TURINYS
1. ĮŽANGA………………..………..……………………………………………… 32. MOKESČIŲ REIKŠMĖ IR BŪTINUMAS……………………….…………… 43. MOKESČIŲ TURINYS……………….………………………………………… 54. APMOKESTINIMO PRINCIPAI……………………………………………… 95. MOKESČIŲ RŪŠYS……………………………..…………………………….. 126 LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKESČIŲ SISTEMA…………………………. 127. MOKESČIŲ HARMONIZAVIMO ES ESMĖ IR PRICIPAI…………………… 158. IŠVADOS………………………………………………………………………… 209. NAUDOTA LITERATŪRA………………………………………………… 21
Įžanga
1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kartu formuojasi, nors ir nuolat keičiama ir kritikuojama, šalies mokesčių sistema. Per nepriklausomybės metus mokesčių klausimais yra priimta nemažai įstatymų, daugybė nutarimų ir mėginama jais reguliuoti krašto ekonominius bei socialinius procesus. Nors šalies mokesčių sistema dar tik kuriama yra svarbu šiuos sudėtingus santykius pažinti, suvokti ir analizuoti. Taip pat reikia nepamiršti, kad Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą joje vykstantys mokesčių harmonizavimo procesai bei principai yra svarbūs ir Lietuvai, kad pavyktų sėkmingai integruotis į Europos Sąjungos ekonominę erdvę.
Mokesčių reikšmė ir būtinumas
Kiekviena pasaulio valstybė atlieka daug įvairių funkcijų: apsaugos, gamybinės ir komercinės veiklos, vystymo, administracines. Valstybių kūrimosi pradžioje svarbiausia jų funkcija buvo apginti savo piliečius nuo kitų valstybių piliečių užpuolimo ir palaikyti vidaus tvarką. Valstybėms vystantis, jų funkcijos išsiplėtė. Tvarkai palaikyti reikėjo sukurti teisingumo bei policijos sistemą, išplėsti ryšius, reguliuoti turtingųjų vaidmenį visuomenėje, ginti vargšus – teikti jiems socialines paslaugas (nemokamą švietimą, medicininį patarnavimą), taip pat tvarkyti išsiplėtusius ūkininkavimo santykius. Valstybė turi imtis ir kai kurių produktų gamybos, teikti komercines paslaugas, kurių privati įmonė nebus suinteresuota arba nesugebės teikti: pavyzdžiui, tiesti kelius, tiltus, kanalus, statyti uostus, elektrines, visa tai prižiūrėti. Socialinės paslaugos, kurių imasi valstybė, negali būti visiškai paliekamos privatiems asmenims, nes dažnai jie neturės intereso arba lėšų šias paslaugas teikti arba jų teikiamų paslaugų sąlygos (ypač tarifai) nebus priimtini vartotojams. Vadinasi, valstybei reikia rūpintis piliečių bendra gerove, t.y. statyti ligonines, mokyklas, tiesti gatves, kelius, įrengti parkus, žaidimų aikšteles ir pan., kad piliečiai galėtų užsiimti visuomeniniais ar ūkiniais reikalais. Tokių paslaugų nauda vertine išraiška sunkiai apskaičiuojama. Tačiau gerai organizuotas piliečių švietimas, rūpinimasis jų sveikata, gerove labai reikšmingas ir efektyvus, nes didina krašto bendrijos produktyvumą.
Valstybė privalo imtis atsakomybės už savo piliečius, kai jie laikinai arba visam laikui netenka darbo, gyvena amoraliai, ydingai, ir teikti jiems pagalbą. Aišku tai, kad valstybės funkcijos vykdyti reikia didelių finansinių išteklių. Finansinių išteklių svarbiausias, nuo senų laikų žinomas šaltinis yra mokesčiai. Patys seniausi apmokestinimo faktai istorijoje užfiksuoti molinėse lentelėse, rastose atliekant kasinėjimus Lagašo mieste (dabartinė Irako teritorija), kuri gyvavo prieš šešis tūkstančius metų. Jeigu valstybės išlaidos padengti mokesčių nepakanka, tai valstybė yra priversta imti paskolas ir kartu patirti papildomų išlaidų, t.y. mokėti palūkanas, arba didinti mokesčius. Mokesčiai yra būtini, nes tai kiekvienos valstybės ekonominio bei socialinio gyvavimo pagrindas. Socialinis ekonominis mokesčių vaidmuo pasireiškia jų funkcijomis. Svarbiausios funkcijos yra trys: fiskalinė, perskirstomoji, reguliavimo (kartais dar vadinama ekonomine, ribojamąja