Įvadas 2Pinigų prigimtis ir rūšys 3Pinigų paklausa 5Pinigų pasiūla 6Pinigų pasiūlos reguliavimas 6Komercinių bankų galimybės keisti pinigų pasiūlos apimtį 7Monetarinė politika 7Klasikinis ir keinsistinis požiūris į pinigų politikos efektyvumą 8Pinigų politikos priemonių plėtra………………………………………………………………………………………11Šiuolaikinė bankų sistema ……………………………………………………………………………………………….11Centrinio banko pinigų politika ir jos priemonės 13Lietuvos banko pinigų politika 14Privalomosios atsargos 14Lietuvos banko pinigų politikos tikslai 15Lietuvos bankas 16Išvados 20ĮvadasAnalizuojant makroekonomikos problemas, pinigai, bankai yra ypač svarbūs rinkos ekonomikos elementai. Vargu ar rasime šiandien žmogaus veiklos sferą, kur galima būtų apsieiti be pinigų. Pinigais apmokama už prekes, paslaugas, grąžinamos skolos, taupoma ir t.t. Pinigai ir su jais susijusios problemos vienaip ar kitaip jau buvo ir bus nagrinėjami, kadangi nė vienas ekonominis reiškinys arba procesas negalėjo būti paaiškintas be kainos, o pastaroji yra pinigų funkcionavimo rezultatas. Nuo jų priklauso ir šalies ekonominė padėtis. Mokėjimas manevruoti ir disponuoti pinigais, turi padėti pasirinkti optimalias verslo sritis, priimti ekonominius sprendimus.
Tikslas:• Supažindinti su pinigų politika Lietuvoje, bei ugdyti ekonominį mąstymą.Uždaviniai:• Išanalizuoti pinigų vystimosi raidą.• Apžvelgti pinigų pasiūlą ir paklausą.• Apibūdinti kas tai yra monetarinė politika.• Supažindinti su šiuolaikinėmis bankų sistemomis, Lietuvos banko pinigų politika ir jo funkcijomis.Pinigų prigimtis ir rūšysPinigai yra visa tai, kas konkrečioje visuomenėje plačiai vartojama ir pripažįstama kaip mainų priemonė atsiskaitant už prekes ir paslaugas bei skolas. Todėl jie dažnai vadinami „visų prekių prekė“ ir yra vienas įspūdingiausių žmonijos išradimų.Pinigų vystymosi istorija yra tautų vystymosi atspindys. Jie atsiranda visose tautose tam tikro ekonominio išsivystymo pakopoje, besiplečiant prekių mainams. Pinigų istorinė raida apima kelis etapus, pagal juos išskiriamos ir pagrindinės pinigų rūšys:1. Pinigai – prekės (prekiniai pinigai);2. Metaliniai pinigai;3. Popieriniai pinigai;4. Banko pinigai;5. Pusiau pinigai arba netikri pinigai.
Prekiniai pinigai. Istoriškai daugelis prekių nors kartą yra buvę mainų priemone. Pinigais tapdavo labiausiai realizuoti tinkamos tam tikros genties pagrindinio verslo priemonės ( gyvulių augintojams – gyvuliai – dažniausiai jautis, medžiotojams – kailiai, žemdirbiams – grūdai (rugiai), kukurūzai, kavos pupelės, amatininkams – ūkio reikmenys (kirviai, katilai, moliniai ir metaliniai indai, kauptukai ir t.t.). Ypač paplitę buvo „vaikščiojantys pinigai“ – naminiai gyvuliai.Pirmykščiais laikais pinigais būdavo ne vienas, o daugybė daiktų, pvz., 6 kiaulės buvo lygios 1 jaučiui, o suaugęs vergas – 1 arkliui.Visų šių prekių trūkumai:– ne visas prekes – pinigus buvo galima smulkinti;– sunku, nepatogu saugoti ir transportuoti.Todėl mažiau tinkamos prekės – pinigai pamažu buvo keičiamos tobulesnėmis, kol kaip pinigai pradėtas naudoti metalas.Metalinių pinigų atsiradimas – tai antras pinigų raidos etapas. Metaliniai pinigai iš pradžių buvo metalo gabalų, vielos, žiedų, miltelių pavidalo. Jie buvo nepatogūs, nes reikėjo nustatyti svorį ir prabą. Todėl netrukus pradėta kalti ant jų ženklus, rodančius prabą ir svorį, o vėliau suteikta ir forma. Taip atsirado moneta. Moneta – tai nustatytos formos ir prabos liejinys, kuris yra valstybės įteisinta cirkuliacijos priemonė. Pinigams gaminti naudoti įvairūs metalai, tačiau dėl daugelio fizinių savybių pinigais tapo taurieji metalai ir pirmiausia auksas ir sidabras.Monetų išradimas buvo labai svarbus ūkio vystymesi, tačiau jų cirkuliacija turi ir savų trūkumų:– dideli metalinių pinigų cirkuliacijos kaštai (jie griozdiški, daug sveria, dėvisi);– monetos paprastai būna nedidelės vertės, nes bijoma padirbinėjimo, todėl sunku suskaičiuoti dideles pinigų sumas.Dėl šių priežasčių buvo išleisti metalo pakaitalai – popieriniai pinigai. Pirmą kartą jie buvo atspausdinti Kinijoje 650m., o Europoje – tik XVI a. Nyderlanduose. Popieriniai pinigai išreiškia žymiai didesnę nominaliąją vertę, negu jų realioji vertė, todėl jie yra nevisaverčiai, simboliniai pinigai. Tai tik pinigų ženklai.
