Žmogus ir amžinosios vertybės

Turinys

Turinys.......................
.........1
1. Įvadas.......................2
2. Gėrio ir savęs pažinimas................3
3. Gėrio idėja......................3
4. Materialinės ir dvasinės vertybės..............4
5. Vertybių hierarchija....................6
6. Sąžinės ir moralinės
vertybės....................7
7.
Išvados.......................
........8

Literatūra......................
.........9

1. Įvadas

Nuo pat žmogaus atsiradimo pasaulyje visuomenės progresą skatino keli
veiksniai. Pirmykščio žmogaus negalia gyventi vienam ir bendruomenės
poreikis dėl išlikimo peraugo į visuomenės santykius. Noras lengviau ir
produktyviau dirbti skatino darbo įrankių raidą. Laikui bėgant žmogus
panoro geriau pažinti save ir jį supančią aplinką. “Žmogaus protą vienoje
iš jo pažinimo rūšių ištinka ypatingas likimas: jį apgula klausimai, kurių
jis negali išvengti.“ (4.psl.8). Žmogiškųjų vertybių pažinimo poreikis
iškilo kai žmogus galėjo sau užduoti ne tik tokius klausimus kaip kur
gyventi irr kaip išgyventi, bet kai jis pradėjo kelti tokius klausimus –
kaip aš gyvenu, ar patenkina mane mano gyvenimas, ir ko gero patį
pagrindinį klausimą – ar aš esu laimingas? Žmogus ieškodamas tikrumo
pasaulyje ir savyje taip ugdė galią tvarkyti savo vidų, kad išlavintas
protas galėtų sutramdyti juslių chaosą ir jausmų siautulį, taip leisdamas
patikimai pažinti žmogui šį pasaulį ir patį save. Tai kelias į naujas
savivokos erdves, kuriose suvokus naujus dalykus savo tikrumo buvo ieškoma
iš naujo, naujais būdais, jo tolesniam vertybių pažinimui.

2. Gėrio ir savęs pažinimas

Šiuo metu, kai visos EEuropos kultūra yra kritiškai pervertinama,
reikia iš naujo apsvarstyti ir pažinimo problemą. Dvasinių krizių metu,
kai iš naujo pasveriami ir pervertinami visi kultūros laimėjimai, kai
keliamas jos prasmės ir likimo klausimas, kiekvieną kartą ji atgyja iš
naujo, reikalaudama visapusiškesnio ir gilesnio sprendimo.

Kaip žinoma, Sokrato fi

ilosofijos šerdis yra mokymas apie gėrio ir
žinojimo tapatybę, kur svarbesnė sąvoka yra ne gėris, o žinojimas: ne
žinojimas išvedamas iš gėrio, o gėris iš žinojimo. Pasaulis yra
dieviškosios jėgos kūrinys ir nėra ko kištis į jos reikalus, verčiau
reikėtų pasižiūrėti į save. Pažiūrėkime į tai kaip mes elgiamės: pjaunamės,
keiksnojam vienas kitą, dedamės protingesniais ir išmintingesniais vienas
už kitą.

Tiksliai žinoti yra įmanoma nedaug ką, bet stengtis – ir įmanoma, ir
reikia. Protas žmogui duotas, kad žmogus mąstytų, viską apgalvotų,
klausinėtų jo kaip gyventi, kaip elgtis, ir elgtųsi tik taip, kaip protas
jam nurodo. “Sokrato mąstymo “grynumas“ yra.tai, kad jame glūdi ypatingas
turinys – pats dorumas, apskritai pats žmogus. jam rūpi žmogaus siela,
dorovinis jos tobulėjimas“(4.psl.6). Visi žmonės yra skirtingi, siekia
įvairiausių tikslų, kiekvienas skirtingai tikslus supranta, skirtingai
mąsto, tačiau visi iki vieno trokšta laimės ir gėrio. O kkas gi gali tai
jiems suteikti? Tiktai patys žmonės gali visa tai suteikti sau ir žinoma
kitiems. Žmogus iš prigimties yra geras, ir jeigu jis daro ką nors bloga,
tai tik dėl to, kad yra suklaidintas aistrų ir negali suprasti blogai
darąs. Ir jeigu tik žinotų, tai tikrai nedarytų. Sokratas.“rėmėsi žmogaus
prigimties dvilypumu: žmoguje esanti dorybė ir nedorybė, gėris ir blogis,
teisingumas ir neteisingumas“(5.psl.87).

