Finansai.Jų reikšmė ekonomikoje.

Turinys

TURINYS

ĮVADAS

1. Finansų apibūdinimas 3
2. Finansų sudėtis 4
3. Finansų sistemos grandys 4
4. Finansų valdymo institucijos 6
5. Finansų sistema ir ekonomika 6
6. Finansų sistemos vaidmuo ekonomikoje 9
7. Rinkų tipai ir finansų sistemų funkcijos ekonominėje sistemoje 10

IŠVADOS 12

LITERATŪRA 13

Įvadas

Šio referato tikslas, išaiškinti kas yra finansų sistema, kokios finansų sistemos funkcijos koks finansų sistemos vaidmuo rinkos ekonomikoje? Išsiaiškinti kokios finansų sistemos grandys?
Šio referato keliama užduotis – išsiaiškinti finansų sistema ekonomikoje, funkcijas ekonominėje sistemoje.
Tyrimo objektas nagrinėja finansų sistemos vaidmenį realioje ekonomikoje. .
Keliamas uždavinys tai – finansų sistemos vaidmuo rinkos ekonomikoje.
Tyrimo metodai tai yra finansų sistema pati savaime negali funkcionuoti. Tam reikalingos innstitucijos, kurios vykdytų, organizuotų ir kontroliuotų valstybės finansų sistemą.
Mokslinės literatūros analizė.

Finansų apibūdinimas

Lietuvių kalba išleistuose leidiniuose pateikiami tokie finansų apibūdinimai: „ Finansai (pran. finance – lot. financia „gryni pinigai, pajamos“) – plačiaja prasme – lėšos, pinigai, piniginės apyvartos; valstybiniai (valstybės) finansai – visos lėšos, esančios valstybinės valdžios žinioje“.
„Finansai (pran. finances – piniginės lėšos) – visuma ekonominių santykių centralizuotų ir decentralizuotų piniginių lėšų fondų sudarymo ir panaudojimo procese“. Toks finansų apibūdinimas yra pateiktas sovietiniame enciklopediniame žodyne. Į lietuvių kalbą jį išvertė autoriai.
Finansai yra ekonominė kategorija, kuri atspindi tam tiikrus piniginius santykius tarp valstybės ir įmonės, tarp įmonių, tarp visos visuomenės ir atskirų jos narių.
Finansų sistemai priklauso:
1. įmonių ir ūkio šakų finansai;
2. valstybinis biudžetas;
3. kreditas;
4. socialinis draudimas;
5. turto ir asmens draudimas.
Lietuviškoje enciklopedijoje pateiktas finansų apibūdinimas:
„Finansai – valstybės ir savivaldybių pajamos ir išlaidos. Kartais fi

inansais vadinamos taip pat pajamos bei išlaidos ir kitų viešojo pobūdžio ūkinių korporacijų. [3;8].
Finansai atsirado esant reguliariai prekinei-piniginei cirkuliacijai, vystantis valstybei ir didėjant jos piniginių išteklių poreikiams. [3;10].
Kaip žinome, finansų dėka yra sudaromi ir panaudojami valstybiniai (centralizuoti) ir visų rūšių ūkio subjektų – valstybinių, akcinių bendrovių, individualių, ūkinių bendrijų bei kitų įmonių (decentralizuoti) piniginių lėšų fondai. Taigi piniginėmis lėšomis aprūpina valstybė savo įvairioms funkcijoms vykdyti: švietimo, socialinės ir sveikatos apsaugos, teisėtvarkos ir kt. įstaigų, mokslo, ūkio vystymo, krašto apsaugos ir šalies valdymo institucijų išlaikymui.
Finansai vykdo šias funkcijas:
1. piniginių pajamų ir piniginių lėšų fondų sudarymo;
2. piniginių pajamų ir piniginių lėšų fondo panaudojimo;
3. piniginių pajamų ir piniginių lėšų fondo sudarymo ir panaudojimo kontrolės.
Tačiau dėl finansų funkcijų nėra vienos nuomonės. Kai kurie autoriai nurodo tik dvi fiinansų funkcijas: paskirstomąją ir kontroliuojamąją. Šiuo atveju pirmoji apima piniginių pajamų ir piniginių lėšų fondų sudarymo bei panaudojimo funkcijas. [3;7].