Istoriškai svarbi popierinių pinigų rūšis – banknotai. Banknotas – tai šalies emisinio nacionalinio banko (centrinio) išleisti neprocentiniai pasižadėjimai – kreditiniai piniginiai ženklai, atstojantys metalinius pinigus kaip cirkuliacijos ir mokėjimo priemones. Svarbiausias skirtumas tarp banknotų ir popierinių pinigų buvo tas, kad bankai banknotus buvo įsipareigoję kiekvienu momentu iškeisti į auksą. Tačiau po karo jie virto paprasčiausiais, nebekeičiamais į auksą popieriniais pinigais. Popieriniai pinigai sąlygojo banko pinigų epochos atsiradimą.Banko pinigai (negrynieji arba kreditiniai pinigai) – tai įvairių tipų indėliai bankuose, kuriems galima išrašyti čekius. Tai kitaip vadinami pinigai siaurąja prasme. Indėlis – pinigai, patikėti finansiniam tarpininkui, atidarant čekinę, taupomąją ar kitą sąskaitą. Čekis – tai indėlio savininko išrašytas įsakymas bankui išduoti arba pervesti į kitą sąskaitą tam tikrą pinigų sumą iš čekį pasirašiusio asmens einamosios sąskaitos. Čekiai atsiranda atidarant banke einamąją sąskaitą. Jie nėra tradiciniai pinigai, banknotai, nes laisvai necirkuliuoja. Kartą išrašytas, antrą kartą čekis jau negali būti panaudotas. Jis turi būti pateiktas bankui ir tik tokiu būdu atliks cirkuliacijos priemonės funkciją.Pusiau pinigai arba …netikri pinigai – tai taupomieji ir terminuotieji indėliai ir įvairūs vertybiniai popieriai (akcijos, obligacijos), valiutiniai indėliai. Kitaip jie dar vadinami pinigais plačiąja prasme. Pusiau pinigai patys tiesiogiai negali būti naudojami kaip mainų tarpininkai, tačiau esant reikalui gali būti nesunkiai paverčiami į grynuosius pinigus. Dabartiniu laikotarpiu prasideda elektroninių pinigų – kreditinių kortelių – era. Kreditinė kortelė (plastikinė plokštelė su magnetine atmintimi) – tai banko ar prekybos firmos vardinis piniginis dokumentas, liudijantis indėlio savininko asmenybę ir suteikiantis jam teisę įsigyti prekes ar paslaugas nemokant pinigais. Jos dėka atsiskaitoma už prekes ir paslaugas be pinigų ir be čekių. Ši kortelė nėra pinigai jokia prasme (nei mainų, nei vertės mato, nei kaupimo), tačiau, perkant prekes ir paslaugas, ji leidžia atidėti mokėjimą kelioms savaitėms ar mėnesiams. Ji tik pavaduoja pinigus sandėrio momentu; mėnesio pabaigoje vis tiek atsiskaitoma realiais pinigais. Taigi, ši kortele – tai ne pinigai, o tik pinigų pakaitalai.Lietuvos pinigai. Gilioje senovėje juos atstovavo gintaras, voverių ir kiaunių kailiai, medus, vaškas, įvairūs papuošalai. Kailių pinigų sistema labiausiai buvo įsigalėjusi XI-XIII a. Techninis kailių pinigų terminas buvo grivina. Ji buvo kailinė (kailiai) ir metalinė (žiedai, lazdelės, ant grandinėlės ar virvutės suvarstytos monetos). Vėliau dėl dažno grivinų kapojimo (smulkiems atsiskaitymams) metalinė grivinos įgauna naują vardą – kapa. Senoji grivina, kapa pamažu įgyja savitą išvaizdą ir pastovų svorį (pailgas tribriaunis laivelio pavidalo sidabro gabalas, kurio ilgis – 12 cm, plotis – 2 cm, svoris – apie 180 g ). XIV a. 6-me dešimtmetyje pasirodė pirmieji žinomi kaldinti lietuviški pinigai – monetos. Jas žmonės vadino „pinigais“, „pinigėliais“ arba „denarais“, „denariukais“. Vėlesniais laikais (LDK) dar buvo kaldinamos šios sidabrinės monetos: denarai, pusdenariai, dvidenariai, šilingai, pusgrašiai, grašiai, trigrašiai.Valdant Žygimantui Augustui (1547-1572) greta sidabrinių pradėtos kaldinti auksinės monetos – dukatai, portugalai (10-ties dukatų moneta) bei pusportugaliai.Po Liublino unijos (1570 m.) buvo uždaryta pinigų kalykla ir beveik 10 m. buvo negaminami jokie pinigai. Ėmė plisti visokių rūšių svetimi pinigai, dažnai falsifikuoti. Todėl Steponas Batoras 1579 m. vėl atidarė pinigų kalyklą, kurioje buvo kaldinami bendros su lenkais sistemos monetos (išskyrus dvidinarius). Taip Lietuva prarado senąją monetarinę sistemą ir jos pinigai virto lenkiškais, kurie priklausė lenkų pinigų sistemai. Apie 1655 m. Lietuvoje pradėti gaminti mažaverčiai variniai šilingai (baratinkos), o 1792 m. pasirodė pirmieji lietuviški popieriniai pinigai. Lietuvai netekus valstybingumo, nuo XVIII a. šalis prarado teisę gaminti savus pinigus ir joje cirkuliaro šalį užgrobusių valstybių monetos ir popieriniai pinigai (lenkiški, rusiški – caro rubliai ir kapeikos, vokiški – reichsmarkės) Ir tik 1918 m. vasario 16 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos Seimas1922 m. priėmė sprendimą įvesti Lietuvos valiutą – litą (prilygintas 0,150462 g gryno aukso). Tarybų valdžios metais buvo naudojami rusiški pinigai – rubliai ir kapeikos, o po 1990 m. nepriklausomybės atgavimo vėl įvestas litas.
Taigi, savi pinigai Lietuvoje pradėti vartoti jau XIII a., tačiau šių dienų prasme tikri pinigai su tam tikrais herbais ir žymimos ėmė plisti tik Kęstučio ir Vytauto laikais.Šiuolaikinių pinigų funkcijos ir jų rūšys Pinigų esmę atskleidžia jų atliekamos funkcijos: – mainų priemonė, įgalinanti pirkti prekes ir paslaugas; – apskaitos vienetas arba vertės matas. Kainos išreiškiamos pinigais. – kaupimo priemonė. Kadangi infliacijos metu pinigų perkamoji galia mažėja, todėl geriau kaupti ne grynus pinigus netikslinga. Juos geriau paversti natūraliu turtu ( brangieji metalai, gyvenamieji namai, žemė).Pinigų funkcijas gali atlikti įvairios pinigų rūšys: – tikrieji pinigai – auk…sas; – pinigų ženklai – monetos, banknotai, čekiai; – pusiau pinigai – įvairūs vertybiniai popieriai (iždo vekseliai, vyriausybės obligacijos); – pinigų pakaitalai – kredito kortelės.
