Wittgensteinas

L. Wittgenšteinas (1881-1951) – vienas žymiausių dabarties filosofų. Jo “Loginis filosofinis traktatas” ir “Filosofiniai tyrinėjimai” paklojo pamatus dviems pagrindinėms, labai skirtingoms, tam tikru požiūriu net priešingoms filosofinės analitikos kryptims – loginiam pozityvizmui ir lingvistinei arba kasdienės kalbos filosofijai.
Kuo netradiciška Vitengšteino filosofija? Primiausia tuo, kad ji nukreipta prieš tradicinę filosofiją ir yra savotiškas iššūkis tradiciniams filosofavimo būdams. Jo metodo esmė- kelti klausimus patiems filosofiniams klausimams. Tačiau Vitgenšteino filosofija netradiciška dar vienu aspektu. Tai visų pirma kalbos filosofija, sisteminga kalbos ir jos vartojimo kritika. Jei trradicinei filosofijai problemiškas tiek pats pasaulis tiek ir mūsų sugebėjimas jį pažinti, tai Vitgenšteinui problemiška pirmiausia kalba, kuria kalbame apie pasaulį ir būdai, kuriais ją vartojame.
L. Vitgenšteino kūryba, kurią sudaro kalbos filosofija, apimanti logikos ir mtematikos pagrindus dalijasi į du laikotarpius:
Ankstyvąjį – “Loginio filosofinio traktato”, ir
Velyvąjį – “Filosofiniai tyrinėjimai”.
Abu veikalai, tai Vitgenšteino filosofinių pažiūrų kraštutiniai taškai. Jiems bendra – filosofo įsitikinimas, jog filosofinės problemos iš esmės susijusios su kalba, kuria jos formuluojamos, tiksliau – su tos kalbos logika, jos gramatika, jos darinių logine forma. Filosofinės prroblemos atsiranda ne todėl, kad pasaulis meta iššūkį mūsų gebėjimui jį pažinti ir suprasti, bet todėl, jog mes nesuprantame mūsų kalbos logikos, jos loginės struktūros (Traktatas”).
Kalbos ribų, kaip ir pasaulio ribų sampratai būdingi du vienas su kitu susiję aspektai: pirma, ka

