Finansiniai koeficientai ir jų analizė

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

PANEVĖŽIO INSTITUTAS

VADYBOS IR ADMINISTRAVIMO FAKULTETAS

Finansiniai koeficientai ir jų analizė

Kursinis darbas

Atliko: PA-0/4 gr. stud. Ž. Ratkus

Tikrino: vyr. asist. Gaidžiūnaitė

Panevėžys, 2002

Įvadas

Finansinės analizės metu yra apskaičiuojami įvairūs absoliutūs ir santykiniai rodikliai, kurių pagrindu yra sprendžiama apie įmonės pelningumą, likvidumą, mokumą, apyvartumą ir pan.

Nė viena finansinė analizė neapsieina be finansinių koeficientų arba santykinių rodiklių panaudojimo. Tai grindžiama tuo, kad koeficientai parodo santykį tarp tam tikrų dydžių, ko negali parodyti absoliutūs rodikliai.

Šiame kursiniame projekte ir siekiama detaliai išnagrinėti finansinius koeficientus: jų reikšmingumą, privalumus bei trūkumus, pasirinkimo bei grupavimo problematiką bei apibūdinti pagrindinius praktikoje akcinių bendrovių analizei naudojamus finansinius koeficientus.

Darbo pabaigoje taip pat pateikiama speciali Du Pont’o analizės metodologija, kuri remiasi santykinių rodiklių panaudojimu akcinio kapitalo rentabilumo nustatymui.

1. Koeficientų reikšmė, privalumai, trūkumai, pasirinkimas

1.1 Finansinių koeficientų reikšmė ir privalumai

Analizė, panaudojant finansinius rodiklius, yra labai plačiai paplitusi atliekant tarpįmoninę bei tam tikro laikotarpio analizę.

Vartodami finansinius rodiklius, galime nesunkiai palyginti skirtingų įmonių finansines ataskaitas bei jų veiklos rezultatyvumą įvairiais požiūriais, taip pat vienos įmonės skirtingų laikotarpių finansinius rodiklius, nustatyti jų kitimo tendencijas.

Prieš analizės atlikimą, būtina įsitikinti, ar pasirinktos ataskaitos yra suderintos metodiniu bei struktūriniu požiūriu. Visus rodiklius tikslinga sugrupuoti į dvi grupes: vidinius ir išorinius. Vidiniai rodikliai yra tie, kurių apskaičiuojamieji elementai, t.y. skaitikliai ir vardikliai, gali būti apskaičiuojami paimant duomenis iš finansinių ataskaitų. Išoriniais laikytini tokie, kurių viena dalis neatsispindi finansinėse ataskaitose.

Ūkinėje praktikoje dauguma vadovų sugeba laisvai operuoti absoliučiais dydžiais, pavyzdžiui, žmonių skaičiumi, tonomis, valandomis, kilometrais ir t.t., ir nepakankamai – santykiniais dydžiais. Tačiau kyla klausimas, kodėl reikia nagrinėti santykinius dydžius?

Atsakymas toks: joks skaičius negali būti akivaizdus ir reikšmingas nepalyginus jo su kitu skaičiumi. Kad suteiktume skaičiui reikšmę, reikia jį palyginti su kitu, ypač jeigu norime įvertinti įmonės ūkinės veiklos būklę ar tam tikrą asmeninio gyvenimo situaciją. Taigi santykinis dydis, gautas palyginus du skaičius, yra daug akivaizdesnis negu absoliutus dydis. Pavyzdžiui, izoliuotai žiūrint į išlaidas, dar negalima padaryti apibendrinančios išvados, bet palyginus jas su rezultatu ar nauda, gauta padarius tas išlaidas, tai padaryti jau galima.

