Įmonių finansų teorija

Įvadas

Įmonės finansų valdymas, kaip atskirai studijuojama verslo sritis, atsirado tik praėjusio amžiaus pradžioje. Iki tol ji buvo suprantama gana siaurai – kaip apskaita, kuri turėjo būti tiksli ir savalaikė. Finansinis valdymas asocijavosi su techniniu finansinės apskaitos ir dokumentų, rodančių įstaigos veiklą, kaupimu ir priežiūra.

Rinkos sąlygomis įmonių finansų valdymas nulemia veiklos sėkmę.

Ilgainiui mūsų įmonių finansų tvarkytojai, nepasikliaudami savo patyrimu ir intuicija, darydami finansinius sprendimus analizuos turto, nuosavybės (1

akcijos) uždirbamą pelną, nuosavybės struktūrą, pelno „kokybę” ir kitus veiklą apibūdinančius rodiklius. Be abejo, analizei, sprendimams teks naudotis rinkos šalyse pripažintomis metodikomis. Tačiau gyvenimas nestovi vietoje ir per paskutiniuosius du dešimtmečius finansų teorijos labai sumodernėjo. Darant finansinį sprendimą jau nebe taip svarbi yra retrospektyvi analizė. Svarbiau yra rizika ir būsimi pinigų srautai.

Esant lokaliam verslui, nesusiduriant su didelia konkurencija, finansų sprendimai buvo paprasti, nereikėdavo praleisti daugybės valandų mąstant apie tai, kur geriau investuoti, kokia kapitalo struktūra geriausia ir panašiai. Tas pats dar visai neseniai buvo ir Lietuvoje.

Planinės ekonomikos laikais visiems finansų srities vadovams buvo aišku, iš kur gauti pinigų, kur juos investuoti bei kam atiduoti. Nereikėdavo rūpintis, ar klientas, kuriam parduodamos prekės yra patikimas (nes tokie būdavo visi) nereikėdavo jam nustatyti griežtos atsiskaitymo tvarkos ir, kas dar svarbiau, jos laikytis. Netekdavo nerimauti, ar sandėlyje esančias prekes pavyks laiku ir pelningai parduoti. Rinkos ekonomika bei didėjanti konkurencija visus privertė susirūpinti savo finansinių išteklių valdymu.

Vykstant rinkų globalizacijai, Lietuvai įsiliejus į Europos Sąjungą, lietuviškas verslas yra priverstas konkuruoti ne tik tarpusavy, bet ir su kitų šalių verslais. Tų šalių, kurios apie finansų svarbą sužinojo gerokai anksčiau nei mūsų verslininkai.

Svarbu pažymėti, kad įmonės finansai yra tokia pat svarbi įmonės veiklos sritis, kaip ir gamyba, valdymas bei darbo organizavimas, todėl bent pradinės įmonių finansų teorijos žinios yra privalomos kiekvienam verslininkui. Dėmesys įmonės finansų reikalams gali padėti atskleisti įmonės veiklos efektyvumo spragas ir išvengti papildomų kaštų.

DARBO TIKSLAS – susipažinti su įmonių finansų valdymu.

UŽDAVINIAI :

1. Nustatyti, kokie finansų valdymo tikslai ir sprendimai.

2. Išsiaiškinti įmonės finansų išteklių šaltinius.

3. Susipažinti su įmonių finansų organizavimo principais.

4. Išnagrinėti turto valdymo šaltinius.

5. Išsiaiškinti įmonių veiklos rezultatus įtakojančius veiksnius.

1. F1nansų valdymas

1.1 Finansų samprata. Finansų valdymo esmė

Finansų sąvoka yra daugiareikšmė. Siaurąja prasme finansai – tai lėšų, priklausančių įmonei, organizacijai ar valstybei, visuma. Plačiąja prasme –

tai įmonių, organizacijų ar valstybes lėšų sudarymo, paskirstymo ir naudojimo sistema.

Pagrindines finansinio turto dalys yra pinigai, akcijos, obligacijos ir kiti vertybiniai popieriai, kurie finansų sistemoje irgi yra laikomi pinigais, bei sutartys, suteikiančios teisę gauti pinigus iš kitų įmonių.

Pinigų ištekliai yra riboti ir todėl juos reikia taip naudoti, kad būtų galima gauti maksimalią naudą.

Jei finansai įmonėje yra tinkamai valdomi, tuomet galima tikėtis gauti didesnę naudą, su mažesniais finansiniais ištekliais, ir, atvirkščiai, finansininkui arba vadovui nekreipiant reikiamo dėmesio į tam tikrus pavojaus signalus finansinėje veikloje, neišmanant finansų valdymo principų ir būdų, vadovaujantis tik intuicija bei patirtimi, įmonė greitai gali tapti nemoki.

Todėl vadovams svarbu laiku turėti tikslią informaciją apie esamą pinigų kiekį įmonėje, apie įmonės skolas ir gebėjimą jas grąžinti, apie pirkėjų skolas įmonei ir informaciją apie tai, koks ir kada susidarys lėšų trūkumas bei kokie finansavimo šaltiniai bus panaudoti jam padengti arba kada ir kokios bus laisvos lėšos bei kaip efektyviai jas naudos įmonė.

Norint gauti atsakymus į šiuos ir kitus klausimus, reikia išmanyti finansų valdymą. Pirmiausiai, reikėtų suprasti šios sąvokos ir „finansų”

skirtingumą. Finansai – tai finansų rinkos. Tačiau konkrečios įmonės finansų tvarkytojas negali būti atsietas nuo finansų rinkų. Jis veikia naudodamasis vidine (įmonės) ir išorine (rinkų) informacija. Be to, juk finansų rinkose pasireiškia finansų valdymo rezultatai. Tačiau finansų rinkos veikia pagal savus dėsningumus nepriklausomai nuo įmonės finansų tvarkytojų. Įmonių finansų valdymas yra sistema priemonių, susijusių su efektyviu pinigų srautų valdymu.

Ji padeda nustatyti:

1. Ar tikslinga investuoti pinigus į tam tikrą veiklą, kokias sumas ir kada investuoti?

2. Ar tikslinga skolinti pinigus?

3. Ar efektyvu patiems skolintis?

4. Kaip naudingiau lėšas panaudoti?

Finansų valdymas taip pat yra susijęs su turto įsigijimu (investavimu), finansavimu ir turto efektyviu valdymu. Taigi įmonės finansų valdymas – tai ekonomikos taikymas įmonėje, tyrimai, kaip turėtų pasiskirstyti gamybos ištekliai tarp jų vartotojų.

Lietuvos įmonėse iki šiol nėra finansų valdymo patirties bei tradicijų, ypač smulkiame ir vidutiniame versle, dėl to įmonės dažnai patiria nesėkmes arba bankrutuoja. Daugelis pelningą verslą turėjusių verslininkų įsitikino, kad pinigus lengviau uždirbti, nei vėliau juos išlaikyti ir dauginti.

Finansų valdymas apima įmonės piniginių išteklių kaupimą, paskirstymą ir naudojimo kontrolę. Finansų valdymo tikslas siaurąja prasme yra aprūpinti verslą pinigais ir gauti iš jo pelną, plačiąja prasme – padidinti savininkų turtą.

Visa finansų valdymo praktika orientuota į tai, kaip uždirbti pelną ir sumažinti rizikos laipsnį Kuo verslininkas daugiau rizikuoja, tuo tikisi gauti didesnę naudą. Rizika ir neapibrėžtumas yra glaudžiai tarp savęs susiję. Sumažinti riziką padeda verslo planavimas, finansinių rezultatų prognozavimas.

Finansų valdymo funkcijos yra analogiškos bendroms valdymo funkcijoms ir jas sudaro:

* planavimas ir prognozavimas,

* darbo organizavimas, veiksmų koregavimas;

* kontrolė ir analizė.

