Darbą priėmė: Doc. Leskauskaitė Ė.Fromas gimė 1900m. Frankfurte prie Maino vyro pirklio šeimoje. Vaikystės metai prabėgo religingoje aplinkoje, šeimoje dažnai buvo skaitomas Senasis Testamentas. Ė.Fromą ypač žavėjo biblinių pranašų knygose aprašyta pasaulinės taikos ir harmonijos vizija . 1926 m. Ė.Fromas nutraukė ryšius su judaizmu , nes buvo nusistatęs prieš bet kokį išankstinį žmonijos susiskirstymą , netgi religiniu pagrindu . Baigęs mokslus Heidelbergo ir Miuncheno universitetuose ir turėdamas kišenėje psichologo diplomą , jis pradėjo psichoanalitiko praktiką , nors dalį laiko skyrė ir teorinėms studijoms . Frankfurto Socialinių tyrimų institute Ė.Fromas intensyviai studijavo ir pradėjo kritiškai vertinti Z.Froido psichoanalitinės teorijos teiginius . Pirmoji stambi Ė.Fromo studija ” Kristaus dogma ” , kai 1933 m. Vokietijoje valdžią užgrobė nacistai , jis išvyko į Šveicariją , o po metų persikėlė gyventi į JAV . Čia Ė.Fromas dėstė daugelyje universitetų bei koledžų , bendradarbiavo su žymiais neofroidizmo atstovais K. Morni ir H.S.Salivenu . 1941 m. išėjo garsioji jo knyga ” Bėgimas nuo laisvės “, kuri pelnė jam tarptautinį pripažinimą . Nuo 1951 metų beveik dešimtmetį Ė.Fromas dirbo Meksikos Nacionaliniame universitete, nors dažnai skaitydavo paskaitas ir įvairiuose Amerikos universitetuose. Norėdamas atsidėti vien kūrybai 1974 m. Ė.Fromas sugrįžo su jo knyga apie ZFroidą_. Pasaulinę šlovę Ė.Fromui taip pat pelnė knygos ” Žmogus sau “, ” Sveikoji visuomenė “, ” Psichoanalizė ir dzenbudizmas ” ir kt. Ė.Fromas mirė 1980 m. kovo 18d. , kai 80-mečio buvo belikusios tik kelios dienos. Jis buvo visais atžvilgiais neįprasta figūra šiuolaikinių Vakarų filosofų tarpe . Ė.Fromas aktyviai dalyvavo pasauliniame taikos judėjime . Jis neapkentė fašizmo . Ė.Fromas , būdamas vienas žymiausių humanistinės psichoanalizės atstovų JAV , tikėjo žmogaus proto galiomis ir sugebėjimu rasti išeitį . Daug bendrų bruožų jį sieja su A.Šveiceriu , B.Raselu ir kitais mūsų amžiaus filosofais humanistais , tikėjusiais žmogaus kūrybinėmis galiomis ir kultūros ateitimi . Pagrindinė Ė.Fromo socialinės filosofijos temos – visuomenės ir individo sanykiai , žmogaus vertingumas .
Ė.Fromas teigia, kad žmogaus priklausomybė nuo visuomenės pasiekė tokį mastą , jog jis beveik nustojo gyventi savo dvasinį gyvenimą . Mąstymo laisvė tapo žmonėms nebereikalinga , nes daugelis atsisakė laisvai mąstyti kaip nepriklausomi individai , ir pakluso kolektyvo vadovavimui . Paaukoję mąstymo nepriklausomybę , žmonės prarado tikėjimą tiesa . Ė.Fromas akcentuoja visuomeninę žmogaus prigimtį. Tačiau čia yra susiduriama su prieštaravimu : teoriškai mąstant , individo ir visoumenės interesai yra priešingi . Ė.Fromo požiūriu visuomenė – tai tik arena , kurioje individas turi save realizuoti , save išreikšti . Visuomenės materiali būtis ir jos suformuotas mąstymas yra asmenybės deformavimosi priežastis. Ė.Fromas nepaiso to , kad be visuomenės individas ne tik neįgytų neigiamų , bet kartu jis neturėtų ir savo pozityvių savybių : kūrybiškumo , produktyvaus aktyvumo , laisvės , savarankiško poreikio . Pastarosios yra neatskiriamos nuo visuomenės materialinės ir dvasinės kultūros, tik jos dėka įskiepijimas asmenybei . Ė.Fromas , abstrakčiai įrodęs individo ir visuomenės interesų tapatumą , realybėje nemato tokio suderinamumo atitikmenų . Jis priešina individualiają žmogaus prigimtį ir visoumenės kultūros procesą kaip du atskirus procesus. Kūrybą , produktyvus aktyvumas – nesąmoningai