Įvadas
Pasitaiko, kad šiuolaikinė filosofija yra vien dėl pačios filosofijos. Jos nagrinėjamai atsieti nuo gyvenimo, naudojamos įvairios sąvokos, bet žmogus. Lieka nuošalyje. Filosofija dažnai lieka sau, o žmogaus gyvenimas sau. Bet kada žmogus asmeniškai susiduria su problema, t. y. su savo kančia, filosofija ir gyvenimas negali būti atsieti. Ji privalo padėti išgyventi kančią. Tai suprato ir daugelis filosofų, todėl kančia per visus amžius dažnai tapdavo filosofijos objektu. Gyvenimas ir kančia yra neatskiriami. Todėl į kančios kilmę ir jos priežastis buvo nuolatos gilinamasi. Ypač tai atsispindi egzistencijos filosofijoje. Pavyzdžiui, K. Jaspersas teigia, kad moksliškai galima paaiškinti tik tuos dalykus, kuriuos įmanoma išoriškai ištirti. Tačiau neįmanoma suvokti savo būties, bet savęs žinojimas yra tik iš vidaus. Todėl žmogaus tikslas yra būti savimi – pačiu – tai egzistencija. Žmogus gyvena pasitikėdamas išorinių sąlygų teikiamu saugumu ir tik ypatingas sukrėtimas gali jį pastūmėti link egzistencijos. Pagal Jaspersą, šie sukrėtimai yra mirtis, kova, kančia, kaltė. Taip pat susiformavo teodicėjos mokslas, kuris svarsto blogio kilmę pasaulyje, kurį sukūrė geradaris Dievas. Istoriškai ši kryptis reiškėsi senai. Augustinas „teigė, kad: 1) Dievas sukūrė gamtą, bet ją sugadino bloga valia, 2) blogis nėra realus, tai – tik gėrio stoka; nėra absoliutaus blogio, yra tik absoliutus gėris, 3) blogis negadina pasaulio harmonijos, atvirkščiai, yra jai reikalingas.“ Naujųjų laikų filosofija aiškina, kad pasaulis yra geriausias iš galimų ir tai patvirtina Dievo gerumas ir išmintis. Kančios problema buvo nagrinėjama ir prieš Kristų. Tai senojo Testamento Jobo knyga, kurios autorius išliko nežinomas. Kančia ne vien blogas žmogus, bet taip pat ir doras. Tačiau kodėl tai atsitinka ir kur to prasmė? Lietuvių filosofas A. Maceina paskyrė savo mąstymus šiai problemai, remdamasis Jobo knyga.
Jobo knyga
Jobo knyga parašyta tarp VII ir V a. pr. Kr. Ja norima pamokyti, kad kenčia visi asmenys, nepriklausomai nei nuo ydų, nei nuo dorybių. Jobo knyga – tai pasakojimas apie kantrų Jobą, jo trijų draugų pastangas padėti, dar vieno draugo Elihu‘o pareiškimą ir Dievo kalbas. Šis pasakojimas yra rėmai, nagrinėjant kančios problemą. Jobas gyveno Arabijoje, Huso šalyje. Jis buvo turtingas ir dievobaimingas žmogus. Jobas turėjo gausią šeimą: septynis sūnus ir tris dukteris. Visą gyvenimą rūpinosi vargingaisiais, dėl ko visi teikė jam pagarbą. Vieną dieną Velnias įtarė Jobą esant gerą tik todėl, kad jam sekėsi. Tai Velnias paprašė Viešpaties išbandyti šį žmogų. Tuomet Jobas neteko savo turtų ir vaikų. Tačiau jis ir toliau pasitikėjo Viešpačiu. Velnias suprato, kad Jobas nebuvo per daug prisirišęs prie daiktų ir žmonių. Jam teko dar vienas išbandymas – liga. Viešpats apleido Jobą votimis. Jobas dėl kvapo apsigyveno šiukšlyne ir, pasėmęs šukę, grandėsi votis. Sužinoję apie nelaimę darugai atėjo paguosti. Septynias dienas jie sėdėjo, bet nepratarė nė žodžio. Tik po to Jobas prabilo apie savo kančią. Draugai stengėsi atsakyti, bet tai tik erzino. Jie norėjo paaiškinti, kad ši liga yra kokios nors nuodėmės pasekmė. Tačiau Jobas aiškiai žinojo, jog nėra kaltas. Jo skundą išklausė Dievas. Vėliau kalbėjo pats Dievas, kuris papeikė draugus, išgydė Jobą ir davė vėl gausią šeimą ir dvigubai daugiau turto. Prieš pagydymą Jobas apgailestavo dėl savo žodžių. Taigi, tai iš pirmo žvilgsnio paprastas pasakojimas, bet jo idėja atsiskleidžia dialoguose, nagrinėjant problemą. Jobas savo išmintimi niekuo neatsilieka nuo draugų. Jam tenka atstovauti vienam už save. Draugai kaltina nuodėme, bet jis žino, kad yra nekaltas, jo nelaimės primestos kažko nesuvokiamo. Tačiau draugai stengiasi įtikinti, kad jis yra kaltas. Jobo knyga – poetinė drama, kurioje pavaizduotas žmogaus kelias, esant kritinėje situacijoje. Čia tenka laisvai apsispręsti, kurį kelią pasirinkti. Jobas pasirinko Dievą. Tai tampa jo egzistencijos prasme.
I. EGZISTENCINIS MĄSTYMAS
1. Nemąstanti kasdienybė
Iš pasakojimo sužinome, kad Jobo draugai, atėję paguosti, sėdėjo kartu su kenčiančiuoju apsibarstę galvas pelenais. Visą tą laiką „nė vienas netarė nė žodžio, nes jie matė, kad jis labai kentėjo“. Žmonės bendrauja per kalbą. Šiuo būdu žmogus pereina į kitą. Tačiau visą savaitę draugai nedrįso kalbinti Jobo dėl per didelio skausmo. Stiprios kančios metu žmogus pajaučia ypatingą poreikį paguodos ne tiek psichologine, kiek metafizine prasme. Jam reikia būti kartu, kad įgautų paramos ir atstatytų griūnančią būtį. Čia tylėjimas yra daug kartų vaisingesnis negu kalbėjimas. Tylėjimo metu būtis perteikiama tiesiogiai kenčiančiajai būčiai. Vėliau Jobas prabilo pirmas, nes norėjo išspręsti savo problemą. Draugai taip pat pradėjo guosti, bet jų nagrinėjimas ir kritika liko nepriimtini Jobui. Tarp jų kilo ginčas. Jobas ima maištauti, ko nedarė anksčiau, kada viskas klostėsi sėkmingai. Anksčiau Jobui užteko mąstyti psichologine prasme, neieškant būties prasmės. Gyvenimas buvo ramus ir atrodė klostėsi savaime. Jobas buvo paskendęs kasdienybėje, jam rūpėjo pasaulio dalykai. O tuo tarpu kančios metu, jo mąstymų centras yra jis pats, jam rūpi šis būvimas. Šioje vietoje A. Maceina palygina šventąjį ir kreivį. Šventasis yra šventas savyje ne dėl kokių nuopelnų, bet dėl dieviškosios malonės persunkimo būtent jame. Tuo tarpu kareivis susirūpinęs pasaulio reikalais. Jam nelieka laiko gyventi savyje, nes viskas atiduodama kad ir dideliems darbams, kurie pranoksta laiko sienas. Šventasis gyvena kasdienoje, bet santykis su pasauliu. Pirmuoju išmėginimu Velnias bando įpiršti Dievui mintį, kad Jobas atsisakys Dievo po nesėkmių. Tai kasdienybės žmogaus apibūdinimas, kuris, Dievui ištikimas tol, kol apsimoka, kol viskas gerai. Šį kasdienybės žmogų galėtų išreikšti Jobo žmona, kuri nebematanti prasmės šaukia vyrui: „Keik Dievą ir mirk!“. Šis išbandymas įvykdomas žmogaus išbloškimu iš kasdienybės.