Finansų sudėtis

Finansus sudaro dvi sudėtinės dalys:
 ūkio subjektų (įmonių) finansai;
 valstybiniai finansai.
Ūkio subjektų (įmonių) finansai apibūdina ekonominius santykius, kylančius pagrindinių ir apyvartinių lėšų apytakos, produkcijos, darbų ir paslaugų gamybos bei realizacijos, jų piniginių išteklių sudarymo ir panaudojimo proceso metu. Taigi įmonių finansai apibūdina jų gamybinės ir komercinės veiklos finansinę pusę.
Būdami glaudžiai susiję su bendrojo vidaus produkto gamyba, paskirstymui vartojimu, ūkio subjektų fi

inansai aktyviai veikia tuos procesus. Ūkio subjektų komercinės ir ūkinės veiklos procese yra sukuriamos ir panaudojamos piniginės pajamos bei sudaromi tiek įmonių, tiek ir valstybės piniginių lėšų fondai.
Teigiama, jog visoje finansų sistemoje ūkio subjektai yra svarbiausi. Būtent įmonių – gamybos, transporto, statybos, komercijos, prekybos ir panašių rūšių – ūkinės ir komercinės veiklos procese sukuriamas bendrasis vidaus produktas, o jį skirstant formuojami valstybiniai (centralizuoti) piniginių lėšų fondai. Nemaža įmonių pelno ar pajamų, išlaidų ir darbuotojų darbo apmokėjimo dalis yra sumokama į nacionalinį biudžetą – valstybės ir savivaldybių biudžetus, taip pat į valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą bei privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą. [1;9].
Finansų sistemos pagrindas – valstybiniai finansai, kurie išreiškia ekonominius santykius, susijusius su valstybių piniginių išteklių fondų sudarymu ir panaudojimu. Tokius fondus būtina sukurti, siekiant garantuoti ūkio, socialinių ir kultūrinių priemonių, valstybės valdymo, krašto apsaugos ir kitų išlaidų finansavimą. [1;10].

Finansų sistemos grandys

Valstybės ekonominė bei socialinė raida yra glaudžiai susijusi finansų sistema ir jos tobulumu. Finansų sistema daro poveikį ekonomikai, socialiniams bei kitiems poreikiams, kadangi ji padeda formuoti valstybės finansinius išteklius. Nuo išteklių kiekio, formavimo bei panaudojimo būdo priklauso ūkio vystymasis, visuomeninių poreikių tenkinimas, valdžios ir valdymo įstaigų išlaikymas ir t.t.
Priklausomai nuo to, kaip vykdoma finansų politika, nuo valstybinio turto apimties priklauso finansinių išteklių formavimo ma

astas, tai yra valstybės ekonominis pamatas.

1pav. Lietuvos finansų sistema
Šaltinis: Naraškevičiūtė, V., Lakštutienė, A., 2003. Valstybės finansai: mokomoji knyga. Kaunas: Technologija, p.6.
Finansų sistemą sudaro dvi grandys :
 Ūkio subjektų finansai (išteklių savininkų);
 Valstybės finansai.
Įmonių finansų grandis apima finansinius ekonominius santykius, susijusius su įmonių finansinių išteklių sudarymu ir jų panaudojimu. Įmonių finansai susiję su BNP gamyba ir panaudojimu. [4;6].
Šiai grupei priklauso:
1. Valstybės (savivaldybių) įmonių ir organizacijų finansai;
2. Įmonių, ūkinių bendrijų, bendrovių, korporacijų finansai;
3. Nekomercinių organizacijų finansai;
4. Namų ūkio finansai.
Įmonių finansų grandis svarbi kaip kuriamoji grandis. Pagal Keinso koncepciją, nacionalines pajams kuria visi visuomenės nariai. Kuo daugiau nacionalinių pajamų sukurs visuomenė, tuo didesnė jų dalis bus perskirstoma per finansų sistemos grandis ir dėl to bus sukurti didesni valstybės piniginiai fondai (finansiniai ištekliai).
Valstybės finansų grandis padeda perskirstyti nacionalines pajamas per įvairius mokesčius ir mokėjimus, ir dalį šių pajamų sukaupti centralizuotose valstybės fonduose. [4;7].

