Finansų namų darbas

1255 0

Turinys

3...............Įvadas

4...............2. Vertybiniai popieriai

2.1. Akcijos

5..............2.2. Akcijų perleidimo tvarka, nuosavybės teisės į akcijas, dokumentų įforminimas.

6..............2.3. Obligacijos

2.4. Vekseliai, čekiai, ateities sutartys

8..............3. Vertybinių popierių viešoji apyvarta

3.1. Vertybinių popierių išleidimas į apyvartą

10...............3.2. Vertybinių popierių apskaitos charakteristika

11..............3.3. Vertybinių popierių rinkos dalyviai

12..............4. Vertybinių popierių ataskaita

4.1. Vertybinių popierių apskaitos lygiai, pagrindinės apskaitos taisyklės

13..............4.2. Asmeninių vertybinių popierių sąskaitų atidarymas ir tvarkymas

14...............Naudota literatūra

1. Įvadas.

Tik primityvioje ekonomikoje pinigai yra vienintelis arba vyraujantis finansinis turtas. Visos ekonomiškai išsivysčiusios ir dauguma silpnos ekonomikos šalių turi kompleksinę finansų sistemą, kurioje pinigai yra tik viena iš daugelio finansinio turto formų. Vyrauja dar ir tokios finansų formos, kaip akcijos, obligacijos ir kiiti vertybiniai popieriai, kurie mūsų finansų sistemoje laikomi pinigais.

Kas yra vertybiniai popieriai? Vertybiniai popieriai – akcijos, obligacijos ir kiti nuosavybės arba skolos dokumentai, naudojami atliekant finansines operacijas privačiame ir valstybiniame sektoriuose. Kitaip sakant, vertybinis popierius – tai kokia nors finansinė priemonė, kur kas vertingesnė už popierių, kuriame ji yra išspausdinta, ir išreiškianti tam tikrą verte. Tarptautinėje finansų sistemoje vertybiniams popieriams atstovauja akcijos, obligacijos, vekseliai, depozitų (indėlių) sertifikatai ir iždo vekseliai. Paprasčiausias skolos dokumentas IOU- tai irgi vertybinis popierius, kuris nustato, kad jo saavininkas turi teisę į tam tikrą vertę, ddažniausiai į pinigus. Vertybiniai popieriai yra vertingi tol, kol pirkėjas įsitikinus, kad jie bus išpirkti iš anksto nustatyta verte. 9 – ajame dešimtmetyje pasaulio bankai pradėjo versti savo aktyvus vertybiniais popieriais (securitizing) ir tai reiškė, kad paskolas ir

r užstatus jie ppavertė vertybi¬niais popieriais, dėl kurių buvo galima derėtis ir kuriuos galima pirkti ir pardavinėti pasaulio rinkose.

Šiuolaikinės rinkos ekonomikos sąlygomis svarbus vaidmuo tenka vertybiniams popieriams. Vertybiniai popieriai yra:

• akcijos,

• obligacijos,

• opcionai,

• hipotekos lakštai,

• vekseliai,

• čekiai,

• būsimieji sandoriai (ateities sutartys, fjučeriai).

Vertybiniai popieriai gali būti trumpalaikiai (iki vienerių metų) ir ilgalaikiai (ilgesniam laikui), be to, gali būti skolų vertybiniai popieriai (obligacijos, vekseliai) ir nuosavybės vertybiniai popieriai (paprastosios, privilegijuotosios akcijos). Akcijos ir obligacijos labiausiai paplitusios pasaulio finansų rinkose. Akcijos ir obligacijos suteikia ekonominiams subjektams galimybę laisvus pinigus investuoti į tas ūkinės veiklos sritis, kurios, jų nuomone, yra patikimiausios ir duoda didžiausią pelną pagal pasirinktą rizikos lygį. Kitaip tariant, įsigyti vertybinių popierių – tai tas pats, kas įdėti laisvus pinigus į rinką. Vertybiniai popieriai padeda firmoms iir valstybinėms kompanijoms apsirūpinti piniginiais aktyvais, kuurie būtini, plečiant gamybą arba paaštrėjus konkurencinei kovai.

2. VERTYBINIAI POPIERIAI

2.1 AKCIJOS

Tie, kurie nori gauti lėšų, dažnai naudojasi vienu iš šių būdų: išleidžia akcijas arba ima paskolą. Kadangi patys žmonės parsiduoti negali, jie gali tiktai pasiskolinti, atsižvelgdami į savo sugebėjimą uždirbti. Žmonės negali gauti lėšų ir išleisdami akcijas. Tačiau tie, kurie turi ne tik savųjų galių kapitalą, bet ir tokį, kuris duoda pajamas, turi didesnį pasirinkimą. Jie gali skolintis ir savo turtą panaudoti kaip užstatą arba gali leisti akcijas.

