Lietuvos darbo politika, pajamų garantijos ir skurdo mažinimas

Lietuvos darbo politika, pajamų garantijos ir skurdo mažinimas
Individualus namų darbas

Valstybės biudžeto formavimas

TURINYS

ĮVADAS 3
1. Užimtumas 4
1.1. Neoficialus užimtumas 6
1.2. Užimtumo politika Lietuvoje 6
2. Nedarbas ir jo tipai 12
2.1. Nedarbo priežastys ir mažinimo priemonės 14
2.2.Nedarbas Lietuvoje 16
2.3. Nedarbo pasekmės 18
2.3.1. Psichologinės bedarbystės pasekmės 18
2.3.2. Ekonominės nedarbo pasekmės 19
3. Bedarbiai ir jiems teikiamos socialinės garantijos 19
4. Skurdo problemos Lietuvoje 22
IŠVADOS 25
LITERATŪROS SĄRAŠAS 26

ĮVADAS

Darbo politika susiduria su daugybę sunkumų ir šiuo metu yra stengiamasi išspręsti svarbiausias ekonomines ir socialines problemas, kurios yra aktualios visame pasaulyje: užimtumo problemą, nedarbą tuo pačiu ir skurdo mažinimą. Šių klausimų sprendimas susijęs su šalies ekonomikos išsivystimo lygiu ir gamybos augimu.

Nykstant politinėms ir ekonominėms vaalstybių sienoms, Lietuvos atsiveria pasauliui ir apsisprendimas integruotis į ekonomines bei politines Europos struktūras kelia neišvengiamą poreikį šiuolaikiškai integracijos kontekste peržvelgti Lietuvos darbo išteklius, jų kokybinius ir kiekybinius pokyčių aspektus. Šių aspektų tyrimai svarbūs, kuriant ir tobulinant priemones, kurios padeda mažinti nedarbą ir spręsti su juo susijusias problemas.

Remdamasi statistiniais, ekonominiais bei socialiniais rodikliais bandoma įvertinti užimtumą, išskirti svarbiausias nedarbo atsiradimo priežastis ir pasekmes, bei apibūdinti skurdo problemą. Lietuvos valstybė negali garantuori visiško darbingų žmonių užimtumo, todėl atsiranda nedarbas, nuo kurio priklauso skkurdas ir Lietuvos ekonominė padėtis. Šios problemos Vyriausybės ir gyventojų pastangomis pamažu spendžiamos ir ateities prognozės dėl šių problemų džiugina.

Šio darbo tikslas – aptarti darbo politika t.y. gyventojų užimtumą, nedarbą bei skurdo mažinimo galimybes.
Darbo uždaviniai:
• Aptarti gyventojų užimtumo politiką, visišką užimtumą, neoficialų už

žimtumą ir jos rodiklius;
• Aptarti nedarbą ir jo rodiklius, nedarbo priežastis ir mažinimo priemones, nedarbo pasekmes;
• Išanalizuoti nedarbą Lietuvoje;
• Aptarti bedarbių problemas ir jiems teikiamas garantijas;
• Išanalizuoti skurdo problemas ir priemones skurdo mažinimui.

1. Užimtumas

Gyventojų užimtumo politika turėtų būti nukreipta į gyventojų aktyvumo skatinimą, kad būtų mažinamas santykis tarp dirbančiųjų ir visuomenės išlaikomų žmonių ir kad didėtų užimtumo lygis, užimtumo lygis – užimtų gyventojų ir tiriamojo amžiaus grupės gyventojų skaičiaus santykis procentine išraiška. Svarbu įvertinti ne tik esamą užimtumo lygį, bet ir gyventojų užimtumo perspektyvas. Kaip apskaičiuojamas užimtumo lygis galima išreikšti formulę:
UL=Bu/Dg*100,
UL- užimtumo lygis;
Bu- tiriamosios užimtų gyventojų grupės skaičius;
Dg – tiriamosios gyventojų grupės skaičius.
Norėdami geriau išsiaiškinti užimtumo problemas Lietuvoje, pirmiausiai išsiaiškinsiu ir apibrėšiu, kas tai užimti gyventojai, darbdaviai, samdomieji darbuotojai, asmenys dirbantys savarankiškai, padedantys šeimos nariai.
Užimti gyventojai – tai dirbantys viisų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant dirbančius ūkininkus, bei atliekantys karinę tarnybą. Užimtųjų grupei priskiriami ir tie dirbantieji, kurie ataskaitiniu laikotarpiu nedirbo dėl ligų, traumų, ligonių slaugymo, kasmetinių ir nemokamų atostogų, darbų trūkumo, prastovų, vaiko priežiūrai skirtų nemokamų atostogų, iki jiems sukaks 3 m., bet nebuvo nutraukę oficialių ryšių su darboviete.
Darbingo amžiaus gyventojams mes priskiriame asmenis nuo 16 metų iki pensijinio amžiaus. Tačiau ekonominėse veiklose užimti ne tik darbingo amžiaus gyventojai, bet ir jaunesni nei 16 metų, bei jau pensijinio am

mžiaus sulaukę gyventojai. Todėl užimti šalies gyventojai – tai visi 14 – 74 metų amžiaus piliečiai, dirbantys įvairiose nacionalinio ūkio šakose. Atliekant darbo rinkos tyrimus, prisilaikoma tam tikrų užimtumo kriterijų. Prie užimtų gyventojų priskiriami 14 – 74 metų gyventojai, kurie tiriamuoju laikotarpiu dirbo bet kokį apmokamą darbą, trukusį ne mažiau kaip 1 val. savaitėje ir už tai gavo atlyginimą pinigais arba natūra. Šiai darbuotojų kategorijai priskiriami:
• asmenys turintys verslą ir dirbantys be samdomųjų darbininkų arba naudojantys samdomąjį darbą, patentininkai, individualių (personalinių) įmonių savininkai, ūkininkai turintys 3 ha ir daugiau žemės, sklypininkai, turintys 2 – 3 ha žemės;
• gyventojai, kurie turi darbą, bet tiriamuoju laikotarpiu laikinai nedirbo (eilinės atostogos, liga, nėštumas, atostogos vaikų priežiūrai ir kt.);
• darbuotojai dirbantys pilną ar nepilną darbo dieną;
• apmokami mokiniai ir stažuotojai, atliekantys praktiką įmonėje;
• apmokami ir neapmokami šeimos ūkio darbuotojai;
• gyventojai, tarnaujantys privačiuose namuose (tarnai, slaugės, namų prižiūrėtojai).
Pagal tarptautinę užimtųjų statuso klasifikaciją, gyventojai skirstomi į sekančias grupes:
Darbdaviai – visų rūšių įmonių savininkai, dirbantys savarankiškai ir nuolatiniam darbui (daugiau nei 3 mėn.) samdantys darbuotojus bei valdantys kontrolinį įmonės akcijų paketą. Darbdaviai įmonės vardu sudaro, pakeičia ir nutraukia darbo sutartį. Jie įsipareigoja mokėti samdomajam darbuotojui darbo užmokestį ir užtikrinti atatinkamas darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėse sutartyse, kituose norminiuose aktuose, ar šalių susitarimuose.
Samdomieji darbuotojai – asmenys, kurie sudaro raštišką arba žodinę darbo jėgos samdos sutartį su darbdaviu, privačia įm
mone, akcine bendrove, valstybine įmone, organizacija ar įstaiga. Samdomasis darbuotojas įsipareigoja atlikti visas jam sutartyje patikėtas užduotis (įsipareigojimus),
o darbdavys – apmokėti samdomojo darbuotojo darbo rezultatus. Samdanti įmonė (organizacija) atsako įstatymais numatyta tvarka už sumokamus socialinius mokesčius. Samdomasis darbuotojas dirba su darbdaviu priklausančiomis gamybos priemonėmis ir yra betarpiškai kontroliuojamas savininko arba įgalioto asmens. Asmenims, savininko vardu vadovaujantiems įmonei, priskiriami ir aukšti valstybės institucijų pareigūnai: ministrai, viceministrai, sekretoriai, departamentų ir tarnybų direktoriai, taip pat į tam tikras pareigas išrinkti darbuotojai (deputatai, pirmininkai ir pan.).
Asmenys dirbantys savarankiškai – tai užimti gyventojai, kurie dirba nuosavoje įmonėje (registruotoje ar ne) su dviem arba keliais partneriais ir neturi nuolatinių samdomųjų darbuotojų. Jų veikla pagrįsta individualiu arba šeimos narių darbu. Dirbantieji savarankiškai gamina prekes (paslaugas) su tikslu gauti pajamas, būtinas jų pragyvenimui ir ūkinei veiklai vystyti. Jie dirba su savomis arba išnuomotomis darbo priemonėmis. Asmenims dirbantiems savarankiškai, priskiriami ūkininkai ir kiti smulkūs žemdirbiai (priskirti užimtųjų kategorijai), gėlininkai, komersantai, amatininkai, muzikantai, menininkai, dailininkai ir kiti. Šiai grupei užimtų gyventojų priklauso ir patentininkai.
Padedantys šeimos nariai – tai asmenys, kurie dirba giminaičiui priklausančioje įmonėje (ūkyje). Padedantieji šeimos nariai skirstomi į apmokamus ir neapmokamus. Apmokami šeimos nariai priskiriami samdomųjų darbuotojų kategorijai, o neapmokami – padedantiems šeimos nariams.
Užimtumo politikoje taip pat didelis dėmesys skiriamas visiškam užimtumui ir jo si
iekimui. Ekonomistai, apibūdindami visišką užimtumą, visus tekamojo ir kai kuriuos struktūrinio nedarbo duomenis atmeta. Visiškas užimtumas negali būti šimtaprocentinis. Taigi, visišku užimtumu ekonomistai laiko padėtį, kai nedarbo lygis sudaro 4-5%. Visiškas užimtumas – ekonomikos situacija, kai nedarbo lygis yra kuo žemiausio lygio ir nesąlygoja infliacijos padidėjimo, tai maksimalus gyventojų ekonominio panaudojimo lygis. Kitaip sakant, šiuolaikinės ekonomikos teorijoje visiškas užimtumas yra sąvoka, apibūdinanti šalies ekonomikos būklę, kada nėra nedirbančių ne savo valia. Praktiškai tokia būsena nereali. Dėl darbo išteklių kaitos ir dėl to, kad žmonės kurį laiką nedirba, ieškodami ir rinkdamiesi naują darbą, taip pat dėl struktūrinių ekonomikos pokyčių – darbo vietų sumažėjimo, mažėjant kai kurių profesijų paklausai, visuomet neišvengiamai esama daugiau ar mažiau bedarbių. Dėl iš vardytųjų priežasčių žmonės priversti pereiti į naują darbą tose srityse, kurios plečiasi ir stiprėja. Todėl būtų daug tikriau apibrėšti taip: visiškas užimtumas pasiekiamas tada, kada registruotų bedarbių skaičius atitinka laisvų darbo vietų skaičių. Tačiau ir šitoks apibūdinimas nėra visiškai tikslus, nes tam tikrų žmonių grupės, pavyzdžiui, namų šeimininkės ar senyvo amžiaus žmonės, nesiregistruoja kaip bedarbiai, jei darbo vieta, kuri yra laisva, nežada jiems nieko gero, nors iš esmės tie žmonės ir nori dirbti. Tačiau dėl makroekonomikos politikos tikslų daugelio šalių vyriausybės nustato visišką užimtumą, kai leistinas tam tikras „planinis“ nedarbo lygis.

