Apskaitos pagrindai

Įvadas

Tikrai sunku būtų rasti ilgesnį laiką sėkmingai dirbančią įmonę, kurios valdytojai neskirtų didelio dėmesio įmonės veiklos apskaitai. Kiti rinkos dalyviai, turintys kokybišką apskaitos informaciją anksčiau ar vėliau nukonkuruotų tokią įmonę. Apskaitos svarbą efektiviam įmonės funkcionavimui galima nesunkiai įsivaizdoti iš apskaitos apibrėžimo. Apskaita yra ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir finansiniai atskaitomybei sudaryti.

Referato tikslas – aprašyti apskaitos pagrindus, kurie kartu ir sudaro bendrają apskaitos sampratą.

Referate dėmesys koncentrojamas ties appskaitos informacijos vartotojų, apskaitos rūšių ir jos reglamentavimo, dėl galimos pernelyg didelės darbo apimties, apie apskaitos technologijos metodus užsimenama tik fragmentiškai.

Darbą sudaro šešios dalys, aprėpiančios svarbiausius klausimus, kurie gali kilti susipažinant su apskaitą, bandant suvokti jos esmę ir paskirtį. Referato pabaigoje pateikiami informacijos šaltiniai, kuriais naudojausi rašydama „Apskaitos pagrindus“. Svarbiausias iš jų yra LR Buhalterinės apskaitos įstatymas.

1. Apskaitos informacija ir jos svarba valdymo sistemoje

Žmonės palyginti lengvai įsivaizduoja materialinių vertybių judėjimą, tačiau kur kas sunkiau suvokia nematerialius, iš jų ir informacinius, srrautus. Tuo tarpu kiekvienas valdymo srities darbuotojas turi aiškiai suvokti duomenų judėjimą įmonėje, ir suprasti valdymui naudingos informacijos formavimo dėsningumus.

Viena iš svarbiausių sėkmingo verslo plėtojimo sąlygų – deramas informacijos, ypač apskaitinės, reikšmės įvertinimas ir sugebėjimas tinkamai pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis. Informacija re

eikalinga sprendimams priimti yra labai įvairi ir jos tiek daug, kad visos vienu metu praktiškai neįmanoma suvokti. Laimei šito nė nereikia, jei valdymo aparato darbuotojai racionaliai paskirstys pareigomis. Tuomet tik vadovams reikėtų susipažinti su platesnio spektro duomenimis, tačiau jie jau būtų pakankamai apibendrinti, taigi ir jų kiekis taip pat neturėtų būti labai didelis.

Įmonės veikla yra tikslo nustatymo ir dinamiškas jo siekimo procesas, todėl vertinant jos veiklą kaip naudos siekimą, svarbu yra apskaityti ūkinius finansinius rodiklius ir įvertinti socialines ekonomines sąlygas. Įvairiapusis veiklos ekonomiškumo ir naudingumo (sau, rinkai ir visai visuomenei) vertinamas ir kryptingas valdymas organizacinėje sistemoje, kur gamybinius, finansinius ir kitus procesus veikia vadovai, specialistai ir aplinka, ir padeda pasiekti įmonės užsibrežtus tikslus. Darbo sėkmė priklauso nuo tinkamo, savalaikio ir kaartu nebrangaus informacinio aprūpinimo. Todėl ypač svarbu, kad visi įmonės veiklos procesai būtų fiksuojami ir įforminti dokumentuose, o gautoji informacija laiku pasiektų įvairaus lygio vadovus.

Apskaitos informacija yra iš patikimo šaltinio gauti ir tinkamai užregistruoti apskaitos, daugiausia finansinės, duomenys, kuriuos naudoja savarankiški ūkiniai vienetai – įmonės, jų valdymo procese, arba kurie potencialiai ir ateityje gali būti naudingi valdytojams bei kitiems apskaitos informacijos vartotojams.

