs revoliucionierius,veiklus, energingas agitatorius, judrus žmonių laisvės skelbėjas, betdrauge žiaurios priespaudos ir kruvinų kančių įrankis.” Mokesčiai „galipaversti aršiais priešais ir kaimynines draugingas valstybes. Mokesčiaitechnikinio progreso priemonė, bet dažnai ir techniškai atsilikusiospriemonės apsauga. Mokesčiai melagysčių, neteisingų priesaikų iršventvagysčių mokytojas, mokesčiai kontrabandininkų ir šmugelininkųdžiaugsmas. Mokesčiai yra padarę pasauliui daug gero, bet drauge sukūrę irneišpasakytai daug …blogo. Mokesčiai išliejo kraujo upes ir ašarų jūras, betmokesčiai davė ir didžiausią žmonijos turtą – laisvę”. Profesorius AlfonsasŽilėnas mokesčius apibūdino taip: „Gyventojai gauna iš valstybės… taikosramybę, krašto nepriklausomybę, teisių apgynimą, apšvietimą… ir t. t. Betsusekti visiškai tiksliai, kurie gyventojai daugiau ar mažiau iš to visainaudojasi, dažniausiai labai sunku ir visiškai negalima tiksliai irišskaityti, kuris gyventojas ir kiek privalėtų valstybei už tąjįnaudojimąsi atlyginti. Dėlei šios priežasties, imdama iš gyventojųvalstybės iždan mokesčius, valdžia tik retkarčiais gali atsižiūrėti į tai,kiek kas iš tikrųjų bus pasinaudojęs iš bendrųjų įstaigų, kad pareikalavusiš jo ir tinkamo atlyginimo. Ir užtat dažniausiai imama ne sulignaudojimusi, bet sulig išgalėjimu kiekvieno gyventojo, sulig jo turtu”.Naudodamasis laikraščio „Darbo balsas” 1918 m. balandžio 18 d. straipsnio„Valstybės ūkis (finansai)” citata, A. Žilėnas daro išvadą, kad kartojamažinoma finansų mokslo „kolektyvinių poreikių” teorija. Ja mėginama įrodyti,kad valstybė rūpinasi visų piliečių interesais ir mokestis tėra tik tamtikras atlyginimas valstybei už tą rūpinimąsi. Juo labiau, kadšiuolaikinėje visuomenėje valstybė ir savivaldybės rūpinimosi gyventojaispožiūriu atlieka vis įvairesnes reguliavimo ir kitas funkcijas, stipriaiveikiančias žmonių kasdienybę. (Meidūnas V., Puzinauskas P., 2001) 2. APMOKESTINIMO UŽDAVINIAI IR PRINCIPAIVisi įvairių rūšių mokesčiai, kuriais įgyvendinami tam tikriprincipai, sudaro šalies mokesčių sistemą. Ji formuojama atsižvelgiant įapmokestinimui keliamus uždavinius. Atskirose valstybėse tie uždaviniaigali būti skirtingi, nes priklauso nuo konkrečios šalies ekonominių sąlygų,ekonominės politikos tikslų. Tačiau pagrindinis apmokestinimo uždavinysvisur tas pats — gauti valstybei pajamų, reikalingų jos išlaidoms(valstybės valdymui, nacionalinei apsaugai, švietimui, sveikatos apsaugai,transferiniams išmokėjimams). Mokesčiai gali būti ir valstybės fiskalinėspolitikos poveikio ekonomikai bei ūkio stabilizavimui priemone. Laisvosios rinkos sistemoje nėra savaiminio mechanizmo pajamųpaskirstymo netolygumui išlyginti. Todėl nusprendus, kokio paskirstymosiekiama šalyje, šiam uždaviniui gali būti panaudota ir mokesčių sistema.Rinkos mechanizmo netobulumas rodo nepakankamą tam tikro ekonomikossektoriaus arba regiono išsivystymą. Šių klausimų (pavyzdžiui, gimstamumo,aplinkos užterštumo ir kt.) sprendimas taip pat laikomas apmokestinimouždaviniu. Tradiciškai prie jų priskiriamas ir socialiai nepatraukliųprekių bei paslaugų (pirmiausia alkoholinių gėrimų) gamybos ir vartojimoapribojimas. Apmokestinimas jokiu būdu neturi stabdyti ūkio plėtros ar neigiamaijį veikti. Gali pakenkti per dideli mokesčiai arba netinkama jų sistema.Apmokestinimas turi padėti kurti naujas darbo vietas, nuolat stiprinti irplėsti šalies ekonomiką, prisidėti prie pajamų ir turto perskirstymo.Todėl, kuriant mokesčių įstatymus ir vykdant ekonominę politiką, labaisvarbu atsižvelgti į tai, kas, kaip ir iš kokių šaltinių tuos mokesčiusmokės, koks mokėtojų finansinis pajėgumas, ar mokesčiai nebus nepakeliamanašta, stabdanti viso ūkio plėtojimąsi. Tuo tikslu reikia laikytis irbendrų apmokestinimo principų. (Meidūnas V., Puzinauskas P., 2001) Klasikinius principus dar 1776 metais veikale „Tautų turtoprigimties ir priežasčių tyrinėjimas” suformulavo A. Smitas. Nuo to laikoprincipai pakito, tačiau jų ekonominė esmė ir aktualumas išliko. Šių laikųekonomistai išskiria pagrindinius apmokestinimo principus: teisingumą,ekonominį efektyvumą, administravimo paprastumą ir mokestinių įplaukųproduktyvumą bei elastingumą. Teisingumas. Remiantis šiuo principu, mokestis turėtųbūti nustatomas pagal bendras objektyvias taisykles, kurias visuomenėsdauguma pripažįsta kaip teisingas ir protingas. Kiekvienas turiatiduoti valstybei „teisingą savo dalį”. Vienas iš apmokestinimo teisingumoprincipų yra reikalavimas, kad mokesčius mokėtų tie, kurie naudojasivalstybės teikiamomis paslaugomis. Pagal kitą teisingumo aspektąreikalaujama, kad apmokestinant būtų atsižvelgta į mokėtojo mokumą, tai yragebėjimą mokėti. Mokumas pripažįstamas bei taikomas daugelyje pasauliovalstybių ir laikomas apmokestinimo teisingumo etalonu pagal du aspektus:horizontaliu į -asmenys, turintys lygias galimybes (pajamas, turtą irpanašiai) mokėti mokesčius, vienodai apmokestinami; vertikalųjį –skirtingas galimybes turintys asmenys apmokestinami skirtingai, taip, kaipatrodo teisinga visuomenei. Tai reiškia, kad pastarieji asmenysapmokestinami diferencijuotai. Paplitusi nuomonė, kad gebėjimas mokėti augaspartesniais tempais negu pajamos (turtas ar vartojimas), todėlapmokestinimas turi būti progresinis. Ekonominis efektyvumas. Remiantis šiuo principu, mokesčiai turi netrukdyti, o skatinti ekonomiką ir visus su ja susijusiusprocesus. Ekonomikos teorijos požiūriu ekonominis efektyvumas