“Žmogus yra būtybė, kuris visada nori daugiau negu gali, bet gali daugiau negu privalo“
…Kas yra žmogus.. ir ko jis nori ar ką jis gali?!. Ir ar kas nors yra nurodęs, ką jis privalo, ar ko neprivalo..?!. Tai labai įvairiapusiški klausimai, netgi asmeniški galima būtų sakyti, nes mes kiekvienas esame labai individualūs su savais norais, principais ir užsibrėžtais tikslais. Ir jei kiekvienas pasakytume sau tyliai šį teiginį, manau tikrai susimąstytume ir užduotume sau daugybę tokių ar panašių klausimų… Taigi, pradėkime nuo savęs, t.y. nuo žmogaus. Kas yra žmogus? Galime apie tai labai daug pasakyti teorijų ar iškelti įvairios krypties klausimų. Todėl manau nesuklysime pasakę, kad „jis“ yra viskuo. Pirmiausia tai priklauso kokia kryptimi į žmogaus sampratą mes pažiūrėsime. Tarkim jei tai būtų fiziologiškas požiūris, tai galėtume pasakyti: žmogus- tai atomai, molekulės, ląstelės, o išvadą padarytume tokią, kad žmogus- tai kūnas. Jei pažiūrėtume iš psichologijos mokslo pusės, tai vėlgi išvados būtų tokios, kad žmogus- tai kūrinys, kuris turi nuostabų dalyką- siela, ir ne tik tai…O jei pažvelgtume į šią būtybę iš sociologijos mokslo pusės, tai žmogų galėtume apibūdinti kaip visuomeninę būtybę. Taigi, žmogus yra būtybė- dievo kūrinys, sudarytas iš dviejų dalių, t.y. sielos ir kūno, kurią valdo emocijos, ambicijos, troškimai, jausmai ir instinktai. Ir dar: žmogus žemėje egzistuoja kaip pakankamai protinga būtybė, tik dar niekas nežino kam ir kodėl… be to „jis“ pats smalsiausias organizmas žemėje, nes visada nori viską išsiaiškinti, sužinoti, suprasti, suvogti protu, tai kas paaiškinama ir tai kas nepaaiškinama. Žmogus yra tokia būtybė, kuris visada trokšta aiškumo, nori, kad visada būtų atsakyta į jį dominančius klausimus.
…Mes jau tokie, visada norime daugiau ir daugiau, dažnai daugiau negu galime, mūsų norams ribų nėra. Kažkada girdėjau tokia fraze: „Dievas žmogui davė viską, išskyrus žodį gana…“, nežinau kodėl, bet jie man labai įsiminė, tikriausiai tai daug pasako apie mus pačius. Tačiau vėlgi, norėti ir galėti, stengtis, juk tai nėra blogai… Kaip jau sakiau, mūsų norai yra beribiai… Kažkodėl jau taip yra, kuo daugiau turime, tuo dar daugiau norisi… Betgi vėl mūsų siekiai, nuopuoliai ir t.t. mus tobulina ar netgi užgrūdina. Žmonės labai individualūs, vieniems užtenka duonos kriaukšlės, kitiems reikia visų pasaulio turtų, garbės ir pripažinimo. Pirmiausia visi bandome susitvarkyti savo gyvenimus, kad jie nebūtų „išbarstyti“, nepataisomai sugadinti, norime įleisti šaknis į savo gyvenimus. Aplink save susikurti tvarką, kad jaustumės saugūs ir tvirti. O kaip tai padaryti, galbūt tikrai ne kitaip, kaip tik norėti daugiau ir daugiau, o kartais daugiau negu, kad galime. Kartą man vienas žmogus yra pasakęs: „Norėk, prašyk ir siek neįmanomo tam, kad gautumei maksimumą“. Manau, tai geriausia ir apibūdina tą dalį, kad mes dažnai sugebame daugiau negu privalome. Tik čia jau vėl kitas klausimas: ką privalo žmogus?.. Nemanau, kad yra kažkur kažkokie įstatymai, kad mes kažką privalome, ar kažko neprivalome. Tiesiog turėtume būti „žmogiški“. Dabar pasiekėme didžiulių laimėjimų beveik visose gyvenimo srityse: pakilom į kosmosą, išnaršėm visus žemės kampelius, kažką atradom, kažką praradom, išsprendėm sudėtingiausias problemas; televizija mus įtikinėja, kad laimingesni būsime jei dantis valysim su blend-amed dantų pasta, rodo, kad laimingesni būsime lankydami sporto klubus, kur įvairūs treniruokliai ištobulins mūsų kūnus, jei karts nuo karto užsuksime į soliariumus- mūsų oda bus nepriekaištingai ruda, be spuogelio ir jei rūkysime tik dažnai reklamuojamas cigaretes, tai iš šono atrodysime daug patrauklesni kitiems… Man dar neteko sutikti nei vieno žmogaus, kuriam visa tai būtų padėję, kai aplink pilkos dienos, kai kartu su tavimi žengia kojon koją liūdesys, kai mus vis dažniau kamuoja depresijos, kai nerandame bendros kalbos su vaikais, kai nesuprantame savo sutuoktinių ir t.t… Mes norime būti laimingais ir ieškome turtų išorinėje dalyje ir nesusimąstome, kad gal per daug toli žvelgiame, kad tai kas mums atrodo neįmanoma yra visai čia pat. Ir kai vieną dieną atsitokėjame- suvokiame, kad dažnai galime daugiau negu privalome…