Šiuolaikinė makroekonomika

Šiuolaikinė makroekonomika yra integruota sistema, susidedanti iš
makroekonominių monetarinių ir fiskalinių komponenčių, išreikštų tapatybėmis.
Jos tikslas paiškinti šių komponenčių kitimo tendencijas ir nurodyti ekonominės
strategijos formuotojams gaires, kuriomis vadovaudamiesi, jie gali siekti
ekonominių tikslų ir reaguoti į laukiamus pokyčius ekonomikoje.

Makroekonominių duomenų rinkimui, susisteminimui ir paruošimui ekonominės
analizės tikslams buvo sukurta Nacionalinių sąskaitų sistema (NSS). Ji yra
specializuotos apskaitos nacionaliniu mastu pagrindas. Nacionalinių sąskaitų
sistema grindžiama kertiniu makroekonomikos teiginiu: kiekvienas išlaidų
veiksmas yra kartu ir pajamų generavimo veiksmas. Šioje paskaitoje nagrinėjamos
šios paagrindinės makroekonominės sąskaitos:

Nacionalinių pajamų sąskaitos
Mokėjimų balansas
Fiskalinės sąskaitos
Monetarinė apžvalga
Vidaus ir užsienio skolos ataskaitos
Duomenys apie gyventojų užimtumą, infliaciją ir pan.

Pagrindiniai ekonomikos sektoriai.

Yra penki pagrindiniai ekonomikos sektoriai: namų ūkiai, įmonės, finansinis
sektorius, vyriausybė ir užsienis.

Namų ūkiai tiekia žemę, darbą ir kapitalą įvairioms gamintojų rinkoms ir
sukuria paklausą prekėms ir paslaugoms gaminių rinkoje. Jie sprendžia, kiek
išleisti vartojimui ir kiek sutaupyti, bei kiek investuoti į finansų rinkas.

Įmonės naudoja gamybos faktorius, tokius kaip žemę, darbą ir kapitalą, ir kuria
rinkai prekes ir paslaugas. Jos prriima gamybinius ir investicinius sprendimus
vedinos noro padidinti pelną.

Finansinis sektorius teikia ekonomikai finansinio tarpininko paslaugas. Jis
apima visus subjektus, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas,
įskaitant bankinę sistemą ir kitas finansines institucijas, tokias kaip
savitarpio fondai, kreditų unijos, pensijų fondai ir

r draudimo bendrovės.

Vyriausybės ekonominis vaidmuo apima efektyvios reguliavimo ir teisinės bazės
kūrimą, tam tikrų visuomeninių prekių, tokių kaip švietimas, infrastruktūra ir
socialinė apsauga, tiekimą, mokesčių sistemos priežiūrą, vyriausybės išlaidų
valdymą.

Užsienio sektorius apima visus ekonominius sandorius su nerezidentais.

Pagrindinės komponentės.

Žemiau išvardintų makroekonominių sąvokų apibrėžimai pateikiami NSS kontekste.

Bendras produkcijos išleidimas (Q) yra visų šalyje pagamintų prekių ir paslaugų
vertė. Ši sąvoka yra problematiška dėl taip vadinamo dvigubo skaičiavimo.
Pavyzdžiui, kviečių vertė gali būti įtraukta du kartus: pirmą kartą, kai jie
naudojami duonos kepimui, o antrą – kaip duonos gaminių vertės dalis. Todėl
išskiriamos dvi sąvokos – galutinio vartojimo prekės ir tarpinio vartojimo
prekės. Galutinio vartojimo prekės yra visos prekės, kurios nėra naudojamos
kitos prekės gamybai. Tarpinio vartojimo prekės – prekės, naudojamos kaip
žaliava kitos prekės pagaminimui.

Pridėtinė veertė (VA) yra skirtumas tarp bendros produkcijos išleidimo vertės ir
tarpinių produktų kaštų. Pridėtinės vertės sąvoka yra naudojama šalies bendro
vidinio produkto apskaičiavimui.

Vartojimas (C) yra skirstomas į dvi skirtingas rūšis: tarpinį ir galutinį
vartojimą. Tarpinis vartojimas reiškia gamybos sąnaudas, o galutinis vartojimas
reiškia prekes ir paslaugas – ir importuotas, ir pagamintas šalyje – kurias
naudoja namų ūkiai ir vyriausybės sektorius.

Investicijos (I), arba bendrasis pagrindinio kapitalo formavimas, reiškia
fizinio kapitalo ekonomikoje papildymą. Investicijos makroekonomine prasme
apima įrengimų, gamyklų, pastatų statybą ir atsargų pasikeitimą.

Eksportas (X) yr

ra lygus eksportuotų prekių ir negamybinių paslaugų vertei.

Importas (M) yra lygus importuotų prekių ir negamybinių paslaugų vertei.

Grynasis eksportas yra lygus eksportuotų prekių ir paslaugų vertei minus
importuotų prekių ir paslaugų vertė.

Absorbcija (A), kitaip vadinama visumine vidaus paklausa, yra viso galutinio
vartojimo ir bendrųjų investicijų suma. A = C + I

Bendras vidaus produktas (BVP).

