Įmonių finansų teorija

TURINYS

ĮVADAS 2

1. F1NANSŲ VALDYMAS 3

1.1. Finansų samprata. Finansų valdymo esmė 3
1.2. Finansų valdymo sprendimai 6
1.3. Finansų valdymo tikslai 8
1.4. Įmonės finansų tarnybos ir jų funkcijos 9

2. ĮMONIŲ FINANSŲ ESMĖ IR FINANSINIAI SANTYKIAI 10

3. ĮMONIŲ FINANSINIAI YPATUMAI 12

3.1. Bendrovių finansinių išteklių šaltiniai 13
3.2. Valstybės ir savivaldybės įmonių finansinių išteklių šaltiniai

13
3.3. Investicinių bendrovių finansinių išteklių šaltiniai

14

4. ĮMONIŲ FINANSŲ ORGANIZAVIMO PRINCIPAI 15

5. ĮMONIŲ FINANSINIŲ IŠTEKLIŲ SUDARYMAS IR VALDYMAS 16

5.1. Trumpalaikio turto valdymas ir finansavimo šaltiniai
16
5.2. Ilgalaikio turto valdymas ir finansavimo šaltiniai
18

6. ĮMONĖS VEIKLOS REZULTATUS ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI 20

7. FINANSINĖS ATASKAITOS. JŲ SUDARYMO TIKSLAI 21

IŠVADOS 22

LITERATŪRA 23

ĮVADAS

Įmonės finansų valdymas, kaip atskirai sstudijuojama verslo sritis,
atsirado tik praėjusio amžiaus pradžioje. Iki tol ji buvo suprantama gana
siaurai – kaip apskaita, kuri turėjo būti tiksli ir savalaikė. Finansinis
valdymas asocijavosi su techniniu finansinės apskaitos ir dokumentų,
rodančių įstaigos veiklą, kaupimu ir priežiūra.

Rinkos sąlygomis įmonių finansų valdymas nulemia veiklos sėkmę.
Ilgainiui mūsų įmonių finansų tvarkytojai, nepasikliaudami savo patyrimu ir
intuicija, darydami finansinius sprendimus analizuos turto, nuosavybės (1
akcijos) uždirbamą pelną, nuosavybės struktūrą, pelno “kokybę” ir kitus
veiklą apibūdinančius rodiklius. Be abejo, analizei, sprendimams teks
naudotis rinkos šalyse pripažintomis metodikomis. Tačiau gyvenimas nestovi
vietoje ir per ppaskutiniuosius du dešimtmečius finansų teorijos labai
sumodernėjo. Darant finansinį sprendimą jau nebe taip svarbi yra
retrospektyvi analizė. Svarbiau yra rizika ir būsimi pinigų srautai.

Esant lokaliam verslui, nesusiduriant su didelia konkurencija,
finansų sprendimai buvo paprasti, nereikėdavo praleisti daugybės valandų
mąstant apie tai, kur geriau investuoti, ko

okia kapitalo struktūra geriausia
ir panašiai. Tas pats dar visai neseniai buvo ir Lietuvoje. Planinės
ekonomikos laikais visiems finansų srities vadovams buvo aišku, iš kur
gauti pinigų, kur juos investuoti bei kam atiduoti. Nereikėdavo rūpintis,
ar klientas, kuriam parduodamos prekės yra patikimas (nes tokie būdavo
visi) nereikėdavo jam nustatyti griežtos atsiskaitymo tvarkos ir, kas dar
svarbiau, jos laikytis. Netekdavo nerimauti, ar sandėlyje esančias prekes
pavyks laiku ir pelningai parduoti. Rinkos ekonomika bei didėjanti
konkurencija visus privertė susirūpinti savo finansinių išteklių valdymu.
Vykstant rinkų globalizacijai, Lietuvai įsiliejus į Europos Sąjungą,
lietuviškas verslas yra priverstas konkuruoti ne tik tarpusavy, bet ir su
kitų šalių verslais. Tų šalių, kurios apie finansų svarbą sužinojo gerokai
anksčiau nei mūsų verslininkai.

Svarbu pažymėti, kad įmonės finansai yra tokia pat svarbi įmonės
veiklos sritis, kaip ir gamyba, valdymas bei darbo organizavimas, todėl
bent prradinės įmonių finansų teorijos žinios yra privalomos kiekvienam
verslininkui. Dėmesys įmonės finansų reikalams gali padėti atskleisti
įmonės veiklos efektyvumo spragas ir išvengti papildomų kaštų.
DARBO TIKSLAS – susipažinti su įmonių finansų valdymu.
UŽDAVINIAI :

1. Nustatyti, kokie finansų valdymo tikslai ir sprendimai.

2. Išsiaiškinti įmonės finansų išteklių šaltinius.

3. Susipažinti su įmonių finansų organizavimo principais.

4. Išnagrinėti turto valdymo šaltinius.

5. Išsiaiškinti įmonių veiklos rezultatus įtakojančius veiksnius.

1. F1NANSŲ VALDYMAS

1.1. Finansų samprata. Finansų valdymo esmė

Finansų sąvoka yra daugiareikšmė. Siaurąja prasme finansai – tai lėšų,
priklausančių įmonei, organizacijai ar valstybei, visuma. Plačiąja prasme –
tai įmonių, organizacijų ar valstybes lėšų sudarymo, paskirstymo

ir
naudojimo sistema.

Pagrindines finansinio turto dalys yra pinigai, akcijos, obligacijos ir
kiti vertybiniai popieriai, kurie finansų sistemoje irgi yra laikomi
pinigais, bei sutartys, suteikiančios teisę gauti pinigus iš kitų įmonių.
Pinigų ištekliai yra riboti ir todėl juos reikia taip naudoti, kad būtų
galima gauti maksimalią naudą. Jei finansai įmonėje yra tinkamai valdomi,
tuomet galima tikėtis gauti didesnę naudą, su mažesniais finansiniais
ištekliais, ir, atvirkščiai, finansininkui arba vadovui nekreipiant
reikiamo dėmesio į tam tikrus pavojaus signalus finansinėje veikloje,
neišmanant finansų valdymo principų ir būdų, vadovaujantis tik intuicija
bei patirtimi, įmonė greitai gali tapti nemoki. Todėl vadovams svarbu laiku
turėti tikslią informaciją apie esamą pinigų kiekį įmonėje, apie įmonės
skolas ir gebėjimą jas grąžinti, apie pirkėjų skolas įmonei ir informaciją
apie tai, koks ir kada susidarys lėšų trūkumas bei kokie finansavimo
šaltiniai bus panaudoti jam padengti arba kada ir kokios bus laisvos lėšos
bei kaip efektyviai jas naudos įmonė.

Norint gauti atsakymus į šiuos ir kitus klausimus, reikia išmanyti
finansų valdymą. Pirmiausiai, reikėtų suprasti šios sąvokos ir “finansų”
skirtingumą. Finansai – tai finansų rinkos. Tačiau konkrečios įmonės
finansų tvarkytojas negali būti atsietas nuo finansų rinkų. Jis veikia
naudodamasis vidine (įmonės) ir išorine (rinkų) informacija. Be to, juk
finansų rinkose pasireiškia finansų valdymo rezultatai. Tačiau finansų
rinkos veikia pagal savus dėsningumus nepriklausomai nuo įmonės finansų
tvarkytojų. Įmonių finansų valdymas yra sistema priemonių, susijusių su
efektyviu pinigų srautų valdymu.
Ji padeda nustatyti:

1. Ar ti
ikslinga investuoti pinigus į tam tikrą veiklą, kokias sumas ir
kada investuoti?

2. Ar tikslinga skolinti pinigus?

3. Ar efektyvu patiems skolintis?

4. Kaip naudingiau lėšas panaudoti?
Finansų valdymas taip pat yra susijęs su turto įsigijimu (investavimu),
finansavimu ir turto efektyviu valdymu. Taigi įmonės finansų valdymas – tai
ekonomikos taikymas įmonėje, tyrimai, kaip turėtų pasiskirstyti gamybos
ištekliai tarp jų vartotojų.

Lietuvos įmonėse iki šiol nėra finansų valdymo patirties bei tradicijų,
ypač smulkiame ir vidutiniame versle, dėl to įmonės dažnai patiria nesėkmes
arba bankrutuoja. Daugelis pelningą verslą turėjusių verslininkų įsitikino,
kad pinigus lengviau uždirbti, nei vėliau juos išlaikyti ir dauginti.

