bankai

TRUMPA BANKų ISTORIJOS APŽVALGA

Bankai yra svarbiausia kredito įmonių rūšis. Pats žodis “bankas” yra kilęs iš italų kalbos žodžio “banco”,reiškusio stalą,prie kurio viduramžiais prekymečiuose sėdėdavo žmonės, versdavęsi pinigų mainymu ir panašiomis operacijomis. Senovės Graikijos rinkoje šie stalai (graikų kalba – trappeza), ties kuriais sėdėdavo pinigų keitėjai, duoda ir jiems patiems vardą, kuris amžiams prigijo : trappezitai, tai yra stalininkai, arba mūsų laikais bankininkai.
Šių laikų bankas, kaip jau matėme anksčiau, – tai speciali finansinė institucija, kuri telkia laikinai laisvas lėšas, teikia kreditą, tarpininkauja atliekantiems piiniginius atsiskaitymus, reguliuoja pinigų cirkuliaciją, leidžia į apyvartą pinigus, vertybinius popierius, atlieka su jais susijusiais operacijas ir kitas funkcijas. Kitaip tariant, bankai yra specialios firmos, kurių veikla finansų sistemoje yra susijusi su tarpininkavimu.
Bankininkystė yra sena veiklos rūšis. Paskolas teikiantys bei užsienio valiutas keičiantys bankai egzistavo jau senovės Babilonijoje ir antikinėse civilizacijose, ypač Romoje. Atsiradus mainams, pati paprasčiausia jų forma buvo tiesioginiai mainai, kuriuose pinigai nenaudojami. Jų trūkumas tas, kad turi sutapti norai. Mainai tampa daug paprastesni, patogesni ir efektyvesni tarpininkaujant piinigams, nes nebūtina, kad norai sutaptų. Mainų plitimas, o kartu su tuo ir piniginės apyvartos augimas sąlygojo tam tikrą verslą, kurio tikslas iš pradžių buvo vykdyti kai kurias techniško pobūdžio operacijas, susijusias su pinigų vartojimu, tai yra jų saugojimas, keitimas, pe

ersiuntimas, o vėliau atsirado ir kredito operacijos. Pirmosios mūsų laikų bankų užuomazgos atsirado tik centralizuotose Rytų valstybėse. Pavyzdžiui, Babilonijos bažnyčios buvo kartu ir bankai – saugiausia tais laikais brangenybių saugojimo vieta. Graikijoje, kaip ir Babilonijoje bei Egipte, iš pradžių bažnyčios ir panašios šventavietės buvo saugiausios vietos pinigams ir vertybėms saugoti, todėl ir privatūs bankai ilgą laiką sekė bažnytiniais bankais.
Šiuolaikinė bankininkystė prasidėjo Renesanso laikų Italijoje, kur bankininkai ne tik pirkdavo ir parduodavo užsienio valiutą, bet dar ir priimdavo indėlius iki pareikalavimo ir terminuotuosius indėlius. Indėlių pervedimo nurodymas būdavo duodamas žodžiu, savininkui užėjus pas sėdintį prie savo darbo stalo bankininką. Taip būdavo net ir vėliau, kai jau buvo žinomi čekiai.
XVII a. jau ir kitose Europos valstybėse pradedama steigti didesnius bankus pavyzdžiui, piirmasis stambus akcinis bankas, kuris vedė komercines kredito operacijas šiuolaikine žodžio prasme, buvo Anglijos bankas (Bank of England), įkurtas 1694 m. su teise leisti (emituoti) banknotus.
Tolesnis bankų evoliucijos etapas buvo atsiradimas stambių finansinių akcinių firmų, remiančių savo veikla ne banknotų emisiją, bet depozitais (indėliais). Ši bankų raidos stadija, kaip ir su tuo susijęs darbo pasidalijimas tarp atskirų bankinių firmų, baigiasi jau XIX a.
Taigi, bankų vaidmuo ekonomikoje kaskart vis didėjo ir dabartiniu rinkos ekonomikos metu yra milžiniškas. Jų pagrindinės funkcijos yra tarpininkauti mo
okėjimuose, surinkti pinigines lėšas iš įvairių visuomenės narių ir kredituoti tuos, kuriems jų reikia. Bankas, teikdamas paskolas, didina pinigų kiekį. Finansinis kapitalas, laisvas viename individualiame ūkyje, gali būti suvartojamas kitame. Šiaip bankai ne tik mobilizuoja laisvą finansinį kapitalą, bet kredito būdu perkelia jį iš vieno ūkio šakos į kitą.