Santykinis rodiklis gali būti patobulintas ieškant galimybių pakeisti vieną iš jo sudedamųjų dalių arba apskaičiuojamų elementų (skaitiklį, vardiklį arba abu). Ūkines operacijos gali būti vykdomos didinant pardavimus, esant toms pačioms sąnaudoms, arba mažinant sąnaudas, tenkančias tai pačiai pardavimų apimčiai. Tolygus veiksnių poveikis tiek skaitikliui, tiek ir vardikliui yra vienas iš santykinių rodiklių privalumų. Taigi santykinių rodiklių naudojimas eliminuoja absoliutinių rodiklių trūkumus. Pavyzdžiui, absoliutus išlaidų augimas daro įspūdį, kad jas reikia mažinti, kai jos gali būti sąlygojamos gamybos apimties augimo.

Tokios klaidingos išvados nepadarysime jeigu apskaičiuosime santykinį rodiklį.

Galima paminėti santykinių rodiklių privalumus, palyginti su absoliutiniais dydžiais, pateikiant šiuos pavyzdžius.

Transportas. Kai kalbama apie jo efektyvumą, galima pasakyti, kad automobilis į paskyrimo vietą nuvažiuoja per n val. Bet tai mes galime apibūdinti objektyviai tik tada, jeigu žinome transporto priemonės greitį, t.y. km per valandą.

Produkcija. Pavyzdžiui, dvi įmonės per tą patį laikotarpį pagamino po

2000 staklių. Tačiau abu šie rodikliai neparodo, ar įmonės dirbo efektyviai. Tarkime, kad pirmoji įmone gamino produkciją su 50 darbuotoju, o antroji – su 100. Galima daryti išvadą, kad pirmoji įmonė dirbo efektyviau negu antroji. Pirmosios įmones našumas 40 staklių vienam žmogui, o antrosios – tik 20. Žinoma, pirmoji įmone gali būti nerentabili, bet tai jau kitas klausimas.

Pelnas. Abi įmones gavo po 5000 Lt pelno. Kuri įmone pelningesnė?

Jeigu A įmone gavo šį pelną, gavusi 50 000 Lt pajamų, tai A įmone bus pelningesne tuo atveju, jeigu jos pelningumas bus 10% pardavimų sumos, o B

įmones -1%.

1.2 Kaip pasirinkti santykinius rodiklius?

Mokslinėje-metodinėje literatūroje yra aprašoma šimtai skirtingų finansinių koeficientų. Kiekvienas jų yra tinkamas tam tikroms įmonių rūšims (akcinėms bendrovėms, bankams, investiciniams fondams, draudimo bendrovėms ir pan.), tam tikriems ekonomikos sektoriams ir pan. Taigi iškyla finansinių rodiklių pasirinkimo problemą. Žemiau aptarsime pagrindinius momentus, į kuriuos būtina atsižvelgti, konkrečiai įmonei renkanti tam tikrą finansinių rodiklių grupę arba sąranką.

Prieš pasirenkant įmonei vertinimo santykinius rodiklius, reikia nustatyti analizės tikslus ir įmonės vystymosi perspektyvas. Bet kokios veiklos, tame tarpe ir analizės atlikimo, pagrindas yra konkrečių tikslų nustatymas. Taigi būtina nustatyti, ar siekiama atlikti kompleksinę įmonės veiklos analizę, ar įvertinti jos pelningumą, o gal sugebėjimą padengti savo finansinius įsipareigojimus ir pan.

Jeigu žinoma, ko įmonė nori pasiekti, tada vartojant santykinius rodiklius, galima nustatyti, kiek ji yra pažengusi ta kryptimi, pavyzdžiui, žinodami, jog įmonė siekia dešimties procentų dydžio grynojo pelningumo iš kiekvieno pardavimų lito, tai atlikta pelningumo analizė parodys realią situaciją ir neatitikimą iškeltiems tikslams.

Jeigu įmonė turi keletą tikslų, tada reikia nustatyti jų reikšmingumą (rangą). Kai vienas tikslas pasiekiamas, kitas tampa pagrindinis. Tačiau prioritetai irgi keičiasi priklausomai nuo išorinių veiksnių. Pasirenkant santykinius rodiklius, taip pat reikia žinoti, kokie įmonės padaliniai prisidėjo prie tų tikslų siekimo ir kokie yra tų padalinių poskyriai.