Viena iš svarbiausių finansų valdymo funkcijų yra planavimas, nes finansiniai sprendimai priimami jau rengiant planą, finansų planavimo ir prognozavimo metodai leidžia modeliuoti galimus procesus, numatyti pasekmes bei norima kryptimi valdyti šiuos procesus. Sudaromos galimybės iš anksto įvertinti pavojus, numatyti jų priežastis bei ieškoti būdų jiems išvengti.

Planavimo procesą turėtų sudaryti tokie etapai:

* įmonės ilgalaikių veiklos tikslų nustatymas;

* įmones veiklos strategijos parinkimas;

* įmones politikos ir procedūrų numatymas.

Darbo organizavimas reiškia tinkamai sudarytą įmonėje finansų tarnybą, kuri turi pakankamai teisių ir įgaliojimų sprendimams parengti ir priimti, skirtingų tarnybų veiklai bei veiksmams koordinuoti, informacijai kaupti ir naudoti. Finansų tarnybos veikla turi būti organizuojama tokiu nuoseklumu:

* sugrupuoti atliekamas funkcijas pagal visas veiklos sritis;

* suteikti reikalingus įgaliojimus konkrečias funkcijas vykdantiems asmenims.

Finansų kontrolę sudaro:

* veiklos standartų parengimas. Įmones standartai, arba normatyvai, rengiami naudojantis praėjusiųjų laikotarpių duomenimis ir darant prielaidas apie ateities įvykių tikimybes;

* faktinių rezultatų palyginimas su standartais.

1.2 Finansų valdymo sprendimai

Įmones finansines veiklos rezultatus lemia priimami valdymo sprendimai.

Kiekvienas vadovas norėtų priimti tik tinkamus sprendimus, kurie leistų jam pasiekti geriausių rezultatų. Tuo tikslu jam įmonę reikėtų suvokti kaip vientisą ekonominį vienetą, kai būtina suderinti tarpusavyje susijusias, bet pakankamai savarankiškas ir viena kitą veikiančias sudedamąsias jo dalis. Tai nėra lengva, nes kuo įmonė didesnė, tuo sudėtingesni procesai joje vyksta ir tuo sunkiau numatyti visos valdymo komandos veiksmus.

Kartais vidurinės grandies vadovai, priimdami savo padaliniui, palankius sprendimus, gali pakenkti visos įmonės interesams. Be to, labai svarbi yra sprendimus priimančio vadovo patirtis ir intuicija.

Kai kalbame apie finansų valdymą, iš esmės kalbame apie įmonės veiklos ekonomiškumą. Didinti įmonės vertę – tai pirmutinis ir svarbiausias bet kurio vadovo uždavinys. Priešingu atveju vadovo veikla virsta siekiu visų pirma garantuoti asmeninę gerovę, kuri gali pasireikšti ir noru sėdėti ant prabangios kėdės, ir gauti vis didesnį atlyginimą. Pasirinkdamas veiklos kryptį, projektus ir verslo idėjas vadovas visų pirma turi galvoti ne apie plano patrauklumą, o apie jo atsiperkamumą, kitaip tariant – apie ekonominę naudą įmonei. Išsamūs finansiniai skaičiavimai būtini priimant įvairius verslo sprendimus, ir tai visų pirma yra vadovų prerogatyva.

Vadovas turi įsitikinti, kad gamybos modernizavimas arba nauji projektai finansuojami pigiausiu įmanomu būdu, neretai – kombinuojant įvairius šaltinius (paskolos, akcijų emisija, nuosavos lėšos ir pan.). Taip pat vadovas privalo nustatyti vidutinius finansavimo kaštus ir garantuoti, kad įsigyjamo turto grąža bus didesnė už investicijų kainą. Vadovui dera sekti ir analizuoti įmonės pinigų srautus, kad verslo sprendimai būtų optimaliai ekonomiški ir efektyvūs.

Nuo priimamų finansinių sprendimų priklauso įmonės finansavimo šaltiniai, įsipareigojimų struktūra ir dydis, rizikos laipsnis, įmonės turto dydis bei struktūra. Pagrindinė įmonių finansų tarnybos funkcija –

turto investicijos ir pinigų reikalingų, sumokėti už šias investicijas, paieška. Finansų vadovas atsako už tai, kad ši veikla būtų vykdoma geriausiu būdu. Vykdantys finansų valdymo funkcijas finansininkai naudojasi informacija, kuria parengia apskaitininkai. Jeigu apskaitininko uždavinys yra kuo rūpestingiau ir teisingiau parengti finansinę informaciją, tai finansininkas pasinaudoja informacija finansiniam sprendimui padaryti.

Taigi finansų vadovo svarbiausias veiklos bruožas – finansiniai sprendimai.

Finansinis sprendimas – tai sąmoningas vienos alternatyvos pasirinkimas iš daugelio galimų. Vadinasi, priimant finansinius sprendimus reikia nuspręsti, iš kur gauti pinigų bei kam juos skirti. Svarbiausi kriterijai, kurie privalo būti įvertinti priimant finansinius sprendimus, yra planuojamas pelningumas ir rizika. Planuojamą pelningumą apibūdina tie pinigų srautai, kuriuos investuotojas tikisi gauti iš savo investicijų, o rizika – tai tų pinigų srautų gavimo tikimybė.

Santykis tarp planuojamo pelningumo ir rizikos labai svarbus, nes dažniausiai pelningesnės investicijos, lyginant su saugiomis investicijomis, susijusios ir su didesne rizika. Kuo didesnio pelno tikisi investuotojas, tuo daugiau jis rizikuoja, nes ateities įvykiai yra tik spėjami ir nežinomi.

Finansinius valdymo sprendimus pagal jų reikšmę galima suskirstyti į tokias grupes:

– strateginiai sprendimai, kurie lemia pagrindinių finansinių alternatyvų pasirinkimą įmonėje. Nuo jų priklauso finansavimo šaltiniai, turto dydis, dividendų politika,investicinių projektų atranka. Strateginius sprendimus lemia ekonominė situacija įmonėje ir bendra verslo aplinka.

– operatyviniai valdymo sprendimai – tai kasdieniniai sprendimai, kurie dažniausiai yra susiję su turimų išteklių naudojimu įmones viduje.

Svarbiausias finansinių sprendimų bruožas yra tai, kad visi jie yra orientuoti į ateitį.

Pagal turinį finansų valdymo sprendimai skirstomi taip:

– investiciniai, numatantys kokioms sritims ir kokiam turtui įgyti bus panaudotos įmonės piniginės lėšos;

– finansiniai, numatantys iš kokių šaltinių bus finansuojamas įmonės turtas.

Investiciniai sprendimai atsako į klausimą – koks turtas reikalingas įmonei, finansiniai – iš kokių šaltinių jis bus finansuojamas. Šių sprendimų pasirinkimą lemia įvairūs finansų valdymo instrumentai, kuriuos siūloma skirstyti taip:

• kreditai; nauji kreditavimo būdai;

• palūkanos;

• dividendai;

• overdraftas;

• akcijų kursai;

• nusidėvėjimo skaičiavimo metodai

• diskontai;

• valiutų kursai.

Sprendimams priimti svarbus informacijos prieinamumas. Sprendimai patikimi tiek, kiek patikima informacija, kuria remiantis jie buvo padaryti. Todėl, siekiant efektyviai valdyti finansus, būtina savalaikė ir patikima informacija apie:

• Įmonės veiklą;

• Rinką ir ekonominę situaciją;

• Politinę situaciją;

• Mokesčius.

1.3 Finansų valdymo tikslai

Kaip skirtingos organizacijos, turinčios savus strateginiu tikslus, taip ir finansų valdymas, kuris yra neatsiejama kiekvienos organizacijos dalis, irgi turi savo tikslą. Priklausomai nuo organizacijos paskirties, dydžio, strateginių tikslų, finansų valdymo prioritetai gali keistis, tačiau tikslas – ne. Finansų valdymo tikslas yra didinti įmonės (akcininkų valdomų akcijų) vertę. Siekiant šio tikslo grindžiami ir visi finansų valdymo srities sprendimai:

• išgyventi konkurencinėje aplinkoje;

• išvengti finansinių nesėkmių ir bankroto;

• maksimizuoti įmonės turtą;

• maksimizuoti pelną;

• minimizuoti išlaidas.