Gėrio pažinimas kartu yra ir savęs pažinimas. Gėrio pažinimui reikia
tiesioginio patirtino gėrio, tikros dorovinės patirties. O ši patirtis yra
vidinė, kiekvienam ji atsiveria tik sa
avyje ir tik jam vienam priklauso.
Blogio pažinimas, taip pat kaip ir gėrio pažinimas, sąlygoja savęs
pažinimą. Tačiau gėrio pažinimas priartina prie gėrio, o tuo tarpu blogio
pažinimas kartu yra ir blogio naikinimas, išsilaisvinimas iš jo. Mat
kiekvienas siekia gėrio ir sėja blogį tik laikydamas jį gėriu.

3.Gėrio idėja

Vienas iš dažniausiai užduodamų klausimų – kas yra gėris? Tam, kad
suprasti gėrio turinį, vertėtų sujungti skirtingas vertybes. Platonas
mėgino visa tai sujungti. Jam buvo žinoma daug žmogaus dorybių:
darbštumas, išmintis, savitvarda, teisingumas. Aukščiausiai iškeliama virš
visų kitų dorybių – gėrio idėja, ji aiškiai yra susijusi su kitomis
vertybėmis. “Platonas nuolatos pabrėžia, kad dorybė, teisingumas, gėris –
tai vertingi dalykai patys savaime. Platono požiūriu, žmogus laisva valia
negali išsižadėti to, kas jam svarbiausia ir reikšmingiausia, jis negali
būti nedoras ir neteisingas, nes tai būtų tolygu kenkti sau
pačiam“(5.psl.125). Protas kaip dvasinė sielos dalis užima aukščiausią
vietą, nes jis sugeba “dvasios akimis“ regėti tikrąjį gėrį arba gėrio
idėją. Todėl protas turi valdyti ir tvarkyti kitas sielos dalis. Tačiau,
kad protas visa tai įstengtų, pirmiausia jis turi atlikti savo tikrą ir
tiesioginę paskirtį: jis turi įgyti išminties dorybę, kuri jį suartina su
tikruoju gėriu. Išminties dorybėje protas pirmiausia pasiremia nirštu. Jį
jis susieja su tikruoju gėriu ir moko ją siekti šio gėrio nepaisant jokių
sunkumų ir kliūčių. Taip protui paklusnus nirštas įgyja drąsos dorybę. Į
drąsą išugdytas nirštas ga

aliausiai nukrypsta į geismą, jis sutramdo įgimtą
geismų savivališkumą, nukreipdamas juos į tikrąjį gėrį. Taip geismas įgyja
susivaldymo dorybę. Yra tik vienintelė priežastis dėl kurios žmogus būna
nedoras ir neteisingas, tai – nežinojimas.

4. Materialinės ir dvasinės vertybės

Būties ir gėrio problemą “T. Akvinietis nagrinėja teologiniu
aspektu. Amžinasis įstatymas apibrėžiamas kaip dieviškosios išminties
planas, nes jis valdo visus veiksmus ir judėjimus“(1.psl.84). Jis sukūrė
teoriją apie būtį ir buvimą, kurioje derama vieta skiriama ir dievui, ir
pasauliui, ir žmogui. Dievas, arba absoliutas, visa ko pradžia ir pabaiga,
nėra tapatus nė vienam iš esamų dalykų – net mūsų mąstymas apie Dievą,
netgi tikėjimas juo, nors ir labiausiai priartina žmogų prie Dievo, neįveda
į jį, o tik priveda, priartina. Dievas yra virš to, kas yra materealu, ir
virš to, kas yra protiška. Dievo esmė yra tobulumas ir egzistuoja kaip
absoliutus gėris, kuris mūsų gali būti suprastas kaip galia absoliučiai
viską suprasti ir kaip galia absoliučiai viską sugebėti padaryti. Tikėjimas
neprieštarauja žinojimui, žinojimas tik atveda iki prieinamos ribos ir
palieka žmogui spręsti: tikėti ar ne. Jeigu jis geravalis, jis tikės,
šitokiu būdu kildamas ir dar aukštesnes dvasinio tobulėjimo sferas.