Finansų valdymas apima įmonės piniginių išteklių kaupimą, paskirstymą ir
naudojimo kontrolę. Finansų valdymo tikslas siaurąja prasme yra aprūpinti
verslą pinigais ir gauti iš jo pelną, plačiąja prasme – padidinti savininkų
turtą.

Visa finansų valdymo praktika orientuota į tai, kaip uždirbti pelną ir
sumažinti rizikos laipsnį Kuo verslininkas daugiau rizikuoja, tuo tikisi
gauti didesnę naudą. Rizika ir neapibrėžtumas yra glaudžiai tarp savęs
susiję. Sumažinti riziką padeda verslo planavimas, finansinių rezultatų
prognozavimas.

Finansų valdymo funkcijos yra analogiškos bendroms valdymo funkcijoms ir

jas sudaro:

* planavimas ir prognozavimas,

* darbo organizavimas, veiksmų koregavimas;

* kontrolė ir analizė.

Viena iš svarbiausių finansų valdymo funkcijų yra planavimas, nes
finansiniai sprendimai priimami jau rengiant planą, finansų planavimo ir
prognozavimo metodai leidžia modeliuoti galimus procesus, numatyti pasekmes
bei norima kryptimi valdyti šiuos procesus. Sudaromos galimybės iš anksto
įvertinti pavojus, numatyti jų priežastis bei ieškoti būdų jiems išvengti.

Planavimo procesą turėtų su
udaryti tokie etapai:

* įmonės ilgalaikių veiklos tikslų nustatymas;

* įmones veiklos strategijos parinkimas;

* įmones politikos ir procedūrų numatymas.

Darbo organizavimas reiškia tinkamai sudarytą įmonėje finansų tarnybą,

kuri turi pakankamai teisių ir įgaliojimų sprendimams parengti ir priimti,

skirtingų tarnybų veiklai bei veiksmams koordinuoti, informacijai kaupti ir

naudoti. Finansų tarnybos veikla turi būti organizuojama tokiu nuoseklumu:
* sugrupuoti atliekamas funkcijas pagal visas veiklos sritis;
* suteikti reikalingus įgaliojimus konkrečias funkcijas vykdantiems

asmenims.

Finansų kontrolę sudaro:

* veiklos standartų parengimas. Įmones standartai, arba normatyvai,

rengiami naudojantis praėjusiųjų laikotarpių duomenimis ir darant

prielaidas apie ateities įvykių tikimybes;

* faktinių rezultatų palyginimas su standartais.

1.2. Finansų valdymo sprendimai

Įmones finansines veiklos rezultatus lemia priimami valdymo sprendimai.
Kiekvienas vadovas norėtų priimti tik tinkamus sprendimus, kurie leistų jam
pasiekti geriausių rezultatų. Tuo tikslu jam įmonę reikėtų suvokti kaip
vientisą ekonominį vienetą, kai būtina suderinti tarpusavyje susijusias,
bet pakankamai savarankiškas ir viena kitą veikiančias sudedamąsias jo
dalis. Tai nėra lengva, nes kuo įmonė didesnė, tuo sudėtingesni procesai
joje vyksta ir tuo sunkiau numatyti visos valdymo komandos veiksmus.
Kartais vidurinės grandies vadovai, priimdami savo padaliniui, palankius
sprendimus, gali pakenkti visos įmonės interesams. Be to, labai svarbi yra
sprendimus priimančio vadovo patirtis ir intuicija.

Kai kalbame apie finansų valdymą, iš esmės kalbame apie įmonės
veiklos ekonomiškumą. Didinti įmonės vertę – tai pirmutinis ir svarbiausias
bet kurio vadovo uždavinys. Priešingu atveju vadovo veikla virsta siekiu
visų pirma garantuoti asmeninę gerovę, kuri gali pasireikšti ir noru sėdėti
ant prabangios kėdės, ir gauti vis didesnį atlyginimą. Pasirinkdamas
veiklos kryptį, projektus ir verslo idėjas vadovas visų pirma turi galvoti
ne apie plano patrauklumą, o apie jo atsiperkamumą, kitaip tariant – apie
ekonominę naudą įmonei. Išsamūs finansiniai skaičiavimai būtini priimant
įvairius verslo sprendimus, ir tai visų pirma yra vadovų prerogatyva.
Vadovas turi įsitikinti, kad gamybos modernizavimas arba nauji projektai
finansuojami pigiausiu įmanomu būdu, neretai – kombinuojant įvairius
šaltinius (paskolos, akcijų emisija, nuosavos lėšos ir pan.). Taip pat
vadovas privalo nustatyti vidutinius finansavimo kaštus ir garantuoti, kad
įsigyjamo turto grąža bus didesnė už investicijų kainą. Vadovui dera sekti
ir analizuoti įmonės pinigų srautus, kad verslo sprendimai būtų optimaliai
ekonomiški ir efektyvūs.

Nuo priimamų finansinių sprendimų priklauso įmonės finansavimo
šaltiniai, įsipareigojimų struktūra ir dydis, rizikos laipsnis, įmonės
turto dydis bei struktūra. Pagrindinė įmonių finansų tarnybos funkcija –
turto investicijos ir pinigų reikalingų, sumokėti už šias investicijas,
paieška. Finansų vadovas atsako už tai, kad ši veikla būtų vykdoma
geriausiu būdu. Vykdantys finansų valdymo funkcijas finansininkai naudojasi
informacija, kuria parengia apskaitininkai. Jeigu apskaitininko uždavinys
yra kuo rūpestingiau ir teisingiau parengti finansinę informaciją, tai
finansininkas pasinaudoja informacija finansiniam sprendimui padaryti.
Taigi finansų vadovo svarbiausias veiklos bruožas – finansiniai sprendimai.
Finansinis sprendimas – tai sąmoningas vienos alternatyvos pasirinkimas iš
daugelio galimų. Vadinasi, priimant finansinius sprendimus reikia
nuspręsti, iš kur gauti pinigų bei kam juos skirti. Svarbiausi kriterijai,
kurie privalo būti įvertinti priimant finansinius sprendimus, yra
planuojamas pelningumas ir rizika. Planuojamą pelningumą apibūdina tie
pinigų srautai, kuriuos investuotojas tikisi gauti iš savo investicijų, o
rizika – tai tų pinigų srautų gavimo tikimybė.
Santykis tarp planuojamo pelningumo ir rizikos labai svarbus, nes
dažniausiai pelningesnės investicijos, lyginant su saugiomis
investicijomis, susijusios ir su didesne rizika. Kuo didesnio pelno tikisi
investuotojas, tuo daugiau jis rizikuoja, nes ateities įvykiai yra tik
spėjami ir nežinomi.
Finansinius valdymo sprendimus pagal jų reikšmę galima suskirstyti į tokias
grupes:

– strateginiai sprendimai, kurie lemia pagrindinių finansinių
alternatyvų pasirinkimą įmonėje. Nuo jų priklauso finansavimo šaltiniai,
turto dydis, dividendų politika,investicinių projektų atranka. Strateginius
sprendimus lemia ekonominė situacija įmonėje ir bendra verslo aplinka.

– operatyviniai valdymo sprendimai – tai kasdieniniai sprendimai,
kurie dažniausiai yra susiję su turimų išteklių naudojimu įmones viduje.
Svarbiausias finansinių sprendimų bruožas yra tai, kad visi jie yra
orientuoti į ateitį.

Pagal turinį finansų valdymo sprendimai skirstomi taip:

– investiciniai, numatantys kokioms sritims ir kokiam turtui įgyti
bus panaudotos įmonės piniginės lėšos;

– finansiniai, numatantys iš kokių šaltinių bus finansuojamas įmonės
turtas.
Investiciniai sprendimai atsako į klausimą – koks turtas reikalingas
įmonei, finansiniai – iš kokių šaltinių jis bus finansuojamas. Šių
sprendimų pasirinkimą lemia įvairūs finansų valdymo instrumentai, kuriuos
siūloma skirstyti taip:

• kreditai; nauji kreditavimo būdai;

• palūkanos;

• dividendai;

• overdraftas;

• akcijų kursai;

• nusidėvėjimo skaičiavimo metodai

• diskontai;

• valiutų kursai.

