AKTYVŲ IR PASYVŲ BEI BANKO RIZIKOS VALDYMO ELEMENTAS – BANKO VEIKLOS ANALIZĖ

Eliza
5.Tema. AKTYVŲ IR PASYVŲ BEI BANKO RIZIKOS VALDYMO ELEMENTAS – BANKO VEIKLOS ANALIZĖ

1940 – 1950 m. Vakarų Europos ir JAV bankuose vyravo pigios einamosios ir taupomosios sąskaitos , bankai buvo perpildyti pigių finansinių išteklių. Pagrindinis bankų veiklos klausimas buvo – kaip efektyviai naudoti turimus išteklius, o tai reiškia – kaip geriau valdyti banko aktyvus.
1960 – 1970 m. didelio ekonominio pakilimo sąlygomis reikėjo vis daugiau ir daugiau kreditinių išteklių, todėl pagrindinė bankų problema buvo tai, kaip gauti papildomų finansinių išteklių. Prioritetiniu bankininkystės tikslu tapo pasyvų valdymas, kurį skatino vis nemažėjantis kreditų pooreikis.
1980-tojo dešimtmečio viduryje išryškėjant infliacijos šuoliams, neprognozuojamiems palūkanų svyravimams,gamybos nuosmukiui,įvairioms krizėms, bankininkystėje atsirado terminas aktyvų ir pasyvų valdymas, kuris sujungia abiejų balanso dalių valdymą kaip vieningą procesą pagal tą pačią technologiją.
Tačiau ir dabar šioje srityje vyksta didžiuliai pokyčiai. Finansų valdymas tampa vis labiau matematizuotas ir kompiuterizuotas procesas.
Kokybiškas aktyvų ir pasyvų valdymas – tai besąlyginis šiuolaikinės efektyvios komercinės bankininkystės pagrindas, kuriuo pagrindinis uždavinys yra maksimizuoti pelno ir rizikos santykį , siekiant padidinti akcininkų turto vertę per ilgą laiko tarpą.
Efektyvaus aktyvų-pasyvų valdymo sąlyga yrra jo elemento – finansinės analizės atlikimas, lyginant banko veiklos rezultatus su panašių bankų veiklos rezultatais ,kontroliniais dydžiais (normatyvais),kurias reglamentuoja Centrinis bankas ir numatant ateityje veiksmų planą situacijai pagerinti;
. Vidinę finansinę analizę banke dažniausiai atliekama Aktyvų ir pasyvų valdymo komiteto iniciatyva.
APVK pareiga yr

ra kasmet numatyti konkrečius finansinės veiklos tikslus ir atlikti jų analizę:
· nuosavo kapitalo pelningumą;
· aktyvų pelningumą;
· kapitalo ir aktyvų santykį;
· aktyvų augimą;
· pajamas teikiančių aktyvų dalį;
· palūkanų pajamas bei palūkanų maržą;
· nepalūkines pajamas;
· nepalūkines išlaidas.
APVK ne rečiau kaip karta per mėnesį tiesiogiai atsiskaito banko valdybai,pateikiant savo ataskaitas.
Viena svarbiausių 1995 m. bankininkystės krizės priežasčių Lietuvoje – nepakankamas rizikos valdymas komerciniuose bankuose ir labai silpna Lietuvos banko kontrolė šioje srityje. Padėtį dar labiau komplikavo dažnai visiškai neadekvatūs tuometinės valdžios sprendimai.
Rizikos valdymas dėl savo svarbos tapo atskira bankinė veiklos sritis. Žodis “rizika” dažniausiai turi neigiamą reikšmę, ši sąvoka reiškia galimą pavojų, nuostolius, žalą. Rinkos ekonomikoje negali nebūti rizikos. Rizika suprantama kaip galimybė atsirasti nuostoliams, prarasti pajamas, arba tai, kad siekiant numatyto tikslo prireiks papildomų resursų. Finansų srityje finansinė operacija laikoma rizikinga, jeigu joos efektyvumas yra nedeterminuotas, t.y. sandorio sudarymo metu rezultatas nėra visiškai tiksliai žinomas. Reikia pabrėžti, kad rizikai priskiriami tik nuostoliai, todėl rizikos valdymas – šiuolaikinės efektyvios bankininkystės finansų valdymo šerdis.
Finansų teorijoje rizikos faktoriai skirstomi į tris pagrindines grupes:
· Finansinė rizika
· Valdymo rizika
· Išorinė rizika