Monetos ir popieriniai pinigai, kurie kartu vadinami tiesiog valiuta arba grynaisiais pinigais, yra naudojami įvairiuose sandėriuose. Žinoma, ne visuose. Dažnai atsiskaitoma čekiais. Pastaruoju metu plačiai paplitęs atsiskaitymas kreditinėmis kortelėmis. Pusiau pinigai gerai atlieka turto kaupimo funkciją, bet patys tiesiogiai negali būti naudojami kaip mainų tarpininkai, tik gali būti nesunkiai juo paverčiami. Šiuolaikiniai pinigai – monetos, popieriniai pinigai, čekinės sąskaitos – savos vertės neturi; jų vertė, vertingumas prekių pasaulyje – tai jų savybė būti mokėjimo priemone, atsiskaitant už prekes ir paslaugas. Pinigai vertingi todėl, kad už juos galima nusipirkti prekes. Pinigų vertingumas, jų perkamoji galia priklauso nuo prekių kainų. Jei, tarkime, prekių kainos staiga pakyla du kartus, mes už anksčiau turėtą pinigų sumą dabar nusipirksime lygiai du kartus mažiau prekių. Taigi, pinigų perkamoji galia atvirkščiai proporcinga prekių kainų lygiui.Pinigų paklausaPinigų paklausa suprantama kaip turto kiekis, kurį ūkio subjektai ir atskiri asmenys nori tyrėti pinigų forma. Šalies subjektai turi rinktis, kokią dalį turto turėti pinigų, o kokia – kita turto forma, žinodami, jog kuo daugiau jie turi pinigų, tuo mažiau gali turėti kitų aktyvų, t.y. turto, teikiančio pajamas ar kitokią naudą. Fizinių ir juridinių asmenų norą turėti dalį aktyvų pinigų forma lemia kelios priežastys: pinigai reikalingi sandoriams vykdyti (sumokėti už prekes bei paslaugas), apsidrausti (turėti pinigų nenumatytiems atvejams, pvz., susirgus, įmonėms – nuo galimų piniginių įplaukų netolygumo) bei taupyti (įsigyjant obligacijas, akcijas, padedant į banką, paliekant grynais). Kaip bus paskirstyti taupyti skirti pinigai, priklausys nuo aktyvų palūkanų ir dividendų normos – kuo jie didesni, tuo subjektai bus linkę daugiau įsigyti aktyvų ir mažiau pasilikti pinigų, ir atvirkščiai. Taigi pinigų paklausa susideda iš dviejų daliu: 1) sandorių pinigų paklausos, į kurią įtraukiama ir apsidraudimo pinigų paklausa ir 2) grynųjų pinigų paklausos. Sandorių pinigų paklausa priklauso nuo BNP apimties ir kainų lygio. Padidėjus BNP, o kartu ir nacionalinėms pajamoms, padidėja sandorių skaičius bei pinigų paklausa. Grynųjų pinigų paklausa susijusi su palūkanų ir dividendų normomis atvirkštine priklausomybe. Esant didelei jų normai tikslinga įsigyti daugiau šių aktyvų (akcijų ir obligacijų). Todėl grynųjų pinigų dalis aktyvų struktūroje mažės, kartu mažės ir jų paklausa. Ir atvirkščiai, kai palūkanų ir dividendų norma maža, žmonės mažai ką praras laikydami grynuosius pinigus. Taigi grynųjų pinigų paklausa didėja mažėjant palūkanų ir dividendų normai. Pinigų, kaip aktyvų, paklausa parodo, kaip taupyti skirti pinigai paskirstomi tarp aktyvų, teikiančių pajamas (akcijų ir obligacijų), ir likvidžių aktyvų, t.y. grynųjų pinigų.Bendroji pinigų paklausa nustatoma sumuojant sandorių pinigų paklausą ir grynųjų pinigų, kaip aktyvų, paklausą. Ji yra tiesiogiai proporcinga visuminėms pajamoms bei kainų lygiui ir atvirkščiai proporcinga palūkanų normai.Pinigų pasiūlaKiekvienu momentu tautos ūkiui reikia tam tikro, kiekybiškai apibrėžto pinigų kiekio. Pinigai, konkrečiu momentu esantys ekonomikoje, yra pinigų pasiūla. Pinigųpasiūla gali būti suprantama siaurąja ir plačiąja prasme.
