TURINYS
ĮVADAS 2
1. F1NANSŲ VALDYMAS 3
1.1. Finansų samprata. Finansų valdymo esmė 31.2. Finansų valdymo sprendimai 61.3. Finansų valdymo tikslai 81.4. Įmonės finansų tarnybos ir jų funkcijos 9
2. ĮMONIŲ FINANSŲ ESMĖ IR FINANSINIAI SANTYKIAI 10
3. ĮMONIŲ FINANSINIAI YPATUMAI 12
3.1. Bendrovių finansinių išteklių šaltiniai 133.2. Valstybės ir savivaldybės įmonių finansinių išteklių šaltiniai 133.3. Investicinių bendrovių finansinių išteklių šaltiniai 14
4. ĮMONIŲ FINANSŲ ORGANIZAVIMO PRINCIPAI 15
5. ĮMONIŲ FINANSINIŲ IŠTEKLIŲ SUDARYMAS IR VALDYMAS 16
5.1. Trumpalaikio turto valdymas ir finansavimo šaltiniai165.2. Ilgalaikio turto valdymas ir finansavimo šaltiniai18
6. ĮMONĖS VEIKLOS REZULTATUS ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI 20
7. FINANSINĖS ATASKAITOS. JŲ SUDARYMO TIKSLAI 21
IŠVADOS 22
LITERATŪRA 23
ĮVADAS
Įmonės finansų valdymas, kaip atskirai studijuojama verslo sritis,atsirado tik praėjusio amžiaus pradžioje. Iki tol ji buvo suprantama ganasiaurai – kaip apskaita, kuri turėjo būti tiksli ir savalaikė. Finansinisvaldymas asocijavosi su techniniu finansinės apskaitos ir dokumentų,rodančių įstaigos veiklą, kaupimu ir priežiūra. Rinkos sąlygomis įmonių finansų valdymas nulemia veiklos sėkmę.Ilgainiui mūsų įmonių finansų tvarkytojai, nepasikliaudami savo patyrimu irintuicija, darydami finansinius sprendimus analizuos turto, nuosavybės (1akcijos) uždirbamą pelną, nuosavybės struktūrą, pelno “kokybę” ir kitusveiklą apibūdinančius rodiklius. Be abejo, analizei, sprendimams teksnaudotis rinkos šalyse pripažintomis metodikomis. Tačiau gyvenimas nestovivietoje ir per paskutiniuosius du dešimtmečius finansų teorijos labaisumodernėjo. Darant finansinį sprendimą jau nebe taip svarbi yraretrospektyvi analizė. Svarbiau yra rizika ir būsimi pinigų srautai. Esant lokaliam verslui, nesusiduriant su didelia konkurencija,finansų sprendimai buvo paprasti, nereikėdavo praleisti daugybės valandųmąstant apie tai, kur geriau investuoti, kokia kapitalo struktūra geriausiair panašiai. Tas pats dar visai neseniai buvo ir Lietuvoje. Planinėsekonomikos laikais visiems finansų srities vadovams buvo aišku, iš kurgauti pinigų, kur juos investuoti bei kam atiduoti. Nereikėdavo rūpintis,ar klientas, kuriam parduodamos prekės yra patikimas (nes tokie būdavovisi) nereikėdavo jam nustatyti griežtos atsiskaitymo tvarkos ir, kas darsvarbiau, jos laikytis. Netekdavo nerimauti, ar sandėlyje esančias prekespavyks laiku ir pelningai parduoti. Rinkos ekonomika bei didėjantikonkurencija visus privertė susirūpinti savo finansinių išteklių valdymu.Vykstant rinkų globalizacijai, Lietuvai įsiliejus į Europos Sąjungą,lietuviškas verslas yra priverstas konkuruoti ne tik tarpusavy, bet ir sukitų šalių verslais. Tų šalių, kurios apie finansų svarbą sužinojo gerokaianksčiau nei mūsų verslininkai. Svarbu pažymėti, kad įmonės finansai yra tokia pat svarbi įmonėsveiklos sritis, kaip ir gamyba, valdymas bei darbo organizavimas, todėlbent pradinės įmonių finansų teorijos žinios yra privalomos kiekvienamverslininkui. Dėmesys įmonės finansų reikalams gali padėti atskleistiįmonės veiklos efektyvumo spragas ir išvengti papildomų kaštų.DARBO TIKSLAS – susipažinti su įmonių finansų valdymu.UŽDAVINIAI : 1. Nustatyti, kokie finansų valdymo tikslai ir sprendimai. 2. Išsiaiškinti įmonės finansų išteklių šaltinius. 3. Susipažinti su įmonių finansų organizavimo principais. 4. Išnagrinėti turto valdymo šaltinius. 5. Išsiaiškinti įmonių veiklos rezultatus įtakojančius veiksnius. 1. F1NANSŲ VALDYMAS
1.1. Finansų samprata. Finansų valdymo esmė
Finansų sąvoka yra daugiareikšmė. Siaurąja prasme finansai – tai lėšų,priklausančių įmonei, organizacijai ar valstybei, visuma. Plačiąja prasme –tai įmonių, organizacijų ar valstybes lėšų sudarymo, paskirstymo irnaudojimo sistema. Pagrindines finansinio turto dalys yra pinigai, akcijos, obligacijos irkiti vertybiniai popieriai, kurie finansų sistemoje irgi yra laikomipinigais, bei sutartys, suteikiančios teisę gauti pinigus iš kitų įmonių.Pinigų ištekliai yra riboti ir todėl juos reikia taip naudoti, kad būtųgalima gauti maksimalią naudą. Jei finansai įmonėje yra tinkamai valdomi,tuomet galima tikėtis gauti didesnę naudą, su mažesniais finansiniaisištekliais, ir, atvirkščiai, finansininkui arba vadovui nekreipiantreikiamo dėmesio į tam tikrus pavojaus signalus finansinėje veikloje,neišmanant finansų valdymo principų ir būdų, vadovaujantis tik intuicijabei patirtimi, įmonė greitai gali tapti nemoki. Todėl vadovams svarbu laikuturėti tikslią informaciją apie esamą pinigų kiekį įmonėje, apie įmonėsskolas ir gebėjimą jas grąžinti, apie pirkėjų skolas įmonei ir informacijąapie tai, koks ir kada susidarys lėšų trūkumas bei kokie finansavimošaltiniai bus panaudoti jam padengti arba kada ir kokios bus laisvos lėšosbei kaip efektyviai jas naudos įmonė. Norint gauti atsakymus į šiuos ir kitus klausimus, reikia išmanytifinansų valdymą. Pirmiausiai, reikėtų suprasti šios sąvokos ir “finansų”skirtingumą. Finansai – tai finansų rinkos. Tačiau konkrečios įmonėsfinansų tvarkytojas negali būti atsietas nuo finansų rinkų. Jis veikianaudodamasis vidine (įmonės) ir išorine (rinkų) informacija. Be to, jukfinansų rinkose pasireiškia finansų valdymo rezultatai. Tačiau finansųrinkos veikia pagal savus dėsningumus nepriklausomai nuo įmonės finansųtvarkytojų. Įmonių finansų valdymas yra sistema priemonių, susijusių suefektyviu pinigų srautų valdymu.