Kiekvienam padaliniui turi būti nustatytas specifinis tikslas, suderintas su bendrais įmonės tikslais. Taigi, pasirenkant santykinius rodiklius, reikia vadovautis tokiais principais:

1. Jeigu įmanoma, tikslinga išrinkti vieną santykinį rodiklį, kuris apibūdintų laimėjimų lygį, taip pat kartu su kitais rodikliais parodytų, kokiu būdu laimėjimai galėtų būti patobulinti.

2. Pasirenkami rodikliai turėtų būti logiškai ar matematiškai tarpusavyje susieti ir kad tai galima būtų įrodyti.

3. Reikia vengti pseudosantykinių rodiklių. Pseudosantykiniai rodikliai yra tie, kurie apskaičiuojami dalijant tarpusavyje logiškai nesusietus dydžius, nors matematiškai panašius į santykinius rodiklius, pavyzdžiui, sumokėtų palūkanų ir pardavimų santykis (%). Sumokėtos palūkanos, ypač jei mokamos už pastovią paskolą, nepriklauso nuo realizacijos apimties, todėl palūkanų procentas gali būti lyginamas ne su realizacijos apimtimi, o su skolos dyžiu. Pardavimai, tenkantys vienam gamybos darbuotojui, irgi nėra geras santykinis rodiklis, nes įmonė gali parduoti ne tik savo gamybos, bet ir pirktus gaminius, kas nėra jų darbo rezultatas.

4. Vadovui neturi būti pateikiami tie rodikliai, kurių pasikeitimui vadovas negali turėti įtakos, t.y. daryti poveikio.

5. Santykinis rodiklis turi įvertinti materialų veiksnį, o ne trivialų.

6. Santykinis išlaidų rodiklis turi teikti informaciją apie naudą, kad vadovas visada tai turėtų mintyje.

7. Santykinių rodiklių, kuriuos gauna vadovas, skaičius turi būti minimalus. Be to, reikia atminti, kad nėra idealios santykinių rodiklių sistemos, kuri patenkintų visų įmonių vadovus, tiktų visoms ūkio šakoms ir visiems laikams.

Su paskutiniu teiginiu susiję dar trys rodikliu sudarymo principai:

✓ Įvairioms šakoms, ir įmonėms, jeigu jos funkcionuoja skirtingai, reikalingi skirtingi santykiniai rodikliai.

✓ Įmones viduje, skirtingiems valdymo lygmenims irgi reikalingi skirtingi santykiniai rodikliai, nes vadovų atsakomybė yra nevienoda

✓ Vadovo poreikis specifiniams rodikliams keičiasi, jeigu keičiasi jo problemos.

Šie principai rodo, kad kartkartėmis (tarkime, kartą per metus)

kiekvienas vadovas turėtų gauti tam tikrus rodiklius ir atsisakyti tų, kurie nesuteikia jam informacijos, reikalingos valdymo sprendimams priimti.

Gyvenime yra tendencija, kad informacija, kurią vadovas gauna, nuolat didėja. Tai susiję su informacinės arba žinių eros įsigalėjimų, kurios esminis bruožas yra tai, kad pagrindiniu gamybos veiksniu tampa specializuota informacija arba žinios (aišku tuo pačiu ir sugebėjimas ją kryptingai bei efektyviai panaudoti). Tačiau tos informacijos kokybė gali gerėti tik tada, kai jos kiekis nuolat yra mažinamas.

Todėl labai svarbu, jog pagrindinis santykinis rodiklis, jo naudojimas arba jo interpretavimas būtų toks, kad net:

1) norint pasiekti „gerą” rodiklį, nebūtų užkertamas kelias tokiai įmonės veiklai, kuri duotų naudos,

2) geras rodiklis netaptų tokių veiksmų padariniu, kuris neduoda įmonei naudos.