Finansų valdymo institucijos

Finansų sistema pati savaime negali funkcionuoti. Tam reikalingos institucijos, kurios vykdytų, organizuotų ir kontroliuotų valstybės finansų sistemą. Finansų sistemai vadovauti yra sukurta speciali valdymo institucijų sistema. Svarbiausia grandis yra Finansų ministerija ir savivaldybių finansų įstaigos. Finansų ministerija vadovauja valstybės finansų organizavimui šalyje ir tvarko valstybės iždą. Ministerijai vadovauja ministras. Ministrą skiria Vyriausybė ir jis įeina į Ministrų kabinetą. [4;8].

Finansų sistema ir

r ekonomika

Ekonomikos sistema apima institucijas ir metodus, kuriais visuomenė siekia nustatyti ką gaminti, kam gaminti ir kaip gaminti. Tai atitinka ekonominės reprodukcijos stadijas – gamybą, paskirstymą ir mainus. Rinkos ekonomikoje išteklių paskirstymo ir naudojimo sprendimai yra grindžiami įvairių prekių ir išteklių santykinių kainų signalais.
Kaina (angl. price) yra koeficientas, kurio keičiami du skirtingi daiktai. Kainos išreiškiamos piniginiais vienetais.
Išlaidų srautas
Prekių ir paslaugų srautas
Darbo ir gamybos paslaugų srautas
Pajamų srautas
2pav. Išlaidų, pajamų ir gamybos srautai ekonomikoje
Šaltinis: Kancerevičius, G., 2004. Finansai ir investicijos. Kaunas, p.7.

Ekonominiai vienetai (angl. economic units) yra vyriausybė (valdžios institucijos), verslo sektorius (įmonės) ir namų ūkiai (kai kada išskiriami vyriausybės, įmonių, namų ūkių, užsienio ir inansinis sektoriai). Tarp jų nuolat vyksta paslaugų, prekių ir pinigų srautų mainai (žr. 1pav. „Išlaidų, pajamų ir gamybos srautai ekonomikoje“).
„Finansai“ atsiranda tada, kai svarstoma kaip išleisti gautas pajamas, kaip jas perskirstyti.

Šiuo metu yra skiriami trys finansų lygiai:
 Valstybės finansai (makrofinansai);
 Įmonių finansai (mikrofinansai);
 Individualių asmenų (namų ūkių) finansai.
Finansai, kaip ekonominė kategorija, visada turi piniginę išraišką. Finansiniai santykiai visada išreiškiami piniginiu matu. [2;7].
Finansinės institucijos padidina finansų sistemos efektyvumą, palengvindamos lėšų srautų judėjimą tarp vartotojų ir tiekėjų. Kuo mažiau pastangų, tarp jų paieškos laiko, reikia lėšų perkėlimui iš tiekėjų vartotojams, tuo efektyvesnė finansų sistema. Efektyvumą tarpininkai padidina praplėsdami prieinamo finansinio turto rūšių skaičių, nes lėšų tiekėjai ir vartotojai gali turėti skirtingų charakteristikų finansinio turto poreikius. Tokiu būdu tiekėjai ir vartotojai gali lengviau ir pigiau gauti reikiamų charakteristikų finansinį turtą, o tuo pačiu greičiau jie efektyviau vyksta lėšų perkėlimas iš vienos grupės kitai.
Operacijos tarp lėšų vartotojų ir lėšų tiekėjų vyksta finansų rinkos. Tai nebūtinai yra konkreti vieta, o mechanizmas, informacinė sistema, per kurį lėšos keičia savo šeimininką ir formą. Pagrindinis dalykas finansų rinkoje yra informacijos srautų judėjimas tarp lėšų pirkėjų ir lėšų pardavėjų. Dėl to finansų rinkoje dalyvauti galima sudarant sandorius telefonu, tiesiogiai bendraujant, kompiuteriu ir visais kitais bendravimo ryšį leidžiančiais palaikyti metodais. [2;8].