arba skatinamąja). Tiesa, kai kurie autoriai pripažįsta tik dvi mokesčių funkcijas, o perskirstomąją priskiria fiskalinei funkcijai. Mokesčių fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės formuojamos remiantis šalies mokesčių sistema. Ši funkcija apima krašto biudžetinės politikos dalį. Lietuvoje mokestinės įplaukos svyruoja gana plačiai. Pavyzdžiui, m. jos sudarė apie procentus nacionalinio biudžeto pajamų, o m. planinės mokestinės įplaukos dėl pakitusios fiskalinės politikos sumažėjo iki procentų. Mokesčių perskirstomoji funkcija susijusi su fiskaline funkcija ir pasireiškia tuo, kad gautos į nacionalinį biudžetą mokesčių mokėtojų lėšos perskirstomos tarp šalies gyventojų, ūkio subjektų bei veiklos sričių. Mokesčiai – ne tik valstybės pajamų šaltinis, bet ir galingas įrankis jos rankose. Valstybės mokesčių politika (mokesčių nomenklatūra, tarifų dydžiai, bazių nustatymo tvarka, taikomų lengvatų sistema, mokesčių mokėjimo taisyklės bei baudų sistema) tiesiogiai veikia ne tik pajamų perskirstymą, bet ir finansinę ūkio subjektų padėtį, skatina (ar neskatina) nacionalinės ekonomikos augimą. Priimdama atitinkamus mokesčių įstatymus, valstybė gali skatinti krašto ekonomikos spartesnį plėtojimąsi arba stagnaciją, smukimą, kovoti su infliacija, nedarbu ir pan. Šiuo atveju ir pasireiškia mokesčių reguliavimo funkcija. Valstybinis reguliavimas, pasitelkus mokesčių sistemą, praktikuojamas seniai, ir daugelyje šalių manoma, kad tai patikima priemonė, nors esama ir manančių (nedaug), kad valstybė iš viso neturėtų kištis į ekonominį krašto gyvenimą.Mokesčių turinys
Mokesčiai – tai privalomojo pobūdžio mokėjimai valstybei. Visi mokesčiai įgyvendinami pagal tam tikra mokesčių instrumentarijų, kuris apima mokesčių elementus (subjektą, objektą, šaltinį, apmokestinimo vienetą, lengvatas, mokesčio sumą), mokesčio ėmimo būdą bei nustatymo metodą. Apmokestinimo instrumentarijus vaizduojamas 1 lentelėje. Pažymėtina, kad mokesčių turinį detaliau atspindi mokesčių elementai.
1. lentelė. Apmokestinimo instrumentarijusMokesčio subjektas Fizinis asmuo
Juridinis asmuo
Pajamos (darbo užmokestis, verslo pajamos (pelnas), dividendai, palūkanos ir kt.
Mokesčio objektas Prekės ir paslaugos
Turtas
Mokesčio šaltinis Sutampa su mokesčio objektu
Nesutampa su mokesčio objektu
Apmokestinimo vienetas Piniginis (apmokestinamųjų pajamų vienetas, apmokestinamojo turto vertės vienetas ir pan.)
Natūrinis (prekės arba paslaugos vienetas, žemės ploto vienetas ir pan.)
Mokesčio tarifas Pastovus (absoliuti mokesčio suma)
Procentinis (proporcinis, progresinis)
Apmokestinimo lengvatos Numatančios apmokestinamojo objekto sumažinimą
Numatančios mokesčio tarifo arba paties mokesčio sumažinimą
Mokesčio ėmimo būdas Tiesioginis (iš pajamų)
Netiesioginis (per kainų sistemą)
Mokesčio nustatymo metodas Prie pajamų šaltinio
Pajamų deklaracija
Mokestinis kadastras
Mokesčio subjektas (mokėtojas) yra fizinis ar juridinis asmuo, privalantis mokėti įstatymais numatytus mokesčius ar rinkliavas. Kiekvienas mokestis turi atskirus konkrečius to mokesčio mokėtojus, priklausomai nuo mokesčio paskirties. Mokesčio subjektas ne visada sutampa su tikruoju mokesčio mokėtoju. Mokesčio mokėtojas juridiškai neatsakingas už mokesčio mokėjimą, bet dėl įstatymiškai numatytos mokesčio perkėlimo tvarkos yra tikrasis mokėtojas. Tokia mokesčio perkėlimo sistema taikoma vartojimo mokesčiams ( pavyzdžiui, pridėtinės vertė mokesčiui – PVM, akcizui). Valstybinės mokesčių organizacijos šiuos subjektus įtraukia į privalomųjų mokesčių mokėtojų sąrašus. Asmens pareiga mokėti tam tikrą mokestį nutraukiama, kai mokestis sumokamas arba kai jis įstatymais atšaukiamas.