1.1. Neoficialus užimtumas

Be pagrindinių darbo rinkos segmentų (oficialus užimtumas, registruotas nedarbas), kurie ypač ryškūs Vakarų Europos šalyse, mūsų šalies ūkyje susiformavo dar ir neoficialus užimtumas. Lietuvos darbo rinkoje galima išskirti kelis segmentus, nors ribos tarp kai kurių iš jų labai neryškios. Registruojamas nedarbas ir oficialus užimtumas priskiriami prie kontroliuojamų darbo rinkos segmentų, o neoficialus užimtumas – per nekontroliuojamų. Neoficialus užimtumas rinkos ekonomikos šalyse siekia nuo 5 iki15 proc. ir menkai teveikia kontroliuojamų segmentų elgseną. Lietuvoje jis gali būti dar didesnis, nors tikslių įvertinimų nėra.
Tarptautinės Darbo Organizacijos ekspertai teigia, kad kai kuriose Vakarų Europos šalyse neoficialus užimtumas siekia 10-12 proc., tačiau daugelyje Vakarų Europos šalių jis apima 2-5 proc.darbo rinkos. Neoficialaus užimtumo įvertinimų pagrindu gali būti natūralaus nedarbo lygio koncepcija, kurioje vadovaujamasi ekonominio gyventojų aktyvumo netinkamumo prielaida. Įvertinant neoficialaus užimtumo ir šešėlinės ekonomikos mastą, nacionalinių statistikų agentūroms rekomenduojama surinkti duomenis iš įvairių alternatyvių duomenų šaltinių bei atlikti skirtingų rezultatų palyginamąją analizę.
1.2. Užimtumo politika Lietuvoje

Užimtumo politikos tikslas – formuoti racionalią gyventojų užimtumo struktūrą, didinti darbo ekonominį ir socialinį efektyvumą. Tuo pačiu užimtumo politika turi numatyti ir realizuoti nedarbo prevencijos, profilaktikos priemones.
Lietuvoje yra suformuota užimtumo politikos formavimo ir įgyvendinimo sistema, kuri remiasi atitinkama teisine baze bei institucine sąranga. Sukurta ir tobulinama teisinė bazė, reglamentuojanti darbo santykius, profesinę saugą ir sveikatą darbe, darbo apmokėjimą, socialinių garantijų bei aktyvių darbo rinkos politikos priemonių teikimą asmenims, netekusiems darbo, profesinį švietimą ir mokymą. Lietuvos valstybė norėdama didinti užimtumą įteisino piliečių užimtumo teises ir garantijas. Šio įstatymo numatytais atvejais valstybė garantuoja piliečiams:
• nemokamas profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugas bei informaciją apie laisvas darbo vietas;
• nemokamas darbo biržos paslaugas įsidarbinant;
• nemokamą profesinį mokymą nedarbo atveju;
• galimybę nedarbo atveju dirbti viešuosius ir Užimtumo fondo remiamus darbus;
• bedarbio pašalpą.
Prireikus Lietuvos darbo birža rengia valstybines, o kartu su savivaldybėmis ir teritorines užimtumo programas. Tokias programas dažnaiusiai ir pirmiausiai rengiamos tuose teritorijose, kur labiausiai yra paplitęs nedarbas ir siekiant ginti nuo nedarbo labiausiai socialiai pažeidžaimus piliečius:
• asmenis, jaunesnius kaip 18m.;
• moteris, turinčias vaikų iki 14m., ir vyrus auginančius vaikus iki tokio pat amžiaus;
• asmenis, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją likę mažiau kaip 5 metai;
• asmenis, grižusius iš ikalinimo vietų;
• invalidus, kai vietos savivaldybių valdžios organų darbdaviams nustatytos jų įdarbinimo arba papildomų darbo vietų steigimo kvotos neužtikrina šios kategorijos gyventojų užimtumo.