alba, kaip visa apimanti terpė, universumas, šalia atsistoti ir iš kurio neįmanoma ištrūkti, kurio neįmanoma peržengti, į kurį neįmanoma žiūrėti “neutraliai”, nežiūrint iš vidaus per tuos pačius kalbos sakinius. Kalba gali būti paaiškinta tik kalbos priemonėmis, todėl galiausiai, ji negali būti paaiškinta.
Atsisakęs idealios, tobulos kalbos ieškojimų, nes jie esą laidinantys, negeistinų filosofinių problemų atsiradimo priežastimi Vitengšteinas dabar laiko ne pačią kalbą, bet mūsų požiūrį į ją, mūsų elgseną su ja, mūsų ypatingą polinkį sehematizuoti, paprastinti tai, kas sudėtinga, ieškoti bendrumo ten, kur plyti nesubendravardiklinama tikrovė.
“Traktate” Vitengšteinas kasdienėje kalboje stengėsi įžvelgti paslėptą loginę formą, tarsi pripažindamas vienintelį kalbos žaidimą tarp kalbos ir pasaulio, o beprasmybių priežastimi lakė nutolimą nuo šio loginio kalbos stuburo.
Atskleisti kalbos, minties ir pasaulio ryšį tolygu atskleisti ne kalbos, ne miinties ir ne pasaulio paslaptį, o žmogaus buvimo pasaulyje paslaptį. Kalbos ir pasaulio ryšio prigimties paslaptis labiau atsiskleidžia ne tuomet, kai gretiname “autonomiškai” kalbos ir pasaulio struktūras arba aiškiname begalinę kalbos vartojimo atvejų įvairovę, bet kai patys save suvokiame esą pasaulio dalis ir kalbos dariniai, ne tik priskiriantys pasauliui ir kalbai prasmes, bet patys jas reprezentuojantys jų pagrindu suvokiantys , vertinantys ir atmetantys pasaulį ir save.
Šiame darbe pabandysiu atskleisti savitą filosofo požiūrį į tikrovės stuktūrą ir loginę pasaulio erdvę. Plačiau panagrinėsiu logikos, ka
aip pasaulio atspindžio problemą.
Esminis kalbos reikalas – teigti arba neigti faktus. Kai duota kalbos sintaksė, sakinio reikšmė yra apibrėžta, kai tik žinomos jį sudarančių žodžių reikšmės. Kad toks sakinys teigtų tam tikrą faktą – nesvarbu kaip būtų sukonstruota kalba, – turi būti kažkas bendra tarp sakinio struktūros ir fakto struktūros. Tai turbūt fundamentaliausia Vitengšteino teorijos tezė. Tai, kas turi būti bendra sakiniui ir faktui jo teigimu, negali savo ruožtu būti pasakyta kalboje. Tai tegali būti parodyta, o ne pasakyta, nes kad ir ką galėtume pasakyti, vis tik tai privalės turėti ta pačią struktūrą.
Kad kalba būtų ideali, pirmiausia reikia, kad būtų vienas vardas kiekvienam paprastajam (simple) ir niekuomet nebūtų to paties vardo dviems paprastiesiems (simples). Logiškai tobuloje kalboje niekas, ,kas nėra paprasta, neturės paprasto simbolio. Visumos simbolis bus “kompleksas”, sudarytas iš atskirų visumos daliu simbolių. Dauguma sakinių ir klausimų, parašytų apie filosofinius dalykus, yra ne klaidingi, o beprasmiai. Dauguma jų kyla dėl to, kad mes nesuprantame mūsų kalbos logikos.
Vitgenšteinas pradeda savo simbolizmo teoriją teiginiu (2.1) “Mes susidarome faktų vaizdus “, “Vaizde ir atvaizduojamame turi būti kažkas tapatu, kad vienas apskritai galėtų būti kito vaizdu. Tai, ką vaizdas privalo turėti bendro su tikrove, kad galėtų ją savaip – teisingai ar klaidingai – atvaizduoti, yra atvaizdavimo forma.” (2.161 , 2.17)
Vaizdas gali atikti fa
aktą arba jo neatlikti ir atitinkamai būti teisingas arba klaidingas, tačiau abiem atvejais jis turi su faktu ta pačią loginę formą.
Tačiau ar logika yra pasaulio atspindys ? Anot filosofo “ Faktai loginėje erdvėje yra pasaulis” (1.13). Tačiau tai dar nieko nesako. Faktai gali būti teisingi arba klaidingi ir priklausomai nuo to, keičiasi visas passaulio vaizdas, kadangi logikoje bet kuri galimybė prilygsta faktui ir todėl mes galime išreikšti numanomą realybės vaizdą arba tiksliau galimas dalykų padėtis loginėje erdvėje. Tačiau jei “visa tikrovė yra pasaulis” (2.063) ir
”loginis vaizdas gali atvaizduoti pasaulį”(2.19), tai reikia išsiaiškinti kokiu būdu gaunamas loginis vaizdas. Tačiau pasaulio atvaizdavimas remiasi logine tikroves forma, turinčia kažką bendra su tikrove, kad apskritai galėtų ją vaizduoti.