BANKų VAIDMUO IR NAUDINGUMAS VISUOMENEI

Ekonominei sistemai tolydžiai plėtojantis, finansų mechanizmas darėsi vis sudėtingesnis, kreditiniai sandoriai nepaprastai išplito ir dabar dauguma įvairių dydžių verslo sandorių atliekama per bankus.
Bankas (bank) – finansų institucija, priimanti indėlius iki pareikalavimo irt teikianti komercines paskolas.
Kitaip tariant, bankai yra sankcionuota priėmimo įstaiga, gaunanti piniginius indėlius iš asmenų bei visuomeninių ar kitokių įstaigų ir įsipareigojanti juos grąžinti indėlininkui pateikus reikiamą dokumentą. Bankai yra komercinės įstaigos, kurios gauna pelną už kitaip nenaudojamų indėlių skolinimą tiems, kuriems reikia skolintis, o už paslaugą dažniausiai ima tam tikrą sumą.
Į bankus galima žiūrėti kaip į pramonines korporacijas ( bendroves), perkančias išteklius ir parduodančias produkciją. Ištekliai ir produkcija yra ne fizinis produktas, o pinigai. Piniginius išteklius bankai “perka” iš savo indėlininkų. Jie tampa bankų įsipareigojimais. Papildomos banko akcininkų kapitalo investicijos sudaro akcinį kapitalą arba nuosavą kapitalą. Bankas “parduoda” pinigus paskolų pavidalu. Paskolos sudaro didžiausią banko turto dalį.
Banko paskola (bank loan) – tai terminuotas banko kreditas, kurį galima suteikti pr

rivatiems asmenims ir firmoms. Tai komercinis pasitikėjimas, kurį bankas išreiškia skolindamas pinigus nustatytam laikui už palūkanas.
Banko gaunamą pelną sudaro skirtumas tarp palūkanų už paskolas ir palūkanų už indėlius. Šis skirtumas yra vadinamas marža (margin). Pagrindinis banko pelningumo matas yra grynoji palūkanų marža (net interestmargin – NIM), kuri atspindi bendrą sprendimų poveikį turtui ir įsipareigojimams. Ji apskaičiuojama pagal formulę :
NIM=(IA – IL) / Bendra turto suma ,
Čia : IA – palūkanos, nustatytos turtui,

