XVIII AMŽIAUS FILOSOFIJOS KRYPTYS

TURINYS

Įvadas..............................3
1. XVIII amžiaus filosofija..............................4
1.1 . Filosofijos paplitimas.............................4
1.2 . Trumpa XVIII amžiaus filosofijos apžvalga................5
1.3 . XVIII amžiaus filosofijos kryptys ir tipai..................8
Išvados..............................13
Literatūra..............................14

Įvadas

XVIII a. įsigalėjo naujo tipo filosofija, kėlusi praktinius tikslus. Tikėta, kad filosofija tobulina mąstyseną ir gyvenseną ; pažinimas jai nebuvo savitikslis, jis turėjo apšviesti protus, išguiti prietarus, įveikti tamsumą. O prietarais ir tamsumu XVIIIa. filosofija laikė tikėjimą atgamtiniais dalykais; apsišvietusieji, jos požiūriu, pripažįsta tik tai, ką patikrina savo protu. Tai buvo ,,laisvamanių“ filosofija. Tuo metu ką nors pavadinti ,, filosofu“ reiškė tą patį, ką kasdiene kalba –m laisvamaniu, o priešininkų lū ūpose tai skambėjo kaip bedievis. Filosofija nusitaikė į galybę, kuri atrodė esanti didžiausia protų apšvietos kliūtis: ji stojo prieš religiją. Po keliolika šimtmečių atlaikyto tvirto religijos ir filosofijos ryšio jų išsiskyrimas dabar atrodė ypač staigus. Tačiau ir politikoje šio amžiaus filosofija pasisakė prieš konservatyviasias jėgas; filosofai skelbė visuomenės reformos šūkius ir prisidėjo prie to , kad XVIII amžius baigėsi Didžiąja revoliucija.
Šiems praktiniams tikslams skirta filosofija, gavo Apšvietos filosofijos pavadinimą. Nors ji nebuvo vienintelė XVIII a. filosofijos kryptis, tačiau ji taip tvirtai vyravo ir r buvo tokia tipiška, kad tapo įprasta visą filosofijos laikotarpį nuo jos atsiradimo vadinti Apšvieta.

1. XVIII AMŽIAUS FILOSOFIJA

1.1. Filosofijos paplitimas

Naujus tikslus kelianti filosofija davė ir naujų vaisių. XVIII amžius praturtėjo filosofinėmis idėjomis, tačiau dar labiau jis prisidėjo prie to, kad šios plačiai pa