yrapasiekiamas tada, kai neiškreipiamas optimalus ištekliųpaskirstymas. Tačiau dauguma mokesčių sukelia šalies ištekliųperskirstymą, nes tiesiogiai veikia prekių irpaslaugų …kainas. Apmokestinimas neturi veikti minimalaus vartojimo dydžio,mažinti žmonių darbingumo lygį. Todėl itin atidžiai reikia apsvarstytižmonių, gaunančių mažiau pajamų, apmokestinimą. Taip pat svarbu įvertintiapmokestinimo įtaką ekonominėms paskatoms. Ji sukelia vadinamuosius pajamųir pakeitimo efektus. Pajamų efektas – tai jų dydžio dėl mokesčio mokėjimosumažėjimas, skatinantis daugiau bei geriau dirbti, taupyti, kad būtųgalima atkurti prarastas pajamas, išlaikyti įprastą pragyvenimo lygį ar netpasiekti aukštesnį. O pakeitimo efektas – toks santykinis pajamų lygiomažėjimas, kai prarandamos paskatos dirbti, taupyti ir pan. Vadinasi,reikia sudaryti tokias apmokestinimo sąlygas, kurios skatintų pageidautinasveiklos rūšis, o susijusias su didelėmis socialinėmis sąnaudomis stabdytų. Administravimo paprastumas. Šio principo esmė – lengvasmokesčių surinkimas. Su tuo susijusios sąnaudos turi būti minimalios irpagrįstos. Pažymėtini tokie aspektai: paprastumas, apibrėžtumas, pigumas irpatogumas mokėtojui. Todėl siekiama, kad apmokestinimas be reikalo nebūtųpernelyg sudėtingas, tai yra nebūtų numatyta per daug mokesčių bei
sudėtingų ir painių jų taisyklių. Išsivysčiusių šalių praktika rodo, kaditin sudėtingi ir nepakankamai apibrėžti mokesčiai paprastai visinesurenkami ir yra ne tokie teisingi bei efektyvūs, kaip tikėtasi.Mokesčių surinkimo sąnaudos turi būti minimalios. Kiekvieną mokestį reikianumatyti tokį, kad jo rinkimo sąnaudos sudarytų kuo mažesnę surinktomokesčio dalį. Taip pat svarbu, kad mokesčiai būtų imami patogiausiumokėtojui būdu ir laiku. Mokestinių įplaukų produktyvumas ir elastingumas. Mokesčiųproduktyvumas – tai pajamų valstybės išlaidoms padengti užtikrinimas.Valstybei naudinga ir patogu turėti mokesčių sistemą su elastingomisįplaukomis, kai, neįvedant naujų mokesčių ir nedidinant esamų mokesčiųtarifų, įplaukos iš mokesčių didėja sparčiau nei nacionalinės pajamos.Esant mokestinių įplaukų automatiško didėjimo mechanizmui, pavykstaišvengti dažno ir nenumatyto mokesčio didinimo, į kurį visuomenė paprastaireaguoja neigiamai ir kuris gali neigiamai veikti subjektų investicinįaktyvumą. Apibūdinti apmokestinimo principai ir uždaviniai yra sunkiaisuderinami ir net prieštarauja vienas kitam. Dėl to neįmanoma sukurtitokios mokesčių sistemos, kuri padėtų sėkmingai spręsti visusapmokestinimui keliamus uždavinius ir laikytis visų apmokestinimo principų.Siekiant socialiai priimtino paskirstymo teisingumo, reikia daugiauapmokestinti turtinguosius gyventojų sluoksnius, pavyzdžiui, labiauapmokestinti prabangos dalykus. Tačiau tai didina atotrūkį tarp kainų, įkurias įtraukti ir neįtraukti mokesčiai, iškraipo išteklių paskirstymą beimažina jų naudojimo efektyvumą. Susidaro prieštaravimas tarp efektyvausišteklių naudojimo ir jų paskirstymo teisingumo. Taigi mokesčiai gali atitikti didelius teisingumo ir ekonominioefektyvumo reikalavimus, bet gali būti įjuos ir neatsižvelgta. Užtat,norint pasiekti, kad būtų paisoma visų apmokestinimo principų, reikiakompromisų. Formuojant ir tobulinant mokesčių sistemą, dažnai tenkapasirinkti „mažesnę blogybę”, vadinasi, kuriam nors apmokestinimouždaviniui teikiama pirmenybė, nes tarp kai kurių mokesčių politikos tikslųyra neįveikiamų prieštaravimų ir vienu metu visko pasiekti neįmanoma. Todėlformuojant mokesčių sistemą svarbu gerai žinoti, kokias galimybes teikiaatskiri mokesčiai, kokie jų pranašumai ir trūkumai. Atsižvelgiant į išdėstytus apmokestinimo principus, šiuolaikiniu
vertinimu mokesčių sistema laikoma efektyvia, jeigu atitinka šiuosreikalavimus: laiduoja, kad į biudžetą numatytais dyd…žiais reguliariaiįplauks piniginės lėšos ir jų suma atitinkamai didės augant apmokestinamomspajamoms;skatina reikiamą gamybinio aktyvumo ir asmeninio vartojimo lygį; suderinacentrinės ir vietos valdžios interesus formuojant jų biudžetųpajamas. 3. SENIAUSIOS RAŠYTINĖS ŽINIOS APIE MOKESTINES PRIEVOLESApmokestinimo ir mokesčių istorinė raida apima ilgą laikotarpį.Mokesčiai susiję su valstybių istorija. Plėtojantis valstybėms, keičiantisjų visuomeninėms ekonominėms formacijoms, kartu keitėsi ir valstybėse imamimokesčiai, jų mokėtojai bei apmokestinimo principai. Taigi valstybiųmokesčių sistemos, atskiri mokesčiai ir jų ėmimo tvarka buvo nuolatpertvarkoma _ ir tobulinama įvairiuose žmonių visuomeninės raidos etapuose.(Meidūnas, Puzinauskas, 2001, p. 33). Mokesčių šaknys glūdi gilioje senovėje. Apie mokesčius, jų “užkrautą”žmonėms naštą, mokesčių apskaičiavimo prieštaras, rinkimo prievartinįpobūdį plačiai ir įvairiai kalbama nuo seniausių laikų. Pirmųjų rašytiniųžinių apie mokesčius, pilietinę prievolę juos mokėti valdžiai randamaBiblijoje – senovės knygų rinkinyje. Kultūros (Senojo Testamento laikaiapima didžiulį laikotarpį nuo pasaulio sukūrimo iki 100 metų pr.m.e.;Naujojo Testamento laikai skaičiuojami nuo 100 metų pr.m.e. iki 132-135metų), subrandinusios tas knygas, seniai išnyko. Vis dėlto Biblijavaizduoja įvykius, glaudžiai susijusius su to meto žmonėmis ir vietomis.Antai Evangelijoje pagal Matą “teikiamas pamokymas apie šventyklos mokestį”(Naujasis testamentas, 1988, p. 69). Dėl mokesčio ciesoriui skelbiamaEvangelijoje pagal Morkų (Naujasis testamentas, 1998, p. 130). Gi “Laiškeromiečiams”, dėstant bendruomenės