“Vaizdas gali atvaizduoti visokią tikrovę, kurios forma jis turi ” (2.171) . “Tai, ką vaizdas vaizduoja, yra jo prasmė” (2.221). Vadinasi vaizdo prasmė ir yra atvaizduoti tikrovę arba tiksliau tariant tikrovės loginį vaizdą, “..tačiau vaizdas negali atvaizduoti savo atvaizdavimo formos; jis ja parodo”(2.172). Vaizdo teisingumas arba klaidingumas priklauso nuo to, ar jo prasmė atitinka tikrovę ar jos neatitinka. “Kad sužinotume ar vaizdas yra teisingas, ar klaidingas, turime jį palyginti su tikrove.”(2.223).
“Kad vaizdas būtų faktas, jis privalo turėti kažką bendra su tuo, ką vaizduoja” (2.16) Taigi, vaizdas yra faktas, o “.loginis faktų vaizdas yra mintis” (3). O “.
..visuma teisingų minčių yra pasaulio vaizdas” (3.01). Todėl suvokę teisingą loginį faktų vaizdą, suvoksime ir pasaulio vaizdą, taigi ir tikrovę. Tačiau, bet koks vaizdas bus logiškas, kadangi atvaizduoti kalboje ką nors “prieštaraujantį logikai “ neįmanoma. Tačiau loginis vaizdas nėra taisingas ir galutinis vaizdas, kadangi žymi ne tik faktus, bet ir jų galimybes bei projekcijas.
“Sakiniui priklauso viskas, kas priklauso projekcijai, tačiau ne tai ,kas projektuojama” (3.13). Vadinasi loginis pasaulio vaizdas atvaizduoja patį pasaulį, tačiau neatvaizduoja paties savęs t.y. loginis vaizdas, tai tarsi vaizdas iš išorės. Loginis vaizdas ir atvaizdavimo forma vienas su kitu susiję taip, kaip vaizdo elementai.
Vadinasi sakiniu atvaizduotas pasaulio vaizdas bus tik atvaizdavimo forma išreikšta sakinio ženklais. “Kiekvienas apbrėžtas ženklas žymi per tuos ženklus, kurias jis buvo apibrėžtas, o apibrėžimai rodo kelią” (3.261). Vadinasi turėdami sakinyje paženklinta loginio vaizdo atvaizdavimą ir eidami logine seka atgal, galime prieiti prie pačio pasaulio vaizdo. “Tai, kas ženklu neišreikšta, parodoma jo taikymu. Ką ženklai nutyli, tą reiškia jų taikymas” (3.262). Vadinasi jei tik suformuluotas sakinys tri prasmę ir jei apibrėžti ženklai parodo prasmę, tai norėdami suvokti (prieiti) prie mūsų ieškomo pasaulio ir tikrovės vaizdo,- turime žinoti ženklų
reikšmes. ”Kiekvieną sakinio dalį, kuri charakterizuoja jo prasmę, vadinu išraiška (3.31) Būtent išraiška ir yra bendras tam tikros sakinių klasės požymis. Tai bendra sakinių forma. Tik ji yra pastovi, visa kita yra kintama.
Kadangi išraiška vaizduojama kintamuoju, kurio reikšmės yra sakiniai į kuriuos ji įeina, ir išraiška turi reikšmę tik sakinyje, tai kokias reikšmes gali turėti sakinio kintamasis, yra nustatoma (3.317). Kad galima būtų ženkle atpažinti simbolį, būtina kreipti dėmesį į prasmingą vartoseną. “Loginėje sintaksėje ženklo reikšmė niekada neturi vaidinti kokio nors vaidmens, ji (loginė sintaksė) turi būti tik išraiškų rašymo prielaida” (3.33). Joks sakinys negali nieko pasakyti apie save patį, nes sakinio esmę sudaro tai, kas yra bendra visiems sakiniams, kurie gali išreikšti tą pačią prasmę. Apskritai, simbolio esmę sudaro tai, ką visi simboliai, galintys pasiekti tą patį tikslą, turi bendra.. Tuo būdu, apibrėžę bendrąją sakinio formą, kuri yra ir sakinio esmė, mes apibrėžiame patį pasaulį ir pačią tikrovę.
“Parodyti sakinio esmę, reiškia parodyti visų aprašymų esmę, taigi ir pasaulio esmę” (5.4711). Taigi galima teigti, jog logika yra pasaulio atspindys, kadangi loginėje erdvėje visi sakiniai teisingi ir tam tikra prasme neįmanoma mąstyti nelogiškai. Mes negalime suteikti ženklui neteisingos prasmės, vadinasi visi ženklai yra logiški, turintys bendrą tiklą, vadinasi ir prasmingi. Taigi, sakinys yra tikrovės vaizdas.
Taip, logika yra pasaulio atspindys, nes “Logika pripildo pasaulį: pasaulio ribos yra taip pat ir jos ribos” (5.61). ”Logika nėra jokia teorija, o pasaulio atspindys” (6.13).