Mokesčio objektais laikomos įstatymais apmokestinamos prekės, paslaugos, pajamos, turtas. Tai fizinių ir juridinių asmenų pajamos, turtas bei parduodamo turto kitiems asmenims vertė, tam tikros veiklos rūšys, prekių bei paslaugų pridėtinė vertė, teisė naudotis gamtos ištekliais, vertybinių popierių finansinių bei kreditinių operacijų rezultatai bei kiti objektai. Atskiras mokestis turi vieną ar kelis apmokestinimo objektus. Tai priklauso nuo mokesčio pobūdžio. Pavyzdžiui, žyminis ar konsulinis mokestis turi daug apmokestinamųjų objektų, o įmonių ir organizacijų nekilnojamoj turto mokestis – vieną objektą. Mokesčio šaltinis – tai subjektų pajamos (pelnas, darbo užmokestis, renta, palūkanos, dividendai), iš kurių mokami mokesčiai. Kartais mokesčio objektas ir šaltinis gali sutapti, pavyzdžiui pelnas, asmeninės pajamos. Apmokestinimo vienetas – tai ta mokesčio objekto dalis, kuriai nustatomas mokesčio tarifas. Apmokestinimo vienetu dažniausiai laikomas mokesčio objekto matavimo vienetas. Pavyzdžiui, pajamų mokesčio vienetas yra šalies piniginis vienetas, žemės mokesčio – aras ar hektaras, ir pan. Mokesčio tarifas yra mokesčio dydis už vieną apmokestinamojo objekto vienetą. Mokesčių tarifai gali būti nustatyti absoliučiais dydžiais ar procentais. Procentiniai mokesčių tarifai finansinėje praktikoje būna proporciniai ir progresiniai, o kartais ir regresiniai. Proporciniai mokesčių tarifai apskaičiuojami pagal vienodą procentą nuo bendros apmokestinamojo objekto apimties (juridinių asmenų pelno mokestis Lietuvoje), o progresiniai tarifai didėja, augant objekto apimčiai (dirbančių nepagrindinėje darbovietėje pajamų mokestis Lietuvoje). Pažymėtina, kad mokesčių teorijoje ir praktikoje apmokestinimo vieneto ir mokesčio tarifo bei mokesčio bazės nustatymas – vieni sudėtingiausių klausimų. Mokesčio bazė – tai pajamų (pelno) suma, aktyvų vertė, kuriomis remiantis apskaičiuojamas mokestis. Atskirų valstybių mokesčių lengvatų sistemos yra skirtingos, nes kiekviena valstybė vykdo savą mokesčių politiką. Tačiau išsivysčiusių užsienio šalių mokesčių lengvatų sistemose galima pastebėti šiuos dėsningumus: lengvatos taikomos tik pagrindiniams mokesčiams, siekiant palengvinti mokesčių naštą socialiai remtiniems gyventojams; lengvatos nustatomos prioritetinėms ūkio šakoms (lemiančioms šalies ūkio efektyvų ekonominį plėtojimą ar kt.) arba norint padidinti svarbių ūkio šakų pelningumą. Paplitę šie mokesčių lengvatų taikymo būdai ; mažinamas mokesčio tarifas; didinama mokesčio objekto neapmokestinamoji dalis; panaikinamas tam tikro objekto apmokestinimas. Pagal Lietuvos mokesčių administravimo įstatymą mokesčio lengvata yra mokesčio mokėtojui nustatytos išskirtinės apmokestinimo sąlygos, dėl kurių reikia mokėti mažesnį mokestį, arba atdėtas mokesčio mokėjimo terminas, arba mokestį galima sumokėti per keletą kartų. Mokesčio ėmimo būdas yra tiesioginis (iš pajamų) ir netiesioginis (per kainų sistemą). Dėl to mokesčiai irgi skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius, nors praktiškai nėra griežtos ribos tarp šių mokesčių rūšių, ir riba prikluso nuo mokesčio perkėlimo galimybės. Pavyzdžiui, kompanijos pelno mokestis pagal ėmimo būdą yra tiesioginis mokestis, tačiau, kai jis perkeliamas į prekių ar paslaugų kainą, tampa netiesioginiu mokesčiu. PVM pagal ėmimo būdą yra netiesioginis mokestis, tačiau, kai neįtraukiamas į prekės ar paslaugos kainą, tampa tiesioginiu mokesčiu. Vadinasi, mokesčių skirstymas į tiesioginius ar netiesioginius yra sąlyginis. Tačiau teorijoje ir praktikoje susiklostė požiūris, kad pagal tiesioginius mokesčius apmokestinamos pajamos (pelnas), turtas, o pagal netiesioginius – vartojimo (išlaidos). Mokesčio suma gali būti nustatoma trimis metodais: 1. prie pajamų šaltinio, t.y. pajamų susidarymo ar gavimo vietoje (pajamų mokestis nuo darbo užmokesčio ir pan.). šiuo metodu dažniausiai apmokestinamos daugiau ar mažiau fiksuotos pajamos. 2. Pagal pajamų deklaraciją (mokesčio mokėtojo oficialų pareiškimą apie gautas per ataskaitinį laikotarpį pajamas). Tokiu metodu apmokestinami vieno asmens daugelis pajamų šaltinių ir daugiau ar mažiau nefiksuotos pajamos. 3. Pagal kadastrą. Kadastras yra pagal tam tikrus požymius suklasifikuotas tipinių apmokestinimo objektų sąrašas, kuriame nurodomas vidutinis jų pajamingumas, ir paprastai naudojamas nustatant žemės ir verslo mokesčius. Susipažinus su apmokestinimo instrumentarijumi, derėtų pereiti prie valstybės mokesčių sistemos formavimo principų.Apmokestinimo pricipai
Teoriškai valstybės mokesčių sistema turėtų būti sudaroma atsižvelgiant į apmokestinimo principus ir apmokestinimui keliamus uždavinius. Svarbiausias apmokestinimo uždavinys – gauti pajamų valstybės funkcijos vykdyti. Valstybės mokesčių sistema reikėtų laikyti visumą įstatymais reglamentuotų tarp savęs glaudžiai susietų mokesčių bei rinkliavų rūšių, privalomų mokėti valstybei ar teritoriniam vienetui (Lietuvoje – savivaldybėms). Kokiais apmokestinimo principais reikėtų vadovautis, formuojant šiuolaikines mokesčių sistemas? Dvidešimtojo amžiaus ekonomistai, sociologai ir filosofai išskiria šiuos apmokestinimo principus: teisingumą; ekonominį efektyvumą; administracinį paprastumą mokestinių įplaukų produktyvumą bei elastingumą. Pagal teisingumo principą mokesčiai turi būti nustatomi, remiantis bendromis objektyviomis taisyklėmis, kurios daugumos pripažįstamos kaip teisingos ir protingos. Kiekvienas turi atiduoti valstybei deramą savo dalį. Teisingumo principas reikalauja, kad mokesčius mokėtų tie, kurie naudojasi valstybės teikiamomis paslaugomis: juk jie gauna naudos, tad privalo už tai atsilyginti, o valstybei gauti lėšų toliau šias paslaugas finansuoti. Šiuo požiūriu teisingumo principas netgi vadinamas naudingumo principu. Tačiau neleistina, kad sumokėtas mokestis prilygtų mokėtojo gaunamai naudai. Apmokestinant mokesčių objektus, kartu reikia atsižvelgti į mokėtojo gebėjimą mokėti. Gebėjimas mokėti daugelio specialistų laikomas apmokestinimo teisingumo etalonu; jis skirstomas į horizontalųjį ir vertikalųjį teisingumą. Horizontalusis teisingumas reikalauja, kad individai, turintys lygias ekonomines galimybes (matuojama pajamomis, turtu ar vartojimu) mokėti mokesčius, būtų vienodai apmokestinti. Vertikalusis teisingumas pasireiškia tada, kai skirtingas galimybes turintys individai apmokestinami skirtingai, t.y. taip, kaip atrodo teisinga visuomenėje. Vadinasi fiziniai ir juridiniai asmenys turėtų būti apmokestinami diferencijuotai, t.y. augant mokesčio mokėtojo pajamoms, vis didesnė jų dalis būtų skiriama mokesčiams.