Ji padeda nustatyti: 1. Ar tikslinga investuoti pinigus į tam tikrą veiklą, kokias sumas irkada investuoti? 2. Ar tikslinga skolinti pinigus? 3. Ar efektyvu patiems skolintis? 4. Kaip naudingiau lėšas panaudoti?Finansų valdymas taip pat yra susijęs su turto įsigijimu (investavimu),finansavimu ir turto efektyviu valdymu. Taigi įmonės finansų valdymas – taiekonomikos taikymas įmonėje, tyrimai, kaip turėtų pasiskirstyti gamybosištekliai tarp jų vartotojų. Lietuvos įmonėse iki šiol nėra finansų valdymo patirties bei tradicijų,ypač smulkiame ir vidutiniame versle, dėl to įmonės dažnai patiria nesėkmesarba bankrutuoja. Daugelis pelningą verslą turėjusių verslininkų įsitikino,kad pinigus lengviau uždirbti, nei vėliau juos išlaikyti ir dauginti. Finansų valdymas apima įmonės piniginių išteklių kaupimą, paskirstymą irnaudojimo kontrolę. Finansų valdymo tikslas siaurąja prasme yra aprūpintiverslą pinigais ir gauti iš jo pelną, plačiąja prasme – padidinti savininkųturtą. Visa finansų valdymo praktika orientuota į tai, kaip uždirbti pelną irsumažinti rizikos laipsnį Kuo verslininkas daugiau rizikuoja, tuo tikisigauti didesnę naudą. Rizika ir neapibrėžtumas yra glaudžiai tarp savęssusiję. Sumažinti riziką padeda verslo planavimas, finansinių rezultatųprognozavimas. Finansų valdymo funkcijos yra analogiškos bendroms valdymo funkcijoms ir jas sudaro: * planavimas ir prognozavimas, * darbo organizavimas, veiksmų koregavimas; * kontrolė ir analizė. Viena iš svarbiausių finansų valdymo funkcijų yra planavimas, nesfinansiniai sprendimai priimami jau rengiant planą, finansų planavimo irprognozavimo metodai leidžia modeliuoti galimus procesus, numatyti pasekmesbei norima kryptimi valdyti šiuos procesus. Sudaromos galimybės iš ankstoįvertinti pavojus, numatyti jų priežastis bei ieškoti būdų jiems išvengti. Planavimo procesą turėtų sudaryti tokie etapai: * įmonės ilgalaikių veiklos tikslų nustatymas; * įmones veiklos strategijos parinkimas; * įmones politikos ir procedūrų numatymas. Darbo organizavimas reiškia tinkamai sudarytą įmonėje finansų tarnybą, kuri turi pakankamai teisių ir įgaliojimų sprendimams parengti ir priimti, skirtingų tarnybų veiklai bei veiksmams koordinuoti, informacijai kaupti ir naudoti. Finansų tarnybos veikla turi būti organizuojama tokiu nuoseklumu:* sugrupuoti atliekamas funkcijas pagal visas veiklos sritis;* suteikti reikalingus įgaliojimus konkrečias funkcijas vykdantiems asmenims. Finansų kontrolę sudaro: * veiklos standartų parengimas. Įmones standartai, arba normatyvai, rengiami naudojantis praėjusiųjų laikotarpių duomenimis ir darant prielaidas apie ateities įvykių tikimybes; * faktinių rezultatų palyginimas su standartais.1.2. Finansų valdymo sprendimai
Įmones finansines veiklos rezultatus lemia priimami valdymo sprendimai.Kiekvienas vadovas norėtų priimti tik tinkamus sprendimus, kurie leistų jampasiekti geriausių rezultatų. Tuo tikslu jam įmonę reikėtų suvokti kaipvientisą ekonominį vienetą, kai būtina suderinti tarpusavyje susijusias,bet pakankamai savarankiškas ir viena kitą veikiančias sudedamąsias jodalis. Tai nėra lengva, nes kuo įmonė didesnė, tuo sudėtingesni procesaijoje vyksta ir tuo sunkiau numatyti visos valdymo komandos veiksmus.Kartais vidurinės grandies vadovai, priimdami savo padaliniui, palankiussprendimus, gali pakenkti visos įmonės interesams. Be to, labai svarbi yrasprendimus priimančio vadovo patirtis ir intuicija. Kai kalbame apie finansų valdymą, iš esmės kalbame apie įmonėsveiklos ekonomiškumą. Didinti įmonės vertę – tai pirmutinis ir svarbiausiasbet kurio vadovo uždavinys. Priešingu atveju vadovo veikla virsta siekiuvisų pirma garantuoti asmeninę gerovę, kuri gali pasireikšti ir noru sėdėtiant prabangios kėdės, ir gauti vis didesnį atlyginimą. Pasirinkdamasveiklos kryptį, projektus ir verslo idėjas vadovas visų pirma turi galvotine apie plano patrauklumą, o apie jo atsiperkamumą, kitaip tariant – apieekonominę naudą įmonei. Išsamūs finansiniai skaičiavimai būtini priimantįvairius verslo sprendimus, ir tai visų pirma yra vadovų prerogatyva.Vadovas turi įsitikinti, kad gamybos modernizavimas arba nauji projektaifinansuojami pigiausiu įmanomu būdu, neretai – kombinuojant įvairiusšaltinius (paskolos, akcijų emisija, nuosavos lėšos ir pan.). Taip patvadovas privalo nustatyti vidutinius finansavimo kaštus ir garantuoti, kadįsigyjamo turto grąža bus didesnė už investicijų kainą. Vadovui dera sektiir analizuoti įmonės pinigų srautus, kad verslo sprendimai būtų optimaliaiekonomiški ir efektyvūs. Nuo priimamų finansinių sprendimų priklauso įmonės finansavimošaltiniai, įsipareigojimų struktūra ir dydis, rizikos laipsnis, įmonėsturto dydis bei struktūra. Pagrindinė įmonių finansų tarnybos funkcija –turto investicijos ir pinigų reikalingų, sumokėti už šias investicijas,paieška. Finansų vadovas atsako už tai, kad ši veikla būtų vykdomageriausiu būdu. Vykdantys finansų valdymo funkcijas finansininkai naudojasiinformacija, kuria parengia apskaitininkai. Jeigu apskaitininko uždavinysyra kuo rūpestingiau ir teisingiau parengti finansinę informaciją, taifinansininkas pasinaudoja informacija finansiniam sprendimui padaryti.Taigi finansų vadovo svarbiausias veiklos bruožas – finansiniai sprendimai.Finansinis sprendimas – tai sąmoningas vienos alternatyvos pasirinkimas išdaugelio galimų. Vadinasi, priimant finansinius sprendimus reikianuspręsti, iš kur gauti pinigų bei kam juos skirti. Svarbiausi kriterijai,kurie privalo būti įvertinti priimant finansinius sprendimus, yraplanuojamas pelningumas ir rizika. Planuojamą pelningumą apibūdina tiepinigų srautai, kuriuos investuotojas tikisi gauti iš savo investicijų, o
rizika – tai tų pinigų srautų gavimo tikimybė.Santykis tarp planuojamo pelningumo ir rizikos labai svarbus, nesdažniausiai pelningesnės investicijos, lyginant su saugiomisinvesticijomis, susijusios ir su didesne rizika. Kuo didesnio pelno tikisiinvestuotojas, tuo daugiau jis rizikuoja, nes ateities įvykiai yra tikspėjami ir nežinomi.Finansinius valdymo sprendimus pagal jų reikšmę galima suskirstyti į tokiasgrupes: – strateginiai sprendimai, kurie lemia pagrindinių finansiniųalternatyvų pasirinkimą įmonėje. Nuo jų priklauso finansavimo šaltiniai,turto dydis, dividendų politika,investicinių projektų atranka. Strateginiussprendimus lemia ekonominė situacija įmonėje ir bendra verslo aplinka. – operatyviniai valdymo sprendimai – tai kasdieniniai sprendimai,kurie dažniausiai yra susiję su turimų išteklių naudojimu įmones viduje.Svarbiausias finansinių sprendimų bruožas yra tai, kad visi jie yraorientuoti į ateitį. Pagal turinį finansų valdymo sprendimai skirstomi taip: – investiciniai, numatantys kokioms sritims ir kokiam turtui įgytibus panaudotos įmonės piniginės lėšos; – finansiniai, numatantys iš kokių šaltinių bus finansuojamas įmonėsturtas.Investiciniai sprendimai atsako į klausimą – koks turtas reikalingasįmonei, finansiniai – iš kokių šaltinių jis bus finansuojamas. Šiųsprendimų pasirinkimą lemia įvairūs finansų valdymo instrumentai, kuriuossiūloma skirstyti taip: • kreditai; nauji kreditavimo būdai; • palūkanos; • dividendai; • overdraftas; • akcijų kursai; • nusidėvėjimo skaičiavimo metodai • diskontai; • valiutų kursai. Sprendimams priimti svarbus informacijos prieinamumas. Sprendimaipatikimi tiek, kiek patikima informacija, kuria remiantis jie buvopadaryti. Todėl, siekiant efektyviai valdyti finansus, būtina savalaikė irpatikima informacija apie: • Įmonės veiklą; • Rinką ir ekonominę situaciją; • Politinę situaciją; • Mokesčius.1.3. Finansų valdymo tikslai