Renkantis, kur investuoti, finansų vadovas pirmiausia išsiaiškins, kuri investicija duos didžiausią grąžą – kur investuotas 1 litas uždirbs daugiausia. Vėliau priimti sprendimą, kur investuoti, yra visai nesunku.

Paprastai vertinant, finansų valdymas – tai sprendimas: iš kur priimtiniausiomis sąlygomis gauti pinigų, kaip turimus pinigus efektyviai valdyti ir kaip ir kur teisingiausiai juos išleisti.Visi šie žingsniai daromi vadovaujantis anksčiau minėtu tikslu – didinti įmonės vertę.

Finansų valdymo poreikis išlieka visą įmonės gyvavimo laikotarpį.

Finansų valdymo reikšmę itin sustiprina faktas, kad absoliuti dauguma problemų ir bankrotų atsiranda dėl blogo finansų valdymo. Dažniausia pasitaikančios priežastys, lemiančios finansines problemas yra:

▪ Finansinių resursų nepakankamumas;

▪ Nepakankamas ar neigiamas pinigų srautas;

▪ Nepakankama išlaidų kontrolė.

Finansiškai suinteresuotųjų įmone asmenų yra kelios grupės: tai savininkai (akcininkai), samdomi darbuotojai, kreditoriai. Šiuolaikinės finansų teorijos skelbia, kad svarbiausias finansų valdymo tikslas –

tenkinti įmonės savininkų interesus. Taigi koks yra įmonės savininkų tikslas? Akcinėse bendrovėse – tai visų paprastųjų akcijų savininkų turto dalinimas. Jeigu didėja akcininkų turtas, kiekvienas akcininkas turi naudą

– kyla jo turimų akcijų kaina. Akcininkų turimų akcijų skaičių galima padidinti skiriant akcinius dividendus arba suskaidant akcijas į smulkesnius vienetus, tačiau vienos akcijos rinkos kainos didėjimas visada yra susijęs tik su akcininkų turto didėjimu įmonėje. Todėl finansų valdymo tikslas įmonėje – maksimizuoti akcininkų turtą.

Tačiau ne taip paprasta suderinti akcininkų ir samdomų darbuotojų interesus. Didesnėse akcinėse bendrovėse savininkai nesikiša į kasdieninius finansininkų darbus. O finansininkai, darydami sprendimus, gali pasirinkti tokia alternatyvą, kuri yra susijusi su maža rizika, bet ir su gerokai mažesniu pelnu. Todėl jeigu finansų tvarkytojų ir įmonės savininkų interesai labai skirsis, nebus pasiektas svarbiausias tikslas –

maksimizuoti akcininkų turtą.

Sprendžiant tokias konfliktiškas problemas, negalima užmiršti, kad įmonės valdytojai yra atsakingi ne vien prieš savininkus, bet ir prieš pirkėjus, tiekėjus, visuomenę. Atsakomybės veiksmai priklauso nuo aplinkybių, negali būti visada vienodi.

Kadangi finansų valdymo tikslas yra maksimizuoti savininkų turtą, tai svarbiausi veiksniai darant finansinį sprendimą, yra rizika ir planuojamas pelningumas. Rizika ir planuojamas pelningumas – tai kintamieji, nulemiantys ir akcijų kainą. Investorius, prieš pirkdamas arba parduodamas akcijas, nustato investicijų rizikos laipsnį bei pelningumą ir tada paaiškėja akcijų kaina.

Planuojamą pelningumą apibūdina pinigų srautai, kuriuos investorius tikisi gauti iš investicijų, o riziką – šių pinigų srautų tikimybė. Santykis tarp planuojamo pelningumo ir rizikos yra labai svarbus visų finansų rodiklis. Juk išmintingas investorius visuomet vengia rizikos, todėl, darydami finansinius sprendimus, žmonės tikisi, kad didėjant pelningumui didėja ir rizika.

Kuo didesnio pelningumo tikisi investorius, tuo didesnė ir rizika. Finansų tvarkytojams gana sudėtinga išspręsti šias problemas. Jie susiduria su informacijos apie būsimus dalykus problemomis. Juk visi finansiniai sprendimai turi būti daromi remiantis ateities požiūriu, o ne retrospektyva.

1.4 Įmonės finansų tarnybos ir jų funkcijos

Dirbant rinkos ekonomikos sąlygomis, labai išaugo finansinių tarnybų vaidmuo ir finansinės informacijos poreikis. Todėl kiekvienoje įmonėje svarbu organizuoti sėkmingą finansinį darbą, kuris priklauso nuo įmonės dydžio ir uždavinių. Daugelyje individualių įmonių, ūkinių bendrijų etatinio finansininko nėra. Finansinį darbą atlieka įmonės buhalteris, pasitelkdamas kvalifikuotą specialistą – konsultantą. Finansinę apskaitą gali tvarkyti ir samdoma audito įmonė ar auditorius. Didesnėse įmonėse būtinas finansų padalinys. Todėl jose sukuriami finansų skyriai arba tarnybos. Nedidelėse įmonėse gali būti sudaromi finansiniai sektoriai, veikiantys valdymo struktūros padaliniuose (pvz., realizavimo ar buhalterijos) arba finansinis darbas pavedamas buhalterijos darbuotojams.

Finansų skyriaus (tarnybos) sudėtį ir struktūrą nustato įmonės vadovas, atsižvelgdamas į finansinio darbo apimtį, darbo sąlygas ir ypatumus.

Finansų skyriaus viršininkas turi būti gerai susipažinęs su veikla kapitalo rinkoje. Pagrindinis šio skyriaus viršininko darbo uždavinys – planuoti, kaip įsigyti finansinių išteklių fondų ir jais naudotis. Finansininkas yra vienas iš svarbiausių asmenų įmonėje, kurio atliekamos funkcijos sąlyginai gali būti skirstomos taip:

1. Operatyvinis finansų veiklos valdymas, kai apskaičiuojamos kasdieninei įmones veiklai reikalingos lėšos, numatomi jų padengimo šaltiniai, priimami sprendimai dėl laisvų lėšų panaudojimo;

2. Investicinių projektų ekonominis įvertinimas, kai finansininkai numato investicijų grąžos dydį bei projektų apsimokėjimo laiką, formuoja efektyvią investicijų politiką įmonėje;

3. Pinigų srautų valdymas, kai parenkami investavimo šaltiniai, įvertinamas jų efektyvumas;

4. Paskolų ir kapitalo valdymo politika, kai numatoma, kokia kaina ir iš kur geriausiai imti paskolas, kokią pasirinkti įmonės kapitalo struktūrą, užsiimti investuotojų paieška, rūpintis akcijų išleidimu;

5. Pastovus bendradarbiavimas su investuotojais, klientais, skolininkais;

6. Optimalaus santykio tarp trumpalaikio ir ilgalaikio turto parinkimas;

7. Palyginamųjų normatyvų, kurie padėtų planuoti ir prognozuoti įmonės veiklą bei atlikti lyginamąją įmonės veiklos analizę, rengimas.

Konkrečių veiklos sričių palyginimui pateikiamos ir buhalterio funkcijos:

1 lentelė

|Finansininkas (iždininkas) |Buhalteris (kontrolierius) |

|* nuosavybės planavimas; |* kaštų apskaita; |

|* pinigų planavimas; |* kaštų valdymas; |

|* ryšiai su bankais; |* pagrindinių sąskaitų sudarymas; |

|* investicijų tvarkymas; |* ataskaitos įmonės administracijai;|

|* ryšiai su investitoriais; | |

|* kreditų tvarkymas; |* duomenų apdorojimas; |

|* dividendų paskirstymas; |* finansinių ataskaitų sudarymas; |

|* mokesčių planavimas; |* vidinė kontrolė; |

|* finansinė analizė |* sąmatų sudarymas; |

2. Įmonių finansų esmė ir finansiniai santykiai

Kiekviena ūkinė įmonė, organizuodama savo veiklą, susiduria su piniginių santykių sutvarkymo sunkumais.

