SANTRUMPŲ SĄRAŠAS
Trumpinamas žodis SantrumpaValstybinė mokesčių inspekcija VMIMokesčių mokėtojas MMCentrinis mokesčių administratorius CMAMokesčių administracijos įstatymas MAĮMokestiniai ginčai MGNeapmokestinamas pajamų dydis NPD
ĮVADAS
Mokesčiai – tai privalomieji mokėjimai. Tai, kas susiję su prievarta, neabejotinai kelia neigiamas emocijas ir psichologiškai yra sunkiai priimtinas dalykas. Todėl visais laikais ir visose valstybėse buvo ir tebėra vengiančių mokėti mokesčius, priešiškai prieš juos nusistačiusių. Tačiau nereikia painioti mokesčių su baudomis, nors tai taip pat yra privalomi mokėjimai. Baudą mokame už padarytus nusižengimus, o mokesčiai skirti visuomeniniams poreikiams tenkinti, jie netiesiogiais susiję su grįžtamąja nauda. Kadangi toji nauda pajaučiama ne tuoj sumokėjus mokesčius, pasireiškia tik tam tikrais atvejais, susidaro įspūdis, kad mokesčiai yra tiesiog valstybės lupikavimas. Tarp valstybinės valdžios ir gyventojų galioja nerašyta sutartis, pagal kurią valdžia įsipareigoja ginti gyventojus nuo priešų, saugoti jų turtą, spręsti tarp jų kilusius ginčus, nors minimaliai rūpintis jų sveikata ir švietimu, siekti kitų visuomenei reikalingų tikslų. Tai ir suteikia valdžiai teisę reikalauti perleisti dalį fizinių bei juridinių asmenų pajamų į spręstinų reikalų fondą. Mokesčių raida sukūrė jų ėmimo būdų, principų ir technikos įvairovę. Tai leidžia juos apibendrintai sugrupuoti, klasifikuoti. Šiuolaikinė mokesčių sistema, principai, nuostatos ir mokesčių instrumentarijus susikūrė ne iš karto ir nėra kam pripažinti jų autorystės laurų. Tai ilgo proceso ir daugelio kūrėjų darbo rezultatas. Viso šio proceso raida parodo, kaip skynė kelią į dabartį šiandieninis mokesčių esmės ir jų vaidmens suvokimas. Tai leidžia geriau pažinti dabartį ir palengvina ateities sprendimus. Žodžiu, ir mokesčių raida susijusi su mokslo išvadomis. Iki 1990 m. mokesčių ir nemokestinių valstybės pajamų apskaičiavimą ir sumokėjimą kontroliavo Lietuvos Respublikos Finansų ministerija per miestų bei rajonų finansų skyrius. Įsigalint laisvos rinkos santykiams, gerokai padidėjo mokėtojų skaičius, sudėtingesnė tapo ir kontrolė. Ją efektyvinant, reikėjo didinti ne tik darbuotojų aparatą, bet ir jo savarankiškumą, plėsti teises ir centralizaciją. Todėl buvo priimtas VMI įstatymas, jos veikla atskirta nuo kitų finansų įstaigų, aiškiai apirėžtos kompetencijos ribos. 1995 m. birželio 28 d. priimtas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas [27], kuris pilnutinai įsigalioja nuo 1996 m. liepos 1 d. Nuo 1995 m. spalio 1 d. Finansų ministerijos Valstybinė mokesčių inspekcija tapo savarankiška institucija ir vadinasi Valstybine mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos. VMI sudėtyje yra centrinis aparatas ir periferinės įstaigos. VMI viršininką, Finansų ministro teikimu, skiria Ministras Pirmininkas.
Yra buvę mokesčių monizmo šalininkų, o ir dabar kai kam viliojančiai atrodo vieno vienintelio mokesčio egzistavimas. Atrodo, supaprastėtų atsiskaitymai su valstybe, gal ereikėtų tiek daug mokesčių darbuotojų, pildyti tiek daug deklaracijų ir t. t. Tačiau gyvenimo praktika rodo, kad tai beveik neįmanoma. Tas vienas mokestis turėtų būti labai didelis, sunku atrasti universalumo kriterijus: kas nors (valstybė ar mokėtojai) daugeliu atvejų vistiek liktų nuskriausti ar apvilti. Todėl įsigaliojo mokesčių pliuralizmas. Tiesa, kai kurios šalys savo laiku buvo pasiekusios savotiškų rekordų, įvesdamos po šimtą ir daugiau mokesčių. Toks nesaikingumas taip pat niekam nenaudingas. Todėl dabartiniu metu pasitenkinama 10 – 20 mokesčių. Svarbu tik teisingai sutvarkyti mokesčių sistemą, kad ji nedarytų žalos krašto ūkiui, neskurdintų gyventojų ir duotų reikiamas pajamas valstybės funkcijoms įgyvendinti. Dar A. Smitas mėgino nustatyti tuos principus, kuriais vadovaudamasi valstybė turėtų kurti savo mokesčių sistemą. Šie principai nepaneigti iki šiol, tik gal labiau išgvildenti ir sukonkretinti. Pirma, pagal A. Smitą, visi piliečiai pagal išgales turi dalyvauti valstybės išlaikyme, skirdami dalį tų pajamų, kurias jie gauna valstybės globojami ir ginami, tai yra, turi būti laikomasi apmokestinimo lygybės. Iš čia iškyla kiti du principai. Tai, pirmiausia, apmokestinimo teisingumo principas. Horizontalusis teisingumas reikalauja, kad subjektai, turintys vienodas išgales, vienodai būtų apmokestinami. Vertikalusis teisingumas reikalauja, kad subjektai su skirtingomis išgalėmis būtų skirtingai ir apmokestinami. Šį principą papildo ir praplečia ekonominio pajėgumo principas: kuo subjekto ekonominis pajėgumas yra didesnis, tuo jis turi daugiau sumokėti mokesčio. Antra, ką iškėlė A. Smitas – mokestis turi būti aiškiai ir griežtai apibrėžtas. Tai paprastumo ir konkretumo principas. Trečia A. Smito nuostata yra ta, kad mokesčiai turi būti mokami mokėtojui patogiu laiku ir būdu. Tai ekonominio efektyvumo principas, reikalaujantis, kad mokesčio našta nestabdytų ūkio plėtotės ir nesmukdytų pragyvenimo lygio. Ir ketvirtoji A. Smito taisyklė: mokesčių rinkimas turi būti pigus ir greitai pasiekti kasą. Tai mokesčių našumo ir produktyvumo principas. Mokesčio našumas parodo santykį tarp gaunamos mokesčio sumos ir padaromų išlaidų jai gauti. Produktyvumą padidina ir mokesčio bazės išplėtimas, t. y. Apmokestinamųjų objektų skaičiaus padidinimas, apmokestinant tuo pačiu mokesčiu. Dividendai yra akcininkui (vieneto dalyviui) paskirta pelno dalis, proporcinga jo turimų akcijų (dalių, pajų) nominaliai vertei, turimai įmonės kapitalo daliai ar kitoms
turimoms teisėms. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymu, dividendus turi teisę gauti tie asmenys, kurie visuotinio akcininkų susirinkimo, paskelbusio dividendus, dienos pabaigoje buvo bendrovės akcininkai ar kitokiu teisėtu pagrindu turėjo teisę į dividendus. Paskirtus dividendus bendrovė turi išmokėti ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo sprendimo paskirstyti pelną priėmimo dienos. Dividendai išmokami pinigais, draudžiama juos mokėti avansu. Nors Akcinių bendrovių įstatyme nustatyta, kad dividendai gali būti išmokami tik pinigais, mokesčių įstatymai dividendais laiko ne tik pinigais išmokėtas sumas, bet ir kitas lėšas ar turtą, gautus skirstant pelną. Dividendais taip pat laikomos mažinant vieneto įstatinį kapitalą vieneto dalyvio gautos lėšos (turtas). Visais laikais dauguma korporacijų savo finansinės veiklos viltis sieja su reinvestuojamuoju pelnu, kuris kartu yra ir jų veiklos finansavimo šaltinis. Finansinis dividendų išmokėjimo koeficientas, t.y. pelno, išmokamo akcininkams, procentas mažina refinansuojamo pelno dydį, o sprendimas apie dividendų išmokėjimą yra kartu ir finansavimo sprendimas. Dividendų išmokėjimo koeficientas yra pagrindinis firmos dividendų politikos aspektas, kuris gali daryti didelę įtaką akcininkų firmos veiklos vertinimui. Dividendų politika apima ir dividendų stabilumą bei kitus faktorius, darančius poveikį dividendų išmokėjimui, taip pat dividendų išmokėjimą akcijomis, akcijų skaldymą bei išpirkimą.