Kaip skirtingos organizacijos, turinčios savus strateginiu tikslus,taip ir finansų valdymas, kuris yra neatsiejama kiekvienos organizacijosdalis, irgi turi savo tikslą. Priklausomai nuo organizacijos paskirties,dydžio, strateginių tikslų, finansų valdymo prioritetai gali keistis,tačiau tikslas – ne. Finansų valdymo tikslas yra didinti įmonės (akcininkųvaldomų akcijų) vertę. Siekiant šio tikslo grindžiami ir visi finansųvaldymo srities sprendimai: • išgyventi konkurencinėje aplinkoje; • išvengti finansinių nesėkmių ir bankroto; • maksimizuoti įmonės turtą; • maksimizuoti pelną; • minimizuoti išlaidas. Renkantis, kur investuoti, finansų vadovas pirmiausia išsiaiškins,kuri investicija duos didžiausią grąžą – kur investuotas 1 litas uždirbsdaugiausia. Vėliau priimti sprendimą, kur investuoti, yra visai nesunku. Paprastai vertinant, finansų valdymas – tai sprendimas: iš kurpriimtiniausiomis sąlygomis gauti pinigų, kaip turimus pinigus efektyviaivaldyti ir kaip ir kur teisingiausiai juos išleisti.Visi šie žingsniaidaromi vadovaujantis anksčiau minėtu tikslu – didinti įmonės vertę. Finansų valdymo poreikis išlieka visą įmonės gyvavimo laikotarpį.Finansų valdymo reikšmę itin sustiprina faktas, kad absoliuti daugumaproblemų ir bankrotų atsiranda dėl blogo finansų valdymo. Dažniausiapasitaikančios priežastys, lemiančios finansines problemas yra: ▪ Finansinių resursų nepakankamumas; ▪ Nepakankamas ar neigiamas pinigų srautas; ▪ Nepakankama išlaidų kontrolė. Finansiškai suinteresuotųjų įmone asmenų yra kelios grupės: taisavininkai (akcininkai), samdomi darbuotojai, kreditoriai. Šiuolaikinėsfinansų teorijos skelbia, kad svarbiausias finansų valdymo tikslas –tenkinti įmonės savininkų interesus. Taigi koks yra įmonės savininkųtikslas? Akcinėse bendrovėse – tai visų paprastųjų akcijų savininkų turtodalinimas. Jeigu didėja akcininkų turtas, kiekvienas akcininkas turi naudą– kyla jo turimų akcijų kaina. Akcininkų turimų akcijų skaičių galimapadidinti skiriant akcinius dividendus arba suskaidant akcijas įsmulkesnius vienetus, tačiau vienos akcijos rinkos kainos didėjimas visadayra susijęs tik su akcininkų turto didėjimu įmonėje. Todėl finansų valdymotikslas įmonėje – maksimizuoti akcininkų turtą. Tačiau ne taip paprasta suderinti akcininkų ir samdomų darbuotojųinteresus. Didesnėse akcinėse bendrovėse savininkai nesikiša į kasdieniniusfinansininkų darbus. O finansininkai, darydami sprendimus, gali pasirinktitokia alternatyvą, kuri yra susijusi su maža rizika, bet ir su gerokaimažesniu pelnu. Todėl jeigu finansų tvarkytojų ir įmonės savininkųinteresai labai skirsis, nebus pasiektas svarbiausias tikslas –maksimizuoti akcininkų turtą.Sprendžiant tokias konfliktiškas problemas, negalima užmiršti, kad įmonėsvaldytojai yra atsakingi ne vien prieš savininkus, bet ir prieš pirkėjus,tiekėjus, visuomenę. Atsakomybės veiksmai priklauso nuo aplinkybių, negalibūti visada vienodi. Kadangi finansų valdymo tikslas yra maksimizuoti savininkų turtą,tai svarbiausi veiksniai darant finansinį sprendimą, yra rizika irplanuojamas pelningumas. Rizika ir planuojamas pelningumas – taikintamieji, nulemiantys ir akcijų kainą. Investorius, prieš pirkdamas arbaparduodamas akcijas, nustato investicijų rizikos laipsnį bei pelningumą irtada paaiškėja akcijų kaina. Planuojamą pelningumą apibūdina pinigųsrautai, kuriuos investorius tikisi gauti iš investicijų, o riziką – šiųpinigų srautų tikimybė. Santykis tarp planuojamo pelningumo ir rizikos yralabai svarbus visų finansų rodiklis. Juk išmintingas investorius visuometvengia rizikos, todėl, darydami finansinius sprendimus, žmonės tikisi, kaddidėjant pelningumui didėja ir rizika. Kuo didesnio pelningumo tikisiinvestorius, tuo didesnė ir rizika. Finansų tvarkytojams gana sudėtingaišspręsti šias problemas. Jie susiduria su informacijos apie būsimusdalykus problemomis. Juk visi finansiniai sprendimai turi būti daromi
remiantis ateities požiūriu, o ne retrospektyva.1.4. Įmonės finansų tarnybos ir jų funkcijos
Dirbant rinkos ekonomikos sąlygomis, labai išaugo finansinių tarnybųvaidmuo ir finansinės informacijos poreikis. Todėl kiekvienoje įmonėjesvarbu organizuoti sėkmingą finansinį darbą, kuris priklauso nuo įmonėsdydžio ir uždavinių. Daugelyje individualių įmonių, ūkinių bendrijųetatinio finansininko nėra. Finansinį darbą atlieka įmonės buhalteris,pasitelkdamas kvalifikuotą specialistą – konsultantą. Finansinę apskaitągali tvarkyti ir samdoma audito įmonė ar auditorius. Didesnėse įmonėsebūtinas finansų padalinys. Todėl jose sukuriami finansų skyriai arbatarnybos. Nedidelėse įmonėse gali būti sudaromi finansiniai sektoriai,veikiantys valdymo struktūros padaliniuose (pvz., realizavimo arbuhalterijos) arba finansinis darbas pavedamas buhalterijos darbuotojams.Finansų skyriaus (tarnybos) sudėtį ir struktūrą nustato įmonės vadovas,atsižvelgdamas į finansinio darbo apimtį, darbo sąlygas ir ypatumus.Finansų skyriaus viršininkas turi būti gerai susipažinęs su veikla kapitalorinkoje. Pagrindinis šio skyriaus viršininko darbo uždavinys – planuoti,kaip įsigyti finansinių išteklių fondų ir jais naudotis. Finansininkas yravienas iš svarbiausių asmenų įmonėje, kurio atliekamos funkcijos sąlyginaigali būti skirstomos taip: 1. Operatyvinis finansų veiklos valdymas, kai apskaičiuojamos kasdieninei įmones veiklai reikalingos lėšos, numatomi jų padengimo šaltiniai, priimami sprendimai dėl laisvų lėšų panaudojimo; 2. Investicinių projektų ekonominis įvertinimas, kai finansininkai numato investicijų grąžos dydį bei projektų apsimokėjimo laiką, formuoja efektyvią investicijų politiką įmonėje; 3. Pinigų srautų valdymas, kai parenkami investavimo šaltiniai, įvertinamas jų efektyvumas; 4. Paskolų ir kapitalo valdymo politika, kai numatoma, kokia kaina ir iš kur geriausiai imti paskolas, kokią pasirinkti įmonės kapitalo struktūrą, užsiimti investuotojų paieška, rūpintis akcijų išleidimu; 5. Pastovus bendradarbiavimas su investuotojais, klientais, skolininkais; 6. Optimalaus santykio tarp trumpalaikio ir ilgalaikio turto parinkimas; 7. Palyginamųjų normatyvų, kurie padėtų planuoti ir prognozuoti įmonės veiklą bei atlikti lyginamąją įmonės veiklos analizę, rengimas.
