Lietuvos finansu sistema

TURINYS

ĮVADAS..............................3

1. Lietuvos finansų struktūra – institucinis aspektas................4

2. Lietuvos Respublikos biudžetas ..........................7

2.1. Lietuvos Respublikos biudžeto sandara.....................7

2.2. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto pajamos ir išlaidos.......8

3. Valstybinis kreditas..............................11

4.Valstybinis socialinio darudimo fondas Lietuvoje.................13

5. Lietuvos Respublikos mokesčių sistema....................14

5.1. Lietuvos Respublikos mokesčių klasifikacija pagal mokesčių objektus...16

6. Valstybės skola Lietuvoje..........................18
IŠVADOS..............................20
Literatūra..............................22

ĮVADAS

Gana ilgai vyravo nuomonė, kad finansų sektorius tėra ekonomikos plėtros atspin¬dys, ir jo paskirtis yra tarpininkauti ūkio subjektų taupymo ir investavimo poreikiams, perskirstyti lėšas tarp ekonominių veiklų. Tačiau pastaraisiais metais vis dažniau teigiama, kad stiprus finansų sektorius gali būti ne tik ekonomikos plėtros rezultatas, bet ir jos priežastis, taai yra daryti veiksmingą įtaką pačiam ūkio augimui.
Valstybės finansų sistema ir valdymas laikui bėgant keičiasi. Kai kurių šalių vadovai suformulavo labai aiškią valstybės finansų reformos strategiją ir sąžiningai jos laikėsi. Suverenumo, fiskalinės įtampos, regioninio bendradarbiavimo, globalizacijos ir naujosios informacinės technologijos pokyčiai radikaliai pakeitė aplinką, kurioje tvarkomi valstybės finansai. Valstybės finansų valdymas nuolat reformuojamas, kad neatsiliktų nuo greitai kintančios išorinės aplinkos.
Nuo to, kaip tvarkomi ir valdomi valstybės finansai, didele dalimi priklauso ir fiskaliniai rezultatai. Pagrindinės valstybės finansų problemos – įplaukų gavimas, išlaidų vaaldymas ir valstybės skola – labai panašios visame pasaulyje. Tačiau įvairiose šalyse šios funkcijos atliekamos ir valdomos skirtingai.
Taigi, šio darbo tikslas – remiantis įvairiais literatūros šaltiniais supažindinti su finansų sistema Lietuvoje.

1. LIETUVOS FINANSŲ STRUKTŪRA – INSTITUCINIS ASPEKTAS
Valstybės ekonominė bei socialinė raida yra glaudžiai susijusi su

u finansų sistema ir jos tobulumu. Finansų sistema daro poveikį ekonomikai, socialiniams bei kitiems poreikiams, kadangi ji padeda formuoti valstybės finansinius išteklius.
Nuo išteklių kiekio, formavimo bei panaudojimo būdo priklauso ūkio vystymasis, visuomeninių poreikių tenkinimas, valdžios ir valdymo įstaigų išlaikymas ir kita.
Priklausomai nuo to, kaip vykdoma finansų politika, nuo valstybinio turto apimties priklauso finansinių išteklių formavimo mastas, tai yra valstybės ekonominis pamatas.
Valstybės finansų sistemą sudaro visuma finansinių grandžių, kurių paskir¬tis aprūpinti valstybę piniginėmis lėšomis, būtinomis jai vykdant ekonomines, socialines ir politines funkcijas.
Remiantis daugeliu literatūros šaltinių, galima teigti, kad valstybės finansų ekonominis turinys yra nevienareikšmis; į valstybės finansų struktūrą įtraukiamos kelios savarankiškos grandys, kurių kiekviena atlieka spe¬cifinę funkciją.
Atlikus literatūros šaltinių analizę pastebėta, kad į valstybės finansų struktūrą įtraukiamos šios grandys:
1. Įvairių valstybės valdymo lygių biudžetai:
• federalinis &##8211; valstybės;
• federacijos subjektų – valstijų, žemių, sričių, regionų ir t.t.;
• vietiniai – savivaldybių.
2. Nebiudžetiniai fondai arba specialūs vyriausybiniai fondai.
3. Valstybinis kreditas.
4. Valstybinių įmonių finansai.
Lietuvos finansų sistemą sudaro dvi grandys:
2. Ūkio subjektų finansai (išteklių savininkų);
3. Valstybės finansai.
Įmonių finansų grandis apima finansinius ekonominius santykius, susijusius su įmonių finansinių išteklių sudarymu ir jų panaudojimu (žr. 1 pav.).
Įmonių finansai susiję su bendro nacionalinio produkto gamyba ir panaudojimu. Šiai grupei priklauso:
1. Valstybės (savivaldybių) įmonių ir organizacijų finansai;
2. Įmonių, ūkinių bendrijų, bendrovių, korporacijų finansai;
3. Nekomercinių organizacijų finansai;
4. Namų ūkio finansai.

1 pav. Ūkio subjektų finansai
Įmonių finansų grandis yra svarbi kaip kuriamoji gr

randis. Pagal Keinso koncepciją, nacionalines pajamas kuria visi visuomenės nariai. Kuo daugiau nacionalinių pajamų sukurs visuomenė, tuo didesnė jų dalis bus perskirstoma per finansų sistemos grandis ir dėl to bus sukurti didesni valstybės piniginiai fondai (finansiniai ištekliai).
Valstybės finansų grandis padeda perskirstyti nacionalines pajamas per įvairius mokesčius ir mokėjimus ir dalį šių pajamų sukaupti centralizuotuose valstybės fonduose (žr. 2 pav.).