Pirmos situacijos rizika atsiranda tada, kai, pavyzdžiui, sąnaudos atsiranda ir yra pripažįstamos viename laikotarpyje, o nauda neparodoma iki kito laikotarpio pradžios. Antros situacijos rizika atsiranda dažniausiai tada, kai pagalbinio santykinio rodiklio lygį atspindi veiksmas, darantis teigiamą įtaką tik daliai įmonės veiklos, bet galintis sukelti visos įmonės nuosmukį.

1.3 Koeficientų trūkumai

Analizuojant finansinius santykinius rodiklius, svarbu suprasti ne tik jų privalumus, bet ir trūkumus. Finansinių ataskaitų vartotojai skirstomi į

3 pagrindines grupes:

1) Vadovai santykinius rodiklius naudoja firmos ūkinės veiklos analizei, kontrolei ir tobulinimui.

2) Tie, kurie analizuoja kreditus (teikiant banko paskolas, skiriant reitingus obligacijoms), santykinius rodiklius nagrinėja norėdami įvertinti firmos skolų apmokėjimo galimybes.

3) Tie, kurie analizuoja vertybinius popierius, domisi bendrovės veiklos efektyvumu, augimo perspektyvomis, firmos sugebėjimu mokėti savo obligacijų palūkanas.

Naudojantis santykinių rodiklių analize, jai būdingi trūkumai reikalauja apdairumo. Norint atlikti palyginamąją analizę firmose su dideliu padalinių skaičiumi skirtingose šakose, sunku parinkti šakų vidurkius sugretinimui. Pačios firmos rodiklių palyginimas su šakos vidutiniais santykiniais rodikliais – tai nebūtinai optimalus tikslas.

Žymiai svarbesni gali būti šakos lyderių santykiniai rodikliai.

Dažnai infliacijos ir sezoniškumo pokyčių įtakoje iškreipiami metiniai šakų santykiniai rodikliai. Jų apskaičiavimą gali paveikti iškraipymai, kuriuos sąlygoja skirtinga, tačiau visuotinai pripažinta įmonės veiklos apskaitos praktika.

Jei firma apskaitoje dirbtinai pagerina finansines ataskaitas, santykiniai rodikliai bus klaidinantys. Sunku pasakyti, kuris rodiklis yra „geras”, o kuris „blogas”. Viską lemia firmos finansiniai reikalai.

Pagaliau, yra daug firmų, turinčių ir stiprius, ir silpnus santykinius rodiklius, ir jų visuma išreiškia tikrąją firmos finansinę būklę.

2. Finansiniai koeficientai ir jų grupės

2.1 Finansinių koeficientų grupavimas

Kaip jau minėjome įmonių finansinei būklei vertinti naudojama labai daug skirtingų bei įvairių koeficientų. Jie apskaičiuojami remiantis įmonės finansinių ataskaitų informacija bei išorine informacija (pavyzdžiui, vertybinių popierių biržos prekybos rezultatais). Įvairūs koeficientai skiriasi savo svarba ir panaudojimo tikslais. Dažnai vieni finansiniai koeficientai yra išvedami iš kitų, taigi jie yra tarpusavyje susiję.

Kadangi finansinių koeficientų yra daug, tai jie finansinės analizės teorijoje yra klasifikuojami į atskiras grupes. Toks grupavimas palengvina jų nagrinėjimą.