Sprendimams priimti svarbus informacijos prieinamumas. Sprendimai
patikimi tiek, kiek patikima informacija, kuria remiantis jie buvo
padaryti. Todėl, siekiant efektyviai valdyti finansus, būtina savalaikė ir
patikima informacija apie:

• Įmonės veiklą;

• Rinką ir ekonominę situaciją;

• Politinę situaciją;

• Mokesčius.

1.3. Finansų valdymo tikslai

Kaip skirtingos organizacijos, turinčios savus strateginiu tikslus,
taip ir finansų valdymas, kuris yra neatsiejama kiekvienos organizacijos
dalis, irgi turi savo tikslą. Priklausomai nuo organizacijos paskirties,
dydžio, strateginių tikslų, finansų valdymo prioritetai gali keistis,
tačiau tikslas – ne. Finansų valdymo tikslas yra didinti įmonės (akcininkų
valdomų akcijų) vertę. Siekiant šio tikslo grindžiami ir visi finansų
valdymo srities sprendimai:

• išgyventi konkurencinėje aplinkoje;

• išvengti finansinių nesėkmių ir bankroto;

• maksimizuoti įmonės turtą;

• maksimizuoti pelną;

• minimizuoti išlaidas.

Renkantis, kur investuoti, finansų vadovas pirmiausia išsiaiškins,
kuri investicija duos didžiausią grąžą – kur investuotas 1 litas uždirbs
daugiausia. Vėliau priimti sprendimą, kur investuoti, yra visai nesunku.

Paprastai vertinant, finansų valdymas – tai sprendimas: iš kur
priimtiniausiomis sąlygomis gauti pinigų, kaip turimus pinigus efektyviai
valdyti ir kaip ir kur teisingiausiai juos išleisti.Visi šie žingsniai
daromi vadovaujantis anksčiau minėtu tikslu – didinti įmonės vertę.

Finansų valdymo poreikis išlieka visą įmonės gyvavimo laikotarpį.
Finansų valdymo reikšmę itin sustiprina faktas, kad absoliuti dauguma
problemų ir bankrotų atsiranda dėl blogo finansų valdymo. Dažniausia
pasitaikančios priežastys, lemiančios finansines problemas yra:

▪ Finansinių resursų nepakankamumas;

▪ Nepakankamas ar neigiamas pinigų srautas;

▪ Nepakankama išlaidų kontrolė.

Finansiškai suinteresuotųjų įmone asmenų yra kelios grupės: tai
savininkai (akcininkai), samdomi darbuotojai, kreditoriai. Šiuolaikinės
finansų teorijos skelbia, kad svarbiausias finansų valdymo tikslas –
tenkinti įmonės savininkų interesus. Taigi koks yra įmonės savininkų
tikslas? Akcinėse bendrovėse – tai visų paprastųjų akcijų savininkų turto
dalinimas. Jeigu didėja akcininkų turtas, kiekvienas akcininkas turi naudą
– kyla jo turimų akcijų kaina. Akcininkų turimų akcijų skaičių galima
padidinti skiriant akcinius dividendus arba suskaidant akcijas į
smulkesnius vienetus, tačiau vienos akcijos rinkos kainos didėjimas visada
yra susijęs tik su akcininkų turto didėjimu įmonėje. Todėl finansų valdymo
tikslas įmonėje – maksimizuoti akcininkų turtą.

Tačiau ne taip paprasta suderinti akcininkų ir samdomų darbuotojų
interesus. Didesnėse akcinėse bendrovėse savininkai nesikiša į kasdieninius
finansininkų darbus. O finansininkai, darydami sprendimus, gali pasirinkti
tokia alternatyvą, kuri yra susijusi su maža rizika, bet ir su gerokai
mažesniu pelnu. Todėl jeigu finansų tvarkytojų ir įmonės savininkų
interesai labai skirsis, nebus pasiektas svarbiausias tikslas –
maksimizuoti akcininkų turtą.
Sprendžiant tokias konfliktiškas problemas, negalima užmiršti, kad įmonės
valdytojai yra atsakingi ne vien prieš savininkus, bet ir prieš pirkėjus,
tiekėjus, visuomenę. Atsakomybės veiksmai priklauso nuo aplinkybių, negali
būti visada vienodi.

Kadangi finansų valdymo tikslas yra maksimizuoti savininkų turtą,
tai svarbiausi veiksniai darant finansinį sprendimą, yra rizika ir
planuojamas pelningumas. Rizika ir planuojamas pelningumas – tai
kintamieji, nulemiantys ir akcijų kainą. Investorius, prieš pirkdamas arba
parduodamas akcijas, nustato investicijų rizikos laipsnį bei pelningumą ir
tada paaiškėja akcijų kaina. Planuojamą pelningumą apibūdina pinigų
srautai, kuriuos investorius tikisi gauti iš investicijų, o riziką – šių
pinigų srautų tikimybė. Santykis tarp planuojamo pelningumo ir rizikos yra
labai svarbus visų finansų rodiklis. Juk išmintingas investorius visuomet
vengia rizikos, todėl, darydami finansinius sprendimus, žmonės tikisi, kad
didėjant pelningumui didėja ir rizika. Kuo didesnio pelningumo tikisi
investorius, tuo didesnė ir rizika. Finansų tvarkytojams gana sudėtinga
išspręsti šias problemas. Jie susiduria su informacijos apie būsimus
dalykus problemomis. Juk visi finansiniai sprendimai turi būti daromi
remiantis ateities požiūriu, o ne retrospektyva.

1.4. Įmonės finansų tarnybos ir jų funkcijos

Dirbant rinkos ekonomikos sąlygomis, labai išaugo finansinių tarnybų
vaidmuo ir finansinės informacijos poreikis. Todėl kiekvienoje įmonėje
svarbu organizuoti sėkmingą finansinį darbą, kuris priklauso nuo įmonės
dydžio ir uždavinių. Daugelyje individualių įmonių, ūkinių bendrijų
etatinio finansininko nėra. Finansinį darbą atlieka įmonės buhalteris,
pasitelkdamas kvalifikuotą specialistą – konsultantą. Finansinę apskaitą
gali tvarkyti ir samdoma audito įmonė ar auditorius. Didesnėse įmonėse
būtinas finansų padalinys. Todėl jose sukuriami finansų skyriai arba
tarnybos. Nedidelėse įmonėse gali būti sudaromi finansiniai sektoriai,
veikiantys valdymo struktūros padaliniuose (pvz., realizavimo ar
buhalterijos) arba finansinis darbas pavedamas buhalterijos darbuotojams.
Finansų skyriaus (tarnybos) sudėtį ir struktūrą nustato įmonės vadovas,
atsižvelgdamas į finansinio darbo apimtį, darbo sąlygas ir ypatumus.
Finansų skyriaus viršininkas turi būti gerai susipažinęs su veikla kapitalo
rinkoje. Pagrindinis šio skyriaus viršininko darbo uždavinys – planuoti,
kaip įsigyti finansinių išteklių fondų ir jais naudotis. Finansininkas yra
vienas iš svarbiausių asmenų įmonėje, kurio atliekamos funkcijos sąlyginai
gali būti skirstomos taip:

1. Operatyvinis finansų veiklos valdymas, kai apskaičiuojamos kasdieninei

įmones veiklai reikalingos lėšos, numatomi jų padengimo šaltiniai,

priimami sprendimai dėl laisvų lėšų panaudojimo;

2. Investicinių projektų ekonominis įvertinimas, kai finansininkai numato

investicijų grąžos dydį bei projektų apsimokėjimo laiką, formuoja

efektyvią investicijų politiką įmonėje;

3. Pinigų srautų valdymas, kai parenkami investavimo šaltiniai,

įvertinamas jų efektyvumas;

4. Paskolų ir kapitalo valdymo politika, kai numatoma, kokia kaina ir iš

kur geriausiai imti paskolas, kokią pasirinkti įmonės kapitalo

struktūrą, užsiimti investuotojų paieška, rūpintis akcijų išleidimu;

5. Pastovus bendradarbiavimas su investuotojais, klientais, skolininkais;

6. Optimalaus santykio tarp trumpalaikio ir ilgalaikio turto parinkimas;

7. Palyginamųjų normatyvų, kurie padėtų planuoti ir prognozuoti įmonės

veiklą bei atlikti lyginamąją įmonės veiklos analizę, rengimas.