Konkrečių veiklos sričių palyginimui pateikiamos ir buhalterio funkcijos: 1 lentelė|Finansininkas (iždininkas) |Buhalteris (kontrolierius) ||* nuosavybės planavimas; |* kaštų apskaita; ||* pinigų planavimas; |* kaštų valdymas; ||* ryšiai su bankais; |* pagrindinių sąskaitų sudarymas; ||* investicijų tvarkymas; |* ataskaitos įmonės administracijai;||* ryšiai su investitoriais; | ||* kreditų tvarkymas; |* duomenų apdorojimas; ||* dividendų paskirstymas; |* finansinių ataskaitų sudarymas; ||* mokesčių planavimas; |* vidinė kontrolė; ||* finansinė analizė |* sąmatų sudarymas; |
2. ĮMONIŲ FINANSŲ ESMĖ IR FINANSINIAI SANTYKIAI
Kiekviena ūkinė įmonė, organizuodama savo veiklą, susiduria supiniginių santykių sutvarkymo sunkumais. Įmonių finansai yra finansų sistemos sudėtinė dalis. Įvairiųnuosavybės formų įmonių finansai sudaro finansų sistemos pagrindą. Čiasukuriama didžiausia finansinių išteklių dalis. Nuo įmonių finansinėspadėties priklauso visos šalies finansinė padėtis. Rinkos ekonomikossąlygomis įmonė veikia komerciniais pagrindais, tai yra patirtas išlaidasturi padengti gaunamomis pajamomis. Svarbiausiu gamybinio ir socialiniovystymo šaltiniu tampa pelnas. Įmonės turi realią finansinęnepriklausomybę, savarankiškai skirsto pajamas, gautas iš produkcijosrealizavimo, savo nuožiūra naudoja uždirbtą pelną, kuria turtą irkapitalą, ieško joms reikalingų pinigų investavimui finansų ir kreditorinkoje. Taigi įmonių finansai apibūdina jų gamybinės – komercinės veiklosfinansinius dalykus. Būdami glaudžiai susiję su bendrojo vidaus produktogamyba, paskirstymu bei vartojimu, finansai aktyviai veikia tuos procesus. Įmonių finansai yra piniginiai santykiai, atsirandantys gamybos procese,kuriant ir realizuojant naujai sukurtą vertę.Įmonių finansų turinį sudaro piniginiai santykiai: 1. Įmonių viduje (tarp padalinių , tarnybų ir t. t.); 2. Tarp įmonių ir jos darbuotojų (darbo užmokesčio, premijų, pašalpųišmokėjimas, įvairūs išskaitymai ir t. t. ); 3. Tarp įmonių (įvairūs tarpusavio atsiskaitymai); 4. Tarp įmonių ir finansų bei kredito sistemos; 5. Tarp įmonių ir valstybės (mokesčių mokėjimas, subsidijos išvalstybės iždo); 6. Tarp įmonių ir draudimo įmonių (turto draudimas, verslo ir rizikosdraudimas) Vadinasi, įmonių finansai – visuma piniginių santykių, pagal kuriuossudaromi ir naudojami įmonių ir bendri valstybiniai finansinių ištekliųfondai. Įmonės finansiniai ištekliai – tai lėšos, kurios susidaro įmonėjeper metus plėtojant gamybą ir finansinę veiklą ir panaudojamos įmonių beikolektyvo narių gamybiniams bei socialiniams poreikiams. Finansiniamsištekliams priskiriama: susidėvėjimo atskaitymai, pelnas, gaunamospaskolos, akcijos, platinant obligacijas pritraukiamos lėšos, rezervai,privalomieji fondai. Iš to seka, kad įmonių finansų paskirtis: 1. Finansinių išteklių sudarymas ūkinės veiklos procese; 2. Finansinių išteklių panaudojimas gamybai plėtoti, darbuotojamsskatinti, biudžeto pajamoms sudaryti; 3. Nacionalinių pajamų gamybos, paskirstymo ir panaudojimo kontrolė.
3. ĮMONIŲ FINANSINIAI YPATUMAI
Finansų organizavimas ir tvarkymas, pelno ir pajamų skirstymas labaipriklauso nuo įmonės tipo. Pagal LR priimtus įmonių įstatymus kiekvienassubjektas gali pasirinkti komercinių įmonių rūšis ir formas, tai ir nulemiafinansų valdymo ir organizavimo ypatumus. ATSKIRŲ ĮMONIŲ TIPŲ FINANSŲ REGLAMENTAVIMO PALYGINIMAS 2lentelė|Įmonės |Įmonių tipai |Kapitalas |Kapitalo kitimas ||Individualios |Individuali įmonė|Nuosavas |Nereglamentuojama|| | |ir |s || |Individuali |skolintas | || |veikla | | ||Ūkinės |Tikroji |Nuosavas |Atliekamas ||bendrijos | |ir |susitarimu || |Komanditinė |skolintas | |
|Akcinės |UAB |Nuosavas |Išleidžiamos ||bendrovės |AB |ir |akcijos arba || | |skolintas |keičiama jų ||Investicinės |IF | |nominali vertė ||bendrovės |UIF | | || |KIB | | ||Valstybės Įmonės |VĮ |Valstybės | || |SĮ |(savivaldybės) |Reglamentuojamas || | |ir skolintas |valstybės ar || | | |savivaldybės || | | | ||Teisinis | |Teisė leisti | ||santykių |Atsakomybė |vertybinius |Privalomi fondai ||reglamentavi | |popierius | ||mo pagrindas | | | ||Civilinis |Visiška |Neturi |Nėra ||Kodeksas | | | ||( Individualios | | | ||įm.) | | | ||Jungtinės veiklos|Visiška narių |Neturi |Nėra ||sutartis | | | ||(Ūkinės |Ribota narių | | ||bendrijos) |komanditorių | | ||Įstatai |Ribota |Turi |Privalomasis ||(Akcinės | | |rezervas ||bendrovės) | | | ||Įstatai |Ribota |Neturi |Pelno rezervas ||( Valstybės | | | ||Įmonės) | | | |3.1. Bendrovių finansinių išteklių šaltiniai
Akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių veiklą Lietuvoje reglamentuojaLietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo pakeitimo įstatymas,priimtas 2003 m. 12 mėn. 11d. Bendrovės finansiniai ištekliai sudaromi išvidinių ir išorinių šaltinių .Išoriniams šaltiniams priskiriama: 1. Įnašai už akcijas; 2. Įplaukos už obligacijas; 3. Skolintos ir kitos joms prilygstančios lėšos; 4. Dotacijos ir subsidijos. Vidiniams šaltiniams priskiriamas pelnas. Šiuo atveju yra dvifinansavimosi galimybės: 1. Atviroji, kai gautas pelnas neišmokamas arba išmokamas ne visasir patenka į pelno rezervo sąskaitą; 2. Paslėptoji: ši finansavimosi forma yra susijusi su slaptųjųrezervų sudarymu. Jie sudaromi nuvertinant buhalterinio balanso aktyvųstraipsnius arba daugiau įvertinant pasyvo straipsnius.Dėl finansavimosi iš pelno didėja įmonės nuosavas kapitalas. Tai stiprinane tik įmonės savarankiškumą, bet ir jos stabilumą, kreditingumą,patikimumą. Tačiau finansavimasis iš pelno turi ir trūkumų: investuojantsavo pelną, sumažėja kreditorių kontrolė. Jei įmonė yra akcinė bendrovė,gali kristi akcijų kursas dėl akcininkų nepasitenkinimo, nes mažesnė pelnodalis išmokama dividendams.