Pinigų pasiūla siaurąja prasme (M1) – tai grynųjų pinigų (banknotų, monetų) ir pinigų čekiniuose indėliuose (einamosiose sąskaitose) suma. Čia įeina visa tai, kas tiesiogiai naudojama kaip mainų priemonė. Pinigų pasiūla plačiąja prasme (M2) – tai grynųjų pinigų, pinigų čekiniuose indėliuose bei pinigų taupomosiose sąskaitose (trumpalaikiuose ir ilgalaikiuose terminuotuose, taupomuosiuose ir kt. indėliuose nacionaline valiuta ir indėlius užsienio valiutomis) suma. Pinigų pasiūlą kuria visa šalies bankų sistema, o reguliuoja šalies centrinis bankas. Visos pinigų sistemos pagrindas yra grynieji pinigaiPinigų rinkos pusiausvyra susidaro, kai pinigų paklausos kiekis lygus pinigų pasiūlai. Pinigų rinkos pusiausvyra nustato ir pinigų kainą, t.y. pusiausvyros palūkanų normą. Palūkanos – tai ta kaina, kuri mokama už naudojimąsi pinigais. Pinigų rinkos pusiausvyra kis kintant pinigų pasiūlai arba paklausai. Šalies centriniam bankui sumažinus grynųjų pinigų kiekį, sumažės jų pasiūla ir padidės palūkanų norma ir atvirkščiai. Pinigų paklausą gali keisti BNP apimtis arba kainų kitimas. Padidėjus BNP padidės ir pinigų paklausa, nes daugiau pinigų reikės sandoriams, padidės ir palūkanos. Nacionalinio produkto apimties mažėjimas mažins pinigų paklausą ir palūkanų normą.Pinigų pasiūlos reguliavimasCentrinis bankas pinigų pasiūlą gali reguliuoti naudodamas tris pagrindines priemones: rezervų reglamentavimą, atviros rinkos operacijas ir diskonto normą.Rezervų reglamentavimas. Bankų privalomi rezervai formuojami kaip šių bankų indėliai centriniame banke. Centriniam bankui sumažinus privalomų rezervų normą komerciniai bankai mažesnę indėlių dalį gali laikyti centriniame banke, o didesnę jų dalį naudoti paskoloms ir taip išplėsti pinigų pasiūlą. Centriniam bankui padidinus privalomų rezervų normas komerciniai bankai didesnę indėlių dalį privalo laikyti centrinio banko sąskaitose, todėl iš apyvartos išimama dalis pinigų ir pinigų pasiūla mažėja. Taip mažinant privalomuosius bankų rezervus daugėja pinigų ir atvirkščiai.Atviros rinkos operacijos. Tai vertybinių popierių (pvz., obligacijų) pirkimas ir pardavimas antrinėje vertybinių popierių rinkoje. Prireikus didinti pinigų pasiūlą, centrinis bankas ima pirkti vertybinius popierius. Komerciniai bankai visada nemažą aktyvų dalį turi palūkanas teikiančių vertybinių popierių pavidalu. Pinigai, kuriuos komerciniai bankai gauna už vertybinius popierius, padidina jų perteklinius rezervus. Pastaruosius padidina ir piliečiai, pervedę į komercinius bankus pinigus, gautus už parduotus vertybinius popierius. Bankai, naudodami perteklinius rezervus paskoloms teikti, didina pinigų pasiūlą. Ir atvirkščiai, kai reikia mažinti pinigų pasiūlą, centrinis bankas parduoda vertybinius popierius. Komerciniai bankai, pirkdami juos, mažina savo atliekamus rezervus ir taip siaurina paskolų teikimo galimybę. Kita vertus, pertekliniai rezervai mažėja ir piliečiams išimant iš bankų pinigus, reikalingus vertybinius popieriams pirkti. Visa tai sukelia pinigų pasiūlos mažėjimą.Diskonto norma. Centrinis bankas gali teikti paskolas komerciniams bankams veikdamas kaip „bankų bankas“. Palūkanų norma už tokias paskolas vadinama diskonto norma. Centrinio banko paskolas komerciniai bankai paprastai naudoja siekdami padidinti savo rezervus iki reikiamos normos, jei jų rezervai išsenka netikėtai atsiėmus indėlius ar kt. Tokios paskolos (diskontai) didina bankų rezervus ir taip leidžia jiems plėsti pinigų pasiūlą. Keičiant diskonto normą galima tam tikru mastu reguliuoti pinigų pasiūlą. Jei ji didėja, tai skolinamasi mažiau, mažėja ir pinigų pasiūla, ir atvirkščiai.Komercinių bankų galimybės keisti pinigų pasiūlos apimtįNors tik centriniam bankui pavesta reguliuoti pinigų pasiūlą rinkoje, tačiau dėl specifinės veiklos ir dėl indėlių privalomojo rezervo principo veikimo, komerciniai bankai taip pat gali keisti pinigų pasiūlą. Tą galimybę lemia trys veiksniai:1. Privalomų rezervų normos dydis.2. Turimų perteklinių indelių dydis.3. Komercinių bankų siekimas gauti maks pelną.
Tai atsitinka tada, kada bankas sukaupias būtinąjį rezevą sukaupia dar pinigų ir juo paskolina klientui ne grynųjų pinigų forma, o čekiu, vėliau tą čekį klientas nuneša į kitą banką ir tas bankas nu tos sumos padeda būtinajį rezervą. Ir taip kiekviena tokia paskola reiškia tikrą pinigų pasiūlos padidėjimą. Šis procesas reiškia, kad pinigų pasiūla rinkoje pasikeičia tiek kartų. Monetarinė politikaPinigų politika (Monetary Policy) – valstybės rengiamų ir vykdomų priemonių bei veiksnių visuma, reguliuojant ekonominius procesus pinigų kiekio ir palūkanų kontrolės būdu. Pagrindinis monetarinės politikos tikslas yra skatinti nacionalinio produkto gamybą, mažinti nedarbą arba stabdyti nedarbo ir infliacijos augimą. Kiekvienu konkrečiu periodu šiuos tikslus formuluoja vyriausybė. Tiesiogiai monetarinę politiką realizuoja šalies CB (centrinis bankas). Taigi monetarinė politika įgyvendinama reguliuojant pinigų pasiūlą. Pagrindiniai monetarinės politikos turinio bruožai yra:1. Jei ekonomika veikia ne visiškai panaudodama darbo išteklius (yra gana aukštas nedarbas, vadinasi yra recesinis tarpsnis), didinant pinigų pasiūlą pasiekiamas gamybos apimties augimas. Šiuo tikslu CB ir vyriausybė vykdo vadinamąją “lengvų” (t.y. lengvai prieinamų) pinigų taktiką, skatindama palūkanų normos kritimą ir investicinės veiklos pagyvėjimą. Tai vadinama ekspansine (ekspansija – plėtimas) monetarine politika2. Artėjant prie visiško užimtumo, pinigų pasiūlos didinimas skatina ne tik nacionalinio produkto augimą, bet ir kainų kilimą. Tokiu atveju ima grėsti ūkio “perkaitimas” su sparčia infliacija. Tada pereinama (dažniausiai pereinama) prie pinigų politikos priemonių, kurios išreiškia “varžančią” (restrikcinę) monetarinę politiką. Šiuo atveju kredito sąlygos tampa sunkesnės, dalis