Du dalykai, kurie sudaiktina žmogaus buvimą, yra turtas ir kūnas. Turint turto, reikia juo rūpintis ir jį prižiūrėti, nes greitai jo galima netekti. Taigi, šiuo atveju žmogus priverstas jam aukotis. Todėl nuo pat krikščionybės pradžios buvo pabrėžiamas neturtas kaip priemonė pakilti virš kasdienybės ir eiti į savą asmeninį būvimą, o taip pat į buvimą Dievui. Kūnas irgi yra žmogaus sudėtinė dalis ir dalyvauja gyvenime, tačiau, kaip teigia A. Maceina, „kūnas žmogaus egzistencijoje būna ne sau, bet dvasiai“. Vergaujant tiek kūnui, tiek turtui savęs sudaiktinimas neišvengiamas. Visko netekus, būtis tęsia buvimą arba ryžtasi iš naujo jį pradėti. Jobas ne savo noru jo atsisako, bet čia svarbiausia yra jo elgsena paskui. Pirmuoju atveju Jobas ir toliau garbina Dievą, nes turtas, kaip pasirodė, nesudarė jo egzistencijos turinio. Antruoju išbandymu Jobas atskiriamas nuo daiktų ir nuo žmonių būtent dėl kūno, kuris apleidžiamas votimis. Bet Jobas priima ir blogybes, nes sunkumai turi savo prasmingumą Dieve. Jis nepriskiria Dievui blogio ir priima jį: „Nepaisydamas to visko, Jobas nieko nesakė prieš Dievą“ Taigi, Jobas išliko ištikimas Dievui. Tačiau Jobo knygoje svarbią vietą užima jo draugų ir paties Jobo svarstymai. Jobas, atsidūręs šioje situacijoje, jaučia poreikį mąstyti, ko anksčiau nebuvo. 2. Mąstymo kilimas iš kančiosLaimės metu žmogus nemąsto, nes paprasčiausiai jam to nereikia. Laimė atrodo savaime suprantama ir belieka tik džiaugtis. Tačiau jos galia pajuntama tik per jos sudužimą. O kančioje žmogus išmušamas iš kasdienybės. Ji tampa prapuolusios būties žadintoji. Po septynių dienų tylos Jobas prakalba stipriais žodžiais, daro priekaištus, kas stebina jo draugus. Kančia paveikia savo negatyvumu. Jobas prisimena savo vaikus ir aplinką. Tai kasdienybė, tačiau per ją skleidėsi Jobo būtis. Dabar Jobas mąsto tik apie save, jo būtis susiaurėja, ji sukrėsta. Kančioje pasirodo, kad vis dar esame ir atsiranda troškimas, o vėliau ir pasiryžimas būti. Gyvenant kasdienybėje galima greitai netekti prasmės, o, kartą pajutus būties prasmę, ji išliks visą laiką. Po šio patyrimo žmogus rūpinasi tai pratęsti, kad neliktų tik teorija, o virstų paties buvimo pažinimu. Pagrindinis apsigyvenimas nuo nebūties yra mąstymas. Todėl ir Jobas prispaustas kančios prabyla, tačiau ne tam, kad psichologiškai palengvintų kančią, o tam, kad išspręstų problemą, kad gilintųsi į save. Jis nori sugrąžinti būtį. Todėl šis mąstymas yra ontologinis. Nors anksčiau Jobas savo išmintimi daug kam padėjo, sau jis padėti negali. Tuo Elifazas (vienas iš draugų) papriekaištavo Jobui. Bet seniau jo žodžiai tebuvo psichologinė parama, o jam pačiam reikia ontologinės paramos. Draugas sako: „Juk jūs visi glaistote melu, visi esate beverčiai gydytojai“. Taip juos vadina, nes jie kalba teoriškai ir abstrakčiai, o jam reikia asmeniškos, egzistencinės pagalbos. Jobui neaišku, kodėl jis kenčia. Elifazas atsako, kad Dievas yra aukštesnis, jog tai nuodėmės pasekmė. Jobui aišku, kad Dievas yra aukštesnis, bet jam šis teisingumas netinka, nes jis abstraktus. Taigi, Jobui reikia kažko naujo, todėl klausti nenustoja.
3. Klausimas kaip mąstymo riba
Jobas klausia, tačiau atsakymo neduoda. Jis tik gali paneigti draugų priekaištus savo nekaltumu. Draugai stengiasi lyg užstoti Dievą, kai Jobas priekaištauja. Turinio atžvelgiu draugų kalbos teisingos, tačiau jos nepaguodžia konkrečiu atveju. Jobui reikia Dievo atsakymo, tai egzistencinis mąstymas. Žmogus gali atsakyti tik logiškai, todėl egzistencinis mąstymas yra klausimas. Dievas atsako tada, kai žmogus tyli. Be gailesčio negalima prisipažinti, kad žmogiškoji būtis yra Kito nešama.
4. Transcendencijos atsakymas
Egzistencinio mąstymo metu yra klausiama visu savimi ir tikimasi atsakymo. Žmogus laukia ryšio su Dievu. Atsakymas gali ateiti tik iš transcendencijos, kuri iš naujo pagrindžia egzistenciją. Jobas tai supranta, todėl kalba Dievui. Jo likimo supratimas yra anapus, tai jam duos kažkas Kitas. „Kiekvienas, žmogus, kuris mąsto ne teorijai, bet savam asmeniniam likimui, savaime peržengia egzistenciją, į ją veda pati šio mąstymo esmė: „reikia rasti ontologinį atsakymą savam ontologiniam klausimui“. Iš transcendencijos gaunamas atsakymas yra daug didesnis nei klausimas. Tada žmogus susitinka su Dievu ir yra iš naujo atkuriamas. Dėl to kančia yra vertinama šventųjų.
