ĮVADAS 31. VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKOS ATSIRADYMAS IR PAGRINDINIAI JOS STRUKTŪRINIAIVIENETAI………………………………………………………………………………….41.1.Vertybinių popierių rinkos atsiradymo istorija 41.2. Verslo įmonės vertybinių popierių rūšys 51.2.1.Verslo įmonės nuosavybės vertybiniai popieriai 51.2.2.Verslo įmonės skolos vertybiniai popieriai…………………………………………… 71.3. Pagrindiniai vertybinių popierių rinkos dalyviai 81.3.1.Emitento samprata ir reikšmė 81.3.2.Investuotojų samprata ir reikšmė……………………………………………………..81.3.3.Finansinio tarpininkavimo institucijos pasaulyje ir Lietuvoje 102.PAGRINDINIAI VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKOS FUNKCIONAVIMO PRINCIPAI………………112.1.Vertybinių popierių emisijų platinimo metodai 112.1.1.Viešas vertybinių popierių platinimas 132.1.1.1.Viešas vertybinių popierių platinimas emitento pastangomis 132.1.1.2.Viešas vertybinių popierių platinimas naudojantis tarpininkų paslaugomis 162.1.2. Neviešas vertybinių popierių platinimas 172.2. Vertybinių popierių prekybos sistema 182.2.1. Vertybinių popierių centrinė rinka 192.2.1.1. Prekyba akcijomis fiksuota kaina 192.2.1.2. Nepertraukiama prekyba 202.2.2. Tiesioginiai sandoriai 213. VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKOS VAIDMUO RINKOS EKONOMIKOJE. 22IŠVADOS 24INFORMACIJOS ŠALTINIAI 26PRIEDAI…………………………………………………………………………………..27ĮvadasKiekvienoje ekonomiškai išsivysčiusioje valstybėje egzistuoja vertybinių popierių rinka, kurios pagrindinis tikslas užtikrinti optimalų kapitalo srautų pasiskirstymą šalies ekonomikoje. Pagal šios rinkos būklę galima nustatyti ir pačios šalies ekonominę būklę. Nors Lietuvoje jau yra sukurta teisinė vertybinių popierių rinkos bazė, veikia reguliuojančios bei tarpininkaujančios institucijos, tačiau ne visada Lietuvos vertybinių popierių rinkos funkcionavimas būna efektyvus. Vertybinių popierių rinkos poveikis ekonomikai priklauso nuo pasirinktų emisijos platinimo metodų, vertybinių popierių prekybos sistemos išsivystymo, bei nuo emitento nepriklausančių sąlygų kapitalo rinkoje. Šių dalykų svarba tiek vienos įmonės, tiek visos šalies mastu, bei faktas, jog ekonominėje literatūroje lietuvių kalba ši tema beveik nenagrinėjama, ir paskatino pasirinkti tokią kursinio darbo temą.Kursinio darbo tikslas – panagrinėti vertybinių popierių rinkos bruožus, pagrindinius jos funkcionavimo principus ir aptarti jos vaidmenį ir svarbą ekonominėje sistemoje.Kursiniame darbe dėmesys koncentruojamas ties pagrindinių vertybinių popierių rinkos funkcionavimo principų : vertybinių popierių emisijų platinimo ir vertybinių popierių prekybos sistemos, dėl galimos pernelyg didelės darbo apimties, apie vertybinių popierių rinkos kontrolės ir prekybos institucijas užsimenama tik fragmentiškai. Apibendrinama tiek užsienio šalių vertybinių popierių rinkos patirtis, tiek situacija Lietuvos kapitalo rinkoje. Kursinį darbą sudaro trys pagrindinės dalys. Pirmojoje dalyje trumpai nagrinėjama vertybinių popierių rinkos atsiradimo ir vystymosi istorija, supažindinama su dažniausiai sutinkamais vertybiniais popieriais, jų charakteristikomis. Išskiriami ir pagrindiniai rinkos dalyviai. Antrojoje dalyje nagrinėjami emisijos platinimo metodai ir vertybinių popierių prekybos sistema. Dėmesys koncentruojamas ties problemomis, kylančiomis pasirenkant vertybinių popierių platinimo metodą . Pasirinkus vertybinių popierių platinimo metodą, iškyla poreikis juos efektyviai parduoti. Egzistuojantys prekybos vertybiniais popieriais būdai ir pats prekybos procesas detaliai aprašomas čia pat – antrojoje dalyje. Trečioje dalyje apibūdinamas vertybinių popierių rinkos vaidmuo rinkos ekonomikoje ir jos įtaka valstybės ekonominiame gyvenime. Kursinio darbo pabaigoje pateikiamos išvados, literatūros sąrašas, bei priedas.Rašydama kursinį darbą dažniausiai naudojausi teisiniais aktais, esančiais Teisingumo ministerijos duomenų bazėje, taip pat Vertybinių popierių komisijos ataskaitomis, Centrinio vertybinių popierių depozitoriumo interneto puslapiuose esančia informacija bei kitais literatūros sąraše nurodytais šaltiniais.
1.Vertybinių popierių rinkos atsiradimas ir jos pagrindiniai struktūriniai vienetai. 1.1. Vertybinių popierių rinkos atsiradimo istorija
Vertybinių popierių sąvoka buvo žinoma jau nuo vėlyvųjų viduramžių. Tuomet, didžiųjų geografinių atradimų laikotarpiu, atsivėrė plačios erdvės tarptautinei prekybai. Verslininkams prireikė didžiulio kapitalo, norint pasinaudoti puikiomis aplinkybėmis. Užjūrio rinkų įsisąvinimas ir prekių pardavimas tapo neįmanomu pavieniams asmenims. Dėl šios priežasties atsirado akcinės bendrovės – anglų ir olandų kompanijos, prekiaujančios su Ost – Indija. Pirmąsias akcijas 1602 m. išplatino Olandijos Rytų Indijos bendrovė, pavadinusi šiuos vertybinius popierius dalyvaujančiaisiais bendrovės veikloje. Taip Rytų Indijos bendrovė ėmė naudotis daugelio olandų kapitalu. 1622 m. savo akcijas išleido konkuruojanti Vakarų Indijos bendrovė, platinusi jas ne tik Olandijoje, bet ir kaimyniniuose kraštuose. Valstybės ir verslo skolos VP atsirado dar seniau. Nuožmėjanti kova dėl laisvo kapitalo tarp pačių verslo įmonių ir tarp atskirų valstybių sparčiai didino VP įvairovę, nes buvo stengiamasi įtikti įvairiausiems investuotojų skoniams. XVI- XVII amžiuje Anglijoje steigėsi akcinės bendrovės, finansuojančios anglies gavybą, kitas kapi…talui imlias šakas. Tuo metu anglų brokeriai sudarinėjo sutartis tiesiog gatvėse arba kavinėse. Iš čia kilo “gatvės” rinkos pavadinimas.Prasidėjus pramonės perversmui ir susikūrus apdirbimo įmonėms, plačiai paplito akcijų prekyba. Tam tikslui Londono brokeriai 1773 m. išsinuomavo dalį karališkosios pinigų keityklos patalpų. Taip atsirado pirmoji pasaulyje Londono VP birža, o kartu su “gatvės” rinka pradėjo vystytis ir “organizuota” rinka. Pirmoji amerikietiška VP birža pradėjo veikti 1791 m. Filadelfijoje, o po metų- garsios Niujorko VP biržos pirmtakė.Pradžioje biržos prekiavo ne tiek akcijomis, kiek obligacijomis, kurias noriai leido vyriausybė ir geležinkelio kompanijos, kurioms reikėjo itin didelių lėšų`stambiai mašinų gamybos infrastruktūrai sukurti.Perėjimas prie akcinės nuosavybės XIX pabaigoje sąlygojo biržų specializaciją akcijų prekyboje, o obligacijų prekyba apsistojo “gatvės” rinkoje. 60 -ais XIX amžiaus metais Vokietijoje atsirado universalūs investiciniai bankai, apsiėmę vykdyti visas tarpines operacijas su VP. Eksploatuodami netradicinius kapitalo šaltinius ir formuodami vos ne ištisas pramonės šakas, jie turėjo didžiulę reikšmę pirmaujančių šalių (tokių, kaip JAV, Švedijos, Prancūzijos) pramonės vystyme. Iš šių šalių brokerinis verslas toliau plito po kitas pasaulio šalis.