IL – palūkanos, nustatytos įsipareigojimams.
Bankai dalyvauja valdant grynąją palūkanų maržą ir užtikrina, kad jos lygis bei rizikingumas atitiktų akcininkų siekiamą pelną ir rizikos laipsnį. Ir tai vadinama bankų turto ir įsipareigojimų valdymu.
Taigi, bankai yra indėlių įstaigos, įkurtos su didesniu finansiniu kapitalu, kurių pagrindinės funkcijos – saugoti indėliu ir lėšas bei jas skolinti. Tačiau bankai taip pat teikia ir daug kitų finansinių paslaugų. Pagrindinė bankų funkcija – finansinis tarpininkavimas.
Finansų tarpininkas (financial intermediary) – tai institucija, veikianti finansų rinkose ir jungianti paskolos gavėjus, arba taupytojus, ir investuotojus.
Tokios indėlių įstaigos, kaip bankai, kurių veikla finansų sistemoje yra susijusi su tarpininkavimu, vadinamos finansų tarpininkais. Tai tas kanalas, kuriuo indėlininkų pinigai pasiekia investuotojus, kanalas, jungiantis tuos, kurie nori sutaupyti ateičiai, su tais, kurie nori tuos pinigus išleisti dabar. Taigi, veikdami kaip tarpininkai tarp daugybės depozitorių arba skolintojų ir tiek pat ga
ausių skolininkų, bankai suteikia kapitalą ir skiria jį efektyviai naudoti.
Bankų vaidmuo rinkos ekonomikoje yra dvejopas. Visų pirma bankai turi garantuoti indėlių saugumą tiems, kurie nori taupyti. Indėlis banke iš tikrųjų yra ne kas kita kaip mano paskola (loan) bankui, ji lygi banko skolai (debt) man. Taigi indėliai banke apibūdinami kaip banko paskolintas kapitalas (loan capital). Kitas bankų uždavinys – suteikti paskolas tiems, kurie nori investuoti. Tuo reiškiasi jų gyvybiškai svarbi funkcija visoje ekonomikoje. Paskolos sudaro verslo firmoms sąlygas apmokėti einamąsias sąskaitas ir atlikti įvairias finansines operacijas. Paskolos vartotojams sudaro sąlygas atskiriems gyventojams bei šeimoms naudotis prekėmis ir paslaugomis iškilus poreikiui, o apmokėti jas ateityje iš būsimo atlyginimo. Todėl bankai ekonomikoje atlieka strateginį vaidmenį, Jie taip pat turi svarbią reikšmę ir nedidelei visuomenės narių grupei – bankų akcininkams. Bankai, kaip ir gamybinės firmos ar mažmeninės prekybos parduotuvės, dažniausiai yra privatūs. Vienas svarbiausių jų tikslų – garantuoti pelną savo akcininkams.
Apskritai solidžios ir gerai išplėtotos bankų sistemos egzistavimas garantuoja didelių ir mažų santaupų saugumą, sudaro sąlygas saugiai ir greitai apmokėti net ir dideliu atstumu ir taip palengvina visų rūšių finansines operacijas. Todėl solidi ir efektyvi bankų sistema pačiu savo buvimu skatina taupyti ir racionaliai vartoti.
Santaupos (savings) – tai grynųjų pajamų dalis, kuri laikinai neskiriama vartojimui.
Kitaip tariant, santaupos – tai neišleistos pajamos ir jos apskaičiuojamos iš grynųjų pajamų atėmus vartojimo išlaidas. Kadangi santaupos paprastai yra naudojamos ekonominėms investicijoms, tai tose valstybėse, kuriose santaupų laipsnis didelis, pastebimas ir didesnis ilgalaikis ekonomikos augimas.
Gerai išplėtoto finansinio kapitalo rinkoje yra daugybė ir kitų finansinių institucijų, iš kurių svarbiausieji – pensijų fondai, draudimo kompanijos, bendrieji investiciniai globos fondai ir kita. Jie teikia įvairias finansines paslaugas, ir klientai – tiek įstaigos , tiek privatūs asmenys – gali naudotis įvairiausiomis konkuruojančių organizacijų paslaugomis. Iš tokių finansinių tarpininkų – specializuotų finansinių firmų, kurios padeda taupantiems subjektams perduoti lėšas kapitalo paskolų gavėjams, aptarsime kredito sąjungas (draugijas).
Kredito sąjungos (draugijos) (Credit unions – CU) – tai kooperacinės asociacijos, kurių nariai yra susiję tarpusavyje tarnybos vienoje firmoje arba tautybės ryšiais.
Kredito sąjungos (draugijos) yra vienintelės stambios finansinės grupės, kurių struktūra formuojama nepriklausomai nuo pelno. Jų turto ir įsipareigojimų struktūra yra paprastesnė nei institucijų, atliekančių indėlių saugojimo funkciją. Paskolos teikiamos tik tos draugijos nariams, dažniausiai norintiems įsigyti automobilį, remontuoti namus ar tenkinti kitus poreikius. Per 90 procentų visų lėšų sudaro narių santaupos.
Indėlių įstaigos, tai yra vietos, kur asmenys ir firmos gali padėti (deponuoti) savo pinigus, būna keturių rūšių : komerciniai bankai, taupymo ir paskolų asociacijos, taupomieji bankai bei kredito sąjungos. Istoriškai taip susiklostė, kad apžvalgininkai padalijo šią sritį į bankus , tai yra komercinius bankus, ir taupomąsias organizacijas, kurios apima likusių trijų rūšių indėlių įstaigas. Bankininkai, ekonomistai ir kiti profesionalai šių trijų rūšių įstaigas vadina taupos institucijomis, arba tiesiog taupyklomis, o “bankų” terminą vartoja tik kalbėdami apie komercinius bankus. Visuomenė šitaip tiksliai jų neskirsto. Dauguma žmonių banku vadina bet kurią finansinę instituciją, kuri priima indėlius ir teikia paskolas.
Yra labai daug bankų rūšių – nuo centrinių bankų (Lietuvos bankas) iki komercinių ar investicijų bankų. Institucija, norinti veikti kaip bankas, turi gauti licenciją (leidimas, teisės suteikimas tam tikrai veiklai) iš Lietuvos banko, o kol jos neturi, negali vadintis banku.