DIVIDENDŲ POLITIKA IR NEPASKIRSTYTAS PELNAS
Dividendų išmokėjimo koeficientas
Ar gali asmeninių dividendų išmokėjimas įtakoti akcininkų gerovę? Jei taip, tai kokia dividendų išmokėjimo koeficiento reikšmė maksimizuoja jų naudą. Tarkime, kad verslo rizika yra vienoda. Norint atsakyti į ankščiau pateiktą klausimą, būtina peržiūrėti firmos dividendų politiką, o ypač finansavimo sprendimus, sąlygojančius išskaičiavimus iš pelno. Iki tol, kol firmos investicinių projektų rentabilumo lygis viršija reikiamą lygį, kompanija finansavimui naudos grynąjį pelną – investuos į vertybinius popierius su aukštu prioritetu, taip užsitikrindama savo kapitalo augimą. Jei šio pelno dalis po visų priimtų investicinių projektų finansavimo lieka neišnaudota, tai ji paskirstoma dividendų forma tarp akcininkų. (Kol kas nekreipiamas dėmesys į akcijų išpirkimą). Priešingu atveju dividendai nemokami. Jei visų vertų dėmesio investicinių projektų bendra vertė viršija grynojo pelno ir vertybinių popierių su aukštu prioritetu, užtikrinamu tuo pelnu, dydį, tai firma finansuos tą trūkumą naujų akcijų ir vertybinių popierių su aukštu prioritetu išleidimo pagalba. Jei nagrinėjame dividendų politiką tik kaip finansavimo sprendimą, tai dividendų išmokėjimas atlieka pasyviojo likučio vaidmenį. Dividendų dydis keisis nuo periodo iki periodo priklausomai nuo firmai priimtinų investicinių projektų skaičiaus svyravimo. Jei firma turi daug galimybių naudingam lėšų investavimui, tai dividendų išmokėjimas turbūt bus lygus nuliui. Ir atvirkščiai, jei firma neturi galimybių naudingam lėšų investavimui, dividendų sudarys 100%. Betkurioje situacijoje dividendų išmokėjimo reikšmingumas svyruos nuo 0 iki 1.
Dividendai kaip pasyvusis likutis
Siekiant įrodyti, kad dividendų politika – sprendimas investuoti priklauso nuo įmonės investavimo galimybių atnešamo pelno, paanalizuokime E. J. Walter’io formulę. Tai vienas iš pirmųjų dividendų modelių, kurio pagrindu buvo sukurti vėlesni modeliai. Formulė atrodo taip:
kur P – akcijos rinkos kaina; D – dividendai vienai akcijai; E – akcijos pelnas; r – investicijų rentabilumas; p – kapitalizacijos rinkos lygis.
Tarkime, kad r = 24%, p = 20%, E = 4 Lt ir D = 2 Lt. Tada akcijos rinkos kaina yra lygi:P = [ 2 +(0.24 / 0.20) (4 – 2) ] / 0.20 = 22 Lt D keičiant tol, kol nebus pasiekta maksimali akcijos kaina. Pagal Walter’io formulę, kai r daugiau p, optimali rodiklio reikšmė turi būti lygi 0. Tada pavyzdyje:P = [ 0 +(0.24 / 0.20) (4 – 0) ] / 0.20 = 24 Lt Akcijos rinkos kaina pasiekia maksimalią reikšmę prie nulinio dividendų išmokėjimo. Analogiškai, jei r mažiau už p, optimalus dividendų išmokėjimo koeficiento lygis lygus 100%. Tarkime, kad r = 0.16, p = 0.20, E = 4 Lt, D = 2 Lt. Akcijos rinkos vertė:P = [ 2 +(0.16 / 0.20) (4 – 2) ] / 0.20 = 18 Lt Nors jeigu dividendų išmokėjimas = 100%P = [ 4 +(0.16 / 0.20) (4 – 4) ] / 0.20 = 20 Lt Tokiu būdu, akcijos rinkos kainą galima maksimalizuoti pelno paskirstymo pagalba. Jei r = p, akcijos kaina tampa nejautri dividendų išmokėjimo rodikliui. Peržiūrint dividendus kaip pasyvųjį likutį, apsprendžiamą turimų naudingų investicinių pasiūlymų, turima galvoje, kad investitoriams nėra skirtumo tarp įmonės dividendų išmokėjimo ir sukaupto nepaskirstyto pelno. Jeigu investiciniai projektai žada didesnį nei būtiną rentabilumo lygį, investitoriai gali būti palankesni kaupimo variantui. Jeigu laukiamas iš investicijų pelnas lygus būtinam pelnui, tai investitorių požiūriu, nei vienas variantas neturės pranašumo. Atvirkščiai, jei laukiamas investicinio projekto pelnas nesudarys būtinojo rentabilumo lygio, tai investitoriai pasisakys už dividendų išmokėjimą. Jei įmonė, realizavusi investicinius projektus, gali gauti pelną, viršijantį rinkos kapitalizacijos lygį, tai investitoriai gali suteikti įmonei galimybę išleisti investiciniams tikslams tiek, kiek būtina visų projektų finansavimui. Galbūt, dividendai – tai daugiau nei laisvų sumų paskirstymo priemonė. Gal dividendų politiką galima laikyti aktyviu, permainingu paskirstymu. Tam, kad atsakyti į šiuos klausimus, reikia labiau išsiaiškinti apie pasyviąją dividendų poziciją, t. y. apie tai, kad dividendų išmokėjimo rodiklio pasikeitimas (prie nepasikeitusių investicinių galimybių) neturi įtakos akcininkams. Pasyvus dividendų vaidmuo
1961 m. išleistas straipsnis MM yra labiausiai argumentuotas pasyviojo dividendų vaidmens pagrindimas. Straipsnio autoriai teigia, kad, žinant konkrečius investicinius sprendimus, dividendų išmokėjimo koeficientas yra tik atskira viso paveikslo detalė. Rodiklis neįtakoja akcininkų. MM teigia, kad įmonės vertė nustatoma, remiantis jos aktyvų pelningumu arba jos investicine politika, ir kad, paskirstymo tarp pajamų ir refinansuoto pelno būdas neturi įtakos.
Dividendai lyginant su galutine verte. MM požiūriu, trūkumas yra tas, kad dividendų išmokėjimo poveikis akcininkams kompensuojamas kitomis finansinėmis priemonėmis. Pirma aptarsime papildomų akcijų pardavimą kaip kaupimo alternatyvą. Po sprendimo investuoti įmonė turi nuspręsti, ar pelnas bus skiriamas kaupimui, ar išmokėti dividendus ir parduoti naujas akcijas už sumą, lygią tiems dividendams, kad finansuoti investicijas. MM siūlo, kad akcijos diskontuota vertė po finansavimo ir dividendų išmokėjimo būtų lygi rinkos kainai prieš dividendų išmokėjimą. Kitaip sakant, akcijos rinkos kainos kritimas, kurį sukelia vidinis finansavimas (kapitalo išplovimas), pilnai kompensuojamas dividendų išmokėjimu. Tokiu būdu galima teigti, kad akcininkui skirtumo tarp kaupimo ir dividendų nebėra. Dividendai yra pagrindinis akcijos įvertinimo kriterijus. Nors teigiama, kad akcijos rinkos kaina yra visų laukiamų ateityje dividendų išmokėjimo dabartiniu momentu vertė, tačiau dividendų išmokėjimo laiką galima įtakoti. Pagal pasyvaus vaidmens koncepciją būsimųjų dividendų dabartinė vertė lieka nepakitusi netgi tada, kai pagal įmonės dividendų politiką keičiamas išmokėjimo laikas. Nekalbant apie tai, kad dividendai, įskaitant ir likvidacinius dividendus, visai nėra išmokami, o minint tik įmonės rinkos vertę, paskaičiuotą vienai akcijai, galima teigti, kad išmokėjimo atidėjimas neturi jokios įtakos šiam įvertinimui.
