Finansiniai rodikliai

Turinys

Įmonės vertinimas subalansuotais rodikliais 4
Subalansuotų rodiklių parinkimas. 5
Klientų požiūris 5
Vidinis požiūris 7
Inovacijų požiūris 8
Finansinis požiūris 9
Subalansuotų rodiklių teorijos privalumai. 10
Efektyvumo rodikliai 11
Rodiklių reikšmė ir privalumai 11
Kaip pasirinkti rodiklius? 11
Koeficientų trūkumai 13
Rodiklių grupavimas 14
Mokumo (likvidumo) rodikliai 14
Aktyvumo rodikliai 15
Įsiskolinimo rodikliai 16
Pelningumo rodikliai 17
Išvados 20
Literatūra 21

Įvadas

Plėtojantis rinkos ekonomikos santykiams Lietuvoje, svarbų vaidmenį vaidina finansų mokslo žinios bei ūkio subjektų būklės analitinis vertinimas. Krašto ekonomikoje bei finansų sistemoje vyksta sudėtingi reiškiniai ir procesai, kuriuos analizuoti, suvokti bei pažinti studentui, jaunam specialistui ar praktikui be specialių mokslo žinių bei analizės proceso metodologinių instrumentų darosi vis sunkiau. Nelengva jiems ir adaptuotis nuolat besikeičiančioje šaalies ir tarptautinio verslo aplinkoje. Turint tokias žinias ir analitiko įgūdžius, galima patikimiau orientuotis mūsų vidaus dinamiškoje finansinėje bei ekonominėje aplinkoje ir operatyviau, savarankiškiau, kvalifikuočiau priimti įmonės ar jos struktūrinių padalinių veiklos valdymo sprendimus (investicinius, operatyvinius, finansinius), o gal ir nedaryti lemiamų klaidų, vertinant efektyvumo, finansinius rezultatus, apgalvotai rizikuoti nestabilioje rinkoje bei konkurencinėje aplinkoje.

Sprendžiant atskirų ūkio subjektų efektyvumo problemas tikslinga naudoti išsivysčiusių užsienio šalių teorinę bei praktinę analizės patirtį, tinkančią vietos sąlygoms, nes sovietinėje ekonominėje aplinkoje buvo beveik neliečiami efektyvumo irr finansų valdymo klausimai. Todėl darbe remtasi ir užsienio autorių darbais.

Šio darbo tikslas – pateikti pagrindinius efektymo rodiklius ir jų teorinius pagrindus.

Įmonės vertinimas subalansuotais rodikliais

Kaip matuojame darbuotojų veiklą, tokius rezultatus ir gauname. Bendrovės veiklos vertinimo (matavimo) sistema stipriai veikia va

adovų ir darbuotojų elgesį. Įprastiniai finansiniai rodikliai, tokie kaip kapitalo pelningumas ir pelnas, tenkantis vienai akcijai, gali neigiamai paveikti inovacijas, investicijas bei kitas veiklas, kurių reikalauja šiuolaikinė konkurencinė aplinka. Įprastiniai veiklos rodikliai gerai tiko pramoninei erai, bet jie nebetinka globalizacijos ir vadybos esminio pasikeitimo laiku, kai įmonėms reikia naujų metodų ir patirties [2, 63 psl].
Kai tradiciniai veiklos matavimo rodikliai ėmė neatitikti esamos situacijos, veiklos vadyboje išryškėjo dvi tendencijos. Vienos įmonės pradėjo naudoti vis daugiau ir naujų finansinių rodiklių, kiti teigė: “Pamirškite finansinius rodiklius, patobulinkite veiklos rodiklius (nefinansinius), tokius kaip ciklo laikas, defektų lygis ir pan.; finansiniai rezultatai seks iš paskos”[11, 42 psl]. Valdymo apskaitos lyderiai Robertas K. Caplanas ir Davidas Nortonas rašė: “Vadovai neturėtų rinktis tarp finansinių ir nefinansinių veiklos rodiklių. Stebėdami irr dirbdami su daugeliu kompanijų, mes pamatėme, kad vadovai nepasikliauja viena rodiklių sistema, atmesdami kitą. Jie suprato, kad joks pavienis rodiklis negali suleikti aiškios veiklos krypties ar sutelkti dėmesį prie kritinių (ribinių) verslo sričių. Vadovams reikia subalansuotų finansinių ir nefinansinių veiklos rodiklių” [11, 45 psl.]
Metų trukmės tyrimo projekto su dvylika kompanijų metu R.Kaplanas ir D.Nortonas sukūrė subalansuotų rodiklių teoriją: aprašė, kaip parinkti ir tarpusavyje suderinti rodiklius, kurie parodytų aukščiausiems vadovams greitą, bet išsamų verslo vaizdą. Subalansuotieji rodikliai apima finansinius rodiklius, kurie įv
vertina veiklos rezultatus pinigais, nefinansinius veiklos rodiklius, kurie įvertina klientų pasitenkinimų (pirkėjų rodikliai), vidinius procesus (vidiniai rodikliai) ir organizacijos inovacijų bei tobulinimo veikla, (inovacijų rodikliai). Nefinansiniai veiklos rodikliai nulemia ateities finansinius rezultatus [11, 50 psl] .
Organizacijos valdymo sudėtingumas šiandien reikalauja, kad vadovai sugebėtų apžvelgti veiklą keliose srityse vienu metu [12]. Subalansuoti rodikliai leidžia vadovams vertinti verslą iš keturių svarbių pozicijų: finansų, pirkėjų, inovacijų ir vidaus. Subalansuotų rodiklų teorijoje Kaplan pažymi 4 rodiklių grupes:
· Finansinių – kaip įmonę vertina akcininkai, kreditoriai, potencialūs investuotojai;
· Pirkėjų – kaip atrodo mūsų produktai ir mes pirkėjams, kaip mus suvokia klientas;
· Vidaus – ką turime tobulinti, ką turime pasiekti;
· Inovacijų – kaip kuriame naują vertę.
Pateikdami vadovams informaciją keturiais skirtingais požiūriais, subalansuotieji rodikliai sumažina informacijos perkrovimą, apribodami naudojamų rodiklių skaičių [2, 66 psl.]. Pasak R.S.Kaplano ir D.P.Nortono (kompanijos retai kenčia dėl per mažo turimų rodiklių skaičiaus, kiekvienam ataskaitiniam laikotarpiui, skirtingoms situacijoms interpretuoti bendrovės vadovai kuria vis naujus rodiklius šalia jau esančių. Subalansuotieji rodikliai verčia vadovus susitelkti prie esminių rodiklių, kurie atitinka šiuolaikinę vadybos koncepciją ir vadovų poreikius. Pirma, subalansuoti rodikliai vienoje ataskaitoje parodo kompanijos valdymo lygio ir pasaulinio lygio atitikimą ir skatina tapti orientuotu į klientus, sutrumpinti atsako į klientų poreikius laiką, pagerinti kokybę, sumažinti naujų produktų sukūrimo trukmę, vadovautis ilgalaikiais tikslais ir t.t. [11, 52 psl.]
Antra, subalansuoti rodikliai apsaugo nuo me
enamos optimizacijos, kai situacijos pagerinimas vienoje srityje pablogina rezultatus kitur, arba net sumažina visos sistemos rezultatą. Subalansuoti rodikliai priverčia vadovus atsižvelgti kartu į visus svarbius veiklos rodiklius ir leidžia pamatyti, kaip vieno rodiklio pagerinimas atsiliepė kitiems rodikliams. Pavyzdžiui, įmonė gali sumažinti įėjimo į rinką su nauju produktu laiką dviem labai skirtingais būdais; pagerindama naujų produktų įvedimo valdymą, arba išleisdama tik tuos naujus produktus, kuriuos lengva sukurti, kurie iš esmės yra standartiniai. Išlaidos Šiems gaminiams sukurti irgi bus sumažintos, tačiau šių produktų pelningumas bus mažesnis nei sudėtingų produktų [12].