Norint įdarbinti kuo daugiau bedarbių, darbo biržos teikimu savivaldybės kasmet darbdaviams nustato įdarbinimo ar darbo vietų skaičiaus steigimo kvotas. Darbdaviai, nevykdantys darbo vietų steigimo arba įdarbinimo kvotų, kiekvienu atveju moka į Užimtumo fondą tam tikro dydžio įmokas. Taigi, gyventojų užimtumo priemonėms finansuoti yra sudaromas Užimtumo fondas. Užimtumo fondo sudarymo ir naudojimo tvarką nustato bei Užimtumo fondo sąmatą tvirtina Užimtumo taryba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Užimtumo tarybos nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Užimtumo fondo lėšas sudaro:
• darbdaviams privalomos draudimo nuo nedarbo įmokos;
• juridinių ir fizinių asmenų labdaros įnašai;
• darbo biržoa pajamos;
• valstybės biudžeto dotacijos;
• kitos įplaukos.
Surinktos Užimtumo fondo lėšos yra naudojamos: gyventojų užimtumo programoms finansuoti, papildomoms darbo vietoms steigti, viešiesiems darbams finansuoti, bedarbio pašalpoms mokėti, paskoloms, teikiamoms bedarbiams, norintiems organizuoti savo verslą ir panašiose srityse. Užimtumo fondas padeda didinti užimtumą, didinant naujų darbo vietų skaičių, padedant bedarbiams patiems steigti įmones ir taip pat sudaryti naujų darbo vietų.
Gyventojų užimtumo programos rengiamos ir siekiant išvengti galimo stambaus masto nedarbo, įstatymų numatyta tvarka likviduojant įmones, įstaigas ir organizacijas, jas reorganizuojant, mažinant gamybos apimtis ir pan. Pagrindiniai užimtumo programų tikslai:
1 Profesinio mokymo ir perkvalifikavimo programos tikslas – padėti bedarbiams prisitaikyti prie darbo rinkos reikalavimų ir patenkinti darbdavių kvalifikuotos darbo jėgos poreikius. Jos svarbiausias uždavinys – apmokyti bedarbius, tobulinti jų kvalifikaciją arba perkvalifikuoti, atsižvelgiant į vietos darbo rinkos poreikius.
2. Grupinės darbo paieškos programos (darbo klubų) tikslas – supažindinti bedarbius su galimais darbo paieškos būdais, aktyvinti savarankiškas darbo paieškas, skatinti individualų verslą.
3. Darbo vietų išsaugojimo programa. Jos tikslas – galimai sumažinti potencialių bedarbių (numatomų atleisti iš darbo darbuotojų) skaičių, ypač kai atleidimas susijęs su trumpalaikiais ekonominio aktyvumo svyravimais, arba su gamybos technologiniu modernizavimu.
4 Viešieji (visuomeniškai naudingi) darbai – viena iš labiausiai paplitusių darbo rinkos aktyvios politikos priemonių, remiasi šiais pagrindiniais principais: 1) jie dažniausiai organizuojami taip, kad dalis darbo laiko (dienos, savaitės) liktų, ir būtų skiriama bedarbio profesiniam mokymui arba nuolatinio darbo paieškai; 2) yra laikino pobūdžio ir neturi konkuruoti su įprastinėmis darbo vietomis; 3) bedarbis juose gali dalyvauti tam tikrą (įstatyme numatytą) laiką.
Viešųjų darbų programos tikslas – laikinai įdarbinti bedarbius ir kitus darbo biržoje registruotus asmenis, kurių nuolatinis įdarbinimas yra labai problematiškas. Pirmenybė teikiama tiems bedarbiams, kurie negali gauti arba jau negauna bedarbio pašalpos.
5. Užimtumo fondo remiamų darbų programa. Remiamų darbų programos tikslas – laikinai įdarbinti galimai didesnį skaičių bedarbių pas sėkmingai ūkininkaujančius darbdavius, pastaruosius finansiškai skatinant. Programos uždavinys – sudaryti galimybę jauniems bedarbiams įgyti pirminių darbo įgūdžių bei padėti įsitvirtinti nuolatiniame darbe.
6 Bedarbių savarankiško verslo rėmimo programa. Jos tikslas – skatinti ir finansiškai remti bedarbius imtis verslo ir sukurti darbo vietas ne tik sau, bet ir kitiems bedarbiams. Jos uždavinys – dalykiškai ir psichologiškai parengti bedarbius savarankiškam verslui, teikti reikalingas konsultacijas ir paremti finansiškai.
Gyventojų užimtumo programos savo svarbos apimtimi yra valstybinės arba teritorinės. Valstybinės programos rengiamos tais atvejais, kai gyventojų užimtumo problema svarbi kelių teritorijų (miestų, rajonų) arba žinybų interesams ir negali būti išspręsta vienos teritorinės darbo biržos ar savivaldybės jėgomis. Teritorinės gyventojų užimtumo programos rengiamos atskiros teritorijos (miesto, rajono) lokalinėms gyventojų užimtumo problemoms spręsti.
Formuojant ir įgyvendinant užimtumo politiką, Lietuvoje yra nepakankamas bendradarbiavimas tarp ministerijų. Svarbiausios valstybės valdymo ir savivaldybių institucijos, kurių veikla daro vienokią ar kitokią įtaką gyventojų užimtumui ir darbo rinkai, mažai derina savo veiklą, tai trukdo įvairiais valstybės valdymo lygiais laiku priimti tinkamus, gerai apgalvotus su užimtumu susijusius sprendimus.
Šalyje nepakankamai koordinuota, nevieninga ir fragmentiška užimtumo politika: įvairios žinybos vykdo savo srities veiksmus, per mažai atsižvelgdamos į kitas ir į bendrą situaciją, nepakankamas socialinių partnerių dalyvavimas užimtumo politikos formavime ir įgyvendinime. Taigi valstybės vaidmuo darbo rinkoje pasireiškia dviem (vienas kitą papildančiais) aspektais:
1. Pasyvi valstybės užimtumo politika – įvairios finansinės pagalbos bedarbiams formos, daugiausia- bedarbio pašalpos, vienkartinės išmokos atleidžiamiems iš darbo. Galimas ankstenis išleidimas į pensiją, darbo užmokesčio subsidijavimas – neefektyviai funkcionuojančių įmonių egzistavimo palaikymas ir sudarymas sąlygų paslėptam nadarbui atsirasti.
2. Aktyvi valstybės užimtumo politika – tai panaudojimas įvairių ekonominių ir organizacinių priemonių, leidžiančių padidinti užimtumą. Jos veikia darbo jėgos paklausos didėjimą, darbo rinkos mechanizmo funkcionavimo tobulinimą. Aktyvios politikos priemonės būna: makroekonominės specialios užimtumo pilitikos priemonės, nukreiptos į frikcinį bei struktūrinį nedarbo mažinimą.
Santykis tarp aktyvios ir pasyvios darbo rinkos politikos elementų – jų apimtis, kokybė ir efektyvumas – gali skirtis atskirose šalyse. Vienodai efektyvi gali būti tiek aktyvi, tiek pasyvi darbo užimtumo politika. Tai priklauso nuo konkrečių atskiro regiono arba tos, ar kitos šalies sąlygų. Konkrečios priemonės, kuriomis ji įgyvendinama atskirose šalyse, yra daugiau ar mažiau tradicinės, o skiriasi tik jų panaudojimo mąstas, formos ir kitos detalės.
Taigi, pateiksiu 1 paveiksle darbo užimtumo politikos schemą, kurioje parodytos pasyvios ir aktyvios politikos sritys ir priemonės.

1.pav. Darbo užimtumo politikos kriptys ir priemonės

Mūsų užimtumo politika vis glaudžiau siejama su naryste Europos sąjungoje. Lietuvoje užimtumo didėjimą paskatins ES finansinė parama. Racionaliai panaudota ES struktūrinių fondų parama teigiamai turėtų paveikti verslo rėmimo, užimtumo skatinimo, darbo vietų kokybės ir civilizuotų darbo sąlygų plėtrą. ES lėšomis patobulinus švietimo sistemą ir įdiegus modernią darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo bei perkvalifikavimo sistemą, bus aukštesnis darbo jėgos išsilavinimo lygis. Užimtųjų skaičius didės visą nagrinėjamą laikotarpį ir vis labiau prisidės prie gamybos augimo. 2004 metais sumažėjęs užimtųjų žemės ūkyje skaičius nulėmė apie 13 procentų padidėjusį darbo produktyvumą šiame sektoriuje: likę dirbti žemės ūkyje sugebėjo išlaikyti ankstesnes gamybos apimtis. Todėl darbo jėgos persikvalifikavimas iš žemo produktyvumo sektoriaus į aukštesnio produktyvumo sektorių nagrinėjamu laikotarpiu tampa svarbiu BVP augimo veiksniu, galinčiu apsaugoti nuo darbo jėgos trūkumo.
Iš pateiktos 1lentelės matyti, kad metinis užimtųjų skaičius didėja kasmet ir prognozuojama, kad užimtųjų skaičius ir ateinančius metus didės. Svarbu įvertinti ne tik esamą užimtumą, bet ir gyventojų užimtumo perspektyvas. Užimtųjų gyventojų skaičius prognozuojamas, įvertinant demografinį gyventojų vystymąsi, naudojant ekstrapoliacijos metodus, taip pat atsižvelgiant į įstatymų, numatančių išėjimo į pensiją amžiaus keitimą. Ekonominis aktyvumas gali kisti priklausomai nuo realių gyventojų pajamų, socialinės apsaugos sistemos galimybių, darbo rinkos pusiausvyros kitimo tendencijos. Taigi, užimtumo prognozę galima išreikšti formule:

U = (D*kea) – Ub + Ud,

čia: D – darbingo amžiaus gyventojai; kea- ekonominio aktyvumo koeficientas; Ub – bedarbiai; Ud – dirbantys pensinio amžiaus žmonės.
1. lentelė
Užimtųjų skaičius ir ateinančių metų prognozės
Rodikliai Matavimo
vienetas 2003 2004 2005 2006 2007 2008

Prognozė
Vidutinis metinis užimtųjų skaičius (darbo jėgos tyrimų duomenimis): tūkst. 1438 1436 1460 1490 1510 1525
iš jų: vidutinis metinis sąlyginis darbuotojų skaičius 1) tūkst. 1042 1041 1057 1079 1094 1105
Vidutinis metinis ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičius (darbo jėgos tyrimų duomenimis) tūkst. 1642 1621 1615 1630 1640 1648
1) samdomieji darbuotojai, perskaičiuoti į dirbančius visą darbo dieną

Lietuvos statistikos departamentas pateikia naujausius duomenis apie pagrindinių gyventojų užimtumą. 2005 metų I ir II ketvirčio duomenis pateikti 2 lentelėje.
2. lentelė
Pagrindiniai gyventojų užimtumo rodikliai 2005 m.