Konkrečių veiklos sričių palyginimui pateikiamos ir buhalterio funkcijos:

1 lentelė
|Finansininkas (iždininkas) |Buhalteris (kontrolierius) |
|* nuosavybės planavimas; |* kaštų apskaita; |
|* pinigų planavimas; |* kaštų valdymas; |
|* ryšiai su bankais; |* pagrindinių sąskaitų sudarymas; |
|* investicijų tvarkymas; |* ataskaitos įmonės administracijai;|
|* ryšiai su investitoriais; | |
|* kreditų tvarkymas; |* duomenų apdorojimas; |
|* dividendų paskirstymas; |* finansinių ataskaitų sudarymas; |
|* mokesčių planavimas; |* vidinė kontrolė; |
|* finansinė analizė |* sąmatų sudarymas; |

2. ĮMONIŲ FINANSŲ ESMĖ IR FINANSINIAI SANTYKIAI

Kiekviena ūkinė įmonė, organizuodama savo veiklą, susiduria su
piniginių santykių sutvarkymo sunkumais.

Įmonių finansai yra finansų sistemos sudėtinė dalis. Įvairių
nuosavybės formų įmonių finansai sudaro finansų sistemos pagrindą. Čia
sukuriama didžiausia finansinių išteklių dalis. Nuo įmonių finansinės
padėties priklauso visos šalies finansinė padėtis. Rinkos ekonomikos
sąlygomis įmonė veikia komerciniais pagrindais, tai yra patirtas išlaidas
turi padengti gaunamomis pajamomis. Svarbiausiu gamybinio ir socialinio
vystymo šaltiniu tampa pelnas. Įmonės turi realią finansinę
nepriklausomybę, savarankiškai skirsto pajamas, gautas iš produkcijos
realizavimo, savo nuožiūra naudoja uždirbtą pelną, kuria turtą ir
kapitalą, ieško joms reikalingų pinigų investavimui finansų ir kredito
rinkoje.

Taigi įmonių finansai apibūdina jų gamybinės – komercinės veiklos
finansinius dalykus. Būdami glaudžiai susiję su bendrojo vidaus produkto
gamyba, paskirstymu bei vartojimu, finansai aktyviai veikia tuos procesus.

Įmonių finansai yra piniginiai santykiai, atsirandantys gamybos procese,
kuriant ir realizuojant naujai sukurtą vertę.
Įmonių finansų turinį sudaro piniginiai santykiai:

1. Įmonių viduje (tarp padalinių , tarnybų ir t. t.);

2. Tarp įmonių ir jos darbuotojų (darbo užmokesčio, premijų, pašalpų
išmokėjimas, įvairūs išskaitymai ir t. t. );

3. Tarp įmonių (įvairūs tarpusavio atsiskaitymai);

4. Tarp įmonių ir finansų bei kredito sistemos;

5. Tarp įmonių ir valstybės (mokesčių mokėjimas, subsidijos iš
valstybės iždo);

6. Tarp įmonių ir draudimo įmonių (turto draudimas, verslo ir rizikos
draudimas)

Vadinasi, įmonių finansai – visuma piniginių santykių, pagal kuriuos
sudaromi ir naudojami įmonių ir bendri valstybiniai finansinių išteklių
fondai. Įmonės finansiniai ištekliai – tai lėšos, kurios susidaro įmonėje
per metus plėtojant gamybą ir finansinę veiklą ir panaudojamos įmonių bei
kolektyvo narių gamybiniams bei socialiniams poreikiams. Finansiniams
ištekliams priskiriama: susidėvėjimo atskaitymai, pelnas, gaunamos
paskolos, akcijos, platinant obligacijas pritraukiamos lėšos, rezervai,
privalomieji fondai. Iš to seka, kad įmonių finansų paskirtis:

1. Finansinių išteklių sudarymas ūkinės veiklos procese;

2. Finansinių išteklių panaudojimas gamybai plėtoti, darbuotojams
skatinti, biudžeto pajamoms sudaryti;

3. Nacionalinių pajamų gamybos, paskirstymo ir panaudojimo kontrolė.

3. ĮMONIŲ FINANSINIAI YPATUMAI

Finansų organizavimas ir tvarkymas, pelno ir pajamų skirstymas labai
priklauso nuo įmonės tipo. Pagal LR priimtus įmonių įstatymus kiekvienas
subjektas gali pasirinkti komercinių įmonių rūšis ir formas, tai ir nulemia
finansų valdymo ir organizavimo ypatumus.

ATSKIRŲ ĮMONIŲ TIPŲ FINANSŲ REGLAMENTAVIMO PALYGINIMAS

2
lentelė
|Įmonės |Įmonių tipai |Kapitalas |Kapitalo kitimas |
|Individualios |Individuali įmonė|Nuosavas |Nereglamentuojama|
| | |ir |s |
| |Individuali |skolintas | |
| |veikla | | |
|Ūkinės |Tikroji |Nuosavas |Atliekamas |
|bendrijos | |ir |susitarimu |
| |Komanditinė |skolintas | |
|Akcinės |UAB |Nuosavas |Išleidžiamos |
|bendrovės |AB |ir |akcijos arba |
| | |skolintas |keičiama jų |
|Investicinės |IF | |nominali vertė |
|bendrovės |UIF | | |
| |KIB | | |
|Valstybės Įmonės |VĮ |Valstybės | |
| |SĮ |(savivaldybės) |Reglamentuojamas |
| | |ir skolintas |valstybės ar |
| | | |savivaldybės |
| | | | |
|Teisinis | |Teisė leisti | |
|santykių |Atsakomybė |vertybinius |Privalomi fondai |
|reglamentavi | |popierius | |
|mo pagrindas | | | |
|Civilinis |Visiška |Neturi |Nėra |
|Kodeksas | | | |
|( Individualios | | | |
|įm.) | | | |
|Jungtinės veiklos|Visiška narių |Neturi |Nėra |
|sutartis | | | |
|(Ūkinės |Ribota narių | | |
|bendrijos) |komanditorių | | |
|Įstatai |Ribota |Turi |Privalomasis |
|(Akcinės | | |rezervas |
|bendrovės) | | | |
|Įstatai |Ribota |Neturi |Pelno rezervas |
|( Valstybės | | | |
|Įmonės) | | | |

3.1. Bendrovių finansinių išteklių šaltiniai

Akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių veiklą Lietuvoje reglamentuoja
Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo pakeitimo įstatymas,
priimtas 2003 m. 12 mėn. 11d. Bendrovės finansiniai ištekliai sudaromi iš
vidinių ir išorinių šaltinių .
Išoriniams šaltiniams priskiriama:

1. Įnašai už akcijas;

2. Įplaukos už obligacijas;

3. Skolintos ir kitos joms prilygstančios lėšos;

4. Dotacijos ir subsidijos.

Vidiniams šaltiniams priskiriamas pelnas. Šiuo atveju yra dvi
finansavimosi galimybės:

1. Atviroji, kai gautas pelnas neišmokamas arba išmokamas ne visas
ir patenka į pelno rezervo sąskaitą;

2. Paslėptoji: ši finansavimosi forma yra susijusi su slaptųjų
rezervų sudarymu. Jie sudaromi nuvertinant buhalterinio balanso aktyvų
straipsnius arba daugiau įvertinant pasyvo straipsnius.
Dėl finansavimosi iš pelno didėja įmonės nuosavas kapitalas. Tai stiprina
ne tik įmonės savarankiškumą, bet ir jos stabilumą, kreditingumą,
patikimumą. Tačiau finansavimasis iš pelno turi ir trūkumų: investuojant
savo pelną, sumažėja kreditorių kontrolė. Jei įmonė yra akcinė bendrovė,
gali kristi akcijų kursas dėl akcininkų nepasitenkinimo, nes mažesnė pelno
dalis išmokama dividendams.