2 pav. Valstybės finansai

Valstybės fondams priklauso:
1. Valstybės biudžetas;
2. Valstybinis socialinis draudimas;
3. Turto ir asmens draudimas;
4. Privalomasis sveikatos draudimo fondas;
5. Valstybės kreditas;
6. Specialūs valstybės fondai.
Valstybės biudžeto pagrindu sukuriamas pats didžiausias valstybės centralizuotų finansinių išteklių fondas, kuriame sukaupiama ir paskirstoma didžioji šalies nacionalinių pajamų dalis (per nustatytą mokesčių ir įmokų sistemą, kurias moka įmonės ir gyventojai). Šio fondo lėšos panaudojamos vadovaujantis vyriausybės patvirtintais norminiais aktais ar priimtais įstatymais. Valstybės biudžetas ir savivaldybių biudžetai sudaro nacionalinį biudžetą.
Per socialinio draudimo grandį sukuriamas valstybės socialinio draudimo fondas. Šio fondo sudarymo ir reguliavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos socialinio draudimo fondo įstatymas. Jo Sudarymo šaltinis -socialinio draudimo įmokos. Valstybinio socialinio draudimo fondo pajamos sudaromos iš darbdavių ir darbuotojų įmokų (atitinkamai 31 proc. ir 3 proc. nuo darbo užmokesčio sumos). Šio fondo lėšos panaudojamos materialinei paramai teikti darbuotojams nuolatinio arba laikino nedarbingumo atveju. Tai -senatvės ir invalidumo pensijos, nedarbingumo ir kitos pašalpos.
Per turto ir asmens draudimą sukuriamas turto ir asmens dr

raudimo fondas. Šio fondo sudarymo šaltinis – draudimo įmokos, kurias nustatyta tvarka perveda draudėjai už apdraustą turtą ar asmenį. Draudėjai gali būti įvairių tipų įmonės, įstaigos ir gyventojai.
Per valstybės kredito grandį sudaromas valstybės skolinamųjų išteklių fondas. Šio fondo sudarymo ištekliai – lėšos, gautos parduodant valstybės paskolų obligacijas gyventojams ar organizacijoms. Dar gali būti išleidžiami iždo vekseliai.
Su valstybės kreditu susijusi valstybės vidaus skola. Šio fondo lėšos panaudojamos valstybės išlaidoms padengti (jei nepakanka biudžeto lėšų).

2. LIETUVOS RESPUBLIKOS BIUDŽETAS
2.1. Lietuvos Respublikos biudžeto sandara

Lietuvos Respublikos biudže¬tas yra stambiausias centralizuotas piniginis fondas, kurio sudarymu ir panau¬dojimu rūpinasi ir už jį visiškai atsako Lietuvos vyriausybė. Tai yra svarbiausia grandis Lietuvos finansų sistemoje.
Biudžeto pagalba vyriausybė gali sukoncentruoti savo rankose didžiąją na¬cionalinių pajamų dalį, perskirstydama jas finansiniais metodais. Todėl biu¬džetas yra pagrindinė finansinė bazė numatytoms valstybės funkcijoms vykdy¬ti. Šioje finansų sistemos grandyje sukaupiamos, sukoncentruojamos didžiau¬sios Lietuvos Respublikos pajamos ir finansuojamos svarbiausios valstybės išlaidos, susiju¬sios su jos funkcijų vykdymu. Biudžete tarpusavyje susiejami pagrindiniai fi¬nansiniai elementai – mokesčiai, skolos ir išlaidos.
Biudžete sukauptų piniginių lėšų dėka valstybė įgyvendina savo pagrindi¬nes politines funkcijas ir uždavinius, kurie susiję su valstybės interesų gynimu tiek vidaus, tiek išorės atžvilgiu. Valstybės biudžetas taip pat panaudojamas valstybės ekonominiams procesams reguliuoti. Per biudžeto pajamų ir išlaidų mechanizmą valstybė daro įtaką visuomeninei gamybai, si

iekdama skatinti jos augimą, gyventojų užimtumą, palaikyti būtiną vartojimo ir realizacijos lygį.
Valstybės biudžetas glaudžiai susijęs ir su kitomis finansų sistemos grandi¬mis. Jis yra lyg koordinuojantis centras, galintis suteikti kitoms grandims būtiną finansinę pagalbą. Ta pagalba gali būti suteikta biudžeto subsidijų, kreditų, garantijų forma ir gali garantuoti daugiau mažiau normalų kitų finansinių gran¬džių finansavimą.
Lietuvos Respublikos biudžetinę sistemą sudaro:
• savarankiškas LR valstybės biudžetas;
• savarankiški vietos savivaldybių biudžetai.
Taigi, LR nacionali¬nį biudžetą sudaro LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų visuma
(žr. 3 pav.).

3 pav. Lietuvos Respublikos biudžeto sandara
Kaip teigiama Buckiūnienės O., V. Meidūno ir P. Puzinausko knygoje „Lietuvos finansų sitema“ Lietuvos Respublikos nacionalinį biudžetą nereikėtų painioti su konsoliduotu bendru šalies biudžetu, į konsoliduotą šalies biudžetą, arba bendrąjį šalies biu¬džetą, įtraukiami valstybės ir savivaldybių biudžetai, taip pat nebiudžetiniai fondai ir sąskaitos, kuriose laikomos valstybės lėšos.