investicijų atpuola ir gamybos infliacinis tarpsnis palengva silpnėja, ekonomika ima veikti savo potencialių galimybių ribose. Išskyrus ypatingus atvejus, monetarinė politika beveik visada turi “grumtis” su dilema: kaip pinigų pasiūlos reguliavimu skatinti didesnį užimtumą, kartu nesukeliant spartaus kainų lygio augimo. Ir taip monetarinės politikos dilemos esmė:Pinigų pasiūlos didinimas normaliomis sąlygomis mažina palūkanų normą, o pinigų pasiūlos mažinimas didina ją. Atrodytų, kad šios dilemos nėra, svarbu tik tiksliai apskaičiuoti CB intervenciją į pinigų rinką, kad numatomas pinigų pasiūlos padidinimas sąlygotų reikiamą ar priimtiną palūkanų normos pakilimą; arba siekiamam pastarosios (palūkanų normos) poslinkiui numatyti reikiamą pinigų pasiūlos pakeitimą.Tačiau, problema yra ta, kad norima pinigų pasiūla gali sąlygoti nepriimtiną palūkanų normą arba norima palūkanų norma bus pasiekta tik suformuojant nepageidautiną pinigų pasiūlos dydį. Išvada: Kai pinigų paklausa išauga, CB turi susitaikyti 1)arba su palūkanų normos kilimu; 2) arba su pinigų kiekio padidėjimu; 3) arba su abiem reiškiniais iš karto. CB gali kontroliuoti ir reguliuoti pinigų pasiūlą arba palūkanų normą, bet negali reguliuoti jų abiejų kartu.Teoriniame lygmenyje tevyksta diskusija, kurio tikslo CB turi pirmiausia laikytis: kontroliuoti ir reguliuoti pinigų pasiūlą ar palūkanų normą?Galima išskirti dvi teorines kryptis, kurios reiškiasi šiuolaikinėje ekonomikos teorijoje: tai keinsistų ir monetaristų. Keinsistai prioritetus teikia palūkanų normos reguliavimui. Monetaristai – pinigų kiekio reguliavimui.Bet kuriuo atveju, monetarinės politikos efektas pasiekiamas ne iš karto. Tam reikalingas laikas. Laikas, reikalingas nuo sprendimo priėmimo iki jo rezultato, vadinamas realizavimo lagu. Tai labai komplikuoja monetarinės politikos realizavimą. Kyla noras ją keisti nesulaukus rezultatų.Klasikinis ir keinsistinis požiūris į pinigų politikos efektyvumąKeinsistinės krypties atstovai teigia, kad laisvosios rinkos sistema yra nestabili, o šio nestabilumo priežastis – visuminės paklausos nepastovumas. Todėl valstybės ekonominė politika turi kompensuoti rinkos trūkumus. Svarbiausias valstybės įrankis – fiskalinės politikos priemonės, tiesiogiai veikiančios visuminę paklausą, kai, jų nuomone, pinigų politika yra ne itin efektyvi.
Klasikinės kryptie atstovai teigia, jog rinkos ekonomikos vidiniai reguliavimosi veiksniai yra pakankami ir ekonomika pati savaime yra stabili. Tačiau pinigai daro didelį poveikį visuminei paklausai, todėl nereguliarus ir neadekvatus valstybės kišimasis į ekonomiką pinigų politikos svertais ir yra pagrindinis jos nestabilumo veiksnys.Pinigų politikos priemonių plėtraKadangi vienas iš pagrindinių Lietuvos banko veiklos akcentų yra automatiškos pinigų politikos pakeitimas labiau diskretiška, kiek tai leidžia fiksuotas lito kursas, pinigų politikos priemonių tobulinimui praėjusiais metais buvo skiriamas didžiausias dėmesys. Būtina pažymėti, jog visuotinai tinkamos pinigų politikos priemonių naudojimo koncepcijos nėra sukurta, todėl kiekvieną Lietuvos banko sprendimą šioje srityje lydi kūrybiniai ginčai, kurie įgavo institucionalizuotą formą, kai 1998 m. pradžioje buvo įkurtas Pinigų rinkos komitetas. Šiame komitete yra atstovaujami trys Lietuvos banko departamentai, todėl yra sudarytos sąlygos atsižvelgti į įvairius vieno ar kito klausimo aspektus. Per neilgą savo veiklos laikotarpį Pinigų rinkos komitetas daugiausia užsiėmė atvirosios rinkos operacijų (ARO) strategija ir praktiniu taikymu.Svarbiausias pinigų politikos tikslas – palaikyti Lietuvos Respublikos kainų stabilumą. Fiksuotas kursas tokioje mažoje ir atviroje šalyje kaip Lietuva, leidžia pasiekti santykinį kainų stabilumą ilguoju laikotarpiu, sudarant neinfliacines sąlygas ekonomikai augti. Priimti sprendimai dėl lito susiejimo su euru ne tik leis pasiekti infliaciją, artimą Ekonominei ir pinigų sąjungai, bet ir spartins integraciją ir konvergenciją su Europos Sąjunga.Lietuvos banko pinigų politiką ir jos priemonių naudojimą lemia fiksuoto lito kurso režimas ir Lietuvos banko neribotu mastu atliekamas litų keitimas į bazinę valiutą ir bazinės valiutos į litus bei Lietuvos banko įsipareigojimų litais visiško padengimo Lietuvos banko laikomomis aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis principas.Lietuvos banko pinigų politikos strategiją, jos principus, tarp jų pinigų politikos priemonių naudojimą, nusako Lietuvos banko 1999 metais liepos 1 dieną priimtos Lietuvos banko „Pinigų politikos priemonių taikymo kryptys“.Šiuolaikinė bankų sistemaKiekvienos šalies šiuolaikinę bankų sistemą sudaro: – Centrinis bankas. – komerciniai bankai, – kitos kredito operacijas vykdančios finansinės institucijos.Centrinio banko funkcijos : -atsako už pinigų kiekio kontrolę šalyje, – spausdina popierinę valiutą, – veikia kaip “bankų bankas”. Jame laiko savo indėlius komerciniai bankai. Iš čia jie gali ir pasiskolinti. – prižiūri ir inspektuoja komercinius bankus, – veikia kaip valstybinis vyriausybinis bankas, kur Vyriausybė laiko dalį savo indėlių; vadovauja vyriausybės išleidžiamų vertybinių popierių pardavimui ir jų apmokėjimui. Valstybinis bankas taip pat veikia vyriausybės vardu , kai perka ir parduoda užsienio valiutą. – saugo ir valdo valstybės užsienio valiutos bei aukso atsargas. Lietuvos Respublikos centrinio banko funkcijas atlieka Lietuvos bankas. Pagrindinis jo uždavinys- ne siekti didesnio pelno, o formuoti ir įgyvendinti pinigų politiką. Komerciniai bankai atlieka dvi pagrindines funkcijas : – priima indėlius ir atidaro bei tvarko jų sąskaitas; – išduoda paskolas verslininkams bei individualiems asmenims. Dalį indėlių komerciniai bankai naudoja finansinėms investicijoms, pvz., vertybiniams popieriams (obligacijoms ir trumpalaikiams vertybiniams popieriams, kuriuos