BVP yra visų galutinio vartojimo prekių ir paslaugų, pagamintų šalyje per tam
tikrą laikotarpį, vertė. Apskaičiuojant BVP, prekių vertė skaičiuojama
remiantis jų rinkos kainomis. Į daugelio prekių rinkos kainą įskaičiuoti ir
netiesioginiai mokesčiai, tokie kaip pridėtinės vertės mokestis. Todėl prekių
rinkos kaina nėra ta kaina, kurią gauna prekių pardavėjas. Rinkos kaina minus
netiesioginiai mokesčiai yra gamintojų kainos. Pati pagrindinė makroekonomikos
komponentė – bendras vidaus produktas – gali būti apskaičiuotas trimis
pagrindiniais metodais: gamybos metodu, pajamų metodu ir išlaidų metodu.

Gamybos metodas. Visa pridėtinė vertė, sukurta per metus visose ekonomininėse
veiklose, yra bendras vidaus produktas gamintojų kainomis (fc), BVPfc.

BVPfc = åVA

Pajamų metodas. BVP rinkos kainomis (mp) taip pat gali būti laikomas lygiu
rezidentų sukurtai pajamų sumai.

BVPmp = W + OS + TSP = BVPfc + TSP

W – kompensacija dirbantiesiems

OS – likutinis pelnas ir mišriosios pajamos

TSP – gamybos ir importo mokesčiai minus subsidijos (įmonių mokesčiai, kuriuos
įmonės moka vyriausybei, minus pervedimai, kuriuos įmonės gauna iš vyriausybės)

Atėmus TSP iš BVPmp, gausime BVPfc.

Išlaidų metodas. Gamybos vertė tu

uri būti lygi pajamų, kurios gaunamos gaminius
parduodant, vertei. Todėl BVP yra lygus galutinio vartojimo prekių sumai.
Galutinio vartojimo prekės yra kelių tipų – vartojimo prekės, investicinės
prekės, užsieniečių perkamos prekės. Dalį prekių, kurių negamina vietiniai
gamintojai tenka importuoti. Visų išlaidų, išleistų vartojimo prekėms, kapitalo
ir importuojamoms prekėms ir prekėms, parduotoms užsieniečiams, suma yra lygi
BVP išlaidu metodu.

BVP = C+I+(X-M)

Dėl skirtingų valstybinio(g) ir privataus (p) sektorių vaidmenų daugelyje
šalių, reiktų išplėsti BVP išraišką taip kad atsispindėtų privataus ir
valstybinio sektoriaus dalyvavimas:

BVP = Cg+ Cp + Ig + Ip + (X-M)

Nominalusis ir realusis BVP.

Nominalusis BVP yra šalies produkcijos per tam tikrą laikotarpį vertė,
apskaičiuojama taikant to laikotarpio kainas, arba veikusiomis kainomis.
Realusis BVP atspindi šalies produkcijos vertę dviems skirtingais
laikotarpiais, apskaičiuotą taikant tas pačias kainas arba fiksuotas bazinių
metų kainas. BVP defliatorius yra indeksas, kuriuo matuojamas vidutinis šalies
produkcijos kainų lygis palyginus su baziniais metais, todėl BVP defliatoriaus
atspindi visų šalies prekių ir paslaugų kainų didėjimo tempą ekonomikoje.

Nominalusis BVP = Realusis BVP x BVP
Defliatorius/100,

tada

Nominalusis
BVP Nominalusis BVP

Realusis BVP = ———————- x 100 arba BVP Defliatorius
= ———————- x 100

BVP
Defliatorius
Realusis BVP

BVP apskaičiavimo problemos.

Nors BVP duomenys yra plačiai naudojami šalies gyventojų gerovei matuoti, dėl
keleto priežasčių šie duomenys nėra visai tikslūs. Pagrindinės paklaidų
priežastys yra šios:

• Kai kurie produktai yra ne

etiksliai įvertinami, kadangi jais
neprekiaujama rinkoje. Tokių produktų pavyzdys yra vyriausybės paslaugos –
švietimas, socialinės paslaugos.

• Yra sunku teisingai apskaičiuoti prekių kokybės pagerėjimą.
Pavyzdžiui, nors kompiuterių, televizijos ir automobilių kokybė pagerėjo, jų
kainos sumažėjo.

• Pereinamuoju laikotarpiu privati gamyba nėra pilnai užregistruojama.
Ekonomika keičiasi taip greitai, kad tradicinė statistika nepajėgi vytis.

• Šešėlinė ekonomika – vengdami mokesčių ar siekdami apeiti kitus
įstatymus, žmonės slepia sandorius, nors jie ir yra legalūs, todėl gali būti,
kad didelė dalis ūkinės veiklos nepatenka į BVP skaičiavimus..

Bendros nacionalinės pajamos (GNY).

Kadangi skaičiuojant BVP yra atsižvelgiama tik vidaus gamybos sąskaita gautas
pajamas, BVP neapima visų šalies pajamų gautų iš visų šaltinių – kai kurios
pajamos, gautos užsienyje, gali atitekti šalies gyventojams, o kai kurios
pajamos, gautos šalyje, gali atitekti nerezidentams. Bendros nacionalinės
pajamos yra apibūdinamos kaip BVP minus pajamos, sumokėtinos nerezidentams, ir
plius pajamos, gautos iš užsienio arba kaip BVP plius grynųjų pajamų (NY) iš
užsienio vertė.