pasireiškiančios žmogiškumo formos . Jas realizuoti siektų kiekvienas individas , jei epochos keliami reikalavimai neformuotų jo psichikos , žmogaus orientacija ” aš esu toks, kokio manęs reikia ” , rodo , kad jau prarastas autentiškumo jausmas , kad jo vertingumo kriterijus yra vien išorinis . Bet žmogus negali gyventi nejausdamas savo vientisumo ir tapatumo. Dėl šios priežasties vidnė hormonija pakeičiama visuomenės nuomone apie jį. Tai daro žmogų kaskart labiau priklausomą nuo aplinkos vertinimo. Ė.Fromas taikliai pastebi , kad tokioje atmosferoje ” ypatingumas ” tampa vos ne iškrypimo sinonimu , o ” lygybė ” – tarpusavio išnaudojimo , suvienodėjimo ,savęs praradimo sinonimu . Todėl sėkmės laidas visuomenėje tampa paviršutiniškumas bei tuštybė . Užuot mastęs apie savo gyvenimo prasmę bei laimę , žmogus siekia geriau prisitaikyti . Ė.Fromas aprašo šiuolaikinį žmogų , kurį elgiasi , mąsto , jaučiasi taip , kaip jo aplinkoje ” elgiamasi “, ” mąstoma ” , ” jaučiama ” . Nagrinėdamas individo ir visuomenės santykį , Ė.Fromas išskyrė autorinę ir humanistinę asmenybę . Jo nuomone , daugeliu atveju nuo tėvų priklauso , kokia vaiko orientacija bus išugdyta – autoritarinė ar humanistinė . Ė.Fromo įsitikinimu, kieviena šeima yra linkusi atkurti savo palikuonyse tokią charakterio struktūrą , kuri pageidaujama toje visuomemenėje . Jis suformuluoja tezę , kad šeima yra ” psichinis visuomenės atstovas “. Jei nors vienas iš tėvų yra nuožmus , tironiškas , vaikas auga jo šešėlyje , ugdydamas tas savybes , kuriomis galėtų užsitarnauti jo palankumo ir meilę. Auga žmogus , kuriam svarbiau yra įsiteikti stipresniajam negu įgyvendinti savo siekimus . Taip dedami pamatai ” autoritarinei sąžinei ” , kur žmogiškąjį aktyvumą atstoja paklusnumas , o meilę – sadamazochistinis ryšys . Humanistinė sąžinė individą realizuodavo įgimtas galias bei interesus , ji yra harmoningo žmogaus dvasinio gyvenimo vystymosi rodiklis . Bet nuo savęs niekur nepabėgsi. Jei būdamas kaltas prieš žmogiškumo balsą savyje , žmogus sąmoningai ir nejaučia savo disharmonijos , tai susiduria su ja nesąmoningai. Išsigelbėjimas vienas – grįžti prie tikrojo savęs , prie tikrųjų ” žmogiškųjų “, o ne pozityviųjų vertybių . Džiaugsmas yra tai , ką mes patiriame artėdami prie tikslo – tapti savimi . ” Džiaugsmas ” sako Ė.Fromas, ” yra žmogaus perėjimas iš mažesnis tobulumo į didesnį . Liūdesys yra žmogaus perėjimas iš didesnio tobulumo į mažesnį ” . Ė.Fromo požiūriu , žmoguje susiduria : bendrų žmogiškųjų idealų išraiška – humanistinė sąžinė ir visuomenės įskiepytų poreikių išraiška – autoritarinė sąžinė . Pirmoji orientuota realizuoti pirmines žmogaus galias , antroji – sukurti lengvai valdomą žmogų .
Analizuodamas žmogų Ė.Fromas akcentavo religinį , kuris gimdo vienybę su platesne realybe . Individualusis Aš visada siekia pranokti save ir susilieti su už jo esančia realybe . ” Humoristinė religija ” apie kurią kalba Ė.Fromas išskyrė bendrus žmogaus ” religinio ” patyrimo bruožus :
* Žmogus sugeba jausti savo gyvenimą kaip problemą , kuri reikalauja sprendimo ;
* Žmogus nuolat siekia maksimaliausiai realizuoti savo vidines galias ;
* Gyvenama , vadovaujantis vertybių sistema , kurios atskaitos taškas
yra žmogus ir žmoniškumo principai ;
* Žmogus yra atviras pasauliui ir siekia veinybės jausmo ;
*Žmogus įveikia savojo Aš ribotumą , išsivaduoja nuo godumo ,egoizmo ir išsiugdo sugebėjimą mylėti , kurti , pažinti tiesą , naudotis laisve bei pasirengia nukentėti už savo įsitikinimus .
