Turinys
Turinys………………………………………………………………………………….11. Įvadas……………………………………………………………22. Gėrio ir savęs pažinimas…………………………………………33. Gėrio idėja……………………………………………………….34. Materialinės ir dvasinės vertybės………………………………..45. Vertybių hierarchija………………………………………………..66. Sąžinės ir moralinėsvertybės………………………………………………..77.Išvados……………………………………………………………………………….8
Literatūra……………………………………………………………………………..9
1. Įvadas
Nuo pat žmogaus atsiradimo pasaulyje visuomenės progresą skatino keliveiksniai. Pirmykščio žmogaus negalia gyventi vienam ir bendruomenėsporeikis dėl išlikimo peraugo į visuomenės santykius. Noras lengviau irproduktyviau dirbti skatino darbo įrankių raidą. Laikui bėgant žmoguspanoro geriau pažinti save ir jį supančią aplinką. “Žmogaus protą vienojeiš jo pažinimo rūšių ištinka ypatingas likimas: jį apgula klausimai, kuriųjis negali išvengti…“ (4.psl.8). Žmogiškųjų vertybių pažinimo poreikisiškilo kai žmogus galėjo sau užduoti ne tik tokius klausimus kaip kurgyventi ir kaip išgyventi, bet kai jis pradėjo kelti tokius klausimus –kaip aš gyvenu, ar patenkina mane mano gyvenimas, ir ko gero patįpagrindinį klausimą – ar aš esu laimingas? Žmogus ieškodamas tikrumopasaulyje ir savyje taip ugdė galią tvarkyti savo vidų, kad išlavintasprotas galėtų sutramdyti juslių chaosą ir jausmų siautulį, taip leisdamaspatikimai pažinti žmogui šį pasaulį ir patį save. Tai kelias į naujassavivokos erdves, kuriose suvokus naujus dalykus savo tikrumo buvo ieškomaiš naujo, naujais būdais, jo tolesniam vertybių pažinimui.
2. Gėrio ir savęs pažinimas
Šiuo metu, kai visos Europos kultūra yra kritiškai pervertinama,reikia iš naujo apsvarstyti ir pažinimo problemą. Dvasinių krizių metu,kai iš naujo pasveriami ir pervertinami visi kultūros laimėjimai, kaikeliamas jos prasmės ir likimo klausimas, kiekvieną kartą ji atgyja išnaujo, reikalaudama visapusiškesnio ir gilesnio sprendimo. Kaip žinoma, Sokrato filosofijos šerdis yra mokymas apie gėrio iržinojimo tapatybę, kur svarbesnė sąvoka yra ne gėris, o žinojimas: ne
žinojimas išvedamas iš gėrio, o gėris iš žinojimo. Pasaulis yradieviškosios jėgos kūrinys ir nėra ko kištis į jos reikalus, verčiaureikėtų pasižiūrėti į save. Pažiūrėkime į tai kaip mes elgiamės: pjaunamės,keiksnojam vienas kitą, dedamės protingesniais ir išmintingesniais vienasuž kitą. Tiksliai žinoti yra įmanoma nedaug ką, bet stengtis – ir įmanoma, irreikia. Protas žmogui duotas, kad žmogus mąstytų, viską apgalvotų,klausinėtų jo kaip gyventi, kaip elgtis, ir elgtųsi tik taip, kaip protasjam nurodo. “Sokrato mąstymo “grynumas“ yra…tai, kad jame glūdi ypatingasturinys – pats dorumas, apskritai