Finansų rinkos paskaitų konspektas

KAUNO KOLEGIJA
EKONOMIKOS IR TEISĖS FAKULTETAS

FINANSŲ RINKOS

Paskaitų konspektas

1 FINANSŲ RINKOS KAIP FINANSŲ SISTEMOS DALIS 3
1.1 FINANSŲ SISTEMA IR JOS VAIDMUO EKONOMIKOJE 3
1.2 FONDŲ TIEKĖJAI IR VARTOTOJAI 4
1.3 FINANSŲ SISTEMOS MODELIAI IR FINANSŲ SISTEMOS FUNKCIJOS 6
1.4 EUROPOS SĄJUNGOS REIKALAVIMAI FINANSŲ SEKTORIAUS IŠVYSTYMUI 7
2 FINANSŲ RINKŲ SAMPRATA, KLASIFIKACIJA IR FUNKCIJOS 7
2.1 FINANSŲ RINKŲ SAMPRATA 7
2.2 FINANSŲ RINKŲ KLASIFIKAVIMAS 8
2.3 FINANSŲ RINKŲ FUNKCIJOS 10
3 FINANSINIO TARPININKAVIMO PROCESAS 10
3.1 FINANSINIO TARPININKAVIMO RŪŠYS 10
3.2 PAGRINDINIAI FINANSŲ RINKŲ SUBJEKTAI 11
4 INFORMACIJOS SVARBA IR FINANSŲ RINKŲ EFEKTYVUMO PROBLEMA 18
4.1 INFORMACIJOS APIE EMITENTUS ATSKLEIDIMAS LIETUVOJE 19
4.2 APRIBOJIMAI GALIMYBEI PASINAUDOTI INFORMACIJA 22
5 PALŪKANŲ NORMOS IR RIZIKOS TEORIJOS 23
6 PINIGŲ RINKA IR PAGRINDINIAI JOS INSTRUMENTAI 26
6.1 PINIGŲ RINKOS VAIDMUO 26
6.2 PINIGŲ RINKOS INSTRUMENTAI IR PALŪKANŲ NORMOS 26
6.3 PINIGŲ RINKOS OPERACIJOS 27
6.4 TRUMPALAIKIŲ PAALŪKANŲ NORMŲ SĄSAJA 27
6.5 PINIGŲ RINKOS VAIDMUO EKONOMIKOJE 28
7 KAPITALO (NUOSAVYBĖS) RINKA IR JOS INSTRUMENTAI 28
7.1 AKCIJOS 28
7.2 SKOLOS VERTYBINIAI POPIERIAI 33
7.3 IŠVESTINIAI VERTYBINIAI POPIERIAI 36
8 FINANSINĖS ANALIZĖS NAUDOJIMAS, PRIIMANT SPRENDIMUS FINANSŲ RINKOSE 39
8.1 AKCIJŲ ĮVERTINIMAS 39
8.2 OBLIGACIJŲ ĮVERTINIMAS 41
9 MODULIO PROGRAMA 42

1 FINANSŲ RINKOS KAIP FINANSŲ SISTEMOS DALIS

1.1 Finansų sistema ir jos vaidmuo ekonomikoje

Prieš pradėdami analizuoti finansų rinkas, pirmiausiai turėtume suvokti, kokia jų vieta ir svarba visame didžiuliame ūkio cikle. Pirmiausiai reikėtų pradėti nuo finansų sistemos, kurios sudėtine dalimi ir yra finansų rinkos.
Finansų sistema – finansinių grandžių sistema, kurią sudaro fondų tiekėjai, fondų vartotojai, finansinės institucijos ir finansų rinkos.
Schematiškai taai galima būtų pavaizduoti sekančiai:

1 pav. Finansų sistemos proceso struktūra

Iš schemos matyti, kad fondų tiekėjai ir fondų vartotojai gali bendradarbiauti tiesiogiai, t.y. naudojant tiesioginį finansavimo būdą per finansines rinkas arba netiesiogiai – per tarpininkus, kurių vaidmenį atlieka finansinės institucijos. Taip pat galimi ir

r tiesioginiai sandoriai tarp fondų tiekėjų ir fondų vartotojų.

Trumpai apibūdinkime kiekvieną iš schemoje pateiktų elementų.

Finansinės institucijos
yra tokios organizacijos, kurios paprastai priima depozitus (indėlius) ar kitais būdais sukaupia laisvas lėšas iš fondų tiekėjų ir po to skolina šias lėšas kitiems, arba investuoja ten, kur lėšos reikalingos. Finansinės institucijos užtikrina lėšų tiekėjams tam tikras pajamas, kartu sumažinant lėšų tiekėjų riziką. Lėšų tiekėjai patys kreipiasi į tarpininkus ir šis procesas yra savanoriškas. Finansinės institucijos atlieka tarpininko vaidmenį netiesioginiame finansavime.

Finansų rinkos
yra tokie sambūriai, kuriais pasinaudodami fondų tiekėjai ir fondų vartotojai atlieka finansines operacijas. Tokios operacijos dažniausiai atliekamos vertybinių popierių biržose, naudojantis finansų maklerių paslaugomis. Kapitalo rinkoje prekiaujama ilgalaikiais skolos vertybiniais popieriais (terminas ilgesnis nei 1 metai) ir akcijomis; pinigų rinkoje – trumpalaikiais vertybiniais popieriais (terminas trrumpesnis nei 1 metai).

Nagrinėjant lėšų srautus investavimo proceso struktūroje žvelgiant iš finansinių institucijų pozicijų, galima išskirti ketveriopus lėšų srautus, praeinančius per finansines institucijas:

1. Lėšų srautas iš fondų tiekėjų, ateinantis tiesiai į finansines institucijas, o po to perduodamas tiesiai fondų vartotojams. Pvz., komerciniai bankai priima indėlius ir suteikia paskolas.
2. Lėšų srautas iš fondų tiekėjų, ateinantis tiesiai į finansines institucijas, o po to per finansų rinką patenka pas fondų vartotojus. Pvz., draudimo firmos, pensijų fondai surenka tam tikra forma lėšas, o po to investuoja į kitų subjektų vertybinius po

opierius.
3. Lėšų srautas iš fondų tiekėjų per finansų rinkas patenka pas finansines institucijas, o iš šių taip pat per finansų rinkas patenka fondų vartotojams. Pvz., investiciniai fondai išplatina vertybinius popierius (antrinius), o gautas lėšas investuoja į kitų subjektų vertybinius popierius (pirminius).
4. Lėšų srautas iš fondų tiekėjų į finansų rinkas, o po to į finansines institucijas. Pvz., investuojama į komercinių bankų akcijas.

1.2 Fondų tiekėjai ir vartotojai

Finansų sistemos proceso dalyvių grupės gali pasireikšti ir kaip fondų tiekėjai ir kaip fondų vartotojai.

A. Vyriausybė ir vietinė valdžia: Kiekvieno lygio valdžia savo veiklai vystyti naudoja pinigines lėšas. Valdžios poreikiai fondams yra susiję su ilgalaikių projektų įgyvendinimu, užtikrinant valdžios socialines funkcijas (švietimo sistemos vystymas ir panašiai). Šiems poreikiams reikalingos lėšos paprastai yra sukaupiamos per mokesčių sistemą. Tačiau vis didėjantis deficitas, sudarant šalies ir vietinius biudžetus, rodo, kad valdžios institucijų veiklos išlaidos viršija gaunamas ar numatomas gauti pajamas iš įvairių mokesčių. Įvairiuose šalyse pajamų trūkumui padengti vyriausybės ar žemesnio lygio valdžios institucijos išleidžia trumpalaikes ar ilgalaikes paskolos obligacijas. Tokiomis pačiomis priemonėmis naudojasi ir Lietuvos vyriausybė. Tiesa, kurį laiką buvo gana sunku išplatinti VVP, o ir antrinėje rinkoje jais buvo prekiaujama gana vangiai. Kodėl? Nepopuliarumą galima būtų sieti su tokiomis priežastimis kaip:
(a) obligacijas daugiausiai pirko šalies komerciniai bankai, sukaupę didelį laisvų lėšų perteklių ir norėdami jį ka

aip nors investuoti;
(b) nepasitikėjimas vykdoma ekonomine politika, strateginių veiklos krypčių ir nuostatų perimamumo nebuvimas;
(c) neigiamos asociacijos su sovietiniais laikais platintomis obligacijomis.
Dabar situacija yra diametraliai pasikeitusi – VVP yra tapę viena iš patraukliausių laisvų lėšų investavimo priemonių. Vienas iš pagrindinių populiarumo indikatorių galėtų būti VVP palūkanų normos, tai yra kaina, už kuria yra priversta skolintis Vyriausybė. Pateikiamame paveiksle yra pavaizduota įvairios trukmės VVP palūkanų normų kitimo dinamika:

2 pav. Įvairios trukmės VVP palūkanų normų kitimo dinamika

Dažnai yra teigiama, kad tokį palūkanų sumažėjimą lėmė tinkamai vykdoma LR Vyriausybės skolinimosi politika. Tačiau didelį vaidmenį turėjo ir bendra ekonominė-finansinė situacija. Rinkoje, ypač bankinėje sistemoje, atsirado didelius laisvų lėšų perteklius. Laikyti indėlius bankuose tapo nepelninga, nes mokamos palūkanos buvo mažos, o rizika daug didesnė nei investicijos į VVP. Kadangi Vyriausybės skolinimosi poreikis paprastai yra ribojamas, nustatant skolinimosi limitus ateinantiems metams, atsirado daugiau norinčių įsigyti tą patį fiksuotą VVP kiekį. To pasėkoje VVP palūkanų norma sumažėjo.
Pasitelkus pasiūlos-paklausos pusiausvyros mechanizmą, tai galima būtų interpretuoti grafiškai sekančiai:

3 pav. VVP palūkanų normos pusiausvyros mechanizmo veikimas

(a) pusiausvyra iki pinigų kiekio padidėjimo (b) pusiausvyra po pinigų kiekio padidėjimo

Kaip matome, padidėjus pinigų/ laisvų lėšų kiekiui, rinkos pusiausvyra nusistovi ties nauja palūkanų norma. Šiuo atveju galima teigti, kad palūkanų norma yra finansinių fondų “kainos” išraiška.