Bendrai paėmus, finansų sistema ekonomikoje atlieka šias funkcijas:
1. Taupymo funkciją. Finansinio turto pardavimas pinigų ir kapitalo rinkose (t.y. finansų rinkose) leidžia pelningai ir palyginti nerizikingai nutekėti santaupoms į investicijas, kad būtų sukurta daugiau produktų.
2. Turto kaupimo funkciją. Tiems asmenims ir firmoms, kurios siekia kaupti ir taupyti, finansų rinkos suteikia puikią galimybę kaupti turtą, kol jo prireiks ateityje, apsaugant jį nuo pinigų nuvertėjimo.
3. Likvidumo funkciją. Sukauptą finansiniuose instrumentuose turtą finansų sistema leidžia paversti pinigais be didelės rizikos ir nuostolio.
4. Kredito funkciją. Finansų rinkos tiekia kreditus investicijoms.
5. Mokėjimų funkciją. Finansų sistema yra mechanizmas mokėjimams už prekes ir paslaugas atlikti.
6. Rizikos perkėlimo funkciją. Finansų rinkos siūlo verslo, vyriausybės vartotojiškiems vienetams apsaugą prieš gyvybės, sveikatos, nuosavybės ir kitą riziką. Tai visų pirma atliekama per draudimo struktūras, parduodant draudimo polisus.
7. Politikos funkciją. Per finansų sistemą vyriausybė gali vykdyti ekonomikos stabilizavimo ir infliacijos kontrolės politiką, manipuliuodama kreditų prieinamumu ir palūkanų normomis.

Finansų sistemoje cirkuliuoja finansinis turtas ir pinigai. Finansinis turtas (angl. financial assets) yra pretenzija į verslo, vyriausybės ar namų ūkio vieneto pajamas, nuosavybę ar turtą. Jis sukuriamas skolinantis ir skolinant lėšas. Finansinio turto kita pusė yra finansinis įsipareigojimas to ekonominio vieneto , kuris jį išleidžia. Finansinį turtą galima vertinti, kaip finansines pretenzijas (angl. financial claims). Visoje finansų sistemoje viso finansinio turto suma yra ligi visų finansinių įsipareigojimų ar pretenzijų į turtą sumai. Finansinį turtą galima vadinti finansiniu instrumentu. Lietuvos bankas finansinį turtą įvardija, kaip finansines priemones.

Finansinis turtas turi keturias charakteristikas:
1. Riziką. Kiekvienas finansinis turtas turi įvairią riziką.
2. Likvidumą. Kiekvienas finansinis turtas turi skirtingas galimybes būti parduotas arba nupirktas.
3. Kainą. Kiekvienas finansinis turtas turi savo vertę.
4. Galiojimo terminą. Kiekvienas finansinis turtas turi savo galiojimo terminą.

Finansinis turtas nesuteikia nuolatinių paslaugų jo turėtojui, kaip koks nors kitas turtas (pvz., namas ar automobilis). Šis turtas suteikia tik teises į būsimą pelną ir apsaugo perkamąją galią. Finansinis turtas fiziškai nenusidėvi, kaip materialusis turtas. Finansinis turtas egzistuoja elektronine forma (popieriaus lakštai dabar jau didelė retenybė), tai jo laikymo ir perleidimo kaštai labai maži. [2;9].
Paprastai visose šalyse finansų sistemos stuburas yra Centrinis bankas, komerciniai bankai ir kitos labiau specializuotos finansinės institucijos. [2;14].