2.2. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto pajamos ir išlaidos

Nacionalinio biudžeto pajamas sudaro visos valstybės biudžeto sukaupiamos lėšos, išskyrus skolintas lėšas. Valstybės biudžeto pajamos ir išlaidos gali būti tik piniginės lėšos.
Lietuvos Respublikos biudžetinėje sistemoje skirstoma bei perskirstoma na¬cionalinių pajamų dalis, kuri skiriama valstybės švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo bei socialinės šalpos, gamtos apsaugos programoms įgyvendinti, ūkiui plėtoti, valstybinės valdžios ir valstybės valdy¬mo įstaigoms išlaikyti, krašto apsaugai ir kitoms reikmėms. Vietos savivaldybių biudžetų lėšos skiriamos socialinėms, ekonominėms bei kitoms vietinės reikš¬mės programoms finansuoti ir savivaldybių įstaigoms išlaikyti.
Valstybės biudžete sudaromas Vyriausybės rezervas, kuris turi būti ne di¬desnis kaip 1 procentas patvirtintų valstybės biudžeto asignavimų (išlaidų) sumos. Konkretų Vyriausybės rezervo dydį kasmet nustato Seimas LR Valsty¬bės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstaty¬mu. Vyriausybės rezervo lėšos skirstomos Vyriausybės nutarimu. Vyriausybės rezervo lėšos naudojamos tik tokioms reikmėms, kurių negalima numatyti sudarant valstybės biudžeto finansinių rodiklių projek¬tą ir priimant Valstybės biudžeto finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą. Šios lėšos naudojamos stichinių nelaimių ir ekologinių katastrofų padariniams likviduoti bei kitoms reikmėms pagal Vyriausybės nu¬statytus prioritetus.
Mano nuomone labai svarbu paminėti, kad Europos Sąjunga nenustato biudžetinės sistemos modelio, kurį valstybės ES narės turėtų įdiegti, tačiau jos turi užtikrinti gerą finansinį Europos Sąjungos biudžeto išteklių ir išlaidų valdymą. Biudžetas turi būti tvarkomas taip, kad būtų galima efektyviai valdyti lėšas, einančias iš ES biudžeto ir į jį. Diegiant gerą finansų ir biudžeto valdymo praktiką, Lietuvoje nuo 2002 metų buvo vykdoma biudžetinės sistemos reforma. Ja siekiama pagerinti LR valstybės biudžeto planavimą ir biudžeto pro¬cedūras, patobulinti finansinių išteklių valdymą ir kontrolę, padidinti procesų viešumą ir skaidrumą. Nuo 2002 metų buvo reformuoti 23 nebiudžetiniai fondai: dalis jų buvo panaikinta, o kitus pra¬dėta perskirstyti per nacionalinį biudžetą. Nustatyta, kad visi Lietuvos Res¬publikoje surenkami mokesčiai, privalomos įmokos ir rinkliavos gali būti per¬skirstomi ir per nacionalinį biudžetą arba Valstybinį socialinio draudimo fondą, Privalomojo sveikatos draudimo fondą, Privatizavimo fondą, Valstybės įmo¬nės Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fondą. Kelių fon¬das kaip specialioji programa pradedama perskirstyti per nacionalinį biudže¬tą nuo 2002 m. sausio 1 d .
Į biudžeto programas buvo transformuojami šie fondai:
• Valstybinis sveikatos fondas,
• Eksporto skatinimo fondas,
• Energijos taupymo fondas,
• Kaimo rėmimo fondas,
• Smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo fondas,

Į specialias biudžeto pro¬gramas transformuojami šie fondai:
• Žemės reformos fondas,
• Valstybinis gamtos apsaugos fondas,
• Miško fondas,
• LR kelių fondas,
• Bendrasis paramos gyvena¬miesiems namams, butams statyti ar pirkti fondas.
Valstybės biudžeto vieningą pajamų ir išlaidų kla¬sifikaciją nustato LR Finansų ministerija. Lietuvos respublikos valstybės biudžeto pajamos ir išlaidos 2000 – 2007 metais pateikiamos 1 lentelėje.
Lietuvos Respublikos biudžeto pajamų grupavimo pagrindą sudaro eko¬nominė klasifikacija pagal pajamų šaltinius. LR valstybės biudžeto pajamas sudaro Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyti mokesčiai ir kitos įmokos į biudžetą.
Biudžeto asignavimai (išlaidos) naudojami valstybės funkcijoms bei asignavimų valdytojų programoms vykdyti. Lietuvos Respublikoje surenkami mokesčiai, privalomos įmokos, rinkliavos gali būti perskirstomi tik per nacionalinį biudžetą. Valstybinį socialinio draudimo fon¬dą, Privalomojo sveikatos draudimo fondą, Privatizavimo fondą. Valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fondą. Kelių fondas, kaip specialioji programa, pradėtas perskirstyti per nacionalinį biudžetą nuo 2002 m. sausio 1 d.
1 lentelė
Rodikliai 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007/01 2007/02
Pajamos 14.717,3 15.385,6 16.466,2 17.725,5 19.938,1 23.730,5 24.442,2 2.214,4 1.989,7
Mokesčiai 9.451,3 9.781,3 10.455,2 11.229,8 12.379,0 14.439,1 14.580,7 1.456,4 1.074,2