gyvenimo taisykles, raginama kiekvienąžmogų būti klusniu viešajai valdžiai ir “jos klausyti ne tik dėl grasos,bet ir dėl sąžinės”. Akcentavus tokią krikščioniškąją nuostatą, išskirtinaiprimenama: “Juk todėl ir mokesčius mokate…” (Naujasis testamentas, 1988,p. 386). Seniausių žinių apie apmokestinimą rasta molinėse lentelėse,atliekant kasinėjimus Lagašo (dabar Irako teritorija) mieste, kurispriklausė valstybei, gyvavusiai prieš šešis tūkstančius metų. Ten karo metubuvo įvesti labai dideli mokesčiai, kad būtų lėšų sėkmingiems mūšiams.Laikui bėgant, karas baigėsi, bet mokesčių našta nepalengvėjo. Užuominųapie mokesčius randama VI-V amžiuje prieš mūsų erą gyvenusio KsenofontoAtėniečio traktate “Apie „pajamas” (Meidūnas, Puzinauskas, 2001, p. 33). Dažnai mokesčiai nebuvo skiriami nuo duoklių, kaip seniausiosmokėjimų natūra arba pinigais formos. Senovės Romoje, pavyzdžiui, mokesčiustam tikrais atvejais mokėjo ne tie, kurie privalėjo mokėti, bet kitiasmenys. Tai dar pirmojo šimtmečio antrojoje pusėje įžvalgiai pastebėjoromėnų istorikas ir rašytojas Tacitas. Jis piktinosi, kad vergų pirkliamstaikomus mokesčius faktiškai sumoka vergų pirkėjas, atiduodamas pirkliuididesnę sumą: juk pirkliui taikytas mokestis buvo įskaičiuotas į vergokainą. Istoriškai mokesčiai atsirado kartu su valstybėmis, nes reikėjo lėšųjų institucijoms išlaikyti bei valdžios funkcijoms vykdyti. Vientisosmokesčių sistemos tada nebuvo. Dažnai mokesčiai skiriami kaip duoklės^-geniausia mokėjimo natūra arba pinigais forma. Pirmykštėje bendruomenėjenugalėjusios gentys duoklę rinkdavo iš nugalėtojų. Kuriantis feodalinėmsvalstybėms, duoklė tapo valstybiniu mokesčiu (pagalvės, žemės) ir feodalinerenta. Mokesčiai nuo duoklių atsiskyrė įsigalint feodalų imunitetui(Europos stambiųjų žemvaldžių privilegijos viduramžiais, kitaip sakant,laisvė nuo prievolių). Mokesčių pajamos plaukdavo į valstybės iždą, oduokles valdiniai duodavo savo ponams – žemvaldžiams ir visa tai būdavodaroma natūra. Ilgainiui, formuojantis prekiniams-piniginiams santykiams,mokesčiai įgavo pinigų pavidalą. Vienas pirmųjų piniginių mokesčių – visųgyventojų visuotinis mokestis, kuris buvo imamas Romos imperijoje II mūsųeros amžiuje. Šis mokestis vadinosi tribūtu. 4. APMOKESTINIMO IR MOKESČIŲ TEORINIO PAGRINDIMO PRADŽIA BEI PLĖTOTĖYra žinoma, kad XV-XVI amžiais Europos valstybėse prasidėjusipolitinės valdžios centralizacija sukėlė didelių finansinių problemų.Išaugo išlaidos armijai, karaliaus rūmams, valstybiniam aparatui ir pan.Feodaliniai monarchai nepajėgė šių išlaidų dengti iš viduramžiais įprastųpajamų šaltinių – domenų (karaliui ir valstybei priklausančio turto) irregalijų (monopolinė teisė gauti tam tikras pajamas, pavyzdžiui, iš monetųkalimo, turgaviečių rinkliavų, baudų). Utilitariniai poreikiai apibrėžėpraktinę tuometinio finansų mokslo funkciją: ieškoti naujų valstybės pajamųšaltinių, juos teoriškai pagrįsti. Aktualūs pasidarė mokesčių klausimai. Spręsti mokesčių problemas paskatino didžiulis XVI-XV1I amžiausekonominis sąjūdis, gavęs merkantilizmo pavadinimą. Kova dėl kraštopraturtėjimo iš užsienio prekybos vertė teoretikus ir praktikus sutelktidėmesį į muitus. Anglų merkantilizmo atstovas Tomas Manas (1571-1641) siūlėmažinti mokesčius eksportuojamoms prekėms bei įvežamoms žaliavoms, skirtomseksporto reikalams, ir didinti mokesčius įvežamoms prekėms, naudojamomsšalies viduje. Žodžiu, merkantilistai suformavo muitų politiką, aktualią iršiais laikais. Iš viso tuo metu valstybės veikėjai visomis išgalėmisstengėsi gausinti valstybės pajamas, tvarkyti iždą. Susikūrė net iždotvarkymo mokslas – kameralistika. Tokios veiklos imtasi bei apie taimąstyta ir kitose šalyse. Vokiečių kameralizmo kūrėjai buvo VilhelmasŠrėderis, Liudvikas Zekendorfas, Justi ir kiti. Keičiantis ekonominei pasaulio struktūrai, kito ir visuomeninės beipolitinės gyvenimo sąlygos, kartu keitėsi žmonių požiūris į mokesčius.Viduramžių žmonėms mokesčiai buvo vien parama tokiam valdovui, kurisnebepajėgia išsiversti savo domenų pajamomis, o naujaisiais laikais, žlugusfeodalinei santvarkai, mokesčiai jau suprantami kaip: • teikiamas valstybei atlyginimas už policinę ir teisinę piliečio bei jo turto globą; • draudimo premija, kurią pilietis sumoka valdžiai, kad galėtų naudotis savo turimais turtais; • piliečio išsipirkimas nuo tolesnio valstybės „kėsinimosi” į jo turtus.Laikotarpiu nuo XVII a. antrosios pusės iki XVIII a.pabaigos intensyviai kuriami apmokestinimo principai, plėtojamos vadinamojomokestinio teisingumo idėjos. Daugelis Prancūzijos, Anglijos, Vokietijos,Italijos ir kitų šalių mokslininkų, valstybės ir ūkio veikėjų pasisakė užatsargų požiūrį į mokesčius, tikslingumą juos pasitelkti tik kraštutinumo –visuotinų negandų ir karų – atvejais. Antai Žanas Bodenas (1530-1596)išleistoje 1580 m. prancūzų ir 1586 m. lotynų kalbomis knygoje „Apievalstybę” kėlė mokesčių visuotinumo ir mokestinio valdančiųjų sluoksniųimuniteto uždraudimo reikalavimus. Ši pažangi idėja tapo mokslinėsliteratūros apie mokesčius leitmotyvu (turinio arba stiliaus elementas,pasikartojantis per visą kūrinį ir įgyjantis išskirtinę reikšmę) iki patburžuazinės 1789-1794 metų revoliucijos. Armanas Rišeljė (1585-1642) finansams paskyrė savo „Politiniotestamento” devintojo skyriaus septintąjį skirsnį. Bendrieji josamprotavimai apie fiskalines problemas įėjo į istoriją finansiniųkardinolo maksimų pavadinimu. A.Rišeljė metaforiškai palygino