Savo filosofijoje Ė.Fromas išskiria humanistinių ir autoritarinių religijų skirtumus , jų įtaką asmenybei . Autoritarinėje religijoje dievas yra valdžios ir jėgos simbolis , jis yra aukšiausiasis , nes turi aukščiausią galią : greta jo žmogus visiškai bejėgis . Priešingai , humanistinės religijos centre – žmogus ir jo vidinė stiprybė . Žmogus privalo išugdyti savo protines galias , kad suprastų save , savo santykius su kitais žmoėmis ir savo vietą pasaulyje . Jis turi pripažinti savo ribotumus ir galimybes , išmokti mylėti kitus ir save . žmogua privalo turėti normas , kuriomis vadovautųsi , siekdamas savo tikslo . Žmogaus tikslas humanistinėje religijoje – pasiekti savo stiprybę , o ne didžiausią bejėgiškumą , dorybė yra saviraiška , o ne paklusnumas . Anot Ė.Froido , ” tikėjimas yra įsitikinimų tvirtumas ” . Humanistinėje filosofijoje dievas yra žmogaus dvasinio ” aš ” atvaizdas , autoritarinėje religijoje dievas tampa vieninteliu visko , kas iš pradžių priklausė žmogui – jo proto , jo meilės – savininku . Juo tobulesnis tampa dievas , juo netobulesnis tampa žmogus . Ė.Fromas teigia , kad žmogus viską , kas jame geriausia , perkelia į dievą tuo nuskurdindamas save . Žmogaus galios atskiriamos nuo jo , ir šiame procese žmogus tampa svetimas pats sau . Ė.Fromo manymu ” vienintelis žmogaus kelias į save eina per dievą ” . Todėl Ė.Fromas daro logišką išvadą , jog žmogus atsiduria skausmingame prieštaravime . Juo labiau jis garbina juo menkesnis tampa pats . Žmogus ieško prieglobsčio religijoje ir bažnyčioje , nes jo vidinė tuštuma verčia jį ieškoti kokios nors prieglaudos.Bet išpažinti religiją dar nereiškia būti religingam . Ė.Fromo įsitikinimu šiandien žmonijai reikalingi nauji pranašai , kurie , jausdami atsakomybę už visą žmoniją , vėl įkvėptų žmogui viltį ir pasitikėjimą ateitimi , suteiktų jam naują tikėjimą . Nesvarbu kokia tai religijos rūšis , svarbu ,kad ji skatintų žmogaus vystymąsį , jo žmogiškųjų galių išsiskleidimą , o ne paraližuotų žmogaus augimą . Ė.Fromas teigia -” mes esame tai , kam esame atsidavę , o tai kam esame atsidavę yra tai , kas motyvuoja mūsų elgesį ” .
Ė.Fromas aiškina žmogų sąveikoje su kitais žmonėmis , savimi pačiu ir gamta . Žmogaus prigimtis , Ė.Fromo nuomone , yra lanksti , prisitaikanti prie nuolat kintančių gamtos ir socialinių sąlygų , kartu ji yra pastovi ir priešinasi ją deformuojančioms jėgoms . Žmogaus prigimtį Ė.Fromas iš esmės nusako žmogaus ypatingu Aš santykiu su išoriniu pasauliu , o visų pirma – su gamta . Žmogaus savęs suvokimas , protas ir vaizduotė išardo harmoniją , kuri būdinga gyvūnų egzistavimui gamtoje . Žmogus yra gamtos dalis , valdoma jos dėsnių ir negalinti jų pakeisti , bet drauge jis iškyla virš visos gamtos . ” Žmogus yra vienintelis gyvulys , kuriam jo egzistencija yr problema , ją privalo išspręsti ir negali nuo jos išsigelbėti . Jis nebegali sugrižti į ikižmogiškąją būseną ir yra priverstas ugdyti protą tol , kol taps gamtos ir savp paties valdovu ” . Žmogus atsiskiria nuo gamtos , nors kartu lieka jos dalimi . Suvokdamas save , žmogus supranta savo bejėgiškumą ir ribotumą . Jis namato savo pabaigą – mirtį . Mirties baimė gyventi nėra tai , kuo ji mums atrodo – tai ne baimė gyventi . Mrtis su mumis nesusijusi , ” nes , kai mes esame , mirties dar nėra , o kai mirtis yra , mūsų jau nėra ” ( pasak Diogeno ) . Bijoma ne mirties , bet prarasti tai , ką turime : baimė prarasti savo kūną , savo ego , savo nuosavybę , savo identiškumą. Žmogus niekada nėra laisvas nuo savo egzistavimo prieštaravimų : negali atsikratyti savo proto , net jei to norėtų , negali atsikratyti savo kūno tol , kol yra gyvas , nes kūnas jį verčia geisti gyvenimo . Prieštaravimus žmogus suvokia kaip vidinio skilimo įtampą , nerimą , verčia ieškoti sprendimo ir kuriuos kiekvienas privalo spręsti savaip . Atsakydamas į iškilusius klausimus , žmogus deda pamatus sau kaip asmenybei . Juo blaivesnis , labiau orientuotas į asmenines galias atsakymas , tuo tobulesnė , harmoningesnė asmenybė . ” Protas , žmogaus palaima , yra ir jo prakeikimas : jis nuolat verčia spręsti neišsrendžiamą dichotomiją ” . Ė.Fromas teigia , kad žmogus verčiamas eiti pirmyn ir siekti nežinoma padaryti žinoma . Jis yra verčiamas įvekti vidinį skilimą , kankinamas harmonijos troškimo . Skilimui susilpninti žmogus sukaupia pastangas atkurti vienybę ir pusiausvyrą su visų pirma mintyse , tačiau žmogaus reakcija į skilimus turi būti tokia , kad jis jaustų vienybę su pasauliu ne tik minčių vaizdiniuose , bet ir kiekviename savo gyvenimo žngsnyje , savo jausmuose bei veiksmuose .