Vertės išlaikymas. Pasyviojo dividendų vaidmens koncepcija remiasi MM prielaida apie aiškiai apibrėžtas įmonės pajamas ir kitomis prielaidomis. Dviejų, visiškai identiškų visais atžvilgiais, išskyrus dividendinį pelną, įmonių akcijų rinkos kainos ir esamų dividendų suma bus vienoda. Tai patvirtina bendrosios vertės principas. Investuotojai savo elgesiu gali įtakoti bet kokį korporacijos dividendų išmokėjimo variantą. Jeigu išmokėti dividendai pasirodė mažesni negu buvo tikėtasi, tai investuotojai gali parduoti dalį savo akcijų tam, kad gautų norimą pajamų dalį. Jei, atvirkščiai,
dividendai buvo didesni negu tikėtasi, tai investuotojai gali juos išleisti naujų kompanijos akcijų įsigijimui. Reiškia, investuotojai patys priima sprendimus apie dividendus. Siekiant padidinti korporacijos sprendimų reikšmingumą, reikia, kad korporacija atliktų tai, ko investuotojai patys negali padaryti. Kadangi investuotojai gali patys priimti sprendimus apie dividendus, kurie yra korporacinių dividendų pakaitalai (esant ankščiau minėtom prielaidom), dividendų politika nebeturi svarbios reikšmės firmos veikloje. Taigi, galima teigti, kad dvi bet kokios dividendų politikos yra vienodai geros. Įmonė negali “sukurti” vertės keisdama dividendų srovės struktūrą: dividendai – nepaskirstytas pelnas. Šių abiejų dalių suma visada viena ir ta pati. Taip pat, kaip pyrago dalis nepasikeis, jeigu jis bus supjaustytas į gabaliukus.
Argumentai aktyviojo vaidmens dividendų politikos naudai
Daugybė argumentų, pavyzdžiui, kad aktyvusis dividendų vaidmuo pasireiškia esant neapibrėžtom sąlygom, buvo pasakyta pasisakant prieš šią politiką. Kitaip sakant, investuotojams nėra tas pats, ar jie gauna savo pelną dividendais, ar akcijų kurso kilimo forma. Galima tai aptarti, esant neapibrėžtom sąlygom.
Pirmenybė dividendams. Kai kurie investuotojai rinkoje gali teikti pirmenybę dividendų atnešamam pelnui, o ne kitiems pelno iš įdėto kapitalo gavimo būdams. Galbūt, dividendų gavimas suteikia jiems apibrėžtumo jausmą. Būtų galima teigti, kad, jei dividendai priklauso einamojo pelno įvairovei, o perspektyva gauti pelną iš kapitalo yra gana tolima, kompanijų, mokančių dividendus, investuotojus neapibrėžtumo problema mažiau jaudina nei nemokančių kompanijų investuotojus. Jei investitoriai teikia pirmenybę ankstesniam neapibrėžtumo išsprendimui, tai jie bus pasiruošę, esant kitom vienodom sąlygom, sumokėti žymiai didesnę sumą už akcijas, suteikiančias teises gauti didesnį einamąjį dividendą. Jei investuotojai tikrai patys gali priimti sprendimus apie dividendus toks pirmenybės suteikimas atrodo nelogiškas. Tačiau šis argumentas yra patvirtintas daugybės pavyzdžių iš praktikos. Galbūt, investuotojai patys labiau nori nepriiminėti sprendimų apie dividendus, o gauti “realų pelną” iš kompanijos.
Investuotojo apmokestinimas. Mokesčių įvedimas turi didelę reikšmę. Jeigu mokesčių suma fizinių asmenų gaunamam pelnui mažesnė negu mokestis už dividendų atnešamą pelną, tai jau gaunasi pasipelnymas. Nors 1986 m. priimtas mokesčių įstatymas
suvienodino mokesčius, kapitalo atnešamo pelno mokesčio rinkimas atidedamas iki realaus akcijų pardavimo momento. Kai įmonė, vietoj to, kad išmokėtų dividendus, kaupia pelną, akcininkas įgauna teisę pasirinkti mokesčių mokėjimo laiką. Pelno mokesčio galima išvengti, jei vertybiniai popieriai bus paleisti (padovanoti) labdaringiems tikslams arba jeigu jų savininkas numiršta. Tačiau kai kuriose valstijose didesni mokesčiai uždedami pelnui, gaunamam iš kapitalo, nei pelnui iš dividendų. Todėl dažnai efektyvi (šiuo momentu) mokesčių suma pelnui iš kapitalo yra mažesnė nei dividendų pelnui, nors skelbiama federalinė suma yra vienoda. Reiškia, kad esant vienodam akcijų, iš kurių bus mokami dividendai, rizikos lygiui, būtina užtikrinti daug didesnį laukiamą pelną iki mokesčių mokėjimo negu akcijų, už kurias dividendai nemokami. Remiantis šiuo teiginiu, kuo didesnis akcijų pelnas (esant vienodom sąlygom), tuo labiau reikalingas didesnis pelno lygis iki mokesčių mokėjimo. Tačiau šie du minėti investuotojų pelno gavimo būdai nebūtinai apmokestinami panašiai. Instituciniai investuotojai, pavyzdžiui, pensijiniai fondai, nemoka mokesčių už kapitalo bei dividendų atnešamą pelną. Kalbant apie korporacinius investuotojus, dividendai, kuriuos moka viena kompanija kitai, apmokestinami ne daugiau negu pelnas iš kapitalo. Pavyzdžiui, Laurel Corporation valdo 100 Hardy Corporation akcijų. Hardy Corporation moka 1$ dividendų už akciją. 80% dividendų pelno sumos nebus apmokestinama. Kitaip sakant, Laurel Corporation moka federalinius mokesčius tik nuo 20$ dividendinio pelno. Bendra mokesčių suma šiuo atveju bus mažesnė, nei tuo atveju, kai Hardy Corporation akcijos už 100$ ir visa ta suma apmokestinama pagal pelno iš kapitalo tarifą. Atitinkamai kai kuriems korporaciniams investuotojams gali būti patraukli einamųjų išmokėjimų sistema. Labai greitai didėja institucinių investuotojų, priklausančių privilegijuotam apmokestinimui. Šių investuotojų pelnai tiek iš kapitalo, tiek iš dividendų neapmokestinami. Organizacijoms, kurios nepriklauso licencijuojamam apmokestinimui, galima priskirti brokerių ir dilerių firmas. Jų tiek kapitalo, tiek dividendų nešamas pelnas apmokestinamas kaip įprasta. Nepaisant visų išimčių, daugeliui investuotojų egzistuoja skirtumas tarp apmokestinamo dolerio iš dividendinio pelno bei iš kapitalo gaunamo pelno dolerio.
Tačiau nėra viskas labai aišku. Jei investuotojai teiktų pirmenybę dividendiniam išmokėjimams, korporacijos galėtų pakeisti dividendų išmokėjimo rodiklį, siekiant iš šios situacijos maksimaliai pasipelnyti. Tarkim, 2/5 viso investuotojų skaičiaus teikia pirmenybę nuliniam dividendų išmokėjimo koeficientui, 1/5 – 25% reikšmei, o likę 2/5 – dividendiniam išmokėjimui lygiam 50%. Jei dauguma kompanijų 25% pelno išmoka dividendų forma, tai žymiai padidės akcijų paklausa tų kompanijų, kurios nemoka dividendų, ir kompanijų, mokančių 50% dydžio dividendus. Tarkime, kad dauguma kompanijų gaus informaciją apie laukiamą konjungtūros būseną ir pakeis dividendų išmokėjimo rodiklius tam, kad padidinti akcijų vertę. Galų gale šių kompanijų veiksmai sumažins perviršytą paklausą iki nulio. Esant pusiausvyrai, korporacijų dividendų išmokėjimai atitiks įvairių didelių investuotojų poreikius. Šiuo atveju nei viena kompanija negalės daryti poveikio savo akcijų vertei dividendų keitimo pagalba. Net apmokestinant dividendai netaps aktyvia priemone, darančia įtaką kompanijos vertei. Susidūrėme su neišsprendžiama situacija, kurioje mokesčių dydžio poveikis dividendams nelabai akivaizdus. Galima būtų tikėtis, kad didelių pelningumo akcijų paklausa išaugs, tačiau prieš tai reikia įvertinti kitus faktorius, galinčius įtakoti dividendų išmokėjimą.Kaštai, susiję su vertybinių popierių paskirstymu (investavimu). Požiūris į pasyviąją finansinę priemonę pagrįstas idėja, kad, pagal investicinę politiką, įmonės išmokamos lėšos turi pasipildyti lėšomis, gaunamomis iš įmonės vidinių finansavimo šaltinių. Paskirstymo (investavimo) kaštų įvedimas yra palankus įmonės sprendimo apie sukaupimų apimties padidinimo priėmimui. Dėl kaštų kiekvienam doleriui išmokamiems dividendams įmonė gauna įplaukų už mažiausiai kaip dolerio sumą iš vidinio finansavimo.