GNY = BVP + NY

Mokėjimai pirmiausiai yra investicinės pajamos, į kurias įeina dividendai nuo
tiesioginių investicijų ir skolos palūkanos.

Bendrosios nacionalinės disponuojamos pajamos (GNDY)

Vietos gyventojai taip pat gali gauti iš užsienio ir labdarą ar kitokias
neatlygintinus pervedimus. Visos pajamos, kurias gyventojai gali naudoti arba
galutiniam vartojimui, arba taupymui, yra vadinamos bendromis nacionalinėmis
disponuojamomis pajamomis. Jos yra paskaičiuojamos pridėjus prie bendrų
nacionalinių pajamų grynuosius einamuosius neatlygintinus pervedimus (NCT) iš
užsienio:

GNDY = BNP + NCT

Grynieji einamieji neatlygintini pervedimai iš užsienio yra lygūs einamiesiams
pervedimams iš užsienio, kurie nėra susiję su gamybos veiksniais, minus
pervedimai į užsienį. Šie pervedimai gali būti arba privatūs, arba
valstybiniai. Privatūs pervedimai daugiausia yra darbuotojų perlaidos, o
valstybiniai pervedimai – daugiausiai vyriausybinės dotacijos. Kartais yra
sunku atskirti einamuosius ir kapitalinius pervedimus.

Bendros nacionalinės santaupos.

Skirtumas tarp bendrų nacionalinių disponuojamų pajamų ir vartojimo išlaidų yra
bendrosios nacionalinės santaupos (S):

S = GNDY – C = GNY + NCT – Cg – Cp

Pagrindinės nacionalinių sąskaitų tapatybės.

Nacionalinių sąskaitų sistemos kontekste yra du svarbūs ryšiai. Pirmasis yra
ryšys tarp visuminių pajamų ir paklausos ir einamosios sąskaitos balanso.
Antrasis yra ryšys tarp visuminio taupymo ir investicijų ir einamosios
sąskaitos balanso.

Visuminė paklausa ir einamosios sąskaitos deficitas.

Bendros nacionalinės disponuojamos pajamos (GNDY) gali būti suskirstytos į dvi
dalis: išlaidos vartojimo prekėms ir bendrosios nacionalinės santaupos

GNDY – C = S arba GNDY = C + S

arba C +S = BVP – NY = (C + I + X – M) – NY + NCT

Visos galutinio vartojimo išlaidos susideda iš išlaidų vartojimo prekėms (C) ir
išlaidų investicinėms prekėms (I). Taigi, galutinio vartojimo išlaidas galima
išreikšti kaip C+I. Pertvarkius tapatybę, gauname:

BNP – NY +NCT – (C+I) = (C+S) – (C+I) = (X + NCT) – (M+ NY)

(X + NCT) – (M+ NY) = CAB

Ši tapatybė reiškia, kad šalies bendros nacionalinės disponuojamos pajamos
minus šalies galutinio vartojimo išlaidos yra lygu gautai užsienio valiutos
sumai minus išleistai užsienio valiutos sumai arba lygu einamosios sąskaitos
balansui (CAB).

Ši tapatybė suformuoja taip vadinamą absorbcinį požiūrį į mokėjimų balanso
problemas. Einamosios sąskaitos deficitas susidaro visuomet, kai tik šalis
išleidžia daugiau, nei turi lėšų arba jei absorbcija viršija
pajamas. GNDY – A = CAB

arba GNDY –
(C+I) = CAB

Taigi, norint sumažinti einamosios sąskaitos deficitą, reikia padidinti šalies
pajamas arba sumažinti absorbciją. Pajamas padidinti per trumpą laiką leistų
produkcijos didinimas, gautas išnaudojant laisvus gamybinius pajėgumus, o
vidutinės trukmės laikotarpiu – atitinkama struktūrinė politika. Vidaus
absorbciją galima sumažinti mažinant galutinio vartojimo išlaidas ir/ar bendras
investicijas.

Visuminės santaupos ir investicijos bei einamosios sąskaitos deficitas.

Pajamų šaltiniai turi atitikti pajamų reikmes (dvigubo buhalterinio įrašo
principas). Bendrosios nacionalinės pajamos gali būti naudojamos: vartojimui,
taupymui ir mokesčiams. Taigi,

GNDY= Cp + Sp+T

Apjungdami šią tapatybę su tapatybe BVP+M = C+I+X , gauname

Cp + Sp+T +M = Cg+ Cp + Ig + Ip + X

Šiek tiek pertvarkius lygtį, galima išvesti pagrindinę mokėjimų balanso
apskaitos tapatybę

(Ip – Sp) +(Ig – (T – Cg)) = M – X

Išraišką (Ig- (T-Cg)) galima pakeisti atitikmeniu (Sg), ir gauname

(Ip – Sp) +(Ig – Sg) = M – X = (X + NCT) – (M+ NY) = CAB

Einamosios sąskaitos deficitas yra lygus sumai, kuria privačios investicijos
viršija privatų taupymą (Ip – Sp), plius fiskalinis deficitas (Ig- (T-Cg)),
t.y. kiek vyriausybės išlaidos viršija vyriausybės pajamas.