3.2. Valstybės ir savivaldybės įmonių finansinių išteklių šaltiniai
Šių įmonių steigimą, valdymą, veiklą, reorganizavimą bei likvidavimąreglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės (savivaldybės) įmonių įstatymopakeitimo įstatymas, priimtas 2003 m. gruodžio mėn. 16 d. Šių įmoniųfinansiniai ištekliai taip pat formuojami iš vidinių ir išorinių šaltinių.Vidiniams įmonių finansinių išteklių šaltiniams priskiriama: 1. Amortizaciniai atskaitymai (nusidėvėjimas); 2. Pelnas.Išoriniams šaltiniams priskiriama: 1. Skolinto kapitalo lėšos; 2. Valstybės ir savivaldybės įnašai; 3. Iš kitur gauta finansinė parama.Įmonės finansinė veikla kontroliuojama audito tvarka. Metinės veiklosauditas yra privalomas, kitų laikotarpių veiklos auditas gali būti atliktassteigėjo ar administracijos iniciatyva. Auditą gali atlikti auditorius –fizinis asmuo, turintis licenciją, ar audito įmonė, turinti teisę atliktiaudito paslaugas.
3.3. Investicinių bendrovių finansinių išteklių šaltiniai
Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. liepos mėn. 5 d. priėmė LietuvosRespublikos investicinių bendrovių įstatymą. Investicinė bendrovė yraakcinė bendrovė, kuri sukaupia fizinių ir juridinių asmenų lėšas viešaiplatindama savo akcijas ir turi bent vieną iš šios veiklos požymių: 1. Pagrindinė veikla, iš kurios gaunama daugiau kaip 60% pajamų, yrasukauptų lėšų investavimas ar reinvestavimas į VP ir (ar) prekyba jais; 2. Daugiau kaip 50% bendrovės turto vertės sudaro VP.Investicinės bendrovės gali būti šių rūšių: 1. Investiciniai fondai ( IF ); 2. Uždarieji investiciniai fondai ( UIF ); 3. Kontroliuojančios investicinės bendrovės ( KIB ).Investicinė bendrovė yra laikoma investiciniu fondu, jeigu jos turimasinvesticijų portfelis yra diversifikuotas (įvairintas), o išleidžiamos arišleistos akcijos yra išperkamosios akcijos, kurių savininkai turi teisębet kuriuo metu grąžinti šias akcijas bendrovei ir gauti už tai proporcingądalį jos nuosavų (grynųjų ) aktyvų. Nuosavi (grynieji) aktyvai – taiinvesticinės bendrovės turto vertės ir trumpalaikių bei ilgalaikiųfinansinių įsipareigojimų skirtumas. Investicinė bendrovė yra laikomauždaruoju investiciniu fondu, jeigu jos turimas investicijų portfelis yradiversifikuotas ir ji nėra išleidusi išperkamųjų akcijų. Investicinėbendrovė yra laikoma kontroliuojančiąja investicine bendrove, jeigu josturimas investicijų portfelis nėra diversifikuotas ir ji nėra išleidusiišperkamųjų akcijų. Investicijų portfelis – investicinės bendrovės turimųinvesticijų rinkinys. Diversifikuotas investicijų portfelis – investicijųportfelis, kuris atitinka visus šiuos reikalavimus: 1. Investuota ne daugiau kaip 5% investicinės bendrovės nuosavų (grynųjų)aktyvų į vieno emitento VP, išskyrus valstybės (vietos savivaldybės)išleistus ar garantuotus VP, į kuriuos gali būti investuota iki 35% nuosavų(grynųjų ) aktyvų; 2. Nėra įsigyta daugiau kaip 10% vieno emitento akcijų; 3. Nėra įsigyta daugiau kaip 10% vieno emitento kredito VP, išskyrusvalstybės (vietos savivaldybės) išleistus ar garantuotus VP.
4. ĮMONIŲ FINANSŲ ORGANIZAVIMO PRINCIPAI
Įvairių įmonių tipų finansų organizavimas skiriasi, tačiau yra bendriprincipai, kurių pagrindu organizuojamas visų įmonių tipų finansų valdymas.Išskiriami tokie pagrindiniai įmonių finansų organizavimo principai:1. Lygiateisiškumo principas, arba vienodų teisinių sąlygų sudarymas,visoms įmonėms. Šio principo esmė yra ta, kad visų tipų įmonės savo ūkinėjekomercinėje veikloje vadovaujasi bendrais įstatymais, moka tokio pat dydžiomokesčius, vienodai atsako pagal teisines prievoles, naudojasi tikįstatymiškai įforminta valstybės (savivaldybės) parama.2. Prognozavimo. Šio principo esmė – kiekviena įmonė, numatydama savo
veiklą, turi pakankamai tiksliai prognozuoti ir numatyti finansinį galutinįtos veiklos rezultatą. Finansinio prognozavimo uždavinys įmonėje – numatytioptimalų piniginių išteklių sudarymo bei panaudojimo variantą .3. Komercinio apskaičiavimo. Šis principas glaudžiai susijęs suprognozavimu. Komercinio apskaičiavimo principo tikslas – gauti didžiausiąpelną, esant minimalioms išlaidoms, nes pelnas yra vienas iš svarbiausiųefektyvios gamybos vertinių rodiklių.4. Lėšų skirstymas į savas ir skolintas. Šis principas sudaro galimybęįmonėms racionaliai panaudoti jau turimus finansinius išteklius irpanaudojant mažesnę jų sumą gauti kuo didesnį finansinį rezultatą. Tiekvalstybės ūkyje, tiek ir kiekvienoje įmonėje pajamos ir išlaidos per metuspasiskirsto labai netolygiai. Daugelis įmonių atskirais laikotarpiais galineturėti finansinių išteklių. Todėl ir atsiranda būtinumas pasinaudotiskolintais finansinių išteklių šaltiniais.5. Draudimo, arba rizikos fondų formavimo. Siekiant, kad įmonių gamybinė irkomercinė veikla nebūtų trumpalaikė, nepriklausytų nuo pasitaikančiųsubjektyvių ir objektyvių aplinkybių, turi būti apsidrausta. Skiriami tokiebūdai: 5.1. Savidrauda – tai toks gamybinės ir komercinės veiklos apsidraudimas,kuomet įmonė pasilieka tam tikrą sumą pinigų, kuriais ji galėtų naudotisnenumatytais atvejais. 5.2. Rizikos fondų sudarymas – tai toks būdas, kada įstatymų numatytatvarka kiekviena įmonė perveda į rizikos fondą tam tikrą sumą ir taispačiais pagrindais jais naudojasi. 5.3. Draudimas – šiuo atveju įmonė su draudimo kompanijomis (įstaigomis)sudaro sutartis ir, mokėdama draudimo įnašus, užsitikrina, kad rizikosatvejais nuostoliai bus kompensuojami.Skiriamas privalomas ir savanoriškas įmonių turto draudimas. PagalLietuvoje veikiančius įstatymus savo turtą privalo apdrausti valstybės(savivaldybės) įmonės.5. ĮMONIŲ FINANSINIŲ IŠTEKLIŲ SUDARYMAS IR VALDYMAS
Įmonių finansinių išteklių sudarymas – būtina gamybos vystymo sąlyga.Finansinius išteklius sukaupti padeda atsiskaitymų būdai, taikomi metodaiir mokėtojų finansinė padėtis. Įmonių pinigų fondai yra sudaromi iš savųlėšų. Įmonės gali gauti ir bankų kreditus, ir avansus iš kitų įmonių.Tinkamas savų ir pritrauktų lėšų, įskaitant kredito išteklius, derinimaspadeda kuo efektyviau jas panaudoti gaminant produkciją, atlikti darbus,paslaugas gamybos ir realizacijos procese. Finansiniai ištekliai naudojamitolesniam gamybinės veiklos plėtojimui, kadrams rengti, socialinėms,kultūrinėms kolektyvo reikmėms, biudžeto pajamoms didinti. Finansinėkontrolė padeda išaiškinti, kaip neracionaliai ir neefektyviai naudojamosmaterialinės vertybės, darbo ir pinigų ištekliai. Ji padeda atskleistirezervus gamybos efektyvumui didinti. Įprasčiausia finansų funkcija –aprūpinti verslą pinigais, o plačiau – didinti įmonės vertę. Vertę galimapadidinti tik tada, kai efektyviai panaudojami įmonės ekonominiaiištekliai. Teigiama, jog visoje finansų sistemoje įmonių finansų vaidmuoyra svarbiausias. Būtent įmonių gamybos, transporto, statybos, komercijos,prekybos ir panašių rūšių ūkinės veiklos procese yra sukuriamas bendrasisvidinis produktas, o jį skirstant yra formuojami centralizuoti piniginiųlėšų fondai, tai yra nemaža dalis įmonių pelno (ar pajamų, ar išlaidų) yrasumokama į nacionalinį biudžetą ir valstybinio socialinio draudimobiudžetą.
