Finansinės politikos disciplina

Fiskalinės politikos disciplinaĮvadasFiskalinė politika – tai valstybei atstovaujančios vyriausybės veikla, susijusi su sprendimais dėl finansinių išteklių mobilizavimo ir išlaidų. Mobilizuodama valstybės išteklius ir planuodama išlaidas vyriausybė naudoja įvairias priemones. Fiskalinė politika apima sprendimus dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų, valstybės skolos valdymo, pervedimų tarp įvairių valstybinių žinybų, valstybės turto pardavimo, nuomos ar pirkimo, skolinimosi iš įmonių ar finansų įstaigų ar paskolinimu joms, valstybinių pensijų ir valstybinių pensijų fondų, kitokių socialinių išmokų. Fiskalinė politika taip pat susijusi su veikla, kuri nebūtinai atspindima biudžete, tačiau daro reikšmingą poveikį valstybės finansavimo galimybėms, pavyzdžiui, su valstybinių įmonių teikiamų komunalinių paslaugų tarifų nustatymui, aplinkos apsaugos reguliavimui, vyriausybės garantijų teikimui paskoloms, įmonių atleidimui nuo tam tikrų mokesčių. Be to, fiskalinei politikai priskiriami procedūriniai valstybės finansų tvarkymo klausimai, atitinkamos teisinės bazės palaikymas, institucijų veiklos ir jų kompetencijos nustatymas priimant kasdienius sprendimus fiskalinėje srityje.

Kaip disciplina fiskalinė politika yra tokia pat sena, kaip ir valstybė. Iš pradžių ji buvo susijusi daugiausia su socialine politika, socialinio teisingumo ir vertybių klausimais. Buvo laikoma, kad fiskalinė politika – tai finansinė socialinės sutarties tarp pavaldinių ir jų valdovų pusė. Apie valstybės finansus buvo sprendžiama pagal tai, ar jie leido palaikyti stabilią socialinė pusiausvyrą. Klausimui, ar finansai tvarkomi efektyviai ir teisingai socialine prasme, nebuvo skiriama daug dėmesio.

Iki pirmojo XX amžiaus dešimtmečio valstybės vaidmuo rinkos ekonomikoje buvo gana ribotas. Paprastai ji vykdė pagrindines gynybos, teisės ir tvarkos, valstybinių darbų ir privačios nuosavybės apsaugos funkcijas. Per pirmąjį XX amžiaus dešimtmetį valstybės išlaidos išsivysčiusiose rinkos ekonomikos šalyse vidutiniškai sudarė apie 11-12 proc. bendrojo vidaus produkto. Daugiausia įplaukų į biudžetą patekdavo iš muitų ir transporto rinkliavų, t.y. valstybinės sienos ne tik žymėjo valstybės ribas, bet kartu buvo ir pagrindiniai vyriausybės pajamų surinkimo punktai.

Dvidešimtame amžiuje fiskalinis valstybės vaidmuo iš esmės pakito. Industrializacija sudarė technologines galimybes pertvarkyti ir urbanizuoti agrarinę visuomenę, tačiau tam valstybinis sektorius turėjo mobilizuoti transporto ir energetikos sistemų modernizavimui reikalingus išteklius. Po dviejų pasaulinių karų reikėjo atstatyti Europą ir Tolimuosius Rytus, tačiau nebelikus privačių santaupų, kapitalo atsargas privalėjo atkurti valstybė. Didžiosios depresijos metu Amerikoje nedarbas šoktelėjo daugiau kaip 50 proc., ir tai privertė gyventojus reikalauti, kad vyriausybė perskirstytų pajamas ir galimybes tarp laimingųjų ir bedalių. Nauji laimėjimai sveikatos apsaugos ir sanitarinės technologijos srityje vertė valstybę imtis veiksmų ir susidoroti su užkrečiamomis ligomis bei pagerinti visuomenės higieną. Nuo 1945 m. daugiau kaip 130 besivystančių ir postsocialistinių šalių gavo nepriklausomybę. Valstybėms teko kurti naują, nepriklausomą rinkos ekonomiką, o tai buvo sunki užduotis po ištisus amžius trukusios okupacijos. Septintajame dešimtmetyje atsisakius aukso standarto makroekonomikos valdymo našta perėjo fiskalinei politikai, nes laisvai svyruojantis valiutų kursas susilpnino nepriklausomos pinigų politikos poveikį. Per pastaruosius du dešimtmečius naujosios informacinės technologijos ir rinkų globalizacija dar labiau sustiprino fiskalinės politikos ir finansinių rinkų ryšius. Valstybės priverstos stiprinti konkurencingumą, palaikyti stabilumą ir diegti technologijos naujoves.

Reaguojant į kintančias aplinkybes ir vis didėjančius gyventojų reikalavimus, valstybės vaidmuo vis didėjo. Iki 1990 m. industrializuotuose kraštuose valstybės išlaidos jau buvo padidėjusios vidutiniškai iki 45 proc. bendro vidaus produkto. Komentuodamas dvidešimtojo amžiaus patirtį, žinomas ekonomistas Musgrave teigia, kad fiskalinės politikos vaidmenį galima suskirstyti į stabilizavimą, visuomeninių gėrybių teikimą ir pajamų perskirstymą.

Stabilizavimas – tai vyriausybės pastangos išlaikyti nedidelį nedarbą, siekti visiško užimtumo ir subalansuoto mokėjimų balanso. Visuomeninių gėrybių teikimas – tai bendrojo naudojimo prekių ir paslaugų teikimas, nes negalima tikėtis, kad privatusis sektorius jas teiktų ar norėtų teikti. Čia taip pat priskiriamas ir valstybės kišimasis stengiantis užglaistyti rinkos netobulumus ir neigiamus socialinius reiškinius, kurie kyla dėl privačios veiklos rinkoje. Pajamų perskirstymas – tai visa valstybės vykdoma veikla perkeliant pajamas ir galimybes nuo vienos socialinės klasės, kartos, regiono ar grupės kitoms socialinėms klasėms, kartoms, regionams ar grupėms. Valstybei atliekant šias tris funkcijas, fiskalinės politikos pobūdį ir formą lemia socialinės vertybės, ekonominės ir finansinės normos. Laikui bėgant tos vertybės ir normos kinta. Joms kintant atitinkamai keičiasi ir fiskalinės politikos praktika.

XX amžiaus pabaigoje fiskalinė politika retai vertinama vartojant tokias filosofines sąvokas: teisė, atsakomybė, laisvė ar teisingumas. Vertinant fiskalinės politikos sprendimų tinkamumą šiuo metu paprastai remiamasi ekonominių ir finansinių priemonių efektyvumu. Tačiau atsiradusios objektyvesnės fiskalinės politikos vertinimo priemonės nedaug tepaveikė kuriamą bendrąją nuomonę apie tai, kokia turėtų būti “tinkama” fiskalinė politika.