I ketvirtis II ketvirtis III ketvirtis IV ketvirtis 2005 metai
Tūkstančiais
Gyventojai metų pradžioje, iš viso 3425,3 3425,3
15 m. ir vyresni gyventojai, metų pradžioje 2840,2 2840,2
15 – 64 metų gyventojai, metų pradžioje 2323,2 2323,2
Darbo jėga 1610,8 1610,0
Užimti gyventojai, iš viso 1445,7 1473,4
Valstybės sektoriuje 411,0 424,3
Privačiame sektoriuje 1034,7 1049,1
Darbdaviai ir savarankiškai dirbantys 205,7 212,8
Samdomieji 1197,1 1217,0
Padedantys šeimos nariai 43,0 43,6

15 – 64 metų užimti gyventojai 1426,5 1454,8
Procentais
Užimti gyventojai
Visą darbo dieną 92,6 93,5
Sutrumpintą darbo dieną 7,4 6,5
Žemės ūkyje, medžioklėje, miškininkystėje ir žuvininkystėje 13,8 14,8
Pramonėje ir statyboje 28,8 27,8
Paslaugose 57,4 57,4
15 – 64 metų darbo jėgos aktyvumo lygis 68,5 68,5
15 – 24 metų darbo jėgos aktyvumo lygis 24,8 25,1
15 – 64 metų užimtumo lygis 61,4 62,6

15 – 24 metų užimtumo lygis 19,8 21,0

Kaip matyti iš 2 lentelės užimtumas didėja užimtumo lygis auga. Ir palyginus su 2004 metų skaičiais taip pat matome užimtų gyventojų padidėjimą, 2004m. užimtų gyventojų iš viso buvo 1436,3, o 2005 II ketvirtyje, kaip matoma yra 1473,4. Taigi, galima daryti išvadą, kad visos valstybės pastangos padidinti gyventojų užimtumą pasiteisino, Lietuvoje šiuo metu vis didėja užimtumas ir tuo pačiu mažėja nedarbas. Taip pat matyti, kad pasiteisina 1 lentelėje padarytos prognozės, nors dar nėra visų 2005 metų duomenų, bet iš 2 ketvirčių matyti, kad užimtųjų skaičius didėja ir kad panašus į prognozuojamą 2005metų skaičių.

2. Nedarbas ir jo tipai

Viena svarbiausių mikroekonominių problemų yra nedarbas. Nedarbas – situacija, kai darbingi žmonės nori dirbti, tačiau negauna darbo, o labai supaprastintai – tai nepanaudojami darbo ištekliai. Pasiekęs tam tikrą lygį, šis reiškinys neigiamai veikia pačius bedarbius, visuomenę bei valstybę. Nedarbas – tai yra sąlyga, kurios metu prarandama galimybė kurti produktus ir paslaugas, plėtoti ekonomiką, jis lemia ir moralinius, dvasinius bei kt praradimus. Nedarbas demoralizuoja visuomenę, daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl vienas pagrindinių ekonomikos tikslų yra nedarbo mažinimas.
Nedarbas gali būti laikinasis (migracinis), struktūrinis ir ciklinis, arba nepakankamos paklausos.
• Laikinasis (migracinis) nedarbas – nedarbas, atsirandantis normaliame darbo paieškos procese. Vieni darbuotojai keičia darbo vietą dėl šeimyninių aplinkybių, kiti ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesnio, pasibaigus darbo sutarčiai ar dėl pražangų, treti, baigę mokslus, pirmą kartą ieško darbo, ketvirti nedirba, nes baigėsi jų darbo sezonas ir t.t. Taigi laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis nacionalinis produktas.
• Struktūrinis nedarbas – nedarbas, atsirandantis, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (profesijos, kvalifikacijos ar teritoriniu atžvilgiu). Struktūrinį nedarbą sukelia rinkos mechanizmo veikimo apribojimai: minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas, profsąjungų reikalavimai stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atlyginimų diferenciaciją, skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas ir kt. Tokios priemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalis darbuotojų ( jaunimas, moterys, nekvalifikuoti vyresnio amžiaus darbuotojai) netenka darbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per didelis darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip tariant, nesutampa laisvų darbo vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios. Panašiai susiklosto darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventojų (bedarbių) gyvenamąja vieta.
• Ciklinis nedarbas – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas. Jis tiesiogiai susijęs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažėja, kai ekonominis aktyvumas išauga.
Yra dar vienas nedarbo tipas – sezoninis nedarbas, kintant darbo galimybėms skirtingais sezonais.
Nedarbą dažnai apibūdina nedarbo lygis- ekonominis rodiklis, nusakantis, kuri darbo išteklių dalis neužimta, tai asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, santykio su visais darbingais gyventojais procentinė išraiška. Nedarbo lygis apskaičiuojamas užregistruotų bedarbių ir visos darbo išteklių santykiu procentais:

Nedarbo lygis=bedarbių skaičius /darbo išteklių skaičius*100%

Vertinant nedarbo lygį yra susiduriama su tam tikrais sunkumais, kurie priverčia taikyti pakaidas. Visų pirma paslėptasis nedarbas, paprastai jis sudaro 0,1%-0,5% darbo išteklių. Paslėptasis nedarbas į oficialiąją statistiką neįtraukiamas. Jo lyginamasis svoris visų darbo ištekliams priskirtinų gyventojų skaičiuje sudaro nuo 6% iki 9%.faktiškai šie žmonės priskirtini dalinio užimtumo ir dalinių bedarbių kategorijai, tačiau oficialioji statistika, priskirdama juos prie visiškai užimtų, vėl sumažina nedarbo lygį. Būna ir priešingai – nedarbo lygis gali būti ir padidintas. Toks nedarbas vadinamas šešėliniu.
2.1. Nedarbo priežastys ir mažinimo priemonės

Nedarbo priežastis galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes:
1. ekonominės ir administracinės aplinkos veiksnius.
2. socialinius demografinius faktorius.
Prie svarbiausių ekonominės aplinkos veiksnių priskirtini šie: mokesčių politika, verslo administravimo tvarka, smulkaus ir vidutinio verslo plėtros sąlygos, verslo aplinkos investicinis patrauklumas, įmonių konkurencinis pajėgumas, rinkų monopolizavimo lygis ir kt.
Socialiniai demografiniai faktoriai – tai darbo jėgos pasiskirstymas pagal lytį, amžių, šeimyninę padėtį, išsilavinimą, profesijas, polinkį verslui, savarankišką veiklą, taip pat Vyriausybės vykdoma švietimo politika, įgyvendinamos socialinės programos.
Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą. Darbo pasiūla gali būti padidinta:
1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose, gali padėti mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą.
2. Tobulinant deficitinių specialybių profesionalų paruošimą. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų rengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokų bedarbiams naštą;
3. Koreguojant valstybės pagalba bedarbiams. Nadarbo pašalpos, išmokamos iš valstybės biudžeto, kompensuoja pajamų netekimą nedarbo atveju, apsaugo žmones nuo skurdo. Tačiau šios pašalpos turi grįžtamąją įtaką nedarbo lygiui – jos padidina savanorišką nedarbą ir pailgina darbo vietos ieškojimo trukmę. Dėl to kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas. Siūloma taip pat mažinti valstybės įstatymais nustatytą minimalų darbo užmokestį;
4. Mažinant pajamų mokestį. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių žmonių skaičių.
Taigi šios įvardytos priemonės gali mažinti nedarbą, didinant darbo pasiūlą.
Priemonės, kurios gali padidinti darbo paklausą:
1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka, pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. Profsąjungos sutartyse su darbdaviais, dažnai numatomas privalomas darbuotojų samdymas nepaisant technologijos kitimų, arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos požiūriu, tokie veiksmai ilgainiui pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę.
2. Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Todėl vyriausybė didina paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau jis turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą (t.y. infliaciją). Kiekvienai vyriausybei, kuri dalį nedarbo laiko atsiradusiu dėl nepakankamos paklausos, gresia pavojus patekti į vadinamąjį “stok – eik” ciklą. Tarkim, kad vyriausybė konstatuoja, jog infliacija pasiekia neleistiną lygį ir ją reikia mažinti. Pasitelkiamos fiskalinės ir monetarinės politikos priemonės, slopinančios visuminę paklausą. Gamyba nustoja augti arba sulėtėja. Infliacijos tempai sumažėja, tačiau nedarbas išauga. Tada konstatuojama: infliacija įveikta, o pagrindinė problema – užimtumo didinimas. Imamasi gamybos skatinimo, didinant visuminę paklausą. Paklausa išauga, gamybos augimas spartėja, kainų lygis taip pat ima kilti sparčiau. Konstatuojama, kad nedarbo sumažinimo tikslas pasiektas, formuojamas naujas tikslas – sumažinti infliacijos tempus. Ir vėl ciklas “stok – eik” tęsiamas.
3. Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą. Nors tokių verslininkų skaičius pastaraisiais metais didėja sparčiau negu samdomųjų darbuotojų, tačiau tai tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šaltiniu.
4. Darbo namuose plėtimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masiškai naudojami personaliniai kompiuteriai, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie ir būtų toli vieni nuo kitų. Ši užimtumo forma ypač patogi moterims, pagyvenusio amžiaus žmonėms, bei negalios ištiktiems asmenims.
Aptartos pagrindines priemones, kurios gali mažinti nedarbą, didinant darbo paklausą. Rinkos ekonomikos sąlygomis, kai darbo išteklių pasiūla viršija paklausą, Lietuvos valstybė negali garantuoti visiško darbingų žmonių užimtumo. Atsiranda bedarbių. Nedarbas atsiranda dėl atskirų profesijų netolygaus pasiskirstymo gamybinėse sferose, rinkos konjunktūros ir kt.
Prvencinės priemonės ir jų panaudojimas mažinant nedarbą pavaizduotos 2 paveikle.