išleidžia vyriausybė), pirkti. Kitos indėlius priimančios finansinės institucijos – taupomieji bankai , holdinginės kompanijos, hipotekos bendrovės, kredito sąjungos ir kt.. Banko, kaip verslo įmonės ypatybė yra ta, kad jis operuoja beveik vien svetimomis, skolintomis lėšomis. Didžioji pasyvų (pasyvas – vertė, kurią bankas kam nors skolingas; aktyvas – vertė, kuri priklauso bankui) dalis turi būti išmokama pagal pirmą pareikalavimą. Vadinasi viso deponuoto kapitalo bankas paskolinti negali, jis privalo turėti rezervą. Rezervas yra tam tikra dalis banke laikomų lėšų. Visa šiuolaikinė bankininkystė pagrįsta dalinio rezervo principu. Tai rezervai, kuriuos indėlius priimančios bei išmokančios bankinės institucijos privalo laikyti nustatyta tvarka tam, kad galėtų vykdyti savo teisėtus finansinius įsipareigojimus. Anksčiau rezervo dydį nustatydavo pats bankas, dabar jį centralizuotai nustato centrinis bankas. Todėl jis vadinamas privalomuoju rezervu. Būtinąjį rezervą gali sudaryti grynieji pinigai arba indėliai Centriniame banke. Dalinio rezervo principas garantuoja indėlininkų lėšų saugumą ir padeda reguliuoti pinigų pasiūlą. Jis realizuojamas įstatymu nustatant būtiną rezervą kaip procentinį banko depozitų kiekįCentrinio banko pinigų politika ir jos priemonėsCB skiriasi nuo komercinio banko. Kaip taisyklė – tai valstybinis bankas. CB nėra pelno siekianti organizacija. Jo tikslas – rūpintis visa ekonomika, užkirsti kelią komercinių bankų bankrotams.CB atsakingas už pinigų pasiūlos kontrolę, valstybės deficito (skolos) aptarnavimą.Seniausiais pasaulyje (1634m.) CB – Anglijos bankas. JAV CB, kuris vadinamas Federaline rezervų sistema, įkurtas 1913m.Gera CB sukurta tvarka, instrumentų saugiklių sistema yra viešosios gėrybės, nes jie teikia išsklaidytą naudą.CB užima ypatingą vietą valdžios sistemoje. Bankas nepriklauso nė vienai iš valstybės valdžių, jis yra savarankiškas, o taip yra dėl kelių priežasčių. Pirmiausia stengiamasi, kad CB nepriklausytų nuo vyriausybės ar politinės valdžios, nes kitaip būtų pavojus, kad politinė valdžia, siekdama politinių tikslų, ieško populiarių sprendimų, kurie ilgalaikės ekonominės perspektyvos požiūriu gali būti žalingi. Pinigų politika, tai centrinio banko vykdomų priemonių, reguliuojančių pinigų pasiūlą arba palūkanų normą, visuma siekiant įgyvendinti nustatytus ekonominius tikslus. Pagrindiniai monetarinės politikos tikslai yra skatinti nacionalinio produkto gamybą, užkirsti kelią nedarbo augimui ir infliacijai. Tie patys tikslai keliami ir vyriausybės fiskalinei politikai. Skirtumas tas, kad fiskalinė politika įgyvendinama mokestinėmis priemonėmis bei formuojant valstybės biudžeto išlaidas ir pajamas, monetarinė politika – reguliuojant pinigų pasiūlą. Monetarinės politikos turinys: kai ekonomika išgyvena nuosmukį ir yra didelis nedarbas, iškyla būtinybė skatinti gamybos plėtrą. Šiuo atveju pinigų pasiūlos plėtimas didins visuminę paklausą, kuri savo ruožtu skatins nacionalinio produkto didėjimą. Tokia pinigų politika, vadinama skatinamąja, gali padėti ekonomikai išbristi iš nuosmukio. Kai BNP didėja pernelyg sparčiai ir iškyla ekonomikos „perkaitimo“, t.y. infliacijos, grėsmė, tikslinga vykdyti varžomąją pinigų politiką ribojant pinigų pasiūlos didėjimą. Sumažėjusi pinigų pasiūla mažins visuminę paklausą ribodama pernelyg spartų BNP didėjimą. Gamybos ribojimas mažins ir infliacinį kainų lygį. Visas laukiamas monetarinės politikos priemonių efektas pasiekiamas tik po gana ilgo laiko. Laiko tarpas nuo sprendimo priėmimo iki jo realizavimo vadinamas realizavimo lagu.Lietuvos banko pinigų politikaLietuvos Respublikoje veikiantis vadinamasis valiutų valdybos modelis ir LR lito patikimumo įstatymas apriboja Lietuvos banko galimybes reguliuoti pinigų pasiūlą klasikiniais centrinio banko metodais. Lietuvos bankas privalo garantuoti, kad bendras išleidžiamų į apyvartą litų kiekis bet kuriuo metu neviršytų Lietuvos banko laikomų aukso atsargų ir konvertuojamos užsienio valiutos rezervo vertės, apskaičiuotos pagal bazinę valiutą. Lietuvos bankas gali keisti bendrą litų kiekį apyvartoje tik atitinkamai keisdamas aukso atsargas ir keičiamos užsienio valiutos rezervą. Tai reiškia, jog Lietuvos banke yra apribota lito emisijos galimybė. Oficialų lito kursą nustato Lietuvos bankas pasirinktos bazinės valiutos (dabar euro) atžvilgiu.Privalomosios atsargosPrivalomosios atsargos. Tai yra seniausiai, nuo 1991 m. naudojama Lietuvos banko pinigų politikos priemonė. Per visą jos egzistavimo laiką Lietuvos bankas laikėsi vienodos, nediferencijuotos privalomųjų atsargų normos politikos, nors normos dydis bei privalomųjų atsargų apskaičiavimo bazė buvo keičiama gana dažnai. Šiuo metu taikoma 10 procentų privalomųjų atsargų norma, kuri skaičiuojama nuo banko įsipareigojimų litais ir užsienio valiuta. Privalomosios atsargos nuo komercinio banko įsipareigojimų litais laikomos litais jo korespondentinėje sąskaitoje Lietuvos banke (reikalaujama išlaikyti lėšų vidurkį per mėnesį), tuo tarpu atsargos nuo įsipareigojimų užsienio valiuta laikomos Eurais arba JAV doleriais specialiose Lietuvos banko sąskaitose (atsargos papildomos arba sumažinamos kiekvieno kontroliuojamojo laikotarpio pradžioje). Lėšos bankų kasose į privalomąsias atsargas nėra įtraukiamos. Lietuvos bankas kompensacijų už privalomąsias atsargas bankams nemoka.Atlikus Lietuvos palyginimus su kitomis Europos valstybėmis, paaiškėja, jog Lietuvos banko taikoma privalomųjų atsargų norma yra didesnė nei daugelyje Vakarų Europos valstybių, tačiau ji nėra išskirtinė Rytų ir Vidurio Europos valstybių kontekste. Tokio sprendimo galimybę greičiau reikėtų sieti su Lietuvos bankų veiklos aplinkos rizikos mažėjimu arba jų patiriamos tarptautinės konkurencijos aštrėjimu pirmiausia iš pusės tų valstybių, kurios taiko mažesnius privalomųjų atsargų reikalavimus.