Transcendencija neatsako į žodžius, o pasiekia tik atsivėrusią egzistenciją. Žmogus egzistenciją turi atverti pats.II. EGZISTENCIJOS ANALIZĖ
1. Egzistencinė nuotaika
Žmogaus gyvenime rūpestis yra labai svarbus. Tačiau su būtimi yra susijęs ir skundas. Jobo kalba galime pavadinti skundu. Kada Jobas gyveno gerai jis nesisuskundė, tačiau dabar jam sunku. Todėl galima teigti, kad kančia yra susijusi su skundu, nes asmuo jaučiasi apleistas. Kitu atveju, jei yra žinoma, dėl ko kenčiama, skundo nelieka. O Jobas nesuvokia, dėl ko kenčia. Jis nori išsiaiškinti, o draugams tai atrodo kaip piktžodžiavimas. Jobui reikia kovos, kuriai pradžią duoda žmona. Kuo didesnė kančia, tuo žmogus labiau gilinasi, bet nesuvokia. Čia kyla daug klausimų, kurie skamba kaip skundas. Jie ontologiniai ir į kažką nukreipti. Tai kaip malda. Skundui atsakyti draugai pasirinko paguodą, nes tada jie būna kartu, kartu jaučia ir ieško. Bandymai paguosti yra įvairūs. Kaip buvo minėta, Elifazas stengiasi paguosti duodamas atsakymą, kad kančia kyla dėl nuodėmės, todėl reikia dėl jos atgailauti. Kitas draugas Sofaras teigia, jog viskas praeina ir kančia praeis. Tačiau jo atsakyme jaučiamas liūdesys, nes pabrėžiamas laiko tekėjimas. Trečiasis draugas Baldadas kalba apie Dievo gailestingumą. Visi šie būdai pakelti kančią lieka teoriniai ir žodiniai. Čia veiksmo nėra, nes žmogus duoti ontologinio atsakymo nesugeba. Jis jaučia poreikį būti kartu, padėti. Tačiau žmogus ir lieka tik gebantis guosti, bet ne paguosti. Paguoda turi reikšmės daugiau pačiam guodėjui negu guodžiančiajam. Dievo paguoda ir yra atsakymas jam.
2. Egzistencija kaip pašaukimas
Žmogus skundžiasi ne vien kam nors, bet ir dėl ko nors, nes jis kenčia. Tačiau žmogus vis dar yra, bet jau nebe taip kaip anksčiau. Dabar jis mažiau yra. Atrodo, kad gimimas jį pastatė į kelią, bet ne į tą, į kurį nuvedė kančia. Tad jam geriau mirti nei gyventi. Ir Jobas prakeikia tą dieną kai gimė. Taigi, žmogus suvokia, kad su gimimu jam yra duota kažkas daugiau, o ne šiaip būti. Gimimas yra jo egzistencijos pradžia, o egzistencijos pabaiga – mirtis. Mirties akimirką žmogus pasilieka su savuoju Aš, jam niekas aplink neberūpi. Pradžioje žmogus yra kažkam pašauktas, jis pasidaro įjungtas. Egzistencijos filosofija žmogaus gyvenimą apibūdina ne kaip pašaukimą, o kaip nusisviedimą. Ši sąvoka išreiškia prievartą. Vienas paliktas žmogus neturi jokio tikslo. Jam belieka apsispręsti kaip šį nusviedimą priimti. Jei gyvybės gavimą pavadiname nusviedimu, tai čia nelieka vietos vilčiai, o gimdamas žmogus atsineša kažkokią viltį. Tikisi ne vien jis, bet dar keletas asmenų. Todėl ir žmogus jaučiasi privaląs kažką atlikti, o tai jau pašaukimas. Egzistencija yra veikimas, o ne neveikimas. Tai kiekvieno asmeninis uždavinys, ir ji nėra įgimta. Jei egzistencija yra pašaukimas, tai tam pašaukimui įvykdyti yra duotas pasaulis, t. y. veikimo laukas. Jei gimimas primestas, tai pasaulis svetimas ir ne žmogaus. Veikimui priskiriamas ir budėjimas. Jobas laimingais metais vykdė budėjimą – po vaikų puotų jis aukodavo Dievui deginamą auką, jei jie būtų kuo nusidėję. Jobas budėjo ne dėl to, kad gali pasibaigti laimingas gyvenimas, o dėl to, kad suprato, jog laimė ir nelaimė yra susipynusios. Tai parodo, kad žmogus savo egzistencijos vienu metu negali aprėpti. Visada slypi kažkokia baimė ar grėsmė. Ypatingai ši egzistencijos grėsmė pajaučiama, kai žmogus atsiduria pačioje viršūnėje, nes tada jis tampa laisvas ir nepriklausomas nuo pasaulio. Čia jam reikia apsispręsti vienam ir neaišku, kurį kelią žmogus pasirinks. Todėl ir reikalingas budėjimas.
3. Egzistencijos praeinamumas
Egzistencija nuolat kinta, ji praeina. Jobas ypatingai jaučia laiko tėkmę. Kaip egzistencijos praeinamumo priešprieša yra transcendencija. Psichologiškai laiko slinkimas sulėtėja kančios metu, tačiau vis tiek būtis praeina. Egzistencija yra išsidėsčiusi laike. Kiekviena egzistencijos įvykdymo akimirka yra sykiu ir šios egzistencijos netekimas. Tačiau tam praėjimui žmogus priešinasi. Būtis yra gaunama iš kitur lyg primesta ir jos valdyti žmogus nepajėgia, nors ir stengiasi sulaikyti jos praeinamumą ir susikurti pastovų gyvenimą. Nepraeinanti būsena, į kurią žmogus veržiasi, yra amžinybė. Tačiau žmogus dabar jos neturi, bet nori. Amžinybėje laikas neturi galios. Jobas jaučia dienų praeinamumą ir dėl to skundžiasi. Jis nori tai pakeisti ir siekia kitos būsenos – egzistencijos ne dalimis, o visos iš karto. Jis trokšta išsivaduoti iš laiko, tuo pačiu išsivaduodamas iš netikros būsenos. Toks siekis yra kiekvieno žmogaus. Tačiau laukti amžinybės yra laukti žmogiško buvimo pabaigos, o laikas turi praeiti. Nors amžinybė laukiama, bet kartu tai kelia nerimą, nes egzistencija nebepasikartos, nes ji vienkartinė. Šiuo požiūriu Jobas išsako gilų liūdesį.