pats žmogus… jam rūpi žmogaus siela,dorovinis jos tobulėjimas“(4.psl.6). Visi žmonės yra skirtingi, siekiaįvairiausių tikslų, kiekvienas skirtingai tikslus supranta, skirtingaimąsto, tačiau visi iki vieno trokšta laimės ir gėrio. O kas gi gali taijiems suteikti? Tiktai patys žmonės gali visa tai suteikti sau ir žinomakitiems. Žmogus iš prigimties yra geras, ir jeigu jis daro ką nors bloga,tai tik dėl to, kad yra suklaidintas aistrų ir negali suprasti blogaidarąs. Ir jeigu tik žinotų, tai tikrai nedarytų. Sokratas…“rėmėsi žmogausprigimties dvilypumu: žmoguje esanti dorybė ir nedorybė, gėris ir blogis,teisingumas ir neteisingumas“(5.psl.87). Gėrio pažinimas kartu yra ir savęs pažinimas. Gėrio pažinimui reikiatiesioginio patirtino gėrio, tikros dorovinės patirties. O ši patirtis yravidinė, kiekvienam ji atsiveria tik savyje ir tik jam vienam priklauso.Blogio pažinimas, taip pat kaip ir gėrio pažinimas, sąlygoja savęspažinimą. Tačiau gėrio pažinimas priartina prie gėrio, o tuo tarpu blogiopažinimas kartu yra ir blogio naikinimas, išsilaisvinimas iš jo. Matkiekvienas siekia gėrio ir sėja blogį tik laikydamas jį gėriu.3.Gėrio idėja
Vienas iš dažniausiai užduodamų klausimų – kas yra gėris? Tam, kadsuprasti gėrio turinį, vertėtų sujungti skirtingas vertybes. Platonasmėgino visa tai sujungti. Jam buvo žinoma daug žmogaus dorybių:darbštumas, išmintis, savitvarda, teisingumas. Aukščiausiai iškeliama viršvisų kitų dorybių – gėrio idėja, ji aiškiai yra susijusi su kitomisvertybėmis. “Platonas nuolatos pabrėžia, kad dorybė, teisingumas, gėris –tai vertingi dalykai patys savaime… Platono požiūriu, žmogus laisva valianegali išsižadėti to, kas jam svarbiausia ir reikšmingiausia, jis negalibūti nedoras ir neteisingas, nes tai būtų tolygu kenkti saupačiam“(5.psl.125). Protas kaip dvasinė sielos dalis užima aukščiausiąvietą, nes jis sugeba “dvasios akimis“ regėti tikrąjį gėrį arba gėrioidėją. Todėl protas turi valdyti ir tvarkyti kitas sielos dalis. Tačiau,kad protas visa tai įstengtų, pirmiausia jis turi atlikti savo tikrą irtiesioginę paskirtį: jis turi įgyti išminties dorybę, kuri jį suartina sutikruoju gėriu. Išminties dorybėje protas pirmiausia pasiremia nirštu. Jįjis susieja su tikruoju gėriu ir moko ją siekti šio gėrio nepaisant jokiųsunkumų ir kliūčių. Taip protui paklusnus nirštas įgyja drąsos dorybę. Įdrąsą išugdytas nirštas galiausiai nukrypsta į geismą, jis sutramdo įgimtągeismų savivališkumą, nukreipdamas juos į tikrąjį gėrį. Taip geismas įgyjasusivaldymo dorybę. Yra tik vienintelė priežastis dėl kurios žmogus būnanedoras ir neteisingas, tai – nežinojimas.