Kai kurie autoriai (Amonn, Cannan) teigia, kad valstybės mokesčių sistemą esą racionaliau formuoti remiantis tikslingumo, o ne teisingumo principu; kadangi teisingumas įvairių žmonių suprantamas nevienodai, tad pirmiausia reikėtų žiūrėti, kas yra tikslinga, o paskui – kas teisinga. Ekonominio efektyvumo principas reikalauja, kad mokesčiai netrukdytų siekti ekonominių tikslų (ūkio stabilumo, jo augimo, visiško užimtumo), skatintų šiuos tikslus pasiekti, neiškreiptų išteklių pasiskirstymo, nepakenktų individų darbingumui, o priešingai – jį skatintų. Reikėtų siekti nustatyti tokius mokesčius, kurie mažiausiai iškreiptų krašto išteklių pasiskirstymą. Optimalų išteklių pasiskirstymą sąlygoja grynosios rinkos sąlygos. O mokesčiai įtraukti į produktų kainas, ar kiti ekonominiai svertai sukelia krašto išteklių perpaskirstymą, kadangi rinkos veikėjai, priimdami sprendimus, dažnai remiasi kainomis. Apmokestinimas neturėtų mažinti minimalaus vartojimo, neigiamai veikti ekonomines motyvacijas. Apmokestinimo įtaka ekonominiams stimulams pasireiškia dvejopai: pajamų; pakeitimo efektu. Pajamų efektas – mokesčio mokėtojo pajamų dydžio sumažėjimas dėl sumokėtų mokesčių, skatinantis taupyti bei rezultatyviau dirbti, kad galima būtų prarastas pajamas atkurti. Pakeitimo efektas – santykinis pajamų lygio sumažėjimas, kai prarandamas stimulas investuoti ir diegti naujoves, taupyti bei tęsti veiklą. Kai kurių užsienio šalių ekonomistų nuomone, vartojimu (išlaidomis), o ne pajamomis pagrįstas mokestis leistų sparčiau įgyvendinti mokesčių ekonominio efektyvumo ir teisingumo pricipus. Pagal administracinio paprastumo principą mokesčio ėmimas turi būti lengvai įgyvendinamas, nesudaryti mokėtojams rūpesčių, mokesčių ėmimo kaštai turi būti minimalūs ir sudaryti kuo mažesnę mokesčio dalį. Neturėtų veikti mokesčių įstatymai, įteisinantys mažas mokesčių pajamas, o didelius ėmimo kaštus. Šiuo atveju svarbūs šie principiniai aspektai: paprastumas bei apibrėžtumas, pigumas ir patogumas mokėtojams. Kai mokesčių instrumentarijaus taisyklės painios ir netiksliai apibrėžtos, dažniausiai mokesčiai ne visi surenkami, sukelia mokesčių mokėtojų ir mokesčių ėmėjų konfliktus. Mokestiniu įplaukų produktyvumas reiškia pakankamą pajamų apimtį, reikalingą valstybės išlaidoms padengti. Valstybei naudinga turėti elastinų įplaukų mokesčių sistemą, kuriai esant neįvedami nauji mokesčiai, nedidinami tarifai, o mokestinės įplaukos didėja sparčiau nei mokesčių bazė. Elastingumas, arba dar kitaip vadinamas mokestinių įplaukų automatinis reguliavimas į ekonomikos sąlygas, naudingas ekonomikos augimo požiūriu. Mokestinių įplaukų automatinis didėjimas leidžia išvengti dažno mokesčių didinimo, į kurį mokesčių mokėtojai paprastai reaguoja neigiamai. Praktiškai suderinti minėtuosius apmokestinimo principus bei uždavinius sunku, nes jie dažnai vienas kitam prieštarauja. Pavyzdžiui, nustačius pajamų mokesčio tarifą, sunku pasiekti kuo didesnių mokestinių įplaukų, kuo mažesnio ekonominio efektyvumo sumažėjimo ir kuo didesnio apmokestinimo teisingumo. Apmokestinimo taisyklės, atitinkančios mokesčių teisingumo ir ekonominio efektyvumo principų reikalavimus, gali būti labai sudėtingos ir brangios mokesčio ėmimo požiūriu. Pavyzdžiui, jeigu, nustatydami fizinio asmens pajamų mokestį, atsižvelgsime į šeimyninę jo padėtį bei vaikų skaičių, pajamų dydį šeimos nariui, tai reikės nustatyti neapmokestinamąsias pajamas atitinkantį tokio asmens padėtį tarifą, o tada mokestis gali tapti sudėtingas, gali padidėti jo rinkimo kaštai. Jeigu neatsižvelgsime į asmens šeimyninę padėtį, tai pajamų mokesčio taisyklės taps paprastesnės, tačiau toks mokestis nederamai atitiks teisingumo ir ekonominio efektyvumo principų reikalavimus. Bet to, egzistuoja atskirų mokesčių ir minėtų principų suderinamumo problema. Pavyzdžiui, teisingumo principą nuodugniau galima realizuoti, taikant tiesioginius nei netiesioginius mokesčius, ir, priešingai ekonominio efektyvumo principui įgyvendinti palankesni netiesioginiai mokesčiai. Todėl bet kurios valstybės mokesčių sistema visada yra kompromisinė. Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje taip pat buvo keliamos valstybės mokesčių sistemos problemos. Dr. Pranas Viktoras Raulynaitis m ,,Lietuvos ūkio” Nr. rašė, ,,Kad kiekvienos gerai sutvarkytos valstybės vyriausybė valdo šalies finansus taip, kad būtų mažiausia piliečiams našta valstybės išlaidoms padengti. Įstatymų leidėjai, norėdami nustatyti kiekvieno mokesčių mokėtojo finansinį pajėgumą ir kartu patenkinti būtinus valstybės reikalus, turi vadovautis tam tikrais mokesčių sistemos sudarymo principais, vadinamaisiais pamatiniais dėsniais”: 1. Teisingumo principas. Visi gyventojai moka mokesčius priklausomai nuo jų finansinio pajėgumo, kad mokesčių našta nebūtų sunki. 2. Politinės ekonomijos principas. Šis principas reikalauja, kad tautos ūkis mokesčių naštos nebūtų slopinamas, skurdinamas arba vedamas į bankrotą. Jeigu ūkininkaujantis asmuo savo pajamas ar pelną atiduoda mokesčiams, tada nyksta patsai mokesčių šaltinis ir kartu su juo kaskart mažėja reikalinga valstybės išlaidoms padengti pinigų suma. 3. Finansinis principas. Šiuo atveju reikalaujama, kad valstybės išlaidos, į nieką neatsižvelgiant, būtų padengtos. Čia suminėtus principus irgi būtų sunku suderinti tarpusavyje, tačiau pagrindinės nuostatos yra reikšmingos plėtojant dabartinė Lietuvos mokesčių sistemą.Mokesčių rūšys
Pasaulio šalyse imami įvairūs mokesčiai, jie savitai ir klasifikuojami. Tačiau pastebimi ir kai kurie šių klasifikacijų dėsningumai. Pažymėtina, kad mokesčių rūšys bei jų skaičius priklauso nuo valstybės fiskalinės politikos. Šalių mokesčių sistemoje dažnai išskiriami tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai. Tiesioginiai mokesčiai nustatomi mokesčių subjektų turtui bei pajamoms, jie imami tiesiai iš mokesčių mokėtojų. Šiuo atveju atsižvelgiama į mokesčių mokėtojų pajamingumą ir šeimyninę padėtį. Be to, kiekvienas mokėtojas tiksliai žino, kokią dalį valstybės išlaidų jis apmoka. Tiesioginių mokesčių sistema padėjo formuotis XVIII – XIX amžiuje ir paplito XX a. Prie netiesioginių mokesčių priskiriami paslaugų bei prekių mokesčiai; jie įtraukiami į kainą ar tarifus (PVM, akcizai, muitai). Parduodamas prekę ar paslaugą, savininkas gauna ir mokesčio sumą, kurią vėliau perduoda valstybei. Šį mokestį vienodai moka ir turtingi ir vargingi žmonės, kai įsigyja prekę ar paslaugą. Netiesioginio mokesčio nesutampa asmuo, faktiškai apmokėjęs mokestį, ir asmuo, kurio pareiga šį mokestį įnešti į biudžetą. Įmonė – informacinės paslaugos pirkėja – apmoka skaičiavimo centrui paslaugos kainą ir PVM, skaičiavimo centras pasilieka tik dalį paslaugos vertės, o PVM perveda į nacionalinį biudžetą. Taigi, beveik visada netiesioginius mokesčius faktiškai moka produkcijos ar paslaugos vartotojas.
Lietuvos Respublikos mokesčių sistema
Mokesčiai, kaip ir bet kurios sistemos elementai, gali būti klasifikuojami pagal įvairius mokesčius. Lietuvos Respublikos mokesčių sistema atsispindi lentelėje. Čia mokesčiai skirstomi į valstybei skirtus (mokamus į valstybės biudžetą, privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą) ir vietinius mokesčius (mokamus į savivaldybės biudžetus).