Subalansuotų rodiklių parinkimas.

Klientų požiūris

Kaip mus suvokia klientai ?
Subalansuotų rodiklių teorijos autoriai [11] siūlo šiuos rodiklius parinkti pagal įmonės tikslą: daugelis kompanijų turi misiją, kurioje būtinai minimi klientai: “būti pirmam, teikiant paslaugas ar produktus klientui”. Taigi vadovams svarbu, kaip klientas vertina kompanijos veiklą. Subalansuotų rodiklių teorija reikalauja, kad vadovai savo bendros misijos teiginius apie klientams teikiamas paslaugas išverstų į specifinius matavimo rodiklius, kurie atspindi iš tiesų klientams rūpimus faktorius.
Tai, kas rūpi klientams, galima suskirstyti į tris kategorijas (11, 60 psl.): laikas, kokybė bei kaina. Atlikimo laikas matuoja laiką, reikalingą kliento poreikiui patenkinti. Jau esamiems produktams atlikimo laikas gali būti matuojamas nuo užsakymo gavimo datos iki faktiško produkto ar paslaugos pateikimo klientui laiko. Naujiems produktams atlikimo laikas nurodo patekimo į

rinką laiką arba tai, koks yra laiko tarpas nuo naujo produkto idėjos iki to produkto pardavimų proceso pradžios. Kokybė matuoja gaminamų produktų defektų lygį pagal tai, kaip tuos defektus nustato ir apskaičiuoja klientas. Kokybė gali matuoti ir gaminių pristatymą laiku bei įmonės pristatymo prognozių tikslumą.
Naudodamos subalansuotus rodiklius, įmonės pirmiausia turi suformuluoti aiškius tikslus dėl laiko, kokybės bei aptarnavimo ir po to paversti šiuos tikslus atitinkamais rodikliais, išreikštais skaičiais. Pavyzdžiui, nustačius bendrus į klientus orientuotus tikslus: greičiau į rinką pateikti standartinius produktus, sumažinti įėjimo su nauju produktu į rinką laiką, bendradarbiaujant su klientu pateikti jam platų asortimentą ir vystyti inovacinius produktus, pritaikytus klientų poreikiams. Vadovai šiuos bendrus tikslus paverčia keturiais atskirai suformuluotais tikslais ir kiekvienam jų nustato atitinkamą matavimo rodiklį. Žemiau lentelėse pateikiami apibendrinti, kuriuos kaip pavyzdį pateikia subalansuotų rodiklių teorijos pradininkai (11) ir teorijos pasekėjai.

Subalansuotų rodiklų pavyzdžiai
Tikslai Veiklos vertinimas
Pateikmas laiku Pateikta laiku (laiką apibrėžia pirkėjai)%
Bendradarbiavimas su pirkėjais Bendrų projektų su pirkėjais skaičius ar vertė
Pirkėjų pastovumas Ilgalaikių kontraktų skaičius ar vertė
Pardavimų didinimas Užimama rinkos dalis

Tikslai Veiklos vertinimas
Technologijos lygis Gamybos ciklo laikas Produkto kaštai Išeiga
Žaliavų kokybė Nekokybiškų žaliavų,%
Produktų kokybė Nekokybiškų produktų,%
Gamybos efektyvumas Prastovų lygis ar nuostoliai dėl įrengimų nesuderinimo

Finansinė perspektyva
Tikslai Veiklos vertinimas
Išlikimas Pinigų srautai
Augimas Pardavimų ir pelno augimo %
Klestėjimas Sukuriamo naujos vertės didėjimas

Inovacijų perspektyva
Tikslai Veiklos vertinimas
Lyderiavimas technologijoje Laikas naujai produkcijai sukurti
Įsisavinimas gamyboje Laikas nuo eksperimentinės iki gamybinės serijos
Naujų produktų kūrimas Naujų produktų pardavimuose, %
Naujų produktų kūrimo greitinimas Naujo produkto įdiegimo laikas, palyginti su konkurentais
Gamybos masto ekonomija Skaičius produktų, sudarančių 80% pardavimų

Dalį rodiklių, tokių kaip pasirašytų sutarčių vertė, galima apskaičiuoti vien iš bendrovės viduje esančių duomenų. Bet kai kurių kitų rodiklių apskaičiavimui, pavyzdžiui, laiku pateiktos produkcijos procentui, duomenis reikės gauti iš išorinės aplinkos. Norint įvertinti, ar įmonės tikslas yra, pavyzdžiui, laiku įvykdyti 98% užsakymų, teks kreiptis į savo klientus, nes kiekvienas klientas skirtingai apibrėš, kada užsakymas įvykdomas laiku, taip pat ir kiekvienas tiekėjas skirtingai nustatys terminą, kada sąskaitos apmokamos laiku. Tad, norint apskaičiuoti analogiškus rodiklius, reikta apklausti pagrindinius pirkėjus (tiekėjus) ir pagal jų suprantamus laiko terminus apskaičiuoti užsakymų įvykdymo laiku lygį ir pan.[2, 66 psl.]
Klientų kai kurių įmonės veiklos rodiklių vertinimas verčia įmonę savo veiklą vertinti klientų akimis. Kai kurios įmonės samdo trečiąsias šalis, kad šios atliktų anonimines klientų apklausas, pagal kurias paruošiamos reikiamos ataskaitos. Daugelis Vakarų kompanijų naudoja vadinamąsias Lygio nustatymo procedūras [12], kurios leidžia savo veiklą palyginti su egzistuojančia tos veiklos geriausia praktika. Daugelis Vakarų kompanijų įdiegė “geriausios praktikos” programas, kai įmonė, pavyzdžiui, lygina savo platinimo sistemos veiklą su geriausiomis platinimo sistemomis pramonėje ar kurioje nors pramonės šakoje, o po to iškelia savo veiklai siektinus tikslus.
Greta laiko ir kokybės rodiklių, įmonės turi kreipti daug dėmesio į savo produktų kainą. Tačiau klientai kainą suvokia tik kaip vieną išlaidų komponentą jų santykių su tiekėju procese. Kiti su tiekimu susiję kaštai apima užsakymo, pristatymo planavimo, medžiagų apmokėjimo bei gavimo, tikrinimo, tvarkymo ir medžiagų saugojimo kaštus, taip pat kaštus, susijusius su medžiagų likučiu, perdirbimu ir galiojimo termino pasibaigimu, grafikų sutrikimu dėl suvėlintų pristatymų. Geras tiekėjas gali nustatyti aukštesnę nei kitų pardavėjų produkto vieneto kainą, tačiau vis vien gali likti nebrangiu tiekėju todėl, kad jis gali tiekti produktus be defektų reikalingais kiekiais ir reikalingu laiku, o elektroninės duomenų bazės dėka gali sumažinti administracines užsakymų, sąskaitų išrašymo ir medžiagų apmokėjimo išlaidas [15].