Egzistencijos pratęsimui galime priskirti kultūros kūrinius ir vaikus. Kūrinys išreiškia asmens idėjas, nuotaikas. Jis pergyvena laiką. Tačiau kūrinys realiai savyje asmenybės neturi, o ją išreiškia simboliniu būdu. Vaikai taip pat nereiškia nei dvasios, nei asmenybės, o gyvybę. Taigi, egzistencijos pakartoti negalima. Todėl stengiamasi kuo aktyviau kurti, tuo būdu aktyviau išgyventi egzistenciją.4. Egzistencijos pabaiga
Gyvenime žmogus susiduria su tokiomis situacijomis, jog siekia mirties. Jobas taip pat siekia mirties, nes joje mato išsivadavimą iš kančios. Bet jis po mirties tikisi ramybės, o ne amžinybės palaimos. Mirties troškimas parodo, kad egzistencija tampa sunki, nebevertinga, netgi bloga. Jobo dienos slenka, jokio veiksmo nebėra. Žmogus vertina gyvenimą, kol jis turtingas, kitu atveju norima juo nusikratyti. Žmogaus gyvenimo sąlyga tampa prasmė – tai pagrindinis egzistencijos klausimas. Prasmės netekimas kartu reiškia ir egzistencijos netekimą. Todėl turint prasmę yra būti daugiau nei tiesiog būti. Žmogui tenka kažkokio uždavinio vykdymas savo buvimu, t. y. pašaukimo vykdymas. Tačiau prasmė turi būti susiieškota paties. Žmogus gali nerasti prasmės, todėl privalo veikti ir apsispręsti, kad nebūtų gryname buvime. Jobas prakeikia savo gimimą, nes tapo paliktas formaliame buvime. Tai yra tokio buvimo prakeikimas. Jobas kalba apie mirtį ne kaip apie išnykimą, bet kaip persikėlimą į ramybę. Religinis žmogus žvelgia į pomirtinį gyvenimą kaip realesnį, o nereliginis žmogus mato visišką baigtį mirtyje. Jobas yra dar abejojantis ir atsiduria tarp jų. Tačiau jam aišku, kad mirtis užbaigia žemišką egzistenciją. Krikščioniškajam žmogui po Apreiškimo anapusinis gyvenimas yra apsisprendimas, o ne likimas. Visas gyvenimas eina link mirties, po kurios pereinama į amžinybę. Egzistencijos pabaiga yra prasmės netekimas ir vykdoma tol, kol yra pašaukimas. Mirtis fizine prasme yra pašaukimo nutraukimas.
III. TRANSCENDENCIJA
1. Susidūrimas su Dievu
Žmogus žino, kad Dievas yra, tačiau tik po tiesioginio susidūrimo sužino, koks jis yra. Loginiu mąstymu galima tik spėti Dievą esant, bet religija atsiranda tada, kai surišame jį su egzistencija. Kad taip atsitiktų, reikia Dievą pajusti, tada jis taps ne šiaip abstrakčia Jėga, o Galybe, kurioje mes esame. Tai jau religinis pažinimas. Dievas garbinamas būtent kaip asmuo. Skundas galų gale tampa malda. Religiškumas žmogui yra egzistencijos reiškimasis, todėl pati visa egzistencija yra nuolatinis religinis aktas. Senieji Jobo santykiai su Dievu sugriuvę, ir jis prašo naujų. Egzistencija neturi jokios atramos. Vienintelis jos pagrindas yra transcendencija. Jobas žvelgia į Dievo kūrinius ir jo buvimas, atrodo, turėtų būti akivaizdus, tačiau Dievas žmogui nematomas. Religinis žmogus atsigręžia į Dievą egzistencija, nepriklausomai nuo ydų ir dorybių. Jobas visas gyvena Dieve. Jis žino, kad Dievas regi jį nekaltą.
2. Dievo pergyvenimas
Jobas išliko ištikimas. Dievo prakeikimas būtų reiškęs nuo jo nusigręžimo. Dievo ištikimybė reiškia troškimą, kad nebūtų nebuvimo. Egzistenciniame susitikime su Dievu žmogus stipriai sukrečiamas. Jam baisiau nuo tokios galimybės, kaip ir kiekvienam žmogui. Kristus žmonijai buvo atsiųstas žmogaus pavidalu, nes tai negąsdina. Dievas savo galybe toli pranoko egzistenciją ir žmogui tai nepasiekiama. Susidūrimas nebepriklauso nuo žmogaus. Dievas kartu yra ir toli, ir arti. Dievas yra vienybėje, tačiau žmogus tai pajaučia tik dalimis. Jobas nesupranta savo kančios prasmės, bet Dievą tiki kaip viltį ir išgelbėjimą. Religija yra išgelbėjimo ilgesys. Jobas į Dievą kreipias drąsiai, nes jis jo išgelbėjimas. Žmogus, norėdamas išreikšti Dievo turiningumą, naudoja įvairius simbolius. Jais esmė išlieka neiškreipta.
3. Kančia Dievo akivaizdoje
dėl kančios prasmės nesuvokimo nuo Dievo nusisuko daugelis žmonių. Nors po ilgų svarstymų asmuo prieina išvadas, kad blogio nėra, o yra tik gėris. Blogis suprantamas kaip priemonė pasisaugojimui. Teoriniais svarstymais blogis supozityvinamas. Tačiau, išsprendus blogio klausimą, pats blogis nesunaikinamas. Blogis yra nebūtis, o nebūties pažinti neįmanoma, ją galima tik pergyventi. Taigi, teoriškai blogio žmogus išreikšti negali. Jam belieka pasirinkti tam tikrą elgseną nebūties metu, t. y. išspręsti egzistenciją. Draugų atsakymai Jobo nepatenkinamo. Pats jis taip pat negalėjo teoriškai atsakyti. Todėl Jobas pasirinko viltį, kad nebūtį Dievas pakeis į būtį. Jam reikia iškęsti. Jei kančioje žmogus nusigręžia nuo Dievo, jis save sužlugdo, bet jei atsigręžia, jame randa naują būtį. Nusigręždamas nuo Dievo žmogus prieina prie nieko. Jam nieko nebelieka. Dievas žmogaus paveikslas, o nuo jo atsisakyti – tai atsisakyti nuo pagrindo. Pati egzistencija nėra Dievas, bet ji jo ieško.
Išvados
Tikėjimas Amžinybe leidžia žmogui žvelgti ne vien į kasdienybę. Dabar jo rūpesčiu tampa ruošimasis jai. Tuo pačiu įgaunama prasmė. Jei netikima pomirtiniu gyvenimu, žmogui nieko nebelieka, kaip pripažinti visišką savęs išnykimą. Tai kur viso to prasmė? Jei baigiasi gyvenimas kartu su mirtimi, prasmės nebelieka. O prasmės netekimas reiškia ir egzistencijos mirtį. „Jobo drama“ pavaizduoja žmogaus mąstymą kančios metu. Iki tol jo nebuvo, nes nereikėjo nieko taip stipriai spręsti. Kančioje žmogus jaučia poreikį pagalbos, kuria tampa artimų žmonių buvimas šalia. Tačiau paguosti žmogus nebeįstengia. Kenčiantysis nebepakelia skausmo, todėl skundžiasi. Skundas perauga į maldą. Jam reikia ne teorinio atsakymo, bet ontologinio. Šiuo atveju Jobo draugai padėjo daugiau tylėjimu nei loginiu svarstymu. Jobas anksčiau rūpinosi namais, vaikas ir vargšais. Visko netekęs jis neberanda prasmės likti šiame gyvenime. Tad Jobas gręžiasi į Dievą. Jis visas atsiduoda Dievui ir pajaučia užliejančią ramybę. Kančia negali būti paaiškinama logiškai, nes ji tuomet supozityvinamas. Be to, svarstymai gali kančią paaiškinti, tačiau jos nepanaikina. Kančia turi būti įprasminta ir iškentėta.