Nesutarimai dėl fiskalinės politikos kyla iš pačios jos prigimties, nes ji yra susijusi su vertybėmis bei įgaliojimų ir valdžios pasiskirstymu. Jau daugiau kaip tris šimtmečius fiskalinės politikos praktikai ir analitikai diskutuoja trimis pagrindiniais klausimais:

Kokias prekes ir paslaugas ir kiek jų turėtų teikti valstybė? Kaip sukurti gerą ir tinkamą mokesčių sistemą, kurią taikant galima būtų finansuoti valstybės išlaidas? Kaip valstybės finansai gali užtikrinti visišką užimtumą ir mažą infliaciją? Šiuolaikinės fiskalinės politikos sprendimų istorija atspindi šių trijų iš seno paveldėtų fiskalinės politikos klausimų diskusijas. Sukurti nauji metodai ir priemonės šiems klausimams spręsti. Bet vis dėlto, atsižvelgiant į aplinkybes, supratimą ir patirtį daromos labai skirtingos išvados.

Kokias prekes ir paslaugas ir kiek jų turėtų teikti valstybė?Ką vyriausybė turėtų daryti? Kitaip tariant, kokias vyriausybės tiekiamas prekes ir teikiamas paslaugas reikia finansuoti? Dauguma ekonomistų į šį klausimą atsako gana retoriškai: vyriausybė turėtų teikti visuomenines gėrybes.Tikrosios visuomeninės gėrybės – tai prekės, kurių nauda dalijamasi labai plačiai ir kurių negalima neteikti už jas nemokantiems asmenims. Sakoma, kad tokios prekės nėra vartojimo konkurentai, o tai reiškia, kad vartotojas gali naudotis bet kokiu tos prekės kiekiu ir dėl to jos kiekis, kuriuo galės naudotis kiti vartotojai, nesumažės. Tikrosioms visuomeninėms gėrybėms būdinga “neišskyrimo” bruožas. Tai reiškia, kad išskirti tuos, kurie už prekę nemoka, ir neleisti jiems naudotis prekės teikiama nauda, yra per daug brangu. Pavyzdžiui, tokia visiems prieinama nekonkurentine vartojimo preke laikomas švarus oras. Jei oras švarus, tai visiems naudinga, neatsižvelgiant į tai, ar jie už jį mokėjo, ar ne.Daugumą visuomeninių gėrybių negalima laikyti tikrosiomis aukščiau nusakyta prasme. Yra tokių visuomeninių gėrybių, kurios yra vartojimo konkurentai. Jos vadinamos “sangrūdos” prekėmis, nes susiburiant dideliam vartotojų skaičiui, mažėja vartotojams teikiama prekės nauda. Tokiu “sangrūdos” prekės pavyzdžiu galėtų būti miesto parkas. Yra ir tokių visuomeninių gėrybių, kurioms galima nustatyti kainą. Visuomeninės gėrybės, kuriomis naudotis atimama teisė nustatant kainą, yra tokios prekės, kurių sąnaudas dengia jomis besinaudojantys asmenys, kad galėtų leisti jomis naudotis tik tiems, kurie moka “nario mokestį”. Tokiomis prekėmis gali būti mokyklos ar ligoninės, nes tie, kurie dalijasi jų paslaugų sąnaudomis, gali visi bendrai už jas nustatyti kainą, kad apribotų sangrūdą. Realiame pasaulyje valstybė teikia daug prekių ir paslaugų, kurioms būdingi ir viešųjų, ir privačių prekių bruožai. Ekonomistai teigia, kad tinkamas valstybinio ir privačiojo sektoriaus teikiamų prekių derinys būna tada, kai ribinės visuomeninės viešųjų prekių teikimo sąnaudos atitinka ribinę visuomeninę tokių prekių naudą. Kadangi daugeliui visuomeninių gėrybių paklausos nustatymas yra labai sudėtingas dalykas, jų kalnodaros problema arba ribinės visuomeninės naudos lyginimas su ribinėmis visuomeninėmis sąnaudomis sprendžiamas balsavimu.Valstybė ne tik teikia tam tikras prekes ir paslaugas, bet ir įsikiša norėdama užtikrinti našų privačiosios rinkos veikimą. Laikoma, kad privatusis rinkos mechanizmas neveikia, kai jam nepavyksta pateikti privačiųjų prekių ir paslaugų tiek, kad ribinė visuomeninė prekių nauda persvertų ribines socialines sąnaudas. Tai atsitinka tada, kai rinkoje veikia monopolija ir privatūs sandoriai daro neigiamą poveikį, t. y. sukelia išorinius efektus (nuostolius) ne pirkėjams ir pardavėjams, o trečiosioms šalims, ir kai prekei, kurios ribinė visuomeninė nauda yra didesnė už jos ribines visuomenines sąnaudas, nėra privačiosios rinkos. Valstybė paprastai reguliuoja komunalinių paslaugų teikimo tarifus ir nustato konkurencijos sąlygas, siekdama išvengti neefektyvumo, kuris atsiranda dėl monopolinės kainodaros. Valstybė reguliuoja taršos lygį dėl to, kad tai gali turėti žalingą poveikį toms šalims, kurios tiesiogiai nedalyvauja “taršos” sandoriuose. Jos taip pat garantuoja “valstybės gynybą” paprasčiausiai dėl to, kad privatusis sektorius tokių paslaugų neteikia.