Pajamų ir pelno mokesčiai 3.835,2 3.784,6 3.869,8 4.515,4 5.428,9 6.461,1 1.478,9 604,4 727,9

Prekių ir paslaugų mokesčiai 5.260,7 5.613,7 6.180,9 6.301,0 6.598,8 7.703,5 1.783,7 52,9 65,7

Kiti mokesčiai 355,4 383,0 404,5 413,4 351,3 274,5 94,5 100,7 121,9
Socialinės įmokos 4.288,1 4.348,9 4.493,1 4.851,3 5.746,4 6.449,8 1.674,7 604,4 727,9
Dotacijos 0,0 175,2 301,3 388,8 560,0 704,7 143,6 52,9 65,7
Kitos pajamos 977,9 1.080,2 1.216,6 1.255,6 1.252,7 2.136,9 369,0 100,7 121,9

Turto pajamos 501,2 592,8 561,3 501,2 451,1 494,1 54,9 33,3 65,7

Pajamos už prekes ir paslaugas 265,9 485,3 574,3 638,9 703,0 1.172,7 246,8 52,6 76.4

Kitos pajamos 210,8 2,1 81,0 115,5 98,6 470,1 67,3 12,4 23,5
Išlaidos 16.187,5 15.966,7 16.261,2 17.277,4 19.514,0 22.502,4 22.046,7 1.546,3 2.197,9
Darbo užmokestis ir socialinis draudimas 4.586,8 4.605,2 4.767,5 4.990,2 5.542,7 7.151,0 1.641,5 159,4 303,5
Prekių ir paslaugų naudojimas 2.440,8 2.549,4 2.798,4 3.181,5 2.956,7 3.902,9 799,6 118,9 227,0
Pagrindinio kapitalo vartojimas 597,5 732,7 620,0 648,8 682,1 888,8 190,8 40,3 203,2
Palūkanos 796,0 784,0 718,5 722,0 626,0 600,8 157,6 36,9 42,9
Subsidijos 343,5 80,9 125,6 164,0 438,2 593,0 113,2 201,1 348,1
Dotacijos 0,0 20,4 2,6 2,5 332,2 547,1 185,5 963,5 1.032,5
Socialinės išmokos 6.667,8 6.869,4 6.855,5 7.171,0 7.795,0 7.495,5 1.948,4 963,5 1.032,5
Kitos išlaidos 755,1 324,7 373,1 397,4 1.141,1 1.323,3 313,2 26,2 40,7
Grynasis veiklos balansas -1.470,2 -581,1 205,0 448,1 424,1 1.228,1 2.395,5 668,1 -208,2
Grynasis nefinansinio turto pasikeitimas 367,0 422,2 880,6 1.137,1 1.348,3 1.547,4 2.383,2 35,8 71,6
Grynasis skolinimas (+)/skolinimasis (-) -1.837,2 -1.003,3 -675,6 -689,0 -924,2 -319,3 12.3 632,3 -279,8
Finansavimas 1.837,2 1.003,3 675,6 689,0 924,2 319,3 12.3 -632,3 279,8
Grynasis finansinio turto pasikeitimas -47,4 -197,6 358,0 -493,2 -656,4 352,8 63,2 -125,0 11,3

Vidaus -47,4 -197,6 358,0 -510,1 -702,2 334,0 63,2 -125,0 12,1

Užsienio 0,0 16,9 45,8 18,8 0,0 0,0 -0,8
Grynasis finansinių įsipareigojimų pasikeitimas 1.789,8 805,7 1.033,6 195,8 267,8 672,1 810,8 516,9 -154,8
Šaltinis: LR Finansų ministerija