Pažymėtina, kad įvairūs finansinės analizės praktikai bei teoretikai laikosi skirtingų grupavimų principų, tačiau galima rasti nemažai ir bendrumų. Knygoje „Finansinė analizė” išskiriamos tokios santykinių koeficientų grupės:

1. Pelningumo.

2. Trumpalaikio ir ilgalaikio mokumo.

3. Veiklos efektyvumo.

4. Kapitalo rinkos.

Nacionalinės vertybinių popierių biržos parengtoje rodiklių skaičiavimo metodikoje akcinių bendrovių rodiklių skaičiavimui siūloma taikyti šių penkių grupių finansinius koeficientus:

1. Likvidumo.

2. Pelningumo.

3. Finansų struktūros.

4. Turto panaudojimo efektyvumo.

5. Rinkos vertės.

Finansų analitikui didelės reikšmės į finansinių koeficientų grupavimą teikti nereikėtų, svarbu suprasti šių koeficientų prasmę, apskaičiavimo metodiką bei taikymo ypatumus. Todėl pernelyg nesigilindami į grupavimo subtilybes, panagrinėsime pačius pagrindinius finansinius koeficientus, suskirstydami juos į pelningumo, likvidumo (mokumo), finansų struktūros, turto panaudojimo efektyvumo (apyvartumo) bei rinkos vertės grupes.

2.2 Pelningumo koeficientai

Pelningumas – pelnas, kurį gauna firma. Jis matuojamas atsižvelgiant į visus panaudotus aktyvus, ilgalaikio kapitalo ir tarnautojų skaičių.

Pelningumo rodikliai yra pagrindiniai rodikliai, kuriais remiamasi atliekant finansinę analizę, nes:

✓ jie geriausiai apibendrina galutinius įmonės pasiekimus, ir

✓ pagal juos yra sprendžiama, kokią realią naudą gaus akcininkai ir investitoriai, rizikuodami investuoti savo kapitalą.

Akcinio kapitalo pelningumas (nuosavybės grąža) rodo, kiek pelno gaunama kiekvienam akcinio kapitalo piniginiam vienetui. Jis apskaičiuojamas taip:

[pic]

Šiuo rodikliu matuojama paprastųjų akcijų savininkų investicijų pelningumas. Kuo jis didesnis, tuo geresnis. Aukštas lygis užtikrina didelius dividendus.

Turto pelningumo rodiklis (turto grąža) rodo, ar įmonė efektyviai vartoja savo turtą, parodo, kokia viso turto dalis susigrąžinama pelno pavidalu. Nustato, kiek grynojo pelno tenka kiekvienam viso turto piniginiam vienetui. Jis yra taip apskaičiuojamas:

[pic]

Šis rodiklis parodo visų investicijų įmonėje pelningumą. Kuo jis didesnis, tuo geresnis.

Grynasis pelningumas (neto pelno marža) parodo, kiek grynojo pelno tenka vienam pardavimų litui. Jis apskaičiuojamas taip:

[pic]

Tai bene plačiausiai vartojamas rodiklis. Jis parodo visos įmonės veiklos galutinį pelningumą. Kuo jis didesnis, tuo geresnis. Rodiklio mažėjimas reikalauja naujovių, įspėja, kad prekių konkurencingumas smunka.

Bendrasis pelningumas (bruto pelno marža) parodo, kiek grynojo pelno tenka vienam pardavimų litui. Jis taip apskaičiuojamas taip:

[pic]

Šis rodiklis apibūdina įmonės pagrindinės veiklos palningumą, parodo, ar pelninga parduoti prekes. Kuo jis didesnis, tuo geresnis.

Verčiamt iš anglų kalbos, pelningumas dažnai vadinamas rentabilumu.

Nors vertinimo požiūriu tai yra teisinga, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į šių sąvokų ekonominės prasmės skirtumus. Rentabilumo rodikliai dažniausiai naudojami, kai nagrinėjamas veiklos efektyvumas, kitaip sakant, kai norima nustatyti, kiek naudos gavo įmonė, patirdama vienokias ar kitokias išlaidas. Todėl siūloma rentabilumo rodiklius atskirti nuo pelningumo rodiklių, nors juos skaičiuojant taip pat remiamasi pelnu.

2.3 Likvidumo rodikliai

Likvidumas – tai vertybinių popierių arba materialinių vertybių pavertimo grynaisiais pinigais galimybė.