2.pav. Prevencinių nedarbo ribojamo priemonių schema

2.2.Nedarbas Lietuvoje

Šiuo metu Lietuva taip pat susiduria su viena aktualiausių problemų pasaulyje – nedarbu. Nėra tikslių ekonominių ar sociologinių apskaičiavimų, tačiau manytina, kad 10 proc. nedarbas – grėsminga riba. 2004 metais Lietuvoje nedarbas siekė 11,4 proc., todėl valstybė ėmėsi ir iki šiol naudoja įvairias priemones, kad sumažintų nedarbo lygį. Lietuvos Respublikos Vyriausybė buvo sudariusi 2001-2004 metų programą, norint sumažinti šalyje nedarbą ir pasirinkusi programos įgyvendinimo priemones. Ši programa buvo įgyvendinta sėkmingai ir pasiekti gan geri rezultatai.
Ekonomikos augimo tendencijos turėjo įtakos gyventojų užimtumo didėjimui, nedarbo mažinimui. Statistikos departamento duomenimis, per 2003 metų devynis mėnesius užimtų gyventojų pagausėjo daugiau kaip 70 tūkstančių, daugiausia jų – statyboje (21 procentas). Gyventojų užimtumas per 2003 metų devynis mėnesius, palyginti su 2002 metų tuo pačiu laikotarpiu, padidėjo daugiau kaip 1 procentu ir siekė 61 procentą.
Registruotų bedarbių 2003 metų pabaigoje buvo 158,8 tūkstančio, t.y. 32,3 tūkstančio mažiau negu 2003 metų pradžioje. Vidutinis metinis nedarbo lygis 2003 metais, palyginti su 2002 metais, sumažėjo 1 procentu.
Per 2003 metus sušvelninti teritoriniai nedarbo skirtumai. Lietuvoje 2003 metų pradžioje buvo 7 savivaldybės, kuriose nedarbo lygis viršijo 20 procentų. Metų pabaigoje tokių teritorijų buvo tik dvi: Druskininkų (22,2 procento) ir Mažeikių rajono (20,3 procento) savivaldybės. Per metus registruotas nedarbas sumažėjo visose šalies savivaldybėse, septyniose iš jų – daugiau kaip 5 procentais.
Kad ilgalaikiai bedarbiai sparčiau integruotųsi į darbo rinką, buvo įgyvendinamos jiems skirtos programos. Darbo rinkos mokymo tarnybos šiems asmenims pasiūlė 14 pažintinių ir 13 profesinių žinių bei praktinių įgūdžių atnaujinimo programų, pagal kurias mokėsi 8,5 tūkstančio ilgalaikių bedarbių. Iš viso per 2003 metus Darbo rinkos mokymo tarnyba padėjo integruotis į darbo rinką 99 tūkstančiams žmonių.
Ir toliau yra rengiamos įvairios programos nedarbui mažinti, kurios pasiteisina ir galima teigti, kad bedarbių skaičius kasdien mažėja, o naujų darbo vietų didėja, yra manoma, kad ir ateityje nedarbas mažės.

Taip gerėjant darbo politikoje situacijai t.y. mažėjant nedarbui panašios tendensijos yra prognozuojamos ir ateičiai, kad padėtis dar gerės ir nedarbas toliau palaipsniui mažės. Yra pateikiama prognozė ateinantiems trims metams 2005-2008 ir laukiami rezultatai pateikiami 3 lentelėje.
3. lentelė
Lietuvos ekonominių rodiklių projekcijos 2005–2008 metams
DARBO RINKA, DARBO UŽMOKESTIS IR KAINOS
Rodikliai Matavimo
vienetas 2003 2004 2005 2006 2007 2008

Projekcijos
Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis Lt 1073 1158 1260 1361 1470 1600
Vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio indeksai (ankstesnis laikotarpis =100) 105,8 107,9 108,8 108,0 108,0 108,9
Metinis darbo užmokesčio fondas mln.Lt 13415 14462 15982 17622 19298 21218
Vidutinis metinis užimtųjų skaičius (darbo jėgos tyrimų duomenimis): tūkst. 1438 1436 1460 1490 1510 1525
iš jų: vidutinis metinis sąlyginis darbuotojų skaičius 1) tūkst. 1042 1041 1057 1079 1094 1105
Vidutinis metinis ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičius (darbo jėgos tyrimų duomenimis) tūkst. 1642 1621 1615 1630 1640 1648
Vidutinis metinis bedarbių skaičius (darbo jėgos tyrimų duomenimis)2) tūkst. 204 184 155 140 130 123
Nedarbo lygis (darbo jėgos tyrimo duomenimis)2): proc. 12,4 11,4 9,6 8,6 7,9 7,5
Vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso pokytis:
gruodžio mėnesio pabaigoje proc. -1,3 2,9 2,2 2,6 2,8 2,5
vidutinis metinis proc. -1,2 1,2 2,5 2,1 2,8 2,5
1) samdomieji darbuotojai, perskaičiuoti į dirbančius visą darbo dieną
2) Dėl skirtingo bedarbio sąvokos apibrėžimo nedarbo lygis ir bedarbių skaičius darbo biržos duomenimis ir darbo jėgos tyrimo duomenimis yra skirtingas. Nustatant nedarbo lygį darbo biržos duomenimis į bedarbių skaičių įskaitomi tik žmonės, užsiregistravę darbo biržoje, tyrimo metu apskaitomi taip pat bedarbiai nesiregistravę darbo biržoje bet ieškantys darbo. Nedarbo lygio nustatymo metodika darbo jėgos tyrimų pagalba atitinka metodinius Eurostato reikalavimus.
Iš 3 lentelėje pateiktų duomenų, mes galime padaryti išvadą, kad Lietuvoje dėl augančios darbo jėgos paklausos nedarbo lygis šalyje mažės nuo 11,4 proc.(užimtumo tyrimo duomenimis) 2004 metais iki 7,5 proc. 2008 metais. Tai lemia keletas veiksnių: minimalaus užmokesčio didėjimas, naujų darbo vietų kūrimas, išsimokslinimo lygio didėjimas ir pan.