BANKAI LIETUVOJE

Bankų steigimas Lietuvoje taip pat turi seną istoriją. Carinės Rusijos valdžia ilgai neleido turėti savo kredito įstaigų arba labai varžė jų darbą, įžvelgdama čia, kaip ir kiekviename visuomenės susibūrime, pavojų valdžios politikai. Smulkiojo kredito įstaigų (kooperatyvų) kūrimas ir darbas buvo varžomas, o jų sąjunga ir visai neleidžiama.
Lietuvoje pirmosios kredito bendrovės pradėjo steigtis 1907 m. ir iki 1915 m. jų jau buvo 52. Iš prieš Pirmąjį pasaulinį karą veikusių taupmenų (santaupų) skolinamųjų bendrovių seniausia buvo PABIRŽĖS bendrovė, įkurta 1871 m.
1919 – 1920 m. buvo įkurti pirmieji stambesni akciniai bankai, keletas savitarpio kredito draugijų ir daugybė įvairių smulkaus kredito draugijų. Dar prieš tai, 1918 metais, Martynas Yčas, Adomas Prūsas ir Saliamonas Banaitis įkūrė Prekybos ir pramonės banką. Tai ir buvo pirmasis Nepriklausomos Lietuvos bankas, kuris savo veiklą pradėjo Vilniuje, kiek vėliau persikėlęs į Kauną. Šis bankas nemažai pasidarbavo, nors ir ne visuomet sėkmingai Lietuvos pramonės ir prekybos ugdymui. Dėl ne visai planuotos veiklos 1926 m. šis bankas bankrutavo, nes, kaip pažymėjo prof. V.Jurgutis, be kitų priežasčių, buvo per platūs banko užmojai.
Antrasis Lietuvos komercinis bankas buvo Ūkio bankas. Banko steigėjas buvo Jonas ir Juozas Vailokaičiai, Andrius Dubinskas, Aleksandras Stulginskis, Kazimieras Bizauskas ir Pijus Grajauskas. Ūkio bankas turėjo gerai išvystytą tinklą.
1920 m. buvo įsteigti trys bankai : Centrinis žydų bankas, Komercijos bankas ir Kooperacijos bankas.
1921 m. balandžio 15 d. pradėjo veikti Lietuvos kredito bankas.Iniciatyva steigti šį banką kilo iš Lietuvos ir Amerikos lietuvių. Praėjus mėnesiui po Kredito banko įkūrimo, bendromis Lietuvoje ir Amerikoje gyvenančių lietuvių pastangomis 1921 m. gegužės 15 d. buvo įkurtas Tarptautinis bankas.
Tad iš septynių įsteigtų komercinių bankų 1918 – 1940 metais sėkmingai veikė šeši.
Didžiausi tarpukario nepriklausomos Lietuvos bankai ir jų stegimo metai :
1. Lietuvos bankas 1922
2. Žemės bankas 1924
3. Ūkio bankas 1919
4. Komercijos bankas 1920
5. Kooperacijos bankas 1920
6. Centrinis žydų bankas 1920
7. Tarptautinis bankas 1921
8. Kredito bankas 1921