Įmonių finansai yra finansų sistemos sudėtinė dalis. Įvairių nuosavybės formų įmonių finansai sudaro finansų sistemos pagrindą. Čia sukuriama didžiausia finansinių išteklių dalis. Nuo įmonių finansinės padėties priklauso visos šalies finansinė padėtis. Rinkos ekonomikos sąlygomis įmonė veikia komerciniais pagrindais, tai yra patirtas išlaidas turi padengti gaunamomis pajamomis. Svarbiausiu gamybinio ir socialinio vystymo šaltiniu tampa pelnas. Įmonės turi realią finansinę nepriklausomybę, savarankiškai skirsto pajamas, gautas iš produkcijos realizavimo, savo nuožiūra naudoja uždirbtą pelną, kuria turtą ir kapitalą, ieško joms reikalingų pinigų investavimui finansų ir kredito rinkoje.

Taigi įmonių finansai apibūdina jų gamybinės – komercinės veiklos finansinius dalykus. Būdami glaudžiai susiję su bendrojo vidaus produkto gamyba, paskirstymu bei vartojimu, finansai aktyviai veikia tuos procesus.

Įmonių finansai yra piniginiai santykiai, atsirandantys gamybos procese, kuriant ir realizuojant naujai sukurtą vertę.

Įmonių finansų turinį sudaro piniginiai santykiai:

1. Įmonių viduje (tarp padalinių , tarnybų ir t. t.);

2. Tarp įmonių ir jos darbuotojų (darbo užmokesčio, premijų, pašalpų išmokėjimas, įvairūs išskaitymai ir t. t. );

3. Tarp įmonių (įvairūs tarpusavio atsiskaitymai);

4. Tarp įmonių ir finansų bei kredito sistemos;

5. Tarp įmonių ir valstybės (mokesčių mokėjimas, subsidijos iš valstybės iždo);

6. Tarp įmonių ir draudimo įmonių (turto draudimas, verslo ir rizikos draudimas)

Vadinasi, įmonių finansai – visuma piniginių santykių, pagal kuriuos sudaromi ir naudojami įmonių ir bendri valstybiniai finansinių išteklių fondai. Įmonės finansiniai ištekliai – tai lėšos, kurios susidaro įmonėje per metus plėtojant gamybą ir finansinę veiklą ir panaudojamos įmonių bei kolektyvo narių gamybiniams bei socialiniams poreikiams. Finansiniams ištekliams priskiriama: susidėvėjimo atskaitymai, pelnas, gaunamos paskolos, akcijos, platinant obligacijas pritraukiamos lėšos, rezervai, privalomieji fondai. Iš to seka, kad įmonių finansų paskirtis:

1. Finansinių išteklių sudarymas ūkinės veiklos procese;

2. Finansinių išteklių panaudojimas gamybai plėtoti, darbuotojams skatinti, biudžeto pajamoms sudaryti;

3. Nacionalinių pajamų gamybos, paskirstymo ir panaudojimo kontrolė.

3. Įmonių finansiniai ypatumai

Finansų organizavimas ir tvarkymas, pelno ir pajamų skirstymas labai priklauso nuo įmonės tipo. Pagal LR priimtus įmonių įstatymus kiekvienas subjektas gali pasirinkti komercinių įmonių rūšis ir formas, tai ir nulemia finansų valdymo ir organizavimo ypatumus.

ATSKIRŲ ĮMONIŲ TIPŲ FINANSŲ REGLAMENTAVIMO PALYGINIMAS

2

lentelė

|Įmonės |Įmonių tipai |Kapitalas |Kapitalo kitimas |

|Individualios |Individuali įmonė|Nuosavas |Nereglamentuojama|

| | |ir |s |

| |Individuali |skolintas | |

| |veikla | | |

|Ūkinės |Tikroji |Nuosavas |Atliekamas |

|bendrijos | |ir |susitarimu |

| |Komanditinė |skolintas | |

|Akcinės |UAB |Nuosavas |Išleidžiamos |

|bendrovės |AB |ir |akcijos arba |

| | |skolintas |keičiama jų |

|Investicinės |IF | |nominali vertė |

|bendrovės |UIF | | |

| |KIB | | |

|Valstybės Įmonės |VĮ |Valstybės | |

| |SĮ |(savivaldybės) |Reglamentuojamas |

| | |ir skolintas |valstybės ar |

| | | |savivaldybės |

|Teisinis | |Teisė leisti | |

|santykių |Atsakomybė |vertybinius |Privalomi fondai |

|reglamentavi | |popierius | |

|mo pagrindas | | | |

|Civilinis |Visiška |Neturi |Nėra |

|Kodeksas | | | |

|( Individualios | | | |

|įm.) | | | |

|Jungtinės veiklos|Visiška narių |Neturi |Nėra |

|sutartis | | | |

|(Ūkinės |Ribota narių | | |

|bendrijos) |komanditorių | | |

|Įstatai |Ribota |Turi |Privalomasis |

|(Akcinės | | |rezervas |

|bendrovės) | | | |

|Įstatai |Ribota |Neturi |Pelno rezervas |

|( Valstybės | | | |

|Įmonės) | | | |

3.1 Bendrovių finansinių išteklių šaltiniai

Akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių veiklą Lietuvoje reglamentuoja

Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo pakeitimo įstatymas, priimtas 2003 m. 12 mėn. 11d. Bendrovės finansiniai ištekliai sudaromi iš vidinių ir išorinių šaltinių .

Išoriniams šaltiniams priskiriama:

1. Įnašai už akcijas;

2. Įplaukos už obligacijas;

3. Skolintos ir kitos joms prilygstančios lėšos;

4. Dotacijos ir subsidijos.

Vidiniams šaltiniams priskiriamas pelnas. Šiuo atveju yra dvi finansavimosi galimybės:

1. Atviroji, kai gautas pelnas neišmokamas arba išmokamas ne visas ir patenka į pelno rezervo sąskaitą;

2. Paslėptoji: ši finansavimosi forma yra susijusi su slaptųjų rezervų sudarymu. Jie sudaromi nuvertinant buhalterinio balanso aktyvų straipsnius arba daugiau įvertinant pasyvo straipsnius.

Dėl finansavimosi iš pelno didėja įmonės nuosavas kapitalas. Tai stiprina ne tik įmonės savarankiškumą, bet ir jos stabilumą, kreditingumą, patikimumą. Tačiau finansavimasis iš pelno turi ir trūkumų: investuojant savo pelną, sumažėja kreditorių kontrolė. Jei įmonė yra akcinė bendrovė, gali kristi akcijų kursas dėl akcininkų nepasitenkinimo, nes mažesnė pelno dalis išmokama dividendams.

3.2 Valstybės ir savivaldybės įmonių finansinių išteklių šaltiniai

Šių įmonių steigimą, valdymą, veiklą, reorganizavimą bei likvidavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės (savivaldybės) įmonių įstatymo pakeitimo įstatymas, priimtas 2003 m. gruodžio mėn. 16 d. Šių įmonių finansiniai ištekliai taip pat formuojami iš vidinių ir išorinių šaltinių.

Vidiniams įmonių finansinių išteklių šaltiniams priskiriama:

1. Amortizaciniai atskaitymai (nusidėvėjimas);

2. Pelnas.

Išoriniams šaltiniams priskiriama:

1. Skolinto kapitalo lėšos;

2. Valstybės ir savivaldybės įnašai;

3. Iš kitur gauta finansinė parama.

Įmonės finansinė veikla kontroliuojama audito tvarka. Metinės veiklos auditas yra privalomas, kitų laikotarpių veiklos auditas gali būti atliktas steigėjo ar administracijos iniciatyva. Auditą gali atlikti auditorius –

fizinis asmuo, turintis licenciją, ar audito įmonė, turinti teisę atlikti audito paslaugas.