asklistų; sustiprėjo mokslinės, bet dar labiau – visuomeninės filosofijos pozicijos. XVIII a. neregėtai pagausėjo filosofinės literatūros: padaugėjo filosofijai atsidavusių žmonių bei skelbiamų filosofinių veikalų. Aktualiais ir pažangiais šūkiais pagyvinta filosofija tapo madinga ir priimtina platiesiems visuomenės sluoksniams; greta profesionalių filosofų , ji patraukė ir būrius mėgėjų. Taip ir derėtų suprasti ,, filosofiškąjį amžių“, kaip XVIIIa. pats save vadino. Populiarumas, iš pradžių padėjęs filosofijai įsigalėti, ilgainiui peraugo į padarinį: filosofuota daugeliui prieinamu lygiu.
XVII amžiaus idealas buvo tikslus pažinimas, o XVIII amžius siekė, kad pažinimas būtų prieinamas. Dėl platesnio poveikio Apšvieta atsisakė tikslumo. Nustota rašyti lotyniškai, pasauline mokslo kalba tapo prancūzų. Atsirado anksčiau negirdėto mąstytojo tipas : filosofo publicisto, pavyzdžiui, Bayle‘is ar Voltaire‘as , filosofo literato, pavyzdžiui, Shaftesbury, Fontenelle‘is ar Rousseau. Susiformavo ir ypatingas to meto filosofijos stilius – aiškus, bet paviršutiniškas. Universitetai, išskyrus Vokietiją, nebeturėjo jokio poveikio filosofijos raidai. Šį vaidmenį perėmė specialios mokslininkų draugijos; XVIII amžius – tai akademijų iškilimo metas, kai buvo padėti šiandieninės mokslo organizacijos pamatai. Tačiau didžiausias filosofijos pagyvėjimas reiškėsi ne akademijose, o salonuose; už savitą, nepakartojamą filosavimo būdą šis amžius turi būti dėkingas mokslininkų ir šviesuomenės bendravimui bei bendradarbiavimui. Saloninės, populiarios filosofijos viešpatavimas prasidėjo ir baigėsi XVIIIa.
Esame linkę manyti, kad Apšvietos filosofija buvo laisva, nepriklausoma, nesuvaržyta, kad atsikračiusi prievartos ir prietarų ji galėjo netrukdomai reikšti dr
rąsiausias pažiūras. Įsivaizduojame, kad jos dvasia – nepriklausomybės ir laisvamanybės , racionalizmo ir natūralizmo – persmelkė plačiausius sluoksnius ir tapo bendra visai epochai. Tačiau tai nevisai teisinga. Toji dvasia, kurią mes laikome neatsiejama nuo XVIII amžiaus, iš tikrųjų buvo būdinga tik avangardui, ja persiėmė ne itin gausus literatų, mokslininkų, filosofų ratas bei jų bičiuliai iš aukštuomenės, su kuriais jie bendravo Paryžiaus salonuose, Frydricho rūmuose Potsdame ar Stanislovo Augusto dvare Varšuvoje. Ji buvo svetima ne tik liaudžiai, bet netgi pačios Prancūzijos viduriniajai buržuazijai. Voltaire‘as iš tiesų turėjo daugybę skaitytojų, tačiau kiti iškilūs filosofai, tokie kaip Diderot ar Holbachas , jų turėjo nedaug. Filosofavimo laisvė iš tikrųjų buvo ribota. Filosofija buvo tramdoma. Antai Prancūzijoje pagal 1757m. ediktą knygos autorius ar leidėjas galėjo būti pasmerktas myriop, jei kūrinys pripažįstamas keliąs pasipiktinimą; ir iš tikrųjų būta ilgamečio jų įkalinimo atvejų. Didžiajai ,,Enciklopedijai“ teismo nuosprendžiai skelbti 1752 ir 1759 metais; 1758m. – uždrausta Helvecijaus knyga; Rousseau buvo priverstas apleisti Prancūziją. Panašūs dalykai dėjosi ir kitose šalyse. Filosofijos laisvė neatėjo nei lengvai, nei sparčiai, ir epochos, kurias šiandien esame linkę laikyti laisvės epochomis, iš tikro anaiptol nebuvo tokios.

1.2. Trumpa XVIII amžiaus filosofijos apžvalga

Žemyne Apšvietos filosofija užėmė iki tol viešpatavusio – ypač Prancūzijoje – kartezianizmo vietą. Būta ir pereinamosios ,, dalinio kartezianizmo“ formos, kuri iš Descartes‘o doktrinos perėmė me