Banko veikla yra rizikinga vykdant tiek aktyvines tiek pasyvines operacijas . Kiekvienoje banko veiklos srityje rizika valdoma skirtingais būdais. Konkrečių rizikos valdymo rodiklių parinkimas, limitų, atsakomybės ribų nustatymas ,analizė ir kontrolė – tai APVK uždaviniai. Riziką valdyti skirtingais būdais būtina todėl, kad skirtinga bū
ūna rizikos kilmė ir jos poveikis banko veiklai.
LIKVIDUMO RIZIKA
rizikos kilmė – banko negebėjimas įvykdyti įsipareigojimų pagal klientų reikalavimus;
poveikis banko veiklai – labai likvidus bankas yra mažiau pelningas, nes didesnę dalį finansinių resursų laiko neinvestavęs arba investavęs į mažesnį pelną duodančius, bet likvidžius aktyvus. Ir atvirkščiai – didesnę riziką prisiėmęs bankas yra mažiau likvidus, bet pelningesnis;
PALŪKANŲ NORMOS RIZIKA
rizikos kilmė – situacija rinkoje gali staiga arba netikėtai pakisti ir pakeisti palūkanų normos lygį. Banko mokamos palūkanos už įsipareigojimus gali viršyti banko pajamas už palūkanas duodančius aktyvus;
poveikis banko veiklai – bankas, kurio aktyvų ir pasyvų struktūra yra artima pagal terminus, bus mažiau rizikingas ir labiau konservatyvus, tačiau ir mažiau pelningas;
KAPITALO RIZIKA
rizikos kilmė – banko aktyvų vertė taps mažesnė už įsipareigojimų sumą (išskyrus akcininkams priklausančią dalį), bankas taps nemokus ir žlugs.
poveikis banko veiklai – mažiau rizikingi aktyvai yra mažiau pelningi. Pernelyg konservatyvus bankas, vengdamas rizikos, gali neatitikti savininkų interesų;
KREDITO RIZIKA
rizikos kilmė – klientai neįvykdys savo įsipareigojimų.
poveikis banko veiklai – kreditų portfelis paprastai yra pats pelningiausias banko aktyvas, bet kartu ir pats rizikingiausias;
UŽSIENIO VALIUTŲ RIZIKA
rizikos kilmė – valiutų kursų svyravimai.
poveikis banko veiklai – bankas, vengiantis dalyvauti ir prisiimti kitų šalių riziką, susiaurins savo klientams teikiamų paslaugų ratą ir praras dalį pelningos rinkos;
IŠLAIDŲ (KAŠTŲ) RIZIKA
rizikos kilmė – dėl valdymo ir kitų klaidų labai išaugs banko ne palūkanų iš
šlaidos ir jos bus didesnės už banko pajamas.
poveikis banko veiklai – neplėtojantis savo struktūros ir nekuriantis naujų paslaugų bankas gali pralaimėti konkurencinę kovą ir prarasti visą ar dalį rinkos.
5.1. RIZIKOS ANALIZĖ

Aktyvų ir pasyvų valdymo komiteto akiratyje – rizikos analizė ir rizikos valdymas. Rizikos analizė – tai duomenys apie potencialius rizikos pasireiškimo atvejus, būdus, dydį, taip pat ir būtina informacija sprendimui priimti, kad būtų minimizuotas rizikos poveikis. Atliekant rizikos analizę taikomi šie pagrindiniai kriterijai:
· rizikos faktoriai ir jų poveikis nebūtinai priklauso vienas nuo kito;
· nuostoliai dėl vieno kurio rizikos faktoriaus poveikio nebūtinai didina kito nuostolio atsiradimo tikimybę;
· maksimalus galimas nuostolis neturi būti didesnis už finansines rinkos subjekto galimybes.