Akcijos – įvairių tipų akcinių bendrovių leidžiami in

nvesticijų vertybiniai popieriai, rodantys, kad jų savininkai – akcininkai dalyvauja formuojant akcines bendrovės kapitalą, ir suteikiantys turtines ir asmenines neturtines teises. Arba, kitaip sakant, akcija – tai bendrovės nuosavybės vienetą paliudijantis sertifikatas. Bendrovių įstatinis kapitalas sudaromas iš investuotojų piniginių ir nepiniginių įnašų. Sudaręs akcijų pasirašymo sutartį ir sumokėjęs už pasirašytas akcijas visą emisijos kainą ar pradinį įnašą arba įsigijęs akcijų antrinėje jų apyvartoje, investuotojas tampa bendrovės akcininku.

Akcininkai – fiziniai ar juridiniai asmenys, taip pat juridinio asmens teisių neturinčios įmonės, valstybė ar savivaldybė, kurie įstatymų nustatyta tvarka turi įsigiję bent po vieną bendrovės akciją.

Akcijos gali būti:

• Materialios. Jos spausdinamos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus reikalavimus. Išleisti materialias akcijas gali tik uždarosios akcinės bendrovės.

• Nematerialios. Jos pažymimos įrašais vertybinių popierių sąskaitose. Nematerialias akcijas gali išleisti akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės. Uždarųjų akcinių bendrovių nematerialių akcijų sąskaitas tvarko jas išleidusi uždaroji akcinė bendrovė, o akcinių bendrovių vertybinių popierių sąskaitas tvarko viešosios apyvartos tarpininkai – Centrinio depozitoriumo dalyviai (sąskaitų tvarkytojai).

Akcijų savininkas gali gauti dalį galimo pelno — dividendus, jeigu direktoriai nuspręs juos paskirstyti. Jei bendrovės veikla sėkminga, dividendų procentas viršija tą procentą, kurį gautų savininkas, patikėjęs pinigus bankui.

Dividendas – tai pinigų išmoka akcininkams (bendraturčiams), per tam tikrą laiką kiekvienai akcijai tenkanti korporacijos gryno pelno dalis.

Pagal savininkams suteikiamas teises akcijos skirstomos į paprastąsias ir pr

rivilegijuotąsias:

Paprastoji – tai akcija, liudijanti bendrovės nuosavybės dalį ir suteikianti jos savininkui turtinių ir neturtinių teisių.

Privilegijuotoji akcija – tai tokia akcija, už kurią iš anksto nustatyto dydžio dividendai išmokami pirmiau nei už paprastąją akciją.

Privilegijuotosios akcijos gali būti su kaupiamuoju ar nekaupiamuoju dividendu; tai nustatoma bendrovės įstatuose iš anksto, prieš išleidžiant akcijas. Keisti (konvertuoti) paprastąsias akcijas į privilegijuotąsias yra draudžiama.

 

Privilegijuotų akcijų savininkų teisės įgyvendinamos pirmiausia, po to tenkinami paprastųjų akcijų savininkų reikalavimai. Nemokamai gauti naujai išleistų bendrovės akcijų privilegijuotų akcijų savininkai gali tik tada, kai įstatinis kapitalas didinamas iš akcijų priedų ar perkainojimo rezervo. Jeigu įstatinis kapitalas didinamas iš nepaskirstytojo pelno ar nepaskirstytinųjų rezervų, naujai išleidžiamų bendrovės akcijų šiems akcininkams neskiriama.

Paprastosios akcijos sudaro pagrindinę bendrovės akcijų dalį. Paprastųjų akcijų savininkai turi teisę nemokamai gauti naujų akcijų visais atvejais, kai įstatinis kapitalas didinamas iš bendrovės lėšų. Vienas iš svarbių akcinių bendrovių finansavimo šaltinių yra paprastųjų akcijų pardavimas. Įvairių formų verslo įmonės gali padidinti savo kapitalą, skolindamos pinigus, tačiau paskolą lengviau yra gauti stambioms korporacijoms. Jos tai gali padaryti iišleisdamos į apyvartą obligacijas, vekselius ir kitus skolos pasižadėjimus. Tuo metu personalinių firmų, ūkinių (partnerių) bendrijų ir nedidelių akcinių bendrovių galimybės gauti paskolas yra ribotos. Kai kuriais atvejais paprastosioms vardinėms akcijoms gali būti suteiktas specialiųjų akcijų statusas. Specialiųjų ak

kcijų statusą visuotinis akcininkų susirinkimas gali suteikti akcijoms tų bendrovių, kurių pagrindinė veikla atitinka įstatymų reglamentuotų transporto, energetikos, naftos ūkio, ryšių ir komunalinio ūkio sričių veiklą.

