Žmogaus esmė

Žmogaus esmė visose jo asmenybės gyvenimo srityse turi būti lemiamas dalykas.Ji turi vis labiau skleistis.Tai būtų esmingiausios žmogaus gyvenimo prasmės įkūnijimas.Kaip žmogaus vaikas,kiekvienas žmogus yra pašauktas savo gyvenimu į būti įnešti vis daugiau tikro,kilnaus žmogiškumo. Tai darydamas,jis,aišku laikytųsi gyvenimo įstatymų visose savo asmenybės srityse.Jis visur leistų skleistis savo sveikam,tikram natūralumui,niekada nepasielgtų žiauriai,nesukeltų ir nepalaikytų jokių blogio išsikerojimų ir netgi gašlybių.Reikia labai gerbti kūrybos vyksmą visose asmenybės srityse.Asmeniškos žmoniškumo turi persmelkti jos visas ir rūpintis jomis. Bet gyvenimo prasmė turi išsipildyti ne tik žmogaus asmenybėje, bet ir jo santykiuose su aplinka.Jis yra organas kūrimo vyksme, juo ima veikti kūrėjo išmintis.Ir tada būtina pamąstyti apie tai, ką žmogus su visais savo pasireiškimais įneša į būti.Iš visų jo asmenybės gyvenimo sričių kažkas patenka į aplinką.Kiekviena daiktiška esybė kurią žmogus formuoja,arba tai, ką tik jis naudoja, turi kažką iš jo gyvumo, kaip tai matyti, kad ir pėdsekio šuns. Bet aplinkumai atsiduoda ne tik kūniškumas,į ja dvelkia taip pat ir nuotaikos gyvenimo kvėpavimas.Visos jo vidinės būsenos pripildo jo aplinkumą lyg aromatas.O menitiškumas veikia lyg spinduliuojanti galia virš erdvės ir laiko.Bet iš anapus ir iš virš viso to lyg šviesa į būti sklinda žmogaus esmė kaip sąmonė. Iš to jam iškyla įvairių uždavinių ir pareigų žmogus visa savo esme,visa savo veikla turi būti aukštinti žmoniškumą.Tačiau tai turės skirtingą reikšmę priklausomai nuo to, kiek žmogus yra žmogus.Didžiausia reikšmė yra kitiems žmonėms.

Iš to įtikinamai išplaukia, jog žmogus turėtų pateikti būčiai aukščiausios savo gyvenimo vertybės.Jis turėtų jai atsidėti ne tik savo kūniškumo galiomis, taip pat ir ne tik savo sielos, mąstymu ir norėjimu galiomis, bet visa savo esme.Tam kūrėjo valia įnešė į būti, ir tuo jis įgyvendina savo gyvenimo prasmę. Bet žmonės tai nevienodu mastu pajėgia daryti.Jų esmė skleidžiasi labai įvairiai. Dauguma dažniausia gali reikšti tik pamėgdžiodama. Pastaraisiais 25 taikos metais buvo nuolatos kalbama ne tik apie kultūros,bet ir apie žmogaus nuosmukį.Atrodė, kad žmogus, didingai žygiavęs tūkstančius metų pasaulio istorijoje, staiga pasijuto paklydęs, sustojo ir pradėjo dairytis, kad susivoktų,kur esąs ir ką toliau turės daryti. Jis pasijuto pametęs iš akių savo gyvenimo tikslą. Ilgame ir vargingame savo kelyje jis buvo mėginęs, kaip gražiai sako H.W Rüssel, viskuo būti :”ir mistiniu Serafinu” ir gyvybės mašina, ir protingu bei gaivalingu gyvuliu, ir titaniškuoju antžmogiu ir tamsiu demonu.Pagal tai kito ir jo gyvenimo prasmė . Vieną sykį jis gyveno, kad garbintų Dievą, jį mylėtų ir miręs nueitų į dangų, kaip sako katekizmas. Kitą sykį jis ieškojo duonos ir žaismo, kaip ana senoji Romos liaudis. Trečią sykį jis stojo į kovą su dievais, griovė jų aukurus ir dangiškąją ugnį nešė žemėn, kad čia savomis pastangomis sukurtu laimingą gyvenimą ir susigrąžintų kadaise amžių glūdumoje prarastą Rojų. Tačiau kiekvieną kartą tam tikras tikslas stovėjo jam prieš tarsi tasai biblijinis ugnies stulpas, vedęs Izraelio tautą per dykumas į pažadėtąją žemę. Kiekvieną kartą žmogus vykdė tam tikra mąstymu ir savo kūryba. Fiodoras Dostojevskis “Didžiojo inkvizitoriaus legendoje” yra teisingai pastebėjęs, kad “žmogiškojo gyvenimo paslaptis glūdi ne tik pačiame šitame gyvenime, bet ir gyvenimo tiksle”.Žmogus negali tiktai būti. Gyvulio prasmė išsitenka jo buvime. Gyvulys yra tam, kad būtų. Tuo tarpu žmogaus grynuoju buvimu ne tik, kad nėra patenkintas, bet jis jį net niekina ir laiko nevertingu. Gali žmogus gerai pavalgyti ir gražiai apsirengti, gali gyventi patogiame bute ir turėti šeimą, bet jeigu jis nedirba kokio nors reikšmingo darbo jei nebendrauja su aplinkiniais,jis esti nepatenkintas, jis pradeda nykti ir skursti. Tai mes patiriame šiuo metu patys. Grynajam mūsų buvimui nieko netrūksta .Ir vis dėlto mes esame nelaimingi ,nes dabartinis aprūpintas mūsų buvimas yra neprasmingas. Mes būname, bet mes negyvename.