3.3 Investicinių bendrovių finansinių išteklių šaltiniai

Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. liepos mėn. 5 d. priėmė Lietuvos

Respublikos investicinių bendrovių įstatymą. Investicinė bendrovė yra akcinė bendrovė, kuri sukaupia fizinių ir juridinių asmenų lėšas viešai platindama savo akcijas ir turi bent vieną iš šios veiklos požymių:

1. Pagrindinė veikla, iš kurios gaunama daugiau kaip 60% pajamų, yra sukauptų lėšų investavimas ar reinvestavimas į VP ir (ar) prekyba jais;

2. Daugiau kaip 50% bendrovės turto vertės sudaro VP.

Investicinės bendrovės gali būti šių rūšių:

1. Investiciniai fondai ( IF );

2. Uždarieji investiciniai fondai ( UIF );

3. Kontroliuojančios investicinės bendrovės ( KIB ).

Investicinė bendrovė yra laikoma investiciniu fondu, jeigu jos turimas investicijų portfelis yra diversifikuotas (įvairintas), o išleidžiamos ar išleistos akcijos yra išperkamosios akcijos, kurių savininkai turi teisę bet kuriuo metu grąžinti šias akcijas bendrovei ir gauti už tai proporcingą dalį jos nuosavų (grynųjų ) aktyvų.

Nuosavi (grynieji) aktyvai – tai investicinės bendrovės turto vertės ir trumpalaikių bei ilgalaikių finansinių įsipareigojimų skirtumas. Investicinė bendrovė yra laikoma uždaruoju investiciniu fondu, jeigu jos turimas investicijų portfelis yra diversifikuotas ir ji nėra išleidusi išperkamųjų akcijų.

Investicinė bendrovė yra laikoma kontroliuojančiąja investicine bendrove, jeigu jos turimas investicijų portfelis nėra diversifikuotas ir ji nėra išleidusi išperkamųjų akcijų. Investicijų portfelis – investicinės bendrovės turimų investicijų rinkinys. Diversifikuotas investicijų portfelis – investicijų portfelis, kuris atitinka visus šiuos reikalavimus:

1. Investuota ne daugiau kaip 5% investicinės bendrovės nuosavų (grynųjų)

aktyvų į vieno emitento VP, išskyrus valstybės (vietos savivaldybės)

išleistus ar garantuotus VP, į kuriuos gali būti investuota iki 35% nuosavų (grynųjų ) aktyvų;

2. Nėra įsigyta daugiau kaip 10% vieno emitento akcijų;

3. Nėra įsigyta daugiau kaip 10% vieno emitento kredito VP, išskyrus valstybės (vietos savivaldybės) išleistus ar garantuotus VP.

4. Įmonių finansų organizavimo principai

Įvairių įmonių tipų finansų organizavimas skiriasi, tačiau yra bendri principai, kurių pagrindu organizuojamas visų įmonių tipų finansų valdymas.

Išskiriami tokie pagrindiniai įmonių finansų organizavimo principai:

1. Lygiateisiškumo principas, arba vienodų teisinių sąlygų sudarymas, visoms įmonėms. Šio principo esmė yra ta, kad visų tipų įmonės savo ūkinėje komercinėje veikloje vadovaujasi bendrais įstatymais, moka tokio pat dydžio mokesčius, vienodai atsako pagal teisines prievoles, naudojasi tik įstatymiškai įforminta valstybės (savivaldybės) parama.

2. Prognozavimo. Šio principo esmė – kiekviena įmonė, numatydama savo veiklą, turi pakankamai tiksliai prognozuoti ir numatyti finansinį galutinį tos veiklos rezultatą. Finansinio prognozavimo uždavinys įmonėje – numatyti optimalų piniginių išteklių sudarymo bei panaudojimo variantą .

3. Komercinio apskaičiavimo. Šis principas glaudžiai susijęs su prognozavimu. Komercinio apskaičiavimo principo tikslas – gauti didžiausią pelną, esant minimalioms išlaidoms, nes pelnas yra vienas iš svarbiausių efektyvios gamybos vertinių rodiklių.

4. Lėšų skirstymas į savas ir skolintas. Šis principas sudaro galimybę įmonėms racionaliai panaudoti jau turimus finansinius išteklius ir panaudojant mažesnę jų sumą gauti kuo didesnį finansinį rezultatą. Tiek valstybės ūkyje, tiek ir kiekvienoje įmonėje pajamos ir išlaidos per metus pasiskirsto labai netolygiai. Daugelis įmonių atskirais laikotarpiais gali neturėti finansinių išteklių. Todėl ir atsiranda būtinumas pasinaudoti skolintais finansinių išteklių šaltiniais.

5. Draudimo, arba rizikos fondų formavimo. Siekiant, kad įmonių gamybinė ir komercinė veikla nebūtų trumpalaikė, nepriklausytų nuo pasitaikančių subjektyvių ir objektyvių aplinkybių, turi būti apsidrausta. Skiriami tokie būdai:

5.1. Savidrauda – tai toks gamybinės ir komercinės veiklos apsidraudimas, kuomet įmonė pasilieka tam tikrą sumą pinigų, kuriais ji galėtų naudotis nenumatytais atvejais.

5.2. Rizikos fondų sudarymas – tai toks būdas, kada įstatymų numatyta tvarka kiekviena įmonė perveda į rizikos fondą tam tikrą sumą ir tais pačiais pagrindais jais naudojasi.

5.3. Draudimas – šiuo atveju įmonė su draudimo kompanijomis (įstaigomis)

sudaro sutartis ir, mokėdama draudimo įnašus, užsitikrina, kad rizikos atvejais nuostoliai bus kompensuojami.

Skiriamas privalomas ir savanoriškas įmonių turto draudimas. Pagal

Lietuvoje veikiančius įstatymus savo turtą privalo apdrausti valstybės (savivaldybės) įmonės.

5. Įmonių finansinių išteklių sudarymas ir valdymas

Įmonių finansinių išteklių sudarymas – būtina gamybos vystymo sąlyga.

Finansinius išteklius sukaupti padeda atsiskaitymų būdai, taikomi metodai ir mokėtojų finansinė padėtis. Įmonių pinigų fondai yra sudaromi iš savų lėšų. Įmonės gali gauti ir bankų kreditus, ir avansus iš kitų įmonių.

Tinkamas savų ir pritrauktų lėšų, įskaitant kredito išteklius, derinimas padeda kuo efektyviau jas panaudoti gaminant produkciją, atlikti darbus, paslaugas gamybos ir realizacijos procese. Finansiniai ištekliai naudojami tolesniam gamybinės veiklos plėtojimui, kadrams rengti, socialinėms, kultūrinėms kolektyvo reikmėms, biudžeto pajamoms didinti. Finansinė kontrolė padeda išaiškinti, kaip neracionaliai ir neefektyviai naudojamos materialinės vertybės, darbo ir pinigų ištekliai. Ji padeda atskleisti rezervus gamybos efektyvumui didinti. Įprasčiausia finansų funkcija –

aprūpinti verslą pinigais, o plačiau – didinti įmonės vertę. Vertę galima padidinti tik tada, kai efektyviai panaudojami įmonės ekonominiai ištekliai. Teigiama, jog visoje finansų sistemoje įmonių finansų vaidmuo yra svarbiausias. Būtent įmonių gamybos, transporto, statybos, komercijos, prekybos ir panašių rūšių ūkinės veiklos procese yra sukuriamas bendrasis vidinis produktas, o jį skirstant yra formuojami centralizuoti piniginių lėšų fondai, tai yra nemaža dalis įmonių pelno (ar pajamų, ar išlaidų) yra sumokama į nacionalinį biudžetą ir valstybinio socialinio draudimo biudžetą.