Žmogaus aktyvumo šaltinis yra žmogaus dvasia, o kuo mažiau ji
priklauso nuo materialybės, tuo daugiau ji gali bandyti aprėpti visą
būvimą. Idealybė ir materialybė yra tos dvi didžiosios galios, iš kurių
sąveikos gimsta viskas: pasaulis, žmonės, gamta. “Kaip reikšmingiausią
mėginimą vienu įstatymų aprėpti vertybės įv

vairiapusiškumą mes matome Kanto
kategoriniame imperatyve..elkis taip, kad tavo valios maksima galėtų būti
visuotinio įstatymų leidimo principas“(4.psl.213). Vali turi būti
apibrėžiama protu, doroviniu įstatymu, gėrio principu. Žmogus turi tris
galias: galią justi, galią norėti, galią protauti. Galia justi teikia mums
pažintinę medžiagą; galia norėti nukreipia į mūsų vidų, tampa sugebėjimu
spręsti; galia protauti – tai pažintinė veikla. Visi šie sugebėjimai yra
žmogaus dvasios – idealybės ir materialybės junginio – savybės.

Žmogaus dvasia nori pakilti virš neaiškaus tikrumo, kurį teikia
išorės jutimai. Žmonės nori pažvelgti į daiktus iš šalies, pamatyti juos
tokius, kokie jie yra iš tiesu, “dėl to jusliniai duomenys apie daiktus
specialiai apdorojami vadinamosiomis intelekto, arba supratimo
formomis“(6.psl.120).

Verždamasis į žinojimą, žmogus gyvenimo įvairovę stengiasi suvesti į
vieną sąlygotumą, gimdydamas tris idėjas. Tai psichologinė, kai išreiškiama
dvasinio gyvenimo įvairovė. Kosmologinė idėja – liečia žmogaus patirtį, jo
pasaulio suvokimą. Teologinė – savo buvimo galimumą, Dievo sąvoką.

Grožį galimą justi ir iš gamtos, ir iš žmogaus kūrinių. Tikruosius
meno kūrinius kuria genijai. Estetiškai išgyvenant gamtą ar meną, turi
viešpatauti visiška laisvė – kiekvienas gali gėrėtis tuo, kas jam patinka
ir tuo, kas jam gražu. Ir jeigu mes norime, kad kitiems būtų gražu tai, kas
mums gražu, tai tik dėl to, kad trokštame dvasių bendrumo ir tikimės, kad
tai galima bendrai išgyvenant grožį. Vienas kelias į tikrą pažinimą yra
tai, kai mes tyrinėjam pačias idėjas. Kai intuicija žmogų sutelkia į save,
o ne nukreipia į išorę, kai galima išeiti į pažinimo erdves. Ir D.Hume
“nuveda visą.filosofiją į tokį skepticizmą, .jis ir nenori mėgautis
tikro pažinimo negalimumo faktu kaip džiaugsmu“(6.psl.112).

Aksiologinės pakraipos atstovams moralės pirminis dalykas buvo
vertybės ir gėris. Pabrėžiamas gėrio pirmumas ir teigiama, kad “intuityvus
gėrio suvokimas implikuoja ir atitinkamą pareigos, privalomumo pajautimą,
nors pareiga nėra gėris, o tik būdas jį pasiekti. Vieni poelgiai yra
savaime geri, kiti – savaime blogi, nepriklausomi nuo to, ar žmonės juos
tokiais laiko“(3.psl.10-11).