Platesne prasme – bendras ekonomikos taupymo ir investicijų skirtumas yra lygus
einamosios sąskaitos balansui arba užsienio santaupų panaudojimui. Taigi,

S – I = CAB

Tai reiškia, kad sumą, kuria bendros ekonomikos investicijos viršija santaupas,
reikia padengti užsienio santaupomis. Kai investicijos viršija santaupas, šalis
privalo skolintis iš užsienio, kad padengtų šį skirtumą – t.y. ji turi naudoti
užsienio santaupas.Todėl einamosios sąskaitos deficitą sumažinti galima
didinant vidaus santaupas arba mažinant investicijas. Einamosios sąskaitos
deficito mažinimas reiškia: vyriausybės išlaidų (Cg) sumažinimą arba mokesčių
(T) padidinimą, investicijų (Ig) sumažinimą arba vidaus santaupų lygio
padidinimą.

Nuolatinis einamosios sąskaitos deficitas yra pereinamojo laikotarpio šalių
bruožas. Pereinamojo laikotarpio šalių einamosios sąskaitos deficitas didėja
dėl dviejų pagrindinių priežasčių:

• kai gamyba atsigauna, atsiranda veiksniai mažinantis bendrąsias
santaupas (gyventojų santaupos greičiausiai mažės nes netikrumas dėl ateities
pajamų išnyksta)

• materialių investicijų grąža yra didelė ir paklausa linkusi atsigauti
didėjant gamybai ir augant pasitikėjimui (ilgalaikis turtas eilę metų buvęs be
tinkamos priežiūros yra nusidėvėjęs ir sąlygoja aukštus grąžos procentus)

Mokėjimų balansas.

Duomenys apie sandorius ir finansinius srautus tarp šalies ir užsienio yra
sistemingai apibendrinami mokėjimų balanse (BOP), kuris yra pagrindinis
dokumentas analizuojant šalies užsienio poziciją ir poreikį ekonominės
politikos korekcijai. Mokėjimų balansas tai statistinė ataskaita, parodanti
atitinkamo laikotarpio šalies ekonominių operacijų su kitomis šalimis vertę.
Pagrindinis mokėjimo balanso tikslas – parodyti šalies užsienio ekonominių
ryšių subalansuotumo lygį.

BOP sudarymas remiasi srautų, o ne likučio principu ir registruoja sandorių
srautus dvigubo buhalterinio įrašo pagrindu. Tai reiškia, kad kiekviena ūkinė
operacija balanse parodoma du kartus: vieno straipsnio – debete, o kito –
kredite. Šios taisyklės ekonominė interpretacija paprasta – daugelis ekonominių
operacijų yra ne kas kita, kaip ekonominių vertybių mainai. Todėl kiekvienas
sandorius, apskaitomas pagal šį principą, yra išreiškiamas dviem įrašais, kurių
vertė vienoda, bet ženklai – priešingi, t.y. debetas (-) ir kreditas (+).
Pavyzdžiui, prekių judėjimas apskaitomos taip:

– vidaus prekių pardavimas užsieniui – eksportas/kreditas ir užsienio
prekių pirkimas importas/debetas.

Einamųjų pervedimų balansas

Einamoji sąskaita
Einamoji sąskaita susideda iš “realių” sandorių ir yra skirtumas tarp prekių,
paslaugų, pajamų ir pervedimų kredito ir debeto. Eksportas ir importas yra
parodomi f.o.b kainomis arba atskaičius kaštus pervežimų už šalies ribų.
Importą paprastai apskaito muitinė c.i.f. kainomis (į vertę įskaičiuojami
tarptautinio draudimo ir frachto kaštai). Tačiau mokėjimų balanso sąskaitose
draudimas ir frachtas yra įrašomi prie straipsnio “paslaugos”.

Kapitalo ir finansinė sąskaita.

Pagrindinis finansinės sąskaitos elementas yra kapitalo pervedimai. Finansinėje
sąskaitoje yra keturi elementai. Tiesioginės investicijos visų pirma yra
klasifikuojamos į nuosavą kapitalą ir reinvestuotą pelną. Į investicijų
portfelį įeina ilgalaikiai skolos ir nuosavybės vertybiniai popieriai, pinigų
rinkos skolos vertybiniai popieriai ir išvestiniai finansiniai instrumentai.
Kitos pagrindinės investicijos yra prekybos kreditai ir skolinimasis, įskaitant
TVF kreditus ir paskolas. Rezervai nėra likutis, o bendro užsienio turto
pasikeitimas. Jie yra skirti skubiausiems poreikiams patenkinti.

Bendras balansas.

Bendras balansas yra lygus einamosios sąskaitos balansui plius visi kapitalo ir
finansiniai sandoriai. Bendras balansas yra svarbus užsienio mokėjimų būklės
rodiklis. Dvigubo buhalterinio įrašo sistema reiškia, kad mokėjimų balanse
visuomet turi būti pusiausvyra. Deficitas paprastai yra padengiamas užsienio
finansinių aktyvų sumažėjimo sąskaita.

Pagrindinė sąskaitų balanso suvedimo paskirtis yra perspėti apie išorinio
nesubalansuotumo sureguliavimo poreikį. Einamosios sąskaitos deficitas dar
nerei6kia, kad reikia būtinai pradėti įgyvendinti ekonominio sureguliavimo
politiką, kadangi deficitas gali būti tik laikino nesubalansuotumo, susijusio
su eksporto kainų mažėjimu, išraiška.