Mokumo arba likvidumo rodikliai apibūdina firmos finansinį patikimumą. Likvidumo rodikliai parodo, ar įmonė pajėgs apmokėti savo įsipareigojimus, pasibaigus terminui.

Bendrasis padengimo koeficientas (bendrasis likvidumas) padeda nustatyti, kiek trumpalaikis turtas viršija trumpalaikius įsipareigojimus.

Jis taip apskaičiuojamas taip:

[pic]

Šis koeficientas geriausiai parodo, kokiu laipsniu trumpalaikių kreditorių teisės yra padengtos turtu, kurį lengva paversti pinigais. Kuo jis didesnis, tuo artimiausiu metu saugesnė situacija. Vakarų Europos šalyse manoma, kad patenkinamas likvidumo rodiklio lygis svyruoja nuo 1,2

iki 2,0.

Greitojo arba kritinio padengimo koeficientas (einamasis arba greitas likvidumas) yra santykis tarp didžiausio likvidumo turto komponentų ir trumpalaikių įsipareigojimų.

[pic]

Vakarų Europos šalyse manoma, kad šis rodiklis turėtų būti lygus maždaug 1 ar net dar mažesnis.

2.4 Finansų struktūros rodikliai

Mokumas – firmos gebįjimas laiku įvykdyti savo įsipareigojimus.

Reikėtų nepainioti mokumo su pasyvo rodikliais, kuriuos dažnai taiko kredito institucijos analizuodamos įmonės kreditinį pajėgumą.

Įsipareigojimų arba mokumo rodikliai parodo įmonės sugebėjimą vykdyti savo ilgalaikius ir trumpalaikius finansinius įsipareigojimus verslo partneriams, bankams, mokesčių institucijoms.

Svarbiausias įsipareigojimų grupės rodiklis yra skolos – nuosavybės santykis. Manoma, kad santykis 1:2 yra normalus, t.y. maždaug pusė finansavimo šaltinių turėtų būti skolinami. Jis apskaičiuojamas taip:

[pic]

Taip pat apskaičiuojamas skolos koeficientas, – tai santykis tarp įmonės skolų ir viso turto. Jis nustato, kiek įsiskolinimų tenka kiekvienam viso turto piniginiam vienetui.

[pic]

Skolos čia apima tiek ilgalaikius, tiek trumpalaikius įsipareigojimus.

Kreditoriai pirmenybę teikia žemiems skolos santykiniams rodikliams, nes bankroto atveju tai sumažina jų nuostolių riziką, o savininkai pirmenybę teikia aukštesnio lygio finansiniam svertui, nes jie siekia padidinti pelną bei išlaikyti firmos kontrolę. Optimalus skolos lygis yra daugumos akademinių ir praktinių diskusijų objektas.

Kitas svarbus finansų struktūros santykinis rodiklis – palūkanų padengimo koeficientas. Jis apskaičiuojamas dalijant pelną iki palūkanų ir mokesčių išskaitymo (earnings before interest and taxes – EBIT) iš palūkanų: Šis koeficientas parodo, koks gali būti minimalus veiklos pelnas, kad įmonė dar pajėgtų mokėti metines palūkanas.

[pic][pic]

Šis rodiklis apibūdina sugebėjimą laiku mokėti palūkanas, t.y., kiek kartų daugiau firma užsidirba pelno, negu jo reikia įsiskolinimo išlaidoms

– palūkanoms padengti.

2.5 Turto panaudojimo efektyvumo (apyvartumo) koeficientai

Apyvartumas – tai įmonės pajamų ir atitinkamos turto dalies santykis.

Šis rodiklis parodo kiek litų uždirba vienas į turtą įdėtas litas.

Apyvartumo rodikliai dar vadinami aktyvumo rodikliais, nes jie parodo, kaip aktyviai įmonė naudoja savo turtą.