Vidinis požiūris

Ko mes turime siekti?
Į klientus orientuoti rodikliai yra svarbūs, tačiau jie turi būti transformuoti į tai, ką įmonė turi atlikti savo viduje, kad patenkintų klientų lūkesčius. Juk galiausiai puikus klientų aptarnavimas priklauso nuo visoje organizacijoje vykstančių procesų, priimamų sprendimų ir veiksmų. Vadovai turi atsižvelgti į tuos esminius vidinius procesus, padedančius patenkinti klientų poreikius. Antroji subalansuotų rodiklių sistemos dalis vadovams atskleidžia vidinių procesų svarbą [2, 68 psl.].
Vidiniai rodikliai turėtų atskleisti tuos verslo procesus, kurie žymia dalimi veikia klientų patenkinimą, t.y. rodikliai, rodantys procesų trukmę, kokybę, darbuotojų įgūdžių ir technologijų lygį, produktyvumą. Įmonės taip pat turėtų numatyti reikiamas svarbiausias technologijas ateičiai ir reikalingą darbuotojų įgūdžių lygį, tai išmatuoti ir per atitinkamą laikotarpį įgyvendinti, įmonės turi nuspręsti, kokias veiklas ir kompetenciją reikia vystyti ir nustatyti, kaip jos bus matuojamos [11, psl 58].
Kaip rekomenduoja Jungtinės Karalystės Sertifikuotų valdymo apskaitininkų institutas (The Chartered institute of management accountants, kad pasiektų laiko, kokybės, bendro išsisvystymo ir produktyvumo tikslus, vadovai turi suformuluoti rodiklius, kuriuos veikia darbuotojų veiksmai. Kadangi daugelis veiklų vykdomos padaliniuose, vadovai turi bendrus tikslus išskaidyti į atskirus rodiklius atskiriems padaliniams ar darbuotojams. Tokiu būdu rodikliai sujungia aukščiausių vadovų sprendimus dėl esminių vidinių procesų su pavienių individų veikla, kuri veikia bendrus įmonės tikslus. Šis ryšys užtikrina, kad organizacijos žemesniuosiuose lygiuose darbuotojai turi aiškius veiklos, sprendimų ir veiklos gerinimo tikslus, kurie prisidės prie bendros įmonės misijos.

Informacinės sistemos vaidina didelį vaidmenį, padedant vadovams detalizuoti suminius arba bendruosius įmonės rodiklius. Kai subalansuoti rodikliai parodo neigiamą signalą, tik esant gerai informacinei sistemai, vadovai gali greitai rasti problemų šaltinį. Jei, pavyzdžiui, suminiai pristatymo pirkėjams laiku rodikliai yra prasti, vadovai, turintys gerą informacine sistema, gali greitai išsiaiškinti, dėl kokio pardavimų padalinio darbuolojo šie rodikliai prasti [16].

Inovacijų požiūris

Kaip mes tobulėsime ir kursime vertę?

Į klientą orientuoto ir vidinių verslo procesų modelio matai subalansuotuose rodikliuose nurodo parametrus, kuriuos įmonė mano esant svarbiausiais konkurencinei sėkmei pasiekti. Tačiau sėkmingos veiklos tikslai nuolat kinta. Intensyvi visuotinė konkurencija reikalauja, kad įmonės nuolat gerintu, jau esančius produktus bei procesus ir sugebėtų pateikti visiškai naujus produktus, teikiančius didesnes galimybes [2, 70 psl].
Įmonės sugebėjimas atsinaujinti, tobulėti ir mokytis tiesiogiai susijęs su įmonės verte (11). Tai yra, tik dėl sugebėjimo paleisti į apyvartą naujus produktus, kurti klientams vertę ir pastoviai efektyvinti veiklą įmonė gali įsiskverbti į naujas rinkas ir padidinti pajamas bei pelnus – trumpai tariant, gali augti ir taip didinti akcininkų turto vertę.
Inovaciniai rodikliai matuoja inovacinių procesų laiką, produktyvumą ir naujumą. Šie rodikliai nurodo įmones sugebėjimą vystyti produktus, kurie, įmonės nuomone, sudarys didžiausią busimų pardavimų dalį. Šie rodikliai labiau akcentuoja naujai kuriamus produktus, o ne esamų patobulinimus. Kaip vieną iš savo inovacijų rodiklių daugelis įmonių naudoja naujų produktų pardavimo procentinės dalies matą (Smith, 1997). Jei naujų produktų pardavimų dalis smunka, reikia tirti, ar sunkumų kyla dėl inovacinų padalinio našumo, ar dėl nauįų produktų techninių charakteristikų, ar dėl naujo produkto pristatymo rinkai[13].
Kiekviena įmonė turi savą rodiklių ir tikslų sistemą, priklausančią nuo situacijos, ir tikslams pasiekti pasirenka tam tikrus laiko periodus. Pavyzdžiui, Milliken and Co kompanija naudoja “10-4” tikslų siekinio programą: procesų defektų lygis, neįvykdytų užsakymų, broko ir kiti rodikliai turi būti sumažinami dešimčia punktų per ateinančius ketverius metus (11, 69 psl).