Visose laisvos rinkos šalyse labai paplitęs teiginys, jog apskaita yra verslo kalba. Tai teisinga nuostata, nes neturėdami duomenų apie verslo sė
ėkmę ar turtą, kuriuo disponuoja įmonė, tos įmonės darbuotojai paprasčiausiai negalėtų susikalbėti. Įmonės vadovai neįstengtų rasti bendrą kalbą su savininkais bei kitų įmonių vadovais, pirkėjais, tiekėjais. Visus duomenis formuoja apskaitininkai, pateikdami žinias apie įmonės turtą, jos savininkus bei turto panaudojimo efektyvumą.

2.Apskaitos informacijos vartotojai

Ne tik pati apskaitos informacija bet ir jos vartotojai pasižymi gausa ir įvairove. Tai natūralus reiškinys, nes apskaita turi būti vykdoma kiekvienoje įmonėje, be to įvairiais tikslais.

Visus informacijos vartotojus galima išskirstyti į 4 grupes:
1.Tiesiogiai suinteresuoti įmonės vidiniai vartotojai:
a)Esantys ir potencialūs įmonės savininkai,
b)Įmonės administracija ir valdytojai,
c)Įmonės darbuotojai.
2.Tiesiogiai suinteresuoti išoriniai informacijos vartotojai:
a)Esantys ir potencialūs kreditoriai,
b)Esantys ir potencialūs tiekėjai,
c)Esantys ir potencialūs pirkėjai.
3.Įvairios valdžios institucijos:
a)Mokesčių sistemos tvarkytojai ir įvairių mokesčių surinkėjai,
b)Valstybinės statistikos institucijos,
c)Regioninės valdžios institucijos,
d)Ministerijos ir kitos reguliavimo institucijos.
4.Kiti vartotojai:
a)Vertybinių popierių komisija ir makleriai,
b)Konkurentai,
c)Finansiniai ekspertai, patarėjai ir auditoriai,
d)Įvairūs kiti vartotojai.

Ataskaitose gali būti pateikti duomenys tiek apie visą įmonės veiklą, tiek apie tam tikrą įmonės veiklos sritį. Įmonės ataskaitų pobūdis priklauso nuo informacijos naudotojų:
• įmonės savininkai domisi turtu, metiniu pelnu, pagal tai sprendžia ar gerai dirba valdyba, administracija. Jei jie yra akcininkai, tai neturi teisės į visą informaciją,
• įmonės administracija (valdyba). Ji atsakinga už paskolas, atsiskaitymus su savininkais, mokesčius ir pan. Jai prieinama detali informacija apie įmonės veiklą, jos rezultatus. Todėl sudarant darbo sutartis, kad administracija neišduotų ko

omercinės paslapties, turi būti įtraukti tam tikri informacijos apsaugos ir neplatinimo punktai,
• įmonės darbuotojai. Jei darbuotojai mato, kad įmonė turi didelę pelną, tai jie nori gauti didesnius atlyginimus (per derybas su darbdaviais ir profsąjungos pagalba). Taip pat darbuotojus domina veiklos perspektyvos dėl karjeros, darbo sąlygų ir t. t.,
• kredito institucijos. Jas domina įmonės finansinės galimybės laiku grąžinti skolą bei palūkanas,
• įmonės tiekėjai. Jie, kaip ir kreditoriai seka įmonės pajėgumą atsiskaityti už suteiktas prekes bei paslaugas,
• pirkėjai. Įmonės veikla domina ir pirkėjus, ypač tuos, kurie perka prekes su garantiniu aptarnavimu, kurioms reikalingos tam tikros atsarginės dalys. Jeigu įmonė yra prie bankroto ribos, tai vartotojui reikia žinoti, iš kur jis gaus detalių ar kas suteiks garantinį aptarnavimą, įmonei bankrutavus,
• valdžios institucijos. Mokesčių rinkėjai formuoja iš įmonių mokesčių vietinį ir šalies biudžetą ir seka ar teisingai apskaičiuoti mokesčiai, statistikos tarnybos sudaro valstybės makroekonominius modelius ir t.t., ministerijos ir kitos žinybos suvestinius ataskaitų duomenis naudoja sprendimams, susijusiems su šakų vystymu, priimti, išskirtiniais atvejais gali domėtis ir teisinės institucijos, spauda, visuomeninės organizacijos.