Literatūros sąrašas:1. A. Maceina. Jobo drama – V., 19972. Šventasis Raštas – V., 1998
Įvadas
Pasitaiko, kad šiuolaikinė filosofija yra vien dėl pačios filosofijos. Jos nagrinėjamai atsieti nuo gyvenimo, naudojamos įvairios sąvokos, bet žmogus. Lieka nuošalyje. Filosofija dažnai lieka sau, o žmogaus gyvenimas sau. Bet kada žmogus asmeniškai susiduria su problema, t. y. su savo kančia, filosofija ir gyvenimas negali būti atsieti. Ji privalo padėti išgyventi kančią. Tai suprato ir daugelis filosofų, todėl kančia per visus amžius dažnai tapdavo filosofijos objektu. Gyvenimas ir kančia yra neatskiriami. Todėl į kančios kilmę ir jos priežastis buvo nuolatos gilinamasi. Ypač tai atsispindi egzistencijos filosofijoje. Pavyzdžiui, K. Jaspersas teigia, kad moksliškai galima paaiškinti tik tuos dalykus, kuriuos įmanoma išoriškai ištirti. Tačiau neįmanoma suvokti savo būties, bet savęs žinojimas yra tik iš vidaus. Todėl žmogaus tikslas yra būti savimi – pačiu – tai egzistencija. Žmogus gyvena pasitikėdamas išorinių sąlygų teikiamu saugumu ir tik ypatingas sukrėtimas gali jį pastūmėti link egzistencijos. Pagal Jaspersą, šie sukrėtimai yra mirtis, kova, kančia, kaltė. Taip pat susiformavo teodicėjos mokslas, kuris svarsto blogio kilmę pasaulyje, kurį sukūrė geradaris Dievas. Istoriškai ši kryptis reiškėsi senai. Augustinas „teigė, kad: 1) Dievas sukūrė gamtą, bet ją sugadino bloga valia, 2) blogis nėra realus, tai – tik gėrio stoka; nėra absoliutaus blogio, yra tik absoliutus gėris, 3) blogis negadina pasaulio harmonijos, atvirkščiai, yra jai reikalingas.“ Naujųjų laikų filosofija aiškina, kad pasaulis yra geriausias iš galimų ir tai patvirtina Dievo gerumas ir išmintis. Kančios problema buvo nagrinėjama ir prieš Kristų. Tai senojo Testamento Jobo knyga, kurios autorius išliko nežinomas. Kančia ne vien blogas žmogus, bet taip pat ir doras. Tačiau kodėl tai atsitinka ir kur to prasmė? Lietuvių filosofas A. Maceina paskyrė savo mąstymus šiai problemai, remdamasis Jobo knyga.
Jobo knyga
Jobo knyga parašyta tarp VII ir V a. pr. Kr. Ja norima pamokyti, kad kenčia visi asmenys, nepriklausomai nei nuo ydų, nei nuo dorybių. Jobo knyga – tai pasakojimas apie kantrų Jobą, jo trijų draugų pastangas padėti, dar vieno draugo Elihu‘o pareiškimą ir Dievo kalbas. Šis pasakojimas yra rėmai, nagrinėjant kančios problemą. Jobas gyveno Arabijoje, Huso šalyje. Jis buvo turtingas ir dievobaimingas žmogus. Jobas turėjo gausią šeimą: septynis sūnus ir tris dukteris. Visą gyvenimą rūpinosi vargingaisiais, dėl ko visi teikė jam pagarbą. Vieną dieną Velnias įtarė Jobą esant gerą tik todėl, kad jam sekėsi. Tai Velnias paprašė Viešpaties išbandyti šį žmogų. Tuomet Jobas neteko savo turtų ir vaikų. Tačiau jis ir toliau pasitikėjo Viešpačiu. Velnias suprato, kad Jobas nebuvo per daug prisirišęs prie daiktų ir žmonių. Jam teko dar vienas išbandymas – liga. Viešpats apleido Jobą votimis. Jobas dėl kvapo apsigyveno šiukšlyne ir, pasėmęs šukę, grandėsi votis. Sužinoję apie nelaimę darugai atėjo paguosti. Septynias dienas jie sėdėjo, bet nepratarė nė žodžio. Tik po to Jobas prabilo apie savo kančią. Draugai stengėsi atsakyti, bet tai tik erzino. Jie norėjo paaiškinti, kad ši liga yra kokios nors nuodėmės pasekmė. Tačiau Jobas aiškiai žinojo, jog nėra kaltas. Jo skundą išklausė Dievas. Vėliau kalbėjo pats Dievas, kuris papeikė draugus, išgydė Jobą ir davė vėl gausią šeimą ir dvigubai daugiau turto. Prieš pagydymą Jobas apgailestavo dėl savo žodžių.
Taigi, tai iš pirmo žvilgsnio paprastas pasakojimas, bet jo idėja atsiskleidžia dialoguose, nagrinėjant problemą. Jobas savo išmintimi niekuo neatsilieka nuo draugų. Jam tenka atstovauti vienam už save. Draugai kaltina nuodėme, bet jis žino, kad yra nekaltas, jo nelaimės primestos kažko nesuvokiamo. Tačiau draugai stengiasi įtikinti, kad jis yra kaltas. Jobo knyga – poetinė drama, kurioje pavaizduotas žmogaus kelias, esant kritinėje situacijoje. Čia tenka laisvai apsispręsti, kurį kelią pasirinkti. Jobas pasirinko Dievą. Tai tampa jo egzistencijos prasme.I. EGZISTENCINIS MĄSTYMAS
1. Nemąstanti kasdienybė
Iš pasakojimo sužinome, kad Jobo draugai, atėję paguosti, sėdėjo kartu su kenčiančiuoju apsibarstę galvas pelenais. Visą tą laiką „nė vienas netarė nė žodžio, nes jie matė, kad jis labai kentėjo“. Žmonės bendrauja per kalbą. Šiuo būdu žmogus pereina į kitą. Tačiau visą savaitę draugai nedrįso kalbinti Jobo dėl per didelio skausmo. Stiprios kančios metu žmogus pajaučia ypatingą poreikį paguodos ne tiek psichologine, kiek metafizine prasme. Jam reikia būti kartu, kad įgautų paramos ir atstatytų griūnančią būtį. Čia tylėjimas yra daug kartų vaisingesnis negu kalbėjimas. Tylėjimo metu būtis perteikiama tiesiogiai kenčiančiajai būčiai. Vėliau Jobas prabilo pirmas, nes norėjo išspręsti savo problemą. Draugai taip pat pradėjo guosti, bet jų nagrinėjimas ir kritika liko nepriimtini Jobui. Tarp jų kilo ginčas. Jobas ima maištauti, ko nedarė anksčiau, kada viskas klostėsi sėkmingai. Anksčiau Jobui užteko mąstyti psichologine prasme, neieškant būties prasmės. Gyvenimas buvo ramus ir atrodė klostėsi savaime. Jobas buvo paskendęs kasdienybėje, jam rūpėjo pasaulio dalykai. O tuo tarpu kančios metu, jo mąstymų centras yra jis pats, jam rūpi šis būvimas. Šioje vietoje A. Maceina palygina šventąjį ir kreivį. Šventasis yra šventas savyje ne dėl kokių nuopelnų, bet dėl dieviškosios malonės persunkimo būtent jame. Tuo tarpu kareivis susirūpinęs pasaulio reikalais. Jam nelieka laiko gyventi savyje, nes viskas atiduodama kad ir dideliems darbams, kurie pranoksta laiko sienas. Šventasis gyvena kasdienoje, bet santykis su pasauliu. Pirmuoju išmėginimu Velnias bando įpiršti Dievui mintį, kad Jobas atsisakys Dievo po nesėkmių. Tai kasdienybės žmogaus apibūdinimas, kuris, Dievui ištikimas tol, kol apsimoka, kol viskas gerai. Šį kasdienybės žmogų galėtų išreikšti Jobo žmona, kuri nebematanti prasmės šaukia vyrui: „Keik Dievą ir mirk!