Galime išskirti du rizikos tipus – dinaminę ir statistinę riziką.
Dinaminė rizika – tai nelauktų pokyčių rinkoje atsiradimas ir rizikos sąlygų pokytis. Šie pokyčiai gali būti ir negatyvūs, ir palankūs – padaryti nuostolių arba duoti papildomą nelauktą pelną.

Statistinė rizika – tai realūs nuosavybės (kapitalo) nuostoliai ir/ arba pelno ir pajamų praradimas dėl to, kad negyvybingas rinkos subjektas.
Analizuojant rizikos faktorius skiriami du vienas kitą papildantys būdai:
· kokybinė analizė,
· kiekybinė analizė.

Kokybinės analizės pagrindinis tikslas – apibrėžti rizikos faktorius, nustatyti sąlygas, kurioms esant rizika pasireiškia. Iš esmės tai potencialių rizikos sričių nustatymas ir visų galimų rizikos faktorių identifikavimas.
Kiekybinė analizė – įvairių rizikos sričių įvertinimas skaičiais. Šis uždavinys labai sudėtingas, jam spręsti naudojami įvairiausi me

etodai, naujausia programinė įranga, rengiamos aukšto lygio tarptautinės konferencijos ir seminarai.
Rizikos valdymas – sprendimų priėmimas atsižvelgiant į informaciją, gautą analizuojant riziką. Daugelis finansinę riziką apibūdinančių parametrų yra matuojami ir turi savo skaitines reikšmes: palūkanų normos, valiutų kursai, vertybinių popierių kainos, biržų indeksai ir pan. Tačiau yra ir didžiulių rizikos šaltinių, kurių neįmanoma išmatuoti. Tokie reiškiniai kaip gilios bankų, finansinių institucijų, biržų krizės, karai, gamtos reiškiniai (žemės drebėjimai, potvyniai, ugnikalnių išsiveržimai), veikiantys šalių makroekonominę padėtį, neturi konkrečios skaitinės rizikos įvertinimo reikšmės. Jos poveikiui nustatyti naudojami kokybinės analizės metodai – blogiausio atvejo, katastrofos scenarijai; kokybiškai nusakoma ir vadinamoji sistemos rizika – kai vienų ekonominės sistemos dalių griūtis sukelia kitų, normaliai funkcionuojančių dalių griūtį (domino efektas).
Atliekant kiekybinę analizę naudojami įvairiausi metodai. Labiausiai paplitę yra tokie:
· statistinis,
· ekspertinis,
· analitinis,
· analoginis.

Statistinio metodo esmė – nuostolių tikimybės skaičiavimas analizuojant visus statistinius duomenis, veikiančius finansinės operacijos rezultatų visumą. Nuostolių atsiradimo dažnis apskaičiuojamas pagal formulę:

F = n / N,

F – nuostolių atsiradimo dažnis veikiant vienam iš rizikos faktorių, N – visų įvykių, įskaitant ir sėkmingus atvejus, skaičius toje pačioje rizikos srityje, n – nuostolių atsiradimų skaičius toje pačioje rizikos srityje.

Skirstymas pagal rizikos sritis ir galimų nuostolių nustatymo ribos yra sąlyginis, tai – susitarimo dalykas. Pavyzdžiui, Lietuvoje skaičiuojant kapitalo pakankamumo rodiklį, aktyvai skirstomi į keturias rizikos grupes, kurioms nustatomi tokie rizikos laipsniai:
1 grupė – 0
2 grupė – 20%
3 grupė – 50%
4 grupė – 100%