Ė.Fromas pabrėžia , kad egzistuoja natūraliai paveldimas žmogiškumo kriterijus , pasireiškiantis amžinaisiais žmogaus klausimais ir jo poreikiais . Gindamas žmogus paveldi tam tikras psichofiziologines savybes ir visuomeninio gyvenimo būdo poreikį . Bet sunku sutikti su Ė.Fromo požiūriu , kad žmogaus genetikoje jau yra ” surašytos ” esminės žmogaus galios , telaukiančios sąlygų atsiskleisti . Asmenybę Ė.Fromas apibūdina kaip ” visumą įgimtų ir įgytų psichinių žmogaus savybių , kurios būdingos atskiram individui ir kurios daro jį unikalų ” . Sirtumas tarp įgimtų ir įgytų savybių yra yra tolygus skirtumui temperamento , gabumų ir charakterio . Charakteris – tai struktūra , kurią formuoja įvairūs socialiniai veiksniai , o svarbiausia pats ivdividas . Tai ” siekimų sistema , nesanti identiška elgesiui , verčianti rinktis vienokį ,o ne kitokį poelgį ” . Tikrasis individo charakteris reiškiasi spontaniškai , iš esmės nesąmoningai . Jo pagrindą sudaro individuali vertybių hierarchija . Pasak Ė.Fromo , atskiras poelgis dažniausiai yra nesąmoningo pasirinkimo rezultatas , o savaiminė vertybių sistemos reakcija . Todėl labiau nei atskiros dorybės ar ydos , geras ar blogas charakteris yra asmenybės dorovinio vertinimo pagindas . Tas pats poelgis , skatinamas skirtingų impulsų ,turėtų būti skirtingai vertinamas . Kaip matime , Ė.Fromo požiūriu , charakteris reiškiasi tam tikru psichinės energijos kryptingumu , be sąmonės įsikišimo . Sąmonei priešpriešinama pasąmonė . Pasąmonė – tai visas žmogus , atėmus tą jo dalį , kuri yra susijusi su visuomene . Tai reiškia skirtingų žmonių polinkį skirtingai elgtis tose pačiose situacijose . Spontaniškos reakcijos tampa svarbiausia individo charakterio išraiška , vadinasi , griežta savikontrolė dar nerodo ” gero charakterio ” .Tikrai gero charakterio žmonės dorovingai elgiasi , paklusdami savo spontaniškiems siekimams , kurie atitinka moralės keliamus reikalavimus . Ė,Fromas pažymi , kad galima invidualiai tobulinti charakterį , sąmoningai kontroliuojant ir pertvarkant svarbesnius jo elementus . Giliau analizuodamas charakterį , Ė.Fromas skiria du svarbiausius jo momentus . Pirma – tai įsitraukimas į materialiojo pasaulio pažinimą bei pertvarkomąją veiklą . Šį procesą jis vadina ” asimiliacija ” . Antra – tai ryšio su žmonėmis , tarpasmeninių santykių sureguliavimas . Šį procesą jis apibrėžia ” socializacijos ” terminu . Ė.Fromo asmenybės sampratoje ypač svarbi yra orientacijos ir atsidavimo sistema . Jos kokybė lemia charakterio kokybę . Svarbiausiais charakterio elementais Ė.Fromas laiko esmines žmogaus galias – protą , aktyvumą , sugebėjimą užmegzti ryšį su žmonėmis . Nepalankiomis sąlygomis šios savybės gali išnykti , t.y. vietoj pozityvių galimybių atsiskleisti negatyvios . Šią mintį Ė.Fromas pagrindžia pavyzdžiu : iš medžio sėklos , patekusios į gerai patręštą dirvą , išauga puikus medis kuris subrandina gražių vaisių , patekusi į pernelyg šlapią ar sausą žemę , ta pati sėkla supus ir sudžius , neatsleidusi savo prigimtyje slypinčių galimybių . Taip ir žmogui : negalėdamas vystyti pozityvių savo savybių , priverstas ugdyti jų priešybes – negatyvias savybes. Tačiau iš kitos pusės , visiškas skurdas – tai sąlyga sukurti savo vidinį turtingumą . Tobulą charkaterį Ė.Fromas vadina produktyviu . Jam būdingos sąmonigai išugdytos , subrandintos pozityvios galios žmogaus.