Finansų sistemos vaidmuo ekonomikoje

Ekonomika kaip mokslas ir kaip praktinė veikla, siekianti efektyvaus dažnai negausių gamybos išteklių naudojimo tenkinant visuomenės poreikį, daugiausia remiasi finansų sistemos veiksnumu bei finansinės informacijos tinkamumu ekonominių procesų matavimu.
Finansų sistema – tai sistema finansų rinkų ir institucijų, finansų priemonių, taisyklių ir metodų. Joje yra parduodamos obligacijos, akcijos ir kiti vertybiniai popieriai, nustatomos palūkanų normos bei sukuriamos ir realizuojamos finansinės paslaugos. Finansų sistema yra vienas iš svarbiausių šiuolaikinės visuomenės atradimų. Pagrindinė finansų sistemos užduotis – pervesti deficitines finansines lėšas iš tų, kurie jas kaupia, tiems, kurie jas skolinasi. Sukurdama lėšas skolinimuisi ir skolinimui (kreditavimui), finansų sistema sukuria priemones, kurias naudojant plėtojasi šiuolaikinė ekonomika, gerindama savo šalies gyventojų pragyvenimo lygį.
Didžiausia taip gautų kreditų dalis skiriama įsigyti technikai bei įrengimams, tiesti naujus kelius, statyti gamyklas, mokyklas. Be finansų sistemos ir jos sukurtų fondų kiekvienas individas ar verslo subjektas susidurtų su daugybe problemų. Finansų sistema pati nustato kreditų kainas, jų poreikį. Finansų sistemos pokyčiai turi didelę įtaką nacionalinės ekonomikos būklei. Kada kreditas tampa brangesnis ir sunkiau gaunamas – bendrosios išlaidos prekėms ir paslaugoms krenta, dėl to didėja nedarbas, mažėja gamyba ir ekonominis augimas. Ir priešingai, kada kredito kaina mažėja, jis tampa lengviau prieinamas – ekonomikos išlaidos didėja, sukuriama daugiau darbo vietų, ekonominis augimas spartėja. Iš tikrųjų, finansų sistema yra sudėtinė ekonominės sistemos dalis ir negali būti nagrinėjama atskirai. Kad geriau suvoktume finansų sistemos reikšmę mūsų kasdienei veiklai, panagrinėkime jos vietą ekonomikoje. [5;16].
Tai itin sudėtinga problema, kadangi deficitiniai ištekliai turi būti teisingai padalyti toms gamyboms, kurios turi laiku apsirūpinti reikiamais darbo ir kapitalo kiekiais, reikalingais gamybai ir paslaugų tiekimui. Kad užtikrintų reikiamą gaminių ir paslaugų išeigą, kiekviena ekonominė sistema turi suderinti žemės ir kitų materialių išteklių, darbo, valdymo meistriškumo ir firmų kapitalo apimtis. Taigi ekonomika sukuria gaminių ir paslaugų srautus, pati siekdama reikiamų mokėjimo srautų (žr. 2pav. „Ekonominė sistema“). Tokių mokėjimų srautų sukūrimas ir yra pagrindinė finansų sistemos funkcija. Kaip šie srautai susidaro, patogiausia suvokti nagrinėjant finansų ir kitų rinkų sąveiką. [5;17].

Prekių ir paslaugų srautai

Mokėjimų už prekes ir
paslaugas srautai

3pav. Ekonominė sistema
Šaltinis: Rutkauskas, A.V., Finansų rinkos institucijos. Vadovėlis studijuojantiems. Vilnius: Technika p.17.

Rinkų tipai ir finansų sistemų funkcijos ekonominėje sistemoje

Kiekvienos ekonomikos pagrindinė funkcija yra taip paskirstyti materialinius išteklius, kad gaminamos prekės ir teikiamos paslaugos atitiktų visuomenės poreikį. Aukštas pragyvenimo lygis, kurio šiandien siekia visos valstybės ir jų gyventojai, daugiausia priklauso nuo nacionalinės ekonomikos galimybių. Tai įmanoma tik nepriekaištingai veikiant visai rinkų sistemai.
Rinka – tai mainų mechanizmas, suvedantis produktų, gamybos išteklių ar vertybinių popierių pardavėjus ir pirkėjus, leidžiantis jiems realizuoti savo tikslus, o kartu ir užtikrinantis šalies ekonominės raidos tikslingumą ir efektyvumą. [5;17].
Ekonominėje sistemoje yra trys pagrindiniai veikiančių rinkų tipai:
 Išteklių rinka;
 Gaminių ir paslaugų rinka;
 Finansų rinka.
Išteklių rinkos vartotojai parduodavo savo darbo jėgą, žinias, valdymo gebėjimus ir kitus išteklius tiems gamintojams, kurie siūlo aukštesnę kainą. Išteklių rinka paskirsto gamybos veiksnius – žemę, darbo jėgą, kapitalą ir pajamas šių veiksnių savininkams atlyginimų, rentų, dividendų ir t.t. pavidalu. Dalį savo pajamų, gautų išteklų rinkoje, vartotojai naudoja gaminiams ir paslaugoms pirkti produktų rinkoje. Maistas, būstas, knygos, automobiliai, benzinas, bilietai į futbolą ar teatrą ir kitokie gaminiai bei paslaugos yra perkamos ir parduodamos produktų rinkoje. Kita dalis pajamų atskaičius mokesčius kaupiama. Be to, dauguma verslo įmonių kaupia pajamas ilgalaikiam kapitalo investavimui. [5;18].
Finansų rinka perleidžia sukauptas lėšas tiems ekonomikos dalyviams, kuriems reikia daugiau fondų, negu jų gauta išteklių rinkoje. Finansų rinka yra finansų sistemos šerdis, nustatanti reikiamas kredito apimtis, pritraukianti indėlius saugojimui, nustatanti palūkanų normas bei vertybinių popierių kainas. Tai gyvybinis ekonominės sistemos poreikis.
Finansų rinka sudaro galimybę keisti einamąsias pajamas į pajamas ateityje. [5;19].