Kitose šalyse dažnai naudojami kiti rizikos grupių ir rizikos laipsnių jose nustatymo procentai, pvz.:
1 grupė – 0
2 grupė – 25%
3 grupė – 50%
4grupė – 75%
5grupė – 100%
Ekspertinis metodas taikomas įvertinant labai sudėtingus projektus, kuriuose galimi patys įvairiausi rizikos pasireiškimo atvejai. Ekspertų pateikti vertinimai analizuojami ir stengiamasi gauti apibendrintą galutinį rizikos įvertinimo rezultatą.
Analitinis metodas daugiausia remiasi ekonominio modeliavimo rezultatais ir alternatyvų paieška.
Analoginio metodo esmė – panašių projektų palyginimas, tačiau taikant šį metodą reikia atkreipti dėmesį į tai, kad praktiškai niekuomet nebūna tokių pačių rinkos sąlygų, kokioms esant buvo gauti ankstesnieji rezultatai.
5.1. FINANSINĖ IR VALDYMO RIZIKA
Aktyvų ir pasyvų valdymo komiteto sprendimai turi garantuoti efektyvią finansinės ir valdymo rizikos kontrolę. Pagrindinės finansinės rizikos rūšys yra šios :
· kredito rizika;
· likvidumo rizika;
· kapitalo rizika;
· užsienio valiutų rizika;
· palūkanų pokyčio rizika.

Kredito rizika – tai rizika, kad kredito gavėjas nesugebės grąžinti paimto kredito sumos ir sumokėti palūkanų.
Likvidumo rizika – tai rizika, kad bankui nepasiseks ir jis nesugebės gauti pinigų per trumpiausią laikotarpį ir mažiausia kaina savo įsipareigojimams įvykdyti.
Kapitalo rizika – tai rizika, kad bankas taps nemokus ir žlugs.
Užsienio valiutos rizika – tai rizika, kad užsienio valiutų kursų svyravimai padarys nuostolių.
Palūkanų pasikeitimo rizika – tai rizika, kad kintant palūkanų normoms, palūkanų pajamos sumažės arba net išlaidos palūkanoms taps didesnės nei pajamos.

Valdymo rizikos grupę sudaro:

· vadybos rizika;
· technologijos rizika;
· inovacijų rizika;
· strategijos rizika;
· piktnaudžiavimo (darbuotojų nesąžiningumo), apgavystės rizika.
Trumpai apibūdinsime kiekvienos valdymo rizikos rūšį.
Vadybos rizika – tai rizika, kad banko priimti sprendimai infrastruktūrai plėsti bus nepagrįsti ir ne palūkanų mokėjimo išlaidos bus didesnės už pajamas, o išlaidos taps nevaldomos.
Technologinė rizika – tai rizika, kad bankas gali pradėti teikti tokias paslaugas, kurių savikaina bus didesnė negu pajamos, gaunamos už jų teikimą.
Inovacijų rizika – tai rizika, kada bankas nesugebės pasiūlyti naujų paslaugų, naujų bankinės veiklos produktų, kuriuos klientai ras kituose bankuose.
Strategijos rizika – tai rizika, kai blogas vadovavimas bankui neleis sukurti ir įgyvendinti banko perspektyvinio plano ir bankas ateityje sumažins teikiamų paslaugų ir bankinių produktų kiekį bei kokybę ir praras klientus.
Piktnaudžiavimo (darbuotojų nesąžiningumo), apgavystės rizika – tai rizika, kad dėl savanaudiškų ar kitokių paskatų banko vadovybė neužkirs kelio iš anksto žinomiems nuostoliams atsirasti.

5.2. Pelnas ir rizika
Šiuolaikinėje rinkos ekonomikoje rizikos poveikio pašalinti neįmanoma, todėl pagrindinis komercinio banko uždavinys yra pelno ir rizikos santykio optimizavimas.
Šiame brėžinyje parodyta tipinė padėtis, kuri susidaro bankuose nagrinėjant rizikos pajamų santykį. Taške A matome riziką esant mažiausią, o taške C pajamos yra didžiausios. Taškas B rizikos požiūriu atitinka tašką C ir pajamų požiūriu tašką A. Lyginant A ir B yra aišku, kad pozicija A yra geresnė nei B, nes esant vienodoms pajamoms A yra mažiau rizikingas. Lygindami taškus C ir B, matome, kad C taškas yra geresnėje padėtyje, nes esant tai pačiai rizikai tikimės daugiau pajamų. Tačiau situacija sudėtingesnė kai reikia palyginti taškus A ir C. Matome, kad taške C gaunamos didesnės pajamos, bet čia yra ir daugiau rizikos. Taip atsiskleidžia pagrindinė banko užduotis – suformuoti strategiją ir taktiką, kad veiklos rezultatai būtų geriausi, o pelno ir rizikos santykis – optimalus. Pagrindinis prieštaravimas yra tai, kad negalima vienu metu mažinti rizikos ir didinti pajamų. Bankų vadovybė priversta taip valdyti pelno ir rizikos santykį, kad maksimizuodama pajamas pasirinktų tinkamiausią rizikos lygį.

LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMUOSE VARTOJAMI TERMINAI IR SĄVOKOS
Akcijų paketas – fizinių ar juridinių asmenų arba jų grupės tiesiogiai ar (ir) netiesiogiai įsigyta arba valdoma 1/10 ar didesnė banko akcinio arba balsavimo teisę suteikiančio kapitalo dalis.
Aktyvas – lėšos, turtas. Banko aktyvą sudaro kasos pinigai, vertybiniai popieriai, paskolos, nekilnojamasis ir kitas turtas.
Banko atstovybė – teritorinis banko padalinys, atstovaujantis bankui užsienyje ar Lietuvos Respublikoje, tačiau neatliekantis banko operacijų ir neužsiimantis kita komercine ūkine veikla.
Banko balansas – pagrindinės veiklos santykį atskleidžiančių rodiklių suvestinė tam tikru momentu.
Banko filialas (skyrius) – neturintis juridinio asmens teisių Lietuvos Respublikoje įregistruoto banko padalinys Lietuvos Respublikoje ar užsienio valstybėje arba užsienio banko padalinys Lietuvos Respublikoje, veikiantis banko vardu kitoje negu banko buveinė vietoje ir atliekantis bent vieną banko operaciją pagal banko įgaliojimą, už kurio sandorius ir veiklą bankas atsako visu savo turtu.
Banko paskola – komercinis pasitikėjimas, kurį bankas išreiškia skolindamas pinigus nustatytam laikui už palūkanas.
Depozitoriumas – bankas, banko dukterinė įmonė ar finansų maklerio įmonė, įstatymo nustatyta tvarka sauganti pinigines lėšas ir vertybinius popierius bei atliekanti operacijas su vertybiniais popieriais ir pinigais.
Dukterinis bankas – tai bankas, kuriame kitas bankas tiesiogiai ir (ar) netiesiogiai valdo dalį akcinio kapitalo, suteikiančio teisę į daugiau kaip 50 procentų balsų.
Eksportas – prekių bei kapitalo išvežimas į užsienį ir paslaugų tiekimas užsieniui.
Finansų maklerio įmonė – bet kokia įmonė, turinti teisę verstis tarpininkavimo veikla viešojoje vertybinių popierių apyvartoje.
Grynieji pinigai – banknotai ir monetos.
Importas – prekių ir paslaugų įvežimas iš užsienio.
Indėlis – pinigai, patikėti finansiniam tarpininkui.
Indėlis iki pareikalavimo – neterminuotasis indėlis, suteikiantis teisę bet kuriuo metu reikalauti, kad būtų išmokėtas visas indėlis ar jo dalis.
Investicijų portfelis – turimų investicijų rinkinys.
Investuotojas – asmuo, savo vardu ir lėšomis įsigijęs ar įsigyjantis vertybinių popierių.
Įsipareigojimai – įsiskolinimų visuma. Banko įsipareigojimus sudaro indėliai, kapitalas, atsargos ir kt.
Kapitalas – finansinių ir fizinių fondų vertė.
Komerciniai bankai – finansiniai institutai, turintys specialią licenciją, suteikiančią teisę priimti indėlius ir teikti paskolas.
Kontrolinis akcijų paketas – fizinių ar juridinių asmenų ar jų grupės tiesiogiai ar (ir) netiesiogiai įsigytas arba valdomas akcijų paketas, suteikiantis jų savininkams ar valdytojams galimybę kontroliuoti banko valdymą ir veiklą.
Konvertuojamoji valiuta – valiuta, kuri gali būti laisvai keičiama į auksą arba į kitą valiutą.
Korespondentinė sąskaita – sąskaita, per kurią bankai atsiskaito tarpusavyje.
Kvazipinigai – terminuotieji šalies ir konvertuojamosios bei nekonvertuojamosios užsienio valiutos (perskaičiuotos šalies valiuta) indėliai.
Makleris – asmuo, siūlantis, perkantis ar parduodantis vertybinius popierius kliento ar viešosios apyvartos tarpininko vardu.