Produktyvumo sąvoka Ė.Fromas pažymi žmogaus sugebėjimą gyventi tinkamiausiu būdu . Produktyvumo pagrindas – kūrybiška žmogaus orientacija į pasaulį ir į save patį . Svarbus momentas čia – realus praktinis aktyvumas . Produktyvųjį aktyvumą , kuriam būdinga rimtis , susikaupimas , tikslingumas Ė.Fromas priešpastato mechaniškai veiklai , kai pasiduodama poreikiui daryti bet ką , nesirūpinant gilesne darbo prasme . Toks aktyvumas , kuris susijęs su mechaniška veikla , tolygus tinginystei ir yra vidinės disharmonijos simptomas . Produktyvusis aktyvumas – tai tokia veikla , kai žmogus kuria daiktus ir žmogiškus santykius apie save . Bet tuomet būtina įsitaukti į konkrečią visuomeninę veiklą . Todėl kievienas privalo susirasti tokią veiklos sritį , galėtų atskleisti unikaliausius savo talentus , kurioje visą savo gyvenimą galėtų dirbti kūrybiškai ir rezultatyviai .Taigi produktyvuno sąveika reiškia ne tik kūrybinį sugebėjimą , bet ir žmogaus galią įkūnyti savo kūrybines idėjas realybėje , jų dėka įtvirtinti save . Be to , Ė.Fromas akcentuoja suinteresuotumą ne tik darbo vaisiais , bet ir pačiu darbo procesu , kuris turėtų teikti žmogui pasitenkinimą , leistų eikvoti visas jo protines ir emocines galias. Ė.Fromas atsisako prieš žmogaus galių “taupymą ” , baimę jas išnaudoti . Jo požiūriu žmogaus galios nyksta jų nenaudojant , o realizuojamos prroduktyvioje kūryboje , sukuriamas pilnakraujis gyvenimas , laimė . Laimę Ė.Fromas vadina ” degimu nesudegant ” . Jei žmogaus nerealizuoja proto , meilės , meninės bei intelektualinės kūrybos , iškyla grėsmė jo saugumui . Tai – nepakankamas žmogaus tikėjimas gyvenimu ir produktyviomis savo galiomis , vidinis tingumas savo gyvenim, pasiryžimas atiduoti ą į kitų rankas .
Kitas svarbus asmenybės bruožas – produktyvusis mąstymas . Produktyvųjį žmogaus protą , išmintį Ė.Fromas laiko neproduktyviojo mąstymo – inteligencijos – priešybe . Išmintis – didžiausias žmogaus sugebėjimas , nukreiptas į išorinį pasaulį , siekiantis tą pasaulį pažinti , suprasti jį . Sugebėjimas galvoti objektyviai yra išmintis , emocinis santykis , kuriuo remiasi išmintis , yra kuklumas . Mąstydamas žmogus pakeičia pasaulio daiktus savo minčių vaizdais , aperuodamas žodžiais , jis mano susiliečiąs su realybe . Ė.Fromas atgauti tik ką gimusio kūdikio pasaulėjautą , kur skirtumo tarp ” aš ” ir ” ne – aš ” , ne stebėti pasaulį , bet būti jame , atgauti vaiko nuoširdumą , nekaltumą , paprastumą ir spontaniškumą.
Žinojimas yra glaudžiai susijęs su dorove , su atsakomybe , pagarba , rūpesčiu ir meile pažinimo objektui . Inteligencija , priešingai , apsiriboja tokiu pažinimu kai reiškiniais ir žmonėmis manipuliuojama kaip priemonėmis savo egoistinių tikslų . Proto tikslas – tiesa , inteligencijos – nauda . Teisingumo ir tiesos siekimas , nors jį galima nuslopinti ir iškreipti , lygiai kaip laisvės siekimą , yra įgimtas žmogaus prigimties polinkis . Bejėgiam žmogui teisingumas ir tiesa yra svarbiausi kovoje dėl savo laisvės ir augimo . Ypač reikšmingu žmogaus vertingumo bruožu Ė.Fromas laiko individo ryšio su kitais žmonėmis formą . Tobuliausią tarpasmenybinių santykių formą jis vadina meile . Ė.Fromas analizuoja įvairiausias meilės rūšis :
Broliška meilė remiasi požiūriu , kad visi mes esame vienodi . Talento , pažinimo , inteligencijos skirtumai yra nežymūs , jeigu jeigu lyginsime su žmoniškumo esme , bendra visiems žmonėms . Meilė bejėgiui , meilė vargšui ir svetimam žmogui yra broliškos meilės pradžia .