5.1. Trumpalaikio turto valdymas ir finansavimo šaltiniai
Trumpalaikio turto valdymas apima firmos trumpalaikį turtą irfinansavimą, kurio reikia šiam turtui įsigyti. Trumpalaikio turto – pinigų,vertybinių popierių, pirkėjų įsiskolinimo, taip pat įsiskolinimo tiekėjamsir kito trumpalaikio finansavimo valdymas yra tiesioginė finansų vadovoatsakomybė. Kadangi investuojama į trumpalaikį turtą, tikintis akcininkųturto vertės padidėjimo, svarbiausios trumpalaikio turto valdymo problemosyra šios: – optimalaus investicijų į trumpalaikį turtą lygio nustatymas, – tinkamo trumpalaikio ir ilgalaikio finansavimo, reikalingo turto investicijoms, parinkimas. Kalbant apie optimalaus trumpalaikio turto nustatymą, galima išskirtišias trumpalaikio turto politikos rūšis: konservatyvioji, agresyvioji irnuosaikioji.Konservatyvioji trumpalaikio turto politika pasireiškia palyginti dideliulaikomu pinigų, rinkos vertybinių popierių ir atsargų kiekiu. Ši politikavadinama konservatyviąja, nes neatsižvelgiant į realius trumpalaikiofinansavimo poreikius, didelis turto kiekis tarsi atidedamas juodai dienai.Agresyvioji trumpalaikio turto politika yra tokia, kuri minimizuojapinigus, vertybinius popierius, atsargas bei pirkėjų įsiskolinimą. Jipavadinta agresyviąja todėl, kad sudarydama galimybę gauti didžiausiąpelningumą, tampa trumpalaikės rizikos priežastimi.Nuosaikioji trumpalaikio turto politika užima tarpinę padėtį tarp šiųdviejų. Valdant trumpalaikį turtą, labai svarbu pasirinkti tinkamą jofinansavimo politiką. Trumpalaikio turto finansavimo politikos rūšys taippat yra trys: nuosaikioji, agresyvioji ir konservatyvioji. Pagalnuosaikiąją trumpalaikio turto finansavimo politiką sezoniniai turtosvyravimai yra finansuojami trumpalaikėmis paskolomis, o nuolatiniaielementai – ilgalaikėmis paskolomis arba savininkų nuosavybe. Ilgalaikiofinansavimo nereikia laikinam trumpalaikiam turtui, nes naudojantilgalaikes paskolas, tektų mokėti palūkanas ir tuo metu, kai paskolos yranereikalingos. Trumpalaikis papildomas finansavimas reikalingas tada, kaipadidėja pardavimas. Padidėjus pardavimui, padidėja ir pirkėjųįsiskolinimas, o renkant pinigus iš pirkėjų, yra grąžinamos ir trumpalaikėspaskolos. Be to, trumpalaikis papildomas finansavimas labai reikalingassezoninio pobūdžio įmonėse, kuriuose ryškūs pinigų išmokų ir įplaukųciklai.Agresyvioji finansavimo politika yra tada, kai įmonė ilgalaikėmispaskolomis ar savininkų nuosavybe finansuoja visą savo ilgalaiki turtą, o
trumpalaikiais kreditais – dalį arba visą nuolatinį trumpalaikį turtą.Įmonei kelia pavojų didėjančios palūkanų normos ir paskolų atnaujinimoproblemos. Tačiau trumpalaikė skola dažnai labiau apsimoka už ilgalaikę,todėl kai kurios įmonės noriai renkasi riziką.Trečioji finansavimo politika yra konservatyvioji. Jai esant ilgalaikiaifinansavimo šaltiniai naudojami visam nuolatiniam trumpalaikiam turtui irdaliai arba visai sezoninei paklausai finansuoti. Konservatyviojitrumpalaikio turto finansavimo politika yra labai saugi, bet investuojantsavininkui užtikrina mažesnį pelningumą.Riziką tarp trumpalaikio ir ilgalaikio finansavimo subalansuoja palūkanųišlaidos. Paprastai ilgalaikio finansavimo išlaidos yra didesnės užtrumpalaikio. Reikia pasirinkti: ar trumpalaikis finansavimas su mažesnėmisišlaidomis ir didesne rizika, ar ilgalaikis finansavimas su didesnėmispalūkanų išlaidomis ir mažesne rizika. Saugumo riba turėtų būti suprantamakaip sutartinių mokėjimų atsilikimas nuo pinigų įplaukų srautų. Jipriklauso nuo įmonės vadybininkų sprendimų. Pagrindiniai trumpalaikiai finansavimo šaltiniai: Susikaupęs įsiskolinimas – tai bet kuris nuolat pasikartojantistrumpalaikis įsiskolinimas, ypač įsiskolinimas pagal darbo užmokestį irmokesčių mokėjimą. Šis finansavimo šaltinis yra santykinai „pigus”, nes nuogaunamų pinigų dėl susikaupusio įsiskolinimo augimo nemokamos apibrėžtospalūkanos. Tačiau įmonė negali laisvai valdyti savo susikaupusioįsiskolinimo, nes atlyginimų mokėjimo terminai priklauso nuo ekonominių irteisinių veiksnių, o mokesčių mokėjimo terminus nustato įstatymas. Įmonėnaudoja visą susikaupusio įsiskolinimo sumą, bet silpnai valdo jos dydį. Komercinis kreditas – tai skolos tarp įmonių. Jos atsiranda perkantprekes ir paslaugas. Komercinis kreditas – tai savaiminis finansavimošaltinis, nes jis atsiranda atliekant paprastas komercines operacijas. Kredito institucijos yra antros pagal svarbą (po komercinio kredito)teikiant trumpalaikį finansavimą. Kadangi jos teikia tikslinį finansavimą,tylus jų sutikimas arba atsisakymas suteikti paskolą skatina arba menkinapotencialiai pelningas augimo galimybes.Trumpalaikės paskolos paprastai išduodamos 90 dienų. Tada jos turi būtigrąžinamos arba atnaujinamos, jeigu neigiamas požiūris į įmonę pasireiškiaatsisakymu atnaujinti paskolą, gali kilti rimtų likvidumo problemų.Paskolų kaina priklauso nuo skolininko ir ilgainiui kinta. Rizikingiemsskolininkams palūkanų normos yra didesnės, jos yra didesnės ir mažesnėmspaskoloms, nes gaunant ir aptarnaujant paskolas, dalis išlaidų liekapastoviosios.Alternatyvus trumpalaikio finansavimo šaltinis – komerciniai vekseliai. Taididelių ir stiprių įmonių skoliniai pasižadėjimai. Komercinių vekseliųterminas gali apimti nuo 2 iki 6 mėnesių. Komercinius vekselius paprastainaudoja tos įmonės, kurioms būdinga ypač žema kreditavimo rizika. Šiaisvertybiniais popieriais gali atsiskaitinėti keletas ar keliolika įmonių ikitol, kol sueina jų apmokėjimo terminas. Tuomet galutinis vekselio turėtojaspinigus gauna iš pradinio vekselio davėjo.5.2. Ilgalaikio turto valdymas ir finansavimo šaltiniai
Ilgalaikiai finansavimo šaltiniai, skirtingai nuo trumpalaikių,garantuoja didesnį likvidumą, bet mažesnį pelningumą. Pagal susidarymovietą jie klasifikuojami į vidinius ir išorinius, pagal nuosavybės pobūdį –į nuosavus ir skolintus.Vidiniai nuosavi šaltiniai:Nepaskirstytasis pelnas yra akcininkų nuosavybė. Skolinto kapitalotiekėjams atlyginama palūkanomis, privilegijuotųjų akcijų savininkams —dividendais, o pelnas, atskaičius mokesčius, priklauso paprastųjų akcijųsavininkams. Grynasis pelnas yra kompensacija akcininkams už tai, kad įmonėnaudoja jų nuosavybę. Įmonės savininkai gali išdalyti pelną dividendaisarba vėl investuoti į veiklą. Jeigu pelną nusprendžiama investuoti, taireikėtų vertinti kaip akcininkų galimybę savo dividendus gauti irinvestuoti pinigus į kitas akcijas, obligacijas, nekilnojamąjį turtą irpan. Todėl įmonė iš nepaskirstytojo pelno privalo uždirbti tiek, kiekuždirbtų akcininkai už alternatyviąsias investicijas atitinkamairizikuodami. Jeigu investuodama pelną įmonė negali užtikrinti savininkųpageidaujamo pelningumo, ji turi leisti jiems patiems investuoti į kitąturtą ir uždirbti pageidaujamą pelningumą.Ilgalaikio turto