Transakcijiniai kaštai ir vertybinių popierių dalijimas. Transakciniai kaštai, susiję su vertybinių popierių pardavimu, apriboja arbitražines operacijas taip, kaip ir įsiskolinimo operacijas. Akcininkai, norintys padidinti savo einamąjį pelną, turi sumokėti brokerinei komisijai už dalies savo akcijų pardavimą jei išmokami dividendai nepakankami užtikrinti piniginių lėšų poreikį. Komisija, parduotų akcijų vertės, keičiasi atvirkščiai proporcingai sandėrio dydžiui. Esant nedidelei apimčiai, brokerinė komisija gali būti gana didelė (arba žymi, reikšminga, svari). Tada akcininkai, kurių lėšų poreikis viršija gaunamus dividendus, norėtų, kad kompanija mokėtų papildomus dividendus. Remiantis teiginiu, kad egzistuoja ideali kapitalo rinka, galima sakyti, kad vertybiniai popieriai gali būti dalinami kiek tik nori. Faktas, kad skaldymo riba tampa viena akcija, gali sąlygoti tam tikrus akcijų pardavimo dėl einamojo pelno gavimo nepatogumus. Tai irgi stabdo akcijų pardavimą. Iš kitos pusės, akcininkai, kurie nenori panaudoti gautų dividendų vartojimo reikmėms, būtina juos reinvestuoti. Transakcijinių kaštų ir vertybinių popierių dalijimo problemos vėl tampa trukdymu, nors akcininkų interesai yra visiškai priešingi. Tokiu būdu, transakcijinių kaštų ir vertybinių popierių dalijimo problemos tampa abipusiai aštrios ir negalima nuspręsti, kur link (dividedų mokėjimo ar kaupimo pusėn), įvedus šiuos trukdymus, nukryps akcininkų norai.
Instituciniai apribojimai. Įstatymas apsprendžia paprastųjų akcijų, kurias gali įsigyti tam tikri institucinaliniai investuotojai. Šių vertybinių popierių sąrašas dalinai priklauso nuo dividendų mokėjimo periodo trukmės. Jei kompanija neišmoka dividendų arba nemokėjo jų jau ilgą laikotarpį, tai jos akcijų kai kurie institucionaliniai investuotojai nelaikys investicijų objektu. Iš kitos pusės, organizacijos kartais turi tam tikrus apribojimus dėl kapitalo, prieaugio panaudojimo. Taip pat dar yra draudimas dėl įsiskolinimo sumos likvidavimo. Kalbant apie paprastąsias akcijas beneficiarijus turi teisę gauti dividendus iš akcijų, bet negali jų parduoti. Dėl šios sąlygos įgaliotasis asmuo, kuris investuoja, gali būti priverstas atkreipti ypatingą dėmesį dividendiniam pelnui ir ieškoti akcijų, duodančių normalius dividendus. Tačiau abu aprašyti faktoriai nedaro tokios jau reikšmingos įtakos dividendiniam pelnui, jie lemia tai, kad investuotojai labiau renkasi dividendus kaip alternatyvą kaupimui ir pelno iš kapitalo gavimui.
Finansinis signalizavimas
Šis faktorius skiriasi nuo kitų tuo, kad jis priklauso nuo finansinės informacijos rinkos netobulumo. Faktoriaus poveikio esmė firmos vertei yra sekanti. Teigiama, kad dividendai daro įtaką akcijų vertei, kadangi jie yra informacijos nešėjai arba dar kitaip signalai, pranešantys apie firmos veiklą. Galima teigti, kad firmos, kurių rentabilumo augimo tendencijos prognozė yra palanki, gali norėti apie tai pranešti investuotojams. Vietoj paprasto pranešimo firma gali padidinti dividendus taip patvirtindama faktą. Jei dividendų išmokėjimo planinis rodiklis yra stabilus jau gana ilgą laikotarpį, po kurio prasideda pasikeitimai, tai investuotojai pamanyti, kad vadovybė signalizuoja apie laukiamus firmos rentabilumo augimo tendencijos pasikeitimus. Tokio signalizavimo investuotojams esmė yra tokia: vadovybė ir direktorių taryba įsitikinę, kad firmos reikalai yra daug geresni nei tai atsispindi firmos akcijos vertėje. Attitinkamai akcijos vertė gali reaguoti į dividendų pakeitimą. Esmė tame, kad pelnas, nurodytas kompanijos ataskaitoje, gali būti neadekvatus kompanijos ekonominės veiklos rezultatams. Akcijos vertės pasikeitimas priklausys nuo to, kiek informacija apie kompanijos ekonominės veiklos rezultatus (duomenys apie mokamus dividendus) skirsis nuo oficialios informacijos, pateiktos finansinėje ataskaitoje. Laikoma, kad investuotojai naudojasi dividendais kaip būsimos firmos veiklos indikatoriais; dividendai parodo, kokie firmos vadovybės lūkesčiai. Išvadų pateikimas
Kompanija turėtų siekti įgyvendinti tokią dividendų politiką, kuri leistų maksimizuoti akcininkų gerovę. Kiekvienas sutiks, kad, jei kompanija neturi pakankamai investavimo galimybių, ji turi paskirstyti atliekamas lėšas tarp savo akcininkų. Firma neprivalo išmokėti savo nepanaudotą lėšų likutį kiekvieną kartą. Iš tikrųjų, ji norės stabilizuoti bendrą išmokamų dividendų kiekį. Tačiau per ilgą laikotarpį bendra grynojo pelno ir vertybinių popierių, turinčių prioritetą ir aprūpintų savo kapitalo augimu, vertė bus atitinkama pelningų investicinių galimybių vertei. Firmos dividendų politika iš esmės bus likutinis sprendimas, kurį apsprendžia firmai priimtinų finansinių galimybių vertė. Tam, kad mokėti didesnius dividendus, firma turi tikėti didesne akcininkų gerove. Empiriniai dividendų politikos tyrinėjimai labiausiai koncentruojasi ties mokesčių ir finansinio signalizavimo įtaka. Gauti rezultatai neleidžia pareikšti aiškios nuomonės apie tai, ar turi mokesčiai tokią įtaką dividendams, kad, norint pasiekti dar aukštesnį dividendų lygį, reikia dar didesnio pelno lygio iki mokesčių mokėjimo. Yra liudijimų apie tokio efekto egzistavimą, tačiau nei vienam darbe nesutinkama su teigiamu dividendų poveikiu tuo atžvilgiu, kad aiški pirmenybė dividendams viršija kompensuojamąjį diferencijuoto dividendų bei pelno iš kapitalo apmokestinimo poveikį. Poveikio efektas empiriškai lieka neišspręstas. Jei dividendų bei pelno iš kapitalo apmokestinimas lieka nepakitęs (taip nurodyta 1936 m. mokesčių įstatyme), tai bet koks „nevienodo pelno” efektas, kai galima daug didesnio akcijų dividendinio pelno išmokėjimo, siekiant užtikrinti žymiai didesnį pelno iki mokesčių mokėjimo lygį, būtinybė, bus labai sunkiai atskleidžiamas būsimųjų empirinių tyrinėjimų. Tuo tarpu, skirtingai nuo mokesčių poveikio tyrinėjimų rezultatų, finansinio signalizavimo poveikio tyrimų praktikoje rezultatai patvirtina teiginį apie dividendų paskelbimo efekto egzistavimą: dividendų augimą, pranašaujantį padidintą kompanijos nuosavo kapitalo pelningumo rodiklį. Tikriausiai, dividendai tikrai tampa kompanijos vadovybės informacijos pernešėjai. Tam, kad daug didesnių negu pagal lėšų, liekančių po pelningų investicinių galimybių finansavimo, apimtis firmos dividendų išmokėjimas būtų pagrįstas, rinkoje pirmenybę akcininkams turi turėti dividendai. Tačiau šią tendenciją paremia tik intitucionaliniai apribojimai ir kai kurių investuotojų pirmenybė. Kiti faktoriai susiję su neutraliu poveikiu arba kaupimu. Tikriausiai iš tikrųjų geriau žymiai didesnė vidutinių dividendų vertė negu visiškas jų nemokėjimas. Tai gali būti institucionalinių apribojimų arba signalinio efekto pasekmė. Šiaip čia lieka dar daug neaiškumų. Kai kurie tyrinėtojai mano,
kad net vidutiniai dividendai neturi įtakos kompanijos vertei. Tik nedaugelis mokslininkų pritaria tam, kad dividendai įtakoja akcijų vertę labiau didėjančiai negu tą patį būtų galima pasiekti pasyviosios politikos pagalba. Dauguma pritaria neutralaus ir neigiamo efekto egzistavimui. Tačiau, darant galutines išvadas, reikia peržiūrėti kelis praktinius aspektus, į kuriuos reikia atsižvelgti priimant sprendimą apie kompanijos dividendų politikos tendencijas.
DIVIDENDŲ IŠMOKĖJIMO NUSTATYMO VALDYMO KRITERIJAI
Iki šiol buvo aptariami tik teoriniai dividendų politikos aspektai. Tačiau, formuojant dividendų politiką, kompanija atsižvelgia į daugybę įvairių kriterijų. Tuos kriterijus reikia susieti su dividendų išmokėjimu ir firmos vertės teorija.