Atvirkščiai, nuvertėjusių gyventojų indėlių kompensavimo mąstai ir jo sukeliami makroekonominiai padariniai verčia apsvarstyti privalomųjų atsargų normos arba jų apskaičiavimo bazės padidinimo galimybę. Privalomųjų atsargų politikos sugriežtinimas būtų natūrali centrinio banko reakcija, kuria siekiama sterilizuoti likvidumo perteklių bankų sistemoje. Kita vertus, ji turėtų vienodą arba panašų poveikį visiems bankams, nepriklausomai nuo to, kaip likvidumo perteklius tarp jų pasiskirstytų, kas galėtų neigiamai atsiliepti kai kuriems mažesniems bankams. Todėl diskutuoti dėl privalomųjų atsargų padidinimo, tikslinga tik tada, kai būtų išsemtos kitų pinigų politikos priemonių galimybės.
Privalomosios atsargos, kai už jų laikymą netaikomos kompensacijos, tampa savotišku mokesčiu bankams, todėl pasigirsta nuomonių, kad Lietuvos bankui vertėtų už jas mokėti bent minimalaus dydžio palūkanas. Pasak jų, tai pakeltų mūsų bankų konkurentingumo lygį, sumažintų priimamų indėlių ir teikiamų paskolų palūkanų maržą. Kaip pavyzdys pateikiamas Europos centrinis bankas, kuris už privalomųjų atsargų laikymą moka pagrindinėse refinansavimo operacijose taikomą palūkanų normą.Lietuvos banko pinigų politikos tikslaiPagrindinis Lietuvos banko tikslas – siekti Lietuvos Respublikos pinigų stabilumo. Lietuvos bankas siūlys priimti Lietuvos banko įstatymo pataisas, įgyvendinančias Europos Sąjungos valstybių centriniams bankams keliamus reikalavimus, ir patikslinti pagrindinį tikslą, suvienodinant jį su Europos centrinių bankų sistemos narių pagrindiniu tikslu – kainų stabilumu. Lietuvos bankas pagrindinio tikslo siekia įstatymų nustatyta tvarka pasirinkdamas bazinę valiutą (valiutas) ir išlaikydamas fiksuotą lito kursą. Fiksuoto kurso sąlygomis bendrą palūkanų lygį lemia fundamentalūs ir nefundamentalūs veiksniai. Prie fundamentalių veiksnių priskiriami: 1.mokėjimų balanso būklė; 2.bendroji ekonomikos konjunktūra (bendrojo vidaus produkto, infliacijos ir nedarbo dinamika bei prognozės); 3.šalies rizika; 4.bazinės valiutos (valiutų) palūkanų lygis ir jo kitimo tendencijos; 5.tarptautinių finansų rinkų tendencijos, darančios įtaką investicijų į kylančias rinkas, kurioms priklauso ir Lietuva, srautams; 6.kiti veiksniai, kurie lemia ekonomikos pusiausvyrą ar jos atkūrimą ir kurių dėl šios priežasties neįmanoma ir netikslinga atsverti pinigų politikos priemonėmis. Nefundamentaliais veiksniais laikytini veiksniai, sukeliantys laikinus finansų rinkos nukrypimus nuo pusiausvyros (pavyzdžiui, stambūs pavieniai lėšų pervedimai į bankų sistemą vykdant Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatymą, Valstybės iždo sąskaitos perkėlimas į Lietuvos banką, pavieniai dideli finansiniai sandoriai, stambių užsienio paskolų gavimas arba grąžinimas ir kt.). Lietuvos bankas pinigų politikos priemonėmis riboja nefundamentalių veiksnių poveikį Lietuvos finansų rinkai, padėdamas išlaikyti arba greičiau pasiekti fundamentalių veiksnių lemiamą pusiausvyrą. Kiti Lietuvos banko pinigų politikos tikslai: 1.skatinti Lietuvos finansų rinkos plėtrą; 2.spartinti Lietuvos integraciją ir konvergenciją su Europos Sąjunga derinant pinigų politikos priemones su Europos centrinio banko reikalavimais; 3.užtikrinti, kad visi Lietuvos banko įsipareigojimai litais bus padengti Lietuvos banko laikomomis aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis, atėmus įsipareigojimus užsienio valiuta.Lietuvos bankasTikslas:Lietuvos banko pagrindinis tikslas yra palaikyti kainų stabilumą. Siekdamas šio tikslo Lietuvos bankas yra nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei kitų valstybės įstaigų
Funkcijos• vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją (leidžia Lietuvos Litą) • formuoja ir vykdo pinigų politiką • nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą • valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja • atlieka valstybės iždo agento funkcijas • išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir leidimus užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių bei atstovybių steigimui, prižiūri jų veiklą ir nustato jų finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką • kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos dalyviams • renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą
• nustato Lietuvos Respublikos kredito įstaigų skyrių, veikiančių Lietuvos Respublikoje, finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką • skatina patvarų ir veiksmingą mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų veikimą LitasLitas (Lt) – oficialus Lietuvos pinigas, naudojamas nuo 1993 m. birželio 25 d. Litas taip pat naudotas ir tarpukario metais (1922-1940). Leidžia Lietuvos Bankas.Tarptautinis kodas – LTL.