LIETUVOS BANKAS

Lietuvos bankas pradėjo veikti 1922 m. spalio 2 d., kai buvo įvesta nacionalinė valiuta. Lietuvos bankui įstatymo būdu buvo suteikta išimtinė teisė per 20 metų nuo įsteigimo dienos spausdinti ir leisti apyvarton popierinius litus (banknotus), o metalinius pinigus kalti turėjo teisę Valstybės iždas. Lietuvos banko pagrindinės funkcijos buvo reguliuoti pinigų apyvartą Lietuvoje, lengvinti pinigų išmokėjimus šalyje ir užsienyje, įtvirtinti pastovią bei patikimą pinigų sistemą ir skatinti žemės ūkio, pramonės ir prekybos plėtrą. Lietuvos bankas savo įstatymais, nuostatais ir statuto dėsniais galėjoatlikinėti visas banko operacijas, išskyrus hipotekos paskolų dfavimą ir dalyvavimą verslo įmonėse.
Lietuvos bankui vadovavo banko valdyba, kurią sudarė banko valdytojas ir direktoriai. Banko valdybos darbą kontroliavo taryba ir revizijos komisija. Skirti ir atleisti Lietuvos banko valdytoją galėjo Respublikos Prezidentas Ministrų Kabineto teikimu. Banko direktorius, tarybos ir revizijos komisijos narius rinko visuotinis akcininkų susirinkimas.

Pagrindiniai Lietuvos banko uždaviniai yra :
q Parengti ir įgyvendinti šalies ekonominę strategiją pinigų apyvartos, kredito, atsiskaitymmų ir valiutinių santykių srityje ;
q Reguliuoti pinigų ir kredito apyvartą ;
q Vykdyti pinigų emisijos politiką;
q Nustatyti ir reguliuoti šalies piniginio vieneto kursą;

Lietuvos bankas vykdo šias pagrindines funkcijas bei teises :
q Leidžia į apyvartą Respublikos pinigus ;
q Organizuoja nacionalinės valiutos piniginių ženklų gaminimą, transportavimą ir saugojimą;
q Nustato piniginių ženklų kupiūras, jų formą, skiriamuosius ir mokumo požymius, susidėvėjusių ir sugadintų piniginių ženklų fondus, nustato piniginių ženklų ekspertizės tvarką ;
q Informuoja visuomenę apie išleidžiamus ir išimamus iš apyvartos piniginius ženklus ;
q Sudaro rezervinius piniginių ženklų fondus, nustato piniginių ženklų ekspertizės tvarką ;
q Nustato užsienio valiutos naudojimo šalyje tvarką ;
q Saugo Lietuvos Respublikos aukso ir kitų brangiųjų metalų atsargas bei užsienio valiutos valstybinius rezervuarus ;
q Nustato nacionalinės valiutos keitimo į kitą valiutą sąlygas ;
q Perka ir parduoda auksą, kitus brangiuosius metalus, užsienio valiutą ir užsienio mokomuosius dokumentus ;
q Organizuoja bankų vidaus ir užsienio atsiskaitymus ;
q Kartu su Finansų ministerija organizuoja kasinį valstybės biudžeto vykdymą ;
q Nustato šalyje kasos operacijų, atsiskaitymų ir kreditavimo operacijų tvarką ;
q Regiliuoja kreditų paklausą ir pasiūlą ;
q Kartu su Finansų ministerija organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės išleidžiamų vidaus ir užsienio paskolų obligacijų pardavimą, išpirkimą bei palūkanų už jas išmokėjimą ;
q Atstovauja Lietuvos interesams kitų šalių centriniuose, komerciniuose ir tarptautiniuose bankuose bei kitose tarptautinėse kredito institucijose ;
q Duoda leidimus steigti kredito įstaigas bei atšaukia juo Lietuvos banko įstatymo numatytais atvejais ;
q Duoda leidimus steigti šalyje bendrus su užsieniu bankus arba jų skyrius, filialus bei atstovybes;
q Teikia ir ima paskolas ;
q Leidžia visoms šalies kredito įstaigoms privalomus normatyvinius aktus, reguliuojančius bankininkystę ir kontroliuoja jų veiklą ;
q Kontroliuoja šalies Vyriaysybę ir teikia jai informaciją kredito bei pinigų klausimais ;
q Negali būti šalies komercinių bankų pajininku arba akcininku ;
q Sudaro ir skelbia apžvalgas apie pinigų apyvartos ir bankų veiklos Lietuvoje būklę.