Visa tai reiškia, kad vertybinių popierių rinka formavosi natūraliai kartu su žmonijos poreikiais prekiauti, plėsti gamybą, vykdyti rizikingą ir daug kapitalo reikalaujantį verslą. Lėšų trukumas sąlygojo VP rinkos kūrimąsi. Bendrai tariant, jei ne vertybinių popierių atsiradimas, daugelių pramonės ir prekybos naujovių žmonijai būtų tekę laukti dar bent šimtmetį. 1.2. Verslo įmonės vertybinių popierių rūšys. Per keturis savo istorijos šimtmečius ir ypač – paskutiniais dvidešimtojo amžiaus dešimtmečiais VP įvairovė labai išaugo. Dabar tai – dominuojanti ir sparčiausiai besiplečianti, tampanti vis sudėtingesne šiuolaikinių finansų rinkos dalimi. Todėl norint sėkmingai aptarti VP rinkos funkcionavimą, būtina apžvelgti ir ištirti pačius vertybinius popierius ir jų rūšys. 1.2.1.Verslo įmonės nuosavybės vertybiniai popieriai.Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus verslo įmonių vertybiniai popieriai yra skirstomi į nuosavybės ir skolos vertybinius popierius. Geriausiai vertybinius popierius apibūdina jų suteikiamos teisės. Akcijos jų savininkams suteikia nuosavybės teisę į įmonės turtą ir pajamas, liekančius atsiskaičius su kreditoriais [8,5]. Akcijų suteikiamos teisės gali būti skirstomos į turtines ir neturtines teises. Neturtinės teisės susijusios su akcininko teise dalyvauti akcinės bendrovės valdyme. Todėl kiekvienas akcijos savininkas visuotiniame akcininkų susirinkime balsuodamas už vieną ar kitą kokio nors klausimo sprendimo variantą realizuoja savo teisę dalyvauti įmonės valdyme. Akcininkas, įsigijęs kontrolinį akcijų paketą, gali būti išrinktas į bendrovės stebėtojų tarybą arba valdybą – taip ne tik visuotinio akcininkų susirinkimo metu gali realizuoti savo teises dalyvauti įmonės valdyme.Akcijų suteikiamos turtinės teisės apima: teisę į bendrovės turto dalį, kuri reiškia, kad kiekvienas akcininkas įgyja teisę į bendrovės turto dalį proporcingai jo turimų akcijų skaičiui; teisę į bendrovės pelno dalį. Pastaroji akcininko teisė realizuojama mokant dividendus. Dividendai paprastai apibrėžiami kaip įmonės pelno dalis, paskirstoma akcininkams proporcingai jų turimam akcijų skaičiui.LR Akcinių bendrovių įstatyme akcijos pagal suteikiamas teises yra skirstomos į dvi pagrindines klases:Paprastosios akcijos užtikrina akcininkui nuolatinę teisę dalyvauti bendrovės valdyme ir teisę į bendrovės turto dalį. Tačiau teisė į bendrovės pelno dalį priklauso nuo bendrovės veiklos rezultatų. Tai yra, dividendai gali būti nemokami, jeigu bendrovės gautas pelnas yra per mažas arba jei pelną nuspręsta panaudoti kitiems tikslams. Paprastųjų akcijų savininkai turi “galutinę” teisę į įmonės pajamas ir turtą (žinoma, turi būti išmokėti dividendai privilegijuotųjų akcijų savininkams, sumokėtos palūkanos ir padengti kiti įsipareigojimai), todėl jų akcijų vertė gali padidėti ir žymiai viršyti kitų savininkų, pavyzdžiui, privilegijuotųjų akcijų turėtojų, akcijų vertę. Tai sumažina rinkos riziką, susijusią su paprastųjų akcijų turėjimu.Privilegijuotųjų akcijų turėtojai turi pirmumo teisę (lyginant su paprastųjų akcijų turėtojais) į įmonės turtą ir pajamas, todėl yra saugesnės už paprastąsias. Bet daugeliu atvejų privilegijuotosios akcijos nesuteikia jos turėtojui balsavimo teisės, tai yra teisės dalyvauti įmonės valdyme ir bendrovei veikiant sėkmingai yra mažiau pelningos, nes jų savininkams užtikrinami nustatyto dydžio dividendai. Taigi, privilegijotosios akcijos nuo paprastųjų akcijų skiriasi apribotą balso teise ir pirmenybe į akcinės bendrovės pelną bei turtą. Kokią akcijų rūšį pasirinkti investuotojas nusprendžia pats, remiantis jo noru nerizikoti ir turėti garantines turtinės teises, bet nedalyvauti bendrovės valdyme ar neturėti garantines turtines teises, bet turėti įtaką bendrovės valdymui. Pasirinkimą lemia ne tik investuotojo noras, bet ir vertybinių popierių rinkos ekonominė būklė. Priklausomai nuo jos paprastųjų akcijų savininkai gali būti tiek geresnėje, tiek blogesnė padėtyje palyginus su privilegijuotojų akcijų turėtojų padėtimi ir atvirkščiai. 1.2.2.Verslo įmonės skolos vertybiniai popieriai.Antrajai verslo įmonių vertybinių popierių grupei priklauso vertybiniai popieriai, kurie nedalyvauja emitento įstatiniame kapitale, tačiau patvirtina teises, kylančias iš kreditinių santykių. Tai – skolos vertybiniai popieriai arba obligacijos ir vekseliai. Jos išleidžiamos norint suformuoti arba padidinti skolintą kapitalą. Vekselis – tai skolos VP, kurio jį išrašantis asmuo besąlygiškai įsipareigoja sumokėti vekselyje nurodytą sumą nurodytam asmeniui arba paveda tai padaryti kitam asmeniui. Tradiciniais vekseliais dažnai įforminamas komercinis kreditas – verslo įmonei skolon tiekiamos prekės ir žaliavos.Pagrindinis obligacijų ir vekselių skirtumas yra tas, kad obligacijos yra išrašomos tik už skolinamus pinigus ir neišrašomos už kreditan teikiamas prekes. Obligacija – tai vertybinis popierius, pažymintis, kad jo savininkas suteikė kreditą fiziniam ar juridiniam asmeniui, ir patvirtinantis fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą grąžinti vertybiniame popieriuje nurodytu laiku jo savininkui šio vertybinio popieriaus nominalią kainą ir savininko teisę gauti iš anksto numatytas palūkanas už suteiktą kreditą. Obligacijos yra geras kreditavimo šaltinis. Obligacijos pagal kreditoriams mokamų pajamų formas gali būti :1. Fiksuotosios palūkanų normos obligacijos, pagal kurias emitentas įsipareigoja mokėti fiksuotąsias palūkanas kaip tam tikrą obligacijų nominalo procentą. Paprastai fiksuotoji palūkanų norma nustatoma pagal emisijos metu rinkoje pageidaujama pelningumą ( alternatyvų sąnaudas ).2. Kintamosios (“plaukiojančios“) palūkanų normos obligacijos, pagal kurias emitentas įsipareigoja mokėti palūkanas, apskaičiuojamas kiekvieną kartą, kai jos būna mokamos, prie pasirinkto kintamojo orientyro – populiarių pinigų rinkos palūkanų normos – pridedant fiksuotąjį rizikos priedą.Didesnį reitingą ir investuotojų pasitikėjimą pelniusios akcinės bendrovės paprastai leidžia fiksuotosios palūkanų normos obligacijas, nes taip jos gali lengviau prognozuoti palūkanų išmokas, o makroekonomikos svyravimai investuotojų pageidaujamą pelningumą ir obligacijų rinkos kursą keičia santykinai mažu intervalu. Tai ir yra pagrindinis fiksuotosios palūkanų normos obligacijų pranašumas, paliginus su kintamosios palūkanų normos obligacijomis.Tokia vertybinių popierių rūšių įvairovė leidžia bendrovei, atsižvelgiant į savininkų interesus bei bendrovei keliamus tikslus, išleisti didžiausią naudą jai teikiančius vertybinius popierius, o investuotojams suteikia galimybę pasirinkti priimtiniausią investavimo būdą ir kartu kiek įmanoma labiau suderinti savo ir bendrovės interesus. 1.3. Pagrindiniai vertybinių popierių rinkos dalyviai. 1.3.1.Emitento samprata ir reikšmė.Bet kurioje pasaulio VP rinkoje pagrindinis dalyvis yra emitentas. Emitentas apibrėžiamas kaip rinkos subjektas, norintis pritraukti laisvas investuotojų lėšas, nustatyta tvarka, savo vardu išleisdamas VP. Juo gali būti akcinė bendrovė, investicinė akcinė bendrovė (kartu ir svarbus institucinis investuotojas) , bankas, valstybė, užsienio bendrovė. Emitentas leidžia VP siekdamas šių tikslų:1) Suformuoti arba padidinti jau suformuotą įstatinį kapitalą iš papildomų ar nuosavų įnašų. 2)Suformuoti arba padidinti skolintą kapitalą. Lėšos, gautos už pirminėje VP rinkoje išplatintus vertybinius popierius, naudojamos emitento veiklai vystyti, arba jo skoloms padengti.Emitentas, išleidęs VP, įgauna šias teises:• teisę dalyvauti akcinės bendrovės valdyme;• teisę į bendrovės turto dalį;• teisę į bendrovės pelno dalį, kuri realizuojama mokant dividendus. Rinkai pateiktų vertybinių popierių kokybę lemia emitento statusas, ekonominės – finansinės veiklos rezultatai bei sugebėjimas tenkinti skirtingų kategorijų investuotojų poreikius, kuriuose skirtingu eiliškumu atsispindi likvidumo, saugumo ir pelningumo reikalavimaiEmitento veikla vertybinių popierių rinkoje nesibaigia vien tik išplatinus vertybinius popierius. Emitentas pastoviai susietas su kapitalo rinka informaciniais saitais – vertybinių popierių išplatinimas įpareigoja emitentą pateikti informaciją apie savo būklę kapitalo rinkai. Be to, galvojantis apie ateitį emitentas veikdamas vertybinių popierių rinkoje ruošia dirvą pakartotinėms emisijoms – operuoja savo vertybiniais popieriais palaikydamas kursą. 