3.2. Valstybės ir savivaldybės įmonių finansinių išteklių šaltiniai

Šių įmonių steigimą, valdymą, veiklą, reorganizavimą bei likvidavimą
reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės (savivaldybės) įmonių įstatymo
pakeitimo įstatymas, priimtas 2003 m. gruodžio mėn. 16 d. Šių įmonių
finansiniai ištekliai taip pat formuojami iš vidinių ir išorinių šaltinių.
Vidiniams įmonių finansinių išteklių šaltiniams priskiriama:

1. Amortizaciniai atskaitymai (nusidėvėjimas);

2. Pelnas.
Išoriniams šaltiniams priskiriama:

1. Skolinto kapitalo lėšos;

2. Valstybės ir savivaldybės įnašai;

3. Iš kitur gauta finansinė parama.
Įmonės finansinė veikla kontroliuojama audito tvarka. Metinės veiklos
auditas yra privalomas, kitų laikotarpių veiklos auditas gali būti atliktas
steigėjo ar administracijos iniciatyva. Auditą gali atlikti auditorius –
fizinis asmuo, turintis licenciją, ar audito įmonė, turinti teisę atlikti
audito paslaugas.

3.3. Investicinių bendrovių finansinių išteklių šaltiniai

Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. liepos mėn. 5 d. priėmė Lietuvos
Respublikos investicinių bendrovių įstatymą. Investicinė bendrovė yra
akcinė bendrovė, kuri sukaupia fizinių ir juridinių asmenų lėšas viešai
platindama savo akcijas ir turi bent vieną iš šios veiklos požymių:

1. Pagrindinė veikla, iš kurios gaunama daugiau kaip 60% pajamų, yra
sukauptų lėšų investavimas ar reinvestavimas į VP ir (ar) prekyba jais;

2. Daugiau kaip 50% bendrovės turto vertės sudaro VP.
Investicinės bendrovės gali būti šių rūšių:

1. Investiciniai fondai ( IF );

2. Uždarieji investiciniai fondai ( UIF );

3. Kontroliuojančios investicinės bendrovės ( KIB ).
Investicinė bendrovė yra laikoma investiciniu fondu, jeigu jos turimas
investicijų portfelis yra diversifikuotas (įvairintas), o išleidžiamos ar
išleistos akcijos yra išperkamosios akcijos, kurių savininkai turi teisę
bet kuriuo metu grąžinti šias akcijas bendrovei ir gauti už tai proporcingą
dalį jos nuosavų (grynųjų ) aktyvų. Nuosavi (grynieji) aktyvai – tai
investicinės bendrovės turto vertės ir trumpalaikių bei ilgalaikių
finansinių įsipareigojimų skirtumas. Investicinė bendrovė yra laikoma
uždaruoju investiciniu fondu, jeigu jos turimas investicijų portfelis yra
diversifikuotas ir ji nėra išleidusi išperkamųjų akcijų. Investicinė
bendrovė yra laikoma kontroliuojančiąja investicine bendrove, jeigu jos
turimas investicijų portfelis nėra diversifikuotas ir ji nėra išleidusi
išperkamųjų akcijų. Investicijų portfelis – investicinės bendrovės turimų
investicijų rinkinys. Diversifikuotas investicijų portfelis – investicijų
portfelis, kuris atitinka visus šiuos reikalavimus:

1. Investuota ne daugiau kaip 5% investicinės bendrovės nuosavų (grynųjų)
aktyvų į vieno emitento VP, išskyrus valstybės (vietos savivaldybės)
išleistus ar garantuotus VP, į kuriuos gali būti investuota iki 35% nuosavų
(grynųjų ) aktyvų;

2. Nėra įsigyta daugiau kaip 10% vieno emitento akcijų;

3. Nėra įsigyta daugiau kaip 10% vieno emitento kredito VP, išskyrus
valstybės (vietos savivaldybės) išleistus ar garantuotus VP.

4. ĮMONIŲ FINANSŲ ORGANIZAVIMO PRINCIPAI

Įvairių įmonių tipų finansų organizavimas skiriasi, tačiau yra bendri
principai, kurių pagrindu organizuojamas visų įmonių tipų finansų valdymas.
Išskiriami tokie pagrindiniai įmonių finansų organizavimo principai:
1. Lygiateisiškumo principas, arba vienodų teisinių sąlygų sudarymas,
visoms įmonėms. Šio principo esmė yra ta, kad visų tipų įmonės savo ūkinėje
komercinėje veikloje vadovaujasi bendrais įstatymais, moka tokio pat dydžio
mokesčius, vienodai atsako pagal teisines prievoles, naudojasi tik
įstatymiškai įforminta valstybės (savivaldybės) parama.
2. Prognozavimo. Šio principo esmė – kiekviena įmonė, numatydama savo
veiklą, turi pakankamai tiksliai prognozuoti ir numatyti finansinį galutinį
tos veiklos rezultatą. Finansinio prognozavimo uždavinys įmonėje – numatyti
optimalų piniginių išteklių sudarymo bei panaudojimo variantą .
3. Komercinio apskaičiavimo. Šis principas glaudžiai susijęs su
prognozavimu. Komercinio apskaičiavimo principo tikslas – gauti didžiausią
pelną, esant minimalioms išlaidoms, nes pelnas yra vienas iš svarbiausių
efektyvios gamybos vertinių rodiklių.
4. Lėšų skirstymas į savas ir skolintas. Šis principas sudaro galimybę
įmonėms racionaliai panaudoti jau turimus finansinius išteklius ir
panaudojant mažesnę jų sumą gauti kuo didesnį finansinį rezultatą. Tiek
valstybės ūkyje, tiek ir kiekvienoje įmonėje pajamos ir išlaidos per metus
pasiskirsto labai netolygiai. Daugelis įmonių atskirais laikotarpiais gali
neturėti finansinių išteklių. Todėl ir atsiranda būtinumas pasinaudoti
skolintais finansinių išteklių šaltiniais.
5. Draudimo, arba rizikos fondų formavimo. Siekiant, kad įmonių gamybinė ir
komercinė veikla nebūtų trumpalaikė, nepriklausytų nuo pasitaikančių
subjektyvių ir objektyvių aplinkybių, turi būti apsidrausta. Skiriami tokie
būdai:

5.1. Savidrauda – tai toks gamybinės ir komercinės veiklos apsidraudimas,
kuomet įmonė pasilieka tam tikrą sumą pinigų, kuriais ji galėtų naudotis
nenumatytais atvejais.

5.2. Rizikos fondų sudarymas – tai toks būdas, kada įstatymų numatyta
tvarka kiekviena įmonė perveda į rizikos fondą tam tikrą sumą ir tais
pačiais pagrindais jais naudojasi.

5.3. Draudimas – šiuo atveju įmonė su draudimo kompanijomis (įstaigomis)
sudaro sutartis ir, mokėdama draudimo įnašus, užsitikrina, kad rizikos
atvejais nuostoliai bus kompensuojami.
Skiriamas privalomas ir savanoriškas įmonių turto draudimas. Pagal
Lietuvoje veikiančius įstatymus savo turtą privalo apdrausti valstybės
(savivaldybės) įmonės.

5. ĮMONIŲ FINANSINIŲ IŠTEKLIŲ SUDARYMAS IR VALDYMAS

Įmonių finansinių išteklių sudarymas – būtina gamybos vystymo sąlyga.
Finansinius išteklius sukaupti padeda atsiskaitymų būdai, taikomi metodai
ir mokėtojų finansinė padėtis. Įmonių pinigų fondai yra sudaromi iš savų
lėšų. Įmonės gali gauti ir bankų kreditus, ir avansus iš kitų įmonių.
Tinkamas savų ir pritrauktų lėšų, įskaitant kredito išteklius, derinimas
padeda kuo efektyviau jas panaudoti gaminant produkciją, atlikti darbus,
paslaugas gamybos ir realizacijos procese. Finansiniai ištekliai naudojami
tolesniam gamybinės veiklos plėtojimui, kadrams rengti, socialinėms,
kultūrinėms kolektyvo reikmėms, biudžeto pajamoms didinti. Finansinė
kontrolė padeda išaiškinti, kaip neracionaliai ir neefektyviai naudojamos
materialinės vertybės, darbo ir pinigų ištekliai. Ji padeda atskleisti
rezervus gamybos efektyvumui didinti. Įprasčiausia finansų funkcija –
aprūpinti verslą pinigais, o plačiau – didinti įmonės vertę. Vertę galima
padidinti tik tada, kai efektyviai panaudojami įmonės ekonominiai
ištekliai. Teigiama, jog visoje finansų sistemoje įmonių finansų vaidmuo
yra svarbiausias. Būtent įmonių gamybos, transporto, statybos, komercijos,
prekybos ir panašių rūšių ūkinės veiklos procese yra sukuriamas bendrasis
vidinis produktas, o jį skirstant yra formuojami centralizuoti piniginių
lėšų fondai, tai yra nemaža dalis įmonių pelno (ar pajamų, ar išlaidų) yra
sumokama į nacionalinį biudžetą ir valstybinio socialinio draudimo
biudžetą.