Išvados

Šiame referate norėta akcentuoti, kad finansų sistema suprantama kaip finansų institucijų, finansų priemonių bei finansų rinkų visuma, kuria finansinių (piniginių) išteklių perteklius iš tų, kas jį (perteklių) turi, perteikiamas tiems, kam jų (išteklių) reikia.
Finansai – tai ekonomikos sritis, kurią galima aiškiai apibūdinti jos tyrimo objektu ir metodologija. Pirmiausias finansų dėmesys yra nukreiptas į pinigų ir kapitalo rinkų veiklą bei finansinio turto kūrimą bei įvertinimą.
Visų minėtų finansų sistemos dėmenų – finansinių priemonių, finansų rinkų bei finansų institucijų tobulumo lygis vienodai svarbus visos sistemos plėtrai, nors atskirų dėmenų tikslai ar paskirtis yra visiškai skirtingi.
Finansų sistemai ekonomikoje tenka dvejopas vaidmuo. Viena, ši sistema pagelbsti finansų sistemos subjektams (bankams, kitoms finansų institucijoms ir pan.) įgyvendinti savo tikslus ekonomikoje, antra – padeda pagrindiniam ekonominės sistemos tikslui – racionaliai paskirstyti turimus šalies rezervus. Tai, suprantama, du vienas kitą papildantys vaidmenys, o juos sutelkti į vieną yra svarbiausias rinkos mechanizmo tikslas. Tuo antruoju aspektu nagrinėjami finansų sistemos veikimo motyvai ir finansinės inovacijos bei finansų sistemų dabartinio vystymosi tendencijos.
Finansų rinkos – ne tik vieta, kur vyksta prekyba, tačiau ir savaiminis, o kartu ir subjektyvus finansų sistemos reguliavimas. Čia suderinami finansų sistemos subjektų interesai ir finansų bendrosios sistemos funkcijos.
Literatūroje neretai vartojama pragmatinė finansų sistemos samprata, kai finansų sistema įvardijama kaip subjektų (komercinių ir nekomercinių įmonių bei visuomeninių organizacijų) finansų, draudimo (socialinio, asmeninio, turto, verslo), finansų ir valstybės (valstybės biudžetas, biudžetiniai fondai, valstybės skolinimasis) finansų visuma. Iš tikrųjų, norint suprasti ūkinę politiką pakanka disponuoti informacija apie šiuos finansų srautus. Tačiau norint sėkmingai valdyti ūkinę veiklą, būtina finansų sistemos studiją ir anksčiau pateikta prasme.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Buckiūnienė, O., Meidūnas, V., Puzinauskas, P., 2003. Lietuvos finansų sistema: mokomoji knyga. Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, p.132.
2. Kancerevičius, G., 2004. Finansai ir investicijos. Kaunas, p.880.
3. Meidūnas, V., Puzinauskas, P., 2003. Finansai. Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, p.132.
4. Naraškevičiūtė, V., Lakštutienė, A., 2003. Valstybės finansai: mokomoji knyga. Kaunas: Technologija, p.72.
5. Rutkauskas, A.V., Finansų rinkos institucijos. Vadovėlis studijuojantiems. Vilnius: Technika p.420.

Leave a Comment