Šitas nepasitenkinimas rodo, kad žmogaus prasmė neišsitenka jo buvime žmogus negyvena tiktai tam, kad būtų.Šalia jo buvimo dar turi būti kažkas kita,ką jis vykdytų ir kas sudarytų jo gyvenimo prasmę. Neprasmingo gyvenimo žmogus pakelti negali savižudžių rašteliuose dažnai yra pasakyta, jog jie miršta todėl, kad jų gyvenimas nebeteko prasmės. Žmogų ištinka krizė. Kas yra savižudybė ir kaip galima padėti ? Kiekvieno žmogaus gyvenime būna sunkių momentų, kiekvienas savaip juos išgyvena ir bando išspręsti ištikusias problemas, tačiau ne kiekvienas pagalvoja apie savižudybę kaip įmanomą problemų sprendimo būdą. Ar mes žinome, ką išgyvena žmogus, ketinantis nusižudyti ? Klaidinga manyti,kad savižudybė kokio nors vieno išorinio streso ar įvykio padarinys arba, kad tai tik skausmo, kurį žmogus išgyvena, išraiška. Kokia nors konkreti priežastis dažnai būna tik paskutinis lašas, kuris priverčia žmogų galutinai apsispręsti ir įvykdyti savižudybę. Žmogus nusižudo ne dėl skausmo ar streso, o dėl to,kad šis skausmas šiam konkrečiam žmogui yra nepakeliamas, ir jis tiesiog nesugeba susidoroti su sunkia gyvenimo situacija. Nepakeliamas psichologinis skausmas. Skausmas yra gyvenimo priešas. Žmogus, išgyvenantis savižudybės krizę, yra laibai nerimastingas, jis jaučia skausmą dėl savo skausmo. Žmogus gali jaustis atstumtas, nuskriaustas vienišas ir liūdnas. Daugeliui žmonių, kurie ketina nusižudyti, ši beviltiškumo-bejėgiškumo būsena sukelia ypatingą skausmą.Taigi besižudantieji nori ne mirti, o pabėgti nuo savo skausmo. Savižudybės rizikos grupei priskiriami žmonės, turintys įvairiausių problemų. Depresija – tai vienas iš dažniausiai pasitaikančių savižudybės rizikos faktorių. Tačiau turime suprasti, kad ne visi žmonės, išgyvenantys savižudybės krizę, yra depresiški, be to, nevisi depresiją sergantys gali galvoti apie savižudybę. Svarbiausia, kad žmogus įsivaizduoja save kaip nesugebantį prisitaikyti. Ego stiprumas – žmogaus sugebėjimas įveikti sunkumus – yra vienas svarbiausių sąlygų, apsaugančių žmogų nuo savižudybės. Pamažu problemos kaupiasi, žmogus vis labiau jaučiasi nevertas ir nereikalingas, skausmas tampa nepakeliamas, užvaldo neviltis ir stiprėja emocinė įtampa. Pagaliau žmogui ima atrodyti, kad jis atsidūrė visiškoje aklavietėje. Taigi savižudybė turi ilgą “istoriją”, tai nėra vieno įvykio ar vienos problemos padarinys.

Žmogus paprastai labai kenčia nuo savo nesugebėjimo užmegzti ir palaikyti santykius su kitais žmonėmis. O sutrikę santykiai suteikia daug skausmo. Praradimas (artimo žmogaus mirtis išsikirimas, atmetimas) yra pagrindinis veiksnys savižudybės krizėje. Praradęs žmogus jaučiasi nuskriaustas ir apleistas. Tai taip pat sukelia skausmą ir net agresiją . Kaip galima padėti? Dažnai tėvai, mokytojai, paaugliai ir kiti žmonės nežino, kaip gali padėti savižudybės krizę išgyvenančiam žmogui. Tačiau padėti gali kiekvienas : Patikėkite, kad jūsų vaikui, kitam šeimos nariui, draugui gresia pavojus. Priimkite tai rimtai. Jei jaučiate savižudybės grėsmę, tiesiai paklauskite, ar jis galvoja apie savižudybę. Kalbėjimas apie tai nėra paskatinimas tai padaryti. Būkite ramūs. Nepulkite į paniką. Išklausykite ir neverskite, leiskite žmogui išsikalbėti. Leiskite jam suprasti, kad nuoširdžiai rūpinatės juo. Tad, kokia žmogaus gyvenimo prasmė?”Žmogaus esmė glūdi ten, kur glūdi jo prasmė”, – gražiai yra pasakęs P.L. Lanzbergis. Ir kai ši prasmė nyksta, žmogus tarsi netenka pats savęs. Jis pradeda klaidžioti pats savyje ir sumenkėja savo būtyje