Apibendrinant, visus informacijos vartotojus galima išskirstyti į 2 grupes:
• vidinius (įmonės bendrąsavininkai, jos administracija ir kiti darbuotojai),
• išorinius (kredito institucijos, tiekėjai, pirkėjai, visuomeninės organizacijos, valdžios institucijos ir kt.).

Pagal tai galima grupuoti ir ataskaitas:
1) ataskaitos įmonei (gamybinės),
2) ataskaitos visuomenei (viešosios).

3.Apskaitos rūšys

Apskaita skirstoma į finansinę ir

r vadybos. Svarbiausi skirtumai tarp jų pateikti 1 lentelėje. Pagrindinis skirtumas – informacijos vartotojai.

Finansinė apskaita skirta veiklos rezultatams nustatyti ir ataskaitoms pateikti. Ji nuo valdymo apskaitos gali skirtis duomenų tikslumu (čia leistini ir daugiau suapvalinti duomenys, svarbiausias valdymo apskaitos tikslas – operatyvumas) .

Finansinės apskaitos informacija pateikiama finansinėse ataskaitose:
• balanse;
• pelno (nuostolio) ataskaitoje;
• pelno (nuostolio) paskirstimo ataskaitoje;
• piniginių srautų (finansinės būklės pasikeitimo) ataskaitoje,

aiškinamajame rašte ir kitose ataskaitose, jei yra, pavyzdžiui, individuali įmonė ar ūkinė bendrija.

Valdymo apskaita yra orientuota į įmonės vidaus poreikių tenkinimą, ji priklauso nuo konkrečios gamybos ir komercinės veiklos specifikos. Įmonės ir organizacijos gali naudoti standartinę organizavimo formą, tačiau gali sudaryti ir savus apskaitos organizavimo modelius.

Be minėtų apskaitos rūšių, kai kurie autoriai išskiria ir vadinamąją mokestinę apskaitą, nes skiriasi įmonės ūkinės-finansinės veiklos rodiklių įvertinimas valdymo ir mokesčių požiūriu.

Lentelė 1. Finansinės ir valdymo apskaitos skirtumai
Palyginimo srytis Finansinė apskaita Valdymo apskaita
Apskaitos duomenų vartotojai Išoriniai ir vidiniai vartotojai: akcininkai, kreditoriai,vyriausybė ir kt. Tik vidiniai įmonės vartotojai
Apskaitos reguliavimo lygis Reguliuojama vadovaujantis bendraisiais apskaitos principais ir kt. Nereguliuojama. Nėra jokių normų ir apribojimų
Apskaitos objektas Visos įmonės arba jų grupės veikla Visų įmonės padalinių veikla
Apskaitos sistema Dvigubo įrašo sistema Panaudojama kiekviena sistema, duodanti realų rezultatą
Metodologinis pagrindas Mikroekonomikos, statistikos ir informacinių sistemų lygis Mikroekonomikos, statistikos, teisės, valdymo mokslo, kiekybinių mokslų ir informacinių sistemų lygis
Ataskaitų rūšys Balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, pelno (nuostolio) paskirstimo ataskaita, piniginių srautų ataskaita Įvairios, tiksliai nereglamintotos ataskaitos. Pateikiama patogia vartotojams forma
Ataskaitų sudarymo dažnumas ir laikotarpis Reguliojama. Pateikiama periodiškai, paprastai kasmet Nereguliuojama. Pateikiama pagal vartotojų poreikį

4.Apskaitos reglamentavimas

Gana sunku surasti sudėtingą ryšį tarp finansinės apskaitos kūrybinio prado, kuris yra būtinas laisvosios rinkos sąlygomis ir šios apskaičiuotos rūšies reglamentavimo tam tikrų valstybių ar netgi tarptautiniu mastu.