Bet jei einamosios sąskaitos deficitas išlieka ilgą laiką, reikia koreguoti
ekonominę politiką, kadangi šalis tikrai negali finansuoti deficito amžinai
skolindamasi užsienyje arba suvartodama savo tarptautines atsargas.

Pagal apibrėžimą, einamosios sąskaitos deficitas yra lygus privačių investicijų
perviršio virš privataus taupymo (Ip – Sp) ir fiskalinio deficito (Ig – (T –
Cg)) sumai.

(Ip – Sp) +(Ig – Sg) = IM – X = CAB

Todėl, atliekant mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficito analizę, reikia
apsvarstyti, kaip galima būtų keisti taupymo ir investicijų santykį.

Einamojoje sąskaitoje taip pat atsispindi skirtumas tarp šalies pajamų ir
absorbcijos.

GNDI – A = CAB

Kaip parodyta šioje tapatybėje, šalies einamosios sąskaitos balanso pagerinimui
reikia surasti laisvų lėšų – arba per vidaus absorbcijos sumažinimą palyginus
su pajamoms arba per nacionalinių pajamų padidinimą sutinkamai su absorbcijos
padidėjimui.

Pagal apibrėžimą, einamosios sąskaitos balansą visada atitinka grynieji
užsienio įsipareigojimai – kitaip sakant, nebankinių institucijų grynojo
užsienio turto pasikeitimas arba nemonetariniai finansiniai srautai (DFI) ir
bankinės sistemos grynojo užsienio turto pasikeitimas arba monetariniai
finansiniai srautai (DRES)

– CAB = DFI + DRES arba CAB + DFI + DRES = 0

Todėl einamosios sąskaitos deficitas reiškia, kad grynasis resursų įsigijimas
iš užsienio turi būti apmokėtas arba likviduojant šalies užsienio turtą, arba
padidinant jo įsipareigojimus nerezidentams.

Šie finansiniai srautai sudaro mokėjimų balanso kapitalo ir finansinę sąskaitą.
Nemonetariniai finansiniai srautai (DFI) yra tiesioginių užsienio investicijų
(FDI) ir grynojo užsienio skolinimosi (NFB) suma.

Iš to seka: CAB + FDI + NFB + DRES
= 0

Kai investuotojai įsigyja šalies įmonės akcijų, jokių sutartinių prievolių
nėra. Kadangi tiesioginės užsienio investicijos nėra užsienio skola, jos yra
vadinamos “nesukuriančiomis skolos”. Kai kuriais atvejais į užsienio
tiesiogines investicijas įtraukiamos ir ilgalaikės paskolos skirtos gamybai
vystyti.

Užsienio skolos rodikliai.

Šalies užsienio skola apima valstybės ir ūkio subjektų skolą. Ją sudaro skolos
vertybiniai popieriai, gautos ilgalaikės ir trumpalaikės paskolos, nerezidentų
indėliai Lietuvos bankuose, nerezidentų suteiktas trumpalaikis prekybinis
kreditas, kiti trumpalaikiai finansiniai įsipareigojimai nerezidentams. Kai
šalis skolinasi užsienyje, ji turi aptarnauti skolą mokėdama palūkanas, kurių
norma nurodyta paskolos sutartyje, ir per sutartą laiko tarpą grąžindama
pagrindinę paskolos sumą. Palūkanos yra įrašomos einamojoje sąskaitoje
(straipsnyje “pajamos, debetas”), o pagrindinės paskolos sumos grąžinimas
(amortizacija) – kapitalo ir finansinėje sąskaitoje. Skolos naštai analizuoti
yra naudojami trys santykiniai rodikliai:

– mokėjimų tvarkaraštyje numatytų skolos aptarnavimo išlaidų santykis
su prekių ir paslaugų eksportu. Šis santykis išreiškia skolos aptarnavimo
prievolių poveikį užsienio valiutos srautams;

– mokėjimų tvarkaraštyje numatytų (arba faktinių) palūkanų sumos
santykis su prekių ir paslaugų eksportu. Šis santykis išreiškia dabartinius
skolos fondo kaštus;

– visa negrąžinta skola kaip santykis su BVP (arba kaip procentas nuo
prekių ir paslaugų eksporto), atspindintis skolos naštos tinkamumą ilgalaikiame
laikotarpyje.

Nors šie rodikliai gali būti naudingi įspėjant apie galimas su skola
susijusias problemas, šalių, kurių šie rodikliai yra panašūs, ekonominės
padėtis gali skirtis. Todėl atliekant konkrečios šalies skolos būklės analizę,
šiuos rodiklius reikia naudoti atsargiai ir tik kaip išeities tašką šalies
skolos priimtinumo analizėje. Atliekant pilną šalies skolos būklės vertinimą,
reikia atsižvelgti į bendrą makroekonominę situaciją ir mokėjimų balanso
perspektyvas.

Vis didesnį susirūpinimą keliantis klausimas yra užsienio skolos aptarnavimo
fiskalinė našta. Daugelyje šalių, kuriose yra sudėtinga situacija užsienio
skolos srityje, mokėjimų tvarkaraštyje numatyti skolos aptarnavimo išlaidos
pareikalauja didžiosios dalies vyriausybės pajamų, ir tuo sumažina vyriausybei
erdvę manevruoti fiskalinio sureguliavimo srityje. Todėl užsienio skolos
priimtinumas yra tampriai susijęs su fiskaliniu priimtinumu (tvarumu).