Nors dažniausiai visų lygių valdžia finansinėse si

istemose atlieka fondų vartotojo vaidmenį, tačiau kartais ji gali būti ir fondų tiekėja. Pavyzdžiui, jei savivaldybė turėtų laikinai laisvų nepanaudotų lėšų, tai ji galėtų jas tam tikram ribotam laikui investuoti, kad padidintų šias lėšas ar apsaugotų jas nuo infliacijos.

B. Verslininkai: dauguma verslo firmų susiduria su didelių pinigų sumų poreikiu, būtinu jų vykdomai veiklai finansuoti. Kaip ir valdžios atveju, verslo finansiniai poreikiai gali būti ilgalaikiai ir trumpalaikiai. Ilgalaikės finansinės investicijos verslininkams reikalingos gamybinių pastatytų statybai, įrengimų ir kitų būtinų priemonių įsigijimui, naujų produktų gamybos sukūrimui ir išvystymui, įėjimui į naujas produktų rinkas ir panašiai. Trumpalaikiai poreikiai susiję su reikalingų gamybai atsargų įsigijimu, sąskaitų apmokėjimu tiekėjams ir kitais veiklos kaštais. Verslininkai šiems finansiniams poreikiams patenkinti gali išleisti įvairius akcinio kapitalo ir paskolų vertybinius popierius arba pasinaudoti finansinių institucijų, pirmiausia, bankų paskolomis. Tačiau praktiškai įmonės formuoja savo kapitalą tik išleisdamos akcijas ir bandydamos gauti banko paskolas. Tuo tarpu visų tipų mažų, individualių įmonių pradinį kapitalą sudaro daugiausiai akcininkų asmeniniai įnašai.
Akcinio kapitalo sėkmingas formavimas gali būti tik tokioms įmonėms, kurių ūkinės-finansinės veiklos rezultatai yra geresni. Užsienyje paprastosios akcijos platinamos aukštesne kaina negu nominali akcijos vertė. Lietuvoje emisijos kainos dažnai sutampa su nominalia verte, ypatingai, kai akcijos parduodamos esamiems akcininkams ir firmos darbuotojams. Tačiau akcijos emisijos kaina pagal Lietuvos akcinių bendrovių įstatymą negali būti mažesnė už jos nominalią vertę.
Kitas įvairių tipų įmonių investicijų šaltinis – jų pačių išleidžiamos paskolų obligacijos. Deja, įmonės Lietuvoje šia galimybe beveik nepasinaudoja, tačiau akcinės bendrovės tokią teisę turi.
Šiuo metu verslo įmonės dažniausiai verslo vystymui finansuoti naudojasi bankų paslaugomis, kadangi šiuo metu Lietuvoje yra kreditinių išteklių perteklius ir palūkanų normos sąlyginai žemos.

C. Individualūs asmenys: ši grupė dažniausiai yra fondų tiekėjai. Šią funkciją jie atlieka padėdami savo pinigus į banko sąskaitą kaip terminuotus ar neterminuotus indėlius, nusipirkdami paskolų obligacijas arba akcijas, apmokėdami asmens ar turto draudimą, įsigydami kokią nors nuosavybę (namą, žemės sklypą ir t.t.). Priklausomai nuo asmeninių investavimo tikslų, investavimo priemonių, kurių pagalba asmuo panaudoja savo turimas laisvas lėšas, pasirinkimas yra pakankamai sudėtingas. Tačiau Lietuvoje šiuo metu individualūs asmenys negali būti tokiais fondų tiekėjais, kurie galėtų išspręsti investicijų į šalies ekonomiką problemas

1.3 Finansų sistemos modeliai ir finansų sistemos funkcijos

Finansų sistemos modeliai gali būti palyginami pagal sekančius kriterijus:

1 lentelė. Anglosaksiško ir germaniško finansų sistemos modelio palyginimas

Kriterijus Anglosaksiškas modelis Germaniškas modelis

Finansinių instrumentų įvairovė Didelė Menka
Akcininkų pobūdis Smulkūs Stambūs
Orientacija į tikslus Trumpalaikiai Ilgalaikiai
Akcininkų interesai Fragmentiški Konsoliduoti
Pagrindinis akcininkų tipas Laikini Nuolatiniai
Naudojama informacija Išorinė Išorinė ir vidinė

Taigi, vienose šalyse finansų sistema yra daugiau paremta finansų rinkomis, jų išvystymu; kitose – finansinių institucijų išvystymu (komercinių bankų išvystymu). Konkreti susiformavusi sistema priklauso nuo istoriškai susiklosčiusių aplinkybių, nuo investavimo tradicijų, kultūros ir kitų ekonominių bei finansinių veiksnių.
Lietuva nuo pat pradžių linko į bankinės sistemos modelį, nes Lietuvoje nėra efektyviai veikiančios finansų rinkos. Tokia situacija greičiausiai susiklostė dėl to, kad bankai vieninteliai galėjo akumuliuoti didžiulius finansinius išteklius minimaliais kaštais. Tai pat nemažai įtakos turėjo ir tas faktas, kad Lietuvoje yra nemateriali vertybinių popierių (toliau – VP) forma. Tai lyg yra iš dalies ir psichologinis barjeras, kadangi VP įsigijęs žmogus negauna nieko materialaus ir apčiuopiamo.

1.4 Europos Sąjungos reikalavimai finansų sektoriaus išvystymui

Lietuvos finansų sistemai integruojantis į Europos Sąjungą yra keliami ir atitinkami reikalavimai, nustatyti Europos Sąjungos direktyvose:
• Turi būti užtikrintas laisvas prekių, paslaugų, žmonių ir kapitalo judėjimas, garantuojant laisvą finansinių paslaugų teikimą visoje Europos Sąjungos rinkoje;
• Garantuoti atvirą ir sąžiningą konkurenciją tarp ūkio subjektų ir garantuoti finansinės sistemos skaidrumą, stabilumą ir patikimumą.

Finansinėse rinkose bene svarbiausią vaidmenį atlieka didmeniniai finansinių paslaugų tarpininkai, kurie yra numatyti ir ES strateginiuose tiksluose. Įgyvendinant strateginius tikslus ES direktyvose yra numatyta:
• Sudaryti galimybę bendrovėms emitentams konkurencijos sąlygomis pritraukti lėšų iš visos ES teritorijos;
• Sudaryti galimybę investuotojams ir tarpininkams patekti į visas rinkas gavus vieną veiklos leidimą;
• Sudaryti sąlygas investicinėms bendrovėms nekliudomai ir nevaržant jų administracinėmis ar teisinėmis priemonėmis teikti paslaugas tarptautiniu mastu;
• Sukurti patikimą ir gerai integruotą saugios veiklos sistemą, kuri leis turto valdytojams turimas lėšas panaudoti kuo produktyviau;
• Sudaryti teisines sąlygas, kurios panaikins nereikalingą sandorio šalies riziką prekiaujant vertybiniais popieriais ir išvengiant nereikalingos sandorio dalies rizikos atsiskaitant už juos.
Europos komisija tvirtina, kad Lietuva padarė didelę pažangą derinant minėtas direktyvas. Visgi nurodomas tam tikras viso finansinio sektoriaus silpnumas, tačiau tai nėra susiję su priežiūros institucijų veikla, o nulemta bendros ekonominės padėties. Spėjama, kad nuo 2004 m. Lietuva susidurs su kitomis problemomis, administruojant struktūrinius fondus.

Klausimai:

1. Kaip suvokiate, kas tai yra finansų rinka ir koks jos vaidmuo finansų sistemoje?
2. Pateikite pavyzdžių, kaip vyriausybė veikia kaip finansinių fondų tiekėjas ir finansinių fondų vartotojas?
3. Paaiškinkite, kaip veikia palūkanų normos pusiausvyros mechanizmas?
4. Palyginkite anglosaksišką ir germanišką finansų sistemos modelį. Kuris yra būdingas Lietuvos finansų sistemai?

2 FINANSŲ RINKŲ SAMPRATA, KLASIFIKACIJA IR FUNKCIJOS

2.1 Finansų rinkų samprata

Finansų rinkos atlieka vieną iš svarbiausių ekonominių funkcijų, nukreipdama vienų ekonominių subjektų sutaupytas (laikinai laisvas) lėšas kitiems, kuriems šios lėšos reikalingos ir kuriems tų lėšų trūksta savo veiklai vystyti ar plėsti. Esant tiesioginiam finansavimui skolininkai skolinasi laisvas lėšas tiesiogiai iš skolintojų, parduodami jiems savo vertybinius popierius (kurie kartais dar vadinami finansiniais instrumentais). Vertybiniai popieriai yra tam tikras jų savininko reikalavimas arba teisė į vertybinių popierių išleidėjo (skolininko) pelną ar turtą. Taigi, vertybiniai popieriai yra turtas tam, kuris juos nusiperka, ir įsipareigojimai tiems, kurie vertybinius popierius parduoda.