Pirma, apskaita, atspindinti labai įvairią ir sudėtingą įmonių ūkinę veiklą, negali būti absoliučiai tiksliai reglamentuota, t.y. vienoda visose įmonėse, nes niekas negalėtų tiksliai nusakyti visų įmanomų aplinkybių, kurias gali tekti atspindėti įmonių apskaitininkams.

Antra vertus, jie privalo laikytis tam tikrų bendrų nuostatų, kad apskaitoje ir atskaitomybėje atspindėtų įmonių turtą, nuosavybę ir veiklos rezultatatus.

Svarbiausi iš naujiasnių finansinių ataskaitų reglamentavimo dokumentų yra šie:
1) Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatimas ( 2001 m.lapkričio 6 d.)
2) tarptautiniai finansinės apskaitos standartai (TFAS),
3) Europos Sąjungos direktyvos.

Finansinės ataskaitos turėtų būti parengtos ir pateiktos atsižvelgiant į šios reglamentavimo dokumentus.

Pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymą, priimtą Lietuvos Respublikos Seimo 2001 metais lapkričio 6 dieną, kuris įsigaliavo nuo 2002.01.01 d, įtvirtinti apskaitos standartai.‘‘ Apskaitos standartai – ūkio subjekto turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų vertinimo, pajamų ir sąnaudų pripažinimo ir registravimo apskaitoje taisyklės, atitinkančios Europos Sąjungos teisę bei Tarptautinius apskaitos standartus ir suderintos su Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais. Apskaitos standartai aprėpia Biudžetinių įstaigų apskaitos standartus ir Verslo apskaitos standartus.(.)”
Tarptautinių apskaitos standartų nuostatos taip pat yra gana svarbios. Šie standartai pateikia gana konkrečius nurodymus finansinėms ataskaitoms sudaryti, pateikti ir jų informacijai vartoti. Šių nuostatų pagrindinis tikslas – parengti koncepciją, kaip sudaryti ir pateikti finansines ataskaitas išoriniams vartotojams, o kartu padėti geriau derinti apskaitos taisykles, standartus ir procedūras, susijusias su finansinių ataskaitų rengimu.
Pagal nagrinėjamų klausimų pobūdį standartus galima suskirstyti į grupes:
– metodologiniai standartai,
– metinės finansinės atskaitomybės turinį ir formą reglamentuojantys standartai,
– susivienijimų ir jų struktūrinių padalinių veiklos apskaitą reglamentuojantys standartai,
– pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje standartai,
– įvairių veiklos rūšių standartai,
– apskaitos hiperinfliacijos sąlygomis standartai,
– standartai skirti socialinės politikos ir vyriausybės pagalbos klausimams,
– finansinių institucijų veiklos apskaitą reglamentuojantys standartai.

Tarptautinių apskaitos standartų nuostatas skelbia komitetas, vienijantis daugelio valstybių profesionalių apskaitininkų organizacijų atstovus. Tarptautinių apskaitos standartų komitetą 1973 m. birželio 29 d. įkūrė įvairių šalių profesionalių buhalterių organizacijos. Dabar jis vienija daugiau komitetą kaip šimtą didžiausių apskaitininkų organizacijų iš beveik 80 pasaulio valstybių.

Europos Sąjungos direktyvos reglamentuoja ir finansinių ataskaitų sudarymą bei jose pateiktos informacijos atskleidimą. Ypač svarbią reikšmę turi Ketvirtoji direktyva “Kompanijų ataskaitos” (1978 m.) ir Septintoji direktyva “Konsoliduotos ataskaitos” (1983 m.). Aštuntoji direktyva skirta audito organizavimo, atlikimo ir atsakomybės temoms aptarti.