Nekonvertuojamoji valiuta – valiuta, kuri nėra laisvai keičiama į visuotinai priimtą standartą (auksą) ar į kitos šalies pinigus. Jos kursas kitų valiutų atžvilgiu santykinai nestabilus.
Nerezidentai – tai juridiniai ir fiziniai asmenys, turintys ekonominių interesų Lietuvoje, tačiau visą laiką gyvenantys bei veikiantys kitose šalyse arba gyvenantys ir veikiantys Lietuvoje trumpiau nei vienerius metus. Išimtis – ambasados, atstovybės, karinės bazės ir kiti panašaus pobūdžio subjektai, taip pat ir studentai, nors jų buvimo ar mokymosi laikas gali būti ilgesnis nei vieneri metai.
Oficialiosios Lietuvos banko atsargos – auksas, konvertuojamoji užsienio valiuta bei TVF specialiųjų skolinimo teisių lėšos.
P1 – indėliai iki pareikalavimo ir pinigai apyvartoje.
P2 – P1 ir kvazipinigų suma.
Palūkanos – pinigų skolinimo kaina.
Palūkanų norma – pinigų skolinimo kaina, išreiškiama procentais.
Paskola su valstybės garantija – piniginės lėšos, materialinės vertybės arba paslaugos, gautos Lietuvos Respublikos juridinio ar fizinio asmens iš vidaus arba užsienio kreditorių pagal paskolos sutartis arba kitus skolos įsipareigojamuosius dokumentus, kurių sąlygų įvykdymą garantuoja valstybė.
Paskolos valiuta – užsienio arba vidaus valiuta, kuria skolininkas turi grąžinti paskolą, mokėti palūkanas ir kitas įmokas, numatytas paskolos sutartyje.
Pelnas – bendrųjų įplaukų ir bendrųjų kaštų skirtumas.
Pinigai apyvartoje – pinigų suma (monetų ir banknotų) ne bankuose.
Pinigų apyvarta – pinigų judėjimas ūkinės veiklos sferose.
Pinigų kiekis – visuotinai pripažintų mokėjimo priemonių šalyje visuma.
Pinigų multiplikatorius – pinigų kiekio ir pinigų atsargos santykis.
Pinigų paklausa – pinigų kiekis, kurio reikėtų ūkio subjektams ir fiziniams asmenims atsižvelgiant į pinigų perkamąją galią.
Pinigų perkamoji galia – prekių, kurias galima nupirkti už juos, suma.
Pretenzija – teisė į lėšų išmokėjimą ar grąžinimą.
Rezidentai – juridiniai ir fiziniai asmenys, turintys ekonominių interesų Lietuvoje ir gyvenantys bei veikiantys šalyje ilgiau nei vienerius metus.
Santaupos – namų ūkio (gyventojų) pajamų dalis, nenaudojama prekėms pirkti ir paslaugoms bei mokesčiams apmokėti.
SST (SDR – angl. special drawing rights) – specialiąja skolinimosi teise pavadintas apskaitos vienetas, penkių pagrindinių pasaulio valiutų (JAV dolerio.Vokietijos markės, Prancūzijos franko, Anglijos svarų sterlingų ir Japonijos jenos) ,,krepšelis”. Kiekvienai iš šių valiutų suteiktas svoris, kuris priklauso nuo valiutos svarbos. SST naudojama kaip tarptautinės turto atsargos, tačiau jų naudojimas labai ribotas. SST gali būti naudojama pagrindinėms valiutoms iš Tarptautinio Valiutos Fondo pirkti ir kitoms specifinėms funkcijoms atlikti.
Taupomasis indėlis – nenumatytam laikui atiduota saugoti pinigų suma, už kurią indėlininkui mokamos palūkanos.
Terminuotasis indėlis – tam tikram laikui atiduota saugoti pinigų suma, kurios nustatytą laiką negalima paimti iš sąskaitos. Pažeidęs šią sąlygą indėlininkas praranda visas palūkanas ar jų dalį.
Užsienio kilmės kapitalas – investavimo subjektui nuosavybės teise priklausantis kapitalas, kuris buvo sukurtas arba kitaip teisėtai įgytas ne Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos juridinių ar fizinių asmenų, taip pat reinvesticija.