Apyvartumo rodikliai padeda įmonės vadybininkui išsiaiškinti, kaip yra valdomos įmonės nuosavos ir skolintos lėšos. Yra daug apyvartumo rodiklių, tačiau mes apsiribosime tiktai keliais.

Ilgalaikio turto apyvartumas nustato, kokia pardavimų apimtis tenka kiekvienam ilgalaikių aktyvų litui. Šis rodiklis taip apskaičiuojamas:

[pic]

Šis rodiklis apibūdina sugebėjimą panaudoti ilgalaikį turtą. Kuo jis didesnis, tuo geriau. Jeigu jis per mažas, tai reikia arba didinti pardavimus, arba parduoti dalį ilgalaikio turto.

Viso turto apyvartumas parodo, kokia pardavimų apimtis tenka kiekvienam turto litui. Jis randamas pagal formulę:

[pic]

Šis rodiklis parodo viso įmonės turto naudojimo efektyvumą, t.y. kaip įmonė sugeba panaudotivisą turtą pardavimų pajamoms uždirbti. Kuo jis didesnis, tuo geriau.

Atsargų apyvartumas nustato, kiek kartų per metus pasikartoja materialinių atsargų payvarta, t.y. kiek kartų atsargos buvo išparduotos ir vėl sukauptos. Jis apskaičiuojamas:

[pic]

Šis rodiklis rodo sugebėjimąvaldyti ir kontroliuoti lėšų, ivestuotų į atsargas, apsisukimą. Kuo šis santykis didesnis, tuo daugiau turimos atsargos atliko apyvartų per metus. Tačiau didelis santykis gali rodyti mažas atsargas ir didelį pakartotinų užsakymų skaičių.

Kai įmonės parduoda prekes skolon, tampa svarbi laiko trukmė tarp pardavimo laiko ir apmokėjimo momento. Tokiu būdu apskaičiuojamas pirkėjų skolų apmokėjimo laikas. Jis randamas pirkėjų įsiskolinimą dalijant iš vienos dienos vidutinių pardavimų (dažniausiai dalinama iš 360 dienų):

[pic]

Šis rodiklis parodo vidutinį dienų skaičių, kada produkcija yra apskaitoma kaip pirkėjų įsiskolinimas.

2.6 Rinkos vertės koeficientai

Rinkos vertės finansiniai rodikliai skaičiuojami įmonių, kurių akcijos yra kotiruojamos vertybinių popierių biržose, analitikų.

Įmonės kapitalizacija arba rinkos vertė – tai suma, kurią investuotojas turėtų sumokėti, norėdamas rinkoje įsigyti įmonę konkrečiu laiko momentu. Ji apskaičiuojama:

[pic]

Skaičiuojant šį rodiklį, atsižvelgiama tik į faktinį išleistų paprastųjų akcijų skaičių sandorio (pardavimo) momentu. Jei per metus įmonė išleido vieną ar kelias papildomas emisijas, tai kapitalizacija perskaičiuojama nuo padidinto įstatinio kapitalo įregistravimo dienos.

Pelnas akcijai. Yra keli šio rodiklio skaičiavimo variantai.

Pateiksime pagrindinio pelno vienai akcijai skaičiavimo formulę:

[pic]

Šis santykis nurodo grynojo pelno dalį, kuri yra akcijos savininko nuosavybė.

Kainos ir pelno santykis (P/E) atspindi, kiek investuotojas moka už vieną įmonės pelno litą. Jo pagalba galima palyginti dvi ar daugiau įmonių, nes jis nustato akcijos rinkos kainos ir jai tenkančio pelno dalies ryšį.

[pic]

Dividendai akcijai rodo paskirstytino pelno dalį, tenkančią vienai paprastajai akcijai:

[pic]

3. Du Pont’o analizė

Du Pont’o sistema – tai dažnai naudojamas metodas įvertinti firmos rentabilumui akcentuojant savininkų nuosavybės pelningumą (ROE). 1.

paveiksle matyti Du Pont’o metodo grafinis vaizdas.