Motinos meilė yra vaiko gyvenimo ir jo reikmių įtvirtinimas , tirintis du bruožus “pirmasis – rūpestis ir atsakomybė , antrasis – nuostaba , skiepijanti vaiko meilę gyvenimui . Ė.Fromo teigimu , dėl altruizmo ir nesavanaudiškumo motinos meilė gali būti laikoma švenčiausiu emociniu ryšiu .
Erotinė meilė siekia visiško sisiliejimo ,vienybės su kitu asmeniu . Erotinė meilė pasirenka vieną , bet myli tame žmoguje visą žmoniją , visa , kas gyva . Ji atmeta meilę kitiems ir tik lytinio susijungimo aspektu , bet ne broliškos meilės procese .
Meilė sau būdinga visiems , kurie geba mylėti kitus . Ji reiškia , kad aš , kaip ir bet kuris kitas žmogus , taip pat galiu būti savo paties meilės objektas . Savanaudiškumas ir meilė sau ne tik nėra sinonimiški , bet iš tikrųjų , vienas kitam priešingi dalykai .
Meilė Dievui gali būti tokia pat įvairialypė , kaip ir meilė žmogui , tik dažnai gali skirtingai reikštis . Išskirtinė Dievo reikšmė priklauso nuo to , ko žmogus labiausiai geidžia .
Ė.Fromas pabrėžia , kad kiekvienu atveju meilė yra neįmanoma be atsakomybės , pagarbos , rūpinimosi mylimu žmogumi taip , kaip ir savimi . Meilė yra veikla , o ne pasyvus išgyvenimas : tai yra ” veikimas ” , o ne ” buvimas paveiktu ” . Aktyvus meilės charakteris gali būti apibūdintas kaip davimas , o ne gavimas . ” Ne tas yra turtingas , kuris turi daug , o tas , kuris duoda daug . Žmogus atiduoda save , vertingiausia , ką turi , atiduoda savo gyvenimą . Tačiau atiduodamas Fromo kūrybos motyvų – neigiamas į žmogaus nesirūpinimą savo likimu . Jis aistringai smerkia šį nesirūpinimą kaip atsisakymą nuo to , kas žmoguje svarbiausia , – nuo laisvės riktis ir būti atsakingam už savo savo gyvenimą , jis praturtina kito gyvenimą , kartu stiprindamas savąjį gyvybingumą . Ė.Fromas siekia įrodyti , akd visais atvejais idealus žmogaus santykis su kitais žmonėmis , su visuomene – tai solidarumas o asocialumas neišvengiamai priveda prie deformacijos . Ė.Fromo požiūriu , meilės kitiems negalima atsktirti nuo meilės sau . “Meilė sau ” – svarbus momentas jo filosofijoje , nereiškiantis egoizmo , ar indualizmo . Kaip tvirtina pats Ė.Fromas , “mylėti – vadinasi kovoti už realų žmogiškumo pagridų įsitvirtinimą ir kituose ir savyje pačiame ” . Todėl ” meilė sau ” neturėtų būti laikoma smerktinu , neetišku dalyku . ” Aš – lygiateisis žmonių giminės atstovas , todėl nemylintis savęs nemyli ir kitų ” . “Meilę sau ” Ė.Fromas sieja su dėmesiu ir atsakomybe už savo asmenybės ugdymą ir už savo likimą . Ė.Fromas pabrėžia individualų kiekvieno žmogaus būtinumą kovoti už savo laimę , už savo žmogiškumo atsleidimą ir realizavimą . Vienas iš pagrindinių Ė.gyvenimą . Lengviausia ” pabėgti nuo laisvės ” , prisitaikyti prie griežtai nustatytų vertybių sistemų . Kai atrodo patogiau atiduoti save autoriteto valdžiai ir apsisaugoti nuo vargo kievieną kartą rinktis ir jausti kankinančią atsakomybę už savo poelgius . Žymiai daugiau drąsos , ryžto ir dvasios stiprybės reikia tam , kuri savo gyvenimo nori prisidėti prie žmogiškumo pagrindų įtvirtinimo savo aplinkoje . Toks žmogus ir nusipelno laimės , išgyvenamų jausmų pakilimo , kuris , neįmanomas ” nemylinčiam savęs ” , ” ne sau ” gyvenančiam žmogui. Žmogiškąją meilę Ė.Fromas laiko vaistu samenybės dvasiniams negalavimams gydyti žmonių santykiams humanizuoti . Lytiniam potraukiui Ė.Fromas skiria kuklią vietą šalia kitų žmogaus gyvenimo aspektų . Seksas – beasmenis , o meilė neatskiriama nuo konkrečios asmenybės . Ji tobulina ir taurina žmogų . Atsidavimas aklam ir besočiam geismui – tai bėgimas nuo gyvenimo problemų naštos . ” Žmonės , kuriuos sieja vien lytinis potraukis , ne myli , bet išnaudoja vienas kitą ” . Toks bendradarbiavimas prilygina žmogų ir tai žmonių susvetimėjimo pasireiškimas . Taiklus yra Ė.Fromo teiginys , kad kad daugelis įsimylėjimą laiko meilės kulminacija , kai iš tikrųjų tai yra tik jos pradžia . ” Žmogaus vienatvė ir lytinis poreikis daro jį lengvai įsimylinti – čia nėra nieko mistiška , bet kas lengvai pelnoma , lengvai ir prarandama ” . Ė.Fromo požiūriu , ” žmogus ne todėl nelaimingas , kad jis iš esmės negali būti laimingas ” . O laimingas jis negali būti dėl to , kad jam trukdo jo deformuota orientacija į pasaulį .Toks žmogus neugdo savo asmeninių galių , orientuojasi į fiktyvius idealus .