amortizacija -dėl nusidėvėjimo prarasta ilgalaikio turtovertės dalis įskaitoma į produkcijos gaminimo išlaidas ir, realizavuspagamintą produkciją, sukaupiami pinigai naujam ilgalaikiam turtui įsigytiarba kapitališkai remontuoti.Alternatyvusis ilgalaikio turto finansavimo šaltinis yra ir pajamos išilgalaikio turto pardavimo. Šios pajamos, kaip ir pinigai, sukaupti perilgalaikio turto nusidėvėjimą, gali būti panaudotos gamybos priemonėmsatkurti arba modernizuoti.Išoriškai suformuotos nuosavybės kaina yra didesnė negu nepaskirstytojopelno dėl naujų akcijų išleidimo, registravimo ir pardavimo išlaidų. Tačiaujei anksčiau minėtų šaltinių nepakanka, tenka išleisti naujos emisijosakcijas. Jei dividendai mokami ne pinigais, bet akcijomis, sukuriamasvidinis finansavimo šaltinis. Leisdama naują akcijų emisiją, įmonė sukuriaišorinį finansavimo šaltinį.Išoriniai skolinti šaltiniai:Verslą pradedančios individualios įmonės ir gyventojai pasitelkia asmeninessantaupas, kurios tampa pirminiu ir svarbiu veiklos finansavimo šaltiniu.Kai nuosavų šaltinių nepakanka ilgalaikiam turtui finansuoti, naudojamasskolintas kapitalas. Naudojant skolintą kapitalą yra svarbu susieti skolųgrąžinimo terminus su turto naudingo egzistavimo trukme. Kai kuriomsinvesticijoms finansuoti pakanka skolintis porai metų ir jau pirmaisiaismetais galima grąžinti dalį ilgalaikės paskolos, o pavyzdžiui, grąžos išdaugumos žemės ūkio produktų gamybos investicijų, kurias lemia šios šakos
specifika, reikia laukti ilgai. Joms finansuoti tikslinga skolintisilgesniam laikui ir susitarti su banku dėl lengvatinio periodo – dviejų artrejų metų – per kurį nereikėtų grąžinti paskolos, o priskaičiuotospalūkanos būtų kaupiamos ir sumokamos, pradedant grąžinti paskolą.Ilgalaikio turto finansavimo problemą šiuo metu bandoma spręsti ilgalaikioturto nuoma (lizingu). Šio finansavimo šaltinio pranašumas yra tas, kad iškarto nereikia didelės pinigų sumos objektams įsigyti. Ji sumokama perkeletą metų. Be to, nuomojamas ilgalaikis turtas yra kartu ir užstatasnuomotojui.Obligacijos – skolos vertybiniai popieriai, siekiantys jų turėtojams teisęį sutartyje numatytas palūkanas, o jų leidėjams – ilgalaikį finansavimošaltinį.Ilgalaikiam turtui įsigyti gali būti skirtos dotacijos iš valstybėsbiudžeto ir tarptautinių fondų. Tačiau dotacijos paprastai skiriamos tomsšakoms, kurios neturi vidinių finansavimo šaltinių, o joms plėtotiteikiamas prioritetas. Dotacijos yra nuosavas finansavimo šaltinis, nestraktuojamos kaip negrąžinama parama. Antra vertus, nevykdantįsipareigojimų valstybei, ji dotacijas gali susigrąžinti. Todėl šisfinansavimo šaltinis turi ir skolintų finansavimo šaltinių bruožų. Teoriškai ilgalaikiam turtui finansuoti reikėtų ieškoti santykinaipigiausių šaltinių. Tačiau praktiškai, jei įmonė dirba pelningai, pirmasisfinansavimo šaltinis yra nepaskirstytasis pelnas. Trūkstant kapitalo,antrasis šaltinis būtų paskolos, obligacijos, ilgalaikio turto nuoma. Irtik tuomet, kai nepakanka skolinto kapitalo (dažniausiai dėl skolintokapitalo tiekėjų apribojimų), įmonei tenka leisti naujos emisijos akcijas.Šis šaltinis yra brangiausias.6. ĮMONĖS VEIKLOS REZULTATUS ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI
Kiekvienos įmonės veiklos rezultatus įtakoja daugelis veiksnių. Tarppagrindinių veiksnių turbūt kiekvienas verslininkas paminėtų šiuos: rinkoskonjunktūra, konkurentų veiksmai, darbuotojų patirtis, šalies ekonominėbūklė. Tačiau neretai užmirštama apie tai, kad tiesioginę įtaką įmonėsveiklos rezultatams ir finansiniams rodikliams daro įmonės finansųspecialistų sprendimai tvarkant įmonės finansus. Finansų valdyme būtųgalima išskirti tris pagrindines darbo kryptis: • įmonės veiklos rezultatų formavimą; • turto valdymą; • finansinių išteklių valdymą. Įmonės veiklos rezultatų formavimas Vieną svarbiausių rodiklių, nulemiančių galutinį įmonės veiklosrezultatą – produkcijos ir paslaugų savikainą, įtakoja įmonės finansųspecialistų sprendimai dėl: • pasirinkto atsargų apskaitos būdo (FIFO, LIFO etc.), • taikytinų ilgalaikio turto nusidėvėjimo ir amortizacijos terminų, • taikomos darbo apmokėjimo sistemos, • pridėtinių išlaidų paskirstymo produkcijos rūšims.Produkcijos ir paslaugų savikaina savo ruožtu veikia pardavimus, pelningumąbei mokesčius. Todėl dvi įmonės, parduodančios tokį patį produkcijos kiekį,dėl skirtingos savikainos gali gauti visiškai skirtingus veiklosrezultatus. Šiai įmonės finansų valdymo darbo krypčiai priklauso ir pinigųsrautų planavimas, kuris apima: • susitarimus su tiekėjais dėl atidėtų mokėjimų, • efektyvią gautinų lėšų priežiūrą, • pinigų srautų paskirstymą investicijoms, dividendams, apyvartai, socialinėms programoms ir kitoms reikmėms, • mokesčių planavimą.Šios veiksmų kryptys yra svarbios todėl, kad pinigų srautai veikia įmonėsmokumo, likvidumo ir kitus finansinius rodiklius, kurie parodo įmonėsveiklos riziką ir dažnai gali nulemti finansinės institucijos teigiamą arbaneigiamą sprendimą dėl įmonės finansavimo. Turto valdymasTurto valdymo operacijų spektras apima šias įmonės finansų specialistųveiksmų kryptis: • investicijas į kilnojamą ar nekilnojamą turtą (technologinius įrengimus, pastatus, jų atnaujinimą, programinę įrangą, prekių ženklus), • investicijas į finansinį turtą (dukterinių įmonių steigimą, vertybinių popierių įsigijimą), • trumpalaikių lėšų valdymą, • turto likvidavimą, realizavimą bei kitas.Investiciniai sprendimai yra labai svarbūs įmonės veiklai. Neretai įmoniųvadovai, susigundę laukiama numatytų investicijų nauda, gali nepastebėtiįvairių su investicijomis susijusių paslėptų kaštų. Todėl priimantinvesticinį sprendimą svarbu nepamiršti apie išaugsiančius turtopriežiūros, renovacijos, draudimo kaštus, kapitalo (ypač nuosavo) kaštus,turto mokestį ir pan. Įmonių finansų specialistai privalo mokėti pagrįstikiekvienos investicijos ekonominį naudingumą, efektyviai kontroliuoti turtopanaudojimo efektyvumą bei nustatyti įmonei mažai naudingą turtą.Balastinio turto pardavimas ne tik pagerina įmonės pinigų srautus, bet irsumažina turto išlaikymo kaštus. Finansinių išteklių valdymasGalimi du įmonių finansavimo metodai: • finansavimas paskolomis (angl. “debt financing”), • finansavimas didinant akcininkų nuosavybę (angl. “equity financing”).Kiti galimi finansavimo variantai iš esmės būna šių dviejų finansavimometodų derinys.Visais atvejais įmonė gautą turtą (grynuosius pinigus, prekes arbapaslaugas) fiksuoja balanso turto pusėje, o padidintą kapitalą arba gautąpaskolą – nuosavybės ir įsipareigojimų pusėje.Galimas ir taip vadinamas “nebalansinis” finansavimas (pvz., veikloslizingas arba faktoringas), kuris tiesiogiai neparodomas įmonės balanse.Toks finansavimas kartais ypač naudingas įmonei būtent todėl, kad pagerėjaįmonės balansas.