Lietuvos banko kapitalą sudaro pagrindinis kapitalas ir iš pelno kaupiamas bei kitas banko statute nurodytas kapitalas. Šį kapitalą Lietuvos bankas valdo, juo naudojasi ir disponuoja pagal įstatymus ir savo statutą. Pagrindinį kapitalą Lietuvos bankui skiria ir jo sumą nustato Lietuvos Respublikos Seimas. Lietuvos banko pelno paskirstymą reglamentuoja banko statutas.
Lietuvos bankas gali būti likviduojamas Seimo nutarimu, kuriame taip pat numatoma, kaip toliau turi būti naudojamas jo turtas.
Pagal veiklos pobūdį ir funkcijas skiriami tokie bankai :
q Centrinis emisijos bankas (leidžia apyvarton popierinius pinigus, telkia laikinai laisvus ir privalomus kitų bankų rezervus, kredituoja vyriausybę ir komercijos bankus, prižiūri visą šalies kredito sistemą, vykdo valstybės kreditinę monetarinę (piniginę) politiką, priima indėlius, teikia trumpalaikes paskolas, atlieka atsiskaitymus negrynaisiais pinigais ir panašiai) ;
q Komercijos bankai, kitaip dar vadinami depozitų bankais (priima indėlius, atlieka atsiskaitymus negrynaisiais pinigais, teikia trumpalaikes paskolas) ;
q Investicijų bankai (atlieka vertybinių popierių emisijos, pirkimo ir pardavimo operacijas) ;
q Taupomieji bankai (surenka gyventojų santaupas ir perduoda jas į kapitalų rinką) ;
q Specialieji bankai : hipotekos bankas , žemės ūkio bankas (teikia paskolas žemės ūkiui plėtoti, melioracijos darbams ir panašiai) ;
q Užsienio prekybos bankai (kredituoja importo ir eksporto, tranzito sandorius, vykdo tarptautinius atsiskaitymus).
Užsienio prekybos bankų Lietuvoje nėra.

Pagal teisinę formą skiriami :
q Akciniai bankai (padeda bankams sparčiau plėstis, sutelkti labai daug lėšų) ;
q Kooperacijos bankai (jungia smulkaus kredito draugijas, kurios priima savo narių – miesto ir kaimo smulkiųjų gamintojų indėlius, ir iš sukauptų lėšų duoda jiems trumpalaikes paskolas) ;
q Municipaliniai ir komunaliniai bankai (teikia ilgalaikį kreditą miestų ūkiui finansuoti; miestų savivaldos organų nuosavybė) ;
q Valstybiniai bankai (yra valstybės nuosavybė, atlieka emisijos ir komercijos bankų funkcijas) ;
q Mišrieji bankai (dalį jų akcijų turi valstybė, o dalį – privatūs asmenys, įvairios organizacijos) ;
q Tarpvalstybiniai bankai (atstovauja tarptautinio finansinio kapitalo interesams).