5.1. Trumpalaikio turto valdymas ir finansavimo šaltiniai

Trumpalaikio turto valdymas apima firmos trumpalaikį turtą ir
finansavimą, kurio reikia šiam turtui įsigyti. Trumpalaikio turto – pinigų,
vertybinių popierių, pirkėjų įsiskolinimo, taip pat įsiskolinimo tiekėjams
ir kito trumpalaikio finansavimo valdymas yra tiesioginė finansų vadovo
atsakomybė. Kadangi investuojama į trumpalaikį turtą, tikintis akcininkų
turto vertės padidėjimo, svarbiausios trumpalaikio turto valdymo problemos
yra šios:

– optimalaus investicijų į trumpalaikį turtą lygio nustatymas,

– tinkamo trumpalaikio ir ilgalaikio finansavimo, reikalingo turto

investicijoms, parinkimas.

Kalbant apie optimalaus trumpalaikio turto nustatymą, galima išskirti
šias trumpalaikio turto politikos rūšis: konservatyvioji, agresyvioji ir
nuosaikioji.
Konservatyvioji trumpalaikio turto politika pasireiškia palyginti dideliu
laikomu pinigų, rinkos vertybinių popierių ir atsargų kiekiu. Ši politika
vadinama konservatyviąja, nes neatsižvelgiant į realius trumpalaikio
finansavimo poreikius, didelis turto kiekis tarsi atidedamas juodai dienai.
Agresyvioji trumpalaikio turto politika yra tokia, kuri minimizuoja
pinigus, vertybinius popierius, atsargas bei pirkėjų įsiskolinimą. Ji
pavadinta agresyviąja todėl, kad sudarydama galimybę gauti didžiausią
pelningumą, tampa trumpalaikės rizikos priežastimi.
Nuosaikioji trumpalaikio turto politika užima tarpinę padėtį tarp šių
dviejų.

Valdant trumpalaikį turtą, labai svarbu pasirinkti tinkamą jo
finansavimo politiką. Trumpalaikio turto finansavimo politikos rūšys taip
pat yra trys: nuosaikioji, agresyvioji ir konservatyvioji. Pagal
nuosaikiąją trumpalaikio turto finansavimo politiką sezoniniai turto
svyravimai yra finansuojami trumpalaikėmis paskolomis, o nuolatiniai
elementai – ilgalaikėmis paskolomis arba savininkų nuosavybe. Ilgalaikio
finansavimo nereikia laikinam trumpalaikiam turtui, nes naudojant
ilgalaikes paskolas, tektų mokėti palūkanas ir tuo metu, kai paskolos yra
nereikalingos. Trumpalaikis papildomas finansavimas reikalingas tada, kai
padidėja pardavimas. Padidėjus pardavimui, padidėja ir pirkėjų
įsiskolinimas, o renkant pinigus iš pirkėjų, yra grąžinamos ir trumpalaikės
paskolos. Be to, trumpalaikis papildomas finansavimas labai reikalingas
sezoninio pobūdžio įmonėse, kuriuose ryškūs pinigų išmokų ir įplaukų
ciklai.
Agresyvioji finansavimo politika yra tada, kai įmonė ilgalaikėmis
paskolomis ar savininkų nuosavybe finansuoja visą savo ilgalaiki turtą, o
trumpalaikiais kreditais – dalį arba visą nuolatinį trumpalaikį turtą.
Įmonei kelia pavojų didėjančios palūkanų normos ir paskolų atnaujinimo
problemos. Tačiau trumpalaikė skola dažnai labiau apsimoka už ilgalaikę,
todėl kai kurios įmonės noriai renkasi riziką.
Trečioji finansavimo politika yra konservatyvioji. Jai esant ilgalaikiai
finansavimo šaltiniai naudojami visam nuolatiniam trumpalaikiam turtui ir
daliai arba visai sezoninei paklausai finansuoti. Konservatyvioji
trumpalaikio turto finansavimo politika yra labai saugi, bet investuojant
savininkui užtikrina mažesnį pelningumą.
Riziką tarp trumpalaikio ir ilgalaikio finansavimo subalansuoja palūkanų
išlaidos. Paprastai ilgalaikio finansavimo išlaidos yra didesnės už
trumpalaikio. Reikia pasirinkti: ar trumpalaikis finansavimas su mažesnėmis
išlaidomis ir didesne rizika, ar ilgalaikis finansavimas su didesnėmis
palūkanų išlaidomis ir mažesne rizika. Saugumo riba turėtų būti suprantama
kaip sutartinių mokėjimų atsilikimas nuo pinigų įplaukų srautų. Ji
priklauso nuo įmonės vadybininkų sprendimų.

Pagrindiniai trumpalaikiai finansavimo šaltiniai:

Susikaupęs įsiskolinimas – tai bet kuris nuolat pasikartojantis
trumpalaikis įsiskolinimas, ypač įsiskolinimas pagal darbo užmokestį ir
mokesčių mokėjimą. Šis finansavimo šaltinis yra santykinai „pigus”, nes nuo
gaunamų pinigų dėl susikaupusio įsiskolinimo augimo nemokamos apibrėžtos
palūkanos. Tačiau įmonė negali laisvai valdyti savo susikaupusio
įsiskolinimo, nes atlyginimų mokėjimo terminai priklauso nuo ekonominių ir
teisinių veiksnių, o mokesčių mokėjimo terminus nustato įstatymas. Įmonė
naudoja visą susikaupusio įsiskolinimo sumą, bet silpnai valdo jos dydį.

Komercinis kreditas – tai skolos tarp įmonių. Jos atsiranda perkant
prekes ir paslaugas. Komercinis kreditas – tai savaiminis finansavimo
šaltinis, nes jis atsiranda atliekant paprastas komercines operacijas.

Kredito institucijos yra antros pagal svarbą (po komercinio kredito)
teikiant trumpalaikį finansavimą. Kadangi jos teikia tikslinį finansavimą,
tylus jų sutikimas arba atsisakymas suteikti paskolą skatina arba menkina
potencialiai pelningas augimo galimybes.
Trumpalaikės paskolos paprastai išduodamos 90 dienų. Tada jos turi būti
grąžinamos arba atnaujinamos, jeigu neigiamas požiūris į įmonę pasireiškia
atsisakymu atnaujinti paskolą, gali kilti rimtų likvidumo problemų.
Paskolų kaina priklauso nuo skolininko ir ilgainiui kinta. Rizikingiems
skolininkams palūkanų normos yra didesnės, jos yra didesnės ir mažesnėms
paskoloms, nes gaunant ir aptarnaujant paskolas, dalis išlaidų lieka
pastoviosios.
Alternatyvus trumpalaikio finansavimo šaltinis – komerciniai vekseliai. Tai
didelių ir stiprių įmonių skoliniai pasižadėjimai. Komercinių vekselių
terminas gali apimti nuo 2 iki 6 mėnesių. Komercinius vekselius paprastai
naudoja tos įmonės, kurioms būdinga ypač žema kreditavimo rizika. Šiais
vertybiniais popieriais gali atsiskaitinėti keletas ar keliolika įmonių iki
tol, kol sueina jų apmokėjimo terminas. Tuomet galutinis vekselio turėtojas
pinigus gauna iš pradinio vekselio davėjo.