finansus suvalstybės nervais ir Archimedo atramos tašku, suformulavo apmokestinimoprincipus: „Būtina, kad pinigai, valdovo imami iš savo valdinių, atitiktųjųmokestines galimybes, neskurdintų ir smarkiai nepakenktų turtui. Netinkapernelyg apsunkinti mokesčiais, taip pat ir reikalauti mažiau, negureikalinga valstybei”. Jis pateikė ir analizavo du alternatyvius biudžetopajamų akumuliavimo reformos projektus. Iš jų pasirinko būtent tą, kuriamevalstybės iš…laidos mažinamos keičiant paskolų sąlygas (pavyzdžiui,sumažinant palūkanas, nukeliant paskolos dengimo terminą) ir reguliuojanttarnautojų užmokestį, t. y. teikė pirmumą nuo XVI a. pabaigos Prancūzijojenusistovėjusiems finansų sanavimo metodams. Pažymėtina, kad tokios linijosXVII a. antrojoje pusėje laikėsi ir Žanas Batistas Kolberas (1619-1683). Kitą (radikalų) biudžetinės reformos projektą A.Rišeljė kritikavo.Projektas atspindėjo tokius valstybės biudžeto pajamų bazės pokyčius, kaipperėjimas nuo luominių žemės-turto mokesčių (vadinamų talja, t. y. pastoviųtiesioginių mokesčių, dažniausiai feodalų nustatytų savavališkai ir nuo XVa. rinktų daugiausia iš valstiečių bei regalijų prie netiesioginiųmokesčių). A.Rišeljė iš patirties žinojo, kad netiesioginių mokesčiųdidinimas sukelia mokesčių mokėtojų nepasitenkinimą, dažnai peraugantį įbruzdėjimą ir maištus. A.Rišeljė, taip pat Prancūzijos finansų ūkį tuo laikotarpiu tvarkęssiurintendantas (valdytojas) M.Sulis, finansų teorijos klausimus nagrinėjoatsižvelgdami į valstybės fiskalinius (iždo politika gauti kuo daugiaupajamų iš mokesčių) interesus, smerkė didelius mokesčius. Jų amžininkoAntuano Monkretjeno (1575-1621) „Politinės ekonomijos traktate” (1615 m.),skirtame jaunajam karaliui Liudvikui XIII ir motinai karalienei, šaliesūkis įsivaizduojamas pirmiausia kaip valstybinio valdymo objektas.Valstybės (karaliaus) turto šaltiniu A.Monkretjenas laikė užsienio prekybą,ypač pramonininkų ir amatininkų dirbinių išvežimą. Šiame veikale pirmąkartą mokslo istorijoje paskelbtas mokesčių reformos, atsižvelgiant įvalstybės ūkio ir mokesčių mokėtojų interesus, projektas. Nors veikalo pavadinimas buvo skambus, A.Monkretjenas rašėperdėm praktinį darbą, kuriame mėgino įtikinti vyriausybę, kad reikiavisapusiškai globoti Prancūzijos pramoninkus ir pirklius, o šie už taimokėdami mokesčius gausins valstybės iždą. Jis siūlė įvesti didelius muitusužsienio prekėms, kad jų įvežimas nekliudytų nacionalinei gamybai.A.Monkretjenas šlovino darbą ir neįprastai savo metui išaukštino klasę,kurią laikė svarbiausia šalies turtų kūrėja: „Geri ir šaunūs amatininkainepaprastai naudingi savo šaliai, aš drįstu pasakyti, kad jie labaireikalingi ir turi būti gerbiami”. A.Monkretjenas taip pat pasiūlė likviduoti gabelę(Prancūzijoje viduramžiais nustatytas druskos mokestis, kurį mokėdavovalstiečiai) ir turtinio kadastro (apmokestinamųjų objektų apyrašo irįkainojimo) pagrindu įvesti pajamų mokestį. Ši pažangi mokesčių teorijosplėtojimo kryptis visapusiškai suvokta ir praktiškai pritaikyta buvo tikXVIII a., kai feodalinė valdžia numarino ir į užmarštį nustūmė M.Sulio,A.Rišeljė ir Ž.Kolbero mokymą apie racionalų (tikslingą, aiškiai suvokiamą,išreiškiamą) ir subalansuotą, t. y. stengiantis išlaikyti pusiausvyrą,požiūrį į valstybės pajamų formavimo šaltinius, biudžetinių išlaidųribojimą. Valstybinių išlaidų problemą nagrinėjo ir Viljamas Petis(1623-1687). Svarbiausiame ekonominiame veikale „Traktatas apie mokesčiusir rinkliavas”, išspausdintame 1662 m., siekė vyriausybei parodyti, kokiubūdu (be abejo, jam pačiam dalyvaujant ir net vadovaujant) padidintimokestines pajamas. Šiame kūrinyje V.Petis taip pat išsamiai išdėstė savoekonomines pažiūras. Jį domino pasikartojantys dėsningi procesai. Jamrūpėjo dėsniai, natūraliai lemiantys darbo užmokestį, rentą ir net,sakytume, apmokestinimą. V.Petis pagrindė valstybės išlaidų mažinimo armijai,administraciniam aparatui, rūmams, teismui, bažnyčiai ir didinimosocialinėms reikmėms (prieglaudoms, ligoninėms, našlaičių namams) būtinumą.
Jo „Traktate apie mokesčius ir r…inkliavas” apibūdinti mokesčių naštosperkėlimo teorijos elementai. Santykinį skirtumą tarp mokesčių faktiniųmokėtojų ir mokesčių subjektų iliustravo žemvaldžių, sąmoningaiperkeliančių jiems skirtus mokesčius už rentą ant fermerių (nuomos forma)ir žemės ūkio produktų pirkėjų (padidinus atitinkama mokesčio dalimi šiųproduktų kainas) pečių. Apie tai V.Petis rašė, kad „… žemės mokestisvirsta netolygiu akcizu, kuriuo apdedamos vartojimo prekės. Jį pagrindinaisumoka tie, kurie mažiausiai skundžiasi”. Taip pat padarė išvadą, kad kuoneturtingesnis mokėtojas, tuo jam sunkiau mokėti pagalvės ir vadinamąjįdruskos mokesčius. Kitokios ekonominės mokesčių problemos nagrinėtos XVII a. pabaigoje-XVIII a. antrojoje pusėje. Šiuo laikotarpiu, pavyzdžiui, Prancūzijoje buvorengiami įvairūs mokesčių reformų projektai. Finansų mokslo raida skatinofiziokratų teorijos (ekonominiai tyrimai iš cirkuliacijos sferos perkelti įgamybos sferą, žemė ir žemdirbystė vertinama kaip vienintelis turtošaltinis, o žemės ūkio darbas – vienintelis gamybinis darbas) formavimąsi,o ši savo ruožtu turėjo didelės įtakos moksliškai grindžiant realiniųmokesčių sistemos organizavimo principus. Metodologinį bendrosios mokesčių teorijos pamatą sudarė XVIII a.prancūzų švietėjų darbuose keltos idėjos. Kaip ne kartą buvo pabrėžiama tometo veikaluose ir aiškinamuosiuose raštuose, valstietija kentėjo nuotrigubos