. Lentelė. LR mokesčių sistema
Iš 2 lentelės matosi, kad Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą sudaro įstatymais reglamentuojami mokesčiai, iš kurių renkami į valstybės biudžetą, o – į savivaldybių biudžetus (rinkliavų įstatymas apima valstybės ir vietines rinkliavas). Valstybinė mokesčių inspekcija administruoja mokestį ir neapima muitų bei kol kas socialinio draudimo mokestis. lentelėje nurodyti mokesčiai ir jų pasiskirstymas į vietinius ir valstybės atitinka m. liepos dienos mokestinė įstatymų bazę. Mokesčiai į vietinius ir valstybinius skirstomi sąlyginai. Atsižvelgiant į užsienio šalių praktiką, galima sakyti, kad Lietuvos savivaldybių biudžetuose beveik nėra savų lėšų, nes užsienio šalyse dažniausiai vietiniai mokesčiai bei iš jų gautos lėšos yra laikomos savomis, kurioms vietos savivaldos institucijos turi įtakos nustatydamos tarifus, apmokestinimo bazę ar pan. Lietuvos savivaldybių mokesčių nustatymo teisės yra labai ribotos. Tokia teise savivaldybės gali pasinaudoti, nustatydamos prekyviečių mokestį (gali nustatyti konkrečios prekyvietės mokesčio objektą, didinti ar mažinti iki proc. mokesčio tarifą), tačiau šis mokestis sudaro tik nežymią pajamų dalį ( proc.. savivaldybės dar gali mažinti ar didinti patento mokesčio tarifus iki proc., mažinti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą, irgi iki proc. Kiekvieno mokesčio svarbiausi elementai yra apmokestinimo objektas ir tarifai, todėl siekiant geriau pažinti Lietuvos mokesčių sistemą, derėtų mokesčius klasifikuoti pagal apmokestinimo objektus (3. lentelė) ir tarifus bei mokesčio apskaičiavimo būdą (. lentelė).
3. lentelė. LR mokesčių klasifikacija pagal mokesčių objektus Pajamų ir pelno Gyventojų pajamų mokestis Pelno mokestis Azartinių lošimų mokestisTurto Žemės mokestis Nekilnojamojo turto mokestis Paveldimo arba dovanojamo turto mokestis
Vidaus prekių ir paslaugų Pridėtinės vertė mokestis AkcizaiMOKESČIAI Cukraus ir jo virškvočio mokesčiai
Prekybos ir prekybos sandorių Prekyviečių mokestis Muitai Prekių apyvartos mokestis
Valstybinio socialinio ir sveikatos draudimo įmokos Socialinis draudimas Sveikatos draudimas Garantinis fondas
Už naudojimąsi šalies ištekliais ir valstybės teikiamomis paslaugomis Konsulinis mokestis Rinkliavos Naftos ir dujų išteklių mokestis Mokestis už valstybinius gamtos išteklius Mokestis už aplinkos teršimą Žemės nuomos mokestis Transporto priemonių mokestis PNO registravimo mokesčiai . Lentelėje yra išskirtos mokesčių objektų grupės ir juo atitinkantys mokesčiai. Matome, kad Lietuvoje apmokestinami šie objektai: pajamos, pelnas, turtas, vidaus prekės ir paslaugos, šalies ištekliai, prekyba ir prekybos sandoriai. 4. lentelė LR mokesčių klasifikacija pagal tarifus ir jų apskaičiavimo būdą
Iš 4 lentelės matome, kad daugumai mokesčių Lietuvoje taikomi proporciniai ir vienetiniai tarifai. Tai supaprastina mokesčių apskaičiavimą. Akcizų apskaičiavimui taikomi mišrūs tarifai.
Mokesčių harmonizavimo ES esmė ir principai
Ekonominės integracijos pagrindas yra bendra vidaus rinka, kuri remiasi laisvu asmenų, prekių bei paslaugų ir kapitalo judėjimu tarp šalių. Esminis laisvo prekių ar paslaugų judėjimo užtikrinimo veiksnys yra mokesčių skirtumų, turinčių įtakos prekybai tarp valstybių narių sumažinimas. Šie skirtumai sudaro nelygias konkurencines sąlygas ir yra kliūtis laisvam prekių bei paslaugų ir kapitalo judėjimui, taip pat veikia darbo išteklių įmonių sprendimus. Kuriant bendrą vidaus rinką, pirmiausia buvo numatyta panaikinti visus iki Europos Ekonominės Bendrijos atsiradimo importo ir eksporto tarp valstybių narių muitus. Sukūrus Europos šalių Muitų sąjungą ir įvedus bendrą muitų tarifą aplink visą bendrijos išorinę sieną, įvežamoms prekėms buvo sudaromas vienodas muitų barjeras bei panaikintos prekybos kliūtys dėl skirtingų muitų. Be to, iš valstybių narių surenkamos muitų mokesčio įplaukos tapo vienu iš bendrijos pajamų šaltiniu. Bendrija gauna pajamų ne tik iš savo muitų mokesčių, bet ir iš PVM dalies (proc. šalyje surinkto PVM), rinkliavų, imamų už žemės ūkio produktų importą ir kitų šaltinių. Sąjungos vidaus rinkoje tarpusavio prekybos kliūtis susidaro ir dėl šalių narių kitų apmokestinimo instrumentarijų skirtumų, t.y. skiriasi mokesčių rūšys, jų elementai (ypač apmokestinamoji bazė, tarifai, lengvatos), mokesčių ėmimo būdai, nustatymo metodai bei mokesčių našta.