2.3. Nedarbo pasekmės

Gyventojų užimtumas ir nedarbas sąlygoja tarpusavyje susijusias ekonomines ir socialines pasekmes. Prie ekonominių pasekmių reikėtų priskirti: šalies ekonominį nuosmukį, (nepagamintą produkciją, neatliktas paslaugas ir kt.), žmonių gyvenimo lygio smukimą. Nedarbas kelia daug problemų SODROS biudžetui, kadangi bedarbiai tampa socialiai remtini žmonės(gauna bedarbio pašalpas, socialines lengvatas ir pan.), o jei būtų darbo vietų, žmonės užsidirbtų ir jiems nereikėtų papildomai teikti socialinės paramos. Atlikus ekonominius apskaičiavimus tikriausiai paaiškėtų, kad kai kuriais atvejais tikslingiau investuoti papildomų lėšų į darbo vietų kūrimą, o ne didinti socialines pašalpas.
Tačiau nedarbo nuostoliai nėra psichologiniai ar finansinio pobūdžio. Dar viena nedarbo pasekmė žmogui – jo dabartinės patirties, kuri yra vertingas tautos turtas, praradimas. Netekęs darbo, žmogus ne tik nebekaupia naujų darbo įgūdžių, metodų, bet silpnėja, atrofuojasi ir įgytieji jo sugebėjimai bei žinios. Jei darbą žmogus vėliau ir gauna, jis jau nebeturi reikiamų kvalifikacinių sugebėjimų, jam tenka iš naujo mokytis, prisiteikyti prie konkrečių darbo sąlygų. Nuo to kenčia darbo kokybė, intensyvumas ir darbo užmokestis. Yra išskiriamos psichologinės ir ekonominės nedarbo pasekmės.
2.3.1. Psichologinės bedarbystės pasekmės

Kiekvienas žmogus savo darbu kuria, išreiškia sugebėjimus, planuoja pajamas ir ateities gyvenimą. Kai žmogaus svajonės neišsipildo, jis negauna darbo ar jį praranda, žmogus nusivilia, neretai jį ištinka depresija, o jos pasekmės sunkiai nusakomos. Pasikeitusios ekonominės gyvenimo sąlygos sukialia streso būklę, neigiamus psichologinius reiškinius, nes žmogus nebeturi sąlygų tenkinti savo gyvenimo poreikių, nesugeba prisitaikyti prie kitų žmonių. Ilgą laiką nedirbančius žmones grąžinti į darbą palyginti sunku.

Pirmoji ir pati svarbiausia nedarbo pasekmė – pasikeitusi bedarbio socialinė padėtis. Pirmajame nedarbo laikotarpyje tai pasireiškia tik kaip ekonominė nedarbo pasekmė, t.y. sumažėja pajamos ir krinta pragyvenimo lygis. Tačiau ilgainiui ši ekonominė padėtis sukelia taip pat ir neigiamus psichologinius reiškinius: savanorišką psichologinę izoliaciją, nesugebėjimą prisitaikyti, bendravimo stoką, depresiją.
Antroji nedarbo pasekmė – profesinio lygio sutrikimas.
Trečioji pasekmė – sveikatos sutrikimai.
Ketvirtoji- psichologinė depriviacija (trūkumas, nepriteklius, stoka). Nutrūkus profesiniai veiklai, staiga pasikeičia žmoguas socialinė aplinka, jis netenka įprastų bendravimo galimybių, nutrūksta jam svarbūs socialiniai ryšiai. Žmonės jaučia stiprius neigiamus emocinius išgyvenimus, sumažėja sugebėjimas prisitaikyti, pasireiškia netgi savanoriška psichologinė izoliacija, bendravimo sutrikimai, depresija.
2.3.2. Ekonominės nedarbo pasekmės

Gyventojų užimtumas ir nedarbas turi tiesioginę įtaką šalies ūkio ekonomikai ir jos augimo tempams. Žmogaus darbas yra vienas iš pagrindinių gamybos veiksnių, be kurių kapitalas ir žemė negali dalyvauti gamybos procese.
Jei norime darbo veiksnį įvertinti ekonominiu požiūriu, išskiriamas kiekybinis ir kokybinis darbo potencialas. Kiekybinį darbo potencialą parodo šalies gyventojų skaičius, o kokybinį – techninis ekonominis ir teisinis gyventojų išsimokslinimo lygis. Taigi juo daugiau žmonių aukštesnės kvalifikacijos dalyvauja gamyboje, tuo daugiau sukuriama materialinių vertybių ar suteikiama paslaugų, didėja bendarsis vidaus produktas, nacionalinės pajamos. Gerėjant šiems rodikliams, didėja valstybės biudžetas, daugiau lėšų galima skirti šalies gyventojų socialiniams, ekonominiams ir kultūriniams poreikiams. Tik didindami darbo vietų skaičių ir darbo intensyvumą, pasieksime norimų rezultatų rinkos ekonomikos sąlygomis.
Ypatingą vietą žmogaus gyvenime užima profesinė socializacija – darbas veikia asmenybę. Didžiają dalį laiko suaugęs žmogus praleidžia darbe. Darbo laikas paprastai formuoja dienos ir gyvenimo struktūrą. Užimama pozicija suteikia socialinę vertę, visuominės pripažinimą. Dauguma socialinių suaugusio žmogaus sąveikų vyksta jo darbo aplinkoje. Darbo užmokestis leidžai geriau ir paprasčiau patenkinti materialinius poreikius, tačiau daugeliui tai nėra vienintelis motyvas dirbti. Tyrimai rodo, kad dauguma žmonių, turėdami pragyvenimui užtektinai lėšų, vis teik dirbtų.

3. Bedarbiai ir jiems teikiamos socialinės garantijos

Kalbant apie valstybės teikiamas socialines garantijas bedarbiams, svarbu apibrėžti, kokia tai asmenų grupė. Iki bedarbių įstatymo pakeitimų 1996 m. vasario mėn. bedarbio sąvoka buvo suformuluota taip, kad buvo dirbtinai mažinamas bedarbių skaičius. Nedirbantys asmenys buvo skirstomi į dvi kategorijas: ieškančius darbo ir bedarbius. Bedarbiais buvo laikomi tik tie asmenys, kurie turi teisę gauti bedarbio pašalpą. O tam buvo nustatyti tam tikri reikalavimai. Pakeitus įstatymą, pakeista ir bedarbio sąvoka. Dabar ji atitinka tarptautiniuose dokumentuose nustatytą sąvoką. Darbo kodekse (III dalis XI skyrius 91 str.) bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, neturintys pakankamų pragyvenimo lėšų, užsiregistravę gyvenamosios vietos teritorinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę priimti pasiūlymą įsidarbinti arba mokytis profesijos. Bedarbių skaičius dirbtinai nebemažinamas. Tačiau sąvoka visgi nėra tobula – tarp bedarbio požymių neaptinkame nuorodos į tai, kad toks asmuo neturi privataus verslo ar kito pajamų šaltinio. Vadinasi, bedarbio pašalpa gali būti skiriama asmenims, kuriems ji visiškai nebūtina. Bedarbio statusas siejamas su valstybės teikiamomis garantijomis, tačiau bedarbis neturėtų likti vien pasyvus stebėtojas. Dėl šios priežasties mūsų įstatymai numato ne tik pasyvias valstybines garantijas bedarbiams, bet ir aktyvias, kurios skatina bedarbius tiesiogiai dalyvauti įdarbinimo procese.
Bedarbio pašalpa – laikina priemonė, užtikrinanti pragyvenimo šaltinį. Jos laikinumas atskleidžia valstybės požiūrį į šią garantiją. Nes, kaip ir minėta, valstybės politikos prioritetas teikiamas bedarbių aktyvumui skatinti. Bedarbio pašalpos skyrimo tvarką bei kitus su šia valstybės garantija susijusius klausimus reglamentuoja bedarbių rėmimo įstatymas. Teisę gauti bedarbio pašalpą turi bedarbiai, kurie iki užsiregistravimo valstybinėje darbo biržoje turi ne mažesnį, kaip 24 mėnesių stažą per paskutinius 3 metus ir jeigu birža nesiūlė darbo, atitinkančio jų profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę, arba profesinio mokymo, bedarbiai, kurie neturėjo iki užsiregistarvimo darbo biržoje stažo, gauti bedarbio pašalpa įgyja teisę po to kai su darbo biržos siuntimu per paskutinius 12 mėnesių nuo užsiregistravimo darbo biržoje dirbo viešuosius arba Užimtumo fondo remiamus darbus, baigė profesinį mokymą ir šių darbų bei mokymosi bendra trukmė buvo ne mažesnė kaip 180 dienų. Taip pat mokama ir kitomis sąlygomis pavyzdžiui, atleistiems iš darbo ne dėl jų kaltės, ir kurie iš karto užsiregistruoja darbo biržoje, pasibaigus darbo sutarčiai, kuri nepratesiama ir pan.
Valstybė leidžia bedarbiams dirbti laikinuosius viešuosius darbus. Tokią teisę turi tiek gaunantys bedarbio pašalpą (asmenys, neturintys socialinio draudimo stažo, kai yra pasibaigęs pašalpos mokėjimo laikas arba pašalpos mokėjimas nutrauktas), tiek jos negaunantys (bedarbiai, nepasirengę darbo rinkai, kiti, gaunantys bedarbio pašalpą, jeigu jie pageidauja dirbti viešuosius darbus). Bedarbiams, dirbantiems šiuos darbus, mokamas valstybės nustatytas darbo užmokestis (pagal minimalų valandinį atlygį). Jei šis užmokestis viršija bedarbio pašalpos dydį, bedarbio pašalpa nemokama, jei neviršija – darbo birža moka darbo užmokesčio ir pašalpos skirtumą. Bedarbiams, dirbantiems viešuosius darbus ir toliau teikiamos valstybės užimtumo ir socialinės garantijos, jie toliau registruojami darbo biržoje. Įstatymo nuostata, jog šių darbų atlikimo tvarką nustato vyriausybė ar kita jos įgaliota institucija, kelia abejonių, nes, nustatant darbų atlikimo tvarką, apibrėžiami ir jų atlikimo terminai.
Bedarbių rėmimo įstatymas taip pat numato galimybę atlikti kitus iš užimtumo fondo remiamus darbus . Juos turi teisę atlikti bedarbiai, kurie baigė profesinį mokymą ir darbo birža jiems negali pasiūlyti nuolatinio darbo, taip pat tie, kurie neturi reikiamo darbo stažo bedarbio pašalpai gauti (24 mėn. per pastaruosius 3 metus), ilgalaikiai bedarbiai, pasibaigus jų pašalpos mokėjimo laikui, taip pat tie, kuriems pašalpos mokėjimas nutrauktas, asmenys, pirmą kartą pradedantys darbinę veiklą. Šių darbų tikslai nukreipti į tai, kad būtų sudaryta galimybė įgyti pirminius darbo įgūdžius, jiems tobulinti darbo buvimo vietoje, nustatyti kvalifikacinių žinių trūkumą, siekiant dirbti pagal profesiją, tobulinti kvalifikaciją, padėti įsitvirtinti darbo vietoje, pasibaigus remiamų darbų terminui, skatinti žmones dirbti, įgyti profesiją. Iš užimtumo fondo remiamų darbų atlikimo tvarką bei trukmę nustato Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Lietuvos Statistikos Departamentas pateikia naujausius duomenis, kurie atnaujinti 2005m. balandžio mėnesį, apie Lietuvos bedarbių skaičių pagal nedarbo trukmę ir lytį.
4. lentelė
Bedarbiai pagal nedarbo trukmę ir lytį
(metų vidurkis; tūkstančiais)