1.3.2.Investuotojų samprata ir reikšmė.Investuotojai yra viena svarbiausių vertybinių popierių rinkos dalyvių grandžių. Bet kurios bendrovės vertybinių popierių rinkos egzistavimą ir plėtrą lemia investuotojų suinteresuotumas šių vertybinių popierių įsigijimu. Paklausa, kurią vertybinių popierių rinkoje formuoja investuotojų turimos laisvos lėšos, lemia tiek atskiro emitento galimybes išplatinti savo vertybinius popierius, tiek visos kapitalo rinkos plėtrą. Dėl šių priežasčių viena svarbiausių emitento užduočių siekiant sėkmingai išplatinti vertybinius popierius – žinoti investuotojų, jų grupių interesus bei pateikti geriausiai jų poreikius atspindinčius vertybinius popierius. LR Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatyme suformuluotas toks investuotojo apibrėžimas: “investitorius – fizinis arba juridinis asmuo, savo vardu nuosavybės teise įsigijęs arba turintis vertybinių popierių” [5]. Vertinant pagal siekiamus tikslus bei investicijoms skiriamų lėšų apimtis Lietuvoje būtų galima skirti tokias 3 investuotojų grupes:• strateginiai investuotojai;• “portfeliniai” investuotojai;• smulkūs investuotojai.Strateginiai investuotojai – tai dažniausiai Lietuvos ir užsienio bendrovės siekiančios nuosavybės teise įsigyti stambius emitento vertybinių popierių paketus, leidžiančius įtakoti emitento valdymą. Perėmęs bendrovės kontrolę, strateginis investuotojas tikisi gauti didesnių pajamų nei tos, kurios būtų gautos tik turint bendrovės vertybinius popierius, neįtakojant valdymo. Pastebimas aktyvus užsienio strateginių investuotojų dalyvavimas Lietuvos kapitalo rinkoje. Užsienio bendrovės norėdamos plėsti savo veiklą regione dažnai perka jau veikiančias Lietuvos įmones, jas pertvarko ir įjungia į savo gamybos ir platinimo tinklus. Strateginiai investuotojai taip pat aktyviai dalyvauja valstybinių įmonių privatizavimo procese. “Portfeliniai” investuotojai, skirtingai negu strateginiai, nesiekia dalyvauti bendrovių valdyme. “Portfelinių” investuotojų siekis – gauti pajamų vien tik iš disponavimo vertybiniais popieriais, neįtakojant bendrovės valdymo. “Portfeliniais” investuotojais paprastai yra bankai, draudimo įstaigos, investiciniai ir pensijiniai fondai – vadinamieji instituciniai investuotojai, o taip pat juridiniai asmenys, įsigyjantys vertybinių portfelių paketus pirminėje ar antrinėje vertybinių popierių rinkoje. Pasaulyje tai didžiausia investuotojų grandis, o Lietuvoje ši investuotojų grandis nėra pakankamai išvystyta ir tai yra rimta problema, stabdanti tolimesnį rinkos vystymąsi. Smulkūs investuotojai – tai Lietuvos ir užsienio fiziniai asmenys investuojantys Lietuvos vertybinių popierių rinkoje. Skirtingose šalyse jų reikšmė pirminėje kapitalo rinkoje nevienoda. Tose šalyse, kur didžioji kapitalo dalis koncentruota institucinių investuotojų rankose, smulkiųjų investuotojų įtaka nedidelė: didelė dalis smulkiųjų investuotojų kapitalo akumuliuota investiciniuose ir pensijiniuose fonduose. Tuo tarpu šalyse su nepakankamai išvystyta institucinių investuotojų baze, leidžiant vertybinių popierių emisijas, svarbu orientuotis ir į smulkius investuotojus – naudotini kitokie rinkodaros metodai, keičiasi vertybinių popierių emisijų parametrai. Bendrai tariant, bendrovės emisijos sėkmę lemia į kurį investuotojų grandį nukreipta emisiją, kiek ta grandis yra išvystyta šalyje ir kokią reikšmę ji turi pirminėje kapitalo rinkoje. Kiek gerai į visą tai bus atižvelgta, vykdant emisiją, priklauso nuo emitento ir tarpininkų patirties ir profesionalumo. 1.3.3.Finansinio tarpininkavimo institucijos pasaulyje ir Lietuvoje
Finansinio tarpininkavimo institucija – tai bet kokios rūšies specializuota institucija, gavusi licenciją verstis tarpininkavimo veikla VP rinkoje. Ji savo klientų vardu, naudodama lėšas, atlieka VP pirkimo ir pardavimo operacijas, konsultuoja investuotojus, valdo savo klientų VP paketus, atidaro jų VP ir pinigų sąskaitas ir yra atsakinga už klientų nuosavybės teises į VP įrodymą. Apibendrinant, pagrindiniai tarpininkų vaidmenys yra du : besiskolinančiųjų finansavimo poreikių ir skolintojų investavimo poreikių balansavimas ir VP perpardavimo bei paskirstymo paslaugų užtikrinimas kartu teikiant investicines konsultacijas apie išleistus VP. Finansiniai tarpininkai sudaro kapitalo rinkos grandį, kuri skatina efektyvų pasiūlos ir paklausos subalansavimą rinkoje. Pavyzdinėje, labiausiai išvystytoje JAV rinkoje šia kapitalo rinkos grandį sudaro keletas tūkstančių investicinių bankų, taip pat vertybinių popierių dilerių namai bei brokerių kontoros. Tuo tarpu kontinentinėje Europoje tai dažniausiai komercinių bankų investicinės bankininkystės padaliniai ar dukterinės įmonės. Pagal Viešosios apyvartos įstatymą Lietuvoje šias paslaugas teikia viešosios apyvartos tarpininkai – tai Lietuvos ar užsienio kapitalo finansų maklerių bendrovės, specializuoti bankų finansų maklerio departamentai bei konsultuojančios bendrovės, turinčios Vertybinių popierių komisijos išduotas licencijas. Finansų maklerio įmonės Lietuvoje yra specializuotos ir joms draudžiama užsiimti veikla, nesusijusia su tarpininkavimu VP rinkoje. Daugelyje šalių stambiausi tarpininkai yra susiję su tarptautinių kapitalu. 1.3.3.-1 Lentelė. Stambiausios finansinio tarpininkavimo institucijos [8,411]Pavadinimas Šalis kurioje registruotaGoldman Sachs JAVS.G. Warburg Group VokietijaCredit Suise / CSFB Group ŠveicarijaLehman Brothers JAVMerrill Lynch JAVKaip rodo lentelėje pateikti duomenys stambių emisijų organizavimo rinkoje dominuoja investicinės bankininkystės gigantai. Šios aukštos reputacijos įstaigos disponuodamos didžiule sukaupta patirtimi bei finansiniais ištekliais išaugo į tarptautinio masto tarpininkus. 2 lentelėje nurodyti penki didžiausi investiciniai bankai. Šiame penketuke daugiausia stambių JAV vadinamųjų investicinių bankų, išsivysčiusių iš smulkių Volstrito maklerių įmonių, taip pat didžiausių Europos bankų padaliniai. Dauguma šių įstaigų diversifikuoja savo veiklą, siekdamos išnaudoti besivystančių rinkų potencialą. Todėl kuriami specializuoti padaliniai, orientuoti į Rytų ir Vidurio Europos, Lotynų Amerikos, Pietryčių Azijos besivystančias kapitalo rinkas. Čia jos pirmiausia orientuojasi į valstybinio sektoriaus įmonių privatizavimą, tarptautinių skolos vertybinių popierių organizavimą. Vidinės ir tarptautinės kapitalo rinkos augimas lemia tarpininkų vaidmens ir profesionalumo augimą. Vis dažniau tarp tarpininkų pasitaiko ypač geri rinkos specialistai, sugebantis patarti užsienio bei vidaus investuotojams dėl investavimo į paskolos VP ir akcijas.2.Pagrindiniai vertybinių popierių rinkos funkcionavimo principai. 2.1.Vertybinių popierių emisijų platinimo metodai.Vertybinių popierių platinimas skirstomas į viešą ir neviešą, priklausomai nuo įstatymais numatytų kriterijų, apibrėžiančių, kokiam investuotojų ratui skiriama emisija. Įvairiose šalyse šie “viešumo” kriterijai kiek skiriasi vieni nuo kitų, tačiau visi jie atlieka tą pačią funkciją – įvertina emitento – investuotojų santykių viešumą leidžiant vertybinius popierius į apyvartą. Lietuvoje šis skirstymas įtvirtintas Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymu. “Vertybinių popierių viešoji apyvarta – vertybinių popierių siūlymas, platinimas, perleidimas ar siūlymas perleisti tarpininkaujant vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkui ir (arba) per reklamą ar kaip kitaip viešai kreipiantis į visuomenę, ir (arba) kreipiantis į daugiau kaip 100 asmenų” [5]. JAV įstatymai numato, kad vieša apyvarta yra tada, kai šis skaičius yra mažesnis – 35. Tuo tarpu vertybinių popierių platinimas, netenkinantis šių sąlygų, laikomas neviešu, literatūroje dar vadinamas privačiu vertybinių popierių platinimu.Toks skirstymas pirmiausia reiškia skirtingus reikalavimus tiek apyvartos objektui – vertybiniams popieriams, tiek subjektams – vertybinių popierių emitentams, tarpininkams, tiek patiems investuotojams. Viešojoje vertybinių popierių apyvartoje akcentuojama informacijos svarba, nes joje dalyvauja didelis skaičius tarpininkų bei emitentų. Būtent todėl ypatingai svarbus vienodų investavimo sąlygų bei viešumo principų įgyvendinimas šioje sferoje. Numatomi ir aukštesni reikalavimai emitentams, norintiems viešai platinti savo vertybinius popierius. Veikia patikimos biržinės, kliringo ir depozitoriumų sistemos. Neviešas vertybinių popierių platinimas – tai platinimas uždarame investuotojų rate, todėl remiamasi principu, kad dėl privataus pobūdžio šios sferos reglamentavimas neturi būti toks griežtas.