Firmos lėšų poreikis
Firmos finansinių poreikių įvertinimui paprastai naudojamos kasos sąmatos ir išankstinės ataskaitos apie šaltinius bei lėšų panaudojimą (prognozės). Čia labai svarbu įvertinti firmos pinigines įplaukas, ilgalaikių investicijų prognozes, bet kokį galimą atsargų padidėjimą ar debitorinių įsiskolinimų dydį, planinį skolų sumažinimą ir visus kitus faktorius, darančius įtaką kompanijos piniginėms atsargoms. Svarbiausia nustatyti galimas lėšų įplaukas ir galimą jų stovį, jei dividendai nesikeičia. Be galimų rezultatų aptarimo, reikia atsižvelgti ir į rizikos rodiklius, kad gautume visą išeinančių piniginių srautų diapazono reikšmingumą. Remdamasi dividendų išmokėjimo teorija firma siekia nustatyti, ar liks atsargoje lėšų po visų kompanijos poreikių patenkinimo, įskaitant pelningus investicinius projektus. Firma turi atlikti kelių metų prognozę, kad išlygintų netikėtus nukrypimus. Firmos sugebėjimas palaikyti stabilų dividendų lygį turi būti gerai išanalizuotas dėl laukiamo būsimųjų piniginių lėšų įplaukų paskirstymo. Šios analizės rezultatų pagrindu kompanija gali nustatyti galimus būsimųjų lėšų likučius.
Likvidumas
Kompanijos likvidumas yra vienas iš pagrindinių kriterijų, padedančių priimti
sprendimus dėl dividendų mokėjimo. Kadangi dividendai kartu yra lėšų nutekėjimas, tai kuo didesnis kasinis likutis ir visas kompanijos likvidumas, tuo didesnė jos galimybė dividendų išmokėjimui. Auganti ir aukšto pelningumo kompanija gali būti ir nelikvidi, nes jos lėšos gali būti įšaldytos pagrindiniuose fonduose ir grįžtamąsias lėšas. Tokios kompanijos vadovybė paprastai siekia palaikyti tam tikrą likvidumo atsargą tam, kad užtikrinti lankstumą ir apsaugą nuo netikrumo. Kompanija nelabai rizikuoja sumažinti šią atsargą dėl didesnių dividendų išmokėjimo. Kompanijos likvidumas nustatomas jos investicinių ir finansavimo sprendimų pagalba. Investiciniai sprendimai – tai sprendimai apie aktyvų padidinimo ir kompanijos lėšų poreikio laipsnį; finansavimo sprendimai – lėšų, patenkinančių tą poreikį, šaltinio nustatymas.
Skolintų lėšų panaudojimo galimybė
Likvidacinis likutis – tai ne vienintelis būdas lankstumo užtikrinimui ir apsaugai nuo netikrumų. Jei firma turi galimybę greitai gauti skolintų lėšų, tai ji gali būti pakankamai lanksčiai veikti. Tokia galimybė pasireiškia įvairiomis formomis: susitarimas apie paskolos suteikimą su banku, greitas bankinis kreditas arba finansinio instituto kredito suteikimas. Be to, lankstumas galimas ir kitu būdu. Jei turi galimybę išeiti į kapitalo rinka su savų obligacijų paketu. Kuo didesnė ir autoritetingesnė kompanija, tuo jai lengviau įeiti į kapitalo rinką. Kuo didesnė firmos galimybė pritraukti kuo daugiau skolinamų lėšų, tuo lanksčiau ji gali veikti it tuo didesnės jos galimybės dividendų išmokėjime. Jei yra priėjimas prie skolintų lėšų, tai vyriausybė gali mažiau rūpintis dėl įtakos, kurią daro asmeninių dividendų išmokėjimas firmos likvidumui.
Informacijos vertės įvertinimas
Kuo daugiau mes žinome apie dividendų įtaką kompanijos vertei, tuo didesnis tokios informacijos poreikis. Dauguma kompanijų seka kitų savo šakos kompanijų dividendų rodiklius, ypač jei tos kompanijos maždaug panašaus dydžio. Galbūt tai, kad retai viena iš daugelio panašių kompanijų labai išsiskiria, neturi labai didelės reikšmės. Kompanija turi mokėti įvertinti dividendinių išmokėjimų informacinį efektą. Ko tikisi investuotojai? Čia labai naudinga gali būti specialistų darbas su vertybiniais popieriais. Kompanija turi nuspręsti, kokią informaciją, liečiančią esančius dividendus, ji skleidžia ir kokią ji norėtų pateikti, jei
dividendai pasikeistų. Dauguma panašių klausimų jau buvo aptarta ankstesnėje dalyje.
Kontrolė
Jei kompanija moka didelius dividendus, tai po kiek laiko ji gali susidurti su kapitalo padidinimo, parduodant savo akcijas tam, kad finansuotų pelningus investicinius projektus, būtinybe. Šiomis aplinkybėmis kontrolinis kompanijos akcijų paketas gal tapti išbarstytas, jei jo savininkai neturi galimybės arba nenori įsigyti naujų akcijų. Tie akcininkai gali suteikti pirmenybę žemam dividendų išmokėjimo lygiui ir investicinių firmos poreikių finansavimui grynojo pelno sąskaita. Tokia dividendų politika nepagerins akcininkų gerovės, bet ji gali sutapti su investuotojų, kaip kontroliuojančio organo, interesais. Tačiau kontrolė gali būti dviašmenis instrumentas. Jei kompaniją atidžiai seka konkurentai ar privatūs asmenys, tai jie gali pasinaudoti mažais dividendais. Konkurentai gali atsisakyti tam, kad įtikinti akcininkus, kad kompanija nesuteikia jiems maksimalios naudos ir kad jie, konkurentai, tai galėtų padaryti. Bet kompanijos, kurios rizikuoja prarasti savo kontrolinį paketą, gali padidinti dividendų išmokėjimo rodiklį savų akcininkų naudai.
Obligacijų naudojimui taikomi apribojimai arba sutartys dėl paskolos
Obligacinio susitarimo arba sutarties dėl paskolos apsaugos sąlygos apima dividendų išmokėjimo apribojimus. Šiuos apribojimus skolintojas naudoja tam, kad išsaugoti kompanijos galimybę aptarnauti įsiskolinimus. Paprastai nustatomas maksimalus pelningumo procentas. Veikiantis toks apribojimas daro įtaką kompanijos dividendų politikai. Kartais kompanijos vadovybė pritaria dividendų skolintojų įvestam apribojimui, nes dėl šio apribojimo vadovybei nereikia teisintis prieš akcininkus dėl kaupimų pelno sąskaita. Ji gali remtis apribojimu.
Galutiniai pastebėjimai
Eilinė kompanija, nustatydama optimalų dividendų išmokėjimą, analizuoja anksčiau minėtų faktorių visumą. Iš esmės, tie faktoriai nustato dividendų išmokėjimo ribas.
Kai kompanija moka dividendus, viršijančius jos atsargų likučius, reiškia, kad kompanijos vadovybė mano, kad toks išmokėjimas suteiks naudą akcininkams. Tačiau problema ta, kad nėra šios problemos sprendimo patvirtinančios empirinės informacijos ir pagrindinių aiškių apibendrinimų. Nepakankama ilgalaikio prognozavimo dėl tam tikros dividendų politikos įtakos kompanijos vertei bazė apsunkina dividendinių sprendimų priėmimą dar labiau nei sprendimų apie finansavimą priėmimą. Kriterijų aptarimas leidžia kompanijai priimti tikslesnę pasyviąją dividendų strategiją. Aktyvi dividendų politika apima tokį elementą kaip pasitikėjimas, nes ji reikalauja, kad dalis sukauptų dividendų būtų skiriama savo kapitalo finansavimui. Tokia strategija naudojama, esant neaiškioms situacijoms, kuriose dauguma mokslininkų nebetiki galima akcininkams nauda. Nepaisant to, dauguma kompanijų teigia, kad dividendų išmokėjimas daro įtaką akcijos vertei, ir organizuoja savo veiklą, teikdami didelę reikšmę dividendų išmokėjimui.