Kaip suprantamas mokesčių harmonizavimas? Mokesčių harmonizavimas, tai procesas, kai šalių mokesčių sistemos derinamos ir vienodinamos siekiant netrukdyti laisvo prekių, paslaugų, asmenų ir kapitalo judėjimo tarp šalių. Mokesčių suderinimo laipsnis priklauso nuo integracijos laipsnio ir narių skaičiaus. Laisvosios prekybos zonoje, kur panaikintos tik prekybos kliūtys tarp šalių, mokesčių suderinimo reikalavimai yra minimalūs. Tačiau mokesčių harmonizavimas būtinas, kai vienos šalies narės fiskaliniai sprendimai veikia kitų šalių ekonomiką. Šiuo atveju siekiama padaryti skirtingas mokesčių sistemas palyginamas tarpusavyje ir netrukdančias siekti ekonominių bei finansinių Sąjungos tikslų. Per ilgesnį laikotarpį šalys narės turės sukurti glaudžiai integruotą mokesčių sistemą, o tai pasiekiama arba esant centralizuotai koordinacijai, arba per rinkos procesus. ES nėra bendros mokesčių politikos. Bendrijos narei palikta teisė turėti savarankišką nacionalinė mokesčių sistemą, kuri remiasi ES direktyvomis, reglamentais. Mokesčių reguliavimo pagrindas – diskriminacijos Bendrijoje uždraudimas ir nuostatos dėl teisės aktų, skirtų netiesioginiams mokesčiams harmonizuoti. Siekdamos išvengti diskriminacijos, valstybės narės: 1. Neapmokestina kitos šalies narės prekių vidaus mokesčiais, didesniais nei taikomi panašioms vietinėms prekėms;2. Neapmokestina kitos šalies narės prekių vidaus mokesčiais, kurie kitoms prekėms teiktų netiesioginę apsaugą.5. lentelė ,,Mokesčių harmonizavimo ES priežastys, tikslai ir principaiPriežastys 1. Dėl mokesčių nelygios ES šalių konkurencinės sąlygos;2. Lėtai vyksta integracijos procesai bei rinkos unifikavimas
Tikslas Skatinti konkurenciją, sąlygojančią integraciją bei palaipsninį ekonomikos augimą vienu metu visose šalyse
Principai
Prekybai ir mokesčiams Tarptautinių pajamų mokesčiams1. Originalumas2. Apmokestinimas vietoje 1. Mokesčių mokėjimo vieta2. Pajamų šaltinis
Mokesčių neutralumo sąlyga
Mokesčiai harmonizuojami, siekiant mokesčių neutralumo, t.y. prekių bei paslaugų, gamybos veiksnių judėjimas ir tarptautinė specializacija gamyboje neturėtų vykti dėl mokesčių. Mokesčių neutralumo sąlyga gali būti išlaikyta, remiantis tam tikrais principais apmokestinant prekes ir nustatant tarptautinių pajamų mokesčius. Remiantis mokesčių originalumo ir apmokestinimo vietoje principais prekės gali būti apmokestinamos netiesioginiais mokesčiais. Pagal originalumo principą netiesioginis mokestis imamas šalyje, kurioje prekės pagamintos. Vadovaujantis apmokestinimo vietoje principu, mokesčių pajamos gaunamos šalyje, kurioje prekės suvartojamos. Tačiau šalis vartotoja grąžina mokesčius šaliai eksportuotojai. Taigi eksportuotojas savo šalyje sumokėtus netiesioginius mokesčius atgauna, o importuotojas atitinkamus mokesčius sumoka pagal savo šalyje veikiančius įstatymus. Tokia sistema užtikrina, kad vietiniai ir importiniai gaminiai apmokestinami beveik vienodai, tačiau apmokestinimo bei mokesčių grąžinimo procedūros yra ganėtinai sudėtingos. Originalumo principas daugiau taikomas vidaus prekyboje, o apmokestinimo vietoje principas svarbesnis prekyboje su kitomis šalimis.