“. Šis išbandymas įvykdomas žmogaus išbloškimu iš kasdienybės. Du dalykai, kurie sudaiktina žmogaus buvimą, yra turtas ir kūnas. Turint turto, reikia juo rūpintis ir jį prižiūrėti, nes greitai jo galima netekti. Taigi, šiuo atveju žmogus priverstas jam aukotis. Todėl nuo pat krikščionybės pradžios buvo pabrėžiamas neturtas kaip priemonė pakilti virš kasdienybės ir eiti į savą asmeninį būvimą, o taip pat į buvimą Dievui. Kūnas irgi yra žmogaus sudėtinė dalis ir dalyvauja gyvenime, tačiau, kaip teigia A. Maceina, „kūnas žmogaus egzistencijoje būna ne sau, bet dvasiai“. Vergaujant tiek kūnui, tiek turtui savęs sudaiktinimas neišvengiamas. Visko netekus, būtis tęsia buvimą arba ryžtasi iš naujo jį pradėti. Jobas ne savo noru jo atsisako, bet čia svarbiausia yra jo elgsena paskui. Pirmuoju atveju Jobas ir toliau garbina Dievą, nes turtas, kaip pasirodė, nesudarė jo egzistencijos turinio. Antruoju išbandymu Jobas atskiriamas nuo daiktų ir nuo žmonių būtent dėl kūno, kuris apleidžiamas votimis. Bet Jobas priima ir blogybes, nes sunkumai turi savo prasmingumą Dieve. Jis nepriskiria Dievui blogio ir priima jį: „Nepaisydamas to visko, Jobas nieko nesakė prieš Dievą“ Taigi, Jobas išliko ištikimas Dievui. Tačiau Jobo knygoje svarbią vietą užima jo draugų ir paties Jobo svarstymai. Jobas, atsidūręs šioje situacijoje, jaučia poreikį mąstyti, ko anksčiau nebuvo. 2. Mąstymo kilimas iš kančios
Laimės metu žmogus nemąsto, nes paprasčiausiai jam to nereikia. Laimė atrodo savaime suprantama ir belieka tik džiaugtis. Tačiau jos galia pajuntama tik per jos sudužimą. O kančioje žmogus išmušamas iš kasdienybės. Ji tampa prapuolusios būties žadintoji. Po septynių dienų tylos Jobas prakalba stipriais žodžiais, daro priekaištus, kas stebina jo draugus. Kančia paveikia savo negatyvumu. Jobas prisimena savo vaikus ir aplinką. Tai kasdienybė, tačiau per ją skleidėsi Jobo būtis. Dabar Jobas mąsto tik apie save, jo būtis susiaurėja, ji sukrėsta. Kančioje pasirodo, kad vis dar esame ir atsiranda troškimas, o vėliau ir pasiryžimas būti. Gyvenant kasdienybėje galima greitai netekti prasmės, o, kartą pajutus būties prasmę, ji išliks visą laiką. Po šio patyrimo žmogus rūpinasi tai pratęsti, kad neliktų tik teorija, o virstų paties buvimo pažinimu. Pagrindinis apsigyvenimas nuo nebūties yra mąstymas. Todėl ir Jobas prispaustas kančios prabyla, tačiau ne tam, kad psichologiškai palengvintų kančią, o tam, kad išspręstų problemą, kad gilintųsi į save. Jis nori sugrąžinti būtį. Todėl šis mąstymas yra ontologinis.
Nors anksčiau Jobas savo išmintimi daug kam padėjo, sau jis padėti negali. Tuo Elifazas (vienas iš draugų) papriekaištavo Jobui. Bet seniau jo žodžiai tebuvo psichologinė parama, o jam pačiam reikia ontologinės paramos. Draugas sako: „Juk jūs visi glaistote melu, visi esate beverčiai gydytojai“. Taip juos vadina, nes jie kalba teoriškai ir abstrakčiai, o jam reikia asmeniškos, egzistencinės pagalbos. Jobui neaišku, kodėl jis kenčia. Elifazas atsako, kad Dievas yra aukštesnis, jog tai nuodėmės pasekmė. Jobui aišku, kad Dievas yra aukštesnis, bet jam šis teisingumas netinka, nes jis abstraktus. Taigi, Jobui reikia kažko naujo, todėl klausti nenustoja.3. Klausimas kaip mąstymo riba
Jobas klausia, tačiau atsakymo neduoda. Jis tik gali paneigti draugų priekaištus savo nekaltumu. Draugai stengiasi lyg užstoti Dievą, kai Jobas priekaištauja. Turinio atžvelgiu draugų kalbos teisingos, tačiau jos nepaguodžia konkrečiu atveju. Jobui reikia Dievo atsakymo, tai egzistencinis mąstymas. Žmogus gali atsakyti tik logiškai, todėl egzistencinis mąstymas yra klausimas. Dievas atsako tada, kai žmogus tyli. Be gailesčio negalima prisipažinti, kad žmogiškoji būtis yra Kito nešama.
4. Transcendencijos atsakymas
Egzistencinio mąstymo metu yra klausiama visu savimi ir tikimasi atsakymo. Žmogus laukia ryšio su Dievu. Atsakymas gali ateiti tik iš transcendencijos, kuri iš naujo pagrindžia egzistenciją. Jobas tai supranta, todėl kalba Dievui. Jo likimo supratimas yra anapus, tai jam duos kažkas Kitas. „Kiekvienas, žmogus, kuris mąsto ne teorijai, bet savam asmeniniam likimui, savaime peržengia egzistenciją, į ją veda pati šio mąstymo esmė: „reikia rasti ontologinį atsakymą savam ontologiniam klausimui“. Iš transcendencijos gaunamas atsakymas yra daug didesnis nei klausimas. Tada žmogus susitinka su Dievu ir yra iš naujo atkuriamas. Dėl to kančia yra vertinama šventųjų. Transcendencija neatsako į žodžius, o pasiekia tik atsivėrusią egzistenciją. Žmogus egzistenciją turi atverti pats.