Neišsami informacija yra dar viena privačiosios rinkos nesėkmės forma. Valstybė įsikiša norėdama užtikrinti, kad gyventojai gaus tinkamą informaciją apie tam tikrus jų įsigyjamus gaminius ir užbėgti už akių prekybai pavojingais gaminiais. Privačiąsias rinkas gali ištikti nesėkmė ir makroekonomine prasme. Didelis nedarbas, didėjantis skurdas ir nelygybė – tai ženklai, rodantys, kad privačiosios rinkos neužtikrina ribinės naudos ir ribinių sąnaudų lygybės. Šiuolaikinis požiūris į valstybę kaip į visuomeninių gėrybių tiekėją ir rinkos nesėkmių taisytoją yra gana naujas dalykas. Britų ekonomistai klasikai į rinką žiūrėjo kaip į pagrindinį prekių ir paslaugų tiekėją, o į valstybės kišimosi – tik kaip į išimtį, kai ji imasi teikti nedidelio asortimento prekes ir paslaugas, nes privačiosios rinkos to padaryti aiškiai negali.Traktate “Tautų turtas” (1776, II t., p. 184) Adamas Smitas rašė, kad valstybė turi atlikti tris “dideles”, paprastas ir suprantamas pareigas: 1) ginti visuomenę nuo užsienio įsiveržimo; 2) ginti kiekvieną visuomenės narį nuo kito nario neteisybės jo atžvilgiu; ir 3) užtikrinti tam tikrų institucijų veiklą ir valstybės darbus. Smitas teigė, kad vyriausybės turi teikti gynybos paslaugas, nes gynyba tapo daug sudėtingesnė, ir asmeninės savigynos nebeužtenka. Jis teigė, kad vyriausybė turėtų užtikrinti bešales teisingumo paslaugas, nes natūraliai laisvei reikalinga saugumo sistema ir teisinės taisyklės. Jis pripažino, kad dėl didėjančios nelygybės neišvengiamai kils konfliktai ir kad tokius konfliktus geriau šalinti teisinėmis priemonėmis, o ne jėga. Smitas taip pat teigė, kad vyriausybė turi užtikrinti ne tik tokius valstybės darbus, kurių nauda yra didelė, bet ir tokius, kurių pelnas niekada negalėtų padengti vieno asmens ar grupės asmenų sąnaudų. Tačiau jis manė, kad valstybė neturėtų steigti valstybinių mokyklų ir teikti nemokamų sveikatos apsaugos paslaugų, nes, jo nuomone, tai skatintų tinginystę ir piktnaudžiavimą tokiomis paslaugomis. Išorinės efektų sąvoka klasikinėse diskusijose apie valstybės vaidmenį atsirado tik Johno Stuarto Millo* (1848 m.) laikais. Millas pripažino, kad “atskirų asmenų veiksmai, nors jie juos atlieka tik savo naudai, turi pasekmių, kurios išeina toli už jų ribų”. Jis pastebėjo, kad asmenys gali nesugebėti įvertinti tam tikrų gaminių naudingumo ir todėl būtina vaikus auklėti bei mokyti. Jis nurodė atvejus, kai asmenys negalėdami numatyti, gali sudaryti visuomenei žalingas sutartis. Vyriausybei reikėtų įsikišti, kad galėtų sutrukdyti ir neleisti atskiriems asmenims daryti žalos visuomenei. Jis taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad reikalingos atitinkamos taisyklės, kuriomis vadovaudamiesi asmenys įgaliojimus perduotų valdytojams, turintiems skirtingų interesų. Europos žemyne klasikiniai filosofai buvo linkę į valstybę žiūrėti panašiai kaip ir į privatųjį sektorių. Kantas manė, kad valstybė vaidina “gamybinį vaidmenį”, kuris apibrėžiamas socialinėje valdovo ir visuomenės sutartyje. Hegelis įsivaizdavo valstybę kaip “nematerialųjį kapitalą”. Taip susiformavo pažiūra, kad didėjantis valstybės vaidmuo – tai natūralus istorinio proceso padarinys. Europos mokslininkai pradėjo norus skirstyti į “viešuosius (valstybinius)” ir “privačiuosius”. Jie manė, kad valstybės vaidmuo – išlaikyti pusiausvyrą tarp šių visuomenės norų. 1883 m. Wagneris suformulavo garsųjį dėsnį apie didėjantį valstybės vaidmenį. Jis rėmėsi tokiais faktoriais: urbanizacija, didėjantis gyventojų tankumas ir vis didesnis dėmesys socialinei politikai fiskaliniuose reikaluose. “Pozityvioji” valstybės išlaidų teorija susiformavo tik devintame XIX amžiaus dešimtmetyje. Ji atsirado tada, kai valstybės išlaidoms pradėta taikyti “naudingumo” sąvoka. Dėmesio centre atsidūrė klausimas ne apie tai, ar valstybė daro tai, kas reikia, t.y. ne normatyvinis vertinimas, o “pozityvusis vertinimas”, t. y. ar valstybė daro tai, ko nori visuomenė. Pozityviosios teorijos apie valstybės išlaidas esmė yra tokia: kadangi atskirų asmenų norai yra labai įvairūs, didžiausią gerovę bus galima pasiekti tada, kai kiekvienas asmuo stengsis išlaikyti ribinio naudingumo ir kainos lygybę.
XIX devintajame dešimtmetyje analitikai pradėjo taikyti “ribinės” kainodaros taisyklę ir viešosioms, ir privačiosioms prekėms. Greitai pagrindiniu matu, pagal kurį pradėta spręsti apie valstybės išlaidų tikslingumą, tapo tai, kiek valstybės išlaidos prisideda prie visuomenės gerovės kėlimo. Šis “maržinalistinės” teorijos pasiūlytas kriterijus išliko iki šių dienų.Knutas Wickshellis buvo vienas pirmųjų, kuris dar 1886 m. pareiškė, kad norint sužinoti visuomenės pageidavimus dėl viešųjų prekių ir neleisti jomis naudotis nemokamai, reikalingas veiksmingas balsavimo procesas. Jis teigė, kad tinkamas politinis procesas ir balsavimo taisyklės gali atskleisti, ko maždaug nori dauguma, bet reikia imtis ir priemonių, kad būtų galima apginti fiskalines mažumos teises. Jis taip pat teigė, kad pageidavimai dėl visuomeninių gėrybių neabejotinai priklauso nuo pajamų paskirstymo.Wickshello mokinys Ericas Lindahlas 1918 m. pasiūlė metodą, kaip vertinti viešųjų ir privačių prekių derinimą. Jis sukūrė vadinamosios visuomeninių gėrybių visumos pusiausvyros kainos sąvoką (arba Lindahlio kainą). 