2.2 AKCIJŲ PERLEIDIMO TVARKA, NUOSAVYBĖS TEISĖS Į AKCIJAS, DOKUMENTŲ ĮFORMINIMAS

Akcijų perleidimas – tai jų pardavimas, dovanojimas, mainai ir kiti fizinių ar juridinių asmenų veiksmai, kuriuos atlikus pasikeičia nuosavybės teisė į šiuos vertybinius popierius. Vertybiniai popieriai gali atitekti kitam savininkui ir dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, mirus jų savininkui, kai teismo sprendimu panaikinta vertybinių popierių savininko nuosavybės teisė į juos ir kt.

Vertybinių popierių perleidimas vyksta antrinėje apyvartoje. Draudžiama perleisti steigiamos bendrovės akcijas iki bendrovės įregistravimo juridinių asmenų registre. Akcijų savininkui neleidžiama perleisti kitiems asmenims nevisiškai apmokėtas akcijas. Bendrovės įstatuose gali būti numatyti darbuotojų akcijų perleidimo apribojimai, bet ne ilgesniam kaip trejų metų terminui, skaičiuojant nuo jų išleidimo į apyvartą dienos.

Akcinių bendrovių akcijos yra viešosios apyvartos objektai. Šioms bendrovėms draudžiama varžyti akcijų savininkų teisę perleisti akcijas kitų asmenų nuosavybėn daugiau, negu nustatyta Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme. Uždarųjų akcinių bendrovių akcijų antrinė apyvarta yra neviešoji, tai reiškia, kad visi akcijų perleidimo sandoriai sudaromi tiesiogiai susitarus akcijų perleidėjui ir jų gavėjui notaro ar bendrovės darbuotojo, atsakingo už akcijų apskaitos tvarkymą, akivaizdoje. Pirmenybę įsigyti visas parduodamas uždarosios akcinės bendrovės akcijas turi esami uždarosios akcinės bendrovės akcininkai. Akcijų perleidimo sandoriai forminami atitinkama sutartimi: pirkimo-pardavimo, dovanojimo, mainų ar kt. sutartis sudaroma raštu. Atsižvelgiant į sutarties rūšį, ji sudaroma laikantis tai sutarčių rūšiai keliamų reikalavimų (LR civilinio kodekso šeštosios knygos IV dalis).

2.3 OBLIGACIJOS

Daugelis akcinių bendrovių (korporacijų) savo kapitalą formuoja akcinio kapitalo ir paskolų būdu. Korporacija savo kapitalą gali padidinti ne tik išleisdama papildomą akcijų kiekį ir šitaip priimdama naujus bendraturčius, bet ir skolindamasi – išleisdama obligacijas. Obligacijos – tai tam tikros rūšies skolos pažymėjimai, atspindintys akcinės bendrovės įsiskolinimą obligacijų turėtojams. Akcinė bendrovė įsipareigoja nustatytu laiku išmokėti pažymėjime nurodytą nominalo sumą, be to, periodiškai visą obligacijos galiojimo laiką mokėti palūkanas – nesvarbu ar ji gauna pelną, ar ne. Kadangi už obligaciją mokėti pinigai faktiškai yra paskola , tai obligacijų turėtojai yra laikomi akcinės bendrovės kreditoriais, tai reiškia, jog akcinė bendrovė pagal įstatymus privalo mokėti palūkanas ir grąžinti visą sumą obligacijų turėtojams, suėjus paskolos grąžinimo terminui, priešingu atveju, jei korporacija nevykdo išmokėjimų, tai obligacijos turėtojas gali ją paduoti į teismą kaip ir bet kurį kitą skolininką.

Obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis skolos sumą, galiojimo terminą ir teisę į metinę palūkanų normą. Šią skolą obligacijos leidėjas pasižada grąžinti pinigų suma iki nustatytos datos, taip pat papildama pinigų suma (kuponu arba procentiniu išmokėjimu), išmokama kiekvienais metais per visą obligacijos galiojimo periodą. Obligacija yra skolininko įsipareigojimas sumokėti tam tikrą sumą tam tikru metu, vadinamuoju išpirkimo metu, bei skolos laikotarpiu mokėti nustatyto dydžio palūkanas, arba vadinamąjį kupono procentą , arba tiesiog kuponą .Šis kupono procentas yra nustatomas iš anksto ir nesikeičia tol, kol obligaciją išleidusi korporacija nebankrutuoja. Paprastai skolininkas pasilieka sau teise grąžinti skolą anksčiau, kad išvengtų įsipareigojimo toliau mokėti palūkanas. Tačiau daugelio obligacijų priešlaikinio skolos grąžinimo teisės būna apribotos. Tai vadinamoji pirkėjo apsauga, kuri reiškia, kad iišpirkus obligaciją anksčiau nustatyto laiko, jos savininkui turi būti išmokėta tam tikra suma, viršijanti obligacijos nominaliąją vertę.

2 .4. VEKSELIAI, ČEKIAI IR ATEITIES SUTARTYS

Mūsų laikais yra labai plačiai paplitę įvairūs atsiskaitymai ne grynaisiais pinigais. Šiuose atsiskaitymuose ypatingą reikšmę turi bankai, o tokių atsiskaitymų pagrindas yra einamųjų sąskaitų indėliai, kuriuos banko klientai kiekvienu metu gali dalimis arba visai išimti. Tuo remdamiesi, bankų klientai savitarpio atsiskaitymams gali naudoti ne grynuosius pinigus, bet vekselius ir čekius . Bankas, gavęs iš savo kliento įsakymą kam nors sumokėti tam tikrą pinigų sumą, tik nurašo tą sumą nuo jo sąskaitos ir įrašo į to asmens sąskaitą, kuris pateikė vekselį ar čekį. Šitaip bankas tampa atsiskaitymo organizacija, kurio veikla finansų sistemoje yra susijusi su tarpininkavimu.

Atsiskaitymas pinigais yra paprastas ir primityvus būdas. Mat pinigus reikia saugoti, skaičiuoti, be to, jie greitai susidėvi. Vekseliai ir čekiai šių trūkumų neturi. Jie padeda kaupti finansinį kapitalą, kelti ūkio ekonomiką. Vekseliai atsirado Italijoje XIII a. pabaigoje ir jų atsiradimas yra labai susijęs su prekymečiais. Dėl kelionių pavojingumo (dažni keleivių, ypač pirklių, apiplėšimai ir kt.) ppirkliai, vykdami į prekymečius, stengdavosi imti tiek pinigų, kiek būtinai reikėjo kelionei. O kad turėtų pakankamai pinigų turguose, pirkliai griebėsi tokių priemonių: savo gyvenamojoje vietoje pirklys sumoka bankininkui tam tikrą pinigų sumą, o tas išduoda pirkliui tam tikrą raštą, kuriuo įsako savo kontorai ar klientui, gyvenančiam tame mieste, kur vyksta prekymetis, išmokėti pirkliui atitinkamą pinigų sumą. Šitaip pinigai būdavo persiunčiami iš vienos vietos į kitą. Toks dokumentas ir buvo perleidžiamasis (pervedamasis) vekselis. Tiesa, toks pirmykštis perleidžiamasis vekselis panašesnis į pinigų pperlaidų (pervedimo) priemonę, o ne į kredito dokumentą, koks yra vekselis mūsų laikais. Tačiau vėliau dėl savo patogumo šie dokumentai vis plačiau pradėti vartoti ne tik Italijoje, bet ir kitose Europos valstybėse ir taip atsirado perleidžiamieji (pervedamieji) vekseliai. Taigi jie ppradėti naudoti jau viduramžiais įvairiose mugėse ir turguose pagal griežtus įstatymus. Prekybinė vekselių reikšmė dar labiau padidėjo, kai XVII a. atsirado indosamentas.

Indosamentas -perdavimo išrašas vertybinio popieriaus – dokumento (vekselio, čekio) antroje pusėje, liudijantis, kad šis popierius yra atitekęs kitam asmeniui.

Indosantas – asmuo, darantis savo vertybinio popieriaus antroje pusėje perdavimo kitam asmeniui įrašą.