Ė.Fromas tiki žmogaus siekimu tobolumo , nors iš prigimties žmogus nėra nei blogas , nei geras . Tikėti žmogaus tobulumu , reiškia ,kad jis gali pasiekti jį , bet nereiškia , kad turi pasiekti . Ė.Fromas ryžtasi teigti , kad blogio arba dorybės kriterijus gali nustatyti tik pats žmogus . Žmogaus gyvenimo tikslas yra jo galimybių , sugebėjimų atsleidimu . Remdasis tuo , Ė.Fromas tvirtina , kad gėris yra gyvenimo įtvirnimas , žmogaus galių atskleidimas . Dorybė – atsakomybė už savo egzisatavimą . Jeigu žmogui didžiausia vertybė yra meilė , jei meilė , tiesa , teisingumas , švelnumas , gailestingumas yra nenaudingi jam , jis gali išpažinti juos , tačiau jis laisvas riktis gėrį arba blogį . Produktyviajai žmogaus orientacijai , pasirenkant vertybes Ė.Fromas priešina neproduktyviają . Neproduktyviosios orientacijos pagrindinis bruožas – neišvystytos dvasinės galios . Fizinis žmogaus vystymąis yra beveik savaiminis , o dvasiniam reikia didelių pastangų . Tai iš dalies rodo žmogaus prigimties tragiškumą : jis dažnai ” miršta anksčiau , nei galutinai gimsta ” . Neproduktyviosios asmenybės harmoningas ryšys su pasauliu yra sutrikęs , todėl gimsta tokie jausmai kaip pyktis , baimė , nerimas , irzlumas . Žmogus jaučia poreikį valdyti kitus , manipuliuoti jų likimais : kitus žmones žeminti , skaudinti , neleisti kitiems laisvai vystytis ir jaustis laimingiems . Neproduktyvi asmenybė tikisi įrodyti savo jėgą , gyvenimą griaudama . Jei dėl kokių nors priežasčių griaunančios jėgos negali išsiveržti į išorę , jos veikia asmenybės viduje ir žmogus kankina pats save . Ė.Fromo nuo psichologinės ir ekonominės ketstrofos mus gali tik esminis žmogaus charakterio pasikeitimas . Žmogaus charakteris gali pasikeisti esant šioms sąlygoms :
Mes kenčiame ir išgyvenamą kančią .
Mes suprantame savo blogio priežastis .
Mes pripažįstame , kad egzistuoja būdas įveikti mūsų blogį .
Mes pripažįstame , jog tam , kad įveiktume blogį , turime laikytis tam tikrų gyvenimo normų ir pakeisti savo dabartinį gyvenimą .
Nežiūrint į prieštaravimus ir silpnybes , su kuriomis susijusi žmogaus egzistencija , žmogus vis tiktai ieško ” absoliuto ” . Žmogus tikisi , kad ” absoliutas ” padės jam išsilaisvinti nuo konfliktų , abejonės ir atsakomybės . Tik pats žmogus gali rasti savo gyvenimo tikslą ir jo realizavimo būdus . Jis negali rasti galutinio atsakymo , btačiau gali siekti didžiausio tikslo , kuris suteiktų žmogui galimybę būti laisvam ir gyventi be iliuzijų . Ė.Fromas iškelia mintį apie tai , kad žmogų reikia išlaisvinti nuo ” biurokratijos , autorititetų , atgyvenusių gyvenimo varžtų “. Ė.Fromas pasiūlo kurti naują pasaulį , kuriam viskas turi būti nauja . Šį naują pasaulį Ė.Fromas vadina ” naująja visuomene , kurios funkcija – formuoti naują žmogų . Naujo žmogaus charakteriui būdingas šios savybės :
Siekimas būti , o ne turėti ;
Noras jaustis saugiu , patenkintu savimi ;
Supratimas , kad žmogus suteikia savo gyvenimo prasmę ;
Džiausmas jaučiamas duodant ir dalijantis , o ne kaupiant ir išnaudojant;
Jaučiama meilė ir pagarba visoms gyvybės formoms ;
Žmogus kiek sugeba stengiasi sumažinti godumą ir neapykantą ;
Gyvenimas , kai pasiektas brandumas ir nebegarbinami stabai ;
Išsiveržimas iš savo narciziškumo , pripažinimas visų žmogaus gyvenimo aprobojimų ;
Savo ir savo artimųjų vystymosi pavertimas svarbiausiu gyvenimo tikslu .