“Mano kalbos ribos reiškia mano pasaulio ribas”
Svarbiausia “traktato” problema – kaip kalba ir mąstymas gali būti susiję su tikrove. Svarbus Vitgenšteino metodo akcentas yra suvokimas to, ko negalima pasakyti. Kaip tik dėl to, filosofo nuomone, atsiranda dauguma filosofijos problemų, kai kalba mėginama išreikšti tai, kas nenusakoma.
“Taisyklingas filosofijos metodas būtų toks : nesakyti nieko, išskyrus tai, kas gali būti pasakyta, taigi gamtos mokslų sakinių, taigi to, kas nors kiek panoretų pasakyti kažką metafiziška, parodyti jam, kad kai kuriems ženklams savo sakiniuose jis nesuteikė jokios reikšmės.”(653).

Tačiau yra esminis skirtumas tarp to, kas gali būti pasakyta, ir to, kas gali būti parodoma. Tai, ko negalima pasakyti, galima parodyti. Tačiau jei ko negalima pasakyti , yra už loginio mąstymo ribų.

Kodėl Vitgenšteino požiūriu metafizika yra beprasmė?

Metafizika – konstruoja metodologines taisykles, remdamasi teologiniais argumentais, nustato ryšį tarp pažinimo lygmenų, teologijos, metafizikos ir mokslo, pasinaudodama teologijos dogminiu branduoliu. Išveda naujas vertybes ir metodologines nuostatas, nustato loginius turimų žinių funkcionavimo pagrindus ir pan. Metafizika tiria pradmenis – tai, nuo ko priklauso visi kiti dalykai, ko dėka visa kita yra įvardijama.
Tačiau “visi logikos sakiniai yra lygiateisiai : tarp jų nėra tokių, kurie iš esmės yra pagrindiniai dėsniai ir išvestiniai sakiniai” (6.127). Vadinasi metafizika kelia klausimus, į kuriuos negali būti atsakymo, – tiksliau, jei klausimai yra nelogiški t.y. nesuformuluoti pagal logines sintakses taisykles, tai ir atsakymai negali būti surasti teisingai (loginių ženklų pagalba) vadinasi ir neturi prasmės. “Skepticizmas nėra nepaneigiamas, bet akivaizdžiai beprasmis, jei jis nori abejoti ten, kur negali būti klausiama. Nes abejonė gali būti tik ten, kur yra atsakymas, o atsakymas tik ten, kur kažkas gali būti pasakyta” (6.51).
Taigi atsakymui, kurio negalima išsakyti, negali būti išsakytas ir klausimas. Metafizika beprasmė tuo požiūriu, kad nustatinėdama tariamai loginius sąveikos ryšius tarp objektų ar reiškinių, nesugeba aiškiai, logiškai pagrįstai išsakyti klausimo. Taip pat kelia klausimus patiems klausimams. O loginėje erdvėje kiekvienas sakinys yra įrodymo forma, taigi klausimas tampa atsakymu. Metafizika klaidžiodama sakinių, ženklų labirintuose beprasmiškai bando rasti atsakymus į klausimus, kuriuos logika gali nuosekliai įrodyti. Jei mes galime apie ką nors mąstyti, arba tai pasakyti, vadinasi jau turime ir atsakymą, kadangi logikoje nėra neįsivaizduojamų dalykų. Mes pažįstame tai, ką galime įvardinti. Kalbos ir mąstymo ribos reiškia pasaulio ribas.

Vitgenšteinas remiasi savo draugo B.Russello loginiu atavizmu. Ši teorija teigia, kad “pasaulis yra faktų , o ne daiktų visuma” (Traktatas.1,1). Pirmiausia Vitgenšteino savitas požiūris į tikrovę grindžiamas loginiais ryšiais. Čia nėra nieko atsitiktinio ar neteisingo. ”Logikoje niekada negali būti jokių netikėtumų’ (6,1251).
Kelias pasaulio pažinimo link, yra nužymėtas loginiais ženklais, ir, žinant jų naudojimo taisykles, pasiklysti neįmanoma. Tos taisyklės ir yra dėsniai, kuriais remiantis galima iššifruoti logines tiesas ir logines išvadas .Filisofijos tikslas – ne pateikti naujų teiginių apie pasaulį, bet atskleisti jų logiką ir prasmę.Vitgenšteinui pirmiausia rūpi nubrėžti liniją, skiriančią prasmingą nuo beprasmio. Logika ir filisofija turi parodyti, kas apskritai daro vienus sakinius prasmingus, o kitus–beprasmius. Juk tik teisingų sakinių visuma parodo tikrovės vaizdą. Mokslas siekia pasakyti tai, kas teisinga ar neteisinga pasaulio atžvilgiu, o filosofija turėtų atskleisti logiką to, kas teisingai ar neteisingai, tačiau prasmingai pasakoma apie pasaulį. Filosofo nuomone, teisinga yra tokia kalba, kuri atvaizduotų faktus ir atskleistų jų loginius ryšius pačiais savo simboliais ir jų ryšiais. Apskritai, Vitgenšteinas teigia, jog dauguma tariamai egzistuojančių filosofinių problemų išnyktų, vos tik mes suformuluotumėm logiškai prasmingus klausimus. Daugeliu atveju įsitikintumėm, kad tokie klausimai apskritai negali egzistuoti. Mes patenkame į beprasmių ir miglotų sąvokų spastus, atsirandančius dėl netaisyklingo jų ( sąvokų) vartojimo ir susidarome pasaulio vaizdą, visiškai neatitinkantį tikrovės. Todėl nelogiškas kalbos formų naudojimas yra beprasmis, kadangi negali atspindėti pasaulio vaizdo.
“.Tikrovė turi būti fiksuojama sakiniu Taip arba Ne būdu”.
Vadinasi žinodami sakinių sudarymo ir ženklų sistemos prasmę, mes galime nusakyti ir tikrovės prasmę, nes sakinys ir tikrovė turės bendrą atvaizdavimo formą, kuri tiksliai parodys visus loginius ryšius. “Parodyti sakinio esmę, reiškia parodyti esmę visų aprašymų, taigi pasaulio esmę” (5.4711). Mes negalime ištrūkti iš kalbos ir prasmės universuumo ne dėl to, kad kalba ir prasmė galiausiai yra neišreiškiamos, bet visų pirma dėl to, kad mes patys – kalbos ir prasmės dariniai – esame neišreiškiami. Logiškai tobula kalba turi sintaksės taisykles, kurios neleidžia atsirasti beprasmybei ir paprastus simbolius, kurie visuomes turi apibrėžtą ir vienintelę reikšmę. Tokiu būdu logiškai sudaryta kalba nurodo visus galimus realybės raiškos variantus, apima visus galimus pasaulio vaizdus.
Visa, kas egzistuoja yra logiškai pagrįsta.