Didelis vaidmuo filosofijoje skiriamas materializmui. Pagal materiją
ir formą aiškinami visi tikrovės daiktai. Materijos santykis su forma yra
toks, kad visa tai, kuo ir kokie daiktai yra, jie gauna iš formos (idėjos),
todėl materija, atskirai paimta negali būti apibrėžta, nes ji yra niekas,
nebūtis. Materija yra visiškai pasyvi. Pagal Aristotelį “.viena po kitos
einančios kitimo proceso grandys yra susijusios taip, kad aukštesnioji yra
žemesniosios tikslas“ (5.psl.146). Kiekvienas daiktas turi savo formą, kuri
yra tobulumo viršūnė todėl, kad daiktas gali realizuotis labai įvairiai.
Daikto paskirties, t.y. jo formos, ribose yra galimi dideli skirtumai, o
tai ir yra daiktų vertingumo sritis.

Tyrinėjant žmonių emocijas ir jų eigą, išaiškiname dorovinius
pagrindus. Mūsų elgesio akstinu eina visuomet geismai, aistros, jausmai,
racionalūs samprotavimai atlieka tik pagalbinę funkciją, nurodydami mums
naudingas arba kenksmingas poelgio pasekmes. Doringu mes laikome elgesį,
kuriam visi pritaria. Nedoringu – tokį elgesį, kuris sukelia skausmą.
Pradžioje tai taikome kitiems žmonėms ir tik vėliau tokiu pat būdu
įvertinam ir savo veiksmus. Remdamiesi simpatijos jausmu, kuris yra visiems
žmonėms įgimtas ir negali būti išvestas iš egoistiniu polinkių. Dėl žmonių
prigimties vienodumo kiekvienas atpažįsta savo arime pats save ir
atsiliepia į jo laimę džiaugsmu, į jo nelaimę – skausmu. Simpatija – tai
socialinio gyvenimo pamatas. Nors įvairių tautų laikotarpiu pažiūros į
moralę šiek tiek skiriasi, tačiau esminis dorovės kriterijus nekinta: visus
ir visuomet žmonės laiko dorybe tai, kas jiems patiems ir kitiems yra
malonu bei naudinga.

Gėris yra tai, kas yra gera. Gėris įgauna du elementus: kažką ir
savybę “geras“. Gėriui visada ir būtinai priklauso dar kitos savybės,
tokios kaip “džiugus“ ar “naudingas“. Todėl gėris yra apibrėžiama sąvoka. O
“geras“ yra neapibrėžiamas, tik intuityviai suvokiamas. Manant, kad gėris
yra geras ir dar yra naudingas, buvo daroma klaidinga išvada, jog sąvoka
“geras“ galima apibrėžti sąvoka “naudingas“. “Ši klaida, Mooreo įsitikinimu
yra natūralistinė, nes sąvoka, kuria apibrėžiama “geras“, visada yra
empirinė – deskriptyvi, taigi apibūdina “laike egzistuojančių daiktų
savybę“(1.psl.252-253). Prieš šią klaidą pateikiamas argumentas ar jis yra
geras, apibrėžiama remdamasi sąvoka “naudingas“, tai “ar kas yra naudinga
yra gera?“

Pagrindinė dorovinė gėrio vertybė gali įgauti skirtingas formas ir
išraišką priklausomai nuo to, kaip apibrėžiamas jos santykis su kitomis
pagrindinėmis dorovinėmis vertybėmis, tai laiko taurumą, gausumą ir tyrumą.
Taurumo atžvilgiu gėris vertinamas kaip kilniaširdiškas ir dosnus
nukreiptumas į aukštį ir idealybę, gausumo atžvilgiu gėris yra kiek galint
įvairiapusiškesnis ir visapusiškesnis dalyvavimas kuriant vertybę; tyrumas
– tai paprasta ir tiesi orientacija į gėrį kaip į tą vienį, kuris būtinas.
Vertybės nustato bet kokio gėrio struktūrą ir esmę. Vertybių pobūdis
pasireiškia tuo, kad jie pavaldūs dėsniams, kurie valdo minties dalykus.
Kita vertybių ypatybė, tai tarp jų egzistuojantys hierarchiniai santykiai,
nustatyti jų pačių esmės. Vertybės pažįstamos jutimuose, kurie yra
emociniai aktai nukreipti į vertybes, kaip pažinimo aktai nukreipti į
teorinį dalyką. Tobuliausia jutimų forma atsiveria meilės ir neapykantos
priešingybėje. Meilė – kūrybinis pradas žmogaus doroviniame gyvenime, ji
praturtina dvasinę asmenybę.