3. VALSTYBINIS KREDITAS

Yaptinga vieta finansų sistemoje tenka kreditui. Priklausomai nuo kreditavimo pobudžio, to proceso dalyvių ir šaltinių, kreditas skirtomas į tam tikras rūšis: bankinį, valstybinį ir vartotojiška.
Bankinį kreditą teikia bankai ūkio subjektams ir gyventojams.
Valstybinis kreditas yra toks, skolinasi valstybė iš šalies ūkio subjektų, taip pat iš užsienio šalių kreditorių (bankų, kitų ūkio subjektų). Be privalomų įmokų į nacionalinį biudžetą ir kitus fondus, valstybės pajamos taip pat yra formuojamos skolinantis laikinai laisvas kitų subjektų lėšas. Tokiu būdu atsiranda valstybinio kredito santykiai kaip savarankiška finansinių santykių rūšis. Valstybinis kreditas – tai tokie finansiniai-ekonominiai santykiai, kai valstybė skolinasi kitų subjektų lėšas, siekdama padengti nuosavų lėšų trukumą ir reguliuoti nacionalinės valiutos apyvartą.
Valstybiniskreditas padeda įgyvendinti šiuos valstybės uždavinius:
1. kompensuojamas valstybės nuosavų pajamų trūkumas;
2. finansuojamos valstybės investicijos;
3. papildomos įmonių apyvartinės lėšos;
4. padengiamos išlaidos, susijusios su valstybės skolos aptarnavimu (paskolų grąžinimas, palūkanų mokėjimas).
Valstybinio kredito santykiams būdinga:
• valstybė tokiuose santukiuose yra skolininkas. Ji laikinai skolinasi lėšas iš kitų juridinių ir fininių asmenų, kurie vadinami valstybiniais kreditoriais;
• valstybė pati nustato skolinimosi sąlygas, terminus, paskolų naudojimo ir grąžinimo terminus;
• valstybės kreditoriai gali būti įvairūs subjektai, kurie gali laikinai paskolinti lėšų valstybei.
Pagal santykius su Lietuva valstybės kreditoriai gali būti: vidaus ir užsienio.
Vidaus kreditoriai – LR juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie skolina lėšas valstybei pagal paskolų sutartis ir kitus skolos dokumentus.
Užsienio kreditoriai: užsienio valstybės, tarptautinės finansinės organizacijos, užsienio bankai beik iti juridiniai ar fiziniai asmenys.
Valstybės imamos paskolos nėra užtikrinamos turtu. Pagal įstatymą LR turtas negali būti įkeistas užtikrinant LR skolos įsipareigojimus. Taip pat tokiai skolai padengti negalima naudoti LR aukso ir užsnienio valiutos atsargų. LR paskolos padengiamos iš valstybės pajamų ir iš naujai imamų paskolų.
Bendra skolinimosi taisyklė – valstybės paskolos imamos pinigais. Tačiau išimtiniais atvejais leidžiama imti paskolas ir materialinėmis vertybėmis, pavyzdžiui, kai silpna valstybės nacionalinė valiuta.
Paskolū pavidalu gautos valstybės paskolos netampa viešaja nuosavybe. Todėl pasibaigus paskolos terminui arba kreditoriui pareikalavus, suteiktos lėšos turi būti grąžinamos jų savininkui (kreditoriui).
Valstybė turi teisę skolintis lėšas tik laikydamasi tam tikrų teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, t.y. principų. Jie yra tokie:
1. valstybės skolos limitavimo (ribojimo) principas. Pagal LR įstatymą valstybė turi teisę skolintis lėšas neviršydama metinių skolinimo limitų. Tokius limitus kiekvienais metais tvirtina Seimas, kuomet prima tų metų Valstybės biudžeto įstatymą.
2. savanoriškumo principas. Tiek vidaus, tiek užsienio kreditoriai turi teisę savanoriškai pasirinkti kreditavimo terminus bei formas, taip pat nustatyti paskolos dydį.
3. atlygintumo principas. Bendra taisyklė – valstybė už gautas paskolas įsipareigoja mokėti atlyginimą pinigais arba materialinėmis vertybėmis. Tokie išmokėjimai mokami kretoriui periodiškai, nuistatytais arba vieną kartą pasibaigus kreditavimo terminui.
4. grąžintinumo principas. Pasibaigus kreditavimo terminui ar pareikalavus kreditoriui, suteikta paskola ar jos dalis turi būti grąžinta ir sumokėtos palūkanos.
5. terminuotumo principas. Valstybė skolinasi konkrečiam nustatytam terminui. Pagal jį paskolos skirstomos į trumpalaikes ir ilgalaikes. Trumpalaikės paskolos yra suteikiamos iki vienų metų laikotarpiui. Ilgalaikės – ilgiasniam nei vienų metų laiotarpiui.
6. paskolų ėmimo ir naudojimo preioritetinių krypčių nustatymas. Valstybė skolinasi lėšas pagal patvirtintas prioritetinių krypčių nustatymas. Valstybė skolinasi lėšas pagal patvirtintas prioritetines skolinimosi kryptis. Jų yra trys:
a) valstybės rezervui nustatyti
b) valstybės investicijoms finansuoti;
c) smulkiam ir vidutiniam verslui skatinti.
Musų valstybėje vidaus skola yra įforminama, parduodant Vyriausybės vertybinius popierius arba taupymo lakštus.