Monetarinės sąskaitos
Monetarinės sąskaitos dėl eilės priežasčių vaidina ypatingą vaidmenį
pagrindinių makroekonomikos sąskaitų tarpe. Kadangi monetarinis sektorius
veikia kaip visų finansinių srautų kliringo bankas, monetarinės sąskaitos
leidžia iš vidaus pamatyti, kaip šie srautai elgiasi, atspindėdami realius
resursų srautus, cirkuliuojančius tarp ekonominių veiklų.

Finansinė sistema susideda iš bankinės sistemos ir nebankinių
finansinių institucijų, tokių kaip draudimo bendrovės, savitarpio pagalbos
fondai, pensijų fondai ir pinigų rinkos fondai.

Bankinę sistemą sudaro centrinis bankas ir depozitiniai bankai (DMB). Jie yra
finansiniai agentai pinigų kūrimo procese.

CB išleidžia valiutą, laiko šalies užsienio valiutos atsargas, skolinasi
mokėjimų balanso tikslais, veikia kaip vyriausybės bankininkas, prižiūri
monetarinę sistemą ir bankinėje sistemoje veikia kaip paskutinės paskolos
suteikėjas bankinei sistemai.

DMB yra visi bankai ir panašios institucijos, priimančios indėlius. DMB atlieka
keturias pirmines funkcijas. Pirma ir pati svarbiausia funkcija yra tas, kad
DMB teikia finansinio tarpininko paslaugas santaupų kaupėjams ir
investuotojams. Antra, DMB yra pagrindiniai indėlinių pinigų kūrėjai
ekonomikoje. Šią funkciją jie atlieka suteikdami kreditus. Trečia, DMB veikla –
ypač jų politika indėlių atžvilgiu – skolinimasis ir skolinimas – įtakoja
pinigų pasiūlą ir likvidumą. Galiausiai, vykdydami veiklą centrinių bankų
nustatytuose rėmuose, DMB perduoda centrinio banko monetarinę politiką visai
visuomenei.

Pinigų apžvalga. Pinigų apžvalgoje yra parodomas visos bankinės sistemos turtas
ir įsipareigojimai. Joje yra pateikiami duomenys atspindi pinigų ir kreditų
rinkos raidą visoje bankinėje sistemoje ir tai leidžia strategijos formuotojams
stebėti šiuos pasikeitimus ir, jei reikia, koreguoti monetarinę politiką.

Pinigų apžvalgos įsipareigojimų dalyje yra parodomas bendras likvidumas
sukurtas bankines sistemos arba pinigų atsarga.

Paprastas pinigų pasiūlos proceso modelis prasideda nuo rezervinių pinigų (RM),
kuriuos sukuria CB, pasiūlos. Rezervinių pinigų paklausa pasireiškia iš
visuomenės pusės, kuri nori naudoti juos kaip nacionalinę valiutą (CY), ir iš
bankų pusės, kuriems reikia jų kaip rezervų.

Pagal procentinę rezervų sistemą, bankai naudoja indėlius paskoloms suteikti,
ir tik nedidelę dalelę indėlių laiko kaip rezervą. Pinigų bazė (H) yra CB
išleistų į apyvartą pinigų ir privalomųjų DMB atsargų nacionaline ir užsienio
valiuta suma.

Siaurąja prasme, pinigų kiekis (M1) apima pinigus apyvartoje (CY), ir indėlius
iki pareikalavimo (DD) bankinėje sistemoje.

Pinigų (M1) pasikeitimas sąlygojamas monetarinės bazės pasikeitimu (H) ir
indėlių multiplikatoriumi, kuris yra atvirkščiai proporcingas privalomųjų
rezervų normai (rr)

H = rrDD +CY arba DM1 = DH(1/rr)

Plačiąja prasme, pinigai arba pinigų kiekis (M2) papildomai susideda iš kvazi-
pinigų, tai yra terminuotų ir taupomųjų indėlių (TD) bankinėje sistemoje. Čia
taip įeina rezidentų indėliai užsienio valiuta ir vertybinių popierių atpirkimo
sandoriai.

M2 = M1 + TD = CY + DD + TD

Bankinės sistemos turto ir įsipareigojimų tapatybė reiškia, kad pinigų atsarga
arba pinigų kiekis yra lygūs jų atitikmenų sumai, t.y. grynajam užsienio turtui
(NFA), apskaičiuotam nacionaline valiuta, ir grynajam vidaus turtui (NDA).
Kitaip sakant, bankinę sistemą kaip visumą galima išreikšti taip:

M2 = NFA + NDA

Prasidėjus finansiniam liberalizavimui daugelyje šalių buvo pradėti naudoti dar
platesni pinigų apibrėžimai (M3, M4, L). Nors konkretūs apibrėžimai įvairiose
šalyse skiriasi, M3 paprastai reiškia M2 plius platesnis instrumentų ir juos
leidžiančių institucijų spektras. Į šią sąvoką įeina vekseliai (pinigų rinkos
savitarpio fondai).