DIVIDENDŲ STABILUMAS
Investuotojus be procentinio dividendų išmokėjimo rodiklio domina ir tokia dividendų charakteristika kaip stabilumas. Stabilumą mes įsivaizduojame kaip pastovų ryšį tarp dividendų svyravimo ir jų pasikeitimo, pageidaujama augančio, trendo linijos. Esant vienodom kitom sąlygom, akcijos kaina bus didesnė, jei ji užtikrina stabilių dividendų gavimą ilgą laikotarpį, nei kada ji suteikia teisę gauti fiksuotą kompanijos pelno procentą. Tarkime, kad kompanijos A dividendų išmokėjimo rodiklis lygus 50% pelno. Kompanija išmoka šį procentą, nepaisydama savo pelno cikliškumo. Tuo tarpu kompanija B gauna lygiai tokį patį pelną ir jos dividendų išmokėjimo rodiklis per ilgą laikotarpį lygus 50%, bet ši kompanija moka stabilius dividendus, keisdama absoliutų išmokėjimų dydį tik atitinkamai keičiantis trendo pelnui. Bendra dividendų, išmokamų abiejų kompanijų, suma per ilgą laikotarpį vienoda, tačiau kompanijos B akcijų rinkos vertė gali būti didesnė nei kompanijos A, esant vienodom aplinkybėm. Gali būti, kad investuotojai labai vertina dividendų stabilumą ir premijos išmokėjimą kompanijai – emitentui. Bendra kompanijos B dividendų politika bus tiek geresnė nei kompanijos A politika, kiek investuotojai labiau įvertins kompanijos dividendų stabilumą. Kompanijos B dividendų politika apima ne tik realaus dividendų išmokėjimo
procentą, bet ir dividendų mokėjimo būdą. Vietoj to, kad keisti dividendus, pasikeitus pelno normai, kompanija B didina dividendus tik tada, kai yra įsitikinusi, kad ji galės įvykdyti visus prisiimtus įsipareigojimus.
Stabilumo įvertinimas
Investuotojai gali norėti mokėti premiją už stabilius dividendus dėl dividendų informacinių savybių, investuotojų poreikio einamajam pelnui ir tam tikrų teisinių procedūrų.
Informacinis turinys. Kai mažėjant pelnui kompanija vis tiek moka tokius pat dividendus, fondų rinkoje į kompanijos akcijas žiūrima su didesniu pasitikėjimu nei būtų buvę žiūrima, jei kompanija būtų sumažinusi dividendus. Stabilūs dividendai rodo, kad vadovybės lūkesčiai kompanijos atžvilgiu yra daug didesni nei galima pamanyti, remiantis pelno sumažėjimo duomenimis. Taip vadovybė gali paveikti būsimus investuotojus, pasinaudodama dividendų informaciškumu. Tačiau kompanijos vadovybė negali amžinai apgaudinėti rinkos. Jei pastebimas ilgalaikis pelno sumažėjimas, tai stabilūs dividendai negali sudaryti stabilumo iliuzijos.
Einamojo pelno gavimo siekimas. Dar vienas faktorius, galintis teigiamai veikti dividendų stabilumą. Investuotojai, siekiantys gauti nuolatinį pelną, pasirinks kompaniją, mokančią stabilius dividendus: net jei abiejų kompanijų planuojamas toks pat pelnas ir toks pat ilgalaikis dividendų išmokėjimo rodiklis. Tačiau investuotojai visada gali parduoti dalį savų akcijų tam, kad gauti pelną tada, kai išmokami dividendai nepakankami einamųjų poreikių patenkinimui. Daugelis investuotojų nenoriai išskaido savo kapitalą. Kai kompanija sumažina dividendus, pelnas yra nedidelis, tai ir akcijos vertė rinkoje krenta. Tačiau apibendrinant galima teigti, kad investuotojai teigiamai žiūri į stabilius dividendus, nepaisant to, kad jie visada gali parduoti dalį akcijų papildomui pelnui gauti.
Teisiniai kriterijai. Iš teisinės pusės stabilūs dividendai taip pat gali būti vertinami teigiamai, ypač kai kuriems institucionaliniams investuotojams gaunant leidimą įsigyti akcijų. Įvairūs vyriausybiniai organai išduoda vertybinių popierių, į kuriuos gali savo lėšas investuoti pensijiniai fondai, taupomieji bankai, įgalioti asmenys, draudimo kompanijos ir kai kurie kiti, rejestrus. Tam, kad kompanijos vertybiniai popieriai patektų į šiuos sąrašus, jos akcijos turi
duoti nuolatinius (nepertraukiamus) dividendus. Išmokėjimų nutraukimas arba žymus dividendų sumažinimas gali sąlygoti kompanijos išbraukimą iš šių oficialių sąrašų. Argumentai, kad stabilūs dividendai daro teigiamą įtaką akcijos rinkos kainai, yra tik spėliojimai. Nepakankamas empirinių duomenų kiekis neleidžia visko išsiaiškinti. Nors atskirų rūšių akcijų tyrinėjimai patvirtina tai, kad stabilūs dividendai palaiko akcijų rinkos kainą, kai pelnas sumažėja, tačiau visapusiški tyrimai nebuvo atlikti. Tačiau dauguma kompanijų siekia stabilių dividendų mokėjimo , nes tikima, kad stabilūs dividendai teigiamai veikia firmos vertę.
Planiniai dividendų išmokėjimo rodikliai
Nepaskirstytas pelnas – tai pelnas, liekantis po dividendų išmokėjimo.Dauguma kompanijų nustato ilgalaikius planinius dividendų išmokėjimo rodiklius. J. Lintner’is teigia, kad dividendai reaguoja į pelno pasikeitimus. Kai pelnas auga ir pasiekia tam tikrą lygį, kompanija padidina dividendus tik tada, kai ji galės palaikyti esantį pelno augimą. Kompanija taip pat nenoriai mažina bendrą asmeninių dividendinių išmokėjimų kiekį. Šie faktoriai paaiškina tarp dividendų ir pelno pasikeitimų buvimą. Šis pasimato, kai augant grynajam pelnui auga dividendai. Veiklos aktyvumui sumažėjus, grynojo pelno lygis sumažėja.
Dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartyse nustatyti maksimalūs mokesčių prie pajamų šaltinio tarifai (%)
Valstybė Dividendai Palūkanos Honoraras a) b) c) d) 1 Airija 5 15 10 5 10 2 Armėnija 5 15 10 10 3 Baltarusija 10 10 10 4 Belgija 5 15 10 5 10 5 Čekija 5 15 10 10 6 Danija 5 15 10 5 10 7 Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinė karalystė 5 15 10 5 10 8 Estija 0 15 0 0 9 Islandija 5 15 10 5 10 10 Italija 5 15 10 5 10 11 JAV 5 15 10 5 10 12 Kanada 5 15 10 10 13 Kazachstanas 5 15 10 10 14 Kinija 5 10 10 10 15 Kroatija 5 15 10 10 16 Latvija 0 15 0 0 16 Lenkija 5 15 10 10 17 Moldova 10 10 10 18 Nyderlandai 5 15 10 5 10 19 Norvegija 5 15 10 5 10 20 Prancūzija 5 15 10 5 10 21 Rumunija 10 10 10 22 Slovakija 10 10 10 23 Slovėnija 5 15 10 10 24 Suomija 5 15 10 5 10 25 Švedija 5 15 10 5 10 26 Šveicarija 5 15 10 5 10 27 Turkija 10 10 5 10 28 Ukraina 5 15 10 10 29 Uzbekistanas 10 10 10 30 Vokietija 5 15 10 5 10
a) Kai gavėjas turi daugiau nei 25% mokėtojo įstatinio kapitalo; b) Kai gavėjas turi daugiau nei 20% mokėtojo įstatinio kapitalo; c) Kai gavėjas turi daugiau negu 10% mokėtojo įstatinio kapitalo; d) Už pramoninės, komercinės arba mokslinės įrangos naudojimą sumokėtiems atlyginimams už nuosavybės teisių perleidimą.
DIVIDENDAMS IŠMOKĖTI – TIK VIENAS MĖNUO
Dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje daugelio teisės aktų nuostatas reikėjo suderinti su ES teisės aktais. Ne išimtis ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas. Nuo 2004 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujos erdakcijos Akcinių bendrovių įstatymas Nr. IX-1889, priimtas 2003 m. gruodžio 11 d. Nors jo paskirtis – reglamentuoti akcinių bendrovių steigimą, veiklą, akcininkų teises ir pareigas, reorganizavimą, nemažai šio įstatymo nuostatų yra svarbios ir buhalteriams. Daug diskusijų kyla dėl bendrovių dokumentams privalomų rekvizitų, nes juos nustato net keli teisės aktai. Naujojo Akcinių bendrovių įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad dokumentuose, kuriuos bendrovė naudoja turėdama santykių su kitais asmenimis, turi būti visa Civilinio kodekso 2.44 straipsnyje nustatyta informacija. Šiame Civilinio kodekso straipsnyje nustatyti tokie privalomi rekvizitai: 1) pavadinimas; 2) teisinė forma; 3) buveinė; 4) kodas; 5) registras, kuriame kaupiami duomenys apie įmonę.