1954 m. Paulas Samuelsonas atkreipė dėmesį į jų nedalomumą ir bendrąjį vartojimą. Jis taip pat apibūdino sąlygas, kurioms esant visuomeninių gėrybių teikimas gali būti optimalus pagal Pareto taisyklę. Vertindamas optimalųjį viešųjų ir privačių prekių bei paslaugų derinį (arba “palaimos tašką”) jis rėmėsi socialinės gerovės funkcijomis, kurios priklauso nuo žinomų pageidavimų, išteklių ir technologijos.Pastarojo laikotarpio darbuose skiriama ypač daug dėmesio tam, kaip nustatyti tokį visuomeninių gėrybių teikimo našumą, kuris padėtų spręsti problemas, kylančias dėl išorės efektų ir rinkos netobulumo. Čia ypač pažymėtini Tiebouto darbai (1956 m.), sisiję su vietinėmis visuomeninėmis gėrybėmis ir naudos tam tikrai teritorijai apskaičiavimais. Tiebouto teiginiai leido suformuluoti taisykles, kaip našiai paskirstyti valstybės išlaidas įvairiems valdžios lygmenims.Didžiausią dėmesį pradėjus kreipti ne į tai, “ką valstybė turėtų daryti”, o į tai, “kaip valstybė galėtų geriau sužinoti piliečių pageidavimus ir geriau į juos reaguoti”, pradėta stengtis geriau suvokti balsavimo proceso veiksmingumą ir įvairius institucinius veiksnius, darančius įtaką visuomenės pasirinkimui. Yra sudaryti įvairūs balsuotojų modeliai, kurie turėtų padėti sprendimų priėmėjams suprasti, kodėl vartotojai linkę balsuoti už tą fiskalinių galimybių rinkinį, o ne už kitą. Taip pat yra studijų apie institucinius fiskalinės politikos kūrimo determinantus. Visa tai leido suformuluoti keletą taisyklių, kaip geriausia struktūrizuoti fiskalinių sprendimų priėmimą, kad geriau būtų galima suprasti ir patenkinti privačiuosius pageidavimus.Fiskalinės politikos vykdytojai netruko pradėti taikyti įvairius metodus, su kuriais jie gali išmatuoti ir įvertinti, kokiu mastu viešosios išlaidos prisideda ar neprisideda prie socialinės gerovės augimo. Šiuo metu vertinant viešosios veiklos ir įvairių nuostatų socialinę grąžą plačiai taikomi sąnaudų ir naudos bei kitokie projektų analizės būdai. Atidžiai stebėdami ir vertindami valstybės išlaidas sprendimų priėmėjai gali gerokai padidinti ekonominį ir socialinį valstybės išlaidų poveikį. Visame pasaulyje pastebima, kad, siekiant geresnio valstybės išlaidų derinimo su privačiaisiais pageidavimais, į sprendimų dėl valstybės išlaidų priėmimo procesą vis daugiau įtraukiama visuomenė ir vykdomas fiskalinis decentralizavimas.Kaip sukurti gerą ir teisingą mokesčių sistemą, su kuria galima būtų finansuoti valstybės išlaidas?Pripažinus, kad valstybė privalo teikti tam tikras prekes ir paslaugas, iškyla klausimas, kaip už jas sumokėti. Kas turi mokėti, kam ir kokia turi tekti mokamų mokesčių naštos dalis, už ką tiksliai turi būti mokami mokesčiai – tai klausimai, dėl kurių nesibaigia ginčai fiskalinės politikos diskusijose.Ankstyvieji klasikinės ekonomikos teorijos atstovai manė, kad mokesčiai turi būti glaudžiai susiję su paslaugomis, gaunamomis iš valdžios. Adamas Smitas (1776 m., t. II, p. 310) nurodė keturias “geros mokesčių sistemos” taisykles. Jis teigė, kad gera mokesčių sistema yra tokia sistema, kurioje siekiama lygybės, užtikrintumo, kuri yra patogi mokėti mokesčius ir ekonomiška juos rinkti. Mokesčių lygybei Smitas taikė “naudos taisyklę”, kurią apibrėžė dvejopai. Jis teigė, kad asmenys turi prisidėti prie savo valdžios išlaikymo proporcingai “savo galimybėms” (t. y. galimybėms mokėti) ir taip pat “proporcingai toms mokesčių įplaukoms, kurios jiems tenka valstybei rūpinantis savo piliečiais”. Pastaroji sąvoka, Smito supratimu, reiškia, kad turi būti mokama proporcingai tam, kokie yra asmens interesai visuomeninėje nuosavybėje. Smitas teigė, kad darbo užmokestis, kuris neviršija pragyvenimo minimumo, neturėtų būti apmokestinamas, o mokestis už surinktą nuomą, nors jį paprastai tenka mokėti turtingiesiems, atitinka naštos pasidalijimą pagal gaunamą naudą.
Praktikoje naudos principas ir bandymai mokesčių naštą suderinti su “iš vyriausybės gaunama nauda” pasirodė esą labai ginčytini dalykai, kuriuos sunku praktiškai įgyvendinti. Pagrindinis sunkumas yra nuspręsti, į ką turėtų būti kreipiamas dėmesys – į paslaugos tam tikram asmeniui sąnaudas, ar į tai, kiek tas asmuo pasirengęs už tokią paslaugą sumokėti. Ir viena, ir kita labai sunku išmatuoti praktiškai, kai prekės priklauso tokioms prekės, kurios nėra vartojimo konkurentai ir kurioms būdingas “neišskyrimo” bruožas.Yra nuomonių, kad mokesčių naštą turėtų būti paskirstyta ne pagal naudą, kurią asmenys gauna iš viešųjų paslaugų, o pagal “galimybę mokėti”. Ši nuomonė glaudžiai susijusi su klasikinėmis lygybės ir teisingumo sąvokomis. Ketvirtame XIX dešimtmetyje Benthamas teigė, kad iš tam tikros nacionalinių pajamų sumos būtų galima gauti maksimalią naudą didinant gerovę, jei pajamos būtų vienodai paskirstomos. Johnas Stuartas Millas (1848 m.) teigė, kad būtų teisinga, jei vyriausybė “ištaisytų nelygybę ir gamtos skriaudas”. Jis palaikė progresyviųjų mokesčių idėją, teigdamas, kad taip būtų galima užtikrinti daromos aukos lygybę. “Galimybės mokėti” principas skatino bandyti išmatuoti “aukos lygybę”, o “geras mokesčių taisykles” nustatyti remiantis aukos vienodumo principais. Edgeworthas (1897 m.) ir Hasyani (1953 m.) aprašė atvejus, kai vadovaujantis žaidimų teorija ir derybų būdu įvairioms kategorijoms priklausantys namų ūkiai suvienodina savo ribinę auką viešųjų paslaugų labui. Musgrave ir Peakcockas (1956 m.) apibrėžė sąlygas, kuriomis pritaikius lygių absoliučių ir lygių proporcingų mokesčių taisykles galima pasiekti aukos lygybę. Bergsonas (1938 m.) visiškai aiškiai kalbėjo apie perskirstymo tikslus, taikydamas indeksus socialinių sąnaudų ir naudos analizėje bei nustatydamas mokesčių normas, kurios padėtų optimaliai atlikti perskirstymą.Bet buvo nemaža ir tokių, kurie abejojo, ar galima tinkamai išmatuoti aukos lygybę. 