Indosamentas taip pat atsirado dėl praktiškų gyvenimo reikalavimų ir yra suprantamas kaip išreikštų vekselyje teisių ir pasirašiusiojo atsakomybės perdavimas kitam asmeniui – vekselio turėtojui. Tais laikais atsitikdavo, kad pirklys, paėmęs vekselį, negalėdavo pats vykti į tą prekymetį arba turėdavo vykti į kitą miestą, o pinigai jam buvo reikalingi. Todėl tokiais atvejais pirklys pasirašydavo ant vekselio, kuriuo įgaliodavo kitą asmenį vietoje jo gauti pinigus. Vėliau tais parašais ne tik įgaliodavo kitą asmenį gauti pinigus, bet taip pat perduoti tą vekselį kito asmens nuosavybėn. Taigi vekselis jau galėdavo veikti tarp daugelio asmenų.

Vekseliai, čekiai – tam tikros rūšies pinigai. Tai griežtos juridinės formos skolos dokumentas, vienpusiška prievolė sumokėti nurodytą pinigų sumą. Vekseliui būdingi tokie požymiai: abstraktumas – nereikia nurodyti skolos pagrindo; formalumas – būtini nustatyti rekvizitai; besąlygiškumas -mokėjimas pagal vekselį nesąlygojamas; perleidžiamumas – asmenims, firmoms, bankams. Vekselis yra finansinis vertybinis popierius – dokumentas, kuriuo išrašantis jį asmuo besąlygiškai įsipareigoja (pasižada) tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą kredito sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba tai padaryti paveda kitam.

Vekselio savininkas – tai asmuo, disponuojantis vekseliu.

Vekselių išpirkimo terminas -laikotarpis, per kurį turi būti apmokėtas vekselis.

Vekseliai gali būti įsakomieji ir paprastieji. Kredito apyvartoje svarbesnis yra įsakomasis (įsakytinis) vekselis. Įsakomuoju vekseliu (vad. trata) jo davėjas paveda kitam asmeniui, kad šis vekselio sumą sumokėtų jame nurodytam asmeniui. Su įsakomuoju vekseliu (trata) yra susiję trys asmenys, nes tai vieno asmens (trasanto) įsakymas antram asmeniui (trasatui) sumokėti trečiam asmeniui (remitentui) tam tikrą pinigų sumą.

Trasantas– tai finansinė įstaiga arba asmuo, išduodantis tratą ir šitaip pervedantis savo mokėjimą kitam ekonominiam subjektui.

Trasatas– tai finansinė įstaiga arba asmuo, privalantis apmokėti tratą.

Vekseliai gali būti skirstomi į iždo ir komercinius vekselius.

Iždas – vyriausybės įstaiga, atsakinga už vyriausybės finansų valdymą, išlaidų planų įvairioms valstybės ministerijoms (pvz., sveikatos, švietimo, gynybos) sudarymą ir vidaus įplauką bei muitų ir akcizų mokesčių rinkimo priežiūrą. Be to, iždas rengia būsimų ekonominės veiklos lygių planus ir pataria finansų ministrui dėl metinio valstybės biudžeto.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1992 m. birželio 30d. buvo atnaujintas Lietuvos Respublikos prisijungimas prie Ženevos Konvencijos dėl Vieningo įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo, pasirašytos 1930 metais, ir Ženevos Konvencijos dėl Vieningo čekių įstatymo, pasirašytos 1931 metais, taip pat pratęstas Lietuvos Respublikos 1938 m, spalio l d. Vekselių ir Čekių įstatymų (naujų redakcijų) galiojimas. Lietuvos Respublikos vekselių įstatymas reglamentuoja vekselių išdavimo, laidavimo, apmokėjimo, indosavimo (perdavimo), naudojimo ir iš to atsirandančių pretenzijų bei pasekmių reguliavimo tvarką. Įstatyme ir pateiktame vekselio apibrėžime vartojama „asmens“ sąvoka taikoma tiek juridiniams, tiek fiziniams asmenims. Sudarant ir įforminant vekselius, reikia laikytis tam tikrų reikalavimų. Įsakomajame vekselyje turi būti nurodoma: žodis „vekselis“ dokumento tekste turi būti parašytas ta kalba, kuria jis išrašytas; besąlygiškas pavedimas sumokėti nurodytą sumą; mokėtojo pavadinimas; mokėjimo terminas; mokėjimo vieta; nurodymas, kam arba kieno įsakymu turi būti sumokėta; vekselio išrašymo vieta ir data; vekselio davėjo parašas. Paprastajame vekselyje rašoma visa tai, kas ir įsakomajame, tik nereikia rašyti mokėtojo pavadinimo.