priespaudos: ji mokėjo rentą ir nešė įvairiausių feodaliniųprievolių naštą; išlaikydavo gausią kunigų ir vienuolių armiją, atiduodamabažnyčiai dešimtąją savo pajamų dalį; iš esmės vienintelė mokėjo mokesčiuskaraliui. Bajorija ir dvasininkija mokesčių nemokėjo, o miesto buržuazijabuvo palyginti silpna, antra vertus, galėjo kur kas sėkmingiau išsisukinėtinuo mokesčių. Tokia ekonominė sistema visai neskatino valstiečių geriaudirbti žemę, plėsti gamybą. Todėl buvo reikalaujama panaikinti mokesčiųmokėjimo imunitetą (privilegijas) dvarininkijai ir dvasininkijai,pasitelkti liaudies įgaliotus atstovus sprendžiant mokesčių nustatymo irvalstybės išlaidų reguliavimo reikalus. Pajungdama ekonominę politiką pajamoms iš mokesčių mokėtojų gauti,valstybė naudojosi feodalinėmis atgyvenomis, stabdė jų irimą. VisaPrancūzija buvo suskaldyta į atskiras provincijas muitų sienomis, priekurių buvo imami muitai už vežamas prekes. Tai trukdė plėtotis vidausrinkai, kapitalistinei įmoninkystei. Kita kliūtis – miestuose išlikęamatininkų cechai su savo privilegijomis, griežta reglamentacija ir gamybosribojimu. Tai taip pat buvo naudinga vyriausybei, nes ji nuolat pardavinėjocechams vis tas pačias privilegijas kaskart iš naujo imdama mokesčius.Tarp kūrinių apie naujos mokesčių sistemos parengimą, analize ir kritikaišsiskyrė Pjero Buagilbero, Sebastjano Vobano, Ano Roberto Žako Tiurgo irkitų ekonomistų veikalai. Juose buvo siūlomi įvairūs reformų variantaiturint tikslą pertvarkyti luominius mokesčius į turto mokesčius.Rekomenduota panaikinti vidaus muitus. Klasifikacinėje apmokestinimoprincipų skalėje išskirtinai kotiruojami mokesčių visuotinumo irproporcingumo (atitinkamai mokesčių mokėtojų turtui arba pajamoms)principai. Taip pat buvo numatyta įvairias mokesčių (turto, pajamų irnetiesioginius mokesčius) rūšis sujungti į mokesčių sistemą. Pjeras Buagilberas (1646-1714) savo svarbiausiame teoriniame veikale„Traktatas apie turto, pinigų ir mokesčių prigimtį” teigė, kad reikiaįvykdyti didelę mokesčių reformą. Nesigilinant į detales, galima teigti,kad jis siūlė seną, aiškiai regresinę sistemą pakeisti proporciniu arba išdalies progresiniu apmokestinimu. Esant regresinei sistemai, kuo didesnėstam tikro asmens pajamos, tuo mažesnis moke…sčių procentas; esantproporcinei sistemai, ta dalis tuo didesnė, kuo didesnės pajamos. TaigiP.Buagilbero siūlymas buvo nepaprastai drąsus: juk diduomenė ir bažnyčiatuo metu visai nemokėjo mokesčių, o jis norėjo juos apmokestinti bent tokiapat proporcija kaip ir varguomenę. (Stačiokas R., Rimas J., 2003) Kaip ir visi ankstyvieji ekonomistai, P.Buagilberas savo teoriniusteiginius siejo su praktika, stengėsi jais pagrįsti savo siūlomą politiką.Jo, kaip vieno iš ekonomikos mokslo pradininkų, vaidmenį nusako tai, kadjis savo reformas grindė tuo laiku vientisa ir nuodugnia pažiūrų sistema.P.Buagilbero minčių eiga, reikia manyti, sutapo su Viljamo Pečio logika.Jis klausė, kas lemia ekonominį šalies augimą; P.Buagilberą jaudinoPrancūzijos ekonomikos stagnacijos ir smukimo priežastys. Paskui jis perėjoprie bendresnio teorinio klausimo: kokie dėsningumai veikia visuomeniniameūkyje, tvarkant finansus ir kaip šie dėsningumai užtikrina ūkio raidą. P.Buagilbero veikalai yra vienas iš svarbiausių informacijosšaltinių apie vargingą to laikotarpio Prancūzijos ekonomikos būklę, apiesunkią tautos, kurios tris ketvirtadalius sudarė valstietija, padėtį. Jibuvo alinama didelių mokesčių. Tačiau apie tai rašė daugelis. Antai 1707metais žymus politinių ir ekonominių veikalų autorius Sebastjanas Vobanas(1633-1707) rašė, kad vienas gyventojų dešimtadalis skursta, penkidešimtadaliai yra labai vargingoje padėtyje ir tik vienas, aukščiausias,dešimtadalis gyvena gerai, iš to skaičiaus -keletas tūkstančių žmonių –prabangiai. (Stačiokas R., Rimas J., 2003) Apskritai XVIII a, įsitvirtino ir išplito apmokestinimo nekeliais, kaip būdavę iki tol, bet tik vienintelio mokesčio teorija. Tokiuvieninteliu mokesčiu S.Vobanas siūlė „karališkąją dešimtinę”, o FransuaKenė (1694-1774) ir kiti fiziokratai – žemės mokestį. Anot S.Vobano,„karališkosios dešimtinės” mokestis turėjo siekti 10 procentų visų mokėtojonuosavybės ir pajamų rūšių. Išskirtina tai, kad dirbantiems nuolatinį darbąir padieniams darbininkams šis mokestis buvo nustatytas mažesnis – 1/30 jųpajamų dalis. Fiziokratai, remdamiesi mokesčių perkėlimo koncepcija,pirmieji visus mokesčius sugrupavo į tiesioginius ir netiesioginius. Būtentsąvoka „tiesioginiai” reiškė „neperkeliamus”, o „netiesioginiai” – netiesiogiai pačio apmokestinamo subjekto mokamus, bet kitiems asmeninissumokėti „perkeliamus” mokesčius. Fiziokratų mokymas turėjo didelės įtakosmokesčių teorijai. Prancūzijos mokesčių sistemoje fiziokratai neperkeliamulaikė žemės mokestį ir siūlė jį įvesti kaip vienintelį mokestį, panaikinuskitas mokesčių formas. O tai reiškė, kad šį mokestį privalo mokėti ne vienvalstiečiai, bet ir dvarininkai, dvasininkai. Fiziokratų teorijos ypatybėbuvo ta, kad jos buržuazinė esmė slypėjo po feodaliniu apvalkalu. NorsF.Kenė ir ketino apmokestinti grynąjį produktą vieninteliu mokesčiu, ištikrųjų jis apeliavo į apsišvietusių valdžios struktūrose dirbančių žmoniųinteresus, žadėdamas jiems žemės pajamingumo didėjimą ir kaimoaristokratijos stiprėjimą. Prisiminkime, ką gi F.Kenė laikė grynuoju produktu, kurį ketinoapmokestinti vieninteliu mokesčiu. Savo žymiajame veikale “Ekonominėslentelės” F.Kenė