5.2. Ilgalaikio turto valdymas ir finansavimo šaltiniai

Ilgalaikiai finansavimo šaltiniai, skirtingai nuo trumpalaikių,
garantuoja didesnį likvidumą, bet mažesnį pelningumą. Pagal susidarymo
vietą jie klasifikuojami į vidinius ir išorinius, pagal nuosavybės pobūdį –
į nuosavus ir skolintus.
Vidiniai nuosavi šaltiniai:
Nepaskirstytasis pelnas yra akcininkų nuosavybė. Skolinto kapitalo
tiekėjams atlyginama palūkanomis, privilegijuotųjų akcijų savininkams —
dividendais, o pelnas, atskaičius mokesčius, priklauso paprastųjų akcijų
savininkams. Grynasis pelnas yra kompensacija akcininkams už tai, kad įmonė
naudoja jų nuosavybę. Įmonės savininkai gali išdalyti pelną dividendais
arba vėl investuoti į veiklą. Jeigu pelną nusprendžiama investuoti, tai
reikėtų vertinti kaip akcininkų galimybę savo dividendus gauti ir
investuoti pinigus į kitas akcijas, obligacijas, nekilnojamąjį turtą ir
pan. Todėl įmonė iš nepaskirstytojo pelno privalo uždirbti tiek, kiek
uždirbtų akcininkai už alternatyviąsias investicijas atitinkamai
rizikuodami. Jeigu investuodama pelną įmonė negali užtikrinti savininkų
pageidaujamo pelningumo, ji turi leisti jiems patiems investuoti į kitą
turtą ir uždirbti pageidaujamą pelningumą.
Ilgalaikio turto amortizacija -dėl nusidėvėjimo prarasta ilgalaikio turto
vertės dalis įskaitoma į produkcijos gaminimo išlaidas ir, realizavus
pagamintą produkciją, sukaupiami pinigai naujam ilgalaikiam turtui įsigyti
arba kapitališkai remontuoti.
Alternatyvusis ilgalaikio turto finansavimo šaltinis yra ir pajamos iš
ilgalaikio turto pardavimo. Šios pajamos, kaip ir pinigai, sukaupti per
ilgalaikio turto nusidėvėjimą, gali būti panaudotos gamybos priemonėms
atkurti arba modernizuoti.
Išoriškai suformuotos nuosavybės kaina yra didesnė negu nepaskirstytojo
pelno dėl naujų akcijų išleidimo, registravimo ir pardavimo išlaidų. Tačiau
jei anksčiau minėtų šaltinių nepakanka, tenka išleisti naujos emisijos
akcijas. Jei dividendai mokami ne pinigais, bet akcijomis, sukuriamas
vidinis finansavimo šaltinis. Leisdama naują akcijų emisiją, įmonė sukuria
išorinį finansavimo šaltinį.
Išoriniai skolinti šaltiniai:
Verslą pradedančios individualios įmonės ir gyventojai pasitelkia asmenines
santaupas, kurios tampa pirminiu ir svarbiu veiklos finansavimo šaltiniu.
Kai nuosavų šaltinių nepakanka ilgalaikiam turtui finansuoti, naudojamas
skolintas kapitalas. Naudojant skolintą kapitalą yra svarbu susieti skolų
grąžinimo terminus su turto naudingo egzistavimo trukme. Kai kurioms
investicijoms finansuoti pakanka skolintis porai metų ir jau pirmaisiais
metais galima grąžinti dalį ilgalaikės paskolos, o pavyzdžiui, grąžos iš
daugumos žemės ūkio produktų gamybos investicijų, kurias lemia šios šakos
specifika, reikia laukti ilgai. Joms finansuoti tikslinga skolintis
ilgesniam laikui ir susitarti su banku dėl lengvatinio periodo – dviejų ar
trejų metų – per kurį nereikėtų grąžinti paskolos, o priskaičiuotos
palūkanos būtų kaupiamos ir sumokamos, pradedant grąžinti paskolą.
Ilgalaikio turto finansavimo problemą šiuo metu bandoma spręsti ilgalaikio
turto nuoma (lizingu). Šio finansavimo šaltinio pranašumas yra tas, kad iš
karto nereikia didelės pinigų sumos objektams įsigyti. Ji sumokama per
keletą metų. Be to, nuomojamas ilgalaikis turtas yra kartu ir užstatas
nuomotojui.
Obligacijos – skolos vertybiniai popieriai, siekiantys jų turėtojams teisę
į sutartyje numatytas palūkanas, o jų leidėjams – ilgalaikį finansavimo
šaltinį.
Ilgalaikiam turtui įsigyti gali būti skirtos dotacijos iš valstybės
biudžeto ir tarptautinių fondų. Tačiau dotacijos paprastai skiriamos toms
šakoms, kurios neturi vidinių finansavimo šaltinių, o joms plėtoti
teikiamas prioritetas. Dotacijos yra nuosavas finansavimo šaltinis, nes
traktuojamos kaip negrąžinama parama. Antra vertus, nevykdant
įsipareigojimų valstybei, ji dotacijas gali susigrąžinti. Todėl šis
finansavimo šaltinis turi ir skolintų finansavimo šaltinių bruožų.

Teoriškai ilgalaikiam turtui finansuoti reikėtų ieškoti santykinai
pigiausių šaltinių. Tačiau praktiškai, jei įmonė dirba pelningai, pirmasis
finansavimo šaltinis yra nepaskirstytasis pelnas. Trūkstant kapitalo,
antrasis šaltinis būtų paskolos, obligacijos, ilgalaikio turto nuoma. Ir
tik tuomet, kai nepakanka skolinto kapitalo (dažniausiai dėl skolinto
kapitalo tiekėjų apribojimų), įmonei tenka leisti naujos emisijos akcijas.
Šis šaltinis yra brangiausias.

6. ĮMONĖS VEIKLOS REZULTATUS ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI

Kiekvienos įmonės veiklos rezultatus įtakoja daugelis veiksnių. Tarp
pagrindinių veiksnių turbūt kiekvienas verslininkas paminėtų šiuos: rinkos
konjunktūra, konkurentų veiksmai, darbuotojų patirtis, šalies ekonominė
būklė. Tačiau neretai užmirštama apie tai, kad tiesioginę įtaką įmonės
veiklos rezultatams ir finansiniams rodikliams daro įmonės finansų
specialistų sprendimai tvarkant įmonės finansus. Finansų valdyme būtų
galima išskirti tris pagrindines darbo kryptis:

• įmonės veiklos rezultatų formavimą;

• turto valdymą;

• finansinių išteklių valdymą.

Įmonės veiklos rezultatų formavimas

Vieną svarbiausių rodiklių, nulemiančių galutinį įmonės veiklos
rezultatą – produkcijos ir paslaugų savikainą, įtakoja įmonės finansų
specialistų sprendimai dėl:

• pasirinkto atsargų apskaitos būdo (FIFO, LIFO etc.),

• taikytinų ilgalaikio turto nusidėvėjimo ir amortizacijos terminų,

• taikomos darbo apmokėjimo sistemos,

• pridėtinių išlaidų paskirstymo produkcijos rūšims.
Produkcijos ir paslaugų savikaina savo ruožtu veikia pardavimus, pelningumą
bei mokesčius. Todėl dvi įmonės, parduodančios tokį patį produkcijos kiekį,
dėl skirtingos savikainos gali gauti visiškai skirtingus veiklos
rezultatus. Šiai įmonės finansų valdymo darbo krypčiai priklauso ir pinigų
srautų planavimas, kuris apima:

• susitarimus su tiekėjais dėl atidėtų mokėjimų,

• efektyvią gautinų lėšų priežiūrą,

• pinigų srautų paskirstymą investicijoms, dividendams, apyvartai,

socialinėms programoms ir kitoms reikmėms,

• mokesčių planavimą.
Šios veiksmų kryptys yra svarbios todėl, kad pinigų srautai veikia įmonės
mokumo, likvidumo ir kitus finansinius rodiklius, kurie parodo įmonės
veiklos riziką ir dažnai gali nulemti finansinės institucijos teigiamą arba
neigiamą sprendimą dėl įmonės finansavimo.

Turto valdymas
Turto valdymo operacijų spektras apima šias įmonės finansų specialistų
veiksmų kryptis:

• investicijas į kilnojamą ar nekilnojamą turtą (technologinius įrengimus,

pastatus, jų atnaujinimą, programinę įrangą, prekių ženklus),

• investicijas į finansinį turtą (dukterinių įmonių steigimą, vertybinių

popierių įsigijimą),

• trumpalaikių lėšų valdymą,

• turto likvidavimą, realizavimą bei kitas.
Investiciniai sprendimai yra labai svarbūs įmonės veiklai. Neretai įmonių
vadovai, susigundę laukiama numatytų investicijų nauda, gali nepastebėti
įvairių su investicijomis susijusių paslėptų kaštų. Todėl priimant
investicinį sprendimą svarbu nepamiršti apie išaugsiančius turto
priežiūros, renovacijos, draudimo kaštus, kapitalo (ypač nuosavo) kaštus,
turto mokestį ir pan. Įmonių finansų specialistai privalo mokėti pagrįsti
kiekvienos investicijos ekonominį naudingumą, efektyviai kontroliuoti turto
panaudojimo efektyvumą bei nustatyti įmonei mažai naudingą turtą.
Balastinio turto pardavimas ne tik pagerina įmonės pinigų srautus, bet ir
sumažina turto išlaikymo kaštus.