Čekiai šiandieninėje Lietuvoje naudojami vadovaujantis Ženevos Konvencijos dėl Vieningo čekių įstatymo, pasirašytos 11931 metais. 1992 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nutarė pratęsti Lietuvos Respublikos 1938 m. spalio l d. Vekselių ir Čekių įstatymų (nauja redakcija) galiojimą.

Čekis yra vertybinis popierius -tam tikra teisine forma sudarytas čekio davėjo pavedimas bankui, kad jis besąlygiškai išmokėtų arba apmokėtą (pervetų) jame įrašytą pinigų sumą. Taigi, kaip matyti iš čekio apibrėžimo, galima akcentuoti, kad tai yra įstatymo nustatytos formos rašytinis įsakymas bankui išduoti arba perkelti į kitą sąskaitą tam tikrą pinigų sumą iš čekį pasirašiusio asmens einamosios sąskaitos. Tai ir tiesioginis įsakomasis vekselis, kurį čekinės sąskaitos banke savininkas išrašo bankui ir kuris yra apmokamas pagal pareikalavimą. Čekį galima išrašyti arba komerciniams bankams, arba centriniam bankui, tačiau šis netvarko privačių indėlininku sąskaitų, išskyrus kai kuriuos ypatingus atvejus; jis saugo arba bankų, įstaigų, arba vyriausybės sąskaitas. Kadangi centrinis bankas laiko komercinių bankų rezervus, tai jis dažnai atlieka bankų Čekių kliringą.

3.VERTYBINIŲ POPIERIŲ VIEŠOJI APYVARTA

3.1 VERTYBINIŲ POPIERIŲ IŠLEIDIMAS Į APYVARTĄ

Emitentas, kurio steigėjai (steigiamos bendrovės) ar bendrovės organas (veikiančios bendrovės) priėmė sprendimą sudaryti ar padidinti bendrovės kapitalą, privalo įregistruoti išleidžiamus vertybinius popierius Vertybinių popierių komisijoje, jeigu tenkinama bent viena iš šių sąlygų:

• emitentas yra steigiama ar veikianti akcinė bendrovė arba reor¬ganizuojama į akcine bendrove bet kokios rūšies įmonė;

• paskutiniųjų ūkinių metų paskutiniosios dienos pabaigoje emitento išleistų bent vienos klasės vertybinių popierių savininkų bu¬vo daugiau nei 100;

• emitentas ar investuotojas ketina išleisti vertybinius popierius į viešąją apyvartą.

Uždarųjų akcinių bendrovių akcijos Vertybinių popierių komisijoje neregistruojamos.

Emitentas, kurio vertybinių popierių įregistravimas Komisijoje yra privalomas, juos registruodamas turi pateikti:

• paraišką įregistruoti vertybinius popierius;

• prospektą arba memorandumą, parengtą pagal Vertybinių popierių registravimo ir platinimo taisyklių reikalavimus (Vertybinių popierių registravimo ir platinimo taisyklės, patvirtintos LR vertybinių popierių komisijos 1998 12 22 nutarimu Nr.35);

• notaro patvirtintus steigimo dokumentų nuorašus, jeigu vertybiniai popieriai registruojami pirmą kartą, arba steigimo dokumentų pakeitimų, atsiradusių po paskutinio vertybinių popierių įregistravimo, notaro patvirtintus nuorašus;

• sprendimų, kurių pagrindu emitentas yra išleidęs ar ketina išleisti vertybinius popierius, notaro patvirtintus nuorašus;

• reorganizavimo projektą, jeigu vertybiniai popieriai registruojami dėl emitento reorganizavimo.

Kiti dokumentai, kurių reikalaujama konkrečiais vertybinių popierių įregistravimo atvejais, taip pat jų pateikimo ypatumai nurodyti Vertybinių popierių registravimo ir pplatinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 35 pirmame priede. Vertybinių popierių komisija ne vėliau kaip per 30 dienų išnagrinėja pateiktus vertybiniams popieriams įregistruoti dokumentus ir raštu atsako emitentui. Emitentas turi sudaryti sąlygas visiems pageidaujantiems asmenims su¬sipažinti su vertybiniams popieriams registruoti pateiktais dokumentais.

Vertybinių popierių įregistravimas patvirtina, kad emitento teikiama informacija atitinka Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytus informacijos atskleidimo reikalavimus. Vertybinių popierių įregistravimas nepatvirtina a. . .

Join the Conversation