Finansinis požiūris

Kaip mus suvokia akcininkai?
Finansinės veiklos rodikliai parodo, ar įmonės strategija, jos įgyvendinimas ir vykdymas prisideda prie apatinės eilutes (angl. bottom line) rodiklio (tai gali būti grynasis pelnas, pinigų srautai ir pan.) padidinimo. Įprastiniai finansiniai tikslai turi sietis su pelningumu, augimu ir bendrovės verte. Finansinius tikslus R.S.Kaplanas (1996) formuluoja paprastai: išlikti, augti ir suklestėti . Išlikimas matuojamas grynųjų pinigų srautu, augimas pardavimų, pelnų didėjimu, o klestėjimas – didėjančia įmonės kuriama verte (KVA), Kai kurie kritikai menkina finansinių rodiklių reikšmę. Jie teigia, kad konkurencijos sąlygos pasikeitė ir kad įprastiniai finansiniai rodikliai nepagerina klientų pasitenkinimo, kokybės, ciklo laiko ir darbuotojų motyvacijos. Jų požiūriu, finansinė veikla yra įprastinės veiklos pasekmė, o finansiniai rodikliai yra tik kitų nefinansinių rodiklių kita išraiška. Kitaip tariant, įmonės turėtų nustoti vadovautis finansiniais rodikliais. Taip teigiantieji aiškina, kad fundamentalūs veiklos patobulinimai savaime gerina finansinius rodiklius [2, 71 psl].
Subalansuotų rodiklių teorijos autoriai paneigia tokį požiūrį: tvirtinimai, kad finansiniai kriterijai nereikalingi, yra neteisingi. Gerai organizuota finansinė kontrolės sistema skatina, o ne stabdo vystymąsi ir veiklos tobulinimą. Finansiniai rodikliai taip pat pinigine išraiška apibendrina visus bendrovės tikslus ir įvertina visos sistemos rezultatą [11].
Finansinių rodiklių svarbą gerai iliustruoja toks pavyzdys (11, 78 psl). Per trejus metus (nuo 1987m. iki 1990 m.) NYSE -elektroniką gaminanti kompanija – labai pagerino kokybę ir produkcijos pristatymo tereninus. Pagamintų produktų defektų lygis sumažėjo nuo 500 vienetų, tenkančių milijonui, iki 50 vienetų milijonui, pristatymų terminai pagerėjo nuo 70 iki 96%, o pajėgumų išnaudojimas padidėjo nuo 51% iki 70%. Ar dėl šių esminių kokybės, produktyvumo ir klientų aptarnavimo patobulinimų kompanija patyrė apčiuopiamos naudos? Deja, ne. Per tuos trejus metus kompanijos finansiniai rodikliai pagerėjo tik šiek tiek, o jos akcijų kaina nukrito trečdaliu, nes gamybos pajėgumų pagerinimai nebuvo paversti padidėjusiu pelningumu.
Tobulinant veiklą, tam tikrais atvejais finansiniai rezultatai negerėja dėl to, kad įmonės neremia patobulinimų tolesniais veiksniais. Kokybės gerinimas ir gamybos ciklo trukmės trumpinimas gali sudaryti perteklinius pajėgumus. Vadovai turi būti pasiruošę arba išnaudoti tuos perteklinius pajėgumus, arba jais atsikratyti. Per dideli pajėgumai turi būti panaudoti arba pajamų padidinimui, arba jie turi būti panaikinti mažinant išlaidas [2, 71 psl.] .
Periodiškos finansinės ataskaitos primena vadovams, kad iš pagerintos kokybės, atsiliepimo į poreikius laiko, produktyvumo ar naujų produktų įmonė išlošia tik tada, kai jie pasireiškia pagerėjusiais pardavimais, padidėjusia rinkos dalimi, sumažėjusiomis gamybos sąnaudomis arba didesniu apyvartumu (11).
Subalansuotų rodiklių sistema turėtų parodyti, kaip kokybės, ciklo trukmės patobulinimai, nurodytos atlikimo datos, pristatymas ar naujų produktų įdiegimas veda prie didesnės rinkos dalies, prie einamojo pelningumo ir turto apyvartos arba prie sumažėjusių sąnaudų. Svarbiausia yra išmokti aiškiai susieti veiklą ir finansus.

Subalansuotų rodiklių teorijos privalumai.

Kai kurie teoretikai tvirtina, kad tradicinės veiklos įvertinimo sistemos sukurtos finansų padaliniuose, todėl jos turi polinkį kontrolei, tai reiškia, kad tradicinės veiklos matavimo sistemos nurodo, kokių specinių veiksmų jos nori iš savo darbuotojų, ir po to matuoja, ar darbuotojai iš tiesų ėmėsi tų veiksmų. Tokiu būdu sistemos stengiasi kontroliuoti elgesį. Tokios matavimų sistemos atitinka pramoninio amžiaus inžinerinį mąstymą.
Subalansuotieji rodikliai daugiau akcentuoja strategiją ir viziją, o ne kontrolę. Ji nustato struktūrizuotus tikslus ir daro prielaidą, kad darbuotojai imsis bet kokių reikalingų veiksmų (patys darbuotojai geriausiai žino, kokių) šiems tikslams pasiekti. Matavimai yra nukreipti į tai, kad žmonės siektų įgyvendinti bendros plėtros viziją. Ankstesnieji vadovai gali žinoti, kokie turėtų būti galutiniai rezultatai, bet jie negali darbuotojams tiksliai pasakyti, kaip pasiekti tų rezultalų, jau vien dėl to, kad sąlygos, kuriomis dirba darbuotojai, nuolat kinta [2, 72 psl.].
Šis naujas požiūris į veiklos įvertinimą suderinamas su daugelyje įmonių esančiomis iniciatyvomis: tarpfunkcine integracija, kliento ir tiekėjo partneryste, nuolatiniu tobulinimu ir komandos, o ne individo atskaitomybe. Sujungdama finansinius, klientų ir vidinius procesus, subalansuotų rodiklių sistema padeda vadovams bent jau numanomai suvokti daugelį tarpusavio ryšių.

Efektyvumo rodikliai

Rodiklių reikšmė ir privalumai

Analizė, panaudojant finansinius rodiklius, yra labai plačiai paplitusi atliekant tarpįmoninę bei tam tikro laikotarpio analizę. Vartodami finansinius rodiklius, galime nesunkiai palyginti skirtingų įmonių finansines ataskaitas bei jų veiklos rezultatyvumą įvairiais požiūriais, taip pat vienos įmonės skirtingų laikotarpių finansinius rodiklius, nustatyti jų kitimo tendencijas [15].
Prieš analizės atlikimą, būtina įsitikinti, ar pasirinktos ataskaitos yra suderintos metodiniu bei struktūriniu požiūriu. Visus rodiklius tikslinga sugrupuoti į dvi grupes: vidinius ir išorinius. Vidiniai rodikliai yra tie, kurių apskaičiuojamieji elementai, t.y. skaitikliai ir vardikliai, gali būti apskaičiuojami paimant duomenis iš finansinių ataskaitų. Išoriniais laikytini tokie, kurių viena dalis neatsispindi finansinėse ataskaitose [11, 45 psl].
Santykinis rodiklis gali būti patobulintas ieškant galimybių pakeisti vieną iš jo sudedamųjų dalių arba apskaičiuojamų elementų (skaitiklį, vardiklį arba abu). Ūkines operacijos gali būti vykdomos didinant pardavimus, esant toms pačioms sąnaudoms, arba mažinant sąnaudas, tenkančias tai pačiai pardavimų apimčiai. Tolygus veiksnių poveikis tiek skaitikliui, tiek ir vardikliui yra vienas iš santykinių rodiklių privalumų. Taigi santykinių rodiklių naudojimas eliminuoja absoliutinių rodiklių trūkumus. Pavyzdžiui, absoliutus išlaidų augimas daro įspūdį, kad jas reikia mažinti, kai jos gali būti sąlygojamos gamybos apimties augimo. Tokios klaidingos išvados nepadarysime jeigu apskaičiuosime santykinį rodiklį [16].