1928 m. Pigou iškėlė klausimus: ar žmonės gauna tą pačią ribinę naudą iš savo pajamų; ar pajamoms didėjant nauda iš jų mažėja. Pigou ir jo tradicijų pasekėjai teigė, kad “naudos”, kurią iš savo pajamų gauna įvairios asmenų grupės, tiesiogiai palyginti negalima.Svarstymai apie tai, kas yra gera mokesčių sistema, neapsiribojo vien klausimais, ar taikytinas yra “naudos” ir “vienodos aukos” principas. Taip pat buvo klausiama, ką tiksliai reikėtų apmokestinti. Nuo viduramžių iki pat XIX pradžios pagrindinis “galimybės mokėti” matas buvo turimas turtas. Turtas, skaičiuojamas, pavyzdžiui, galvijais, langais ar karietomis, buvo lyg ir pakaitalas, leidžiantis išmatuoti namų ūkio galimybes mokėti už valdžios sąnaudas. XIX amžiuje šis galimybės mokėti matas palaipsniui perėjo nuo turto į pajamas, ir mokestinę bazę imta nustatitinėti pagal srautus, o ne pagal atsargas.Klasikinės ekonomikos teorijos atstovai manė, kad apmokestinamos turėtų būti tik pajamos iš nuomos, pelnas ir prabangiam vartojimui išleidžiamos pajamos, o darbo užmokesčio mokestis ir būtiniausių dalykų vartojimo mokesčiai turėtų būti perkelti į nuomos ir pelno apmokestinimą. Tačiau pelno mokesčio idėja nebuvo populiari, nes taip valstybė atskirais atvejais galėjo netinkamai kištis į privačiąją veiklą ir kapitalo judėjimą. Hobbesas (1651 m.) ir Millas (1848 m.) teigė, kad apmokestinus santaupas mokesčių mokėtojai už tam tikrą pajamų dalį mokesčius mokėtų du kartus. Taigi dauguma ekonomistų klasikų manė, kad tinkamiausios mokestinės bazės – tai nuomos mokesčiai ir pajamos, leidžiamos prabangos dalykams.Iki dvidešimtojo amžiaus pajamos buvo suprantamos ir apibrėžiamos panašiai kaip ir nacionalinėse sąskaitose, t. y. kaip darbo, turto ir kapitalo grąža. Panaudoti pajamas kaip mokesčių naštos paskirstymo pagrindą neleido supratimas, kad kai kuriuos pajamų šaltinius apmokestinti arba negalima, arba nederėtų. Šiuolaikinis apibrėžimas pajamų kaip visaapimančio pagrindo, kuriuo galima įvertinti pajėgumą mokėti, išsirutuliojo tik dvidešimtajame amžiuje. Georgas Shanzas (1896 m.) apibrėžė pajamas kaip tam tikrą prieaugį, t. y. jis teigė, kad asmens pajamas galima apibrėžti kaip jo ekonominio pajėgumo grynojo prieaugio piniginę vertę. Toks apmokestinamų pajamų matas labai tiko būtent mokesčiams, nes šitaip asmens perkamosios galios “grynąjį prieaugį” galima nustatyti pagal įvairius gaunamų pajamų šaltinius. Tapo įmanoma praktiškai suprojektuoti mokesčių sistemas, kurios leistų garantuoti vienodas pajamas gaunančių mokesčių mokėtojų vienodą apmokestinimą (horizontalioji lygybė) ir kartu būtų visuotinis pagrindas nustatant progresyvines mokesčių normas (vertikalioji lygybė). Šitaip apibrėžus pajamas tapo įmanoma į pajamų mokesčio bazę įtraukti ir įmonių mokesčius ir sukurti ekonominį turto nusidėvėjimo matą.
Kartu su diskusijomis apie tinkamą mokesčių naštos paskirstymą mokslininkai nuo seno diskutavo ir įvairių mokesčių sistemų pranašumus pagal jų poveikį ekonominiam našumui. Klasikinės ekonominės teorijos atstovai teigė, kad mokesčiai turėtų būti kuo mažesne našta žmonėms. Jenkinas (1871 m.) buvo pirmasis, kuris galutinę apmokestinamąją sritį analizavo taikydamas pasiūlos ir paklausos kreives ir parodė, kad faktinė mokesčių našta yra didesnė už valstybės surinktas įplaukas. Marshallas (1890 m.) sukūrė “vartotojo premijos” (pertekliaus) sąvoką ir parodė, kaip rinkos ekonomikoje mokesčiai daro įtaką kainoms. Ramsey (1927 m.) našumo atžvilgiu apibrėžė optimalią mokesčių sistemą, kuri leidžia surinkti tam tikrą įplaukų sumą, bet visų prekių gamybą sumažina vienoda dalimi. Septintame ir aštuntame XX amžiaus dešimtmečiuose Harbergeris (1964 m.) pirmasis pabandė empiriškai matuoti visuotinio ekonominio efektyvumo nuostolius, kurie susidaro dėl įvairių įvedamų mokesčių. Remdamiesi Marshallo sukurta vartotojų premijos sąvoka Diamondas ir Merlees (1971 m.) išanalizavo, kaip mokesčių naštą būtų galima perkelti nuo vienos vartotojų ar gamintojų kategorijos kitai ir išvedė optimalaus mokesčių įplaukų paskirstymo atsižvelgiant į prekių pasiūlą ir paklausą bei gamybos pagrindinių veiksnių kitimo taisyklę, kuri leido žengti kitą žingsnį – vertinti mokesčių sistemų našumą ir paskirstymą taikant visos ekonomikos arba bendruosius pusiausvyros modelius.XX amžiuje fiskalinė politika buvo daugiausia tyrinėjama taikant kainų ir galutinės apmokestinimo srities analizę. Edgeworthas (1897m.) parodė, kad prekių vartojimo ir gamybos papildomumas gali sukelti paradoksą, kai mokesčiai prabangos dalykams sumažina pačių reikalingiausių prekių paklausą. Barone (1899 m.) apibūdino mokesčių poveikį darbo ir poilsio santykiui. Robinsonas (1933 m.) ir Chamberlinas (1938 m.) nustatė monopolijų, kaip tam tikro mokesčio, kurį vartotojams užkrauna rinkos galingieji, visuomeninę kainą. Tobinas (1958 m.) ir Feldsteinas (1969 m.) parodė, kokią įtaką mokesčiai turi rizikai ir investuotojų elgesiui. Solowas (1956 m.) mokesčius įtraukė į neoklasikinį ekonominio augimo modelį. Pastarojo meto “endogeninio (vidaus) augimo” ekonomikos tyrinėjimuose bandyta įvertinti, kokį poveikį ekonominei plėtrai turi mokesčiai kartu su valstybės išlaidomis.Kaip valstybės finansai gali užtikrinti visišką užimtumą ir mažą infliaciją?Iki ketvirtojo dešimtmečio fiskalinius klausimus nagrinėjantiems ekonomistams pirmiausia rūpėjo biudžeto politikos poveikis išteklių naudojimui ir pajamų paskirstymui. Ekonomistai klasikai tikėjo Say dėsniu, t. y. tuo, kad privačioji pasiūla susikuria paklausą. Pagal Say dėsnį negali būti bendro rinkos perpildymo, nes prekės yra mainomos į prekes.Malthus buvo vienas pirmųjų, kurie teigė, kad nepakankamas vartojimas gali sukelti ekonominę krizę, nes gali būti per daug investuojama į gamybos priemones, o vartotojų paklausai gali likti nepakankamai lėšų