5.1 Trumpalaikio turto valdymas ir finansavimo šaltiniai

Trumpalaikio turto valdymas apima firmos trumpalaikį turtą ir finansavimą, kurio reikia šiam turtui įsigyti. Trumpalaikio turto – pinigų, vertybinių popierių, pirkėjų įsiskolinimo, taip pat įsiskolinimo tiekėjams ir kito trumpalaikio finansavimo valdymas yra tiesioginė finansų vadovo atsakomybė. Kadangi investuojama į trumpalaikį turtą, tikintis akcininkų turto vertės padidėjimo, svarbiausios trumpalaikio turto valdymo problemos yra šios:

– optimalaus investicijų į trumpalaikį turtą lygio nustatymas,

– tinkamo trumpalaikio ir ilgalaikio finansavimo, reikalingo turto investicijoms, parinkimas.

Kalbant apie optimalaus trumpalaikio turto nustatymą, galima išskirti šias trumpalaikio turto politikos rūšis: konservatyvioji, agresyvioji ir nuosaikioji.

Konservatyvioji trumpalaikio turto politika pasireiškia palyginti dideliu laikomu pinigų, rinkos vertybinių popierių ir atsargų kiekiu. Ši politika vadinama konservatyviąja, nes neatsižvelgiant į realius trumpalaikio finansavimo poreikius, didelis turto kiekis tarsi atidedamas juodai dienai.

Agresyvioji trumpalaikio turto politika yra tokia, kuri minimizuoja pinigus, vertybinius popierius, atsargas bei pirkėjų įsiskolinimą. Ji pavadinta agresyviąja todėl, kad sudarydama galimybę gauti didžiausią pelningumą, tampa trumpalaikės rizikos priežastimi.

Nuosaikioji trumpalaikio turto politika užima tarpinę padėtį tarp šių dviejų.

Valdant trumpalaikį turtą, labai svarbu pasirinkti tinkamą jo finansavimo politiką. Trumpalaikio turto finansavimo politikos rūšys taip pat yra trys: nuosaikioji, agresyvioji ir konservatyvioji.

Pagal nuosaikiąją trumpalaikio turto finansavimo politiką sezoniniai turto svyravimai yra finansuojami trumpalaikėmis paskolomis, o nuolatiniai elementai – ilgalaikėmis paskolomis arba savininkų nuosavybe. Ilgalaikio finansavimo nereikia laikinam trumpalaikiam turtui, nes naudojant ilgalaikes paskolas, tektų mokėti palūkanas ir tuo metu, kai paskolos yra nereikalingos.

Trumpalaikis papildomas finansavimas reikalingas tada, kai padidėja pardavimas. Padidėjus pardavimui, padidėja ir pirkėjų įsiskolinimas, o renkant pinigus iš pirkėjų, yra grąžinamos ir trumpalaikės paskolos. Be to, trumpalaikis papildomas finansavimas labai reikalingas sezoninio pobūdžio įmonėse, kuriuose ryškūs pinigų išmokų ir įplaukų ciklai.

Agresyvioji finansavimo politika yra tada, kai įmonė ilgalaikėmis paskolomis ar savininkų nuosavybe finansuoja visą savo ilgalaiki turtą, o trumpalaikiais kreditais – dalį arba visą nuolatinį trumpalaikį turtą.

Įmonei kelia pavojų didėjančios palūkanų normos ir paskolų atnaujinimo problemos. Tačiau trumpalaikė skola dažnai labiau apsimoka už ilgalaikę, todėl kai kurios įmonės noriai renkasi riziką.

Trečioji finansavimo politika yra konservatyvioji. Jai esant ilgalaikiai finansavimo šaltiniai naudojami visam nuolatiniam trumpalaikiam turtui ir daliai arba visai sezoninei paklausai finansuoti. Konservatyvioji trumpalaikio turto finansavimo politika yra labai saugi, bet investuojant savininkui užtikrina mažesnį pelningumą.

Riziką tarp trumpalaikio ir ilgalaikio finansavimo subalansuoja palūkanų išlaidos. Paprastai ilgalaikio finansavimo išlaidos yra didesnės už trumpalaikio. Reikia pasirinkti: ar trumpalaikis finansavimas su mažesnėmis išlaidomis ir didesne rizika, ar ilgalaikis finansavimas su didesnėmis palūkanų išlaidomis ir mažesne rizika. Saugumo riba turėtų būti suprantama kaip sutartinių mokėjimų atsilikimas nuo pinigų įplaukų srautų. Ji priklauso nuo įmonės vadybininkų sprendimų.

Pagrindiniai trumpalaikiai finansavimo šaltiniai:

Susikaupęs įsiskolinimas – tai bet kuris nuolat pasikartojantis trumpalaikis įsiskolinimas, ypač įsiskolinimas pagal darbo užmokestį ir mokesčių mokėjimą. Šis finansavimo šaltinis yra santykinai „pigus”, nes nuo gaunamų pinigų dėl susikaupusio įsiskolinimo augimo nemokamos apibrėžtos palūkanos. Tačiau įmonė negali laisvai valdyti savo susikaupusio įsiskolinimo, nes atlyginimų mokėjimo terminai priklauso nuo ekonominių ir teisinių veiksnių, o mokesčių mokėjimo terminus nustato įstatymas. Įmonė naudoja visą susikaupusio įsiskolinimo sumą, bet silpnai valdo jos dydį.

Komercinis kreditas – tai skolos tarp įmonių. Jos atsiranda perkant prekes ir paslaugas. Komercinis kreditas – tai savaiminis finansavimo šaltinis, nes jis atsiranda atliekant paprastas komercines operacijas.

Kredito institucijos yra antros pagal svarbą (po komercinio kredito)

teikiant trumpalaikį finansavimą. Kadangi jos teikia tikslinį finansavimą, tylus jų sutikimas arba atsisakymas suteikti paskolą skatina arba menkina potencialiai pelningas augimo galimybes.

Trumpalaikės paskolos paprastai išduodamos 90 dienų. Tada jos turi būti grąžinamos arba atnaujinamos, jeigu neigiamas požiūris į įmonę pasireiškia atsisakymu atnaujinti paskolą, gali kilti rimtų likvidumo problemų.

Paskolų kaina priklauso nuo skolininko ir ilgainiui kinta. Rizikingiems skolininkams palūkanų normos yra didesnės, jos yra didesnės ir mažesnėms paskoloms, nes gaunant ir aptarnaujant paskolas, dalis išlaidų lieka pastoviosios.

Alternatyvus trumpalaikio finansavimo šaltinis – komerciniai vekseliai. Tai didelių ir stiprių įmonių skoliniai pasižadėjimai. Komercinių vekselių terminas gali apimti nuo 2 iki 6 mėnesių. Komercinius vekselius paprastai naudoja tos įmonės, kurioms būdinga ypač žema kreditavimo rizika. Šiais vertybiniais popieriais gali atsiskaitinėti keletas ar keliolika įmonių iki tol, kol sueina jų apmokėjimo terminas. Tuomet galutinis vekselio turėtojas pinigus gauna iš pradinio vekselio davėjo.

5.2 Ilgalaikio turto valdymas ir finansavimo šaltiniai

Ilgalaikiai finansavimo šaltiniai, skirtingai nuo trumpalaikių, garantuoja didesnį likvidumą, bet mažesnį pelningumą. Pagal susidarymo vietą jie klasifikuojami į vidinius ir išorinius, pagal nuosavybės pobūdį –

į nuosavus ir skolintus.