4.VALSTYBINIS SOCIALINIO DRAUDIMO FONDAS LIETUVOJE

Šalia pagrindinio centralizuoto valstybės lėšų fondo – valstybės ir savival¬dybių biudžetų – svarbus vaidmuo Lietuvoje tenka valstybinio socialinio drau¬dimo fondui. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas sudaromas iš tikslinių socialinio draudimo įmokų ir skiriamas pensijoms, pašalpoms, ki¬toms socialinėms išmokoms bei veiktos sąnaudoms padengti.
Apžvelgus daugelį literatūros šaltinių galima išskirti tokias Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo rūšis:
• pensijų draudimas, kai draudžiama pensijoms, numatytoms LR Valstybi¬nių socialinio draudimo pensijų įstatyme;
• ligos ir motinystės draudimas, kai draudžiama ligos, motinystės ir mo¬tinystės (tėvystės) pašalpoms pagal Ligos ir motinystės socialinio drau¬dimo įstatymą;
• draudimas nuo nedarbo, kai draudžiama bedarbio pašalpoms pagal Be¬darbių rėmimo įstatymą. Iš šio draudimo lėšų taip pat kompensuojama už kitas nedarbo priemones, numatytas Bedarbių rėmimo įstatyme;
• draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe, kai draudžiama pašalpoms suluošinimo darbe ir profesinių susirgimų atvejais ir kitoms išmokoms, numatytoms LR Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe įstatyme.
Valstybinio socialinio draudimo biudžeto pagrindą sudaro privalo¬mojo socialinio draudimo įmokos. Jas moka dirbantieji (3 procentus nuo gaunamo atlyginimo) ir darbdaviai (31 procenta nuo priskaičiuoto atlyginimo už darbą), iš viso socialinio draudimo įmokų tarifas sudaro 34 procentus. Be jų, Valstybinio socialinio draudimo biudžetas gauna pajamų iš savarankiškai dirbančių žmonių – individualių įmonių savi¬ninkų, ūkininkų, notarų, savanoriškai apsidraudusių asmenų bei Sodros veik¬los. Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifų paskirstymas kiekvienais me¬tais numatomas tų metų socialinio draudimo fondo biudžeto patvirtinimo įsta¬tyme.
Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamas sudaro:
• draudėjų privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos;
• apdraustųjų privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos;
• savarankiškai dirbančių ir jiems prilygintų asmenų valstybinio socialinio draudimo įmokos;
• valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos;
• baudos ir delspinigiai;
• asignavimai iš valstybės biudžeto;
• atgautos į ankstesnių metų išlaidas iškeltos abejotinai atgautinos sumos;
• veiklos pajamos.
Didžiausią Valstybinio socialinio draudimo pajamų dalį sudaro draudėjų įmokos (apie 90 procentus visų pajamų).
Valstybinio socialinio draudimo fondo išlaidas, neskaitant, išlaidų atski¬roms socialinio draudimo rūšims, taip pat sudaro atskaitymai į privalomojo sveikatos draudimo fondą bei veiklos sąnaudos. Didžiausia išlaidų dalis tenka pensijų draudimui.

5. LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKESČIŲ SISTEMA

Mokesčių raida parodė, jog valstybinių ir specialiųjų fondų išteklių formavimo svarbiausias, dažnai ir vienintelis šaltinis yra valstybės imami mokesčiai. Visose šalyse juos turi mokėti tiek ūkio subjektai (įmonės), tiek ir gyventojai. Kiekvienoje šalyje yra skirtingi mokesčiai. Dažnai taikomi mo¬kesčiai priklauso nuo šalies ekonominės santvarkos, ekonomikos ir socialinio išsivystymo lygio, specifinių tos šalies ekonominių ir socialinių sąlygų. Kartu mokesčių sistemai ir mokesčių lygiui įtakos turi ir valstybės sandara, įgyven¬dinama ūkio bei nuosavybės politika bei kiti faktoriai.
Lietuvos Respublikos mokesčių sistema atsispindi 4 paveiksle čia mokes¬čiai išskiriami į valstybei skirtus (mokamus į valstybės biudžetą, privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą, ir valstybinio socialinio draudimo fondo biu¬džetą) ir vietinius mokesčius (mokamus į savivaldybių biudžetus).

4 pav. Lietuvos Respublikos mokesčių sistema
4 paveiksle matoma, kad Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą sudaro 24 įstatymais regla¬mentuojami mokesčiai, iš kurių 18 renkami į valstybės biudžetą, o 7 – į savivaldy¬bių biudžetus (rinkliavų įstatymas apima valstybės ir vietines rinkliavas). Valstybi¬nė mokesčių inspekcija administruoja 21 mokestį ir neapima muitų bei kol kas so¬cialinio draudimo mokesčio. 4 paveiksle nurodyti mokesčiai ir jų paskirstymas į vietinius ir valstybės atitinka 2002 m. liepos 1 dienos mokestinę įstatymų bazę.

Atsižvelgiant į užsie¬nio šalių praktiką, galima sakyti, kad Lietuvos savivaldybių biudžetuose beveik nė¬ra savų lėšų, nes užsienio šalyse dažniausiai vietiniai mokesčiai bei iš jų gautos lė¬šos laikomos savomis, kurioms vietos savivaldos institucijos turi įtakos nustatyda¬mos tarifus, apmokestinimo bazę ar panašiai. Lietuvos savivaldybių mokesčių nustaty¬mo teisės labai ribotos. Tokia teise savivaldybės gali pasinaudoti, nustatydamos prekyviečių mokestį (gali nustatyti konkrečios prekyvietės mokesčio objektą, didin¬ti ar mažinti iki 70 proc. mokesčio tarifą), tačiau šis mokestis sudaro tik nežymią pajamų dalį (0,1-0,2 proc.). Savivaldybės dar gali mažinti ar didinti patento mokesčio tarifus iki 50 procentų ma¬žinti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą, irgi iki 50 procentų.

5.1. Lietuvos Respublikos mokesčių klasifikacija pagal mokesčių objektus

Kaip žinome, kiekvieno mokesčio svarbiausi elementai yra apmokestini¬mo objektas ir tarifai. Todėl, siekiant geriau pažinti Lietuvos mokesčių sistemą, de¬rėtų suklasifikuoti mokesčius pagal apmokestinimo objektus (žr. 2- ą lentelę).
2 lentelė
Lietuvos Respublikos mokesčių klasifikacija pagal mokesčių objektus