Suvokimas , jog siekiant šio tikslo būtina disciplina .
Pastangos neapgaudinėtu kitų , tačiau tuo pat metu neleisti apgaudinėjamam . Reikia būti nekaltam , o ne naiviam .
Pažinti save – gilintis į ” aš ” , kurį pažįstame ir kurio dar nepažįstame .
Siekimas susivienyti su viskuo kas gyva . Žmogus atsisako tikslo užkariauti gamtą , ją išnaudoti , o stengiasi suprasti .
Suvokimas , kad nesugebėjimo augti padarinys yra blogis .
Laimė , kurią teikia stiprėjantis gyvybingumas , nepriklausymas nuo likimo , pasitenkinimas , kurio priežąstis yra pilnakraujis gyvenimas .
Ė.Fromas tiki galimybe sukurti naują visuomenę , nes vis daugiau žmonių suvokia , kad turi išaugti nauja etika , naujas požiūris į gamtą , žmonių solidarumas ir bendradarbiavimas . Keitimosi poreikį skatina tai , kad žmonės jaučia savo depresiją ir sąmoningai ją suvokia , nepaisant įvairių pastangų ją nuslopinti . Ė.Fromo nuomone , pakeitus socialinį klimatą , vertybes , kurias skatiname arba atmetame , bus ne itin sunku egoizmą pakeisti altruizmu . ” Naują visuomenę ir naują žmogų sukursime tik tada , kai senus pelno , valdžios ir intelekto motyvus nauji – buvimo , dalijimosi , supratimo ; kai rinkos charakterį pakeis produktyvus , mylintis charakteris ” . Ė.Fromas skatina žmogų siekti ” satori ” būsenos – gilaus vidinio prašviesėjimo , kūrybinio įkvėpimo , dvasios pergalės prieš kūniškumą.
Aš pritariu Ė.Formo idėjoms apie žmogų , veiksnius , nulemiančius žmogaus vertingumą . Visuomenė ne tik slopina , bet ir kuria individo poreikius. Individas gali būti vienišas fizine prasme , tačiau siedamasis su kokia nors idėja ar vertybėmis , jis priklauso tam tikrai bendruomenei ir nesijaučia vienišas . Jau pati žmogaus prigimtis verčia nuolat ieškoti tokių sąlygų , kurios geriau atitiktų jo poreikius . Ė.Fromo nuomone , svarbiausia įveikti šiuolaikinio žmogaus pasyvumą ir abejingumą gyvenimui , jo ” sudaiktėjimą ” . Žmogus turi pasirinkti kelią , kuri tiesa , meilė , o taip pat kitos humanistinės vertybės taptų svarbiausiais gyvenimo principais . “Kiekvienas žmogus turi būti tikslas sau , o ne priemonė kitų tikslams ” . Ė.Fromas akcentuoja religijos įtaką žmogui . Religijos problema yra ne dievo , bet žmogaus problema , religiniai simboliai tėra priemonė išreikšti žmogiškąjam patyrimui . Filosofas prieina išvados , kad reikia įveikti Vakarų visuomenės ydas ir moralinį smukimą . Jis tiki tuo , kad žmonės pajėgūs ir nori paiskeisti . Tačiau mano nuomone , žmogus dar nesiruošia lygiuotis į Ė.Fromo sukurtą naujo žmogaus paveikslą .
Tik būdami ant visiškos susinaikinimo ribos , jausdami neišvengiamai artinantis katastrofai žmonės gali pasekti nauju keliu . Šis kelias yra naujos visuomenės su nauja vertybių sistema sukūrimas .
Naudota literatūra :
Ė.Fromas (1992 ) ” Menas mylėti ” , Vilnius : Valstybinis leidybos centras .
Ė.Fromas (1981 ) ” Psichoanalizė ir religija ” , Vilnius : Mintis
Ė.Fromas (1990 ) ” Charakteris ir socialinės problemos ” ,
A.Nesavas ( 1989 ) “ Ė.Fromo socialinio charakterio teorija “,
L. Jekentaitė ( 1981) Ė.Fromo “Žmogus sau ” ir jo autentiško gyvenimo visuomenėje