M4 susideda iš M3 ir plius likvidūs vyriausybės vertybiniai popieriai, ir kitų
finansinių tarpininkų įsipareigojimai. Sąvoka L apima M4 ir plius kitą mažiau
likvidų finansinį turtą, kaip pvz.: Iždo vekseliai, vyriausybės obligacijos,
ipotekos obligacijos ir netgi kai kurios įmonių obligacijos.

Pinigų apžvalga, kuri yra bankinės sistemos balansinė ataskaita, išryškina du
esminius ryšius:

• ryšį tarp šalies išorės pozicijos ir bankinės sistemos grynojo
užsienio turto;

• tiesioginį ryšį tarp vyriausybės sąskaitų ir vyriausybės finansavimo,
kuriuo aprūpina bankinė sistemą.

Ryšys su mokėjimų balansu. Bendras sąskaitų balansas mokėjimų balanse yra
finansuojamas grynojo užsienio turto pasikeitimu nepriklausomai nuo to, ar jis
būtų apskaičiuotas pagal pinigų apžvalgos, ar pagal mokėjimų balanso apskaitos
tapatybę.

DNFA = D M2 – D NDA,

tuo tarpu mokėjimų balanse: CAB + D FI + D RES = 0

iš to seka: DNFA = D M2 – D NDA = CAB + FE = – D RES

Pinigų apžvalga rodo, kad bet koks vidaus kredito augimo perviršis virš pinigų
kiekio didėjimo atsispindi bankinės sistemos grynojo užsienio turto sumažėjime.
Šis ryšis sudaro monetarinio požiūrio į mokėjimų balansą esmę ir paaiškina
teoriškai, kodėl TVF remiamose programose yra nustatomas grynojo vidaus turto
limitas.

Ryšys su vyriausybės sąskaitomis. Pinigų apžvalgoje bankinės sistemos
gryniosios pretenzijos vyriausybei pateikiami turto dalyje. Šių pretenzijų
pasikeitimas reiškia bankinės sistemos grynąjį skolinimą vyriausybei, siekiant
finansuoti bet kokius deficitus. Šis tiesioginis ryšys su vyriausybės
sektoriumi rodo, kaip fiskalinio deficito monetizacija turi tiesioginės įtakos
pinigų atsargai.

Kiekybinė pinigų teorija ir pinigų paklausa.

Pinigų apyvartos greitis yra dydis, išreiškiantis, kiek kartų per metus
apsisuka pinigų kiekis finansuojant metinius pajamų srautus, ir yra lygus BVP
padalintam iš pinigų kiekio (M2).

Apyvartos greitis apibūdinamas kaip nominalių pajamų ir nominalaus pinigų
kiekio santykis.

BVP

V = ——–

M

Alternatyvus šios lygties užrašymo būdas žinant, kad BVP yra lygus kainų lygiui
(P) padauginus iš realiųjų pajamų Y, gauname tokią lygtį:

M x V = P x Y

Ši lygtis yra įžymioji mainų lygtis, susiejanti kainų lygį ir bendrosios
produkcijos išleidimo dydį su pinigu kiekiu.
Kiekybinėje pinigų teorijoje daroma hipotezė, kad pinigų pasiūlos (M)
pasikeitimas sąlygoja proporcingą kainų lygio (P) pasikeitimą, kadangi pinigų
kiekis neturi jokios įtakos pinigų apyvartos greičiui ir realiai produkcijos
išleidimui.

PY = GDP = MV arba
MV = PY – mainų lygtis

Šią kiekybinės teorijos lygtis gali būti išreikšta per augimo tempus:

Realaus BVP + infliacijos =
pinigų pasiūlos + pinigų apyvartos

augimo tempas norma augimo
tempas greičio augimo tempas

Arba galima sakyti, kad pinigų pasiūlos procentinis augimas yra
lygus kainų augimo, realaus BVP augimo ir cirkuliacijos greičio procentinio
augimo sumai. Darant prielaidą, kad apyvartos greitis yra stabilus, pinigų
pasiūlos augimo tempas, turi būti lygus realaus BVP augimo tempui.

Infliacija.

Nuolatinis ir pastovus bendro šalies kainų lygio didėjimas yra vadinamas
infliacija. Vidutinių visų šalies prekių ir paslaugų kainų padidėjimo nereikia
maišyti su santykinių atskirų prekių ir paslaugų kainų pasikeitimu. Santykinių
pagrindinių prekių (pvz.: naftos) kainų pasikeitimas dažnai pradeda procesą,
kuris veda link visuotinės infliacijos, tačiau tinkamais ekonomikiniais
veiksmais infliaciją galima pristabdyti. BVP defliatorius (nominalaus ir
realaus BVP santykis) išreiškia visų pagamintų prekių ir paslaugų kainas.

Toliau yra svarbu atskirti esančią infliaciją nuo vienkartinio kainų lygio
padidėjimo. Pavyzdžiui, administracinis kainų padidėjimas iš pradžių padidina
bendrą kainų lygį. Tačiau šis pakilimas savo ruožtu sąlygoja reikalingą
santykinės kainos pasikeitimą nebūtinai sąlygojant bazinę infliaciją, kuri
atspindi pagrindinius bendro kainų lygio pasikeitimus, atsiribojus nuo
vienkartinių padidėjimų, kuriuos sąlygoja tokie įvykiai, kaip administracinis
kainų ir akcizo padidėjimas arba diskretinis valiutos devalvavimas.