Vidiniai nuosavi šaltiniai:

Nepaskirstytasis pelnas yra akcininkų nuosavybė. Skolinto kapitalo tiekėjams atlyginama palūkanomis, privilegijuotųjų akcijų savininkams —

dividendais, o pelnas, atskaičius mokesčius, priklauso paprastųjų akcijų savininkams. Grynasis pelnas yra kompensacija akcininkams už tai, kad įmonė naudoja jų nuosavybę. Įmonės savininkai gali išdalyti pelną dividendais arba vėl investuoti į veiklą. Jeigu pelną nusprendžiama investuoti, tai reikėtų vertinti kaip akcininkų galimybę savo dividendus gauti ir investuoti pinigus į kitas akcijas, obligacijas, nekilnojamąjį turtą ir pan. Todėl įmonė iš nepaskirstytojo pelno privalo uždirbti tiek, kiek uždirbtų akcininkai už alternatyviąsias investicijas atitinkamai rizikuodami. Jeigu investuodama pelną įmonė negali užtikrinti savininkų pageidaujamo pelningumo, ji turi leisti jiems patiems investuoti į kitą turtą ir uždirbti pageidaujamą pelningumą.

Ilgalaikio turto amortizacija -dėl nusidėvėjimo prarasta ilgalaikio turto vertės dalis įskaitoma į produkcijos gaminimo išlaidas ir, realizavus pagamintą produkciją, sukaupiami pinigai naujam ilgalaikiam turtui įsigyti arba kapitališkai remontuoti.

Alternatyvusis ilgalaikio turto finansavimo šaltinis yra ir pajamos iš ilgalaikio turto pardavimo. Šios pajamos, kaip ir pinigai, sukaupti per ilgalaikio turto nusidėvėjimą, gali būti panaudotos gamybos priemonėms atkurti arba modernizuoti.

Išoriškai suformuotos nuosavybės kaina yra didesnė negu nepaskirstytojo pelno dėl naujų akcijų išleidimo, registravimo ir pardavimo išlaidų. Tačiau jei anksčiau minėtų šaltinių nepakanka, tenka išleisti naujos emisijos akcijas. Jei dividendai mokami ne pinigais, bet akcijomis, sukuriamas vidinis finansavimo šaltinis. Leisdama naują akcijų emisiją, įmonė sukuria išorinį finansavimo šaltinį.

Išoriniai skolinti šaltiniai:

Verslą pradedančios individualios įmonės ir gyventojai pasitelkia asmenines santaupas, kurios tampa pirminiu ir svarbiu veiklos finansavimo šaltiniu.

Kai nuosavų šaltinių nepakanka ilgalaikiam turtui finansuoti, naudojamas skolintas kapitalas. Naudojant skolintą kapitalą yra svarbu susieti skolų grąžinimo terminus su turto naudingo egzistavimo trukme. Kai kurioms investicijoms finansuoti pakanka skolintis porai metų ir jau pirmaisiais metais galima grąžinti dalį ilgalaikės paskolos, o pavyzdžiui, grąžos iš daugumos žemės ūkio produktų gamybos investicijų, kurias lemia šios šakos specifika, reikia laukti ilgai. Joms finansuoti tikslinga skolintis ilgesniam laikui ir susitarti su banku dėl lengvatinio periodo – dviejų ar trejų metų – per kurį nereikėtų grąžinti paskolos, o priskaičiuotos palūkanos būtų kaupiamos ir sumokamos, pradedant grąžinti paskolą.

Ilgalaikio turto finansavimo problemą šiuo metu bandoma spręsti ilgalaikio turto nuoma (lizingu). Šio finansavimo šaltinio pranašumas yra tas, kad iš karto nereikia didelės pinigų sumos objektams įsigyti. Ji sumokama per keletą metų. Be to, nuomojamas ilgalaikis turtas yra kartu ir užstatas nuomotojui.

Obligacijos – skolos vertybiniai popieriai, siekiantys jų turėtojams teisę į sutartyje numatytas palūkanas, o jų leidėjams – ilgalaikį finansavimo šaltinį.

Ilgalaikiam turtui įsigyti gali būti skirtos dotacijos iš valstybės biudžeto ir tarptautinių fondų. Tačiau dotacijos paprastai skiriamos toms šakoms, kurios neturi vidinių finansavimo šaltinių, o joms plėtoti teikiamas prioritetas. Dotacijos yra nuosavas finansavimo šaltinis, nes traktuojamos kaip negrąžinama parama. Antra vertus, nevykdant įsipareigojimų valstybei, ji dotacijas gali susigrąžinti. Todėl šis finansavimo šaltinis turi ir skolintų finansavimo šaltinių bruožų.

Teoriškai ilgalaikiam turtui finansuoti reikėtų ieškoti santykinai pigiausių šaltinių. Tačiau praktiškai, jei įmonė dirba pelningai, pirmasis finansavimo šaltinis yra nepaskirstytasis pelnas. Trūkstant kapitalo, antrasis šaltinis būtų paskolos, obligacijos, ilgalaikio turto nuoma. Ir tik tuomet, kai nepakanka skolinto kapitalo (dažniausiai dėl skolinto kapitalo tiekėjų apribojimų), įmonei tenka leisti naujos emisijos akcijas.

Šis šaltinis yra brangiausias.

6. Įmonės veiklos rezultatus įtakojantys veiksniai

Kiekvienos įmonės veiklos rezultatus įtakoja daugelis veiksnių. Tarp pagrindinių veiksnių turbūt kiekvienas verslininkas paminėtų šiuos: rinkos konjunktūra, konkurentų veiksmai, darbuotojų patirtis, šalies ekonominė būklė. Tačiau neretai užmirštama apie tai, kad tiesioginę įtaką įmonės veiklos rezultatams ir finansiniams rodikliams daro įmonės finansų specialistų sprendimai tvarkant įmonės finansus. Finansų valdyme būtų galima išskirti tris pagrindines darbo kryptis:

• įmonės veiklos rezultatų formavimą;

• turto valdymą;

• finansinių išteklių valdymą.

Įmonės veiklos rezultatų formavimas

Vieną svarbiausių rodiklių, nulemiančių galutinį įmonės veiklos rezultatą – produkcijos ir paslaugų savikainą, įtakoja įmonės finansų specialistų sprendimai dėl:

• pasirinkto atsargų apskaitos būdo (FIFO, LIFO etc.),

• taikytinų ilgalaikio turto nusidėvėjimo ir amortizacijos terminų,

• taikomos darbo apmokėjimo sistemos,

• pridėtinių išlaidų paskirstymo produkcijos rūšims.

Produkcijos ir paslaugų savikaina savo ruožtu veikia pardavimus, pelningumą bei mokesčius. Todėl dvi įmonės, parduodančios tokį patį produkcijos kiekį, dėl skirtingos savikainos gali gauti visiškai skirtingus veiklos rezultatus. Šiai įmonės finansų valdymo darbo krypčiai priklauso ir pinigų srautų planavimas, kuris apima:

• susitarimus su tiekėjais dėl atidėtų mokėjimų,

• efektyvią gautinų lėšų priežiūrą,

• pinigų srautų paskirstymą investicijoms, dividendams, apyvartai, socialinėms programoms ir kitoms reikmėms,

• mokesčių planavimą.

Šios veiksmų kryptys yra svarbios todėl, kad pinigų srautai veikia įmonės mokumo, likvidumo ir kitus finansinius rodiklius, kurie parodo įmonės veiklos riziką ir dažnai gali nulemti finansinės institucijos teigiamą arba neigiamą sprendimą dėl įmonės finansavimo.

Turto valdymas

Turto valdymo operacijų spektras apima šias įmonės finansų specialistų veiksmų kryptis:

• investicijas į kilnojamą ar nekilnojamą turtą (technologinius įrengimus, pastatus, jų atnaujinimą, programinę įrangą, prekių ženklus),

• investicijas į finansinį turtą (dukterinių įmonių steigimą, vertybinių popierių įsigijimą),

• trumpalaikių lėšų valdymą,

• turto likvidavimą, realizavimą bei kitas.