etodologiją ir fiziką, bet atmetė metafiziką; tik žingsnis ją skyrė nuo Apšvietos filosofijos.
Descartes‘o filosofija turėjo stiprią įtaką. Jos esmė – pasyvumas yra netobulumas, žmogaus valia turi valdyti afektus, sąvokinius turi paaiškinti grynosios sąvokos, veikiant ie tyrinėjant reikia pritarti tik aiškiems ir suprantamiems vaizdiniams – tada žmogus, viena vertus, išvengs klaidos, kita vertus – nuodėmės. Taip ,,aiškumo ir suprantamumo“ idealas perkeliamas ir į jausmų bei valios sritį. Descartes‘o filosofija rado pasekėjų Olandijoje ir Prancūzijoje. Taip pat ši filosofija turėjo ir stiprių priešininkų. Pavojingiausias buvo jėzuitų priešiškumas, kurie 1662m. įsakė uždrausti Descartes‘o raštus, o netrukus pasiekė, kad Liudvikas XIV uždraustų dėstyti Descartes‘o teoriją Paryžiaus ir Andželo universitetuose. Kita vertus, aršiausi religiniai jėzuitų priešininkai – jansenistai, kartezianizmą priėmė ir ypač juo rūpinosi savo veiklos centre, Port Rojalio vienuolyne. Jansenistai buvo Antuanas Arno, (1612-1694), pasireiškęs jau ir kaip meditacijų kritikas. Jam ir Pjerui Nikolui (1625-1695) priklauso ,,Port Rojalio logika“, ,,Menas mąstyti“. Tai logika, besiremianti kartezine metodo teorija.
Jansenizmas iš esmės buvo augustizmas. Jo religinis atramos taškas buvo Jansenijaus atnaujinta Augustino malonės teorija. Jansenizmo teologijos branduolį sudarė pažiūra apie prigimtinę nuodėmę, nepaprastą žmogaus prigimties sugedimą ir galimybę būti išganytam tik per malonę, o vienas pagrindinių uždavinių – kova su kompromisine jėzuitų taktika, su jų kazuistinės moralės neprincipingumu, su jų vykdomu religinių dalykų supasaulietinimu. Descartes‘o fi
ilosofija turėjo įvairių sąlyčio taškų su Augustino teorija: tai sielos pažinimo primato iškėlimas kūno pažinimo atžvilgiu, Dievo sąvoka. Viso pasaulio pažinimo grindimas savęs ir Dievo pažinimu lėmė Descartes‘o ir Augustino idėjų saitus.
Iš jansenistų rato išaugo gili ir nepaprastai religinga asmenybė – Blaise Pascalis ( Blefas Paskalis , 1623-1662). Pascalis pagrindiniame darbe ,,Mintys apie religiją“ nepaprastai stipriai išreiškė krikščioniškas – religines nuotaikas, o ankstesniame kūrinyje ,,Laiškai provincialui“ aštriai kritikavo jėzuitų moralę, tas pats Pascalis kartu buvo genialus matematikas, moksliniuose dalykuose įsitikinęs kartezinio ,,aiškumo bei suprantamumo“ idealo ir ,,matematinio metodo“ šalininkas. Tačiau šis aiškumas bei suprantamumas, į kurį mus orientuoja vienintelis šių žodžių vertas mokslas, turi neperžengiamą ribą: tokiu būdu mes niekad negalime suvokti begalybės, o juk visgi ją trokštame mes pažinti. Taip pat aiškių ir suprantamų sąvokų pagalba mes niekada negalime suvokti savo Aš esmės, kuri yra tarp begalybės ir Nieko, tarp amžinybėje būvančio Dievo ir šiuo momentu iškylančio gyvūno, – Niekas palyginti su Dievybe, Visata palyginti su Niekuo, – suvokdami ir viena, ir kita, mes vis dėlto nepajėgiame suvokti nei vieno, nei kito. Pascalis mėgsta paradoksus, stengiasi parodyti priešpriešas, bet tai daro ne dėl šmaikštaus žodžio. Aiškumo bei suprantamumo šalininko Pascalio skepticizmas yra tam tikra intelektualinė askezė ir savigriova švytinčiam matematikos akivaizdumui griežtai priešstatomas visiškas jos nesugebėjimas pažinti tai, ką galiausiai tik ir būtina pažinti. Tačiau į dogmas, pvz., prigimtinės nuodėmės, paradoksus Pascalis žiūri ne mažiau blaiviai negu kritiškas Bayle‘io (Beilio) protas. Bet šio paradokso aiškinimą Pascalis baigia mintimi, jog tik ši tariamai absurdiška teorija paaiškina mums mūsų pačių esmę. Tačiau jausdami šią kaltę, kuri esmingai veikia visą mūsų būtį ir daro mus nelaimingiausius pasaulyje, kartu mes jaučiame tą didybę, kuri mus skiria nuo visų kitų žemiškųjų esybių: mes žinome esant Dievą ir suprantame savo tikrąjį uždavinį – nuolankiai ir visiškai jam atsiduoti. Ir tuo žinojimu, ką mums reikia daryti, kalba mūsų tikras jausmas, širdis, turinti savą protą, kurio nežino ,,protas“. Galų gale ir pats racionalus mąstymas bei sprendimas remiasi aksiomomis, kurių tiesą mes jaučiame, o ne matome: tai skaičių eilės begalybė, tai begalinis erdvės dalumas.