potencialiam gamybos padidėjimui absorbuoti. Malthus buvo linkęs manyti, kad perskirstymas neturi būti labai didelis, nes dėl nepakankamo vartojimo gali kilti krizė. Tuo pačiu jis įspėjo ir apie “dideles valstybės skolos blogybes”.Keinso (Dž. Keynes) knyga “Bendrojo užimtumo, procento ir pinigų teorija” pasirodė 1936 m., kai Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose siautė Didžioji depresija. Keinsas teigė, kad per didelis taupymas gali sumažinti išlaidas, kurių reikia visiškam užimtumui palaikyti. Jo modeliai įrodė, kad biudžeto politika yra pats svarbiausias visiško užimtumo determinantas, nes šalies ekonomika patenka į likvidumo spąstus, o užimtumas priklauso nuo visuminės paklausos. Visiškas užimtumas buvo pripažintas kaip pagrindinė rinkos ekonomikos tendencija, o ne kaip laikinas ar netgi cikliškas rinkos ekonomikos nuokrypis. Fiskalinei politikai skirtas svarbus vaidmuo – garantuoti didelį užimtumo laipsnį.“Multiplikatoriaus efekto” ir “fiskalinio impulso” analizė valstybės finansams nagrinėti pirmą kartą buvo panaudota Keinso darbuose. Esant tam tikrai įplaukų sumai valstybės išlaidų pokyčiai turi ir tiesioginį, ir netiesioginį poveikį visuminei paklausai. Samuelsono sukurtas (1939 m.) multiplikatoriaus-akseleratoriaus modelis išplėtė multiplikatoriaus analizę, nes jame buvo atsižvelgta į poveikį investicijoms ir pajamų paskirstymui. Per pastaruosius penkis dešimtmečius politikos atsilikimo laiko atžvilgiu analizėje ir ekonometriniuose multiplikatoriaus efekto apskaičiavimuose padaryta didelė pažanga ir jie tampa puikiomis priemonėmis visuminei paklausai sureguliuoti.
Naujasis makroekonominis fiskalinės politikos vaidmuo pakeitė ir mokesčių politikos analizės būdus. Vartojimo mokesčiams būdingas didesnis neigiamas multiplikatoriaus efektas, nei mokesčiai, kuriais apmokestinamos santaupos. Taigi viskiško užimtumo biudžetas buvo glaudžiai siejamas su progresyviniais mokesčiais.Šeštajame dešimtmetyje Europoje ir Amerikoje užimtumui vėl pasiekus beveik 100 proc., mokslininkai pradėjo abejoti subjektyviais sprendimais pagrįstos (diskretinės) fiskalinės politikos pranašumais. Friedmanas (1948 m.) teigė, kad verta iki minimumo sumažinti diskretinius fiskalinės politikos spendimus ir apsiriboti automatinių stabilizatorių veikla, o mokesčių tarifus reikia nustatyti tokius, kad kartu būtų galima pasiekti visišką užimtumą bei subalansuoti biudžetą. Kiti ekonomistai teigė, kad negalima visiškai atsisakyti diskretinės fiskalinės politikos, nes staigaus paklausos šuolio rizika yra didelė, o jos pasekmės gali būti gana reikšmingos.Tačiau įgyvendinant diskretinę fiskalinę politiką praktikoje kai kurių valstybių veiklos apimtis labai išaugo, o kitos smarkiai padidino valstybės skolą. Kitur vyriausybės griebėsi infliacinių priemonių, kad galėtų finansuoti didelį biudžeto deficitą. Naujos besivystančių šalių vyriausybės buvo skatinamos vykdyti ekspansines fiskalines programas, nes reikėjo finansuoti vidaus kapitalo sudarymą. Kilo nemažai valstybės skolos krizių. Šiuo metu manoma, kad diskretinė fiskalinė politika ekonominį nestabilumą ne šalina, bet jį sukelia.Nepriklausomų valstybių skolų krizės ir didelės infliacijos neigiami padariniai privertė iš naujo pabandyti įvertinti diskretinę fiskalinę politiką. Daugiau dėmesio imta skirta sąryšiui tarp valstybės išlaidų ir infliacijos, valstybės skolos tvarumo kriterijams bei valstybės finansų įtakai įvairioms žmonių kartoms.Didėjantis valstybės įsiskolinimas privertė atidžiau pažvelgti į valstybės finansų tvarumo ir stabilumo problemą. Buvo sukurtos “fiskalinės taisyklės”, kurių tikslas – pažaboti per didelį fiskalinį apetitą. Buvo sugalvotos biudžeto ir skolos taisyklės tiek nacionaliniame, tiek ir regioniniame lygmenyje, kuriomis būtų galima apriboti per didelius norus išlaidauti ir padaryti valstybės skolą tokio lygio, kai ji dar yra valdoma. Buvo nustatyta strategija, kaip išvengti neproduktyvių valstybės išlaidų. Valstybinių produktyvių įmonių privatizavimo politika susilaukė didelės paramos. Išlaidų pervedimams nepagrįstam didėjimui stabdyti buvo pradėta taikyti jų tikslingumo analizė. Tarptautinės finansų institucijos nuolat ragina vyriausybes derinti augimą atsižvelgiant į valstybės galias. IšvadosFiskalinė politika ir šiandien lieka tokia pat diskusijų sfera kaip ir prieš tris šimtus metų. Tačiau skirtumas yra tas, kad daugumoje šalių ekonomika yra “mišri”, ten valstybei tenka gana didelis ekonominis vaidmuo. Pagrindiniai klausimai dėl valstybės finansų išlieka tie patys: Ką valstybė turėtų daryti? Kaip turėtų būti finansuojama jos veikla? Kaip vyriausybė galėtų užtikrinti ekonomikos plėtrą? Geresnius atsakymus į šiuos klausimus padeda rasti kintantis ekonominis kontekstas ir patirties pamokos. Trys šimtmečiai socialiniuose intelekto pažangos moksluose praturtino fiskalinės politikos praktiką priemonėmis, kuriomis galima naudotis, valdant valstybės finansus.Pagrindiniai ūkio sektoriaiYra penki pagrindiniai ekonomikos sektoriai: namų ūkiai, įmonės, finansinis sektorius, vyriausybė ir užsienis.Namų ūkiai tiekia žemę, darbą ir kapitalą įvairioms gamintojų rinkoms ir sukuria paklausą prekėms ir paslaugoms gaminių rinkoje. Jie sprendžia, kiek išleisti vartojimui ir kiek sutaupyti, kiek investuoti į finansų rinkas.