1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004
Iš viso 226,7 249 273,7 284 224,4 203,9 184,4
Iki mėn. . 2,8 13 16,6 15,8 15,3 11
1–2 mėn. 35,8 39,4 33,2 23,5 17,7 18,6 13,8
3–5 mėn. 26,7 50,5 44,9 33,9 28,4 29,9 25,1
6–11 mėn. 40,3 60,3 40,4 43 39,4 37,8 36,2
1 metai ir daugiau 123,8 96 142,2 167 123,3 102,3 98,2
Vyrai 130,9 140,5 158,5 165,6 121,1 105,4 90,6
Iki mėn. . 1,1 7,9 9,2 9 8,6 5,7
1–2 mėn. 22,5 22,4 19,5 13,5 9,8 9,1 7,4
3–5 mėn. 16,8 27,7 23,9 20,5 16,4 16,5 12,8
6–11 mėn. 22,4 31,3 22,5 21,8 19 19,6 17,4
1 metai ir daugiau 69,2 58,1 84,7 100,6 66,9 51,7 47,3
Moterys 95,8 108,5 115,2 118,4 103,3 98,4 93,8
Iki mėn. . 1,7 5,1 7,4 6,7 6,8 5,4
1–2 mėn. 13,3 17 13,7 10 7,9 9,5 6,4
3–5 mėn. 9,9 22,8 21 13,4 11,9 13,4 12,4
6–11 mėn. 17,9 29 17,8 21,2 20,4 18,1 18,7
1 metai ir daugiau 54,6 37,9 57,5 66,4 56,3 50,6 50,9

Taip pat Statistikos departamentas pateikia tokius naujausius duomenis apie bedarbius, kurie registruoti darbo biržoje 2005m. rugsėjo mėnesį.

5.lentelė
Registruotas nedarbas 2005m. rugsėjo mėnesį
Darbo biržoje registruoti bedarbiai (mėnesio pabaigoje), tūkst. rugsėjis 85,6
Darbo biržoje registruoti bedarbiai, gaunantys pašalpas, tūkst. rugsėjis 13,7
Darbo biržoje registruotų bedarbių dalis nuo darbingo amžiaus gyventojų, % rugsėjis 4,1

Ir kaip matyti iš 5 lentelės, kad registruotų bedarbių skaičius 2005 metų rugsėjį lygynant su bedarbių skaičiumi 2004 metais, kuris pateiktas 4 lentelėje, yra kur kas mažesnis. Tai galima daryti išvadas, kad Lietuvoje yra daug neužsiregistravusių darbo biržoje bedarbių arba yra nemažai nelegalių darbuotojų (didelis neoficialus užimtumas).

4. Skurdo problemos Lietuvoje

Valstybės socialinė politika aktuali posocialinėms šalims, kuriose rinkos formavimo procesai labai dažnai buvo nenatūralūs, dirbtinai forsuojami, destruktyvūs. Daugelyje šalių rinka formavosi vykdant ekonomines reformas bet kokia kaina, valstybės vaidmuo buvo dažnai neefektyvus, o kai kuriais klausimais ir apskritai neleistinai pasyvus. Todėl buvo pažeistos svarbiausios socialinės rinkos funkcionavimo sąlygos – rinkos efektyvumo ir socialinio teisingumo (plačiąja prasme) užtikrinimas bei jų optimalus suderinimas. Ši problema aštriai iškilo ir Lietuvoje. Jos galutinis atspindys – gyvenimo lygio smukimas, didelės gyventojų dalies nuskurdimas, socialinės nelygybės žymus padidėjimas, socialiai atskirtų žmonių sluoksnio susiformavimas, nusikalstamumo augimas ir kt.
Skurdo samprata priklauso nuo šalyje pasiekto gyvenimo lygio. Kintant vidutiniam gyvenimo lygiui, keičiasi ir santykinis skurdo lygis. Leituvoje santykinei skurdo ribai nustatyti pasirinktas 50% vartojimo išlaidų rodiklis: kasdieninės vartojimo išlaidos tam tikrais laikotarpiais skiriasi mažiau nei pajamos, todėl gali tiksliau atspindėti situaciją.
Skurstančiais laikomi žmonės, kurių pajamos neužtikrina susiklosčiusio minimalaus priimtino gyvenimo lygio. Skurstančiųjų skaičius priklauso nuo gyvenamosios vietos, išsimokslinimo, socialinio statuso, namų ūkio tipo. Daugiausiai skurstančiųjų gyvena kaime ir miesteliuose. Pusė skurstančiųjų turi žemą išsilavinimą: tik pradinį ar pagrindinį. Viena iš svarbiausių skurdo ir kitų socialinių problemų priežasčių, yra nedarbas. Nedarbas ir skurdas yra neatsiejamai susiję dalykai: didžiajai žmonių daugumai darbas yra pagrindinis (arba vienintelis) pragyvenimo šaltinis. Todėl skurdą pagrįstai galima laikyti nedarbo palydovu.Retai skursta samdomi darbuotojai ar laikantys save verslininkais.
Skurdo lygio padidėjimas pagal fiksuotą santykinę ribą atspindi bendrą vartojimo išlaidų sumažėjimą, o skurdo lygio padidėjimas pagal santykinę ribą – pajamų paskirstymo netolygumo padidėjimą.
Apibendrinant santykinio skurdo mažinimo būklę, galima daryti šias išvadas:
• Santykinio skurdo lygis priklauso ne tik nuo ekonomikos augimo, bet ir nuo pajamų nelygybės. Pastatrajai didėjaint santykinis skurdas taip pat gali didėti. Pajamų nelygybė pirmiausia atspindi vidinius verslo dėsningumus, o kadangi apie 70% užimtųjų dirba privačiame sektoriuje, tai santykinio skurdo lygį nulemia jame sukuriamų pajamų pasiskirstymas, kurį sunku valstybei valdyti.
• Pajamų nelygybės didėjimas gali paskatinti investicijas ir ekonomikos augimą, o santykinio skurdo mažinimo priemonės gali tam trukdyti. Tokios rizikingos priemonės yra minimalios algos, mokesčių progresyvumo didinimas ir pan. Jos sumažina darbo užmokesčio neto, o tuo pačiu pajamų nelygybę ir taupymo bei investicijų patencialias galimybes.
• Svarbu ne tik suformuluoti kiekybinę skurdo mažinimo užduotį, bet ir parinkti tinkamas aktyvias priemones, kurios netrukdytų, o padėtų gerinti užimtumą. Labiausiai pažeidžiamiems asmenims paramos priemonės turėtų būti kuriamos kaip aktyvios, visa apimančios politikos priemonės, o ne kaip išimtinės priemonės, padedančios integruotis minėtus asmenis į visuomenę.
Nežiūrint bendrų teigiamų pastarųjų metų poslinkių pajamų ir vartojimo srityse, Lietuvoje ir toliau išlieka didelė nelygybė ir skurdas.
Svarbiausia daugelio problemų sprendimo, tame tarpe ir skurdo mažinimo sąlyga, yra užimtumo didinimas.Tačiau dalis visuomenės narių dėl įvairių priežasčių skursta.
Paprastai visuomenės (valstybės) tikslas padėti skurstantiems. Žinomi keli keliai siekiant sumažinti skurdą:
Pirmas kelias – didinti nacionalines pajamas. Tai yra plėtoti gamybą ir kad visi šalies gyventojai galėtų gyventi geriau (siekti gerovės valstybės būsenos). Gerėjant šalies ekonominei būsenai auga visų gyventojų pajamos, o kartu ir skurstančių. Tai skurdo mažinimas ekonomikos augimo būdu.