Finansinių išteklių valdymas
Galimi du įmonių finansavimo metodai:

• finansavimas paskolomis (angl. “debt financing”),

• finansavimas didinant akcininkų nuosavybę (angl. “equity financing”).
Kiti galimi finansavimo variantai iš esmės būna šių dviejų finansavimo
metodų derinys.
Visais atvejais įmonė gautą turtą (grynuosius pinigus, prekes arba
paslaugas) fiksuoja balanso turto pusėje, o padidintą kapitalą arba gautą
paskolą – nuosavybės ir įsipareigojimų pusėje.
Galimas ir taip vadinamas “nebalansinis” finansavimas (pvz., veiklos
lizingas arba faktoringas), kuris tiesiogiai neparodomas įmonės balanse.
Toks finansavimas kartais ypač naudingas įmonei būtent todėl, kad pagerėja
įmonės balansas.

7. FINANSINĖS ATASKAITOS. JŲ SUDARYMO TIKSLAI

Pagal Verslo apskaitos standartus, kurie įsigaliojo nuo 2004 m.
sausio mėn. 01d. numatytos keturios įmonių metinės finansinės atskaitomybės
formos:

1. Balansas;

2. Pelno (nuostolių) ataskaita;

3. Pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaita;

4. Pinigų srautų ataskaita.
Paaiškinamasis raštas yra sudėtinė metinės finansinės atskaitomybės dalis.

Pirmojoje formoje – balanse – atsispindi turtas, kuriuo disponuoja įmonė,
bei nurodoma, kam jis priklauso, t. y. kieno nuosavybė yra šis turtas.
Pelno (nuostolio) ataskaitoje yra apskaičiuojamas grynasis pelnas ar
nuostolis. Jis turi būti savininkų paskirstytas ir jų sprendimas atsispindi
trečiojoje metinės finansinės atskaitomybės formoj – pelno (nuostolio)
paskirstymo ataskaitoje. Vadinasi, trys minėtos metinės finansinės
atskaitomybės formos sudaro uždarą ciklą, kurios parodo įmonės turtą bei
atskleidžia šio turto savininkus. Taip pat parodomos per ataskaitinį
laikotarpį uždirbtos pajamos bei sąnaudos, gaunamos jas uždirbant, ir
apskaičiuojamas to paties laikotarpio įmonės veiklos rezultatas. Pinigų
srautų ataskaita pradėta daryti JAV 1987 m. ir tapo priimtina daugelyje
šalių, taip pat ir Lietuvoje. Visa įmonės gamybinė komercinė veikla šioje
formoje suskirstoma į tris dalis: į įmonės veiklą, investicinę veiklą ir
finansinę veiklą. Taigi pinigų srautų ataskaitoje atsispindi įmonės pinigų
gavimas ir jų išleidimas per ataskaitinį laikotarpį. Ataskaitinio
laikotarpio pabaigoje apskaičiuotas grynasis pelnas neatitinka įmonėje
turimų pinigų sumos. Pinigų srautai iš įmonės veiklos padeda įvertinti
įmonės gamybos pajėgumą, parodo, kaip sėkmingai įmonė pasinaudojo vidiniais
finansavimo šaltiniais. Pinigų srautų iš investicinės veiklos rodiklis
parodo ilgalaikę įmonės strategiją – kur ir kaip naudingai įmonė investavo
savo lėšas. Pinigų srautų iš finansinės veiklos rodiklis parodo, kaip
sėkmingai įmonė pasinaudojo išoriniais finansavimo šaltiniais. Visų minėtų
metinės finansinės atskaitomybės formų duomenys padeda informacijos
vartotojams tinkamai įvertinti įmonės finansinę padėtį: galimybę laiku
atsiskaityti su partneriais, grąžinti skolas, išmokėti dividendus,
įvertinti galimus rinkos pasikeitimus, veikiančius įmonės veiklos
rezultatus, spręsti apie įmonės galimybę konkuruoti.

IŠVADOS

1. Priklausomai nuo organizacijos paskirties, strateginių tikslų,

finansinio valdymo prioritetai gali keistis, bet tikslas lieka vienas:

plačiąja prasme – padidinti įmonės savininkų turtą, siaurąja –

aprūpinti verslą pinigais ir gauti pelną.

2. Finansų valdymas – tai sprendimas iš kur priimtiniausiomis sąlygomis

gauti pinigų, kaip turimus pinigus efektyviai valdyti ir kaip ir kur

teisingiausiai juos išleisti.Visi šie žingsniai daromi vadovaujantis

anksčiau minėtu tikslu – didinti įmonės vertę.

3. Svarbiausi kriterijai, kurie turi būti įvertinti priimant finansinius

sprendimus, yra planuojamas pelningumas ir rizika. Kuo didesnio pelno

tikisi investuotojas, tuo daugiau rizikuoja.

4. Finansų valdymo ir organizavimo ypatumus nulemia pasirinktas įmonių

tipas. Nuo jo priklauso pelno ir pajamų skirstymas, vidiniai ir

išoriniai finansinių išteklių šaltiniai.

5. Įvairių įmonių tipų finansų organizavimas skiriasi, bet yra bendri

principai, kurių pagrindu organizuojamas visų įmonių tipų finansų

valdymas.

6. Svarbiausi turto valdymo šaltiniai: ilgalaikis ir trumpalaikis turtas.

Abu šie turto valdymo šaltiniai labai svarbūs įmonės valdymo procese,

kurie lemia savininkų turto vertės padidėjimą.

7. Tiesioginę įtaką įmonės veiklos rezultatams ir finansiniams rodikliams

daro finansų specialistų sprendimai dėl įmonės veiklos rezultatų

formavimo, turto valdymo ir finansinių išteklių valdymo. Tinkamai

įvertinti įmonės finansinę padėtį galime iš duomenų, kurie pateikti

visose metinės atskaitomybės formose.

LITERATŪRA

1. DARŠKUVIENĖ V. Įmonės finansų valdymas. Kaunas, 1997.

2. KVEDARAITĖ V. Įmonės finansų valdymas. Vilnius, 1997.

3. BUCKŪNIENĖ O. Įmonių finansai. Vilnius, 2002.

4. GAIDIENĖ Z. Finansų valdymas. Kaunas, 1998.

5. JUOZAITIENĖ L. Įmonės finansai. Analizė ir valdymas. Šiauliai, 2000.

6. UAB „Verslo žinios“ Konsultacijos vadovui. Finansų valdymas. 1/Rugsėjis

2005.

7. KANCEREVYČIUS G. Finansai ir investicijos. Kaunas: Technologija. 2004

8. DZIKEVIČIUS A. Finansų valdymas. [žiūrėta 2005 11 03] Prieiga per

internetą: http://finansai.tripod.com/finansai.htm

9. JANUŠAS D. Ką reikia žinoti apie įmonių finansus. [žiūrėta 2005 11 07]

Prieiga per internetą:

http://verslas.banga.lt/lt/patark.full/3c0377e571937
10. GAIDIENĖ Z. Nuolat aktualu: Vadovas ir finansai: tikslas – ekonomiška

įmonės veikla. [žiūrėta 2005 11 03] Prieiga per internetą:

http://www.ism.lt/vid.php3?mid=77〈=lt&tid=76
11. ZABLOCKIS S. Papildomo finansavimo pritraukimas. [žiūrėta 2005 11 07]

Prieiga per internetą:

http://verslas.banga.lt/lt/patark.full/3c0377e5d81d6
12. LENKTYS V. Apyvartinio kapitalo valdymas. [žiūrėta 2005 11 07] Prieiga

per internetą: http://verslas.banga.lt/lt/patark.full/3ee8468ab2f87

Leave a Comment