Be finansinės rinkos labai sunku nukreipti laisvas lėšas ten, kur yra geros investavimo galimybės. Ir tiems, kurie turi laisvų lėšų, ir tiems, kuriems jų reikia, be finansinės rinkos būtų sudėtinga patenkinti savo interesus. Taigi finansinės rinkos leidžia lėšoms judėti iš tų, kurie neturi rezultatyvių investicijų galimybės, pas tuos, kurie tokias galimybes turi. Tokiu būdu finansinės rinkos padeda didinti gamybą, jos efektyvumą. Finansinės rinkos taip pat įtakoja tiesiogiai vartotojų gerbūvį, nes leidžia laiku įsigyti tai, kas jiems reikalinga. Kas atsitiktų, jeigu nutrūktų tas ryšys tarp perteklinių ūkio subjektų ir deficitinių ūkio subjektų? Tuo atveju dingtų investicijų finansavimo šaltiniai, neliktų lėšų naujiems įrenginiams, įvairioms naujovėms. Būtų stabdoma techninė pažanga, įmonių plėtra. Tokiu būdu nebebūtų sukuriamos naujos darbo vietos, prarandama galimybė mažinti nedarbą. Sustojusi techninė pažanga trukdo produkcijos kiekio augimui, o visa tai sąlygoja bendro ekonomikos augimo sulėtėjimą.

Yra du keliai, kaip firmos, individualūs asmenys gali uždirbti lėšų iš finansinės rinkos. 1) Įsigyti vertybinių popierių, kurie užtikrina einamąsias pajamas dividendų arba palūkanų pavidalu. 2) gavimas papildomų lėšų parduodant anksčiau įsigytus vertybinius popierius už kainą, kuri aukštesnė už pirkimo kainą.

Tradiciniai ir dažniausiai pasitaikantys įmonių išleidžiami vertybiniai popieriai yra skolos vertybiniai popieriai (obligacijos) ir akcijos.

1. Skolos vertybiniai popieriai (obligacijos) – tai tokie VP, kurie yra skolininko sutartimi įsipareigojimas išmokėti jų savininkui pastovią pinigų sumą nustatytais laiko periodais (palūkanas) iki vertybinių popierių galiojimo termino pabaigos, kada galutinai apmokama vertybiniame popieriuje nurodyta suma – nominali vertė. Skolos vertybiniai popieriai gali būti ilgalaikiai (jų galiojimo terminas ilgesnis nei 1 metai) ir trumpalaikiai (galiojimo terminas trumpesnis nei 1 metai).

2. Akcijos – tai tokie VP, kurie suteikia jų savininkams teisę į dalį firmos pelno ir į dalį firmos turto, proporcingai turimam akcijų skaičiui nuo viso akcijų kiekio firmoje. Paprastai akcijų savininkas jam priklausančią pelno dalį gauna dividendų pavidalu. Akcijos yra ilgalaikiai vertybiniai popieriai ir neturi galiojimo termino. Taip pat akcijos suteikia balsavimo teisę visuotiniame akcininkų susirinkime, tuo būdu suteikdamos akcijų turėtojams galimybę dalyvauti firmos valdyme.

2.2 Finansų rinkų klasifikavimas

Pagal finansinių aktyvų cirkuliacijos terminą

Pinigų rinka – trumpalaikė skolinamojo kapitalo rinka. Cirkuliacijos terminas < 1 m.
Kapitalo rinka – ilgalaikė skolinamojo kapitalo rinka. Cirkuliacijos terminas > 1 m.

Pagrindiniai principai skiriantys kapitalo ir pinigų rinkas:

1. Cirkuliacijos laikotarpis:

Pinigų rinka – <1 m.
Kapitalo rinka – > 1 m.

2. Rizikos laipsnis:

Kadangi pinigų rinkoje vertybiniai popieriai cirkuliuoja trumpesnį laikotarpį nei kapitalo rinkoje, tai šie vertybiniai popieriai pasižymi mažesniu rizikos laipsniu. Taip yra todėl, kad per trumpesnį laikotarpį yra mažesnė tikimybė pakisti palūkanų normai ar pasikeisti visai šalies makroekonominei situacijai. Taip pat pinigų rinkos vertybiniai popieriai yra likvidesni.

3. Fondų tiekėjai:

Pinigų rinkoje pagrindiniai fondų tiekėjai – komerciniai bankai, nefinansinės verslo įstaigos, turinčios laikiną fondų perteklių.
Kapitalo rinkoje pagrindiniai fondų tiekėjai – bankai, draudimo kompanijos, pensijų fondai, teikiantys ilgalaikes paskolas dideliais kiekiais.

4. Pinigų skolinimo tikslai:

Pinigų rinkoje pasiskolinti pinigai daugeliu atvejų yra naudojami einamosioms reikmėms tenkinti, apyvartiniam kapitalui finansuoti.
Kapitalo rinkoje pasiskolinti pinigai daugumoje atvejų yra nukreipiami investavimui.

5. Finansinės priemonės:

Pinigų rinkoje: pervedamieji bankų indėlių sertifikatai, komerciniai popieriai, bankų akceptai, perduodamieji kontraktai, komerciniai vekseliai, iždo vekseliai.
Kapitalo rinkoje: paprastosios akcijos, privilegijuotos akcijos, korporacijų obligacijos, konvertuojami vertybiniai popieriai (obligacijos, privilegijuotos akcijos), vyriausybės obligacijos, vietinių valdžios organų obligacijos.

Pagal vertybinių popierių pirkimo ir pardavimo sandorių nuoseklumą

A. Pirminė rinka

Pirminėje rinkoje vertybiniai popieriai pirmą kartą patenka į rinką, kai ūkio subjektas vykdo emisiją. Pirminė rinka yra daugiau tokia kategorija. Ji gali būti visur. Pirminėje rinkoje paprastai neapsieinama be tarpininkų – investicinių bankų, brokerių kompanijų.

B. Antrinė rinka

Vėliau vykstantys sandoriai pagal savo pobūdį yra antriniai, nes jais vykdomos perpardavimo operacijos. Vieną sykį pardavusi savo išleistus vertybinius popierius akcinė bendrovė paprastai nedalyvauja tolesnėje jų apyvartoje, išskyrus atvejus, kai ji sąmoningai superka juos turėdama specifinius tikslus (AB “Vingis” ir AB “Utenos trikotažas” cases).

Svarbu pažymėti kad realias investicijas galima finansuoti tik iš pirminėje rinkoje parduotų akcijų. Antrinėje rinkoje vykstančios operacijos nepadidina firmos piniginių lėšų, tačiau egzistuojant tokioms rinkoms akcijos yra patrauklesnės ir atsiranda daugiau galimybių didinti realias investicijas. Antrinės ir pirminės rinkos kainos yra labai artimos.

Antrinės rinkos gali būti organizuotos dviem būdais:

1. Birža, kai vertybinių popierių pirkėjai ir pardavėjai (arba jų finansų makleriai) susitinka nustatytoje vietoje ir joje atlieka visus pirkimo – pardavimo sandorius.

2. Elektroninė sandorių be tarpininkų biržoje vieta, kai finansų makleriai palaiko kontaktus kompiuterinio ryšio pagalba, sužinodami apie vertybinių popierių kainas rinkoje ir sudarydami pirkimo – pardavimo sandorius.

2.3 Finansų rinkų funkcijos

Klausimai:

1. Kokie yra pagrindiniai principai, skiriantys pinigų ir kapitalo rinkas?
2. Kaip vadinama rinka, kurioje parduodama nauja vertybinių popierių emisija, o pajamos už parduotus vertybinius popierius tiesiogiai atitenka emitentui?
3. Kokios yra pagrindinės finansų rinkų funkcijos?