Antras skurdo mažinimo būdas – pajamų perskirstymas. Vyriausybė, norėdama pagelbėti skurstantiems, gali didinti mokesčius gaunančių didesnes pajamas, kurti įvairias programas, teikiančias papildomas pajamas skurstantiems: skirti socialines ir pan. pašalpas, teikti specialias paslaugas ir pan. Viena iš skurdo priežasčių – bedarbystė. Todėl svarbu sudaryti sąlygas gauti darbą. Gamybos augimas yra sąlyga mažinti nedarbą, mažinti skurdą, gerinti bendrą gyvenimo lygį. Gamybos augimas gali būti siekiamas įvairiais būdais. Tai labai priklauso nuo situacijos ir aplinkybių. Ekonomikoje, kurioje vyrauja didelis nedarbas, gamybos apimtis galima didinti plečiant investicijas, sudarant sąlygas verslo plėtrai, įdarbinant bedarbius. Tokiu būdu mažinamas gamybos sąstingis, geriau panaudojami gamybos pajėgumai. Technologijos tobulinimas taipogi yra vienas iš svarbiausių gamybos pajėgumų didinimo ir ekonomikos augimo veiksnių.

Skurdo mažinimo strategijos įgyvendinimo 2002–2004 metų programa, buvo vykdomos aktyvios ir pasyvios skurdo mažinimo priemonės. Ekonomikos plėtra, užimtumo, darbo užmokesčio, minimalios mėnesinės algos, valstybinių socialinio draudimo pensijų, šalpos išmokų didinimas ir kitos priemonės buvo skirtos skurdui mažinti.
Lietuva dalyvauja Europos Sąjungos socialinės aprėpties procese naudodamasi atvirojo koordinavimo metodu. 2003 m. gruodžio 18 d. Briuselyje pasirašytas Bendrasis aprėpties dokumentas, kurio prioritetai ir priemonės sukuria pagrindą parengti nacionalinį kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų planą.
Skurdo tyrimai Lietuvoje rodo, kad skurdas nėra visuotinis, yra galimybių jį šalinti. Tačiau skurdo priežastis, tokias kaip žemas išsilavinimas, nedarbas galima įveikti tik per ilgą laiką. Tam reikalingos skurdo mažinimo nacionalinės bei tarptautinės programos, kurioms įgyvendinti turi būti sutelktas įvairių institucijų dėmesys.

IŠVADOS

Greta kitų ir socialinių ekonomikos pertvarkymo Lietuvoje problemų, vis aktualesnės tampa darbo rinkos, užimtumo ir nedarbo problemos. Jų sprendimas susijęs su radikaliais pokyčiais vykdant ekonomikos pertvarkymus. Nepakanka konstatuoti nedarbo didėjimo faktą ir mastą, būtina nagrinėti nedarbo atsiradimo ir didėjimo priežastis, suformuoti nacionalinę gyventojų užimtumo politiką ir parengti šios politikos įgyvendinimo priemones.
Nedarbo ir užimtumo būklė tiesiogiai priklauso nuo šalies ekonominės padėties, jos struktūrinių ir ciklinių pokyčių.
Kuriant civilizuotą darbo rinką ir mažinant socialinę įtampą, svarbu suformuoti gyventojų užimtumo politiką, kuri turi tampriai sietis su kitomis ūkio pertvarkymo programomis, su struktūriniais gamybos pokyčiais, su nuosavybės formų kaita, su bendra gamybos vystymo strategija, su smulkaus verslo vystymo priemonėmis. Be to, užimtumo politikos įgyvendinimas reikalauja daug pastangų. Užimtumo politikoje didelis dėmesys skiriamas visiškam užimtumui ir jo siekimui, kadangi keikviena valstybė siekia, kad būtų nedarbo lygis kuo mažesnis. Užimtumo politikos tikslas – formuoti racionalią gyventojų užimtumo struktūrą, didinti darbo ekonominį ir socialinį efektyvumą. Lietuvoje rengiamos įvairios užimtumo programos, kad padidėtų užimtumas, tuo pačiu sumažėtų nedarbas.
Nedarbas – situacija, kai darbingi žmonės nori dirbti, tačiau negauna darbo. Nedarbas gali būti laikinasis (migracinis), struktūrinis ir ciklinis, arba nepakankamos paklausos. Yra išskiriama keletas nedarbo priežasčių ir nedarbo mažinimo priemonių. Nedarbas Lietuvoje pagal tam tikrus statistinius duomenis kiekvienais metais mažėja, tai parodo, kad valstybė įgyvendina tinkamas programas ir projektus nedarbo mažinimui ir gyventojai keikvienais metais tampa aktyvesniais ieškantis darbo ir aktyviai dalyvauja rengiamose programose, apmokymose ir pan.
Skurdo samprata priklauso nuo šalyje pasiekto gyvenimo lygio. Kintant vidutiniam gyvenimo lygiui, keičiasi ir santykinis skurdo lygis. Lietuvoje skurstančiųjų skaičius priklauso nuo gyvenamosios vietos, išsimokslinimo, socialinio statuso. Daugiausiai skurstantys Lietuvos gyventojai yra su žemu išsilavinimu, gyvenantys kaime žmonės. Lietuvos Vyriausybė skurdui sumažinti buvo sudariusi skurdo mažinimo strategijos įgyvendinimo 2002–2004 metų programa, pagal kurią buvo vykdomos aktyvios ir pasyvios skurdo mažinimo priemonės. Ir šiandien galima teikti, kad programa pasiteisino skurdas Lietuvoje sumažėjo, nes sumažėjo nedarbas, o nedarbas ir skurdas yra neatsiejamai susiję dalykai.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Lietuvos Respublikos Darbo Kodeksas, Mūsų Saulužė ISBN 9955-517-06-9.
2. R.Kinderis „Lietuvos darbo išteklių tyrimas“, Klaipėda, 2004, Knygynas, ISBN-9955-497-64-5.
3. B.Martinkus, A.Sakalas, A.Savanevičienė „Darbo išteklių ekonomikair valdymas“, Kaunas Technologija, 2003, ISBN 9986-13-853-1.
4. T.Davulis „Darbo teisė: Europos sąjunga ir Lietuva“, Vilnius, 2004, Teisinės informacijos Centras, ISBN 9955-557-40-0.
5. „Darbo teisė“ Vilnius, Saulužė, ISBN 9986-9169-8-7.
6. I.Mačernytė-Panomariovienė „Apmokėjimas už darbą ir jo užtikrinimas“, Vilnius, 2003, ISBN 9955-563-05-2.
7. „Didžioji darbo įstatymų knyga“ Vilnius, Spauda, Sudarytojai: prof. Dr. G.Dambrauskienė ir dr. K.Jovaišas.
8. Lietuvos statistikos metraštis 2004, Vilnius, ISSN 1392-026X.
9. Vadovo pasaulis, 2005, ISSN 1392-4761.
10. V.Navickas, K.Paulavičius „Darbo rinka. Teorija ir valstybės politika“, Vilnius, 1999, ISBN 9986-869-42-0.
11. Internetiniai puslapiai:
• www.socmin.lt
• www.std.lt
• www.lrs.lt

Leave a Comment