5.Pagrindiniai bendrieji apskaitos principai

Apskaitą reglamentuoja ir visuotinai priimti jos principai – bendrieji apskaitos principai (angl. – General Accepted Accounting Principles):
• įmonės principas reikalauja, kad savininko ar savininkų investuotas į įmonę turtas apskaitoje būtų atskirtas nuo jų asmeninio turto.Kiekviena įmonė, kuri sudaro finansinę atskaitomybę, laikoma atskiru apskaitos vienetu;
• įmonės tęsiamos veiklos principas reikalauja apskaitoje daryti prielaidą, kad įmonės veikla trunka neribotą laiką. Tai reiškia, kad įmonės turtas privalo būti įvertintas ne finansinės atskaitomybės momentu esančiomis rinkos kainomis, bet jo įsigijimo verte, atspindint nudėvėtąją dalį. Įmonę nenumatoma likviduoti. Šis principas netaikomas, kai priimamas sprendimas likviduoti įmonę arba įmonė steigiama ribotam laikui;
• periodiškumo principas reikalauja, kad įmonė skaidytų savo veiklą į tam tikrus periodus, kurių pabaigoje pateikiama ataskaitinė informacija apie įmonės padėties pasikeitimus per ataskaitinį laikotarpį. Ataskaitinis laikotarpis – finansiniai metai, tačiau jie kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, JAV, nebūtinai turi sutapti su kalendoriniais metais. Pati įmonė ir Vyriausybė gali nustatyti tarpinius dalinius ataskaitinius laikotarpius: prieš visuotinus akcininkų ir pajininkų susirinkimus, kas ketvirtį, mėnesį, prieš sezono pradžią ar jam pasibaigus ir t.t;
• apskaitos pastovumo principas reikalauja, kad apskaitininkai labai apdairiai keistų apskaitos metodiką. Apskaitos metodika turi išlikti stabili gana ilgai ir ją pakeitus, vienos apskaitos duomenys turi būti gauti ir senąja, ir naująja metodika. Šis principas labai svarbus apskaičiuojant pelną ir netaikomas mokesčiams;
• kaupimo (realizavimo) principas reikalauja pardavimo pajamas pripažinti tada, kai išrašoma sąskaita, nepriklausomai kada ir kaip bus gaunami pinigai, pateikiama produkcija. Pajamos registruojamos tada, kai jos uždirbamos, o išlaidos – jų susidarymo metu, neatsižvelgiant į pinigų gavimą ir išmokėjimą;
• atsargumo arba konservatyvumo principas reikalauja, kad įmonės veiklos rezultatai būtų vertinami atsargiai. Ypač jis svarbus apskaičiuojant sąnaudas, jas maksimalizuojant, o pajamas, jas minimalizuojant. Įmonės turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų vertė negali būti nepagrįstai padidinta ar sumažinta;
• piniginio mato (įkainojimo) principas reiškia, kad visas įmonės turtas, taip pat jos veiklos rezultatai apskaitoje turi būti išreikšti vertine išraiška;
• palyginimo principas reikalauja, kad kaupimo principu apskaičiuotos per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos būtų palygintos su patirtomis sąnaudomis. Palyginamumas kartu reiškia, kad informacijos vartotojai turi turėti galimybę palyginti įmonės finansines ataskaitas, norėdami įvertinti jos finansinę būklę;
• neutralumas – kad informacija, pateikta finansinėse ataskaitose, būtų patikima, ji turi būti neutrali, neturi būti jokių šališkumo faktų.
• turinio vyravimas prieš formą pabrėžia, kad visada daugiau dėmesio reikia skirti operacijų turiniui, jų esmei atskleisti. Ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai į apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne tik pagal jų juridinę formą.