Kaip pasirinkti rodiklius?

Mokslinėje-metodinėje literatūroje yra aprašoma šimtai skirtingų koeficientų. Kiekvienas jų yra tinkamas tam tikroms įmonių rūšims (akcinėms bendrovėms, bankams, investiciniams fondams, draudimo bendrovėms ir pan.), tam tikriems ekonomikos sektoriams ir pan. Taigi iškyla rodiklių pasirinkimo problemą.
Prieš pasirenkant įmonei vertinimo santykinius rodiklius, reikia nustatyti analizės tikslus ir įmonės vystymosi perspektyvas. Bet kokios veiklos, tame tarpe ir analizės atlikimo, pagrindas yra konkrečių tikslų nustatymas. Taigi būtina nustatyti, ar siekiama atlikti kompleksinę įmonės veiklos analizę, ar įvertinti jos pelningumą, o gal sugebėjimą padengti savo finansinius įsipareigojimus ir pan. [5, 60 psl.]
Jeigu žinoma, ko įmonė nori pasiekti, tada vartojant santykinius rodiklius, galima nustatyti, kiek ji yra pažengusi ta kryptimi, pavyzdžiui, žinodami, jog įmonė siekia dešimties procentų dydžio grynojo pelningumo iš kiekvieno pardavimų lito, tai atlikta pelningumo analizė parodys realią situaciją ir neatitikimą iškeltiems tikslams.
Jeigu įmonė turi keletą tikslų, tada reikia nustatyti jų reikšmingumą (rangą). Kai vienas tikslas pasiekiamas, kitas tampa pagrindinis. Tačiau prioritetai irgi keičiasi priklausomai nuo išorinių veiksnių. Pasirenkant santykinius rodiklius, taip pat reikia žinoti, kokie įmonės padaliniai prisidėjo prie tų tikslų siekimo ir kokie yra tų padalinių poskyriai. Kiekvienam padaliniui turi būti nustatytas specifinis tikslas, suderintas su bendrais įmonės tikslais. Taigi, pasirenkant santykinius rodiklius, reikia vadovautis tokiais principais: [13]
· Jeigu įmanoma, tikslinga išrinkti vieną santykinį rodiklį, kuris apibūdintų laimėjimų lygį, taip pat kartu su kitais rodikliais parodytų, kokiu būdu laimėjimai galėtų būti patobulinti.
· Pasirenkami rodikliai turėtų būti logiškai ar matematiškai tarpusavyje susieti ir kad tai galima būtų įrodyti.
· Reikia vengti pseudosantykinių rodiklių. Pseudosantykiniai rodikliai yra tie, kurie apskaičiuojami dalijant tarpusavyje logiškai nesusietus dydžius, nors matematiškai panašius į santykinius rodiklius, pavyzdžiui, sumokėtų palūkanų ir pardavimų santykis (%). Sumokėtos palūkanos, ypač jei mokamos už pastovią paskolą, nepriklauso nuo realizacijos apimties, todėl palūkanų procentas gali būti lyginamas ne su realizacijos apimtimi, o su skolos dyžiu. Pardavimai, tenkantys vienam gamybos darbuotojui, irgi nėra geras santykinis rodiklis, nes įmonė gali parduoti ne tik savo gamybos, bet ir pirktus gaminius, kas nėra jų darbo rezultatas.
· Vadovui neturi būti pateikiami tie rodikliai, kurių pasikeitimui vadovas negali turėti įtakos, t.y. daryti poveikio.
· Santykinis rodiklis turi įvertinti materialų veiksnį.
· Santykinis išlaidų rodiklis turi teikti informaciją apie naudą, kad vadovas visada tai turėtų mintyje.
· Santykinių rodiklių, kuriuos gauna vadovas, skaičius turi būti minimalus. Be to, reikia atminti, kad nėra idealios santykinių rodiklių sistemos, kuri patenkintų visų įmonių vadovus, tiktų visoms ūkio šakoms ir visiems laikams.
Šie principai rodo, kad kartkartėmis (tarkime, kartą per metus) kiekvienas vadovas turėtų gauti tam tikrus rodiklius ir atsisakyti tų, kurie nesuteikia jam informacijos, reikalingos valdymo sprendimams priimti. Gyvenime yra tendencija, kad informacija, kurią vadovas gauna, nuolat didėja. Tai susiję su informacinės arba žinių eros įsigalėjimų, kurios esminis bruožas yra tai, kad pagrindiniu gamybos veiksniu tampa specializuota informacija arba žinios (aišku tuo pačiu ir sugebėjimas ją kryptingai bei efektyviai panaudoti). Tačiau tos informacijos kokybė gali gerėti tik tada, kai jos kiekis nuolat yra mažinamas.
Todėl labai svarbu, jog pagrindinis santykinis rodiklis, jo naudojimas arba jo interpretavimas būtų toks, kad net: [9, 87 psl.]
1) norint pasiekti “gerą” rodiklį, nebūtų užkertamas kelias tokiai įmonės veiklai, kuri duotų naudos,
2) geras rodiklis netaptų tokių veiksmų padariniu, kuris neduoda įmonei naudos.

Pirmos situacijos rizika atsiranda tada, kai, pavyzdžiui, sąnaudos atsiranda ir yra pripažįstamos viename laikotarpyje, o nauda neparodoma iki kito laikotarpio pradžios. Antros situacijos rizika atsiranda dažniausiai tada, kai pagalbinio santykinio rodiklio lygį atspindi veiksmas, darantis teigiamą įtaką tik daliai įmonės veiklos, bet galintis sukelti visos įmonės nuosmukį.