II. EGZISTENCIJOS ANALIZĖ
1. Egzistencinė nuotaika
Žmogaus gyvenime rūpestis yra labai svarbus. Tačiau su būtimi yra susijęs ir skundas. Jobo kalba galime pavadinti skundu. Kada Jobas gyveno gerai jis nesisuskundė, tačiau dabar jam sunku. Todėl galima teigti, kad kančia yra susijusi su skundu, nes asmuo jaučiasi apleistas. Kitu atveju, jei yra žinoma, dėl ko kenčiama, skundo nelieka. O Jobas nesuvokia, dėl ko kenčia. Jis nori išsiaiškinti, o draugams tai atrodo kaip piktžodžiavimas. Jobui reikia kovos, kuriai pradžią duoda žmona. Kuo didesnė kančia, tuo žmogus labiau gilinasi, bet nesuvokia. Čia kyla daug klausimų, kurie skamba kaip skundas. Jie ontologiniai ir į kažką nukreipti. Tai kaip malda. Skundui atsakyti draugai pasirinko paguodą, nes tada jie būna kartu, kartu jaučia ir ieško. Bandymai paguosti yra įvairūs. Kaip buvo minėta, Elifazas stengiasi paguosti duodamas atsakymą, kad kančia kyla dėl nuodėmės, todėl reikia dėl jos atgailauti. Kitas draugas Sofaras teigia, jog viskas praeina ir kančia praeis. Tačiau jo atsakyme jaučiamas liūdesys, nes pabrėžiamas laiko tekėjimas. Trečiasis draugas Baldadas kalba apie Dievo gailestingumą. Visi šie būdai pakelti kančią lieka teoriniai ir žodiniai. Čia veiksmo nėra, nes žmogus duoti ontologinio atsakymo nesugeba. Jis jaučia poreikį būti kartu, padėti. Tačiau žmogus ir lieka tik gebantis guosti, bet ne paguosti. Paguoda turi reikšmės daugiau pačiam guodėjui negu guodžiančiajam. Dievo paguoda ir yra atsakymas jam.
2. Egzistencija kaip pašaukimas
Žmogus skundžiasi ne vien kam nors, bet ir dėl ko nors, nes jis kenčia. Tačiau žmogus vis dar yra, bet jau nebe taip kaip anksčiau. Dabar jis mažiau yra. Atrodo, kad gimimas jį pastatė į kelią, bet ne į tą, į kurį nuvedė kančia. Tad jam geriau mirti nei gyventi. Ir Jobas prakeikia tą dieną kai gimė. Taigi, žmogus suvokia, kad su gimimu jam yra duota kažkas daugiau, o ne šiaip būti. Gimimas yra jo egzistencijos pradžia, o egzistencijos pabaiga – mirtis. Mirties akimirką žmogus pasilieka su savuoju Aš, jam niekas aplink neberūpi. Pradžioje žmogus yra kažkam pašauktas, jis pasidaro įjungtas. Egzistencijos filosofija žmogaus gyvenimą apibūdina ne kaip pašaukimą, o kaip nusisviedimą. Ši sąvoka išreiškia prievartą. Vienas paliktas žmogus neturi jokio tikslo. Jam belieka apsispręsti kaip šį nusviedimą priimti. Jei gyvybės gavimą pavadiname nusviedimu, tai čia nelieka vietos vilčiai, o gimdamas žmogus atsineša kažkokią viltį. Tikisi ne vien jis, bet dar keletas asmenų. Todėl ir žmogus jaučiasi privaląs kažką atlikti, o tai jau pašaukimas. Egzistencija yra veikimas, o ne neveikimas. Tai kiekvieno asmeninis uždavinys, ir ji nėra įgimta. Jei egzistencija yra pašaukimas, tai tam pašaukimui įvykdyti yra duotas pasaulis, t. y. veikimo laukas. Jei gimimas primestas, tai pasaulis svetimas ir ne žmogaus.
Veikimui priskiriamas ir budėjimas. Jobas laimingais metais vykdė budėjimą – po vaikų puotų jis aukodavo Dievui deginamą auką, jei jie būtų kuo nusidėję. Jobas budėjo ne dėl to, kad gali pasibaigti laimingas gyvenimas, o dėl to, kad suprato, jog laimė ir nelaimė yra susipynusios. Tai parodo, kad žmogus savo egzistencijos vienu metu negali aprėpti. Visada slypi kažkokia baimė ar grėsmė. Ypatingai ši egzistencijos grėsmė pajaučiama, kai žmogus atsiduria pačioje viršūnėje, nes tada jis tampa laisvas ir nepriklausomas nuo pasaulio. Čia jam reikia apsispręsti vienam ir neaišku, kurį kelią žmogus pasirinks. Todėl ir reikalingas budėjimas.3. Egzistencijos praeinamumas
Egzistencija nuolat kinta, ji praeina. Jobas ypatingai jaučia laiko tėkmę. Kaip egzistencijos praeinamumo priešprieša yra transcendencija. Psichologiškai laiko slinkimas sulėtėja kančios metu, tačiau vis tiek būtis praeina. Egzistencija yra išsidėsčiusi laike. Kiekviena egzistencijos įvykdymo akimirka yra sykiu ir šios egzistencijos netekimas. Tačiau tam praėjimui žmogus priešinasi. Būtis yra gaunama iš kitur lyg primesta ir jos valdyti žmogus nepajėgia, nors ir stengiasi sulaikyti jos praeinamumą ir susikurti pastovų gyvenimą. Nepraeinanti būsena, į kurią žmogus veržiasi, yra amžinybė. Tačiau žmogus dabar jos neturi, bet nori. Amžinybėje laikas neturi galios. Jobas jaučia dienų praeinamumą ir dėl to skundžiasi. Jis nori tai pakeisti ir siekia kitos būsenos – egzistencijos ne dalimis, o visos iš karto. Jis trokšta išsivaduoti iš laiko, tuo pačiu išsivaduodamas iš netikros būsenos. Toks siekis yra kiekvieno žmogaus. Tačiau laukti amžinybės yra laukti žmogiško buvimo pabaigos, o laikas turi praeiti. Nors amžinybė laukiama, bet kartu tai kelia nerimą, nes egzistencija nebepasikartos, nes ji vienkartinė. Šiuo požiūriu Jobas išsako gilų liūdesį. Egzistencijos pratęsimui galime priskirti kultūros kūrinius ir vaikus. Kūrinys išreiškia asmens idėjas, nuotaikas. Jis pergyvena laiką. Tačiau kūrinys realiai savyje asmenybės neturi, o ją išreiškia simboliniu būdu. Vaikai taip pat nereiškia nei dvasios, nei asmenybės, o gyvybę. Taigi, egzistencijos pakartoti negalima. Todėl stengiamasi kuo aktyviau kurti, tuo būdu aktyviau išgyventi egzistenciją.