3 FINANSINIO TARPININKAVIMO PROCESAS

Daugelis žmonių nedalyvauja finansų rinkose tiesiogiai, o naudojasi finansinių tarpininkų paslaugomis. Komerciniai bankai yra tie finansiniai tarpininkai, kuriuos mes pažįstame, tačiau dar yra investiciniai fondai, pensijų fondai, kredito unijos, draudimo kompanijos ir kt. Kuomet žmonės padeda indėlius į bankus, bankas naudoja šiuos fondus išduodamas paskolas butams įsigyti, išduodamas paskolas studentams susimokėti už mokslą ir kitiems skolinimosi poreikiams tenkinti.
Žinoma, žmogus, turintis laisvų piniginių lėšų, gali apeiti finansininkus tarpininkus ir pats ieškoti norinčių pasiskolinti. Apsieidamas be finansinių tarpininkų paslaugų, žmogus galėtų pats gauti didesnes pajamas palūkanų ar investicijų grąžos pavidalu. Bet kodėl tuomet tiek daug žmonių naudojasi finansinių tarpininkų paslaugomis?
Finansiniai tarpininkai taupančiajam suteikia du svarbius privalumus:
• Skolinimo procesas per tarpininkus yra mažiau rizikingas nei tiesioginis skolinimas. Pagrindinė rizikos sumažinimo priežastis yra ta, kad finansiniai tarpininkai ją gali diversifikuoti. Pavyzdžiui, yra išduodama daug paskolų, ir net jei bus keletas blogų paskolų, jų nuostoliai bus sudengti su gerų paskolų pajamomis. Tuo tarpu vidutinis gyventojas galėtų išduoti tik keletą paskolų ir bet kokia bloga paskola reikšmingai paveiktų jo gerovę ir esamą pragyvenimo lygį. Kita rizikos sumažinimo priežastis yra ta, kad finansiniai tarpininkai turi gerų specialistų, informacines bazes ir gali tiksliau nustatyti, kurie skolininkai sugebės grąžinti paskolas. Taigi, kredito rizikos įvertinimas yra daug profesionalesnis nei atskiras žmogus individualiai išduotų paskolas.
• Likvidumas. Likvidumas – tai galimybė turtą greitai konvertuoti į pinigus. Namas yra nelikvidus turtas, nes jo pardavimas gali užtrukti ilgą laiką. Jei individualus asmuo paskolino tiesiogiai pinigus kitam asmeniui, tokia paskola taip pat gali būti nelikvidus turtas. Jei skolintojui staiga prisireikia pinigų, jis turi arba įtikinti skolininką greitai grąžinti pinigus, kas greičiausiai būtų neįmanoma, arba surasti kitą asmenį, kuris sutiktų iš jo nupirkti skolą, kas greičiausiai būtų sunku. Nors finansiniai tarpininkai ir naudoja fondus, suteikdami nelikvidžias paskolas, tačiau finansiniai tarpininkai turi ir tam tikrus laisvų lėšų fondus, kas suteikia likvidumą individualiems indėlininkams. Tik tuo atveju, jei vienu metu didelis indėlininkų kiekis norės atsiimti pinigus, finansinis tarpininkas nesugebės suteikti pageidaujamo likvidumo.

Taigi finansiniai tarpininkai daugeliui fondų vartotojų ir tiekėjų padeda netiesiogiai dalyvauti finansų rinkose. Toliau mes ir panagrinėsime, kokios yra finansinio tarpininkavimo rūšys ir apžvelgsime pagrindinius finansinius tarpininkus.

3.1 Finansinio tarpininkavimo rūšys

Finansinės institucijos tarpininkaudamos teikia sekančias paslaugas:
1. Finansinio turto transformavimas į finansinius įsipareigojimus – pagrindinė funkcija;
2. Operacijos finansiniu turtu klientų pavedimu;
3. Operacijos finansiniu turtu savo sąskaita;
4. Asistavimas klientams kuriant finansinį turtą ir vėliau parduodant jį kitiems finansų rinkos dalyviams;
5. Konsultacijų teikimas kitiems rinkos dalyviams;
6. Rinkos dalyvių investicijų portfelio valdymas.
Finansinės institucijos teikdamos finansinio turto transformavimo paslaugas, atlieka sekančias keturias pagrindines ekonomines funkcijas:
• Tarpininkavimas laiko atžvilgiu – didžioji dalis indėlių yra trumpalaikiai, o paskolos reikalaujamos kuo ilgesnio termino. Jei nebūtų finansinių tarpininkų, norintys pasiskolinti turėtų arba skolintis trumpesniam terminui, arba susirasti tiesioginį investuotoją, kurį domintų įmonės investicinis projektas. Toks tarpininkavimas finansinėms rinkoms turi sekantį poveikį: a) investuotojai turi didesnį investicinių terminų pasirinkimą pagal terminus, skolininkai taip pat turi didesnį skolinių įsipareigojimų pasirinkimą pagal terminus; b) mažėja ilgalaikio skolinimosi kaštai.
• Rizikos sumažinimas diversifikacijos pagalba – rizika yra sumažinama efektyviai ir minimaliomis sąnaudomis.
• Informacijos apdorojimo ir sandorių sudarymo kaštų sumažinimas – investuotojai, įsigijantys finansinį turtą, turėtų mokėti įvertinti investicijas. Norintys išduoti paskolas turės mokėti sudaryti sutartį. Visą tai užima tam tikrą laiką ir investuotojas/ fondų tiekėjas norės, kad jam už tai būtų kompensuota, o kompensacija būtų didesnės palūkanos arba investicijų grąža. Be šitų kaštų taip pat yra ir informacijos įsigijimo kaštai. Visi kaštai galėtų būti sugrupuoti sekančiai: a) informacijos apdorojimo kaštai; b) sandorio sudarymo kaštai (pvz., paskolos sutarties sudarymas).
• Mokėjimo mechanizmas – atsiskaitymas nenaudojant grynųjų pinigų, kurį užtikrina finansiniai tarpininkai.
Dėl įsipareigojimo sumos ir momento neapibrėžtumo finansinės institucijos privalo turėti pakankama pinigų kiekį savo įsipareigojimams įvykdyti.

Finansinių rinkų reguliavimas:

Finansinės rinkos daugelyje ekonomikų vaidina esminį vaidmenį ir vyriausybės visame pasaulyje reguliuoja tam tikrus rinkų aspektus. Panaudodami savo įsipareigojimus, vyriausybės įtakojo finansinių rinkų ir institucijų vystymąsi ir evoliuciją. Vyriausybės įsikišimas dažniausiai pateisinamas tuo, kad teigiama, jog be įsikišimo kai kurios rinkos gali veikti ne efektyviai ir ne pačiais mažiausiais kaštais, taip pat bus teikiamos ne visos pageidaujamos paslaugos. Iš tikrųjų, vyriausybės kišasi į rinkas, norėdamos įgyvendinti savo fiskalines ir monetarines politikas. Finansinių rinkų reguliavimas gali būti atliekamas sekančiomis formomis:
• Informacijos pateikimo reguliavimas – VP popierių emitentai privalo pateikti viešumai didelį kiekį finansinės informacijos.
• Finansinės veiklos reguliavimas – taisyklės, liečiančios VP prekiautojus ir prekybą finansinėse rinkose.
• Finansinių institucijų veiklos reguliavimas – kapitalo pakankamumo reikalavimai, maksimali paskola vienam skolininkui ir pan.
• Nerezidentų dalyvavimo reguliavimas – užsienio kompanijų įtakos ribojimas vietinėms rinkoms.

3.2 Pagrindiniai finansų rinkų subjektai

Finansinės institucijos gali būti klasifikuojamos įvairiai: pagal lėšų sukaupimo būdą, pagal lėšų panaudojimo ypatybes ar pagal atliekamas tarpininkavimo funkcijas.

Pagal lėšų sukaupimo būdą finansinės institucijos skirstomos į depozitines ir nedepozitines.

Prie depozitinių finansinių institucijų priskiriama:

• Komerciniai bankai
• Taupomieji bankai
• Taupymo ir paskolų asociacijos
• Kredito unijos

Prie nedepozitinių finansinių institucijų priskiriama:

• Draudimo firmos
• Pensijų fondai
• Investiciniai fondai
• Rizikos kapitalo fondai

Nedepozitinės finansų institucijos dar gali būti skirstomos į kontraktines (draudimo kompanijos, pensijų fondai) ir investicines (investiciniai fondai).

Pagal atliekamų tarpininkavimo funkcijų ypatybes visas finansines institucijas galima suskirstyti į finansinius tarpininkus ir investicinius bankus.

Depozitinės institucijos ir jų veikla finansų rinkose

Komerciniai bankai yra tokie finansiniai tarpininkai, kurie sukaupia lėšas iš terminuotų, neterminuotų, čekinių (iki pareikalavimo) indėlių ir kurie sukauptas lėšas naudoja komercinėms, vartotojiškoms ir hipotekinėms paskoloms teikti. Hipotekinė paskola – tai paskola su užstatu nekilnojamuoju turtu arba žeme.

LR komercinių bankų įstatymo apibrėžimas: “Bankas – tai akcinio kapitalo pagrindu veikianti įmonė, kuri verčiasi indėlių bei kitų grąžintinų lėšų priėmimu ir paskolų teikimu bei prisiima su tuo susijusią riziką ir atsakomybę, taip pat užsiima kita šio įstatymo nustatyta veikla,.”

Komerciniams bankams gali būti priskiriamos sekančios funkcijos:
• Paskolų teikimas;
• Atstovavimas ūkio subjektams;
• Mokėjimo funkcija (pervedimai,.);
• Informacijos kūrimas ir rinkimas;
• Brokeriavimas;
• Taupymo funkcija;
• Institucija, kurios pagalba reguliuojama finansų sistema.

Taupomieji bankai – tokios finansinės institucijos, kurios sukaupia lėšas iš terminuotų ir neterminuotų indėlių, priklausančių pirmiausia individualiems asmenims ir teikia pirmiausiai vartotojiškas ir hipotekines paskolas bei perka Vyriausybės vertybinius popierius.

Taupymo ir paskolų asociacijos paprastai surenka lėšas iš smulkių taupytojų terminuotų ir neterminuotų taupomųjų indėlių pavidalu ir po to jas skolina vartotojams neilgam laikotarpiui arba teikia tikslines hipotekines paskolas. Didelė dalis šių asociacijų lėšų investuojama į gyvenamųjų namų statybas. Lietuvoje taupymo ir paskolų asociacijų pa kol kas dar nėra.

Kredito unijos yra paprasčiausios finansinio tarpininkavimo institucijos, kurios pritraukia susivienijusių pagal tam tikrus principus asmenų santaupas ir teikia paskolas bei finansinę paramą tik tos unijos nariams.