Koeficientų trūkumai

Analizuojant finansinius santykinius rodiklius, svarbu suprasti ne tik jų privalumus, bet ir trūkumus. Finansinių ataskaitų vartotojai skirstomi į 3 pagrindines grupes [8, 15 psl.]:
a) Vadovai santykinius rodiklius naudoja firmos ūkinės veiklos analizei, kontrolei ir tobulinimui.
b) Tie, kurie analizuoja kreditus (teikiant banko paskolas, skiriant reitingus obligacijoms), santykinius rodiklius nagrinėja norėdami įvertinti firmos skolų apmokėjimo galimybes.
c) Tie, kurie analizuoja vertybinius popierius, domisi bendrovės veiklos efektyvumu, augimo perspektyvomis, firmos sugebėjimu mokėti savo obligacijų palūkanas.
Naudojantis santykinių rodiklių analize, jai būdingi trūkumai reikalauja apdairumo. Norint atlikti palyginamąją analizę firmose su dideliu padalinių skaičiumi skirtingose šakose, sunku parinkti šakų vidurkius sugretinimui. Pačios firmos rodiklių palyginimas su šakos vidutiniais santykiniais rodikliais – tai nebūtinai optimalus tikslas. Žymiai svarbesni gali būti šakos lyderių santykiniai rodikliai.
Dažnai infliacijos ir sezoniškumo pokyčių įtakoje iškreipiami metiniai šakų santykiniai rodikliai. Jų apskaičiavimą gali paveikti iškraipymai, kuriuos sąlygoja skirtinga, tačiau visuotinai pripažinta įmonės veiklos apskaitos praktika [16].
Jei firma apskaitoje dirbtinai pagerina finansines ataskaitas, santykiniai rodikliai bus klaidinantys. Sunku pasakyti, kuris rodiklis yra “geras”, o kuris “blogas” [15]. Viską lemia firmos finansiniai reikalai. Pagaliau, yra daug firmų, turinčių ir stiprius, ir silpnus santykinius rodiklius, ir jų visuma išreiškia tikrąją firmos finansinę būklę.

Rodikliai ir jų grupės

Rodiklių grupavimas

Įmonių būklei vertinti naudojama labai daug skirtingų bei įvairių koeficientų. Jie apskaičiuojami remiantis įmonės finansinių ataskaitų informacija bei išorine informacija (pavyzdžiui, vertybinių popierių biržos prekybos rezultatais). Įvairūs koeficientai skiriasi savo svarba ir panaudojimo tikslais. Dažnai vieni finansiniai koeficientai yra išvedami iš kitų, taigi jie yra tarpusavyje susiję.
Kadangi rodiklių yra daug, tai jie finansinės analizės teorijoje yra klasifikuojami į atskiras grupes. Toks grupavimas palengvina jų nagrinėjimą [15].
Finansiniai rodikliai suskirstyti į 4 grupes: likvidumo, aktyvumo, pelningumo ir įsiskolinimo. Pirmosios 3 rodiklių grupės teikia svarbią informaciją apie einamąją, trumpalaikę įmonės veiklą. Todėl šiems rodikliams ir skiriamas didžiausias dėmesys, nes garantavus įmonės pelningumą artimiausioje ateityje apie ilgalaikę perspektyvą galvoti neverta. Po einamosios veiklos analizės derėtų aptarti įsiskolinimo rodiklius, apibūdinančius ilgalaikę įmonės veiklos perspektyvą [6, 40 psl.].

Mokumo (likvidumo) rodikliai

Įmonei gyvybiškai svarbus gebėjimas vykdyti savo įsipareigojimus, nes kreditorių pasitikėjimo praradimas gali nulemti įmonės bankrotą. Gebėjimą vykdyti trumpalaikius įsipareigojimus rodo įmonės likvidumo rodikliai, kurie apibūdina jos gebėjimą turimą turtą paversti grynaisias pinigais. Likvidumo vertinimui naudojami tokie rodikliai:
Apyvartinis kapitalas – kiek trumpalaikis turtas viršija trumpalaikius įsipareigojimus. Apyvartinis kapitalas funkcionuoja kaip likvidumo rezervas, apsidraudžiant nenumatytais ir neplanuotais atvejais. Didesnio apyvartinio kapitalo reikia, kai įmonė negali skubiais pasiskolinti lėšų [6, 40 psl].
AP = Trumpalaikis turtas(aktyvai) – trumpalaikiai įsipareigojimai(pasyvai), [9, 107 psl.]

Bendrojo likvidumo rodiklis – trumpalaikių įsipareigojimų padengimas trumpalaikiu laikotarpiu, t.y. rodoma įmonės galimybė padengti trumpalaikius įsipareigojimus, panaudojant turimą trumpalaikį turtą [6, 41 psl].
BLR = Trumpalaikis turtas/Trumpalaikiai įsipareigojimai, [5, 14 psl.]

Skubaus likvidumo rodiklis – yra griežtesnis įmonės likvidumo įvertinimas, nes daroma prielaida, kad atsargos nėra likvidžios. Parodo trumpalaikių įsipareigojimų likvidavimo mobiliais aktyvais greitį. Kai įmonės likvidus turtas viršija trumpalaikius įsipareigojimus, jos likvidumo lygis geras [6, 40 psl].
SLR = (Trumpalaikis turtas – atsargos)/Trumpalaikiai įsipareigojimai, [5, 15 psl.]

Įmonės likvidumas labiausiai domina kreditorius, kadangi jis parodo įmonės gebėjimą laiku vykdyti savo įsipareigojimus. Žinoma daugybė pvz., kai įmonės bankrutuodavo dėl problemų, susijusių su likvidumu, nepaisant to, kad kiti finansiniai rodikliai ir buvo geri. Apyvartinio kapitalo rodiklis labiausiai domina vidinės kontrolės vykdytojus, o einamojo bei kritinio likvidumo rodikliai turi būti nuolat lyginami su vidutiniais šakos rodikliais [6, 44 psl.].

Aktyvumo rodikliai

Be likvidumo rodiklių, naudinga žinoti ir įmonės gebėjimą operatyviai keisti savo atsargas ir debitoronį įsiskolinimą į grynuosius pinigus, greitai padengti įsiskolinimus ir efektyviai naudoti turtą realizacijos pajamoms gauti [16].
Atsargų apyvartumo rodiklis – parodo, kiek kartų per metus atsargos virsta pinigais. Rodiklis apibūdina gamybos atsargų realizavimo galimybes ir atsargų valdymo efektyvumą.
AP = Pardavimai/Atsargos, [7, 28 psl.]

Ilgalaikio turto apyvartumas – parodo, kiek apyvartų grynasis apyvartinis kapitalas padaro per metus.
ITA = Pardavimai/Ilgalaikis turtas ,[10, 10 psl.]

Viso turto apyvartumas – parodo, kiek vienas turto litas sukuria pajamų.
VTA = Pardavimai/Visas turtas, [10, 11 psl.]