Jansenistai, kaip ir reformatai, užima savotišką tarpinę padėtį tarp viduramžių ir naujųjų laikų. Priešiškumas Bažnyčiai daro juos tikrais sąjungininkais tų, kurie siekia mokslą išlaisvinti iš Bažnyčios globos bei įtakos. Tačiau jų augustiniškas pamaldumas atskiria juos nuo proto siekių, ,,aiškumą ir suprantamumą“ laikančio galutiniu ir lemiamu tiesos kriterijumi.
Anglijoje viskas klostėsi kitaip: čia Apšvietos filosofija atėjo kone iškart po viduramžių filosofijos. Iki tol vyraujanti doktrina čia buvo ne naujųjų amžių kartezianizmas (KARTEZIANIZMAS (iš Cartesius — Dekarto pavardės lot. transkripcija) — Dekarto ir ypač jo pasekėjų teorija. Kartezianizmo mokykla, ypač paplitusi XVII—XVIII a. pranc. ir olandų filosofų tarpe, suskilo į dvi kryptis: pažangią, susijusią su Dekarto pateikta mechanistine materialistine gamtos samprata (Lerua, Lametii, Kabanis), ir leakcinę, susijusią su idealistine Dekarto metafizika (Mersjė, okazionalizmas, Malbran-šas). Kolegijose dėstoma scholastika (SCHOLASTIKA (gr. scholastikos — mokyklinis) — viduramžių „mokyklinė filosofija”, kurios atstovai — scholastai— siekė teoriškai pagrįsti religinę pasaulėžiūrą. Filosofinis S. pagrindas buvo antikinės filosofijos idėjos (Platono ir ypač Aristotelio, kurio pažiūras S. pritaikydavo savo tikslams) arba mistinio platonizmo doktrinos. Iš tiesų Apšvietai būdingos idėjos Anglijoje atsirado gerokai anksčiau, dar F.Bacono ir Hobbeso filosofijoje, bet šių mokslininkų pažiūros ne iš karto prigijo, ir naujoji filosofija pasklido tik pasirodžius Locke‘ui. Užtat įsitvirtino ji ūmai, matyt, todėl, kad naujosioms tendencijoms tereikėjo įveikti jau visiškai atgyvenusią filosofiją. Tad Anglija dabar aplenkė kitas šalis.
Apšvietos idėjos jau XVII amžiuje sklandė Nyderlanduose, kurie to meto Europoje buvo aukščiausios intelektualinės kultūros centras. Tačiau filosofiniu pavidalu jos išryškėjo pirmiausia Anglijoje. Iš ten persimetė į Prancūziją, čia iškart įsiplieskė galingas židinys, iš kurio Apšvietos filosofijos idėjos sklido po visą Europą.
Apšvietos filosofijos laikotarpis apytikriai sutampa su kalendoriniu XVIII amžiumi, bet tik apytikriai. Jis prasidėjo ir baigėsi dešimtmečiu anksčiau, 1690-1790m. Pradininkas buvo Locke‘as; jo ,,Essay“, tapusi Apšvietos teorinių pažiūrų pamatu, pasirodė 1690m., o ,,Laiškai apie toleranciją“, kuriuose buvo suformuluoti praktiniai Apšvietos filosofijos siekiai, – 1689m. Anglijoje. Apšvietos filosofija ypač suklestėjo XVIII amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais. Prancūzijoje ją įdiegė Voltaire‘as (,,Laiškai apie anglus“, 1734), nors dirva jau buvo parengta kitų filosofų, ypač Bayle‘io ir Fontenelle‘io. 1745-1755m. prancūzų Apšvietos filosofija pasiekė apogėjų: Paryžius tuo metu buvo sutraukęs neregėtai gausų būrį mokslininkų, atstovavusių skirtingoms filosofinėms pakraipoms.
Bet jau ir šiais aukščiausio pakilimo metais juntami Apšvietos filosofijos nuosmukio požymiai. Pirmasis Hume‘o veikalas pasirodė dar 1739m., pirmasis Rousseau veikalas-1750m., ir jie abu, nors išaugę šio laikotarpio atmosferoje, prisidėjo prie jos baigties. Vis dėlto Apšvietos filosofija viešpatavo beveik iki amžiaus pabaigos. Revoliucija ją pribaigė Prancūzijoje, o iš Vokietijos (kur ji prigijo Frydricho II laikais) ją išstūmė romantizmas ir naujos filosofinės Kanto idėjos.
Kanto kriticizmas buvo artimas Apšvietos filosofijai ne tik chronologiškai, bet ir dalykiškai – nepaisant milžiniškų skirtumų, būta ir sąsajų. Kantas iškėlė ir išplėtojo kritinę nuostatą, kuri buvo artima daugeliui Apšvietos teoretikų, nors praktiniai siekiai dažniausiai ją nustelbdavo. XVIII amžius buvo Apšvietos ir kritikos amžius: pirmuoju, gerokai ilgesniu, maždaug iki 1780m. trukusiu periodu vyravo apšvieta, o antruoju, baigiamuoju periodu įsigalėjo kriticizmas. Tai sudaro pagrindą skirti dvi XVIIIa. filosofijos fazes: Apšvietos ir kritinę.