4. Materialinės ir dvasinės vertybės
Būties ir gėrio problemą “T. Akvinietis nagrinėja teologiniuaspektu… Amžinasis įstatymas apibrėžiamas kaip dieviškosios išminties
planas, nes jis valdo visus veiksmus ir judėjimus“(1.psl.84). Jis sukūrėteoriją apie būtį ir buvimą, kurioje derama vieta skiriama ir dievui, irpasauliui, ir žmogui. Dievas, arba absoliutas, visa ko pradžia ir pabaiga,nėra tapatus nė vienam iš esamų dalykų – net mūsų mąstymas apie Dievą,netgi tikėjimas juo, nors ir labiausiai priartina žmogų prie Dievo, neįvedaį jį, o tik priveda, priartina. Dievas yra virš to, kas yra materealu, irvirš to, kas yra protiška. Dievo esmė yra tobulumas ir egzistuoja kaipabsoliutus gėris, kuris mūsų gali būti suprastas kaip galia absoliučiaiviską suprasti ir kaip galia absoliučiai viską sugebėti padaryti. Tikėjimasneprieštarauja žinojimui, žinojimas tik atveda iki prieinamos ribos irpalieka žmogui spręsti: tikėti ar ne. Jeigu jis geravalis, jis tikės,šitokiu būdu kildamas ir dar aukštesnes dvasinio tobulėjimo sferas. Žmogaus aktyvumo šaltinis yra žmogaus dvasia, o kuo mažiau jipriklauso nuo materialybės, tuo daugiau ji gali bandyti aprėpti visąbūvimą. Idealybė ir materialybė yra tos dvi didžiosios galios, iš kuriųsąveikos gimsta viskas: pasaulis, žmonės, gamta. “Kaip reikšmingiausiąmėginimą vienu įstatymų aprėpti vertybės įvairiapusiškumą mes matome Kantokategoriniame imperatyve….elkis taip, kad tavo valios maksima galėtų būtivisuotinio įstatymų leidimo principas“(4.psl.213). Vali turi būtiapibrėžiama protu, doroviniu įstatymu, gėrio principu. Žmogus turi trisgalias: galią justi, galią norėti, galią protauti. Galia justi teikia mumspažintinę medžiagą; galia norėti nukreipia į mūsų vidų, tampa sugebėjimuspręsti; galia protauti – tai pažintinė veikla. Visi šie sugebėjimai yražmogaus dvasios – idealybės ir materialybės junginio – savybės. Žmogaus dvasia nori pakilti virš neaiškaus tikrumo, kurį teikiaišorės jutimai. Žmonės nori pažvelgti į daiktus iš šalies, pamatyti juostokius, kokie jie yra iš tiesu, “dėl to jusliniai duomenys apie daiktusspecialiai apdorojami vadinamosiomis intelekto, arba supratimoformomis“(6.psl.120). Verždamasis į žinojimą, žmogus gyvenimo įvairovę stengiasi suvesti įvieną sąlygotumą, gimdydamas tris idėjas. Tai psichologinė, kai išreiškiamadvasinio gyvenimo įvairovė. Kosmologinė idėja – liečia žmogaus patirtį, jopasaulio suvokimą. Teologinė – savo buvimo galimumą, Dievo sąvoką. Grožį galimą justi ir iš gamtos, ir iš žmogaus kūrinių. Tikruosiusmeno kūrinius kuria genijai. Estetiškai išgyvenant gamtą ar meną, turiviešpatauti visiška laisvė – kiekvienas gali gėrėtis tuo, kas jam patinkair tuo, kas jam gražu. Ir jeigu mes norime, kad kitiems būtų gražu tai, kasmums gražu, tai tik dėl to, kad trokštame dvasių bendrumo ir tikimės, kadtai galima bendrai išgyvenant grožį. Vienas kelias į tikrą pažinimą yratai, kai mes tyrinėjam pačias idėjas. Kai intuicija žmogų sutelkia į save,o ne nukreipia į išorę, kai galima išeiti į pažinimo erdves. Ir D.Hume“nuveda visą…filosofiją į tokį skepticizmą, …jis ir nenori mėgautistikro pažinimo negalimumo faktu kaip džiaugsmu“(6.psl.112). Aksiologinės pakraipos atstovams moralės pirminis dalykas buvovertybės ir