Turto įsigijimą iš bendrovės steigėjo reglamentuoja naujojo įstatymo 13 straipsnis. Nauja yra tai, kad nepriklausomo turto vertintojo išvada ne vėliau kaip 10 dienų iki akcininkų susirinkimo turi būti pateikta ne tik akcininkų susirinkimui, bet ir juridinių asmenų registro tvarkytojui (valstybės įmonei Registrų centrui). Lėšų skolinimo ir skolinimosi tvarka šiame įstatyme nereglamentuota, akcininkai kaip ir ankščiau gali skolinti bendrovei. Tokių paskolų sutarčių palūkanos negali viršyti paskolos davėjo, t. y. akcininko, gyvenamojoje ar verslo vietoje esančių komercinių bankų vidutinės palūkanų normos, galiojusios paskolos sutarties sudarymo momentu. Nustatyti šį dydį gali būti gana problemiška, nes tokia informacija oficialiai neskelbiama. Buhalteriams žinotina ir tai, kad su visa bendrovės dokumentacija gali susipažinti tik akcininkas ar jų grupė, valdanti daugiau kaip pusę visų akcijų. Dar vienas svarbus dalykas – įstatymo 37 str. 4 dalyje nustatyta, kad su bendrovės vadovu gali būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis, 7 dalyje – kad vadovas turi nustatyti bendrovėje taikomus turto nusidėvėjimo skaičiavimo taikymo normatyvus. Labai svarbios naujovės įtvirtintos naujojo įstatymo 38 straipsnyje. Nustatyta
kitokia bendrovės nuosavo kapitalo sudėtis. Nuo šių metų sausio 1 d. į nuosavą kapitalą nebeįskaitoma neapmokėtoji įstatinio kapitalo dalis, dotacijos, negrąžintos subsidijos ir atidėtosios išlaidos. Nustatytas kitas nuosavo kapitalo dydis, kai skubiai privaloma imtis priemonių ištaisyti padėtį. Dabar kritinė nuosavo kapitalo riba – 1/2 įstatinio kapitalo.
Apskaitos darbuotojams svarbiausias yra septintasis įstatymo skirsnis, reglamentuojantis finansinę atskaitomybę, auditą ir pelno paskirstymą. Visuotinis akcininkų susirinkimas gali tvirtinti tik audituotą finansinę atskaitomybę, jeigu bendrovei auditas yra privalomas, o privalomas jis toms bendrovėms, kuriose du iš trijų rodiklių viršija įstatymo nustatytus. Tai įmonės, kurių pardavimų grynosios pajamos viršija 10 mln. Lt per metus, balanse nurodyto turto vertė viršija 5 mln. Lt ar darbuotojų skaičius viršija 50. kaip matome, nors įstatymas griežtai reikalauja, kad atskaitomybė būtų patikrinta nepriklausomo auditoriaus, įmonių, kurioms auditas yra privalomas, sumažėjo. Nebeliko apribojimų mokėti tantjemas valdybos nariams ir premijas darbuotojams iš pelno. Svarbu tik, kad bendrovė būtų sumokėjusi visus mokesčius. O paskelbti dividendai turi būti sumokėti per mėnesį nuo sprendimo paskirstyti pelną priėmimo dienos.2004 METAIS IŠMOKAMŲ DIVIDENDŲ APMOKESTINIMAS
Valstybei ir savivaldybėms išmokamų dividendų apmokestinimas
Lietuvos įmonės dalyviais (akcininkais) gali būti valstybė ir savivaldybės. Nors šie juridiniai asmenys Pelno mokesčio įstatymo nustatyta tvarka pelno mokesčio nemoka, valstybei ir savivaldybėms taikomos tos pačios dividendų apmokestinimo nuostatos kaip ir kitoms Lietuvos įmonėms. Todėl Lietuvos įmonė, išmokėdama dividendus valstybei ar savivaldybėms 2004 m., nuo apskaičiuotos dividendų sumos privalės išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą 15 proc. pelno mokesčio.
Dividendų išmokėjimas pensijų fondams, investicinėms bendrovėms ir draudimo įmonėms
Pagal Pelno mokesčio įstatymo nuostatas už investicijas į akcijas gaunami dividendai pelno mokesčiu neapmokestinami, jeigu juos gauna šie juridiniai asmenys:
· pensijų fondai, veikiantys pagal Lietuvos Respublikos pensijų fondo įstatymą; · investicinės kintamojo kapitalo bendrovės ir uždarieji investiciniai fondai, veikiantys pagal Lietuvos Respublikos investicinių bendrovių įstatymą; · draudimo įmonės.
Todėl Lietuvos įmonė, 2004 m. išmokėdama dividendus minėtiems juridiniams asmenims, pelno mokesčio nuo šių dividendų neturi išskaičiuoti.
Dividendų, išmokamų stambesniems ir ilgalaikiams investuotojams, apmokestinimo lengvata
Lietuvos įmonė, 2004 m. išmokėdama dividendus kitoms Lietuvos įmonėms, turi atsižvelgti į tai, kokį laikotarpį ir kokią dalį balsus suteikiančių akcijų (dalių, pajų) valdo dividendus gaunanti įmonė. Pelno mokesčio įstatymas nustato dividendų apmokestinimo išimtį stambesniems ir ilgalaikiams investuotojams. Taigi, jeigu dividendus gaunanti Lietuvos įmonė ne trumpiau kaip 12 mėnesių be pertraukų, įskaitant dividendų paskirstymo momentą, valdo daugiau kaip 10 proc. Lietuvos įmonės, išmokančios dividendus, balsus suteikiančių akcijų (dalių, pajų), tokie dividendai pelno mokesčiu neapmokestinami. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad turi būti atsižvelgiama ne tik į jau išvardytus reikalavimus dėl akcijų (dalių, pajų) balsų teisės ir jų valdymo laikotarpio. Tam, kad išmokamų dividendų būtų galima neapmokestinti, dividendus išmokančios Lietuvos įmonės pelnas turi būti apmokestinamas taikant 15 arba 13 proc. pelno mokesčio tarifus, t. y. įmonė neturi taikyti Pelno mokesčio įstatyme nustatytų pelno mokesčio lengvatų arba specialiose sutartyse nustatytų lengvatų. 15 arba 13 proc. tarifo netaiko įmonės, kurios atitinka Pelno mokesčio įstatymo 58 straipsnyje nustatytus reikalavimus, pavyzdžiui: · žemės ūkio produkciją gaminančios įmonės ir paslaugas žemės ūkiui teikiančios specializuotos įmonės, jeigu žemės ūkio produkcijos ir paslaugų žemės ūkiui dalis, lyginant su visomis realizavimo pajamos, didesnė kaip 50 proc.; · laisvųjų ekonominių zonų įmonės; · įmonės, kurių pajamos už pačių pagamintą produkciją sudaro daugiau kaip 50 proc. visų gautų pajamų ir kuriose dirba riboto darbingumo asmenys; · kredito unijos. Užsienio įmonėms išmokamų dividendų apmokestinimo principai
Užsienio įmonių 2004 m. gaunami už turimas Lietuvos įmonių akcijas, kapitalo dalį ar kitas teises dividendai apmokestinami taikant 15 proc. pelno mokesčio tarifą. Prievolė teisingai išskaičiuoti ir laiku sumokėti į biudžetą pelno mokestį nuo užsienio įmonėms išmokamų dividendų nustatyta dividendus išmokančiai Lietuvos įmonei. Mokestį į biudžetą Lietuvos įmonė privalo sumokėti ir deklaraciją apie dividendų išmokėjimą vietos mokesčio administratoriui pateikti ne vėliau kaip iki kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį dividendai buvo išmokėti, dešimtos dienos.
Dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarčių taikymas
Jeigu tarp Lietuvos ir užsienio valstybės, kurios juridiniam asmeniui išmokami dividendai, yra įsigaliojusi dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis ir šios sutarties nuostatos riboja Lietuvos teisę pagal vidaus įstatymus apmokestinti išmokamus dividendus, turi būti taikomos šios sutarties nuostatos. Šiuo metu galiojančių ir taikomų dvigubo apmokestinimo sutarčių sąraše iš viso yra 32 valstybės. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad, remdamiesi konkrečiomis dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarčių nuostatomis, Lietuvos įmonė, išmokėdama dividendus užsienio valstybės juridiniam asmeniui, taikyti sumažintą pelno mokesčio tarifą (arba iš viso neapmokestinti dividendų) gali tik tuo atveju, jei turi tos užsienio valstybės įmonės prašymą sumažinti išskaičiuojamą mokestį (arba mokesčio neišskaičiuoti), t. y. pažymą, patvirtinančią užsienio valstybės įmonės rezidavimo vietą.