1.3. XVIII amžiaus filosofijos kryptys ir tipai

XVIII amžiaus filosofija chronologiškai skirstoma į Apšvietos ir kriticizmo filosofijos kryptis.
Šiame šimtmetyje toliau vyko tautinė filosofijos sklaida – įvairios Europos tautos akivaizdžiai linko prie skirtingų filosofijos tipų. Būta trijų pagrindinių Apšvietos filosofijos tipų: anglų, prancūzų, kuri ir toliau neatsižadėjo populiarizacijos, ir vokiečių, kuri buvo veikiau mokyklinio pobūdžio. Kai kurios kitos Europos šalys, tarp jų ir Lenkija, gana aktyviai reiškėsi šio laikotarpio filosofijoje, tačiau savarankiško tipo nesukūrė. Italija XVIII a. filosofijoje apskritai nesuvaidino jokio vaidmens, nekalbant apie netikėtai pasirodžiusį, vienišą iškilų mąstytoją Giambattistą Vico (1688-1744), kuris ir šiandien laikomas naujųjų amžių istorijos filosofijos kūrėju.

Gamtotyrinė orientacija. Reikšmingi XVIIIa. mokslo laimėjimai veikė ir filosofiją. Šiame amžiuje tapo įprasta filosofijos ir mokslo sąjunga; greta filosofų, triūsusių mokslų baruose, ne mažiau būta mokslininkų, turėjusių ką pasakyti filosofijos srityje. XVIIIa. filosofija ieškojo mokslo, ypač gamtotyros , o dar konkrečiau – biologijos ir medicinos, – paramos.
Ne mažiau garbingą vietą užėmė ir mokslai apie žmogų, ypač praktinio pobūdžio mokslai, galėję pagerinti ir palengvinti gyvenimą. Apšvieta iškėlė sau ambicingą uždavinį – sukurti mokslinę ūkio ir politikos teoriją. Kaip tik tada atsirado politinė ekonomika. Jos kūrėjai buvo filosofai. XVIII – ekonomistų – amžių galima būtų priešpriešinti praėjusiam – matematikų – amžiui.
FILOSOFIJOS TIPAI