2.1.-1 Lentelė.Pagrindiniai vertybinių popierių platinimo metodai taikomi Lietuvoje Metodas Rūšis ApibūdinimasViešas platinimas Emitento pastangomis Grynas privilegijuotas Vertybinių popierių emisija platinama išskirtinai akcininkams. Paprastas privilegijuotas platinimas Pagal LR Akcinių bendrovių įstatymą akcininkams suteikiama pirmumo teisė įsigyti naujos vertybinių popierių emisijos akcijų. Neprivilegijuotas Akcininkų surinkimas priimant sprendimus dėl įstatinio kapitalo didinimo, gali atsisakyti pirmumo teisės realizavimo leidžiant emisiją. Įstatinio kapitalo didinimas iš nuosavų lėšų Leidžiant naują akcijų emisiją, jos nemokamai perduodamos bendrovės akcininkams Skolos akcionavimas LR Akcinių bendrovių įstatymas leidžia emitento skolas kreditoriams konvertuoti į nuosavybės vertybinius popieriusNaudojanti tarpininkų paslaugomis Tvirto įsipareigojimo Tarpininkas pasirašo visą vertybinių popierių emisiją, tuo garantuodamas emisijos išplatinimą Geriausių pastangų Tarpininkas deda visas pastangas tam, kad išplatintų vertybinių popierių emisiją iš anksto numatyta kaina. Šiuo atveju nėra išplatinimo garantijos emitentui.Neviešas Tiesioginis pardavimas Emisija parduodama uždarame investuotojų rate (iki 50). Paprastai tokiu būdu valdymas perduodamas strateginiam investuotojui, valstybei (akcionuojant skolą)
Lentelę sudarė autorius, remdamasis informacija, pateikta [12], [13] šaltiniuose. 2.1.1.Viešas vertybinių popierių platinimas. 2.1.1.1.Viešas vertybinių popierių platinimas emitento pastangomis.Per neilgą Lietuvos kapitalo rinkos egzistavimo laikotarpį išryškėjo tokia praktika: vertybinius popierius platinti “savo jėgomis”, nesinaudojant tarpininkų paslaugomis. Pirmiausia tai reiškia, kad emitentai pasitiki savo sugebėjimais išplatinti naują emisiją tuo pačiu sumažindami emisijos kaštus. Kita problema – vietos tarpininkų nesugebėjimas efektyviai išplatinti vertybinius popierius esant neefektyviai antrinei vertybinių popierių rinkai. Emitentas savo jėgomis platindamas vertybinius popierius patiria gerokai didesnę neišplatinimo riziką veikdamas pirminėje rinkoje vienas, be tarpininkų pagalbos. Tokiu atveju, visą emisijos paruošiamąjį darbą ir platinimą atlieka vien emisiją leidžiančios bendrovės darbuotojai. Akivaizdu, kad šiuo atveju keičiasi emisijos kaštų struktūra – sumažėja tiesioginiai kaštai padidėjus netiesioginiams, nors bendru atveju gaunama kaštų ekonomija palyginus su platinimu, padedant tarpininkaujančiai institucijai. Egzistuoja ir kitos objektyvios priežastys, susijusios su platinimo ar kapitalo didinimo ypatumais, lemiančios tai, kad emitentas imasi platinti vertybinių popierių emisiją savo jėgomis. Emitentas nesuinteresuotas naudotis tarpininko paslaugomis, jeigu:• emisija platinama tik bendrovės akcininkams (privilegijuotas platinimas);• kapitalas didinamas iš bendrovės lėšų;• akcionuojamos bendrovės skolos.Privilegijuotas emisijos platinimas – tai vertybinių popierių išleidimas juos dalinai ar išskirtinai parduodant emitento akcininkams. Skiriamos dvi privilegijuoto platinimo rūšys – grynas privilegijuotas platinimas, kai vertybiniai popieriai platinami vien tik akcininkų rate, arba paprastas privilegijuotas platinimas, kai seniesiems akcininkams suteikiama pirmumo teisė įsigyti naujos emisijos akcijų.Tuo atveju, jei emitentas turi galimybę padidinti nuosavą kapitalą pritraukdamas papildomas lėšas iš akcininkų, jis gali efektyviai – su mažais kaštais ir greitai mobilizuoti lėšas, reikalingas tolimesnei jo veiklai. Tuo pačiu bendrovės valdymas išlieka senųjų akcininkų rankose. Šiuo atveju sėkmingas vertybinių popierių išplatinimas priklauso nuo esamos akcininkų sudėties. Jeigu bendrovę valdo vienas ar keli stambūs bei disponuojantys laisvomis lėšomis akcininkai, suinteresuoti savo įtakos bendrovės valdyme išlaikymu ir jos veiklos perspektyvomis, tai toks platinimo būdas yra lengvai prieinamas. Lietuvoje šiuo metu veikia nemažai kontinentinio modelio akcinių bendrovių, kurių 70% ir daugiau akcinio kapitalo koncentruotos vienose rankose. Jei bendrovės didžioji akcinio kapitalo dalis valdoma smulkių ir “portfelinių” investuotojų, naujos emisijos platinimas tik akcininkų rate gali būti problemiškas. Pirmiausia dėl to, kad akcininkai nėra suinteresuoti savo turimų balsų skaičiaus išsaugojimu, daugelis jų nenorėtų didinti emitento vertybinių popierių pozicijos, nes tai neatitiktų jų portfelio diversifikavimo tikslų. Be to, šie akcininkai reikalautų didelių emisijos kainos nuolaidų, lyginant su esama vertybinių popierių rinkos verte, kad lemtų emisijos kaštų padidėjimą. Nepriklausomai nuo akcininkų sudėties, bendrovė, platindama vertybinius popierius tik savo akcininkų rate (grynas privilegijotas platinimas), prieina tik prie riboto finansinių išteklių šaltinio lyginant su platinimu atviroje vertybinių popierių rinkoje. 2002 metais pakankamai daug vertybinių popierių emisijų buvo susijusios su įstatinio kapitalo didinimu iš bendrovės lėšų. Tai yra, visi šie atvejai nebuvo susiję su lėšų pritraukimu iš išorinių šaltinių, todėl vertybinių popierių emisija buvo naudojama kaip instrumentas vidinei restruktūrizacijai atlikti. Visų šiuo būdu leidžiamų vertybinių popierių būsimieji savininkai yra iš anksto žinomi, todėl tokių emisijų platinimas yra daugiau formalumas ir apsiriboja vertybinių popierių emisijos įregistravimu Vertybinių popierių komisijoje ir bendrovės įstatų pakeitimais. Emisijos didinant bendrovės įstatinį kapitalą iš nuosavų lėšų efektas pasireiškia tuo, kad akcininkų nuosavybė… bendrovės balanse bendra suma nepasikeičia, tačiau padidėja įstatinis kapitalas ir rinkoje atsiranda atitinkamai didesnis skaičius akcijų, suteikiančių turtines teises į nepakitusį nuosavą bendrovės kapitalą. Akivaizdu, kad šiuo atveju individualūs akcijos vertės rodikliai – kainos ir pelno akcijai santykis, buhalterinė akcijos vertė – pakinta. Efektyvioje kapitalo rinkoje akcijos kaina netrukus po informacijos apie akcijų “atskiedimą” turėtų sumažėti santykinai tiek, kiek padidėjo akcijų, nes faktiškai nepakitusios kiekybės ir kokybės aktyvus atspindi tik didesnis skaičius vienodų akcijų. Pagrindinis saugiklis, apsaugantis nuo senųjų ir naujųjų akcijų savininkų disbalanso tas, kad esami akcininkai gauna visas naująsias akcijas nemokamai. Tai reiškia, kad jie faktiškai išlaiko vienodas turtines ir neturtines teises, turėtas prieš naująją emisiją. Tačiau čia taip pat slypi ir pavojus. Tarp informacijos paskleidimo, antrinės rinkos reakcijos į ją bei naujųjų akcijų patekimo į rinką egzistuoja laiko lagas, kuris gali tęstis net šešis mėnesius. Tuo laikotarpiu reali rinkos bendrovės vertė (jos įregistruotų akcijų skaičiaus ir rinkos kurso sandauga) yra dirbtinai sumažinta, nes naujosios akcijos dar nebūna įregistruotos depozitoriume, o įstatinio kapitalo padidėjimas neužfiksuotas įmonių rejestre. Kitas tokios emisijos neigiamas bruožas yra kad, tuo gali sėkmingai pasipelnyti akcijų rinkos spekuliantai pasinaudodami neefektyvios rinkos lėta reakcija į akcijų ekonominių parametrų pasikeitimą. 