6.Apskaitos technologijos metodai

Apskaitos technologijos metodų klasifikavimas

1. Dokumentavimas
2. Inventorizacija
3. Sąskaitos
4. Dvejybinis įrašas
5. Įkainojimas
6. Kalkuliavimas
7. Balansas
8. Atskaitomybė

Nurodyti apskaitos elementai ir naudojami tokia tvarka, nors neretai jie taip susiję, kad sunku praktiškai nustatyti jų nuoseklumą. Pirmiausia pradinė informacija apie ūkines lėšas (turtą), turto susidarymo šaltinis ir ūkinius procesus gaunama panaudojus dokumentavimą. Remiantis dokumentais, apskaitoje atvaizduojama visa įmonės ūkinė apskaita. Dokumentavimo tikslumas tikrinamas inventorizavimo būdu. Po to dokumentų duomenys apie visus apskaitos objektus grupuojami sąskaitų sistemoje. Ūkinės operacijos sąskaitų sistemoje vaizduojamos dvejybinių įrašų. Dokumentuose ir sąskaitose esantys duomenys įkainojami pinigais. Materialinių vertybių įvertinimas pinigais sudaro būtinas sąlygas produkcijos savikainai kalkuliuoti. Šiuo būdu išaiškinama apskaitos objektų savikaina. Buhalterinės apskaitos darbas tam tikru laikotarpiu baigiamas sudarant balansą, kurio reikia palyginti turtą ir jo susidarymo šaltinius ir gauti suvestinius rodiklius, rengiant finansinę atskaitomybę. Balansas ir atskaitomybė leidžia ne tik gauti apibendrintus duomenis įmonės valdymui, bet ir patikrinti ataskaitinio laikotarpio apskaitos tvarkymą.

6.1.Dokumentavimas

Visų ūkinių operacijų registravimas apskaitoje pradedamas surašant dokumentus. Jie yra vieninteliai pradinių duomenų šaltiniai. Dokumentai, kuriuos surašant prasideda apskaita toliau naudojami duomenims apie ūkines operacijas apdoroti. Jie yra rašytiniai atliktų ūkinių operacijų įrodymai, juose pateikiamas ūkinės operacijos aprašymas, nustatomi jos natūriniai matmenys ir piniginis įkainojimas. Tinkamas ir laiku atliktas visų ūkinių operacijų įforminimas dokumentais yra pradinė ir svarbiausia apskaitos stadija. Dokumentai patvirtinami parašais tų asmenų, kurie nurodė operaciją atlikti, ir tų, kurie faktiškai ją atliko. Todėl iš dokumentų galima nustatyti kuris įmonės darbuotojas atsakingas už atitinkamas operacijas, ar jos tinkamai atliktos, ar atitinka įstatymų reikalavimus, ar vykdomi nutarimai, instrukcijos, įsakymai, potvarkiai ir kiti direktyviniai bei vadovų nurodymai.

Kad dokumentas turėtų juridinę galią, visiškai atitiktų savo paskirtį ir teiktų visas žinias apibūdinančias atliekamą operaciją, jis turi turėti nustatytą minimumą rodiklių. Dokumente esantys rodikliai vadinami jo rekvizitais.

Įmonės gali naudoti pavyzdinius, specialius ir laisvos formos pirminius dokumentus.
Svarbu, kad jie turėtų juridinę galią (būtų įrašyti visi rodikliai arba rekvizitai).
Dokumentai rašomi įskaitomai ranka ar įvairiomis techninėmis priemonėmis. 6.2.Inventorizacija

Dokumentuose įforminti apskaitos duomenys turi atitikti faktinius duomenis. Tačiau faktiniai duomenys ne visada sutampa su dokumentais. Nes ne visus procesus galima įforminti jų atlikimo metu (pvz., materialinių vertybių natūralaus sumažėjimo ir kt.). Tokie faktai nustatomi inventorizuojant. Inventorizacija yra būdas faktiškiems turto likučiams nustatyti ir jiems palyginti su apskaitos rodikliais. Toks palyginimas atskleidžia turto trūkimą ar perteklių.

Vertybės inventorizuojamos periodiškai, t.y. nustatytais terminais. Inventorizavimo tvarką nustato šalių vyriausybės profesinės apskaitos organizacijos ar kitos institucijos. Inventorizavimo procedūros gali būti įvairios, tačiau efektyviausiai iš jų šį darbą atlieka specialiai tam paskirta komisija. Ji patikrina faktinius vertybių likučius ir juos surašo į atitinkamos formos inventorizacijos lapą. Inventorizacijos rezultatai nustatomi palyginus faktinius vertybių likučius nustatytus inventorizuojant, su jų likučiais apskaitos knygose.