1. MINIMALIZMAS. XVIIIa. filosofijoje įvykę pokyčiai neapsiribojo jos populiarinimu; pasikeitė pats filosofijos tipas; nutrūko didžiųjų filosofinių sistemų, tokių gausių XVII amžiuje, grandinė, net patys ,,sistemos“ ir ,,sistemiškumo“ terminai įgijo menkinamąją reikšmę. Tai buvo gilesnių europinio mentaliteto pokyčių požymis; filosofijoje dabar ieškota kažko kita: konstruktyvumo tendenciją pakeitė kritika, universalias sistemas – specializacija. Filosofų , atsidėjusių tik pažinimo ar dorovės teorijai, buvo daugiau nei kada nors per praėjusius šimtmečius, be to, atsirado naujų disciplinų – estetikos bei psichologijos – atstovų. Platesnius, kosmologinius interesus išstūmė siauresni, antropologiniai interesai.
XVII amžiui būdingą filosofinį maksimalizmą pakeitė naujame amžiuje įsivyravusios tendencijos. Filosofija, iki tol reiškusi pretenzijas įsiskverbti į universumo esmę, dabar apskritai apsiribojo reiškinių tyrimu ir tenkinosi pažinimo fragmentais.
2. NATŪRALIZMAS. Dar reikšmingesnis buvo kitas pokytis: abstrakčią praėjusio šimtmečio mąstyseną išstūmė aiškiai konkretus mąstymo būdas. Tikėtis pripažinimo galėjo tik tokios teorijos, kurios operavo labai konkrečiomis sąvokomis. Tad jei kas XVIII a. ryžosi imtis metafizikos, dažniausiai rinkosi materializmą.
Bendras visų, net ir gana skirtingų, Apšvietos filosofinių srovių pamatas buvo natūralizmas. Gyvavo nuostata, kad egzistuoja tik realūs daiktai ir nėra jokių idealių būčių, kad visi pasaulio daiktai ir įvykiai yra vieno tipo – t.y. tokie, su kokiais mes susiduriame gamtoje.
3. EMPIRIZMAS IR RACIONALIZMAS. Atskleisti daiktų prigimtį XVIII amžiuje stengtasi ne mažiau nei praėjusiame, tačiau šis uždavinys buvo suprantamas kitaip. Tada manyta, kad tikroji daiktų ir žmonių prigimtis atsiskleidžia tik protui, nors patirtis ir liudytų ką kitą: antai žmonės iš prigimties yra lygūs, nors matome, kokia skirtinga jų padėtis. Dabar buvo samprotaujama kitaip: žmonių ir daiktų prigimtį atskleidžia patirtis; ji rodo, kad žmonės kaip tik iš prigimties yra nelygūs.
XVII amžius buvo klasikinis racionalizmo amžius pirmiausia tuo, jog manė, esą protas savaime turi pažintinių galių ir intuicijos ar dedukcijos būdu pats atskleidžia esmingiausias tiesas. O XVIII – Apšvietos – amžius laikėsi visai kitos, empirizmo , pozicijos: pažinti galima tik iš patirties.
Racionalizmas XVIII amžiui jau reiškė ką kita: buvo atsisakyta minties, kad protas yra pažinimo šaltinis, tačiau pripažįstama, kad protas yra jo matas. Visus vaizdinius – ir tikslius, ir netikslius – mūsų sąmonė įgyja tik per patyrimą, tačiau kurie iš jų tikslūs, gali nustatyti tik protas. Tik protas – o anaiptol ne apreiškimas, ne jausmai ar įpročiai. Mat, pastarieji, o ne patirtis dabar buvo priešpriešinami protui. XVIII amžius racionalizmo amžiumi vadintas tik dėl to, kad buvo siekiama žmonių gyvenimą racionalizuoti apsaugant jį nuo tokių paskatų, kurios kyla iš tikėjimo, tradicijos ar juslinių poreikių. Racionalus privalo būti ir individų bei visuomenės gyvenimas, ir ūkis, ir menas. Šitaip traktuojamas protas ne tik nebuvo patirties priešybė, o kaip tik juo daugiausia rėmėsi. Taigi XVIII a. racionalizmas puikiausiai derinosi su (genetiniu) empirizmu. Empirizmo atstovai: Johnas Locke‘as (1632-1704), George‘as Berkeley (1685-1753), Davidas Hume‘as (1711-1776), Shaftesbury (1671-1713), Voltaire‘as (1694-1778) ir kt.
4. RELIATYVIZMAS. Ankstesnysis amžius buvo įsitikinęs principiniu pasaulio vientisumu, o XVIII amžius atkreipė dėmesį į jo daugialypiškumą, į žmonių, daiktų, epochų, šalių įvairovę. Naujai atrastose Žemės rutulio vietovėse, kolonijose atsivėrė egzotiškos pirmykštės kultūros, išryškėjo jų savitumas lyginant su europine kultūra. Geografijos bei etnografijos pramintais takais į filosofiją atkeliavo kol kas dar nedrąsios reliatyvizmo idėjos.