vaizdžiai parodė kaip paskirstomas derlius, kurį nuimavalstietis suaręs, patręšęs ir apsėjęs žemės sklypą. Dalį grūdų valstietissupylė sėklai, kitą dalį pardavė, kad galėtų įsigyti reikalingiausių miestoprekių, ir su pasitenkinimu įsitikino dar turįs šiokį tokį atliekamų grūdųkiekį. F.Kenė gerai žinojo, kas bus su šiuo grūdų pertekliumi. Valstietisatiduos jį pinigais arba natūra senjorui, karaliui ir bažnyčiai. Jis netapskaičiavo, kokia dalis teks kiekvienam gavėjui: senjorui – keturise…ptintadaliai, karaliui – du septintadaliai, bažnyčiai – vienasseptintadalis. Kyla du klausimai. Pirmas — kokią teise turi šiosinstitucijos paimti iš valstiečio didelę jo derliaus arba pajamų dalį?Antras: iš kur atsiranda grūdų perteklius? (Stačiokas R., Rimas J., 2003) Į pirmą klausimą F.Kenė atsakė maždaug šitaip. Apie karalių irbažnyčią nėra ko kalbėti: tai, taip sakant, Dievo duota. O dėl senjorų, taijis rado savotišką ekonominį paaiškinimą: jų rentą (pajamas, reguliariaigaunamas be darbinės veiklos iš žemės) galima laikyti teisėtomispalūkanomis už tam tikrus “avansus žemei” (avances fonciers) – kapitaloįdėjimus, girdi, kadaise jų įdėtus, kad žemė taptų tinkama dirbti.Atsakymas į antrą klausimą F.Kenė atrodė dar aiškesnis. Grūdų pertekliųdavusi žemė, gamta. Tokiu pat natūraliu būdu jis atitenkąs tam, kas yražemės savininkas. Žemės ūkio produkto perteklių, susidarantį atėmus visus jo gamyboskaštus, F.Kenė vadino grynuoju produktu (produit net). Jį fiziokrataivienašališkai tapatino su žemės renta ir laikė natūraliu žemės vaisiumi. Mokesčių reformavimo problematika domėjosi taip pat Anas Tiurgo (1727-1781). Jis 1774-1776 metais ėjo Prancūzijos generalinio finansųkontrolieriaus (ministro) pareigas. A.Tiurgo parengė ilgalaikę programą,apimančią šias apmokestinimo radikalios reformos kryptis, – mokesčių ėmimoatpirkimo teisės panaikinimas ir iš žemės nuosavybės gaunamų pajamųapmokestinimas. A.Tiurgo šios programos nenorėjo viešai skelbti, nes geraisuprato, kaip į ją reaguos suinteresuotieji sluoksniai. Tačiau jis labaiatkakliai ėmėsi įgyvendinti daugelį konkrečių praktinių priemonių, šalinodidžiausias mokesčių taikymo nesąmones ir neteisybes, lengvino mokesčiųnaštą pramonei ir prekybai, prispausdamas mokesčių rinkimo teisėsatpirkėjus. (Mokesčių atpirkėjų kompanijas sudarė turtingi finansininkai,atpirkinėjantys iš vyriausybės teisę imti mokesčius, plėšiantys šalį. IrV.Petis savo veikaluose griežtai pasisakė prieš atpirkimo sistemą,smaugusią verslininkystę ir gamybą.) Antra vertus, A.Tiurgo mėgino apribotivalstybės biudžeto išlaidas, kurios daugiausia buvo skiriamos karaliausrūmams išlaikyti. (Stačiokas R., Rimas J., 2003) 6. DIDELI MOKESČIAI – KAPITALO KAUPIMO STABDYSA.Smito parengtus apmokestinimo principus racionalizavo irbesiformuojančios laisvosios konkurencijos rinkos epochai pritaikė ŽanasŠarlis Sismondis. Didžiausias jo indėlis į ekonomikos mokslą yra 1819 m.išleista knyga „Naujieji politinės ekonomijos principai, arba apie turto irgyventojų skaičiaus santykį”. Ji, kaip rašė pats autorius, atsirado ne tiknuodugniai studijuojant kitų mokslininkų veikalus, kiek išaugo iš gyvenimostebėjimų jį įtikinusių, kad esą neteisingi patys „ortodoksinio mokslopagrindai”. Ž.Sismondis reikalavo, kad ekonomikos teorija už savoabstrakčių schemų matytų žmogų. Ši knyga buvo sklidina tauraus humanizmo irgriežtai kritikavo tuometinės ūkio ir finansų sistemos ydas. Kartu jis ganaveiksmingai prisidėjo prie mokslo apie mokesčius. Ž.Sismondis atskiruprincipu kėlė neapmokestinamo minimumo idėją. Dovydas Rikardas daug prisidėjo ne tik prie konkrečių ekonomikosmokslo sričių, kaip antai: pinigų cirkuliacija ir kreditas, tarptautiniaiekonominiai santykiai, bet ir prie mokesčių teorijos plėtotės. Jo manymu,egzistuoja mechanizmas, pradedantis automatiškai veikti padidėjusmokesčiams už vadinamuosius pirmojo būtinumo reikmenis. Jis taip pattvirtino, kad mokesčių perkėlimo turtingiesiems mokėtojams dėka darbdaviaipriversti padidinti dirbančiųjų atlyginimus, nes šie visada griežtaipriklauso nuo pragyvenimo minimumui apibrėžtų lėšų. (Stačiokas R., RimasJ., 2003) D.Rikardas, kaip ir A.Smitas, buvo tos nuomonės, kad didelimokesčiai kliudo kaupti kapitalą ir todėl stabdo reprodukciją. Beje, tokiospažiūros buvo būdingos Žanui Batistui Sėjui ir Frederikui Bastijai.Mokesčių analizei savo kūryboje daug vietos paskyrė Džonas Stiuartas Milis(1806-1873). Jo veikale „Politinės ekonomijos principai” mėginta sujungtiskirtingus ekonominius požiūrius ūkio ir verslininkystės, taip patapmokestinimo klausiniais. Būtent gvildendamas valstybės vaidmenįekonomikoje autorius ir gana vaizdžiai nagrinėjo mokesčius. Svarbi šiodarbo ypatybė, kad jis yra, kaip teigė Dž.Milio amžininkai, o vėliau irkiti žymūs ekonomistai, geriausias XIX a. vidurio traktato, kuriameekonomikos mokslas (taip pat ir mokesčių teorija) nagrinėjamas kaip visuma,pavyzdys. Iki pat Alfredo Maršalo (1842-1924) „Ekonomikos principų”,išleistų 1890 m., tai buvo autoritetingiausias ir įtakingiausias ekonoministraktatas. Buvo mėginusiųjų teigti, jog Dž.Milio veikalas “Politinėsekonomijos principai” (1848 m.) yra meistriška kompiliacija. Tačiaupastarieji asmenys lyg .susigėdę ar suabejoję dėl tokios, manytume, baltaissiūlais dygsniuotos pseudoaiškiaregystės, suskumba pareikšti, kad“nepaisant to – arba tiksliau sakant, kaip tik dėl to, – Milio knyga turėjoneregėtą pasisekimą. Jam gyvam esant ji išėjo šešiais