6.3.Sąskaitos

Visų rūšių ūkinėms finansinėms operacijoms atvaizduoti naudojamos sąskaitos daugelyje pasaulio šalių remiantis dvejybinio įrašo sistema įprasta vieną sąskaitos pusę (kairę) vadinti debetu, o kitą kreditu.

Mokymo tikslams dažniausia vartojama sąskaitos išraiškos forma T, atitinkanti lietuvišką T raidę, vadinama lėktuvėliu. Schematiškai atrodo taip:

Sąskaitos pavadinimas

Kairė debeto dešinė kredito
pusė pusė

Balansas dalijamas į dvi dalis: aktyvą, kuriame atvaizduojama visų rūšių turto būklė ir pasyvą, kuriame atvaizduojama tam tikros datos įsiskolinimų ir savininko nuosavybės būklę. Atsižvelgiant į tai, visos sąskaitos skirstomos į aktyvines ir pasyvines.

Ūkines operacijas atvaizduojant sąskaitose susidaro tam tikras sąskaitų tarpusavio ryšys. Sąskaitų tarpusavio ryšys vadinamas sąskaitų korespondencija, o sąskaitos tarp kurių toks ryšys susidaro – koresponduojančiomis.

6.4.Dvejybinis įrašas

Dvejybinio įrašo esmė yra ta, kad kiekviena įvykusi ūkinė operacija atvaizduojama tokia pat suma skirtingų sąskaitų debete ir kredite.
Pirmasis teorinis darbas apie dvejybinį įrašą pasirodė 1494m. Venecijoje. Tai Luko Pačioli “Aritmetikos, geometrijos mokymo apie proporcijas ir santykius suma”. Šios knygos 11skyrius pavadintas “Traktatas apie sąskaitas ir įrašus”.
Dabar dvejybinis įrašas dažniausiai traktuojamas kaip sistema, kurioje kiekviena operacija įrašoma į dvi sąskaitas, nepakartojant, o norint pabrėžti kiekvienos ūkinės operacijos dvejopą traktavimą.

6.5.Įkainojimas

Įkainojimas – tai tam tikrų apskaitos objektų vertinis išmatavimas. Vertinis išmatavimas suprantamas kaip apskaitos objektų atvaizdavimo bendru piniginiu matu būdu. Įkainojimas dažniausia naudojamas vertine išraiška apibūdinti paprastesniems apskaitos objektams, t.y. įmonės turtui. Įkainojant turtą, jo kiekis natūriniais vienetais dauginamas iš atitinkamų kainų.

Bendriausia įkainojimų formulė yra tokia: V=qk
V – apskaitos objekto vertinė išraiška
q – apskaitos objekto kiekis
k – apskaitos objekto vieneto kaina

Vienas iš svarbiausių įkainojimo principų yra realumas. Realus įkainojimas – tai kai turto vertinė išraiška atitinka jo įsigijimo, ar pagaminimo individualias išladas. Įkainojimo realumą atspindi faktinė savikaina.