1998 metais kovo mėnesio LR Akcinių bendrovių įstatymo 43 straipsnio papildymas leido aukcionuoti bendrovių skolą valstybei – “bendrovei didinant kapitalą papildomais įnašais, valstybė, savivaldybė ar valstybinis socialinis draudimas gali įsigyti jos akcijų už emisijos kainą, lygią akcijos nominaliai vertei, Vyriausybės nustatyta tvarka įskaitant bendrovės įsiskolinimus valstybės, savivaldybės ar valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetams, jeigu bendrovės nuosavas kapitalas nėra mažesnis už jos įstatinį kapitalą ir bendrovės balanse nėra apskaityti nuostoliai. Jei bendrovė iš valstybės ar savivaldybės biudžeto gavo lėšų bendrovės investicinėms programoms finansuoti, bendrovės įstatinis kapitalas turi būti padidintas išleidžiant naujas akcijas, kurios perduodamos valstybei ar savivaldybei” [3]. Skolą privačioms bendrovėms akcionuoti įmonės galėjo ir anksčiau, tačiau tai nebuvo labai populiaru, nes ne visada kreditoriai buvo suinteresuoti sunkumus patiriančios bendrovės (sprendžiant iš jos noro atsikratyti skola, dalies valdymo perleidimo sąskaita) akcijų paketų įsigijimu.
Pagrindinis šio proceso privalumas bendrovei yra tas, kad jis pagerina įmonės finansinę būklę – nereikia padengti skolos naudojant apyvartinį kapitalą, pagerėja bendrovės pasyvų subalansavimas – padidėjus akcininkų nuosavybei atsiveria palankesnės skolinimosi sąlygos. Tačiau palankesnės finansinės sąlygos konvertuojant skolą į nuosavą kapitalą seniesiems akcininkams reiškia dalies valdymo praradimą, ypač jei vertybinių popierių emisijos tikslas vien tik skolos akcionavimas. Dažnai kreditoriai būna suinteresuoti perimti bendrovės valdymą, ypač jei jis atrodo neefektyvus, kreditą bendrovei paverčiant akcijų paketu.Skolos vertybinių popierių platinimas akcionuojant skolas taip pat yra daugiau formalumas, nes emisijas yra orientuota į vieną ar kelis kreditorius. Tokiu atveju reikalaujama pateikti tik specialios formos emisijos prospektą. Taigi, dažniausiai emitentas imasi platinti vertybinius popierius pats, jei investuotojas yra žinomas (privilegijuotas emisijos platinimas ir bendrovės skolos akcionavimas) ar kai emisijos vykdymas yra daugiau formalumas (kapitalo didinimas iš bendrovės lėšų). Vertybinių popierių platinimas be tarpininkų pagalbos dar gali reikšti emitento lėšų neturėjimą apmokėti šias paslaugas arba tiesiog nepasitikėjimą finansiniais tarpininkais…. 2.1.1.2. Viešas vertybinių popierių platinimas naudojantis tarpininkų paslaugomis. Pagal šalių prisiimamą riziką skiriami du pagrindiniai platinimo per tarpininkus būdai. Lietuvos Respublikos Viešosios apyvartos įstatyme jie atitinkamai vadinami platinimu viešosios apyvartos tarpininko vardu, bet emitento sąskaita, bei platinimu tarpininko vardu ir tarpininko sąskaita. Pasaulinėje praktikoje šie būdai atitinkamai vadinami geriausių pastangų ir tvirto įsipareigojimo vertybinių popierių platinimu.Vertybinių popierių emisija platinama tarpininko vardu, bet emitento sąskaita, kai emitentas suteikia viešosios apyvartos tarpininkui arba atitinkamai jų grupei teisę būti emitento atstovu platinant jo vertybinius popierius, tai platintojas įsipareigoja išplatinti emitento vertybinius popierius iš anksto sutarta emisijos kaina. Šis tarpininko įsipareigojimas negarantuoja vertybinių popierių išplatinimo emitentui, o veikia kaip emitento platinimo agentas, gaunantis komisinį mokestį už savo paslaugas. Vertybiniai popieriai išplatinami tiesiogiai investuotojams, nuosavybė tiesiogiai pereina kryptimi emitentas – investuotojas be tarpinės platintojo grandies. Neįvykdęs numatytų sąlygų tarpininkas netenka dalies arba viso atlygio už tarpininkavimo paslaugas. Jei buvo sutarta išplatinti visą emisiją, paprastai galioja “viskas arba nieko” sąlyga, reiškianti, kad nesėkmės atveju akcijų emisija anuliuojama – emitentas nepritraukia lėšų, tarpininkas negauna komisinių. Atšaukta vertybinių popierių emisija gali būti pakartota pakeitus emisijos kainą arba atidėta vėlesniam laikui, laukiant padėties pagerėjimo kapitalo rinkoje.Tuo atveju, jei tarpininkas įsipareigoja išplatinti dalį emisijos, jo atlygis yra proporcingas išplatintam vertybinių popierių skaičiui, aišku, jei pavyksta įgyvendinti minimalaus limito sąlygą. Jei visos emisijos nepavyksta išplatinti, emisija paprastai neatšaukiama, o įmonių rejestre registruojamas mažesnis, negu buvo numatyta, kapitalo padidėjimas. Akivaizdu, kad agentinis vertybinių popierių platinimas yra ne toks rizikingas vertybinių popierių tarpininkui, todėl ir kainuoja mažiau. Pasaulinėje praktikoje įprasta, kad agentinis platinimo būdas dažniausiai naudojamas platinant pirminį vertybinių popierių platinimą. Tai galima paaiškinti tuo, kad išeinančios į kapitalo rinką nežinomos bendrovės patikimumas nėra aukštas, todėl nedažnas platintojas ryžtasi tvirtai įsipareigoti išplatinti tokią emisiją. Pasaulinė praktika rodo, kad santykinai mažos emisijos dažniausiai platinamos, kai tarpininkai veikia kaip platinimo agentai. Priežastis– kuo mažesnė emisija, tuo didesni santykiniai emisijos kaštai. Platinimo per agentą būdą mažesnėms emisijoms bendrovės renkasi dėl jo pigumo.Bet pavyzdinėje JAV VP rinkoje vertybinių popierių platinimas dažniausiai įgauna “tvirto įsipareigojimo” formą, toks platinimo būdas įteisintas ir Lietuvoje. Šis platinimo būdas ypatingas tuo, kad platintojas pats prisiima neišplatinimo riziką, ir užtikrina pritraukti iš anksto apibrėžto dydžio lėšas emitentui. Tarpininkas veikia jau ne kaip platinimo agentas, bet kaip dileris – perparduoda vertybinius popierius savo sąskaita. Ypatingas ir atlygio už tarpininko darbą nustatymo būdas. Nustatoma didmeninė vertybinių popierių kaina, kuria visą vertybinių popierių emisiją išperka platintojas. Vėliau tarpininkas parduoda jau savo nuosavybėje esančius emitento vertybinius popierius emisijos prospekte nurodyta emisijos kaina. Skirtumas tarp vertybinių popierių didmeninės ir emisijos (mažmeninės) kainos ir yra mokestis tarpininkui. Emitentui šis atlygio nustatymo metodas palankus tuo, kad jis neprivalo rūpintis tuo, kaip tarpininkui sekasi platinti emisiją. Emitentas gauna numatytas lėšas, o tarpininko pelnas ar nuostolis priklausys vien tik nuo jo paties pastangų parduodant išpirktąją emisiją investuotojams. Kadangi tvirto įsipareigojimo platinimo būdas yra gana rizikingas tarpininkams, jie dažnai buriasi į tarpininkų sindikatus. Bendrai galima teigti, kad kuo mažesnė emisija yra rengiama ir kuo mažesnio statuso ir nežinomiausia …bendrovė ją rengia, tuo didesnė tikimybė, kad bus pasirengtas viešosios apyvartos platinimas tarpininko vardu, bet emitento sąskaita. Ir atvirkščiai, jei bendrovė yra patikima, atskleidžia visą reikiamą informaciją apie savo veiklą, jos veiklos perspektyvos yra stabilios ir dar ji rengia didelės emisijos išleidimą, tai dažniausiai ji pasirenka platinimą tarpininko vardu ir tarpininko sąskaita. Tai reiškia, kad tvirto įsipareigojimo vertybinių popierių platinimas rodo savotišką emitento rekomendaciją kitiems rinkos dalyviams. 