IstorijaLitas pirmą kartą pradėjus naudoti nepriklausomoje Lietuvoje nuo 1922 m. spalio 2 d. Litas pakeitė apyvartoje cirkuliavusius rublius ir Pirmojo pasaulinio karo metu įvestas markes. Įvedant lito kursas su doleriu buvo 10:1. 1940 metais okupavus Lietuvą, litas buvo pakeistas rubliu.Atkūrus nepriklausomybę 1991 metais, litas įvestas po dvejų metų: 1993 m. birželio 25 d.
VertėNuo 1994 m. balandžio 1 d. iki 2002 m. vasario 1 d. litas buvo susietas su JAV doleriu santykiu 4 prie 1.2002 m. vasario 2 d. litas persietas prie euro tuo metu galiojusiu santykiu – 3,4528 lito už vieną eurą, šis susiejimas turėtų išlikti iki lito pakeitimo euru, kuris planuojamas 2007 metaisĮvairovėLitas padalintas į 100 centų. Visose litų bei centų monetose priekinėje pusėje – nominalas, o kitoje pusėje – valstybinis herbas.Monetų yra 9 nominalai:
• 1 centas • 2 centai • 5 centai • 10 centų • 20 centų • 50 centų • 1 litas • 2 litai • 5 litai Popierinių pinigų yra 6 nominalai:
10 litų 20 litų 50 litų 100 litų
200 litų
Taip pat buvo naudojami 1 lito, 2 bei 5 litų popieriniai nominalai.Išvados1. Jau nuo 1993 m., kai buvo įvesta nacionalinė valiuta litas, Lietuvos bankas laikosi koncepcijos – prisidėti prie stabilios ir dinamiškos ekonomikos plėtojimo, sukuriant svarbiausią jos prielaidą – pinigų stabilumą, kuris suvokiamas kaip kainų ir valiutos kurso stabilumas pasirinktos bazinės valiutos (valiutų) atžvilgiu. Lietuvos bankas taip pat pajėgus skatinti pinigų rinkos plėtrą ir didinti jos atsparumą įvairiems šokams, nepažeisdamas savo pagrindinio tikslo. Tariamas aktyvizmas ir manipuliavimas valiutos kursu mažoje ir atviroje šalyje gali pabloginti ekonominę situaciją ar net sukelti krizę. Pasirinkus pinigų politikos strategiją, orientuotą į pinigų stabilumą, daugiau atsakomybės šalinant makroekonominius disbalansus tenka fiskalinei ir pajamų politikai.
Bet kuriuo atveju, tiriant pinigų politikos aplinką ir ieškant jos tobulinimo būdų, negalima atsisieti nuo problemų realiame ir finansų sektoriuje.
2. Fiksuoto lito kurso režimo egzistavimas apibrėžia Lietuvos banko pinigų politikos priemonių taikymo ribas. Nors įgyvendindamas Pinigų politikos programą 1997-1999 m. Lietuvos bankas pradėjo naudoti daugelį Europos centrinio banko rekomenduojamų priemonių (atvirosios rinkos operacijas, nuolatines skolinimo(si) galimybes ir pan.), jis negali vienašališkai formuoti palūkanų lygio, kurį pirmiausia lemia bazinės valiutos palūkanų lygis ir šalies rizikos priedas.
3. Lietuvos banko pinigų politikos priemonės skirtos šiems uždaviniams atlikti: riboti nefundamentalių veiksnių sukeliamus palūkanų lygio ir likvidumo svyravimus; palaikyti bankų sistemos likvidumą ir atsiskaitymų stabilumą; padėti išvengti staigaus oficialiųjų atsargų sumažėjimo, galinčio destabilizuoti pinigų sistemą, skatinti pinigų rinkos plėtrą.
4. Privalomosios atsargos yra seniausiai Lietuvos banko taikoma pinigų politikos priemonė, tačiau pastaraisiais metais ji vis labiau praranda reikšmę kaip aktyvaus reguliavimo instrumentas. Nors privalomųjų atsargų norma Lietuvoje yra didesnė nei Vakarų Europos valstybėse, jos negalima mažinti mechaniškai. Tokio sprendimo galimybę greičiau reikėtų sieti su Lietuvos bankų veiklos aplinkos rizikos mažėjimu bei jų patiriamos tarptautinės konkurencijos aštrėjimu..
5. Centrinio banko nustatytos nuolatinių skolinimo galimybės skirtos sušvelninti trumpalaikiams bankų sistemos arba atskirų bankų likvidumo sukrėtimams. Tačiau nuolatinės galimybės neturėtų užgožti tarpbankinės rinkos plėtros, todėl vertėtų nustatyti ne itin patrauklias jų palūkanų normas. Kadangi fiksuoto lito kurso sąlygomis Lietuvos bankas negali visiškai savarankiškai formuoti pinigų rinkos palūkanų lygio, nustatydamas nuolatinių galimybių palūkanų normas, jis turi būti pasirengęs operatyviai jas pakoreguoti, atsižvelgdamas į rinkos situaciją.
Naudota literatūra
1. www.lrinka.lt/Leidinys/monetarine.politika.phtml – 9k
2. www.lb.ltNoreciau darbo “Lietuvos mokesčių sistema” (ekonomika) 1. Įvadas Šalies mokesčių sistemą dabar sudaro daugiau kaip 20 mokesčių (įmokų, rinkliavų). Kaip ir kitose daugiau ar mažiau išsivysčiusiose šalyse, tai pajamų ir pelno, socialinio draudimo, turto, vidaus prekių ir paslaugų, tarptautinės prekybos ir sandorių bei kiti mokesčiai: tiesioginiai …