Šiuo metu tokios unijos (draugijos) paplitę daugelyje šalių. Kredito unijos didžiausią vaidmenį vaidina ten, kur bankai mažai kreipia dėmesio, t.y. smulkaus verslo ūkio subjektams, neturtingiems vartotojams. Kredito unijos steigiasi iš gyventojų grupių pagal vieną kurį jų bendrų interesų principą: profesinį, tautybės, religinį, vietovės ir pan. Unijų kapitalas formuojamas dažniausiai įmokant pajų, o gautos lėšos naudojamos trumpalaikėms paskoloms (dažniausiai vartojimo tikslams). Šios institucijos kartais dar perka Vyriausybės vertybinius popierius.

2002m. sausio 1d. Lietuvoje veikė 41 kredito unija, vienijusi 10758 narius. 2001m. buvo įregistruotos 3 naujos kredito unijos.

Nedepozitinės institucijos ir jų veikla finansų rinkose

Draudimo firmos

Jos sukaupia lėšas parduodamos draudimo polisus (sutartis). Kadangi draudimo kompanijos akumuliuoja dideles lėšas ilgam laikui, tai leidžia joms investuoti laisvas lėšas į fiksuotų pajamų vertybinius popierius (pvz. obligacijas) arba į įmonių akcijas. Dažnai draudimo firmos didelę lėšų sumą investuoja į vyriausybės vertybinius popierius.

LR Draudimo įstatymas apibrėžia draudimo veiklą, kaip finansinę ūkinę veiklą, kuria siekiama apsaugoti fizinių ir juridinių asmenų turtinius interesus, įvykus įstatymo ar draudimo sutartyje nustatytiems įvykiams (draudiminiams įvykiams).

Kalbant apie draudimo veiklą svarbu skirti terminus “draudėjas” ir “draudikas”.

Draudėjas – asmuo, sudaręs su draudimo įmone draudimo sutartį ir privalantis mokėti draudimo įmokas (premijas) bei turintis teisę gauti atsitikus draudiminiam įvykiui draudimo išmoką.

Draudikas (arba draudimo įmonė) – įmonė, įstatymo nustatyta tvarka gavusi draudimo veiklos licenciją, vykdanti draudimo, taip pat su draudimu susijusią veiklą ir įsipareigojanti draudėjui draudimo sutartyje numatytų draudiminių įvykių atvejais mokėti draudimo išmokas.

Draudimas gali būti privalomasis arba savanoriškasis.

Skiriamos 2 draudimo šakos: gyvybės ir negyvybės draudimas.

Gyvybės draudimo šakai priskiriamos šios grupės: 1) sutuoktuvinis ir gimimų draudimas; 2) gyvybės draudimas, kai investavimo rizika tenka draudėjui; 3) kitas gyvybės draudimas.

Ne gyvybės draudimo šakai priskiriamos šios grupės: 1) draudimas nuo nelaimingų atsitikimų; 2) draudimas ligos atvejui; 3) sausumos transporto priemonių, išskyrus geležinkelio transporto priemones, draudimas; 4) geležinkelio transporto priemonių draudimas; 5) skraidymo aparatų draudimas; 6) laivų (jūrų, ežerų, upių ir kanalų) draudimas; 7) vežamų krovinių draudimas; 8) turto draudimas nuo gaisro ar gamtinių jėgų; 9) turto draudimas nuo kitų žalų; 10) sausumos transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas; 11) skraidymo aparatų civilinės atsakomybės draudimas; 12) laivų (jūrų, ežerų, upių ir kanalų) civilinės atsakomybės draudimas; 13) bendrosios civilinės atsakomybės draudimas; 14) kredito draudimas; 15) laidavimo draudimas; 16) finansinių nuostolių draudimas; 17) teismo išlaidų draudimas; 18) pagalbos draudimas.

Lietuvoje draudimo įmonių įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis kaip: 1) gyvybės draudimą vykdančiose įmonėse – 4 mln. Lt; 2) ne gyvybės draudimą, išskyrus kredito draudimą, vykdančiose įmonėse – 2 mln. Lt; 3) kredito draudimą vykdančiose įmonėse – 7 mln. Lt.

Draudimo kompanijos pritraukia dideles lėšas, nes dauguma firmų ir gyventojų draudžiasi. Draudimo kompanijos privalo patikėtus joms fondus panaudoti saugiai, efektyviai, kad galėtų laiku ir pilnai įvykdyti draudimo išmokėjimo sąlygas. Draudimo firmos savo veikloje kruopščiai analizuoja ir vertina nuostolių dengimo tikimybę.

Pensijų fondai

Pensijų fondai gali būti privatūs ir valstybiniai. Šie fondai aprūpina gyventojus pajamomis išėjus į pensiją, tam tikslui kaupdami lėšas darbdavių ir pačių darbuotojų įnašų pagalba. Privatūs pensijų fondai valdomi privačių institucijų (bankų, draudimo kompanijų ir kt.). Valstybiniai pensijų fondai valdomi šalies vyriausybės.

Dabartiniu metu Lietuvoje yra vykdoma pensijų sistemos reforma.
Pensijų sistemos reforma – tai palaipsnis perėjimas nuo dabartinės perskirstomosios pensijų sistemos prie sistemos, grindžiamos kaupimu.
Šiuo metu į SODROS fondus suplaukia visi socialinio draudimo mokesčiai (įmokos), kurie yra iš karto perskirstomis pensijoms ir kitoms socialinėms išmokoms. Tai reiškia, kad dabartiniai dirbantieji išlaiko dabartinius pensininkus ir kitus socialinių išmokų gavėjus. Atsiradus kaupiamiesiems fondams kiekvienas žmogus galės dalį pensijos pats sau kaupti asmeninėje sąskaitoje, esančioje jo pasirinktame pensiniame fonde ar gyvybės draudimo bendrovėje.
Vienas pagrindinių reformos bruožų yra tas, jog kiekvienas žmogus, draudžiamas privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu savanoriškai galės dalį pensijos pats sau kaupti asmeninėje sąskaitoje, esančioje jo pasirinktame pensiniame fonde ar gyvybės draudimo bendrovėje.
Pensijų sistemos reforma bus vykdoma nekeičiant esamų įmokų pobūdžio ir dydžio. Iš dabar mokamų socialinio draudimo įmokų – 34 proc. nuo darbo užmokesčio, 25 proc. nuo darbo užmokesčio yra skiriami pensijų sistemai. Įvedus kaupimo sistemą , jai būtų skiriami 5,5 proc. (2004 m. -2,5 proc., 2005m. – 3,5 proc., 2006 m. – 4,5 proc. ir nuo 2007 m. 5,5 proc.) o dabar esančiai einamųjų įmokų-išmokų sistemai 19,5 proc. Darbdaviai kaip ir iki šiol pervedinės tas pačias įmokas SODRAI, o SODRA perves reikiamas lėšas į asmenines sąskaitas pensijų kaupimo bendrovėse. Asmenys dalyvaujantys pensijų kaupime, gaus pensijas iš dviejų šaltinių – iš SODROS ir pensijų kaupimo bendrovių.

LR Pensijų fondų įstatyme pensijų fondo veikla apibrėžiama kaip finansinė-ūkinė veikla, kuria siekiama sukaupti senatvei papildomas gyventojų pajamas, pensijų sutarčių pagrindu renkant pinigines lėšas, investuojant ar reinvestuojant šias lėšas į diversifikuotą investicijų portfelį bei įstatyme ir pensijų programoje nustatytomis sąlygomis jos dalyviams mokant pensijų išmokas.

Lietuvoje pensijos išmokos pensijų programos dalyvio pasirinkimu gali būti mokamos šiais būdais: 1) vienkartine išmoka; 2) reguliariai dalimis; 3) nuperkant pensijų anuitetą draudimo bendrovėje, vykdančioje gyvybės draudimą.

Sukauptas pensijų fondų lėšas klientai bet kada paimti negali, todėl tos lėšos dažniausiai naudojamos ilgalaikėms investicijoms. Didžiausia šių fondų lėšų dalis investuojama į firmų akcijas, obligacijas, taip pat į Vyriausybės obligacijas, į nekilnojamąjį turtą. Žmogus pats galės pasirinkti, kokia investavimo kryptis jam yra pati parankiausia.

Dabar tinė Sodros pensinio draudimo sistema turi nemažai trukūmų, kurie yra nurodyti žemiau esančioje lentelėje.