Aktyvumas rodo, kaip greitai įmonė geba paversti savo atsargas ir debitorinį įsiskolinimą į grynuosius pinigus. Tai rodo ir aukščiausiojo ir vidutiniojo valdymo lygio veiklos efektyvumą. Šis rodiklis teikia svarią informaciją ir yra direktorių tarybos, generalinio direktoriaus, rinkodaros padalinio direktoriaus ir kitų organizacijos dalyvių detalesnio tyrinėjimo objektas. Aktyvumo rodikliai tampa reikšmingi tik lyginant juos su praėjusių metų laikotarpiu arba analogiškų firmų rodikliais [6, 44 psl.].

Įsiskolinimo rodikliai

Įsipareigojimų arba mokumo rodikliai parodo įmonės sugebėjimą vykdyti savo ilgalaikius ir trumpalaikius finansinius įsipareigojimus verslo partneriams, bankams, mokesčių institucijoms.
Įmonės įsipareigojimus galima matuoti įsiskolinimo bei viso turto dydžių santykiu arba įsiskolinimo ir nuosavo kapitalo dydžių santykiu. Vertinant įsiskolinimą, labia svarbu atsižvelgti ir į įmonės gebėjimą nustatytu laiku mokėti palūkanas.
Įsiskolinimo rodiklis – parodo, kokia įmonės turto dalis įsigyta už skolintas lėšas. Svarbus kreditoriams, nes parodo, kiek saugios jų lėšos [6, 41 psl].
ĮR = Įsipareigojimai/Savininkų nuosavybė, [8, 30 psl.]

Įsiskolinimo ir kapitalo santykis – parodo kokią dalį nuosavo kapitalo sudaro įsipareigojimai. Analizuojant įmonės veiklą, aukštas rodiklis gali rodyti didesnę riziką, nes įmonei gali būti sudėtinga padengti savo palūkanų ir skolos grąžinimo mokėjimus ir gauti pakankamai lėšū tolimesniam finansavimui. Tačiau mažesnis rodiklis nėra savitikslas.

Palūkanų koeficientas – daroma prielaida, kad palūkanų išlaidos lygios finansinės veiklos sąnaudoms. Rodiklis parodo, kad įmonė sugeba įvykdyti savo įsipareigojimus mokėti palūkanas, kitaip tariant, parodo koks gali būti minimalus veiklos pelnas, kad įmonė dar pajėgtų mokėti metines palūkanas [6, 41 psl.].
PK = Grynasis pelnas/Palūkanų išlaidos, [4, 55 psl.]

Skolos čia apima tiek ilgalaikius, tiek trumpalaikius įsipareigojimus. Kreditoriai pirmenybę teikia žemiems skolos santykiniams rodikliams, nes bankroto atveju tai sumažina jų nuostolių riziką, o savininkai pirmenybę teikia aukštesnio lygio finansiniam svertui, nes jie siekia padidinti pelną bei išlaikyti firmos kontrolę. Optimalus skolos lygis yra daugumos akademinių ir praktinių diskusijų objektas.
Įmonės įsiskolinimas veikia jos pelningumą bei rizikingumą. Įsiskolinimo laipsnis gali būti matuojamas skolos dydžio santykiu su kitais balanso straipsnių dydžiais (dažniausiai turto ir kapitalo) bei parodo, kokia dalimi įmonė finansuojama kitų subjektų pinigais (ne akcininkų). Vertinant įmonės įsiskolinimo lygį, atkreipiamas dėmesys į įmonės gebėjimą grąžinti skolas. Todėl, atliekant įsiskolinimo analizę, svarbiausi yra tie rodikliai, į kuriuos atsižvelgiama skaičiuojant. Įmonės įsiskolinimas – tai svarbiausias jos veiklos rodiklis, kurį turi atidžiai stebėti visos įmonės veikla suinteresuotos grupės [6, 45 psl.].

Pelningumo rodikliai

Pelningumo rodikliai yra pagrindiniai rodikliai, kuriais remiamasi atliekant finansinę analizę, nes:
a) jie geriausiai apibendrina galutinius įmonės pasiekimus,
b) pagal juos yra sprendžiama, kokią realią naudą gaus akcininkai ir investitoriai, rizikuodami investuoti savo kapitalą.
Kadangi kiekvienos įmonės ūkinės veiklos tikslas – uždirbti pelną, tai jo apskaičiavimas yra pagrindinis uždavinys tiek analitikams, tiek ir įmonės vadovams. Pelningumas gali būti matuojamas, siejant įmonės pajamas su pardavimų apimtimi, turto verte, kapitalo kaina arba akcijos rinkos verte [6, 41 psl.].
Šie rodikliai suteikia galimybę įvertinti pelningumą pagal anksčiau minėtus kriterijus:
Bendrasis pardavimų pelningumo rodiklis – parodo pardavimų įtaką balansiniam pelnui, t.y. įmonės sugebėjimą gauti pelną iš pagrindinės įmonės veiklos. Apskaičiuojamas pagal formulę: BPR=BP/PP, [3, 31 psl.]

BP – bendrojo pelno suma, Lt;
PP – pardavimų pajamos, Lt.
Iš šio rodiklio galima spręsti, ar pakankamas skirtumas tarp parduodamų prekių kainų ir jų gamybos sąnaudų.
Šio dydžio kitimas yra tam tikras indikatorius, kuris padeda suprasti įmonėje vykstančių ekonominių procesų plėtros tendencijas, rasti jų pakitimo priežastis bei prognozuoti perpektyvą.
Veiklos pelningumo rodiklis apskaičiuojamas pagal formulę:
VPR=VP/PP, [3, 31 psl.]
VP – veiklos pelnas, Lt.
Šis rodiklis rodo įmonės vadovų gebėjimą kontroliuoti veiklos sąnaudų formavimąsi ir veiklos pelningumą.
Pardavimų grynasis pelningumas parodo, kokią dalį pelnas sudaro nuo įmonės pardavimų pajamų.
GPR=GP/PP, [14, 45 psl.]
GP – grynasis pelnas, Lt.
Nuosavo kapitalo pelningumas (NKP) – įvertina bendrą darbo ir gamybos orgnizavimo, pardavimo ir finansinės veiklos efektyvumą bei įmonės gebėjimą mokėti mokesčius. Svarbus tiems, kas domisi investicijų pelningumu ir jų naudojimo efektyvumu.
NKP = GP/(AK + R), [14, 45 psl.]
AK – akcinio kapitalo vertė,
R – įmonės rezervų suma.
Turto pelningumo arba grąžos rodiklis – parodo, ar įmonė efektyviai naudoja savo turtą. Iš šio rodiklio galima spręsti, kiek grynojo pelno tenka vienam turto litui arba kiek į šį turtą įdėtų pinigų grįžta per ataskaitinį laikotarpį grynojo pelno pavidalu.
TP=GP/T, [14, 46 psl.]
T – vidutinė metinė įmonės turto vertė, Lt.