Taigi, Vitgeneinas pabrėžia pasaulį, kaip loginių darinių visumą. Visa, kas teigia realybę, projektuojama teiginyje. Kad teiginys teigtu faktą, jis pats turi būti jo projekcija. Mes kalbame apie loginį tikrovės vaizdą. Vaizdas gali atitikti faktą, arba jo neatitikti ir atitinkamai būti teisingas arba klaidingas, tačiau jis turi su faktu tą pačią loginę formą. Tikrovė yra lyginama su sakiniu “Sakinys gali būti teisingas arba klaidingas tiktai būdamas tikrovės vaizdu” (4.06). Vadinasi problema ne tame, ar tikrovės vaizdas teisingas ar klaidingas, o tame, ar jis prasmingas, t.y. logiškai pagrįstas. “Logika eina pirma visokio patyrimo – kad kažkas yra taip“ (5.552). Tačiau, pagal tuos pačius logikos dėsnius ne viskas gali būti pavaizduota. “Sakinys gali atvaizduoti visą tikrovę, tačiau negali atvaizduoti, to ką jis privalo turėti bendra su tikrove, kad galėtų ją atvaizduoti,- loginės formos. “Kad galėtume atvaizduoti loginę formą, turėtume persikelti sakiniais už logikos, t.y. už pasaulio” (4.12). Tačiau sakinys, nepavaizduodamas tikrovės formos, ją rodo.
“Pasaulio prasmė turi būti už pasaulio. Pasaulyje visa yra taip, kaip yra, ir visa nutinka, taip kaip nutinka, jame nėra jokios vertės,o jei ji būtų ji neturėtų jokios vertės” (6.41). Sakiniai negali išreikšti nieko aukštesnio, kadangi negali išreikšti ir paties savęs. Vitgenšteinas savo “Traktate” teigia, jog nuosekli loginė kalbos seka gali ne tik nupiešti pasaulio atvaizdavimo formą, bet ir nuvesti už pasaulio ir logikos ribų – į pačią mistikos esmę.
Logika galų gale peržengia pati save, peraugdama į kitą, kažką neišreiškiamą. Ir nesvarbu, kad tai neturi jokios reikšmės, svarbu tai, kad tai, kas pasakoma, ir tai, kas parodoma susilieja i vieną visumą –pasaulį. Todėl logika tam tikra prasme gali peržengti pasaulio, o kartu ir savo pačios ribas. Nepaisant to, kad logikos teiginiai yra tautoiški (t.y. visiškai nieko nesakantys), jie dažnai yra parodantys ir redukuojantys tam tikrą tikrovės vaizdą.
Nors Vitgenšteinas atmeta požiūrį, esą logika yra empirinis mokslas, kuris atsiranda sudėjus atskirus stebėjimo faktus, jis savo “Traktatu” ir visu ankstyvuoju kūrybos periodu davė stiprų impulsą neopozityvizmui atsirasti (Vienos ratelis).
“Mano sakiniai aiškinami tuo, kad tas, kuris mane supranta, galiausiai atpažįsta juos kaip beprasmius, kai jais, ant jų, ir per juos žengia. Jis turi įveikti šiuos sakinius, tuomet jis mato pasaulį teisingai” (6.54).
“Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tyleti” (7).

Literatūros sąrašas

1. Anzenbacher.A Filosofijos įvadas, Vilnius ”Katalikų pasaulis”, 1992 m.
2. Plėšnys Metafizikos reikšmė gamtos mokslų raidai, Vilnius, “Mintis” 1999 m.
3. Vitgenšteinas. L Rinktiniai raštai, Vilnius, “Mintis” 1995 m.

Leave a Comment