6.6.Kalkuliavimas

Kalkuliavimas dažniausiai siejamas su išlaidų priskiriamų kiekvienam produkcijos vienetui, nustatymu. Išlaidų kalkuliavimas dažniausiai apibūdinamas kaip procesas kaip apskaičiuojamos tam tikros veiklos išlaidos siekiant pateikti naudingą informaciją. Pagrindinių išlaidų kalkuliavimo tikslai:
1)parodyti įmonės kiekvienos veiklos išlaidų struktūrą siekiant palengvinti planavimą;
2)palengvinti atsargų įvertinimą ir nustatyti pajamas;
3)parodyti ne tik ar buvo gautas pelnas apskritai, bet ir pelną gautą kiekviename padalinyje, iš kiekvienos veiklos darbo produkto;
4)padėti nustatyti kainas, išskirti pastovias ir kintamas išlaidas ir nurodyti, kad pastovios išlaidos turi sudarytu žemiausią kainų lygį;
5)išvengti atliekų, naudojant efektyvias darbo organizavimo ir apmokėjimo sistemas;
6)pateikti išlaidų duomenis vyriausybei ir kitiems vartotojams;
7)siekti produktyvesnės veiklos, efektyvesnio išteklių naudojimo, palyginti su iš anksto nustatytais standartais;
8)įgalinti sukurti bendrą išlaidų apskaitos sistemą siekiant atlikti palyginimo tarp įmonių;
9)kontroliuoti išlaidas pagal atskaitomybės centrus;
10)padėti darant ekonominius sprendimus.

6.7.Balansas

Balansas vartojamas tarpusavyje susijusių reiškinių ar procesų lygybei atspindėti. Jo kairė pusė vadinama aktyvu (lot. actyvus – veiklus), o dešinė pusė – pasyvu (lot. passyvus – neveiklus). Balanso aktyvo ir pasyvo dalyse parodomos tos pačios lėšos tik sugrupuotos skirtingais pjūviais, tai balanso aktyvo ir pasyvo galutinės sumos visada turi sutapti. Jei aktyvo ir pasyvo galutinės sumos nesutampa vadinasi balansas užpildytas klaidingai.

Nagrinėjant balansą pastebimi tokie faktai:
1)balansas yra ne sąskaita, o ataskaita;
2)balansas yra parengtas tam tikru laiko momentu ir yra svarbus tik tuo momentu: jau kita operacija padarys jį kitokį. Balansas dirbtinai sustabdys biznį vienam akimirksniui;
3)balansas skirtas parodyti, iš kur pinigai (lėšų šaltiniai) pateko į verslą ir kaip tie pinigai naudojami verslui (lėšų panaudojimas)
4)gautas pelnas nebūtinai atvaizduojamas pinigais kasoje. Juk po atitinkamos operacijos gali būti gaunamas pelnas tačiau grynų pinigų suma po šios operacijos gali sumažėti. Pelnas sudaro dalį naudojamo savininko kapitalo.

6.8.Atskaitomybė

Atskaitomybė – tai sistema apibendrinančių ir tarpusavyje susijusių rodiklių, gautų iš einamosios apskaitos ir apibūdinančių visos ūkinės veiklos rezultatus per ataskaitinį laikotarpį. Atskaitomybė yra baigiamasis apskaitos etapas. Ji pirmiausia reikalinga įmonės valdymui, jos ūkinei veiklai analizuoti, vadovauti ir kontroliuoti. Tinkamai parengta atskaitomybė padeda įvertinti įmonės ūkinę veiklą, atskleisti darbo trūkumus, nustatyti nepanaudotus resursus ir priemones veiklai gerinti. Atskaitomybės teikiama informacija reikalinga išoriniams vartotojams.
Atskaitomybė klasifikuojama taip:
1)sudarymo periodiškumas – metinė, ketvirtinė, mėnesinė, operatyvinė.
2)vaidmuo liaudies ūkyje – valstybinė, šakinė, įmonės vidinė.
3)apskaitos rūšys – operatyvinė, statistinė, buhalterinė.
4)atspindimų įmonių skaičius – pirminė (įmoninė) ir suvestinė (kelių įmonių, susivienijimų).
5)plano vykdymo rodiklių apimtis – produkcijos gamybos ir realizavimo, darbo ir darbo užmokesčio, žaliavų ir medžiagų, produkcijos savikainos, pagrindinių fondų, pelno ir pelningumo (rentabilumo), finansinių rodiklių.

Atskaitomybėje atskiri rodikliai yra tarpusavyje susiję ir suderinti.

LR buhalterinės apskaitos įstatymas numato, kad finansinės atkaitomybės formas, jų teikimo bei skelbimo tvarką nustato LR vyriausybė.

Leave a Comment