Turto grąža paprastai lyginama su palūkanų normomis ir jei apskaičiuojamas rodiklis yra mažesnis, tada savininkų investicijos į šią įmonę gali sumažėti [17].
Dividendų norma – dažniausiai pageidauja sužinoti akcininkai, nes jie visada suinteresuoti gauti kuo didesnę pelno dalį.
Dividendų norma = išmokėtini dividendai/GP, [14, 46 psl.]

Jeigu įmonėje sparčiai didėja dividendams skirta pelno dalis, reikia atkreipti dėmesį, ar tai vyksta ne jos finansinių plėtros galimybių mažėjimo sąskaita, dėl ko ateityje gali susilpnėti įmonės padėtis rinkoje.
Investicijų grąža – apskaičiavus šį rodiklį paaiškėja, kiek įmonė gauna pelno iš turimo kapitalo. Tai svarbu žinoti imamt bei teikiant paskolas. Rodiklis gana išsamiai apibūdina firmos finansinės veiklos efektyvumą, jos gebėjimą gauti pelną iš visų ilgalaikių finansinių išteklių. Manoma, kad jis yra objektyviausias įmonės finansinės būklės matas, todėl jį nagrinėja ne tik įmonės vadovai, bet ir akcininkai, kreditoriai, įvairios finansinės institucijos. Rodiklis įvertina įmonės ekonominį potencialą ir vadovų gebėjimą gauti pelną iš viso pastovaus kapitalo [6, 41 psl]
Investicijų grąžos rodiklis = (Pelnas(neto) – mokesčiai)/Turtas
.
Administracinės išlaidos, tenkančios vienam pardavimų apimties vienetui:
Administracinės išlaidos/PP, [14, 48 psl.]

Šio rodiklio dydis rodo, kokią pardavimų pajamų dalį sudaro administracinės išlaidos, kurios priskiriamos pastoviosioms išlaidoms ir todėl jų suma prekės vienetui yra atvirkščiai proporcinga parduotų prekių skaičiui. Šių išlaidų analizė padeda įvertinti išlaidų formavimosi tikslingumą ir būtinumą. Manoma, kad tokios išlaidos neturėtų sudaryti daugiau kaip 10-15% visų pardavimų pajamų.

Skirtinguose knyguose, leidiniuose tuos pačius rodiklius galima rasti prie kitų rodiklių grupių. Gali būti ir skirtingi rodiklių ar jų grupių pavadinimai. Nėra vienos bendros rodiklių sistemos. Kiekvienoje šalyje yra daugybė autorių, specialistų, analitikų, kurie tuos rodiklius vertina savaip. Į tai nereiktų kreipti dėmesio, nes rodiklių esmė lieka ta pati

Išvados

Nėra idealios santykinių rodiklių sistemos, kuri patenkintų visų įmonių vadovus, tiktų visoms ūkio šakoms ir visiems laikams.
Mažas turimų rodiklų skaičius įmonei nekenkia, nes taip apribojamas informacijos perkrovimas ir pan.
Jeigu įmanoma, išrinkti vieną rodiklį, kuris apibūdintų laimėjimų lygį, taip pat kartu su kitais rodikliais parodytų, kokiu būdu laimėjimai galėtų būti patobulinti.
Pasirenkami rodikliai turėtų būti logiškai ar matematiškai tarpusavyje susieti ir kad tai galima būtų įrodyti.

Stengtis vengti pseudosantykinių rodiklių.
Vadovui neturi būti pateikiami tie rodikliai, kurių pasikeitimui vadovas negali turėti įtakos, t.y. daryti poveikio.
Santykinis rodiklis turi įvertinti materialų veiksnį.
Santykinių rodiklių, kuriuos gauna vadovas, skaičius turi būti minimalus.

Pagrindiniai įmonės efektyvumo rodikliai
Rodikliai Veiklos efektyvumo analizė
Turto pelningumas Rodo, ar įmonė efektyviai naudoja savo turtą
Bendrasis pelningumas Padeda kontroliuoti parduotų prekių savikainą bei kainodaros politiką
Veiklos pelningumas Apibūdina įmonės gebėjimą kontroliuoti veiklos sąnaudų formavimąsi
Įprastinės veiklos pelningumas Apibūdina pardavimų pelningumą iki mokesčių išskaičiavimo
Nuosavo kapitalo pelningumas Grynojo pelno suma, tenkanti nuosavam kapitalui. Rodiklis padeda įvertinti investuotojo kapitalo tikslingumą ir pelningumą
Grynasis pelnas Toji iš pardavimų uždirbtų pajamų dalis, kuri lieka atskaičius parduotų prekių savikainą, veiklos sąnaudas, palūkanas už kreditą ir pelno mokestį
Akcijos pelningumas Grynojo pelno suma, tenkanti vienai paprastai akcijai
Vienos akcijos kainos/pelno santykis Rodo, kiek kartų akcijos rinkos kaina viršija jos uždirbtą pelną ir per kurį laiką atsipirks investicijos

Literatūra

1. Jagelavičius G., Boguslaukas V. Integruotas įmonės veiklos finansinio įvertinimo modelis. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Kaunas, VDU. 1999.
2. Jagelavičius G., Boguslaukas V. Įmonės veiklos finansinis vertinimas. Kaunas, Technologija. 2002.
3. Šlekienė D., Klimavičienė I. Įmonės veiklos finansinis vertinimas. Kaunas, Technologija. 2002.
4. Poškaitė D. Finansinės būklės analizė rinkos sąlygomis. Vilnius, VU. 1994.
5. Černius G., Paškevičius A., Starkevičiūtė M. Įmonių finansinė analizė. Rodiklių apskaičiavimo metodika. Vilnius, NPVB. 1995.
6. Rutkauskas A. V., Damašienė V. Finansų valdymas. Kaunas, Technologija. 1999.
7. Bagdonas V. Verslo rizika. Vilnius, Saulės vėjas. 1996.
8. Kalčinskas G. Buhalterinės apskaitos pagrindai. Vilnius, Pačiolis. 1996.
9. Mackevičius J. Apskaita. Vilnius, Mintis. 1994.
10. Kvederaitė V. Finansinių rodiklių palyginamoji analizė. Vilnius, LII. 1995.
11. Kaplan R. S., Norton D. P. The balanced scorecard. Boston, Harvard business school press. 1996.
12. Kaplan R. S., Norton D. P. Putting the balanced scorecard to work. Harvard business review. 1993, September-October, P. 134-147.
13. Malcolm I., Benchmarking – performance gap: real or a problem of definition. Management accounting, April, 1997. P. 38-39.
14. Juozaitienė L. Įmonės finansai. Analizė ir valdymas. Šiauliai, ŠU. 2000.
15. www.alltrista.com
16. www.ft.com
17. www.google.com

Leave a Comment