2.1.2. Neviešas vertybinių popierių platinimasPagal Viešosios apyvartos įstatymą, neviešas vertybinių popierių platinimas – tai platininiams, kai nesikreipiama į viešosios apyvartos tarpininką, nėra viešai siūloma jų įsigyti arba asmenų skaičius, kuriam yra platinama emisija, yra mažesnis negu 100. Tarp Lietuvos emitentų gana populiaru platinti vertybinius popierius neviešu būdu. Neviešo vertybinių popierių platinimo būdo naudojimą lemia : Ne kiekviena atviro tipo bendrovė yra patraukli investuotojams, savo ruožtu tai reiškia, kad jos galimybės sėkmingai išplatinti savo vertybinių popierių emisiją viešai patrauklia kaina yra ribotos. Šį efektą dar labiau sustiprina neefektyvi Lietuvos pirminė kapitalo rinka, savo palyginti skurdžiu potencialu negalinti suteikti finansavimo skirtingos rizikos lygių projektams, būdama prieinama tik solidžiausių bendrovių emisijoms. Viena iš išeičių pritraukti kapitalo iš išorinio finansavimo šaltinio, o dažnai ir vienintelė, yra būtent privatus platinimas uždarai investuotojų grupei. Lietuvoje bendrovės, negalinčios sudominti investuotojų savo vieša vertybinių popierių emisija, ieško vadinamojo strateginio investuotojo. Tokiu būdu pritraukiamos papildomas kapitalas, bet tai neišvengiamai susiję su daliniu valdymo perleidimu. Neviešas vertybinių popierių platinimas yra priimtinas smulkiems ar nežinomiems rinkoje emitentams ne vien tik dėl to, kad leidžia pritraukti lėšų kapitalo rinkoje, bet dar ir todėl, kad leidžia tai padaryti santykinai pigiai. Pirmiausia čia nėra tarpininkavimo institucijos – jos buvimas prieštarautų neviešosios apyvartos apibrėžimui, o ir nėra poreikio tarpininkavimui, nes tiesiogiai deramasi su investuotoju. Taip pat registravimo procedūros paprastesnės, nereikia reklamos. Kita vertus, šiuo atveju ryšys tarp bendrovės vertybinių popierių kurso antrinėje rinkoje ir emisijos kainos nėra toks stiprus, kaip viešojo platinimo atveju. Todėl emisijos kaina daugiau priklauso nuo to, kaip potencialus investuotojas vertina bendrovės perspektyvas. Apskritai bendrovių tarpusavio įsigijimų, skolos akcionavimo atvejais nėra labai svarbi bendrovės akcijų kaina, nes orientuojamasi į ilgesnį laikotarpį.Pasirinkus vertybinių popierių emisijos platinimo metodą emitento įsipareigojimai nepasibaigia, nes viešosios apyvartos emisiją būtinai turi būti įregistruota vertybinių popierių rinkos kontrolės institucijoje. Lietuvoje šią funkciją atlieka Vertybinių popierių komisija. Kaip jau buvo minėta skirtingiems vertybinių popierių emisijos platinimo metodams taikomi skirtingi registravimo reikalavimai, priklausomai nuo informacijos apie emitento esminius įvykius svarbumo kitiems vertybinių popierių rinkos dalyviams ir emisijos daromo poveikio bendrovės ir visos vertybinių popierių rinkos funkcionavimui. Emitentui atlikus tą funkciją, galima pradėti prekybą vertybiniais popieriais. 2.2. Vertybinių popierių prekybos sistema.Prekyba vertybiniais popieriais paprastai vyksta biržoje arba už biržos ribų (užbiržinė prekyba). VP birža yra centralizuota, antrinė rinka. Lietuvoje antrinė vertybinių popierių apyvarta vyksta Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje (NVPB). NVPB sandoriai gali būti sudaromi centrinėje rinkoje bei tiesiogiai pirkėjui susitariant su pardavėju. Pastarieji sandoriai vadinama tiesioginiais. Tokių sandorių kaina rinkos kursui įtakos nedaro. Akcijų pirkėjas ir/arba pardavėjas gali dalyvauti biržos prekyboje tik per viešosios apyvartos tarpininką – finansų maklerio įmonę arba komercinio banko specializuotą padalinį, turinčius teisę prekiauti Biržoje, vadinasi NVPB gali būti prekiaujama tik viešai apyvartai parengtais vertybiniais popieriais. Sandoriai NVPB sudaromi, remiantis pavedimais, kuriuos finansų makleriai pateikia biržai savo vardu ir kliento lėšomis arba savo vardu ir savo lėšomis. Pavedimus sudaryti visų rūšių sandoriams viešosios apyvartos tarpininkai gali tiesiogiai iš savo darbo vietų kompiuterių tinklo pagalba arba naudotis Biržoje esančiomis darbo vietomis. 2.2.1.Vertybinių popierių centrinė rinka.Pagrindinė Biržos centrinės rinkos užduotis yra sudaryti viešosios apyvartos tarpininkams galimybę pateikti viešą pavedimą pirkti ir/arba parduoti vertybinius popierius. Tokiu būdu sudaroma galimybė netiesiogiai susitikti pirkėjui su pardavėju arba viešai paskelbti savo ketinimą pirkti arba parduoti vertybinius popierius. Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje centrinėje rinkoje sandorių akcijomis sudarymui naudojamos dvi prekybos rūšys – prekyba fiksuota kaina ir nepertraukiama prekyba.
2.2.1.2.Prekyba akcijomis fiksuota kaina.
Prekybos fiksuota kaina pagrindinis bruožas yra tai, kad visi sandoriai vienos prekybos sesijos metu sudaromi vienu kursu. Ši prekybos centrinėje rinkoje rūšis taikoma visoms akcijoms, esančioms Einamojo prekybos sąrašo B grupėje, o taip pat ir akcijoms esančioms kituose sąrašuose, jei joms panaikintos kainos kitimo ribos. Iki kotiravimo pradžios visi viešosios apyvartos tarpininkai gali pateikti pavedimus pirkti ir/arba parduoti akcijas o taip pat juos koreguoti bei anuliuoti. Pateikdami pavedimus viešosios apyvartos tarpininkai gali susipažinti su visų viešosios apyvartos tarpininkų pateiktais pavedimais. Nustatytu laiku pavedimų pateikimas nutraukiamas. Nuo šio momento pavedimų koregavimas bei jų anuliavimas neleidžiamas, t.y. finansų makleris jau negali paveikti rinkos kainos. Pabaigus pavedimų priėmimą, kiekvienai akcijų emisijai, kuriai gauti pavedimai nustatomas rinkos kursas. Visi prekybos sesijai gauti pavedimai turi vienodą įtaką kurso nustatymui. Nustatant rinkos kursą laikoma, kad pirkėjas visuomet sutinka mokėti mažiau, o pardavėjas – visuomet sutinka parduoti brangiau, nei jie nurodė pavedime. Pagrindinis kurso nustatymo kriterijus – maksimalus galimų nupirkti (tuo pačiu ir parduoti) akcijų skaičius. Einamojo prekybos sąrašo B grupės akcijoms gali būti taikomos 20% kurso kitimo ribos. Tai reiškia, kad kursas vienos prekybos sesijos metu negali pakilti arba nukristi daugiau kaip 20% nuo paskutinio kurso. Jei akcijų kursas nustatytas kurso kitimo ribose, sudarant sandorius pirmiausia tenkinami pavedimai pirkti aukštesne ir parduoti žemesne kaina nei nustatytas kursas.