gėris. Pabrėžiamas gėrio pirmumas ir teigiama, kad “intuityvusgėrio suvokimas implikuoja ir atitinkamą pareigos, privalomumo pajautimą,nors pareiga nėra gėris, o tik būdas jį pasiekti. Vieni poelgiai yrasavaime geri, kiti – savaime blogi, nepriklausomi nuo to, ar žmonės juostokiais laiko“(3.psl.10-11). Didelis vaidmuo filosofijoje skiriamas materializmui. Pagal materijąir formą aiškinami visi tikrovės daiktai. Materijos santykis su forma yratoks, kad visa tai, kuo ir kokie daiktai yra, jie gauna iš formos (idėjos),todėl materija, atskirai paimta negali būti apibrėžta, nes ji yra niekas,nebūtis. Materija yra visiškai pasyvi. Pagal Aristotelį “…viena po kitoseinančios kitimo proceso grandys yra susijusios taip, kad aukštesnioji yražemesniosios tikslas“ (5.psl.146). Kiekvienas daiktas turi savo formą, kuriyra tobulumo viršūnė todėl, kad daiktas gali realizuotis labai įvairiai.Daikto paskirties, t.y. jo formos, ribose yra galimi dideli skirtumai, otai ir yra daiktų vertingumo sritis. Tyrinėjant žmonių emocijas ir jų eigą, išaiškiname doroviniuspagrindus. Mūsų elgesio akstinu eina visuomet geismai, aistros, jausmai,racionalūs samprotavimai atlieka tik pagalbinę funkciją, nurodydami mumsnaudingas arba kenksmingas poelgio pasekmes. Doringu mes laikome elgesį,kuriam visi pritaria. Nedoringu – tokį elgesį, kuris sukelia skausmą.Pradžioje tai taikome kitiems žmonėms ir tik vėliau tokiu pat būduįvertinam ir savo veiksmus. Remdamiesi simpatijos jausmu, kuris yra visiemsžmonėms įgimtas ir negali būti išvestas iš egoistiniu polinkių. Dėl žmoniųprigimties vienodumo kiekvienas atpažįsta savo arime pats save iratsiliepia į jo laimę džiaugsmu, į jo nelaimę – skausmu. Simpatija – taisocialinio gyvenimo pamatas. Nors įvairių tautų laikotarpiu pažiūros įmoralę šiek tiek skiriasi, tačiau esminis dorovės kriterijus nekinta: visusir visuomet žmonės laiko dorybe tai, kas jiems patiems ir kitiems yramalonu bei naudinga. Gėris yra tai, kas yra gera. Gėris įgauna du elementus: kažką irsavybę “geras“. Gėriui visada ir būtinai priklauso dar kitos savybės,tokios kaip “džiugus“ ar “naudingas“. Todėl gėris yra apibrėžiama sąvoka. O“geras“ yra neapibrėžiamas, tik intuityviai suvokiamas. Manant, kad gėrisyra geras ir dar yra naudingas, buvo daroma klaidinga išvada, jog sąvoka“geras“ galima apibrėžti sąvoka “naudingas“. “Ši klaida, Mooreo įsitikinimuyra natūralistinė, nes sąvoka, kuria apibrėžiama “geras“, visada yraempirinė – deskriptyvi, taigi apibūdina “laike egzistuojančių daiktųsavybę“(1.psl.252-253). Prieš šią klaidą pateikiamas argumentas ar jis yrageras, apibrėžiama remdamasi sąvoka “naudingas“, tai “ar kas yra naudingayra gera?“ Pagrindinė dorovinė gėrio vertybė gali įgauti skirtingas formas irišraišką priklausomai nuo to, kaip apibrėžiamas jos santykis su kitomispagrindinėmis dorovinėmis vertybėmis, tai laiko taurumą, gausumą ir tyrumą.Taurumo atžvilgiu gėris vertinamas kaip kilniaširdiškas ir dosnusnukreiptumas į aukštį ir idealybę, gausumo atžvilgiu gėris yra kiek galintįvairiapusiškesnis ir visapusiškesnis dalyvavimas kuriant vertybę; tyrumas– tai paprasta ir tiesi orientacija į gėrį kaip į tą vienį, kuris būtinas.Vertybės nustato bet kokio gėrio struktūrą ir esmę. Vertybių pobūdispasireiškia tuo, kad jie pavaldūs dėsniams, kurie valdo minties dalykus.Kita vertybių ypatybė, tai tarp jų egzistuojantys hierarchiniai santykiai,nustatyti jų pačių esmės. Vertybės pažįstamos jutimuose, kurie yraemociniai aktai nukreipti į vertybes, kaip pažinimo aktai nukreipti įteorinį dalyką. Tobuliausia jutimų forma atsiveria meilės ir neapykantospriešingybėje. Meilė – kūrybinis pradas žmogaus doroviniame gyvenime, jipraturtina dvasinę asmenybę.5.Vertybių hierarchija