Įmonės naudoja gamybos veiksnius: žemę, darbą ir kapitalą, ir kuria rinkai prekes ir paslaugas. Jos priima gamybinius ir investicinius sprendimus skatinamos noro padidinti pelną.Finansinis sektorius teikia ekonomikai finansinio tarpininko paslaugas. Jis apima visus subjektus, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas, įskaitant bankinę sistemą ir kitas finansines institucijas: savitarpio fondai, kreditų unijos, pensijų fondai ir draudimo bendrovės.Vyriausybės ekonominis vaidmuo apima efektyvios reguliavimo ir teisinės bazės kūrimą, tam tikrų visuomeninių prekių – švietimo, infrastruktūros ir socialinės apsaugos – tiekimą, mokesčių sistemos priežiūrą, vyriausybės išlaidų valdymą.Užsienio sektorius apima visus ekonominius sandorius su nerezidentais.Bendrasis vidaus produktas (BVP)BVP yra visų galutinio vartojimo prekių ir paslaugų, pagamintų šalyje per tam tikrą laikotarpį, vertė. Apskaičiuojant BVP prekių vertė skaičiuojama remiantis jų rinkos kainomis. Į daugelio prekių rinkos kainą įskaičiuoti ir netiesioginiai mokesčiai, pvz., pridėtinės vertės mokestis. Todėl prekių rinkos kaina nėra ta kaina, kurią gauna prekių pardavėjas. Rinkos kaina atėmus netiesioginius mokesčius yra gamintojų kainos. Pagrindinė makroekonomikos komponentė – bendrasis vidaus produktas – gali būti apskaičiuotas trim pagrindiniais metodais: gamybos metodu, pajamų metodu ir išlaidų metodu.
Gamybos metodas. Visa pridėtinė vertė, sukurta per metus visose ekonominėse veiklose, yra bendras vidaus produktas gamintojų kainomis (fc), BVPfc.BVPfc = VAPajamų metodas. BVP rinkos kainomis (mp) taip pat gali būti laikomas lygiu rezidentų sukurtai pajamų sumai.BVPmp = W + OS + TSP = BVPfc + TSPW – kompensacija dirbantiesiemsOS – likutinis pelnas ir mišriosios pajamosTSP – gamybos ir importo mokesčiai atėmus subsidijas (įmonių mokesčius, kuriuos įmonės moka vyriausybei, atėmus pervedimus, kuriuos įmonės gauna iš vyriausybės) Atėmus TSP iš BVPmp, gausime BVPfc.Išlaidų metodas. Gamybos vertė turi būti lygi pajamų, kurios gaunamos gaminius parduodant, vertei. Todėl BVP yra lygus galutinio vartojimo prekių sumai. Galutinio vartojimo prekės yra kelių tipų – vartojimo prekės, investicinės prekės, užsieniečių perkamos prekės. Dalį prekių, kurių negamina vietiniai gamintojai, tenka importuoti. Visų išlaidų, išleistų vartojimo prekėms, kapitalo ir importuojamoms prekėms ir prekėms, parduotoms užsieniečiams, suma yra lygi BVP skaičiuojant išlaidų metodu.BVP = C+I+(X-M)Dėl skirtingų valstybinio(g) ir privačiojo (p) sektorių vaidmenų daugelyje šalių reiktų išplėsti BVP išraišką taip, kad ji atsispindėtų privačiojo ir valstybinio sektoriaus dalyvavimas:BVP = Cg+ Cp + Ig + Ip + (X-M)Nominalusis ir realusis BVPNominalusis BVP yra šalies produkcijos per tam tikrą laikotarpį vertė, apskaičiuojama taikant to laikotarpio kainas, arba pagal galiojusias kainas. Realusis BVP atspindi šalies produkcijos vertę dviem skirtingais laikotarpiais, apskaičiuotą taikant tas pačias kainas arba fiksuotas bazinių metų kainas. BVP defliatorius yra indeksas, kuriuo matuojamas vidutinis šalies produkcijos kainų lygis palyginus su baziniais metais, todėl BVP defliatoriaus atspindi visų šalies prekių ir paslaugų kainų didėjimo tempą ekonomikoje.Nominalusis BVP = Realusis BVP x BVP Defliatorius/100, tadaRealusis BVP = (Nominalusis BVP / BVP Defliatorius) * 100 arbaBVP Defliatorius = (Nominalusis BVP / Realusis BVP) * 100 Nors BVP duomenys plačiai naudojami šalies gyventojų gerovei matuoti, dėl keleto priežasčių šie duomenys nėra visai tikslūs. Pagrindinės paklaidų priežastys yra šios:• Kai kurie produktai yra netiksliai įvertinami, kadangi jais neprekiaujama rinkoje. Tokių produktų pavyzdys yra vyriausybės paslaugos – švietimas, socialinės paslaugos.• Sunku teisingai apskaičiuoti prekių kokybės pagerėjimą. Pavyzdžiui, nors kompiuterių, televizijos ir automobilių kokybė pagerėjo, jų kainos sumažėjo.• Pereinamuoju laikotarpiu privačioji gamyba nėra visiškai užregistruojama. Ekonomika kinta taip greitai, kad tradicinė statistika nepajėgi vytis.• Šešėlinė ekonomika – vengdami mokesčių ar siekdami apeiti kitus įstatymus žmonės slepia sandorius, nors jie ir yra legalūs, todėl gali būti, kad didelė ūkinės veiklos dalis nepatenka į BVP skaičiavimus. Bendrosios nacionalinės pajamos (GNY)Kadangi skaičiuojant BVP yra atsižvelgiama tik vidaus gamybos sąskaita gautas pajamas, BVP neapima visų šalies pajamų gautų iš visų šaltinių – kai kurios pajamos, gautos užsienyje, gali atitekti šalies gyventojams, o kai kurios pajamos, gautos šalyje, gali atitekti nerezidentams. Bendrosios nacionalinės pajamos apibūdinamos kaip BVP atėmus pajamas, sumokėtinas nerezidentams, ir pridėjus pajamas, gautas iš užsienio, arba kaip BVP plius grynųjų pajamų (NY) iš užsienio vertė.GNY = BVP + NYMokėjimai pirmiausiai yra investicinės pajamos, į kurias įeina dividendai iš tiesioginių investicijų ir skolos palūkanos.InfliacijaNuolatinis ir pastovus bendrojo šalies kainų lygio didėjimas vadinamas infliacija. Vidutinių visų šalies prekių ir paslaugų kainų padidėjimo nereikia painioti su santykiniu atskirų prekių ir paslaugų kainų pokyčiu. Santykinių pagrindinių prekių (pvz., naftos) kainų pokytis dažnai pradeda procesą, kuris sukelia visuotinę infliaciją, tačiau tinkamais ekonominiais veiksmais infliaciją galima pristabdyti. BVP defliatorius (nominaliojo ir realiojo BVP santykis) išreiškia visų pagamintų prekių ir paslaugų kainas.Toliau svarbu atskirti esančią infliaciją nuo vienkartinio kainų lygio padidėjimo. Pavyzdžiui, administracinis kainų padidėjimas iš pradžių padidina bendrąjį kainų lygį. Tačiau šis pakilimas savo ruožtu lemia reikalingą santykinės kainos pasikeitimą nebūtinai sudarydamas bazinei infliacijai, kuri atspindi pagrindinius bendrojo kainų lygio pokyčius, atsiribojus nuo vienkartinių padidėjimų, kuriuos lemia tokie įvykiai: administracinis kainų ir akcizo padidėjimas arba diskretinis valiutos devalvavimas.