5. KRITIŠKUMO POZICIJA. Apšvieta savo prigimtimi buvo priešinga dogmatizmui ir nusiteikusi kritikuoti priimtas ir pripažintas nuostatas. Didžiausi šio amžiaus filosofai savo uždaviniu laikė sąvokų kritiką; šito ėmėsi Locke‘as, Berkeley, o pirmiausia – Hume‘as. Buvo kritikuojamos ir teorinės, ir praktinės filosofijos sąvokos. Kantas rašė: ,,Mūsų epocha iš tikrųjų yra kritikos epocha: jos nuosprendžio negali išvengti niekas – nei šventumo paženklinta religija, nei autoriteto gaubiami įstatymai“. Ši kritiškumo dvasia šimtmečio pabaigoje įsikūnijo specialioje, kriticizmo pavadinimu žinomoje Kanto teorijoje. Žymiausi Kanto veikalai. 1770 m. prasidėjo Kanto „kritinių” pažiūrų laikotarpis; 1781 m. išėjo „Grynojo proto kritika”, po jos pasirodė „Praktinio proto kritika” (1788) ir „Sprendimo galios kritika” (1790). Juose nuosekliai dėstoma: „kritinė” pažinimo teorija, etika, estetika ir gamtos tikslingumo koncepcija. „Kritinio” laikotarpio darbuose K. įrodinėja, kad negalima sukurti spekuliatyvios filosofijos (to meto terminija — metafizikos”) sistemos, preliminariai neištyrus pažinimo formų ir mūsų sugebėjimo pažinti ribų. Atlikdamas šiuos tyrimus, Kantas nukrypsta į agnosticizmą, ima teigti, kad daiktų, tokių, kokie jie egzistuoja patys savaime („daiktų savyje”), prigimtis iš principo esanti mums nepažini: pažinti esą galima tik „reiškinius’1, t. y. būdą, kuriuo daiktai atsiskleidžia mūsų patyrime. Tikrasis teorinis pažinimas būdingas tik matematikai ir gamtos mokslams. Jį sąlygoja, pasak K., tai, kad mūsų sąmonėje esančios „apriorinės” jutiminio stebėjimo formos, tokios pat apriorinės intelekto formos, arba sąvokos, ir jutiminės įvairovės ir intelekto sąvokų ryšio, arba sintezės, apriorinės formos, kuriomis remiasi, pvz., substancijų pastovumo dėsnis, priežastingumo dėsnis, substancijų ‘sąveikos dėsnis. Prote, anot Kanto, slypi nenykstantis besąlygiško žinojimo siekimas,- atsirandantis dėl aukščiausių etinių poreikių. Šio siekimo verčiamas, žmogaus intelektas mėgina spręsti tokius klausimus, kaip pasaulio ribos arba jo begalybė erdvėje ir laike, nedalių pasaulio elementų egzistavimo galimybė, pasaulyje vykstančių procesų pobūdis, dievas kaip besąlygiškai būtina esybė. Kantas manė, kad vienodai gali būti įrodomi priešingi sprendiniai: pasaulis ir baigtinis, ir beribis; egzistuoja nedalios daleles (atomai) — ir tokių dalelių nėra; visi procesai vyksta priežasčių sąlygojami — ir yra tokių procesų (poelgių), kurie vyksta laisvai; egzistuoja besąlygiškai būtina esybė — ir tokios esybės nėra. Taigi protas iš prigimties esąs antino-miškas, t. y. suskyląs į prieštaravimus. Tačiau šie prieštaravimai, Kanto nuomone, vis dėlto tėra tariami. Mįslės įminimas— žinojimo apribojimas tikėjimo naudai, „daiktų savyje” ir „reiškinių” skyrimas, „daiktų savyje” pripažinimas nepažiniais. Tad žmogus kartu esąs ir nelaisvas (kaip būtybė reiškinių pasaulyje), ir laisvas (kaip nepažinaus viršjutiminio pasaulio subjektas); dievo egzistavimas neįrodomas (žinių atžvilgiu), ir kartu yra būtinas tikėjimo postulatas, kuriuo remiasi mūsų įsitikinimas, kad pasaulyje egzistuoja moralinė tvarka, ir t. t. Šis mokymas apie proto antinomiškumą, kuriuo Kantas grindė „daiktų savyje” ir „reiškinių” dualizmą ir agnosticizmą, paskatino vystyti pozityvią dialektiką klasikiniame vok. idealizme. Priešingai, pažinimo, elgesio ir kūrybos supratimo srityje šis mokymas liko dualizmo, agnosticizmo ir formalizmo nelaisvėje. Antai pagrindiniu etikos dėsniu Kantas laikė besąlygišką paliepimą (Kategorinis imperatyvas), reikalaujantį vadovautis tokia taisykle, kuri visiškai nepriklausomai nuo poelgio moralinio turinio galėtų tapti visuotiniu elgesio dėsniu. Estetikoje grožį jis telaiko „nesuinteresuotu” pasitenkinimu, nepriklausomu nuo to, egzistuoja ar neegzistuoja objektas, pavaizduotas meno kūrinyje, ir sąlygojamu tik formos. Beje, nuosekliai laikytis savo formalizmo Kantas negalėjo: etikoje — priešingai formaliajam kategorinio imperatyvo pobūdžiui — jis iškėlė kiekvienos asmenybės, kuri neturi būti aukojama net visos visuomenės gerovei, savaiminio vertingumo principą; estetikoje — priešingai formalistiniam grožio supratimui — aukščiausia meno rūšimi paskelbė poeziją, nes ji pakylanti iki idealo vaizdavimo, ir t. t. Pažangus buvo Kanto mokymas apie antagonizmų vaidmenį istoriniame visuomenės gyvenimo procese ir amžinosios taikos būtinumo koncepciją. Priemone taikai pasiekti ir išsaugoti Kantas laikė tarptautinės prekybos plėtojimą ir abipusiškai naudingą skirtingų valstybių bendravimą. Kupina prieštaravimų, Kanto teorija padarė didžiulę įtaką paskesnei mokslinės ir filosofinės minties raidai.