2 lentelė. Lietuvos valstybinio (sodra) pensinio draudimo privalumai ir trūkumai

Privalumai Trūkumai
• Pensinio aprūpinimo garantijos: socialinio draudimo pensijos ir pašalpos mažina skurdą senatvėje. • Privačių interesų stoka: įmokos mokamos į bendrą fondą, kur tampa bendra, į išmokas teisę turinčių asmenų nuosavybe; dauguma dirbančiųjų stengiasi pajamas gauti ir vartoti dabar, o ne atiduoti jas į bendrą fondą ateičiai.
• Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto savarankiškumas: “Sodros” biudžetas yra atskirtas nuo nacionalinio biudžeto. Tai leidžia palyginti pajamas ir išlaidas, analizuoti jų pokyčius bei tendencijas. Jam mažiau įtakos turi politinės permainos. • Didelė sistemos priklausomybė nuo demografinių pokyčių: kadangi vidutinis laukiamas gyventojų amžius ilgėja, tai didėja ir pensininkų skaičius, palyginus su dirbančiųjų skaičiumi. Kadangi sistema yra labai priklausoma nuo demografinių pokyčių, tai didėja ir sistemos nestabilumas.
• Kartų solidarumo principas: pensijos išmokamos iš surinktų įmokų, kurias moka dabartiniai dirbantieji. To pasėkoje nėra būtina iš anksto sukaupti tam tikrą didelį kiekį lėšų. • Nepaveldimumas: nesvarbu kiek laiko asmuo mokės pensinio draudimo įmokas, jei jis nesulauks senatvės, jo senatvės pensija prapuls, jos niekas nepaveldės.
• Stabilumas: dėl einamų įmokų-išmokų finansavimo principo šiandieninė pensija priklauso ne vien tik nuo praeityje mokėtų įmokų dydžio, bet ir šiandieninių dirbančiųjų pajamų. Tai reiškia, kad socialinio draudimo fondas nesusiduria su investicijų rizika, o pensija didėja, kai auga vidutinės mėnesinės valstybės nustatomos draudžiamosios pajamos. • Valstybinio socialinio draudimo monopolija: monopolija visuomenės atžvilgiu yra neefektyvi, “Sodra” neturi jokių konkurentų, taip pat ji yra privaloma.
• Per maža kompensacija: tarp senatvės pensijos ir buvusio atlyginimo paprastai yra didelis skirtumas, taigi pensija negali pilnai kompensuoti prarasto atlyginimo ir išsaugoti buvusius gyvenimo standartus.

• Nepakankamas sistemos aprėpimas: dėl netipinių darbo formų plitimo, vengimo mokėti socialines įmokas, nepakankamo stažo ar kitokių priežasčių vis daugiau žmonių ateityje neteks teisės į pensiją. Kaip teigiama PHARE lėšomis atliktame Lietuvos tyrime, 2025 m. valstybinio socialinio draudimo pensijas gaus tik pusė senų žmonių.

Dėl besikeičiančios Lietuvos demografinės situacijos didėja Socialinio draudimo fondo biudžeto deficitas. Vidutinė gyvenimo trukmė ilgėja, visuomenė sensta, o kūdikių gimstamumas tik mažėja. Tai rodo apdraustųjų ir pensininkų santykis, kuris 1991 m. buvo 2,1,o 2001 m. 1,19.

Žemiau esančiame grafike yra pateikiamas Sodroje apdraustų dirbančiųjų skaičiaus vienai mokamai pensijai kitimas:

Taigi, dėl Sodros pensijinės sistemos netobulumo ir blogėjančios demografinės situacijos ir buvo nuspręsta pradėti pensijų sistemos reformą ir Lietuvoje. Numatoma, kad po pensijų sistemos reformos, jos struktūra sudarys 3 pakopos, kurios bus finansuojamos ir valdomos skirtingai.
I einamojo finansavimo pensijų pakopa. Ja būtų užtikrinama minimali apsauga nuo skurdo senatvėje arba negalios atveju. Ji būtų finansuojama taip, kaip ir dabar – einamųjų įmokų principu.
II pakopa – kaupimas privačiuose pensijų fonduose ir draudimo įmonėse.
III pakopa – savanoriškas kaupimas senatvei pensijų fonduose ar draudimo įmonėse.
Tiems asmenims, kurie nuspręs nedalyvauti pensijų kaupime (pensijų reforma yra savanoriška), pensijos bus apskaičiuojamos kaip ir iki šiol. Tiems, kurie pasirinks dalyvavimą pensijų fonduose, pensija bus apskaičiuojama skirtingai už skirtingus laikotarpius: už laikotarpį iki dalyvavimo pensijų fonde SODROS pensija bus apskaičiuojama visa, o nuo dalyvavimo pensijų fonde momento bus apskaičiuojama proporcingai mažesnėms įmokoms bei asmuo papildomai gaus išmokas iš pensijų fondo.

Pastaba: Paskaitų metu bus pateikta daug detalesnė ir išsamesnė informacija apie kaupimą pensijų fonduose bei supažindinama su pagrindiniais kriterijais, pasirenkant pensijų fondus.

Investiciniai fondai

Investiciniai fondai, tai investicinės bendrovės, išleidžiančios išperkamąsias akcijas (ar surenkančios pajus) ir taip sukauptas daugelio investuotojų pinigines lėšas investuojančios į organizuotose vertybinių popierių rinkose kotiruojamus vertybinius popierius. Iš šių vertybinių popierių investiciniai fondai sudaro valdomus diversifikuotus investicijų portfelius.

Investiciniai fondai sudaro galimybę jų akcininkams turėti labiau diversifikuotus individualius investicijų portfelius.

Investiciniai fondai gali būti atviri ir uždari.

Atviruose investiciniuose fonduose investuotojai gali gana greitai, priklausomai nuo konkretaus fondo, tapti jo veiklos dalininkais arba palikti fondą (fondas išperka savo akcijas), jei jiems nepatinka fondo veikla. Kolektyvinis lėšų investavimo principas suteikia jiems tokią galimybę, nes investuojama į kapitalo rinkoje parduodamus likvidžius finansinius instrumentus. Investuotojais tokiuose fonduose gali būti bet kokie fiziniai ir juridiniai asmenys, norintys investuoti savo lėšas. Investuotojų skaičius atviruose investiciniuose fonduose neribotas. Esant atviram tipui akcijos gali būti parduotos tik šio fondo viduje.

Uždaruose investiciniuose fonduose piniginės lėšos taip pat sukaupiamos išleidžiant akcijas ar obligacijas, tačiau tai daroma tik vieną kartą pagal iš anksto nustatytą bendrą emisijos apimtį. Uždarasis fondas neįsipareigoja supirkti iš akcininkų išleistas akcijas. Šių fondų akcijomis prekiaujama vertybinių popierių biržose. Uždaro tipo investiciniai fondai pagal kapitalo suformavimą panašūs į paprastas akcines bendroves.

Pagal Lietuvoje galiojantį investicinių bendrovių įstatymą investicinės bendrovės gali būti šių rūšių:
1) investicinės kintamojo kapitalo bendrovės (atvirieji investiciniai fondai);
2) uždarieji investiciniai fondai;
3) kontroliuojančiosios investicinės bendrovės.

Rizikos kapitalo fondai (venture capital)

Tai tokie fondai, kurie dažniausiai investuoja į smulkių ir rizikingų įmonių akcijas, kurioms plėtrai reikalingos lėšos, tačiau tas lėšas pritraukti atviroje rinkoje jos yra per smulkios, o kreditų gavimas taip pat komplikuotas. Taip pat investuojama į naujai besikuriančių įmonių akcijas, tokiu būdu užtikrinant tam tikrą pradinį kapitalą. Rizikos kapitalo fondų tikslas yra pakelti įmonės vertę ir po to akcijas parduoti kitiems investuotojams, firmos savininkams arba teikti viešąjį pasiūlymą (IPO – initial public offering) atviroje rinkoje.

Bendra finansinio sektoriaus situacija Lietuvoje:

Klausimai:

1. Išvardinkite priežastis, kodėl yra naudojamasi finansinių tarpininkų paslaugomis?
2. Kokiais būdais yra atliekamas finansinių rinkų reguliavimas?
3. Kaip Jūs suprantate, kas tai yra kredito unijos ir kokia jų nauda?
4. Pateikite keletą Lietuvos pensinio draudimo privalumų ir trūkumų?
5. Pagal kokius požymius finansiniai tarpininkai gali būti priskiriami prie nedepozitinių institucijų? Pateikite pavyzdžių.

4 INFORMACIJOS SVARBA IR FINANSŲ RINKŲ EFEKTYVUMO PROBLEMA

Rinkų efektyvumas yra vertinamas informacijos patekimo į rinką aspektu. Efektyvi rinka yra tuomet, kai pastoviai kiekvienas iš rinkos dalyvių negali gauti viršpelnio.
Efektyvi rinka yra tokia rinka, kurioje VP kainos pilnai atspindi esamą informaciją.
Efektyvios rinkos hipotezė turi šiuos aspektus:
• kadangi informacija nedelsiant atsispindi kainose, investuotojas gali tikėtis gauti tik normalią investicijų grąžą. Informacija jau atsispindi kainose investuotojui dar prieš suspėjus sureaguoti;
• firmos gali tikėtis gauti tik tikrąją kainą už parduotus VP, investuotojų neįmanoma “apgauti”.
Sakome, kad rinka yra efektyvi, kai VP kainos atspindi visą informaciją. Efektyvios ir neefektyvios rinkos palyginimas grafiškai gali būti pateikiamas sekančiai:

4 pav. Efektyvios ir neefektyvios rinkos reakcija

-20 -10 0 +10 +20

Kalbėdami apie efektyvias rinkas darėme prielaidą, kad rinka nedelsiant sureaguoja į visą turimą ir prieinamą informaciją. Iš tikrųjų, vieno pobūdžio informacija gali įtakoti akcijų kainas labiau ir greičiau nei kita. Pagal skirtingą poveikį informacija yra skirstoma į tris rūšys: informacija apie istorines kainas, viešai prieinama informacija ir visa informacija. Pagal rinkų sąsaja su šia informacija, yra išskiriamos trys finansų rinkų efektyvumo formos:

A. Silpnas efektyvumas:
Jei rinkoje atsispindi akcijų kainų praeities tendencijos, sakoma, kad rinkai yra būdinga silpno efektyvumo forma. Jei rinka bus silpnai efektyvi, tai būsimos kainos negali būti prognozuojamos pagal kainas buvusias praeityje ir dėl to negalima numatyti grąžos iš VP.