4. Egzistencijos pabaiga
Gyvenime žmogus susiduria su tokiomis situacijomis, jog siekia mirties. Jobas taip pat siekia mirties, nes joje mato išsivadavimą iš kančios. Bet jis po mirties tikisi ramybės, o ne amžinybės palaimos. Mirties troškimas parodo, kad egzistencija tampa sunki, nebevertinga, netgi bloga. Jobo dienos slenka, jokio veiksmo nebėra. Žmogus vertina gyvenimą, kol jis turtingas, kitu atveju norima juo nusikratyti. Žmogaus gyvenimo sąlyga tampa prasmė – tai pagrindinis egzistencijos klausimas. Prasmės netekimas kartu reiškia ir egzistencijos netekimą. Todėl turint prasmę yra būti daugiau nei tiesiog būti. Žmogui tenka kažkokio uždavinio vykdymas savo buvimu, t. y. pašaukimo vykdymas. Tačiau prasmė turi būti susiieškota paties. Žmogus gali nerasti prasmės, todėl privalo veikti ir apsispręsti, kad nebūtų gryname buvime. Jobas prakeikia savo gimimą, nes tapo paliktas formaliame buvime. Tai yra tokio buvimo prakeikimas. Jobas kalba apie mirtį ne kaip apie išnykimą, bet kaip persikėlimą į ramybę. Religinis žmogus žvelgia į pomirtinį gyvenimą kaip realesnį, o nereliginis žmogus mato visišką baigtį mirtyje. Jobas yra dar abejojantis ir atsiduria tarp jų. Tačiau jam aišku, kad mirtis užbaigia žemišką egzistenciją. Krikščioniškajam žmogui po Apreiškimo anapusinis gyvenimas yra apsisprendimas, o ne likimas. Visas gyvenimas eina link mirties, po kurios pereinama į amžinybę. Egzistencijos pabaiga yra prasmės netekimas ir vykdoma tol, kol yra pašaukimas. Mirtis fizine prasme yra pašaukimo nutraukimas.
III. TRANSCENDENCIJA
1. Susidūrimas su Dievu
Žmogus žino, kad Dievas yra, tačiau tik po tiesioginio susidūrimo sužino, koks jis yra. Loginiu mąstymu galima tik spėti Dievą esant, bet religija atsiranda tada, kai surišame jį su egzistencija. Kad taip atsitiktų, reikia Dievą pajusti, tada jis taps ne šiaip abstrakčia Jėga, o Galybe, kurioje mes esame. Tai jau religinis pažinimas. Dievas garbinamas būtent kaip asmuo. Skundas galų gale tampa malda. Religiškumas žmogui yra egzistencijos reiškimasis, todėl pati visa egzistencija yra nuolatinis religinis aktas. Senieji Jobo santykiai su Dievu sugriuvę, ir jis prašo naujų. Egzistencija neturi jokios atramos. Vienintelis jos pagrindas yra transcendencija. Jobas žvelgia į Dievo kūrinius ir jo buvimas, atrodo, turėtų būti akivaizdus, tačiau Dievas žmogui nematomas. Religinis žmogus atsigręžia į Dievą egzistencija, nepriklausomai nuo ydų ir dorybių. Jobas visas gyvena Dieve. Jis žino, kad Dievas regi jį nekaltą.
2. Dievo pergyvenimas
Jobas išliko ištikimas. Dievo prakeikimas būtų reiškęs nuo jo nusigręžimo. Dievo ištikimybė reiškia troškimą, kad nebūtų nebuvimo. Egzistenciniame susitikime su Dievu žmogus stipriai sukrečiamas. Jam baisiau nuo tokios galimybės, kaip ir kiekvienam žmogui. Kristus žmonijai buvo atsiųstas žmogaus pavidalu, nes tai negąsdina. Dievas savo galybe toli pranoko egzistenciją ir žmogui tai nepasiekiama. Susidūrimas nebepriklauso nuo žmogaus. Dievas kartu yra ir toli, ir arti. Dievas yra vienybėje, tačiau žmogus tai pajaučia tik dalimis. Jobas nesupranta savo kančios prasmės, bet Dievą tiki kaip viltį ir išgelbėjimą. Religija yra išgelbėjimo ilgesys. Jobas į Dievą kreipias drąsiai, nes jis jo išgelbėjimas. Žmogus, norėdamas išreikšti Dievo turiningumą, naudoja įvairius simbolius. Jais esmė išlieka neiškreipta.
3. Kančia Dievo akivaizdoje
dėl kančios prasmės nesuvokimo nuo Dievo nusisuko daugelis žmonių. Nors po ilgų svarstymų asmuo prieina išvadas, kad blogio nėra, o yra tik gėris. Blogis suprantamas kaip priemonė pasisaugojimui. Teoriniais svarstymais blogis supozityvinamas. Tačiau, išsprendus blogio klausimą, pats blogis nesunaikinamas. Blogis yra nebūtis, o nebūties pažinti neįmanoma, ją galima tik pergyventi. Taigi, teoriškai blogio žmogus išreikšti negali. Jam belieka pasirinkti tam tikrą elgseną nebūties metu, t. y. išspręsti egzistenciją. Draugų atsakymai Jobo nepatenkinamo. Pats jis taip pat negalėjo teoriškai atsakyti. Todėl Jobas pasirinko viltį, kad nebūtį Dievas pakeis į būtį. Jam reikia iškęsti. Jei kančioje žmogus nusigręžia nuo Dievo, jis save sužlugdo, bet jei atsigręžia, jame randa naują būtį. Nusigręždamas nuo Dievo žmogus prieina prie nieko. Jam nieko nebelieka. Dievas žmogaus paveikslas, o nuo jo atsisakyti – tai atsisakyti nuo pagrindo. Pati egzistencija nėra Dievas, bet ji jo ieško.
Išvados
Tikėjimas Amžinybe leidžia žmogui žvelgti ne vien į kasdienybę. Dabar jo rūpesčiu tampa ruošimasis jai. Tuo pačiu įgaunama prasmė. Jei netikima pomirtiniu gyvenimu, žmogui nieko nebelieka, kaip pripažinti visišką savęs išnykimą. Tai kur viso to prasmė? Jei baigiasi gyvenimas kartu su mirtimi, prasmės nebelieka. O prasmės netekimas reiškia ir egzistencijos mirtį. „Jobo drama“ pavaizduoja žmogaus mąstymą kančios metu. Iki tol jo nebuvo, nes nereikėjo nieko taip stipriai spręsti. Kančioje žmogus jaučia poreikį pagalbos, kuria tampa artimų žmonių buvimas šalia. Tačiau paguosti žmogus nebeįstengia. Kenčiantysis nebepakelia skausmo, todėl skundžiasi. Skundas perauga į maldą. Jam reikia ne teorinio atsakymo, bet ontologinio. Šiuo atveju Jobo draugai padėjo daugiau tylėjimu nei loginiu svarstymu. Jobas anksčiau rūpinosi namais, vaikas ir vargšais. Visko netekęs jis neberanda prasmės likti šiame gyvenime. Tad Jobas gręžiasi į Dievą. Jis visas atsiduoda Dievui ir pajaučia užliejančią ramybę. Kančia negali būti paaiškinama logiškai, nes ji tuomet supozityvinamas. Be to, svarstymai gali kančią paaiškinti, tačiau jos nepanaikina. Kančia turi būti įprasminta ir iškentėta.
Literatūros sąrašas:1. A. Maceina. Jobo drama – V., 19972. Šventasis Raštas – V., 1998