Vartotojų kainų indeksas (CPI) matuoja reprezentuojanti vidutinio vartotojo
nupirktų prekių ir paslaugų tipinio krepšelio kainų lygį. Gamintojų kainų
indeksas (PPI) yra didmeninio pardavimo kainų lygio rodiklis.

Infliacija yra nuolatinis bendro prekių ir paslaugų kainų lygio kilimas. Ją
galima išreikšti kaip vidutinę metinę arba metų pabaigai. Esant infliacijai,
piniginio vieneto perkamoji galia mažėja. Didelė infliacija nuvertina santaupas
ir iškreipia resursų paskirstymą. Disinfliacija yra infliacijos tempų
mažėjimas, o defliacija reiškia kainų lygio mažėjimą.

Infliacija gali būti

• kaštų sąlygojama

• paklausos skatinama

• importuota

• deficito sąlygojama

• lūkesčių skatinama

Tarp BVP defliatoriaus ir CPI yra trys pagrindiniai skirtumai.

CPI yra susijęs tik su visomis vartotojų nupirktomis prekėmis ir
paslaugomis. Taigi, firmų ir vyriausybės nupirktų prekių ir paslaugų, pvz.:
įrengimų, kainų padidėjimas atsispindės BVP deflatoriuje, bet ne CPI.

BVP defliatorius apima tik šalyje pagamintas prekes. Importuotos
galutinio vartojimo prekės neįskaičiuojamos, todėl importuotų prekių kainų
pasikeitimas trumpalaikiame laikotarpyje neturi tiesioginės įtakos BVP
defliatoriui. Tačiau CPI yra įtakojamas importuotų prekių kainų pasikeitimo,
jei tos prekės yra CPI krepšelio dalis.

CPI yra pagrįstas tam tikru prekių ir paslaugų rinkinio krepšeliu
su fiksuotais svoriais (Laspeyres kainų indeksas). BVP defliatoriaus krepšelio
prekių svoriai laikui bėgant keičiasi kintant BVP struktūrai (Paasche kainų
indeksas). Kitaip tariant, skaičiuojant CPI yra naudojami bazinių metų svoriai,
o skaičiuojant BVP defliatorių – einamųjų metų svoriai.

Užimtumas ir nedarbas.

Darbo jėga yra visi darbinio amžiaus asmenys, kurie arba dirba, arba ieško
darbo. Tie asmenys iš darbo jėgos, kurie neturi nuolatinio darbo ir jo ieško,
yra vadinami bedarbiais.

Nedarbo lygis yra matuoja procentą tų asmenų iš darbo jėgos, kurie neturi darbo
ir jo ieško.

Nedarbo lygis = Bedarbių skaičius

Darbo
jėga

Darbo jėgos dalyvavimo lygis yra apskaičiuojamas taip:

Dalyvavimo lygis = Darbo jėga .

Darbinio
amžiaus gyventojų skaičius

Dalyvavimo lygio pasikeitimai, pavyzdžiui, kai į darbo rinką įsijungia moterys,
gali žymiai įtakoti nedarbo lygį.

Pilnas užimtumas yra sąvoka, reiškianti optimalų šalies darbinio užimtumo lygį.
Jis nereiškia nulinio nedarbo. Rinkos ekonomijoje, kur nuolat vyksta pokyčiai
paklausoje technologijose ir gaminiuose, visada bus nedarbo. Daugelis stebėtojų
mano, kad darbo jėgos sudėties pasikeitimas ir instituciniai darbo rinkos
pokyčiai pastaraisiais metais daugelyje šalių sąlygojo pilno darbinio užimtumo
lygio normos padidėjimą, kas savo ruožtu sukėlė palyginus aukštą ir
besitęsiantį nedarbą.

Paprastai yra išskiriamos keturios nedarbo kategorijos:

• Sezoninis nedarbas kyla, kai kalendoriniais metais keičiasi darbo
pasiūla ir paklausa (turizmas, žemės ūkis).

• Frikcinis nedarbas – kai ilgą laiką neužpildomos laisvos darbo
vietos, nes ir darbdaviui, ir darbuotojui reikia laiko rinkai ištirti.
Paprastai šio tipo nedarbas ilgai netrunka. Jo privalumas – darbuotojas ir
darbas geriau atitinka vienas kitą.

• Ciklinis nedarbas – kai recesijos metu sumažėja gamyba. Recesija yra
rinkos ekonomikos ciklo dalis. Vyriausybės politika, skirta paklausai
stimuliuoti recesijos metu, gali turėti daugiau teigiamos įtakos šio tipo
nedarbui, nei kitų tipų nedarbui.

• Struktūrinis nedarbas – kai neatitinka darbinė kvalifikacija arba
geografinė vieta. Paklausos struktūros ir technologijos pasikeitimai mažina tam
tikros kvalifikacijos darbuotojų paklausą. Šio tipo nedarbą yra daug sunkiau
panaikinti, nei kitų tipų, kadangi tam reikia apmokyti darbuotojus ir pakeisti
jų specializaciją arba pagerinti jų mobilumą.

• Užslėptas nedarbas pasireiškia tuomet, kai darbuotojo įnašas į
produkciją yra nulinis arba neigiamas, ir ekonomikai yra naudingiau aiškiai tai
pripažinti ir perkelti jį į produktyvesnį darbą.

Leave a Comment