7. FINANSINĖS ATASKAITOS. JŲ SUDARYMO TIKSLAI
Pagal Verslo apskaitos standartus, kurie įsigaliojo nuo 2004 m.sausio mėn. 01d. numatytos keturios įmonių metinės finansinės atskaitomybėsformos: 1. Balansas; 2. Pelno (nuostolių) ataskaita; 3. Pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaita; 4. Pinigų srautų ataskaita.Paaiškinamasis raštas yra sudėtinė metinės finansinės atskaitomybės dalis.
Pirmojoje formoje – balanse – atsispindi turtas, kuriuo disponuoja įmonė,bei nurodoma, kam jis priklauso, t. y. kieno nuosavybė yra šis turtas.Pelno (nuostolio) ataskaitoje yra apskaičiuojamas grynasis pelnas arnuostolis. Jis turi būti savininkų paskirstytas ir jų sprendimas atsispinditrečiojoje metinės finansinės atskaitomybės formoj – pelno (nuostolio)paskirstymo ataskaitoje. Vadinasi, trys minėtos metinės finansinėsatskaitomybės formos sudaro uždarą ciklą, kurios parodo įmonės turtą beiatskleidžia šio turto savininkus. Taip pat parodomos per ataskaitinįlaikotarpį uždirbtos pajamos bei sąnaudos, gaunamos jas uždirbant, irapskaičiuojamas to paties laikotarpio įmonės veiklos rezultatas. Pinigųsrautų ataskaita pradėta daryti JAV 1987 m. ir tapo priimtina daugelyješalių, taip pat ir Lietuvoje. Visa įmonės gamybinė komercinė veikla šiojeformoje suskirstoma į tris dalis: į įmonės veiklą, investicinę veiklą irfinansinę veiklą. Taigi pinigų srautų ataskaitoje atsispindi įmonės pinigųgavimas ir jų išleidimas per ataskaitinį laikotarpį. Ataskaitiniolaikotarpio pabaigoje apskaičiuotas grynasis pelnas neatitinka įmonėjeturimų pinigų sumos. Pinigų srautai iš įmonės veiklos padeda įvertintiįmonės gamybos pajėgumą, parodo, kaip sėkmingai įmonė pasinaudojo vidiniaisfinansavimo šaltiniais. Pinigų srautų iš investicinės veiklos rodiklisparodo ilgalaikę įmonės strategiją – kur ir kaip naudingai įmonė investavosavo lėšas. Pinigų srautų iš finansinės veiklos rodiklis parodo, kaipsėkmingai įmonė pasinaudojo išoriniais finansavimo šaltiniais. Visų minėtųmetinės finansinės atskaitomybės formų duomenys padeda informacijosvartotojams tinkamai įvertinti įmonės finansinę padėtį: galimybę laikuatsiskaityti su partneriais, grąžinti skolas, išmokėti dividendus,įvertinti galimus rinkos pasikeitimus, veikiančius įmonės veiklosrezultatus, spręsti apie įmonės galimybę konkuruoti.IŠVADOS
1. Priklausomai nuo organizacijos paskirties, strateginių tikslų, finansinio valdymo prioritetai gali keistis, bet tikslas lieka vienas: plačiąja prasme – padidinti įmonės savininkų turtą, siaurąja – aprūpinti verslą pinigais ir gauti pelną. 2. Finansų valdymas – tai sprendimas iš kur priimtiniausiomis sąlygomis gauti pinigų, kaip turimus pinigus efektyviai valdyti ir kaip ir kur teisingiausiai juos išleisti.Visi šie žingsniai daromi vadovaujantis anksčiau minėtu tikslu – didinti įmonės vertę. 3. Svarbiausi kriterijai, kurie turi būti įvertinti priimant finansinius sprendimus, yra planuojamas pelningumas ir rizika. Kuo didesnio pelno tikisi investuotojas, tuo daugiau rizikuoja. 4. Finansų valdymo ir organizavimo ypatumus nulemia pasirinktas įmonių tipas. Nuo jo priklauso pelno ir pajamų skirstymas, vidiniai ir išoriniai finansinių išteklių šaltiniai. 5. Įvairių įmonių tipų finansų organizavimas skiriasi, bet yra bendri principai, kurių pagrindu organizuojamas visų įmonių tipų finansų valdymas. 6. Svarbiausi turto valdymo šaltiniai: ilgalaikis ir trumpalaikis turtas. Abu šie turto valdymo šaltiniai labai svarbūs įmonės valdymo procese, kurie lemia savininkų turto vertės padidėjimą. 7. Tiesioginę įtaką įmonės veiklos rezultatams ir finansiniams rodikliams daro finansų specialistų sprendimai dėl įmonės veiklos rezultatų formavimo, turto valdymo ir finansinių išteklių valdymo. Tinkamai įvertinti įmonės finansinę padėtį galime iš duomenų, kurie pateikti visose metinės atskaitomybės formose.
LITERATŪRA
1. DARŠKUVIENĖ V. Įmonės finansų valdymas. Kaunas, 1997. 2. KVEDARAITĖ V. Įmonės finansų valdymas. Vilnius, 1997. 3. BUCKŪNIENĖ O. Įmonių finansai. Vilnius, 2002. 4. GAIDIENĖ Z. Finansų valdymas. Kaunas, 1998. 5. JUOZAITIENĖ L. Įmonės finansai. Analizė ir valdymas. Šiauliai, 2000. 6. UAB „Verslo žinios“ Konsultacijos vadovui. Finansų valdymas. 1/Rugsėjis 2005. 7. KANCEREVYČIUS G. Finansai ir investicijos. Kaunas: Technologija. 2004 8. DZIKEVIČIUS A. Finansų valdymas. [žiūrėta 2005 11 03] Prieiga per internetą: http://finansai.tripod.com/finansai.htm 9. JANUŠAS D. Ką reikia žinoti apie įmonių finansus. [žiūrėta 2005 11 07] Prieiga per internetą: http://verslas.banga.lt/lt/patark.full/3c0377e57193710. GAIDIENĖ Z. Nuolat aktualu: Vadovas ir finansai: tikslas – ekonomiška įmonės veikla. [žiūrėta 2005 11 03] Prieiga per internetą: http://www.ism.lt/vid.php3?mid=77〈=lt&tid=7611. ZABLOCKIS S. Papildomo finansavimo pritraukimas. [žiūrėta 2005 11 07] Prieiga per internetą: http://verslas.banga.lt/lt/patark.full/3c0377e5d81d612. LENKTYS V. Apyvartinio kapitalo valdymas. [žiūrėta 2005 11 07] Prieiga per internetą: http://verslas.banga.lt/lt/patark.full/3ee8468ab2f87