5.Vertybių hierarchija

“Aukščiausią vertybių hierarchijos pakopą užima šventumas. Tai
absoliuti vertybė. Paskui eina dvasinės vertybės (estetinės, pažinimo ir
kt.); tada – gyvenimiškosios vertybės (vitalinės; pagrindinė jų –
“kilnumas“), ir pagaliau – juslinės vertybės (malonumas ir naudingumas).
Dorovinės vertybės – gėris ir blogis – tarp visų kitų vertybių užima
ypatingą vietą: jos neturi savarankiško turinio ir visuomet neišvengiamai
susijusios, gėris – su didžiausios iš šiuo atveju galimų vertybės
realizavimu, blogis – su mažiausios iš jų realizavimu. Dorovinių vertybių
turėtojai gali būti tik realios asmenybės, jų savybės (dorybės ir ydos) bei
aktai( poelgiai)“ (7.psl.225-226).

6. Sąžinės ir moralinės vertybės

Vertybių skalė, kuria matuojame vienų aukštųjų vertybių santykį su
kitomis, gali būti paimta tik iš mūsų nuosavo vertybinio jausmo, kuris
pasireiškia sąžine. Kaip tik mūsų sąžinė kelia reikalavimus, ji iš mūsų
reikalauja, kad mes būtume kitokie negu buvome lyg šiol.

Moralinis gėris buvo apibrėžtas kaip harmoninga laimė, kai kiekvienas
remiasi nesikišimo į kito reikalus bei tarpusavio paramos principais tiek
asmeniniame, tiek visuomeniniame gyvenime. Harmoningos laimės sukuriamas
gėris susieja visus interesus ir tam tikru mastu padeda kiekvienam
interesui, todėl jis įgyja kur kas tvirtesnį pagrindą negu kiekvienas kitas
gėris.

Harmoninga visų žmonių laimė tarnaus kiekvieno konkretaus žmogaus
labui nevienodai. Kai nėra tarpusavio artumo, ryšio, bendravimo, ji
apskritai gali neduoti jokio atlygio. Kai svetimumas mažesnis, jos duodamas
atlygis priklauso nuo to, kaip atskiras žmogus supranta savo asmeninę
laimę.

Išvados

Kai žmogus susiduria su gyvenimu, jį veikia įvairios ir gilios
aistros, kai jis atsiduoda joms beatodairiškai ir be saiko, jos gali jį
pražudyti. Kiekvienas žmogus turi išmokti tramdyti savo aistras, taip
išugdydamas savyje saikingumo dorybę. Ši saikingumo dorybė, kuri yra
pripažinta vertybė, tramdo mūsų aistras ir troškimus, ji subalansuoja
malonumą ir nemalonumą; pastarasis dažniausiai ir išsivysto iš nemokėjimo
savęs suvaldyti. Žmogus turi išmokti subrandinti savyje vertybes, puoselėti
jas, nes tik jomis vadovaudamasis galės kurti savo laimingą gyvenimą, tuo
pačiu džiugindamas kitus. Mokykimės kurti sėkmę, būti laimingi iš to, ką iš
tiesų turime, tada viltis ir pretenzijos neužgoš paties gyvenimo.

Literatūra

1. Anzenbacher A. Etikos įvadas. Vilnius: Aidai, 1995.

2. Eleade M. Šventybė ir pasaulietiškumas. Vilnius, 1997.

3. Gėrio kontūrai. Iš XX-ojo amžiaus užsienio etikos. Vilnius, 1989.

4. Hartmann N. Filosofijos įvadas. Vilnius, 2001.

5. Lozuraitis A. Tiesa ir vertybės. Vilnius, 1980.

6. Ozolas R. Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją. Vilnius, 1988.

7. Sezemanas V. Raštai. Vilnius, 1997. ?

Leave a Comment