Vartotojų kainų indeksas (CPI) matuoja reprezentuojanti vidutinio vartotojo nupirktų prekių ir paslaugų tipinio krepšelio kainų lygį. Gamintojų kainų indeksas (PPI) yra didmeninio pardavimo kainų lygio rodiklis.Infliacija yra nuolatinis bendrojo prekių ir paslaugų kainų lygio kilimas. Ją galima išreikšti kaip vidutinę metinę arba metų pabaigoje buvusią infliaciją. Esant infliacijai piniginio vieneto perkamoji galia mažėja. Didelė infliacija nuvertina santaupas ir iškreipia išteklių paskirstymą. Disinfliacija yra infliacijos tempų mažėjimas, o defliacija reiškia kainų lygio mažėjimą.Infliaciją gali• lemti sąnaudos • skatinti paklausa • būti importuota • lemti deficitas • skatinti lūkesčiai Tarp BVP defliatoriaus ir CPI yra trys pagrindiniai skirtumai.CPI yra susijęs tik su visomis vartotojų nupirktomis prekėmis ir paslaugomis. Taigi firmų ir vyriausybės nupirktų prekių ir paslaugų, pvz., įrenginių, kainų padidėjimas atsispindės BVP deflatoriuje, bet ne CPI.BVP defliatorius apima tik šalyje pagamintas prekes. Importuotos galutinio vartojimo prekės neįskaičiuojamos, todėl importuotų prekių kainų dydis trumpalaikiame laikotarpyje neturi tiesioginės įtakos BVP defliatoriui. Tačiau CPI įtaką daro importuotų prekių kainų dydis, jei tos prekės yra CPI krepšelio dalis.CPI yra pagrįstas tam tikru prekių ir paslaugų rinkinio krepšeliu su fiksuotais svoriais (Laspeyres kainų indeksas). BVP defliatoriaus krepšelio prekių svoriai laikui bėgant keičiasi kintant BVP struktūrai (Paasche kainų indeksas). Kitaip tariant, skaičiuojant CPI naudojami bazinių metų svoriai, o skaičiuojant BVP defliatorių – tų metų svoriai.Užimtumas ir nedarbasDarbo jėga yra visi darbingojo amžiaus asmenys, kurie dirba arba ieško darbo. Tie asmenys iš darbo jėgos, kurie neturi nuolatinio darbo ir jo ieško, vadinami bedarbiais.Nedarbo lygis yra procentas tų asmenų iš darbo jėgos, kurie neturi darbo ir jo ieško.Nedarbo lygis = Bedarbių skaičius / Darbo jėga Darbo jėgos dalyvavimo lygis yra apskaičiuojamas taip:Dalyvavimo lygis = Darbo jėga / Darbingojo amžiaus gyventojų skaičius.Dalyvavimo lygio pokyčiai, pavyzdžiui, į darbo rinką įsijungus moterims, gali gerokai paveikti nedarbo lygį.Visiškas užimtumas yra sąvoka, reiškianti optimalų šalies darbinio užimtumo lygį. Jis nereiškia nulinio nedarbo. Rinkos ekonomikoje, kur nuolatos vyksta paklausos, technologijų ir gaminių pokyčiai, visada bus nedarbo. Daugelis stebėtojų mano, kad darbo jėgos sudėties dydis ir instituciniai darbo rinkos pokyčiai pastaraisiais metais daugelyje šalių lėmė visiško darbinio užimtumo lygio normos padidėjimą, kas savo ruožtu sukėlė palyginti aukštą ir besitęsiantį nedarbą.Paprastai išskiriamos keturios nedarbo kategorijos:• Sezoninis nedarbas kyla tada, kai kalendoriniais metais keičiasi darbo pasiūla ir paklausa (turizmo srityje, žemės ūkyje).• Frikcinis nedarbas – ilgą laiką neužpildomos laisvos darbo vietos, nes ir darbdaviui, ir darbuotojui reikia laiko rinkai ištirti. Paprastai šio tipo nedarbas ilgai netrunka. Jo privalumas – darbuotojas ir darbas geriau atitinka vienas kitą.• Ciklinis nedarbas – recesijos metu sumažėja gamyba. Recesija yra rinkos ekonomikos ciklo dalis. Vyriausybės politika, skirta paklausai stimuliuoti recesijos metu, gali turėti daugiau teigiamos įtakos šio tipo nedarbui, nei kitų tipų nedarbui.• Struktūrinis nedarbas – kai neatitinka darbinė kvalifikacija arba geografinė vieta. Paklausos struktūros ir technologijos pokyčiai mažina tam tikros kvalifikacijos darbuotojų paklausą. Su šio tipo nedarbu daug sunkiau susidoroti, kadangi reikia mokyti darbuotojus ir pakeisti jų specializaciją arba pagerinti jų mobilumą.• Paslėptasis nedarbas pasireiškia tada, kai darbuotojo įnašas į produkciją yra nulinis arba neigiamas, ir ekonomikai yra naudingiau aiškiai tai pripažinti ir perkelti jį į produktyvesnį darbą.