“Aukščiausią vertybių hierarchijos pakopą užima šventumas. Taiabsoliuti vertybė. Paskui eina dvasinės vertybės (estetinės, pažinimo irkt.); tada – gyvenimiškosios vertybės (vitalinės; pagrindinė jų –“kilnumas“), ir pagaliau – juslinės vertybės (malonumas ir naudingumas).Dorovinės vertybės – gėris ir blogis – tarp visų kitų vertybių užimaypatingą vietą: jos neturi savarankiško turinio ir visuomet neišvengiamaisusijusios, gėris – su didžiausios iš šiuo atveju galimų vertybėsrealizavimu, blogis – su mažiausios iš jų realizavimu. Dorovinių vertybių
turėtojai gali būti tik realios asmenybės, jų savybės (dorybės ir ydos) beiaktai( poelgiai)“ (7.psl.225-226).6. Sąžinės ir moralinės vertybės
Vertybių skalė, kuria matuojame vienų aukštųjų vertybių santykį sukitomis, gali būti paimta tik iš mūsų nuosavo vertybinio jausmo, kurispasireiškia sąžine. Kaip tik mūsų sąžinė kelia reikalavimus, ji iš mūsųreikalauja, kad mes būtume kitokie negu buvome lyg šiol. Moralinis gėris buvo apibrėžtas kaip harmoninga laimė, kai kiekvienasremiasi nesikišimo į kito reikalus bei tarpusavio paramos principais tiekasmeniniame, tiek visuomeniniame gyvenime. Harmoningos laimės sukuriamasgėris susieja visus interesus ir tam tikru mastu padeda kiekvienaminteresui, todėl jis įgyja kur kas tvirtesnį pagrindą negu kiekvienas kitasgėris. Harmoninga visų žmonių laimė tarnaus kiekvieno konkretaus žmogauslabui nevienodai. Kai nėra tarpusavio artumo, ryšio, bendravimo, jiapskritai gali neduoti jokio atlygio. Kai svetimumas mažesnis, jos duodamasatlygis priklauso nuo to, kaip atskiras žmogus supranta savo asmeninęlaimę.
Išvados
Kai žmogus susiduria su gyvenimu, jį veikia įvairios ir giliosaistros, kai jis atsiduoda joms beatodairiškai ir be saiko, jos gali jįpražudyti. Kiekvienas žmogus turi išmokti tramdyti savo aistras, taipišugdydamas savyje saikingumo dorybę. Ši saikingumo dorybė, kuri yrapripažinta vertybė, tramdo mūsų aistras ir troškimus, ji subalansuojamalonumą ir nemalonumą; pastarasis dažniausiai ir išsivysto iš nemokėjimosavęs suvaldyti. Žmogus turi išmokti subrandinti savyje vertybes, puoselėtijas, nes tik jomis vadovaudamasis galės kurti savo laimingą gyvenimą, tuopačiu džiugindamas kitus. Mokykimės kurti sėkmę, būti laimingi iš to, ką ištiesų turime, tada viltis ir pretenzijos neužgoš paties gyvenimo.
Literatūra
1. Anzenbacher A. Etikos įvadas. Vilnius: Aidai, 1995.
2. Eleade M. Šventybė ir pasaulietiškumas. Vilnius, 1997. 3. Gėrio kontūrai. Iš XX-ojo amžiaus užsienio etikos. Vilnius, 1989. 4. Hartmann N. Filosofijos įvadas. Vilnius, 2001. 5. Lozuraitis A. Tiesa ir vertybės. Vilnius, 1980. 6. Ozolas R. Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją. Vilnius, 1988. 7. Sezemanas V. Raštai. Vilnius, 1997. ?