leidimais, buvoišversta į daugelį kalbų“. Nekreipdami dėmesio į įvairias apkalbas,konjunktūrinius išpuolius ir ketinimus menkinti Dž.Milio veikalų mokslinęreikšmę, atsiverskime jo žymiojo darbo penktosios knygos antrą dalį. Jipavadinta “Bendrieji apmokestinimo pricipai”. Įsigilinkime į apmokestinimoir apskritai mokesčių teorijos, kaip visumos, išsamų ir logiškai sklandųmokslinį interpretavimą. (Stačiokas R., Rimas J., 2003) Dž.Milis pirmiausia išsamiai cituoja keturis teorinius A.Smitosuformuluotus apmokestinimo teiginius ir pripažįsta juos klasikiniaismokesčių sistemos principais, visapusiškai šiuos principus analizuoja.Dž.Milio galva, kažkokių papildomų aiškinimų ir iliustracijų nereikiaantram, trečiam ir ketvirtam A.Smito teiginiams. Jie visiškai suprantami iraiškūs, Kiek ir kaip tam tikras mokestis atitinka arba prieštaraujaapmokestinimo principams galime spręsti nagrin…ėdami konkrečias mokesčiųrūšis. Tačiau pirmą iš nurodytų principų, t. y. apmokestinimo tolygumoprincipą, anot Dž.Milio, būtina išsamiau apibūdinti. Jo esmės ir veikimožmonės dar gerai nesuvokia ir apie apmokestinimo tolygumą dažnaisprendžiama klaidingai. Atsakoma į klausimą: kodėl gi būtent mokesčių tolygumas laikomasneginčijama apmokestinimo taisykle? Priežastis gana paprasta. Vyriausybeijokiais būdais netinka aštrinti skirtumų tarp atskirų asmenų arba klasiųdėl pretenzijų į naudą, kurią jiems duos vyriausybės veikla. Už tai išvaldinių vyriausybės reikalaujamos aukos (mokesčiai) vienodai privaloslėgti visus gyventojus (mokesčių mokėtojus). Pažymėtina, kad tokio metodotaikymas visuomenei gresia mažiausiu nuostoliu. Jeigu kuris nors vienas josnarių apkrautas mažesniais negu teisėta apmokestinimo norma mokesčiais,kažkam kitam teks gerokai didesnė mokesčių našta. Nepagrįstas mokesčiųlengvinimas vieniems neduos tiek pat gėrio, kiek neteisingas apmokestinimaspadarys žalos ir blogio. Vadinasi, apmokestinimo tolygumas, kaip valstybėsmokesčių politikos principas, reiškia aukų vyriausybei tolygumą. Tai toksmokesčių vyriausybės išlaidoms dengti paskirstymas, kai nė vienas mokesčiųmokėtojas nejaučia didesnių ar mažesnių apmokestinimo nepatogumų. Ir norstokio tobulo mokesčių skirstymo, kaip ir visų kitų gyvenimiškojo tobulumoprincipų, neįmanoma visiškai realiai realizuoti, tačiau kiekvienu konkrečiutyrimų atveju Dž.Milis ragino pirmiausia remtis idealo suvokimu ir stengtisjį nesavanaudiškai įgyvendinti apmokestinimo praktikoje. Galima sutikti žmonių, kurių bendrieji finansinių normų(taisyklių) teisingo nustatymo principai netenkina. Jie pageidauja kažkokiomokesčių reikalo esmę labiau apibrėžiančio dalyko. Šiuos žmones paprastaižavi požiūris, kai kiekvieno piliečio mokami mokesčiai tapatinami suatlygiu už asmenines paslaugas, gautas iš visuomenės. Reikalavimąkiekvienam mokėti proporcionalų savo disponuojamų turtų vertei mokestįsiūloma teoriškai grįsti tuo, kad, pavyzdžiui, du kartus didesnę nuosavybęvaldantis asmuo naudojasi ir dvigubai didesniu vyriausybės garantuotu turtosaugumu. Vadovaujantis pirkimo-pardavimo principais tokio turto savininkasprivalo vyriausybei mokėti du kartus didesnį mokestį. Absurdiška būtų manyti, kad vyriausybės funkcijos baigiasi tikvaldinių nuosavybės saugumo garantija. Tai gali nuvesti į dar didesniusklystkelius. Kai kas netgi gina tokią klaidingą nuomonę: kadangi vyriausybėprivalo saugoti ne vien piliečių nuosavybę, bet ir juos pačius, todėlkiekvieną žmogų ji apgaubia lygiai tokiu pat saugumu. Lyg ir gautųsi, kadiš visų gyventojų imamas vienodo dydžio fiksuotas, vadinamasis pagalvės,mokestis būtų tinkamiausias ekvivalentis užmokestis vyriausybei užpiliečiams garantuoto saugumo paslaugą. Tuo pačiu už nuosavybės saugumąžmonėms derėtų mokėti vyriausybei ir kitą, šios nuosavybės dydžiuiproporcionalų mokestį. Dž.Milis parodė, kad dešimtį kartų didesnės nuosavybės teiseiužtikrinti nereikia tiek pat didesnio valstybės garantuoto saugumo.Pavyzdžiui, negalima tvirtinti, kad 1000 svarų sterlingų nuosavybėssaugumas per metus vyriausybei atsieitų dešimtį kartų brangiau negu 100svarų sterlingų nuosavybės saugumas. Juk tai, tarkime, gali kainuoti dukartus brangiau, o gal ir tiek pat. Tie patys teisėjai, policininkai irkareiviai, saugantys pirmąją nuosavybę, saugos ir antrąją. Saugumogarantavimas didesnėms pajamoms nereikalauja – išskyrus retas išimtis –gausesnio apsaugos aparato darbuotojų skaičiaus. Ką beimtume šiuo atvejusaugumo rodikliais (ar tai būtų darbas ir išlaidos jam apmokėti, saugomoasmens gerovė, jausmai arba koks nors kitas konkretus dydis) n…epavyks iššių rodiklių išvesti (sintetinti) kažkokių apibrėžtų proporcijų. Jeigunorėtume įvertinti vyriausybės įvairiems asmenims teikiamo saugumo naudą,tektų aiškintis, kurie iš šių asmenų, praradę valstybės garantuotą saugumą,liktųsi labiausiai nuskriausti. Į šį klausimą Dž.Milis atsakė šitaip:labiausiai būtų skriaudžiami protiškai atsilikę ir fiziškai silpni asmenys,jie tikriausia pavirstų vergais. Vadinasi, jei nors kruopelytę tiesosrastume nagrinėjamoje mokesčių teisingumo teorijoje, žmonės, mažiausiapajėgūs savarankiškai egzistuoti ir apsiginti, t. y. kuriems ypač reikiavalstybės garantuoto saugumo privalėtų mokėti didesniąją šios paslaugoskainos dalį negu protingi (verslūs, iniciatyvūs, kūrybingi) irstiprūs žmonės. Atsitiktų visiškai priešingas Į socialinioteisingumo idėjai dalykas. Juk šios idėjos įgyvendinimo esmė – ne kartoti,bet taisyti ir šalinti nelygybę ir neteisingumą