Nustačius akcijų kursą, priimami papildomi pavedimai. Papildomi pavedimai priimami tik nustatytu kursu, o jei jis nenustatytas – Biržos skelbtu kursu nepriklausomai nuo rinkos disbalanso krypties. Papildomi pavedimi vykdomi laikantis laiko prioriteto. 2.2.1.2. Nepertraukiama prekyba. Nepertraukiamos prekybos būdu prekiaujama visomis Oficialaus sąrašo (prie jų priskiriami ir vyriausybės vertybiniai popieriai) ir Einamojo sąrašo A grupės akcijomis, jei joms nepanaikintos kainos kitimo ribos. Nepertraukiamos prekybos pagrindinis bruožas yra tai, kad prekybos sistema, gavusi naują pavedimą, iš karto patikrina ar yra kita atitinkanti sandorio šalis tarp anksčiau gautų pavedimų. Jei tokia sandorio šalis randama – pavedimas vykdomas iš karto, jei ne – pavedimas įrašomas tarp laukiančių. Apie įvykdytą pavedimą ir įregistruotą sandorį nedelsiant informuojami visi viešosios apyvartos tarpininkai, dalyvaujantys prekyboje. Pavedimai vykdomi laikantis kainos ir laiko prioriteto. Tai reiškia, kad pirmiausia vykdomi pavedimai pirkti aukščiausia ir parduoti žemiausia kainomis. Jei yra keletas vienos rūšies pavedimų vienodomis kainomis, pirmiausia vykdomas anksčiausiai gautas pavedimas. Pavedimai gali būti vykdomi pilnai arba dalinai. Dalinai įvykdytas pavedimas neįvykdyta dalimi lieka prekybos sistemoje laukimo režime iki jo pilno įvykdymo. Viešosios apyvartos tarpininkai neįvykdytus ir dalinai įvykdytus (jų neįvykdytą dalį) gali koreguoti arba anuliuoti. Prekyba pradedama – kaupiant viešosios apyvartos tarpininkų pateikiamus pavedimus. Nustatytu laiku pavedimų pateikimas nutraukiamas ir visoms akcijoms, kurioms pateikti pavedimai, nustatomas akcijų prekybos sesijos atidarymo kursas. Akcijų prekybos sesijos atidarymo kursas negali skirtis daugiau kaip 10% nuo paskutinės nustatytos vidutinės rinkos kainos. Nustačius atidarymo kursą, nustatytu kursu priimami papildomi pavedimai. Jei kursas nenustatytas, papildomi pavedimai nepriimami. Pavedimai prekybos sesijos atidarymui bei papildomi pavedimai pateikiami ir akcijų kursas nustatomas tokiu pat kaip ir prekybos fiksuota kaina būdu. Pasibaigus papildomų pavedimų priėmimui, pradedama nepertraukiama prekyba. Likę neįvykdyti arba dalinai neįvykdyti, prekybos sesijos atidarymui pateikti pavedimai, o taip pat ir papildomi pavedimai, nepertraukiamoje prekyboje nedalyvauja. Nepertraukiamos prekybos metu akcijų kursas negali skirtis daugiau kaip 5% nuo akcijų prekybos sesijos atidarymo kurso. Jeigu prekybos sesijos atidarymo metu rinkos kaina nenustatyta, nepertraukiamos prekybos sesijos metu akcijų kaina negali skirtis daugiau kaip 5% nuo paskutinės paskaičiuotos vidutinės akcijų kainos. Prekybos sesija pabaigoje paskaičiuojama vidutinė kiekvienos emisijos akcijų kaina, nuo kurios vėlesnėse prekybos sesijose bus skaičiuojamos kainos kitimo ribos. 2.2.2. Tiesioginiai sandoriai.Pagrindinė tiesioginių sandorių užduotis yra suteikti pirkėjui galimybę sudaryti sandorį su jam iš anksto žinomu pardavėju. Jei pirkėjas arba pardavėjas savarankiškai neranda antrosios sandorio šalies, Birža savo informacinės sistemos pagalba sudaro galimybę viešai paskelbti ketinimą pirkti arba parduoti akcijų paketą tiesiogiai derantis dėl pardavimo sąlygų. Tiesioginio sandorio dydžiui apribojimai netaikomi. Jei tiesioginį sandorį sudaro viešosios apyvartos tarpininkas su savo klientu, taikomas apribojimas sandorio akcijos kainai. Tokiu sandoriu akcijų kaina negali skirtis daugiau kaip 35% nuo paskutinės vidutinės kainos arba paskutinio įregistruoto kurso. Kainos bei dydžio apribojimai sandoriams Vyriausybės vertybiniais popieriais netaikomi. Sandorio šalims sutarus sandoriai gali būti atšaukiami. Jei tiesioginis sandoris atšaukiamas iki atsiskaitymo dienos, Birža apie tai paskelbia viešai. Atsiskaitymo dieną, o taip pat po jos tiesioginis sandoris neatšaukiamas.Iš viso to galima teigti, kad vertybinių popierių rinka turi jau pilnai susiklosčiusią prekybos sistemą, pagrindinį vaidmenį kurioje atlieka vertybinių popierių birža. Visi iš aprašytų prekybos vertybiniais popieriais būdų turi tiek savų trukumų, tiek ir savų privalumų. Todėl emitentas, norėdamas viešai platinti emisiją, turi dar pasirinkti ir priimtiniausią jam prekybos vertybiniais popieriais metodą.Svarbu ir tai, kad NVPB atsakinga tik už prekybą vertybiniais popieriais (įskaitant ir kotiravimą), o atsiskaitymai pinigais už sandorius, sudarytus centrinėje rinkoje, vykdomi per Kliringo banką. Kliringo banko funkcijas atlieka Lietuvos banko Atsiskaitymų centras. Jei viešosios apyvartos tarpininkas nesukaupia pakankamo pinigų kiekio Kliringo banke centrinės rinkos sandoriams apmokėti, birža sandorius apmoka Garantinio fondo lėšomis, kurie susideda iš visų biržoje turinčių teisę prekiauti viešosios apyvartos tarpininkų įnašų. Ne mažiau svarbų vaidmenį biržos operacijų vykdyme atlieka Centrinis depozitoriumas. Pagrindinis jo tikslas yra vykdyti vertybinių popierių ir jų cirkuliacijos apskaita, pervedimus nematerialia forma, aptarnauti ir prižiūrėti vertybinių popierių apskaitą. Šitas trumpas svarbiausių institucijų, užimtu vertybinių popierių prekybos sistemoje, aptarimas duoda galimybę detaliau įsivaizduoti ir suprasti biržos operacijų vykdymą, kuris pateiktas priede.
3.Vertybinių popierių rinkos vaidmuo rinkos ekonomikoje.
Vertybinių popierių rinka atlieka ypatingą vaidmenį rinkos ekonomikoje svarbiausia dėl to, kad jos sėkmingas funkcionavimas užtikrina optimalų kapitalo srautų pasiskirstymą šalies ekonomikoje. Iš to seka, kad kapitalas patenka į tas rankas, kurios sugeba jį efektyviausiai panaudoti. Sekantys teiginiai pilnai patvirtins ir pagris šį nuostatą. Pirmiausia, vertybinių popierių rinkos dėka įmonės turi galimybę pritraukti lėšų jų veiklai plėsti. Plečiant veiklą, dažniausiai sukuriama naujų darbo vietų, pagerėja darbo sąlygos, pradedama skirti daugiau pinigų darbuotojų kvalifikacijai tobulinti, bei formoti naujus darbo įgūdžius. Tai padidina atskiros įmonės ar bendrovės pelningumą ir tuo pačių metų pagerina visos rinkos ekonomikos funkcionavimą.