Metodas buvo sukurtas JAV E. I. Du Pont’o bendrovės užsakymu. Du

Pont’o lygtis pradedama tokiu originaliu savininkų nuosavybės pelningumo

(ROE) apibrėžimu:

[pic]

Toliau šis santykis apibūdinamas trijų svarbiausių veiklos veiksmingumo rodikliu – rentabilumo, vertybinių popierių su nustatytu ir nenustatytu pelningumu santykio ir kapitalo panaudojimo – funkcija. Šiems ryšiams parodyti reikia perrašyti savininkų nuosavybės pelningumo (ROE)

lygtį. ROE yra lygus bendrojo kapitalo pelningumo (ROA) ir nuosavybes koeficiento / daugiklio (EM) sandaugai. ROE yra ROA produktas ir kartu bendro pelningumo matas. EM yra vertybinių popierių su nustatytu ir nenustatytu pelningumu santykio matas. Taigi:

[pic]

Suskaldžius ROA dalimis, matoma, kad kapitalo pelningumas yra ribinio grynojo pelno (angl. net profit margin, NPM) – rentabilumo mato ir bendrojo kapitalo apyvartumo (angl. total asset turnover, TAT) – bendrojo turto panaudojimo mato – rezultatas.

Išvados

Finansiniai koeficientai yra plačiai naudojami atliekant tarp įmoninę bei tam tikro laikotarpio finansinę analizę. Tai grindžiama tuo, kad santykinis rodiklis parodo dviejų skaičių santykį.

Pasirenkant finansinius koeficientus, visų pirma, reikia nusistatyti įmonės bei analizės tikslus. Taip pat darbe pasiūlyta eilė principų, kuriais reikia vadovautis, renkantis finansinius koeficientus.

Finansiniams koeficientams yra būdingi tam tikri trūkumai, kurie reikalauja apdairumo.

Įvairūs autoriai skirtingai grupuoja finansinius koeficientus. Galima išskirti šias grupes: pelningumo, mokumo (likvidumo), finansų struktūros, turto panaudojimo efektyvumo (apyvartumo) bei rinkos vertės.

Remiantis finansiniais koeficientais buvo sukurtas Du Pont’o metodas, kuris naudojamas įmonių rentabilumo įvertinimui.

Literatūra

1. Gaidienė Z. Finanasų valdymas. Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo leidykla, 1998. 126 p. ISBN 9986 – 418 –10 – 0.

2. Buškevičiūtė E. Finansų analizė: vadovėlis / Buškevičiūtė E.,

Mačerinskienė I. Kaunas, 1999. 380 p. ISBN 9986 – 13 – 710 – 1.

3. Kvėdaraitė V. Firmos finansinė analizė. Vilnius, 1996. 64 p. ISBN 9986 –

12 – 107 – 8.

4. Kvedaraitė V. Įmonės finansų valdymas. Vilnius, 1997. 66 p. ISBN 9986 –

13 – 205 – 4.

5. Kvedaraitė V. Firmų finansinių rodiklių palyginamoji analizė. Vilnius,

1995. 36 p. ISBN – 15 – 214 – 5.

6. Darškuvienė V. Įmonės finansų valdymas. Kaunas, 1997. 56 p. ISBN 9986 –

415 – 51 – 5.

7. Įmonių finansinė analizė: rodiklių skaičiavimo metodika. Vilnius, 1999.

46 p. ISBN 9986 – 12 – 101 – 6.

8. Jovaiša A. Kaip parengti verslo planą. Vilnius, 1997. 256 p. ISBN 9986 –

12 – 405 – 6.

9. Mackevičius J., Poškaitė D. Finansinė analizė. Vilnius, 1998. 634 p.

ISBN 9986 – 405 – 12 – 3

10. Obi Cyril Pat. Verslo finansų pagrindai. Kaunas, 1998. 406p. ISBN 9986

– 19 – 102 – 2.