skirstant visuomenines igėrybes. Vyriausybė, jos užtikrinanti saugumą veikla reikalingavisiems piliečiams. Nėra reikalo aiškintis, teigia Dž.Milis, kuriam iš jųtai reikalingiau. Kiekvienam vienodai… Jeigu vienas asmuo arba klasė,gaunanti iš vyriausybės tiek nežymią naudą, kad dėl to tenka kęstinepriteklius ir fizinius nepatogumus, ims piktintis ir skųstis, tai kalbaapie netvarką ne apmokestinimo sistemoje, o kažkur kitur. Nenormaliaipadėčiai taisyti būtina imtis veiksmingų priemonių. Ne skųstis dėl jos irtuo remiantis reikalauti mažinti mokesčius. Juoba kad savanoriškaiįsipareigojant siekti tikslų, įsipareigojama ir sąžiningai atliktikiekvieno pareigą, t. y. vienodai proporcingai aukoti vardan bendro tikslo,toks principas turi tapti taisykle ir privalomųjų mokesčių atveju, jaipagrįsti, anot Dž.Milio, nereikia ieškoti kažkokių dar painesnių irgiliaminčių teiginių. Sutikdami su reikalavimu, kad vyriausybė privalo iš visų imtilygiavertes aukas, pirmiausia išsiaiškinkime, ar ši taisyklė realizuojamapraktiškai, kiekvieną priverčiant mokėti į valstybės iždą vienodą turimųpiniginių lėšų procentą. Daugumas teigia, kad tokia praktika nėraveiksminga, nes, tarkime, dešimtosios dalies ėmimas iš nedidelių pajamųmokėtojui yra gerokai didesnis apsunkinimas, negu tokios pat dalies ėmimasiš didesnių pajamų. Būtent tuo ir buvo grindžiamas gana populiarusapmokestinimo projektas įvesti vadinamąjį progresyvinį mokestį iš pajamų,gautų už naudojimąsi nuosavybe (kapitalo eksploatavimą), t. y. pajamųmokestį, kurio santykinė (procentinė) apimtis auga didėjant pajamoms. Tokio požiūrio tiesos dalį, Dž.Milio tvirtinimu, sąlygojamokesčio, kuris gali būti sutaupytas vartojant prabangos dalykus, irmokesčio, imamo už būtiniausius reikmenis, skirtumas. Kasmet rinkti 1000svarų sterlingų mokestį iš 10 tūkstančių svarų sterlingų pajamas gaunančioasmens dar nereiškia, kad iš jo atimamas egzistavimo šaltinis arba tamtikri kasdieniai gyvenimo patogumai. Ir ar galima lyginti šį efektą su tuo,kai iš žmogaus, turinčio iš viso tik 50 svarų sterlingų pajamų,reikalaujama 5 svarų sterlingų mokesčio? Jo auka vyriausybei ne tikdidesnė, bet apskritai nepalyginama su pirmo mokėtojo auka. Atrodo, kadsocialiai teisingas apmokestinimo naštos skyrimo būdas yra apmokestinti tiktam tikrą minimalų dydį pajamų, kurių praktiškai pakanka tiktaibūtiniausiems reikmenims įsigyti. Sakykime, kad kuriems nors asmenims,gyvenantiems vien iš pajamų, reikia per metus 50 svarų sterlingų kiekvienamapsirūpinti viskuo būtiniausiu, kad be prabangos ir išlaidumo egzistuoti irišsaugoti sveikatą, taip pat nepatirti nuolatinių fizinių nepriteklių.Apmokestinti siūlyta tik viršijančias šią sumą pajamas, t. y…. mokestį imtine iš bendros pajamų sumos, bet tik iš dalies, viršijančios oficialiainustatytą pragyvenimo minimumą. Pavyzdžiui, jei mokesčio norma 10 procentų,tai 60 svarų sterlingų pajamos bus vertinamos 10 svarų sterlingų (60-50=10)grynųjų pajamų. Iš jų kasmet reikėtų imti vieno svaro sterlingų mokestį.Esant bendrosioms 1000 svarų sterlingų pajamoms analogiškai tektųapmokestinti tik 950 svarų sterlingų. Tuo būdu kiekvienas žmogus mokėtųtvirtai apibrėžtą ne visos gaunamų pajamų sumos, o tik jų pertekliaus dalį.Taigi neviršijančios 50 svarų sterlingų pajamos apskritai neapmokestinamosnei tiesioginiu mokesčiu, nei kitais mokesčiais už būtiniausius reikmenis.Tai, Dž.Milio giliu įsitikinimu, tos minimalios pajamos, kurias darbuotojasprivalo gauti už savo darbą, ir vyriausybei nederėtų jų apkarpyti mokesčiųžirklėmis, Kartu šios apmokestinimo praktikos plėtojimas yra svarusargumentas išsaugoti mokesčius prabangos dalykams, kurių, nepaisantpragyvenimo minimumą ribojančių sąlygų, lengvabūdiškai geistų mažas pajamasgaunantys žmonės. Vadinasi, atleidimo nuo mokesčio iš pajamų, naudojamųbūtiniausiems produktams įsigyti klausimas sprendžiamas remiantis konkrečiutokių pajamų tikslinio vartojimo faktu. Jeigu neturtingas žmogus, vos galįsnusipirkti būtiniausių produktų, dalį lėšų iššvaisto kažkokioms pramogosužgaidoms ir įnoriams tenkinti, jis lygiai kaip ir turtingi privalo už taiį valstybės iždą įmokėti savo dalį vyriausybės išlaidoms dengti. Dž.Milis išsamiai nagrinėja charakteringiausius proporcinioapmokestinimo praktinio taikymo atvejus, mokesčių nustatymo teisingumoproblematiką. Tinkamiausiu apmokestinimo objektu jis laikė nuosavybę, įgytąneįdėjus darbo, t. y. pirmiausia „sutinkamai su testamentu gautą palikimą,viršijantį tam tikrą sumą” (Miraui, 1990, p. 138). Lėšos, mokesčių formaprivalančios įplaukti į valstybės iždą, šio mokslininko nuomone, negalibūti didesnės, negu išlaidos vyriausybės ūkinei ir organizacinei veiklaiužtikrinti laisvosios konkurencijos sistemos funkcionavimą. IŠVADOS1. Valstybės institutas skirtas tarnauti visų piliečių labui, todėlvisuotinai pripažįstama, kad kiekvienas šalies gyventojas turėtų prisidėtiprie valstybės išteklių mobilizavimo mokėdamas mokesčius.2. Mokesčiai yra ekonomikos stabilizavimo priemonė.3. Mokesčiai – tai pajamų išlyginimo priemonė.4. Mokesčiai turi garantuoti tokias pajamas, kad jų įvedimas būtųpateisinamas.5. LITERATŪRA1. Buškevičiūtė E., 2003, Mokesčių sistema. Kaunas, 331 p.2. Meidūnas V., Puzinauskas P., 2001, Mokesčiai: teorija, vaidmuo, raida. Vilnius, 63 p.3. Stačiokas R., Rimas J., 2003, Mokesčiai: istorinė raida ir dabartis. Kaunas, 119 p.4. Buškevičiūtė E., Pukelienė V., 1998, Valstybės mokesčių sistema, Kaunas, 221 p.