Kai kurios įmonės ir bendrovės, neturėdamos pakankamai savo lėšų modernesnei technologijai ir pažangioms vadybos idėjoms įdegti, gali pritraukti jas vertybinių popierių rinkoje. O įmonės verslo sėkmė dažnai apibrėžiama pažangos tempu ir gebėjimu prisitaikyti besikeičiančioje rinkoje. Antra vertus, sėkmingai veikianti vertybinių popierių rinka likviduoja kapitalo stygių ekonomikoje, o tai suteikia galimybę greičiau pertvarkyti dideles valstybines įmones į privačias. Privati bendrovė beveik visada produktyvesnė nei valstybinė. Didesnis produktyvumas reiškia, kad įmonė teiks kokybiškesnę produkciją ir įvairesnes paslaugas, dažnai mažesnėmis kainomis. O tai savo ruožtu teigiamai veikia visą rinkos ekonomiką. Lietuvoje šalies emitentai bendradar…biauja ne tik su vietiniais, bet ir su užsienio investuotojais, kas leidžia sukurti stiprius tarptautinius ryšius. Tai pravartu tuo, kad tarptautinės korporacijos turi gerą verslo kontaktų tinklą daugelyje šalių, o tai lemia Lietuvos eksporto didėjimą. Vertybinių popierių rinka turi įtaką ir mokesčių įplaukoms į valstybės įždą. Kuo efektyvesnė VP rinka, tuo daugiau lėšų savo poreikiams gali pritraukti įmonės, tuo didesnis jų mokumas. Kas liečia investuotojus, VP rinka duoda jiems galimybę investuoti savo laisvas lėšas ir taip patenkinti jų turtinių ir neturtinių teisių turėjimo norus ir kartu nukreipti pinigus ten, kur jie labiausiai reikalingi ir efektyviausiai bus panaudoti. Ekonominė teorija teigia, o praktika patvirtina, kad vertybinių popierių rinka atlieka svarbų vaidmenį rinkos ekonomikoje. Sėkmingas jos funkcionavimas, viena vertus, sudaro sąlygas įmonėms pritraukti lėšų jų veiklai plėsti, antra vertus, laisvų lėšų turintis fiziniai ir juridiniai asmenys gali jas pelningai ir saugiai investuoti. O tai skirtingai veikia ir pačios rinkos ekonomikos funkcionavimą.Išvados Vertybinių popierių rinkos užuomazgos atsirado jau vėlyvajame viduramžyje, prasidėjus didžiajam geografinių atradimų laikotarpiui. Pagrindinė jos kūrimosi sąlyga – lėšų trukumas. Vertybinių popierių rinkos vystymąsi iš dalies skatino smarki prekybinių santykių formavimosi dinamika ir pramonės perversmai. Jos atsiradimas byloja apie ryškų ekonomikos postūmį į priekį. Paskutiniais dvidešimtojo amžiaus dešimtmečiais vertybinių popierių įvairovė labai išaugo. Tai teigiamai veikia ir bendroves, norinčius platinti emisijas, ir investuotojus, galinčius nusipirkti tos bendrovės vertybinius popierius. Didelis VP pasirinkimas duoda galimybę abiem šalim surasti priimtiniausia ir didžiausią naudą teikiantį vertybinių popierių rūšį. Pagrindiniai vertybinių popierių rinkos dalyviai : emitentai, investuotojai ir finansiniai tarpininkai atlieka ypač svarbų vaidmenį VP rinkos funkcionavime. Emitento veikla neapsiriboja tik VP platinimu, jis nuolat operuoja savo vertybiniais popieriais, palaikydamas kursą, ir pateikia informaciją apie savo būklę kapitalo rinkai. Labai svarbu kokia investuotojų rūšies grandis dominuoja ir kokią reikšmę ji turi vertybinių popierių rinkoje. No to priklauso atskiros bendrovės sėkmė ir sėkmingas visos kapitalo rinkos funkcionavimas. Vidinės ir tarptautinės rinkos augimas lemia tarpininkų vaidmens ir profesionalumo augimą. Šalies tarpininkai skatina efektyvų pasiūlos ir paklausos subalansavimą šalies viduje, tuo tarpu finansiniai tarpininkai, veikiantys tarptautiniu mastu, vis labiau siekia išnaudoti besivystančių rinkų potencialą. Pirminė vertybinių popierių rinka – vienas svarbiausių kapitalo rinkos segmentų, kuriame emitentai tiesiogiai formuoja savo vertybinių popierių pasiūlą, mobilizuodami laisvus kapitalo išteklius. Emisiją galima traktuoti kaip serija išleistų vertybinių popierių visumą arba kaip procesą, kurio metu emitentas savo vardu leidžia vertybinius popierius į pirminę apyvartą. Pasirinkti vertybinių popierių emisijos platinimo metodai turi didelę įtaką patiriamai emisijos rizikai ir išleidimo sąnaudų dydžiui. Nuo jų taip pat priklauso tai kaip emitento vertybinius popierius įvertins potencialūs investuotojai. Emisijos platinimo metodo parinkimas remiasi nuodugnia tiek bendrovės veiklos, tiek kapitalo rinkos būklės analize. Vertybinių popierių emisijos kaštams galioja masto ekonomijos efektas. Kuo didesnė vertybinių popierių emisijos vertė, tuo mažesnės jos išleidimo sąnaudos, tuo didesnė tikimybė, kad bus pasirengtas viešosios apyvartos platinimas tarpininko vardu ir tarpininko sąskaita. Ir atvirkščiai, kuo mažesnė vertybinių popierių emisijos vertė ( maža VP apimtis, menką statusą turinti …bendrovė ), tuo didesnės jos išleidimo sąnaudos, tuo priimtiniausias būdas platinti VP bus tarpininko vardu, bet emitento sąskaita. Didžiausią dalį sąnaudų sudaro tiesioginės išlaidos tarpininkams ir išlaidos emisijai išreklamuoti. Tai dažniausiai ir lemia emitentų pasirinkimą platinti vertybinius popierius neviešu būdu arba “savo jėgomis”. Be to neviešo vertybinių popierių platinimo reglamentavimas ne toks griežtas, palyginus su viešu vertybinių popierių platinimo metodu.Antrinė vertybinių popierių rinka – tai prekyba vertybiniais popieriais biržoje ir už biržos ribų. Sandoriai biržoje gali būti sudaromi centrinėje rinkoje ar tiesiogiai pirkėjui susitariant su pardavėju. Pirminė ir antrinė vertybinių popierių rinkos tarpusavyje glaudžiai susijusios. Tai reiškia, kad emitento vertybinių popierių platinimo metodo pasirinkimas neabejotinai veikia ir tai, kokiam prekybos būdui naudojantis, jie bus pardoti.Lietuvos pirminės vertybinių popierių rinkos vystymąsi įtakos šalies ekonominis augimas, sąlygojantis laisvo kapitalo rinkoje didėjimą, kurio apimtis dalinai lems ir tai, kaip bus sprendžiami vietos institucinių investuotojų kūrimo, investicinės aplinkos gerinimo – dvigubo bei kapitalo apmokestinimo, klausimai valstybiniu mastu.
Vertybinių popierių rinka atlieka didelį vaidmenį rinkos ekonomikoje. Pagrindinė priežastis –sėkmingai funkcionuojanti VP rinka užtikrina laisvo kapitalo rinkoje didėjimą ir jo optimalų pasiskirstymą šalies viduje. Tai, iš vienos pusės, teigiamai veikia šalies įmonių veiklą., iš kitos – patenkina investuotoju poreikius pelningai investuoti savi pinigus. O tai turi didelį poveikį šalies ekonominiam augimui ir todėl patvirtina svarbu vertybinių popierių rinkos vaidmenį rinkos ekonomikoje.Informacijos šaltiniai1. Akcijų ir teisių emisijos prospektas / AB Lietuvos taupomasis bankas. Vilnius, 1998. 2. Dėl vertybinių popierių registravimo ir platinimo taisyklių / Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisijos nutarimas, 1998 m. gruodžio 22d. Nr. 35, Vilnius.3. Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisijos veiklos apžvalga / Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisija. Vilnius, 1997. 52 p.4. Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisijos veiklos apžvalga 1998 / Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisija. Vilnius, 1999.5. Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas – Vilnius, 1996 01 16 Nr. I-1169.6. Pečiulis S., Šiaudinis S. Įvadas į vertybinių popierių rinką. Vilnius, 1997. 124 p. 7. Rastenienė A. Vertybinių popierių rinka. – Lietuvos informacijos institutas. – Vilnius 1998. 63 p.8. Брейли Р., Майерс С. Принципы корпоративных финансов. – “Олимп-Бизнес”. Москва, 1997. 531 c.9. Галанова В.А., Басова А.И. Рынок ценных бумаг. Москва: Финансы и Статистика , 1998. 352 c. 10. Ritter, J. R. The costs of going public // Journal of Financial Economics No.19, 1997, 269-281p.11. Dauskurdas V. Jos didenybė – akcija // Atgimimas. 2001, Nr.11 (61). 4-9 p.12. Analitinė informacija / Lietuvos centinis vertybinių popierių depozitoriumas http://www.csdl.lt/Akcijos/investuotojai.htm.13. Teisiniai Vertybinių popierių komisijos dokumentai / LR Vertybinių popierių komisija. – http://www.lsc.lt….