Pajamų ir pelno Gyventojų pajamų mokestis

Pelno mokestis

Azartinių lošimų mokestis

Turto Žemės mokestis

Nekilnojamojo turto mokestis

Paveldimo arba dovanojamo turto mokestis

Vidaus prekių ir paslaugų Pridėtinės vertės mokestis

Akcizai

Cukraus ir jo virškvočio mokesčiai

Prekybos ir prekybos sandorių Prekyviečių mokestis

Muitai

Prekių apyvartos mokestis

Valstybinio socialinio ir
sveikatos draudimo įmokos Socialinis draudimas

Sveikatos draudimas

Garantinis fondas

Už naudojimąsi šalies ištekliais ir valstybės teikiamomis paslaugomis
Konsulinis mokestis

Žyminis mokestis

Naftos ir dujų išteklių mokestis

Mokestis už valstybinius gamtos išteklius

Mokestis už aplinkos teršimą

Žemės nuomos mokestis

Kelių mokestis

2 – oje lentelėje yra išskirtos mokesčių objektų grupės ir juos atitinkantys mokesčiai. Matoma, kad Lietuvoje apmokestinami šie objektai: pajamos, pelnas, turtas, vidaus prekės ir paslaugos, ša¬lies ištekliai, prekyba ir prekybos sandoriai.
Labiausiai ES direktyvomis reglamentuojami pridėtinės vertės mokesčio ir akcizų mokesčio reikalavimai. Lietuvai integruojantis į ES Lietuvoje esantys mokesčių įstatymai iš esmės atitiko ES direktyvų reikalavimus, išskyrus keletą, momentų. Pavyzdžiui, Lie¬tuvoje PVM lengvatų sąrašas keletą kartų trumpintas siekiant, kad jos kuo la¬biau atitiktų ES direktyvas, tačiau vis dar buvo taikomos kai kurios PVM lengvatos, kurios neatitiko ES acąuis. Lietuvos Respublika buvo įsipareigojusi, iki taps ES nare, panaikinti visas ES acąuis neatitinkančias PVM lengvatas. Kur leistina, gali būti nustatyti mažesni PVM tarifai.
Akcizų objektas Lietuvoje iš esmės atitiko ES direktyvas, reglamentuojan¬čias alkoholio, tabako ir naftos produktų apmokestinimą akcizais. Kai kurios apmokestinimo akcizais nuostatos neatitiko ES teisės – dar nebuvo įdiegtos mokesčių sandėlių sistemos, akcizų tarifai, taikomi atskiroms prekių grupėms, nesie¬kia minimalių normų, apmokestinimo struktūros irgi skyrėsi.

6.VALSTYBĖS SKOLA LIETUVOJE

Skaičiuodama valstybės skolą Lietuva laikosi konservatyvios skaičiavimo me¬todologijos, į skolos sumą įtraukiant ir paskolas su valstybės garantija. Valstybės skola pagal valiutas, kuriomis ji gauta, skaidoma į vidaus ir užsienio. 5 paveiksle pateiktos Lietuvos valstybės skolos kitimo tendencijos 2006 12 – 2007 02. Didžiąją dalį Lietuvos valstybės skolos sudaro užsienio skola, nors pastaruoju metu pastebima užsienio skolos dalies mažėjimo visoje skoloje tendencija.

2006 12 31 2007 01 31 2007 02 28
Centrinės valdžios skola (1+2) 14.235.972 14.237.150 14.323.764

Vidaus skola 4.040.633 4.057.403 4.200.152
Ilgalaikiai įsipareigojimai 3.729.433 3.745.703 3.773.952
indėliai 0 0 0
vertybiniai popieriai 3.722.237 3.739.705 3.768.175
paskolos 7.196 5.998 5.777
Trumpalaikiai įsipareigojimai 311.200 311.700 426.200
indėliai 0 0 0
vertybiniai popieriai 309.600 309.600 424.600
paskolos 1.600 2.100 1.600
Užsienio skola 10.195.339 10.179.747 10.123.612
Ilgalaikiai įsipareigojimai 10.195.339 10.179.747 10.123.612
indėliai 0 0 0
vertybiniai popieriai 9.545.537 9.528.069 9.478.360
paskolos 649.802 651.678 645.252
Trumpalaikiai įsipareigojimai 0 0 0
indėliai 0 0 0
vertybiniai popieriai 0 0 0
paskolos 0 0 0

5 pav. Lietuvos valstybės skolos kitimo tendencijos 2006 12 – 2007 02 metais.

Valstybės skolinimasis yra griežtai reglamentuotas LR Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžeto finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme, kuriuo kiekvie¬niems metams yra tvirtinamas valstybės grynojo skolinimosi limitas.
Svarbiausias uždavinys valdant valstybės skolą yra užtikrinti visišką valstybės išlaidų finansavimą laiku ir visų skolinių įsipareigojimų vykdymą kuo mažesnėmis išlaidomis bei rizika, neviršijant nustatytų valstybės skolos bei skolinimosi limitų.
LR Valstybės skolos įstatymas numato, kad sprendimą imti didesnę nei 40 milijonų litų užsienio paskolą arba suteikti garantiją dėl tokios sumos kitiems tikslams nei numatyta atitinkamų metų valstybės biudžeto įstatyme, priima Seimas.
Yra nustatyti griežti valstybės skolos limitai. Lietuvos užsienio skolos dydis negali viršyti 0,5 procentų visos skolos. Trumpalaikės skolos negali būti didesnės nei 25 procentų visos skolos. Taip pat nustatytas mokumų už paskolas palūkanų limitas nuo valstybės biudžeto pajamų – 15 procentų..
Savivaldybės kiekvienais biudžetiniais metais turi teisę skolintis savaran¬kiškai Valstybės investicijų programoje numatytiems projektams finansuoti, savivaldybės investicijų projektams finansuoti bei laikinam pajamų trūkumui padengti. Kiekvienais metais Seimas patvirtina jų skolinimosi limitus