B. Vidutinis efektyvumas:
Nelaukti informacijos šokai iš karto atsispindi rinkos kainose. Rinka greitai reaguoja į informacijos pokyčius (pvz., finansinių ataskaitų paskelbimas ir pan.).

C. Stiprus efektyvumas:
Visa informacija (net ir konfidenciali, arba vidinė) atsispindi akcijų kainose ir dėl to niekas negali gauti viršpelnio.

Atliktų tyrimų išvados:
1. Rinkos nereaguoja į paprastus pasikeitimus firmos finansinėje būklėje, kada keičiasi tik pelnas, o ne pinigų srautai.
2. Dabartinės rinkos kainos atspindi prognozuojamus firmų pinigų srautų pokyčius.
3. Rinkos reaguoja į visą naują informaciją ir ši nauja informacija keičia investuotojų lūkesčius firmų pinigų srautų ir jų rizikingumo atžvilgiu.
4. Rinkos neleidžia pastoviai uždirbti viršpelnio toms firmoms, kurios veikia analogiškai individualiam investuotojui.

Pagrindinės finansų rinkų anomalijos (nukrypimai):
1. Sausio mėn. efektas – kainų pakilimas;
2. Atskirų savaitės dienų efektas – pirmadienį smukimas;
3. Išeiginių dienų efektas – nenormalus akcijų kainų pakilimas prieš jas;
4. Dienos eigos efektas – grąža iš prekybos akcijomis gaunama dienos pradžioje ir pabaigoje.

4.1 Informacijos apie emitentus atskleidimas Lietuvoje

Du dažniausiai sutinkami informacijos atskleidimo būdai Lietuvoje yra ataskaita-prospektas bei pranešimai apie esminius įvykius.
Šios sąvokos LR Vertybinių popierių įstatyme apibrėžiamos sekančiai:
• Prospektas – investuotojams ir visuomenei skirtas dokumentas, kuriame yra pagrindinė informacija apie emitentą ir siūlomus jo vertybinius popierius.
• Esminis įvykis – su emitento veikla susijęs ir jam žinomas ar privalomas žinoti įvykis, galintis turėti didelės įtakos jo išleistų vertybinių popierių rinkos kainai.

Prospektas-ataskaita:
Informacija apie atskaitingų emitentų veiklą ir jų vertybinius popierius pateikiama metų prospektuose-ataskaitose ir periodinėse pusmečio ir ketvirčio ataskaitose. Ataskaitų pateikimo periodiškumas priklauso nuo to, kuriame VP prekybos sąraše yra bendrovių akcijos – oficialiajame, einamajame ar nelistinguojamame.

3 lentelė. Ataskaitų pateikimo periodiškumas

VP prekybos sąrašas Informacijos teikimo periodiškumas Informacijos pateikimo terminai

Nelistinguojamas Metų prospektas-ataskaita

Ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo ataskaitinio visuotinio akcininkų susirinkimo

Einamasis Metų prospektas-ataskaita, pusmečio ataskaita Ne vėliau kaip per 2 mėnesius pasibaigus einamųjų emitento finansinių metų pirmam pusmečiui
Oficialusis Metų prospektas-ataskaita, pusmečio ataskaita, ketvirčio ataskaita Ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo atitinkamo emitento finansinių metų ketvirčio (pirmo, trečio) pabaigos

Iš LR Vertybinių popierių rinkos įstatymo:

7 straipsnis. Periodinis informacijos skelbimas
1. Atskaitingas emitentas Vertybinių popierių komisijos nustatyta tvarka ir laiku turi parengti ir Vertybinių popierių komisijai, vertybinių popierių biržai, kurios prekybos sąrašuose yra jo vertybinių popierių, bei visuomenei pateikti šias periodines ataskaitas:
1) metų prospektus-ataskaitas;
2) kitas periodines ataskaitas.
2. Metų prospekto-ataskaitos ir kitų periodinių ataskaitų išsamų turinį nustato Vertybinių popierių komisija. Vertybinių popierių komisija turi teisę atleisti asmenį nuo pareigos paskelbti tam tikrą informaciją, jeigu jos paskelbimas padarytų atskaitingam emitentui didelę žalą, o nepaskelbimas nesuklaidintų investuotojų. Metinė finansinė atskaitomybė turi būti pateikta kartu su nepriklausomo auditoriaus išvada.
3. Kitos periodinės ataskaitos gali būti ketvirčio ir pusmečio. Šių periodinių ataskaitų parengimo periodiškumą nustato Vertybinių popierių komisija, atsižvelgdama į atskaitingo emitento ir jo išleistų vertybinių popierių apyvartos dydį ir į tai, ar vertybiniai popieriai yra įtraukti į vertybinių popierių biržos prekybos sąrašus.
4. Atskaitingas emitentas neatlygintinai privalo sudaryti sąlygas susipažinti kiekvienam jo išleistų vertybinių popierių savininkui su šiame straipsnyje numatytomis periodinėmis ataskaitomis, o pastarojo reikalavimu padaryti jam šių ataskaitų kopijas. Už ataskaitų kopijas gali būti imamas atskaitingo emitento įstatuose nustatytas mokestis, neviršijantis dokumentų pateikimo sąnaudų.
Bendrovių VP į prekybos sąrašus skirstomi pagal tokius kriterijus:

Toliau kiek plačiau apžvelgsime metų prospekto-ataskaitos turinį, kadangi ši ataskaita yra pateikiama dažniausiai ir privaloma daugeliui emitentų.

4 lentelė. Metų prospekto-ataskaitos turinys

1. Bendrosios nuostatos • ataskaitinis laikotarpis, už kurį parengtas prospektas;
• pagrindiniai duomenys apie emitentą;
• emitento pagrindinės veiklos pobūdis;
• informacija apie tai, kur ir kada galima susipažinti su ataskaita bei dokumentais, kuriais remiantis ji buvo parengta, ir visuomenės informavimo priemonės pavadinimas;
• asmenys, atsakingi už ataskaitoje pateiktą informaciją;
• už ataskaitos parengimą atsakingų emitento valdymo organų narių, darbuotojų ir administracijos vadovo bei emitento konsultantų patvirtinimas.
2. Informacija apie emitento įstatinį kapitalą ir išleistus vertybinius popierius • emitento įstatinis kapitalas;
• akcininkai;
• akcijų, išleistų į viešąją VP apyvartą, pagrindinės charakteristikos;
• duomenys apie neviešai išplatintas akcijas;
• informacija apie akcijų pagrindu išleistus depozitoriumo pakvitavimus;
• skolos VP, išleistų į viešąją VP apyvartą, pagrindinės charakteristikos;
• duomenys apie neviešai išplatintus skolos VP;
• kita.
3. Duomenys apie emitento išleistų VP antrinę apyvartą • VP, įtraukti į biržų prekybos sąrašus;
• prekyba emitento VP biržose ir kitose organizuotose rinkose;
• VP kapitalizacija;
• prekyba emitento VP už biržos ribų;
• duomenys apie emitento savų akcijų supirkimą;
• oficialaus pasiūlymo paskelbimas;
• emitento mokėjimo agentai;
• sutartys su VP viešosios apyvartos tarpininkais.
4. Duomenys apie emitento veiklą • emitento veiklos teisiniai pagrindai;
• priklausymas asocijuotoms struktūroms;
• trumpa emitento istorija;
• gamybos (paslaugų) charakteristika;
• realizavimo rinkos;
• tiekimas;
• nekilnojamas turtas ir kitos pagrindinės priemonės;
• rizikos veiksniai, susiję su emitento veikla;
• gamybos nutraukimas ar sumažinimas, darantis ar padaręs esminę įtaką emitento veiklos rezultatams per 2 pastaruosius finansinius metus;
• teismo ir trečiųjų teismo (arbitražo) procesai;
• darbuotojai;
• investicijų politika;
• konkurentai;
• išmokėti dividendai.
5. Finansinė padėtis • finansinės ataskaitos;
• finansinių ataskaitų komentarai;
• emitento valdybos ir kito jos funkcijas atliekančio valdymo organo parengta ataskaita;
• informaciją apie auditą.
6. Informacija apie emitento valdymo organus • valdymo organų nariai;
• informacija apie išmokas bei paskolas valdymo organų nariams;
• sandoriai su suinteresuotais asmenimis.
7. Naujausi ir esminiai įvykiai emitento veikloje, jos perspektyvos • naujausi įvykiai emitento veikloje;
• esminiai įvykiai emitento veikloje;
• veiklos strategija ir numatomi jos pokyčiai per artimiausius finansiniu metus.