Paversdami piniginį kapitalą funkcionuojanči, tai yra duodančiu pelną, bankai atlieka aktyvines, pasyvines ir aptarnaujamąsias operacijas. Aktyvines operacijas jie atlieka kaip kreditoriai : skolina laisvas arba iš gyventojų sutelktas lėšas, imdami už tai palūkanas. Pasyvines operacijas atlieka kaip skolininkai : priima terminuotus indėlius arba atidaro einamąsias sąskaitas ir padeda jų savininkams atsiskaityti čekiais ir pervedimais. Aptarnaujamąsias operacijas jie atlieka kaip tarpininkai : perkelia lėšas iš vienos sąskaitos į kitą, saugo brangenybes ir vertybinius popierius ir t.t. labai svarbi bankinių operacijų rūšis yra vadinamosios trastinės, arba patikėtosios, operacijos. Šiuo atveju banaki priima įvairų turtą, vertybinius popierius pagal įgaliojimą disponuoti jais taip, kad būtų gaunamas kuo didesnis pelnas. Taigi bankai perkelia piniginį kapitalą iš tų ekonomikos šakų, kuriose jis yra susikaupęs, ten, kur jis gali būti pelningiau panaudojamas.
Patikėtoji nuosavybė (trust) – tai turtas, turimas ir valdomas patikėtinų asmenų ar grupės vardu.
Kitaip tariant turtinis pasitikėjimas – tai turtiniai santykiai, kada visiška ar dalinė kapitalo kontrolė patikėta asmeniui, kuris nėra jo savininkas. Kadangi šis turtas valdomas pagal pasitikėjimo dokumentus, kiti suinteresuotieji asmenys negali jo valdyti.
Taigi, kaip jau minėta, svarbiausią vietą bankininkystės sistemoje užima centrinis bankas. Nors ir vadinami bankais, centriniai bankai nėra ta prasme kaip komerciniai bankai. Tai yra vyriausybės įstaigos, nesirūpinančios savo pelno didinimu (maksimizavimu) , nes jų tikslas – rūpintis visa ekonomika, pavyzdžiui, užkirsti kelią komercinių bankų bankrotams, stabdyti nedarbo didėjimą ir panašiai. Centriniai bankai, nors formaliai gali būti ir privačių akcininkų nuosavybė, tačiau atlieka vyriausybės funkcijas, taigi yra vyriausybės dalis.
Centriniai bankai atsirado dviem būdais. Vienas iš jų – lėtas evoliucijos procesas. Pirmasis tokio banko pavyzdys būtų Anglijos bankas. Centriniai bankai nėra bankai įprastine reikšme – tai finansinės institucijos, kurių svarbiausios funkcijos yra rūpintis pinigų kiekio ir palūkanų normos kontrole bei valdymu, o tikslas – užkirsti kelią didelio masto bankų bankrotams, tai yra finansinei panikai, veikiant kaip paskutiniams skolintojams (kreditoriams) kritiniu atveju bei vykdant kitus vyriausybės uždavinius. Be šių svarbiausių, jie turi dar ir įprastinių funkcijų, pavyzdžiui, teikti komerciniams bankams paslaugas, leisti valiutą, teikti daug paslaugų vyriausybei ir panašiai. Centriniai bankai veikia ir kaip vyriausybės patarėjai, ypač tarptautinių finansų klausimais. Taigi ir Lietuvos centriniu banku yra vadinamas LIETUVOS BANKAS. Žodžiu, tai bankininkų bankas, kuriame kiti bankai laiko savo privalomus rezervus. Be to, jis kartu su šalies Finansų ministerija per kredito įstaigas organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės išleidžiamų vidaus ir užsienio paskolų obligacijų pardavimą, išpirkimą bei palūkanų už jas mokėjimą.
Be Lietuvos banko, yra dar keli bankai, pagal veiklos pobūdį ir funkcijas taip pat priklausantys valstybei. Dar visai neseniai, prieš kelerius metus, nelengva buvo net įsivaizduoti, kad įmonės, įstaigos pinigai būtų saugomi privačiame ar pusiau privačiame banke. Tik valstybiniame! O dabar yra likę trys valstybiniai komerciniai bankai : Lietuvos taupomasis bankas, Lietuvos žemės ūkio bankas ir Lietuvos valstybinis komercinis bankas. Šie bankai pagal savo aktyvus tebėra patys didžiausi Lietuvoje, turi platų savo filialų tinklą šalyje. Tačiau praktiškai šių valstybinių bankų funkcijos nelabai skiriasi nuo privačių komercinių bankų funkcijų. Pabandysime trumpai apžvelgti pagrindines jų teikiamas paslaugas.

Leave a Comment