Investiciniai sprendimai yra labai svarbūs įmonės veiklai. Neretai įmonių vadovai, susigundę laukiama numatytų investicijų nauda, gali nepastebėti įvairių su investicijomis susijusių paslėptų kaštų. Todėl priimant investicinį sprendimą svarbu nepamiršti apie išaugsiančius turto priežiūros, renovacijos, draudimo kaštus, kapitalo (ypač nuosavo) kaštus, turto mokestį ir pan. Įmonių finansų specialistai privalo mokėti pagrįsti kiekvienos investicijos ekonominį naudingumą, efektyviai kontroliuoti turto panaudojimo efektyvumą bei nustatyti įmonei mažai naudingą turtą.

Balastinio turto pardavimas ne tik pagerina įmonės pinigų srautus, bet ir sumažina turto išlaikymo kaštus.

Finansinių išteklių valdymas

Galimi du įmonių finansavimo metodai:

• finansavimas paskolomis (angl. „debt financing”),

• finansavimas didinant akcininkų nuosavybę (angl. „equity financing”).

Kiti galimi finansavimo variantai iš esmės būna šių dviejų finansavimo metodų derinys.

Visais atvejais įmonė gautą turtą (grynuosius pinigus, prekes arba paslaugas) fiksuoja balanso turto pusėje, o padidintą kapitalą arba gautą paskolą – nuosavybės ir įsipareigojimų pusėje.

Galimas ir taip vadinamas „nebalansinis” finansavimas (pvz., veiklos lizingas arba faktoringas), kuris tiesiogiai neparodomas įmonės balanse.

Toks finansavimas kartais ypač naudingas įmonei būtent todėl, kad pagerėja įmonės balansas.

7. Finansinės ataskaitos. jų sudarymo tikslai

Pagal Verslo apskaitos standartus, kurie įsigaliojo nuo 2004 m.

sausio mėn. 01d. numatytos keturios įmonių metinės finansinės atskaitomybės formos:

1. Balansas;

2. Pelno (nuostolių) ataskaita;

3. Pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaita;

4. Pinigų srautų ataskaita.

Paaiškinamasis raštas yra sudėtinė metinės finansinės atskaitomybės dalis.

Pirmojoje formoje – balanse – atsispindi turtas, kuriuo disponuoja įmonė, bei nurodoma, kam jis priklauso, t. y. kieno nuosavybė yra šis turtas.

Pelno (nuostolio) ataskaitoje yra apskaičiuojamas grynasis pelnas ar nuostolis. Jis turi būti savininkų paskirstytas ir jų sprendimas atsispindi trečiojoje metinės finansinės atskaitomybės formoj – pelno (nuostolio)

paskirstymo ataskaitoje. Vadinasi, trys minėtos metinės finansinės atskaitomybės formos sudaro uždarą ciklą, kurios parodo įmonės turtą bei atskleidžia šio turto savininkus. Taip pat parodomos per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos bei sąnaudos, gaunamos jas uždirbant, ir apskaičiuojamas to paties laikotarpio įmonės veiklos rezultatas.

Pinigų srautų ataskaita pradėta daryti JAV 1987 m. ir tapo priimtina daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje. Visa įmonės gamybinė komercinė veikla šioje formoje suskirstoma į tris dalis: į įmonės veiklą, investicinę veiklą ir finansinę veiklą.

Taigi pinigų srautų ataskaitoje atsispindi įmonės pinigų gavimas ir jų išleidimas per ataskaitinį laikotarpį. Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje apskaičiuotas grynasis pelnas neatitinka įmonėje turimų pinigų sumos.

Pinigų srautai iš įmonės veiklos padeda įvertinti įmonės gamybos pajėgumą, parodo, kaip sėkmingai įmonė pasinaudojo vidiniais finansavimo šaltiniais. Pinigų srautų iš investicinės veiklos rodiklis parodo ilgalaikę įmonės strategiją – kur ir kaip naudingai įmonė investavo savo lėšas.

Pinigų srautų iš finansinės veiklos rodiklis parodo, kaip sėkmingai įmonė pasinaudojo išoriniais finansavimo šaltiniais.

Visų minėtų metinės finansinės atskaitomybės formų duomenys padeda informacijos vartotojams tinkamai įvertinti įmonės finansinę padėtį: galimybę laiku atsiskaityti su partneriais, grąžinti skolas, išmokėti dividendus, įvertinti galimus rinkos pasikeitimus, veikiančius įmonės veiklos rezultatus, spręsti apie įmonės galimybę konkuruoti.

Išvados

1. Priklausomai nuo organizacijos paskirties, strateginių tikslų, finansinio valdymo prioritetai gali keistis, bet tikslas lieka vienas:

plačiąja prasme – padidinti įmonės savininkų turtą, siaurąja –

aprūpinti verslą pinigais ir gauti pelną.

2. Finansų valdymas – tai sprendimas iš kur priimtiniausiomis sąlygomis gauti pinigų, kaip turimus pinigus efektyviai valdyti ir kaip ir kur teisingiausiai juos išleisti.Visi šie žingsniai daromi vadovaujantis anksčiau minėtu tikslu – didinti įmonės vertę.

3. Svarbiausi kriterijai, kurie turi būti įvertinti priimant finansinius sprendimus, yra planuojamas pelningumas ir rizika. Kuo didesnio pelno tikisi investuotojas, tuo daugiau rizikuoja.

4. Finansų valdymo ir organizavimo ypatumus nulemia pasirinktas įmonių tipas. Nuo jo priklauso pelno ir pajamų skirstymas, vidiniai ir išoriniai finansinių išteklių šaltiniai.

5. Įvairių įmonių tipų finansų organizavimas skiriasi, bet yra bendri principai, kurių pagrindu organizuojamas visų įmonių tipų finansų valdymas.

6. Svarbiausi turto valdymo šaltiniai: ilgalaikis ir trumpalaikis turtas.

Abu šie turto valdymo šaltiniai labai svarbūs įmonės valdymo procese, kurie lemia savininkų turto vertės padidėjimą.

7. Tiesioginę įtaką įmonės veiklos rezultatams ir finansiniams rodikliams daro finansų specialistų sprendimai dėl įmonės veiklos rezultatų formavimo, turto valdymo ir finansinių išteklių valdymo. Tinkamai įvertinti įmonės finansinę padėtį galime iš duomenų, kurie pateikti visose metinės atskaitomybės formose.

Literatūra

1. DARŠKUVIENĖ V. Įmonės finansų valdymas. Kaunas, 1997.

2. KVEDARAITĖ V. Įmonės finansų valdymas. Vilnius, 1997.

3. BUCKŪNIENĖ O. Įmonių finansai. Vilnius, 2002.

4. GAIDIENĖ Z. Finansų valdymas. Kaunas, 1998.

5. JUOZAITIENĖ L. Įmonės finansai. Analizė ir valdymas. Šiauliai, 2000.

6. UAB „Verslo žinios“ Konsultacijos vadovui. Finansų valdymas. 1/Rugsėjis

2005.

7. KANCEREVYČIUS G. Finansai ir investicijos. Kaunas: Technologija. 2004

8. DZIKEVIČIUS A. Finansų valdymas. [žiūrėta 2005 11 03] Prieiga per internetą: http://finansai.tripod.com/finansai.htm

9. JANUŠAS D. Ką reikia žinoti apie įmonių finansus. [žiūrėta 2005 11 07]

Prieiga per internetą:

http://verslas.banga.lt/lt/patark.full/3c0377e571937

10. GAIDIENĖ Z. Nuolat aktualu: Vadovas ir finansai: tikslas – ekonomiška įmonės veikla. [žiūrėta 2005 11 03] Prieiga per internetą:

http://www.ism.lt/vid.php3?mid=77〈=lt&tid=76

11. ZABLOCKIS S. Papildomo finansavimo pritraukimas. [žiūrėta 2005 11 07]

Prieiga per internetą:

http://verslas.banga.lt/lt/patark.full/3c0377e5d81d6

12. LENKTYS V. Apyvartinio kapitalo valdymas. [žiūrėta 2005 11 07] Prieiga per internetą: http://verslas.banga.lt/lt/patark.full/3ee8468ab2f87