Esminiai įvykiai:

1. Atskaitingas emitentas Vertybinių popierių komisijos nustatyta tvarka nedelsdamas turi pateikti Vertybinių popierių komisijai, vertybinių popierių biržai, kurios prekybos sąrašuose yra jo vertybinių popierių, ir bent dviem Lietuvos informacijos agentūroms ar dienraščiams informacinį pranešimą apie kiekvieną esminį įvykį, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje numatytą atvejį. Informaciniame pranešime turi būti atskleistas įvykio pobūdis ir trumpas turinys.
2. Naujienų agentūra ar dienraštis, kuriems bus pateikiama informacija apie esminius įvykius, turi būti nurodyti metų prospekte-ataskaitoje. Vertybinių popierių komisija, atsižvelgdama į emitento ir jo išleistų vertybinių popierių apyvartos dydį, turi teisę nustatyti, kad apie esminį įvykį turi būti pranešta ne iš karto, o per 5 darbo dienas.
3. Jeigu dėl šio straipsnio 1 dalyje numatyto informacijos paskelbimo atskaitingas emitentas gali patirti finansinės ar konkurencinės žalos, jis gali neskelbti šio informacinio pranešimo ir pateikti jį tik Vertybinių popierių komisijai su žyma „konfidenciali informacija“. Kartu jis privalo raštu paaiškinti, kodėl negalima atskleisti informacijos, ir nurodyti datą, iki kurios ji turi likti konfidenciali. Informacijos konfidencialumo pabaigos dieną ji turi būti atskleista šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Vertybinių popierių komisija turi teisę įpareigoti emitentą pranešti apie esminį įvykį ir anksčiau nei emitento numatyta atskleidimo diena, jei:

1) nebėra šioje dalyje numatyto pagrindo neskelbti informacijos arba
2) informacija tapo žinoma asmenims, kuriems ji neturėjo būti perduota.
4. Vertybinių popierių birža turi teisę nustatyti papildomus informacijos apie esminius įvykius pateikimo reikalavimus emitentams, kurių vertybiniai popieriai įtraukti į jos prekybos sąrašus.

4.2 Apribojimai galimybei pasinaudoti informacija

9 straipsnis. Draudimas naudotis viešai neatskleista informacija prekiaujant vertybiniais popieriais
1. Asmenys, kurie viešai neatskleistą informaciją žino dėl savo tarnybinės padėties, profesijos, pareigų ar dėl to, kad jie yra akcininkai, neturi teisės sudaryti sandorių dėl vertybinių popierių, su kuriais informacija susijusi, kol ji bus viešai atskleista. Šis draudimas taikomas juridiniams asmenims, jeigu viešai neatskleistą informaciją žino nors vienas sprendimą sudaryti sandorį juridinio asmens vardu priimantis asmuo.
2. Asmenims, žinantiems viešai neatskleistą informaciją, iki viešo jos atskleidimo taip pat draudžiama:
1) tiesiogiai ar netiesiogiai perduoti viešai neatskleistą informaciją kitam asmeniui, išskyrus atvejus, kada informacija atskleidžiama įprastai vykdant tarnybinę, profesinę veiklą arba pareigas;
2) remiantis viešai neatskleista informacija rekomenduoti ar pasiūlyti kitam asmeniui sudaryti sandorį dėl vertybinių popierių.
3. Draudimai, nustatyti šiame straipsnyje, taip pat taikomi kiekvienam asmeniui, kurio viešai neatskleistos informacijos tiesioginiais ar netiesioginiais šaltiniais galėjo būti tik šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys arba kuris tokią informaciją išgauna įstatymų draudžiamu būdu.
4. Emitento vadovai Vertybinių popierių komisijos nustatyta tvarka ir terminais turi pranešti apie sandorius, kuriuos jie sudarė dėl jų vadovaujamo emitento vertybinių popierių. Šiuose pranešimuose turi būti nurodoma sandorių rūšis, skaičius, datos, perleistų ar įsigytų vertybinių popierių rūšis ir skaičius, sandorių suma, atsiskaitymo forma ir kiti Vertybinių popierių komisijos reikalaujami duomenys. Šioje dalyje nurodyta informacija, pateikta Vertybinių popierių komisijai, yra konfidenciali.
5. Emitentai Vertybinių popierių komisijos nustatyta tvarka turi jai pranešti duomenis (įskaitant asmens kodus) apie asmenis, turinčius teisę sužinoti viešai neatskleistą informaciją, ir apie asmenis, susijusius su emitentu.
6. Tarpininkas neturi teisės tarpininkauti sudarant sandorį, jeigu turi duomenų, kad sandoris vyktų pažeidžiant šio straipsnio 1, 2 ar 3 dalyje arba 10 straipsnio 2 dalyje numatytus draudimus.
7. Šio straipsnio 1, 2 ar 3 dalyje numatyti draudimai netaikomi valstybės, Lietuvos banko ar kitos panašias funkcijas atliekančios institucijos operacijoms pinigų politikos, valiutos kurso reguliavimo, valstybės skolos ir rezervų tvarkymo politikos srityje.

10 straipsnis. Draudimas skleisti neteisingą informaciją ar manipuliuoti kaina
1. Visiems asmenims yra draudžiama skleisti tikrovės neatitinkančią ar neišsamią informaciją apie emitentą, jo vertybinius popierius, vadovus, emitento vykdomą ar numatomą vykdyti veiklą, finansinę padėtį ar sandorius, sudarytus ar tariamai sudarytus dėl jo vertybinių popierių.
2. Visiems asmenims yra draudžiama sudaryti vertybinių popierių pirkimo– pardavimo sandorius ar duoti pavedimus pirkti ar parduoti vertybinius popierius, jei tais sandoriais ar pavedimais sudaromas klaidingas įspūdis apie vertybinių popierių paklausą, pasiūlą arba kainą.
3. Akcinių bendrovių įstatymo nustatyta tvarka akcinės bendrovės vykdomas savų akcijų supirkimas nėra laikomas šio straipsnio 2 dalyje uždraustais veiksmais.

Klausimai:

1. Kaip suprantate rinkos efektyvumo sąvoką? Pamėginkite paaiškinti savais žodžiais.
2. Kaip suprantate sąvokas prospektas ir esminis įvykis?
3. Kokios įmonės (emitentai) turi pateikti Vertybinių popierių komisijai metinius prospektus-ataskaitas?
4. Ar pagal Lietuvos įstatymus galima naudotis viešai neatskleista informacija prekiaujant vertybiniais popieriais?

5 PALŪKANŲ NORMOS IR RIZIKOS TEORIJOS

Savo paskaitose jau esame apžvelgę tokius finansų rinkų komponentus kaip fondų vartotojai, fondų tiekėjai, finansų rinkos bei finansiniai tarpininkai, kuriems buvome skyrę net keletą paskaitų. Dabar reikėtų pakalbėti ir apie tai, kas verčia finansinius išteklius judėti finansų sistemos schema, kokia varomoji jėga veikia. Daugelis sutinka, kad tai yra palūkanų norma.
Laisvosios ekonomikos sąlygomis kapitalas pasiskirsto per kainas, tai yra per piniginių lėšų pasiūlos ir paklausos s ąveiką. Taigi palūkanos gali būti apibrėžiamos kaip pinigų sąnaudos arba kaina (kaina, kuria mokama už kapitalo pasiskolinimą). Palūkanos gali būti tiek sąnaudos, tiek ir pajamos. Sąnaudos jos bus tiems, kas skolinasi, ir pajamos tiems, kas paskolina.
Palūkanų normos atlieka finansų rinkose didžiulį vaidmenį, kadangi jų pagalba yra nustatoma VP kaina. Panagrinėkime savo paskaitoje šią sąsają kiek giliau:
Pagal sutartį obligacijų emitentas įsipareigoja investuotojui mokėti fiksuota palūkanų norma, kuri išreiškiama kaip procentas nuo obligacijos nominalios vertės. Pavyzdžiui, jei obligacijos nominali vertė yra 1000 Lt ir investuotojui per metus yra išmokama 60 Lt palūkanomis, tuomet obligacijos kupono palūkanų norma yra 6% per metus. Emitentas taip pat įsipareigoja išpirkti obligaciją nominalia verte jos išpirkimo termino pabaigoje.
Kol obligacijos rinkos kaina yra lygi jos nominaliai vertei, tol kupono norma yra lygi vertybinio popieriaus rinkos palūkanų normai. Obligacijų pasiūlos ir paklausos pokyčiai gali sąlygoti pokyčius rinkos kainose ir galimi šie variantai:

(a) obligacijos bus parduodamos su premija, t.y., rinkos kaina bus didesnė už nominalią vertę ir rinkos palūkanų norma bus mažesnė už kupono norma;
(b) obligacijos bus parduodamos su nuolaida, t.y., rinkos kaina bus mažesnė už nominalią vertę ir rinkos palūkanų norma bus didesnė už kupono norma.

Taigi tarp obligacijos rinkos kainos ir pelno normos (pajamingumo) yra atvirkštinis ryšys – jei obligacijos rinkos kaina auga, palūkanų norma mažėja ir atvirkščiai.
Panagrinėkime šią sąsają, pasinaudodami obligacijų vertės nustatymo matematine išraiška.
Bendruoju atveju obligacijos vertė yra nustatoma pagal sekančia formule:

—————————————————————————————————————–

PV – obligacijos dabartinė vertė;
R – periodiškai mokamos palūkanos;
F – obligacijos nominali vertė;
n – terminas iki obligacijos išpirkimo;
i – pageidaujama palūkanų norma.

Tarkime, kad turime 2 metų trukmės obligaciją, kurios nominali vertė 1000 Lt, kupono palūkanų norma yra 3% ir prilygsta rinkos palūkanų normai, tuomet skaičius sustatę į lygybę gauname, kad obligacijos dabartinė vertė yra 1000 Lt.

Jei rinkos palūkanų norma pakiltų iki 4%, tuomet obligacijos dabartinė vertė būtų lygi 981 Lt.
—————————————————————————————————————–

Taigi matome, kad tarp palūkanų normos ir VP kainų yra tiesioginė sąsaja, todėl mums ypač svarbu su

Leave a Comment