Dividendų, išmokamų stambesniems ir ilgalaikiams užsienio investuotojams, apmokestinimo tvarka
Šiuo metu galiojantis Pelno mokesčio įstatymas nustato dividendų apmokestinimo išimtį ne tik Lietuvos, bet ir užsienio stambesniems ir ilgalaikiams investuotojams. Taigi užsienio įmonei išmokami dividendai neapmokestinami pelno mokesčiu, jeigu:
· užsienio įmonė ne trumpiau kaip 12 mėnesių be pertraukų, įskaitant dividendų paskirstymo momentą, valdo daugiau kaip 10 proc. Lietuvos įmonės, išmokančios dividendus, balsus suteikiančių akcijų (dalių, pajų), ir· dividendus išmokančios Lietuvos įmonės pelnas apmokestinamas taikant 15
arba 13 proc. pelno mokesčio tarifus, t. y. įmonė netaiko Pelno mokesčio įstatymo nustatytų pelno mokesčio lengvatų arba specialiose sutartyse nustatytų lengvatų, ir · dividendus gaunanti užsienio įmonė nėra įregistruota ar kitaip organizuota tikslinėse teritorijose.
Jeigu visos išvardytos sąlygos yra įvykdytos, užsienio įmonei išmokami dividendai neapmokestinami, nesvarbu, ar su valstybe, kurioje yra užsienio įmonės rezidavimo vieta, sudaryta dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis.
Lietuvos įmonės išmokamų dividendų apmokestinimas
Dividendų gavėjas Mokesčio pavadinimas Mokesčio tarifas Prievolė išskaičiuoti ir sumokėti pajamų mokestį tenkaNuolatinis Lietuvos gyventojas gyventojų pajamų mokestis 15 proc. Lietuvos įmonei, išmokančiai dividendusNenuolatinis Lietuvos gyventojas (bendra tvarka) gyventojų pajamų mokestis 15 proc. Lietuvos įmonei, išmokančiai dividendusNenuolatinis Lietuvos gyventojas, užsienio šalis, su kuria yra sudaryta dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis, rezidentas, pateikęs rezidavimo vietą patvirtinančią pažymą gyventojų pajamų mokestis dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartyje nustatytas tarifas Lietuvos įmonei, išmokančiai dividendusLietuvos įmonė (bendra tvarka) pelno mokestis 15 proc. Lietuvos įmonei, išmokančiai dividendusLietuvos valstybė ir savivaldybės (bendra tvarka) pelno mokestis 15 proc. Lietuvos įmonei, išmokančiai dividendusLietuvos pensijų fondai, investicinės bendrovės ir draudimo įmonės pelno mokestis neapmokestinama Lietuvos įmonė, ne trumpiau kaip 12 mėnesių valdanti daugiau kaip 10 proc. dividendus išmokančios įmonės akcijų pelno mokestis neapmokestinama Lietuvos valstybė ir savivaldybės ne trumpiau kaip 12 mėnesių valdančios daugiau kaip 10 proc. dividendus išmokančios įmonės akcijų pelno mokestis neapmokestinama Užsienio juridinis asmuo (bendra tvarka) pelno mokestis 15 proc. Lietuvos įmonei, išmokančiai dividendusUžsienio juridinis asmuo, užsienio šalies, su kuria yra sudaryta dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis, rezidentas, pateikęs rezidavimo vietą patvirtinančią pažymą pelno mokestis dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartyje nustatytas tarifas Lietuvos įmonei, išmokančiai dividendusUžsienio juridinis asmuo, kuris nėra įregistruotas ar kitaip organizuotas tikslinėse teritorijose, ne trumpiau kaip 12 mėnesių valdantis daugiau kaip 10 proc. dividendus išmokančios įmonės akcijų pelno mokestis neapmokestinama
NAUJOS PELNO MOKESČIO IR DIVIDENDŲ DEKLARACIJŲ FORMOS
Tobulėjant informacinėms technologijoms, vis daugiau įmonių turi galimybę mokestines deklaracijas teikti elektroniniu būdu. Siekdama sudaryti mokesčių mokėtojams palankias sąlygas teikti mokestines deklaracijas elektroniniu būdu, Valstybinė mokesčių inspekcija parengė ir oficialiai paskelbė pritaikytą perduoti elektroniniu būdu Metinę pelno mokesčio deklaraciją FR0475 formą, patvirtintą Valstybės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. VA-98. Didelių naujovių šioje deklaracijoje nėra, tik šiek tiek pasikeitė jos grafinis viazdas ir kiekviename puslapyje būtina nurodyti mokesčio mokėtojo kodą. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatas, nei įmonės vadovui, nei vyriausiajam buhalteriui, pasirašantiems Metinę pelno mokesčio deklaraciją, nebereikia nurodyti savo asmens kodo. Šios deklaracijos pateikimo terminas – spalio 1 d., o įsakymas, kuriuo patvirtinta naujoji deklaracijos forma, įsigalioja nuo šių metų liepos 1 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. VA-101 patvirtinta elektroniniu būdu teikiama Dividendų pelno mokesčio deklaracija FR0640 ir jos priedai pakeitė Iš išmokėtų dividendų išskaičiuoto pelno mokesčio deklaraciją (FR0394 forma) ir Iš užsienio vienetų gautų dividendų išskaičiuoto pelno mokesčio deklaraciją (FR0395 forma). Taigi vietoj dviejų deklaracijų patvirtinta viena. Ją teiks tiek išmokėjusios užsienio įmonėms apmokestinamuosius dividendus įmonės, tiek gavusios tokių dividendų iš užsienio. Ši deklaracija turi būti teikiama nuo liepos 1 d.
IŠVADOS
Dividendai yra pagrindinis akcijos įvertinimo kriterijus. Nors teigiama, kad akcijos rinkos kaina yra visų laukiamų ateityje dividendų išmokėjimo dabartiniu momentu vertė, tačiau dividendų išmokėjimo laiką galima įtakoti. Kai kurie investuotojai rinkoje gali teikti pirmenybę dividendų atnešamam pelnui, o ne kitiems pelno iš įdėto kapitalo gavimo būdams. Galbūt, dividendų gavimas suteikia jiems apibrėžtumo jausmą. Būtų galima teigti, kad, jei dividendai priklauso einamojo pelno įvairovei, o perspektyva gauti pelną iš kapitalo yra gana tolima, kompanijų, mokančių dividendus, investuotojus neapibrėžtumo problema mažiau jaudina nei nemokančių kompanijų investuotojus. Mokesčių įvedimas turi didelę reikšmę. Jeigu mokesčių suma fizinių asmenų gaunamam pelnui mažesnė negu mokestis už dividendų atnešamą pelną, tai jau gaunasi pasipelnymas. Kompanijos likvidumas yra vienas iš pagrindinių kriterijų, padedančių priimti sprendimus dėl dividendų mokėjimo. Kadangi dividendai kartu yra lėšų nutekėjimas, tai kuo didesnis kasinis likutis ir visas kompanijos likvidumas, tuo didesnė jos galimybė dividendų išmokėjimui. Investuotojus be procentinio dividendų išmokėjimo rodiklio domina ir tokia dividendų charakteristika kaip stabilumas. Stabilumą mes įsivaizduojame kaip pastovų ryšį tarp dividendų svyravimo ir jų pasikeitimo, pageidaujama augančio, trendo linijos. Esant vienodom kitom sąlygom, akcijos kaina bus didesnė, jei ji užtikrina stabilių dividendų gavimą ilgą laikotarpį, nei kada ji suteikia teisę gauti fiksuotą kompanijos pelno procentą.
LITARATŪRA
1. ŠAPALIENĖ, Laima; GURSKIS, Vincentas. Mokestinis darbas. Vilnius, 1996. 2. BŪDVYTIENĖ, Dalė. Dividendams išmokėti – tik vienas mėnuo. Apskaitos ir mokesčių apžvalga. 2004. Nr. 2, 64 p. 3. DERKAČ, Olesia. 2004 metais išmokamų dividendų apmokestinimas. Vadovo pasaulis. 2004. Nr. 4, 50 p. 4. Naujos pelno mokesčio ir dividendų deklaracijų formos. Apskaitos ir mokesčių apžvalga. 2004. Nr. 7-8, 47 p. 5. Dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartyse nustatyti maksimalūs mokesčių prie pajamų šaltinio tarifai (%). Prieiga per internetą: http://www.finmin.lt/finmin/content/document.jsp?doclocator=web%2Fstotis_inf.nsf%2F0%2FA096DBBD215E8AF6C1256D1D00467C72 6. Priedai. Prieiga per internetą: http://nauja.vmi.lt/lt/index.aspx?itemId=20659