IŠVADOS

XVIII amžiaus filosofija chronologiškai skirstoma į Apšvietos ir kriticizmo filosofijos kryptis. Antroji iškilo šimtmečio pabaigoje, Apšvietos saulėlydžiu. O Apšvietos filosofines doktrinas galima suskirstyti į dvi grupes: vienos iš jų atstovavo teorinei filosofijai, o kitos buvo taikomojo pobūdžio, orientuotos į praktines problemas. Pirmoji – tai, trumpai tarus, empirizmo filosofija: kaip užbaigta filosofinė doktrina, empirizmas yra XVIII a. vaisius; jis išaugo iš grynai teorinių reikmių. Per šimtmetį jis nuėjo ilgą evoliucijos kelią nuo Locke‘o iki Hume‘o, po to dar – iki Condillaco ir d‘Alembert‘o . Kita to meto filosofinių doktrinų grupė, kuriai priklauso taikomojo, praktinio pobūdžio teorijos, kėlusios sau uždavinį pagerinti žmonių gyvenimą, laikytina Apšvietos filosofija siaurąja prasme. Konkrečioje šių XVIII amžiaus filosofinių tendencijų kaitoje būta akivaizdžių chronologinių bei geografinių sutapimų – mat skirtingais amžiaus tarpsniais filosofijoje pirmavo vis kita šalis. Amžiaus pradžioje reikšmingiausios teorijos gimė Anglijoje, šimtmečiui įpusėjus – Prancūzijoje, o į amžiaus pabaigą – Vokietijoje. Anglai sukūrė empirizmą, prancūzai išplėtojo praktinę Apšvietos doktriną, vokiečiai sukūrė kriticizmą.
1. Empirizmo pamatai buvo sukurti Anglijoje, tai Locke‘o, Berkeley‘o, Hume‘o, Shaftesbury‘o ir daugelio kitų mąstytojų nuopelnas.
2. Empirizmu paremta Apšvietos (arba enciklopedistų) filosofija gimė Prancūzijoje, jos kūrėjas – Voltaire‘as; netrukus čia radosi ir kitų empirizmo bei savitos Apšvietos filosofijos atmainų, kurios siejamos su La Mettrie, Condillaco, d‘Alembert‘o, Helvecijaus vardais. Visa tai vyko šimtmečio viduryje, bet labai greitai ėmė ryškėti pirmieji atsitraukimo nuo Apšvietos filosofijos požymiai. Tai pirmiausia pasakytina apie Rousseau filosofiją Prancūzijoje bei britų salose įsikūrusią škotų mokyklą. Rousseau tuo metu, kai buvo šlovinama civilizacija ir viešpatavo protas, gynė natūralios prigimties bei jausmų teises. Jį labiausiai domino pedagoginiai ir visuomeniniai bei politiniai klausimai, tačiau gindamas natūralią prigimtį bei jausmus jis palietė ir esmines filosofijos problemas. Rousseau išlaisvino tas galias bei idėjas, kurioms Apšvieta nesuteikė balso; išlaisvintosios galios sugriovė Apšvietos ideologiją ir sukūrė naują. Toks buvo istorinis Rousseau vaidmuo filosofijoje.
3. Kritinę filosofiją amžiaus pabaigoje Vokietijoje sukūrė Kantas. Dar iki jos minėtina savita vokiečių Apšvietos filosofija, kurią išplėtojo Wolfas ir jo mokykla. Ji laikėsi ne empirizmo,o racionalizmo pozicijos (šis racionalizmo tipas ypatingas tuo, kad buvo grynai analitinis, neturintis jokių intuicijos elementų). Dėl savo dogmatiškumo ir schematiškumo ji buvo tipiška mokykline filosofija.

LITERATŪRA

1. Halder A. Filosofijos žodynas. V.,2002.
2. Tatarkiewicz W. Filosofijos istorija. V.,2002.
3. Von Aster Ernst. Filosofijos istorija. V.,1995.

Leave a Comment