IŠVADOS
Mobilizuodama valstybės išteklius ir planuodama išlaidas, vyriausybė naudoja įvairias priemones. Fiskalinė politika apima sprendimus dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų, valstybės skolos valdymo, pervedimų tarp įvairių valstybinių žinybų, valstybės turto pardavimo, nuomos ar pirkimo, skolinimosi iš įmonių ar finansų įstaigų ar skolinimu joms, valstybinių pensijų ir valstybinių pensijų fondų, kitokių socialinių išmokų. Fiskalinė politika taip pat susijusi su veikla, kuri nebūtinai atspindėta biudžete, tačiau daro reikšmingą poveikį valstybės finansavimo galimybėms, pavyzdžiui, valstybinių įmonių teikiamų komunalinių paslaugų tarifų nustatymu, aplinkos apsaugos reguliavimu, vyriausybės garantijų teikimas paskoloms, įmonių atleidimas nuo tam tikrų mokesčių.
Nuo to, kaip tvarkomi ir valdomi valstybės finansai, didele dalimi priklauso ir fiskaliniai rezultatai. Pagrindinės valstybės finansų problemos – įplaukų gavimas, išlaidų valdymas ir valstybės skola – labai panašios visame pasaulyje.
Apibendrinus gautus darbo rezultatus galima daryti tokias išvadas:
• Priklausomai nuo to, kaip vykdoma finansų politika, nuo valstybinio turto apimties priklauso finansinių išteklių formavimo mastas, tai yra valstybės ekonominis pamatas. Lietuvos finansų sistemą sudaro dvi grandys: Ūkio subjektų finansai (išteklių savininkų); Valstybės finansai. Įmonių finansų grandis yra svarbi kaip kuriamoji grandis.Valstybės finansų grandis padeda perskirstyti nacionalines pajamas per įvairius mokesčius ir mokėjimus ir dalį šių pajamų sukaupti centralizuotuose valstybės fonduose;
• Lietuvos Respublikos biudže¬tas yra stambiausias centralizuotas piniginis fondas, kurio sudarymu ir panau¬dojimu rūpinasi ir už jį visiškai atsako Lietuvos vyriausybė. Tai yra svarbiausia grandis Lietuvos finansų sistemoje. Lietuvos Respublikos biudžetinę sistemą sudaro: savarankiškas LR valstybės biudžetas; savarankiški vietos savivaldybių biudžetai;
• Valstybės ir savival¬dybių biudžetų pajamos ir išlaidos gali būti tik piniginės lėšos. Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų vieningą pajamų ir išlaidų kla¬sifikaciją nustato LR Finansų ministerija. Lietuvos Respublikos biudžeto pajamų grupavimo pagrindą sudaro eko¬nominė klasifikacija pagal pajamų šaltinius. LR valstybės biudžeto pajamas sudaro Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyti mokesčiai ir kitos įmokos į biudžetą. Biudžeto asignavimai (išlaidos) naudojami valstybės ir savival¬dybių funkcijoms bei asignavimų valdytojų programoms vykdyti.
• Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas sudaromas iš tikslinių socialinio draudimo įmokų ir skiriamas pensijoms, pašalpoms, ki¬toms socialinėms išmokoms bei veiktos sąnaudoms padengti.Valstybinio socialinio draudimo biudžeto pagrindą sudaro privalo¬mojo socialinio draudimo įmokos. Jas moka dirbantieji (3 % nuo gaunamo atlyginimo) ir darbdaviai (31 % nuo priskaičiuoto atlyginimo už darbą), iš viso socialinio draudimo įmokų tarifas sudaro 34 %.
• Mokesčių raida parodė, jog valstybinių ir specialiųjų fondų išteklių formavimo svarbiausias, dažnai ir vienintelis šaltinis yra valstybės imami mokesčiai. Visose šalyse juos turi mokėti tiek ūkio subjektai (įmonės), tiek ir gyventojai. Dažnai taikomi mo¬kesčiai priklauso nuo šalies ekonominės santvarkos, ekonomikos ir socialinio išsivystymo lygio, specifinių tos šalies ekonominių ir socialinių sąlygų. Kartu mokesčių sistemai ir mokesčių lygiui įtakos turi ir valstybės sandara, įgyven¬dinama ūkio bei nuosavybės politika bei kiti faktoriai;
• Skaičiuodama valstybės skolą Lietuva laikosi konservatyvios skaičiavimo me¬todologijos, į skolos sumą įtraukiant ir paskolas su valstybės garantija. Valstybės skola pagal valiutas, kuriomis ji gauta, skaidoma į vidaus ir užsienio. Valstybės skolinimasis yra griežtai reglamentuotas LR Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžeto finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme, kuriuo kiekvie¬niems metams yra tvirtinamas valstybės grynojo skolinimosi limitas.

LITERATŪRA:
Olga Buckiūnienė, Vitoldas Meidūnas, Pranas Puzinauskas „Lietuvos finansų sistema“
www.finmin.lt
www.versobanga.lt

Leave a Comment