Užsienio kilmės kapitalo investicijos – užsienio investuotojams priklausantis užsienio kilmės kapitalas, investuotas Lietuvos Respublikoje.
Užsienio paskola – piniginės lėšos, materialinės vertybės arba paslaugos, valstybės vardu gautos iš vidaus arba užsienio kreditorių pagal paskolos sutartis arba kitus skolos įsipareigojamuosius dokumentus ir grąžinamos užsienio valiuta.
Užsienio skola – Lietuvos Respublikos turtiniai įsipareigojimai užsienio valiuta pagal paskolos sutartis, sutartis su valstybės garantija arba kitus skolos įsipareigojamuosius dokumentus, pagal kuriuos lėšos, materialinės vertybės gautos, bet dar negrąžintos.
Vadovai – įmonės, banko, organizacijos stebėtojų tarybos ir valdybos nariai, administracijos vadovas ir jo pavaduotojai, vyriausiasis finansininkas bei kiti asmenys, įgalioti įmonės vardu sudaryti sandorius.
Valiuta – šalies piniginis vienetas; užsienio piniginiai ženklai; kredito ir mokėjimo dokumentai užsienio piniginiais vienetais, naudojami tarptautiniuose atsiskaitymuose.
Valstybės garantija – Lietuvos Respublikos turtinis įsipareigojimas grąžinti visą skolą arba jos dalį ir padengti kitas su skola susijusias išlaidas vidaus arba užsienio kreditoriui už skolininką, už kurio įsipareigojimų įvykdymą garantuoja valstybė, jeigu šis neįvykdo arba įvykdo ne visus paskolos sutartyje numatytus įsipareigojimus.
Valstybės skola – Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio skolos suma.
Vertybinis popierius – apibrėžtos turtinės ir neturtinės teisės buvimo patvirtinimas, esantis viešosios apyvartos objektu.
Vertybinių popierių antrinė rinka – tai rinka, kurioje cirkuliuoja jau ankščiau pirminėje rinkoje buvę vertybiniai popieriai. Ją sudaro organizuota (biržinė) ir neorganizuota (užbiržinė) rinka.
Vertybinių popierių centrinis depozitoriumas – dematerializuotųjų vertybinių popierių judėjimo apskaitos organizavimo, vykdymo ir kontrolės institucija.
Vertybinių popierių emisija – vertybinių popierių, suteikiančių investuotojams vienodas turtines ir neturtines teises, serijos leidimas.
Vertybinių popierių emitentas – subjektas, savo vardu leidžiantis vertybinius popierius.
Vertybinių popierių kapitalizacija – jų emisija rinkos kainomis.
Vertybinių popierių kliringas – šalių, sudariusių sandorį biržoje, skolos įsipareigojimų užskaitymas.
Vertybinių popierių kursas – nustatyta jų pirkimo ir pardavimo biržoje kaina.
Vertybinių popierių pirminė rinka – pirmųjų ir papildomų emisijų rinka, kurioje vyksta vertybinių popierių platinimas tarp investuotojų.
Vertybinių popierių rinka – finansų rinkos dalis, kurioje vyksta vertybinių popierių emisija ir jų pirkimas bei pardavimas.
Vidaus paskola – piniginės lėšos, materialinės vertybės arba paslaugos, valstybės vardu gautos iš vidaus arba užsienio kreditorių pagal paskolos sutartis arba kitus įsipareigojamuosius dokumentus ir grąžinamos vidaus valiuta.
Vidaus skola – Lietuvos Respublikos turtiniai įsipareigojimai vidaus valiuta pagal paskolos sutartis, sutartis su valstybės garantija arba kitus skolos įsipareigojamuosius dokumentus, pagal kuriuos lėšos, materialinės vertybės arba paslaugos gautos, bet dar negrąžintos.

Leave a Comment