Apmokestinimo vietoje principas sudaro sąlygas firmoms konkuruoti kainomis be mokesčių, nesukelia deformacijų tarptautinėje konkurencijoje ir neiškraipo palyginamųjų kaštų. Tobulos konkurencijos sąlygomis tarptautinėje prekyboje gamyba vyks toje šalyje, kur bus žemesni kaštai be mokesčių. Vadovaujantis originalumo principu, identiškų kaštų produktų eksportas iš žemų mokesčių šalių į aukštų mokesčių šalis patirs mokesčių veikiamas prekybos deformacijas (iškraipys produktų kainas, produktų pakeičiamumą, gamybos vienetą, apimtis). Mokesčių originalumo principas galėtų veikti ekvivalentiškai apmokestinimo vietoje principui tik tuo atveju, jeigu prekybiniais santykiais susietos šalys tas pačias prekes ir paslaugas apmokestintų bendru mokesčiu, tačiau praktiškai šalių interesus harmonizuoti nelengva. Vadovaujantis tarptautinių pajamų mokesčiams mokesčio mokėtojo vietos principu, šalyje gyvenančių asmenų pajamos, gautos iš užsienio ar iš vietinių šaltinių, apmokestinamos vienodai, o vadovaujantis pajamų šaltinio principu, apmokestinamos tik iš vietinių šaltinių gaunamos pajamos. Kai visose šalyse taikomas mokesčių mokėtojo vietos principas, o kapitalas laisvai juda tarp šalių, tai kapitalo pajamų apmokestinimas netrukdys optimaliam tarptautinio kapitalo išsidėstymui. Optimalumo taisyklė reikalauja, kad kapitalo ribinis produktas įvairiose šalyse būtų vienodas. Nagrinėjamasis principas suderintas su mokesčių neutralumu, skatina investuotojų indiferentiškumą, pasirenkant vietinius ar užsienio aktyvus, jeigu palūkanų normos yra tokios pačios. Jeigu mokesčio mokėtojo vietos principas ekonominėje sąjungoje taikomas neuniversaliai arba mokesčių norma, taikant pajamų šaltinio principą, įvairiose šalyse nevienoda, tai kapitalo judėjimą valdo mokesčiai, ir mokesčių harmonizavimas yra tikslingas. Pagrindiniai mokesčių harmonizavimo požiūriai, formuojant ekonominę sąjungą, yra šie: 1. Mokesčių sulyginimo;2. Skirtingų mokesčių Mokesčių sulyginimo požiūris – mokesčių ir jų dydžių suvienodinimas arba vienodos fiskalinės politikos palaikymas ekonominės sąjungos šalyse. Laikantis šio požiūrio, skatinama sparčiau realizuoti Sąjungos pagrindinius tikslu: ekonominės integracijos siekimo bei ekonominės sąjungos veiklos rezultato – visumos gerovės maksimizavimo. Mokesčių sulyginimo požiūris suteikia pirmenybę bendriems Sąjungos tikslams, palyginti su šalių narių individualiais tikslais. Dėl to apribojamos jų galimybės naudoti fiskalinę politiką ekonominės politikos tikslams siekti, nes daugelis tokių sprendimų perduodama Sąjungos institucijoms. Esant Sąjungoje bendrai mokesčių sistemai bendroms mokesčių normoms, mokesčiai neveiktų prekių, paslaugų ir gamybos veiksnių judėjimo bei gamybos išdėstymo ekonominės sąjungos bendrijos rinkoje. Skirtingų mokesčių požiūris suprantamas taip: kiekvienos šalies mokesčių sistema funkcionuoja kaip politikos, siekiant pagrindinių ekonominių tikslų, instrumentas. Nagrinėjama požiūris remiasi prielaida, kad šalies narė mokesčių sistemos išorinė įtaka kitoms šalims yra minimali, taip pat Sąjungos ir jos narių socialinė ir ekonominė nauda sutampa. Šiuo atveju mokesčiai būtų harmonizuojami koordinuojant atskirų šalių apmokestinimo instrumentarijus. Siekiant išvengti konfliktų (kiekvienas dalyvis pirmiausia siekia optimizuoti savo gerovę), šalys narės turi nutarti, kokio ekonominės integracijos laipsnio jos siekia, ir atsižvelgti į daugelį kitų momentų. Pavyzdžiui, ar bus harmonizuojama visa mokesčių sistema, ar tik dalis (tik tie mokesčiai, kurie kliudo integracijai), ar bus siekiama mokesčių neutralumo, ar harmonizacija bus vykdoma palaipsniui, ar įvesta iš karto, kaip bus paskirstomi harmonizavimo efektai ir pan. Taigi mokesčių harmonizavimas svyruoja nuo vieno kraštutinumo (mokesčių sistemos keičiasi nežymiai) iki kito kraštutinumo (mokesčių sistemos bei mokesčių dydžiai užfiksuojami). Tarp šių kraštutinumų galimos mokesčių harmonizavimo įvairios variacijos. Šalies mokesčių sistema būtų racionali ir veiktų sėkmingai jeigu atitiktų šiuos kriterijus:1. Surenkamos pagrįstai planuotos mokesčių pajamos su mažiausiomis sąnaudomis;2. Asignavimai, pagrįsti programomis, naudojami daugumai priimtina tvarka, lėšos naudojamos viešai bei skaidriai;3. Mokesčių našta paskirstoma vienodai tarp šalies gyventojų ir tarp šalies bei jos ekonominės sąjungos partnerių;4. Sukeliamos minimalios šalies ir ekonominės sąjungos ekonomikos deformacijos (išlaikomos mokesčių neutralumo sąlygos).Išvados
Pasaulyje nėra nei vieno atsakymo į klausimą, kokia turėtų būti valstybės mokesčių sistema. Dauguma mokesčių įstatymų Lietuvoje įvesti išsivysčiusių Vakarų Europos šalių pavyzdžiu, neatsižvelgiant į išskirtines vietos sąlygas, nesiremiant mokesčių teorijos pagrindais. Žinoma, pastaruoju metu, Lietuvos mokesčių sistemą derinant prie ES reikalavimų, pakeitimai būtini, mokesčių administravimas tampa liberalesnis, mokesčių mokėtojai aktyviau konsultuojami. Be to, numatoma prognozuoti teisinių aktų pakeitimų poveikį valstybės pajamoms, taip pat įvertinti šalies ūkyje vykstančių procesų bei ekonominės situacijos pokyčių mastus bei jų poveikį mokesčių mokėtojams.
Naudota literatūra
1. Vilija Aleknavičienė, Finansai ir kreditas, Vilnius 2005;2. Eugenija Buškevičiūtė, Mokesčių sistema, Kaunas2005;3. www.lrs.lt .